2K-82-654/2023

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-82-654/2023 Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00236-2020-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.12; 2.1.7.4.4; 1.1.4.2; 1.2.3.1.1; 1.1.8.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 14 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Aleno Piesliako (pranešėjas),

neviešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. (A. S.) gynėjo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas: – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams; – pagal BK 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme devyniems mėnesiams; – pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme keturiems mėnesiams; – pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme devyniems mėnesiams; – pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme devyniems mėnesiams; – pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme devyniems mėnesiams; – pagal BK 233 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme devyniems mėnesiams; – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme septyneriems metams šešiems mėnesiams; – pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme devyniems mėnesiams; – pagal BK 259 straipsnio 2 dalį arešto bausme dvidešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams. Paskirtą bausmę subendrinus su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, galutinė subendrinta bausmė A. S. paskirta aštuoneri metai laisvės atėmimo. Iš A. S. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 48,13 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Iš A. S. priteista V. Ž. naudai 2239,47 Eur turtinei žalai atlyginti. Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 20 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 7 d. nuosprendis pakeistas: – A. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams; – pagal BK 145 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams; – pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams dviem mėnesiams; – pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas ketveriems metams dviem mėnesiams; – pagal BK 233 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams; – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas vienuolikai metų; – pagal BK 187 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas ketveriems metams; – pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – trisdešimties parų areštas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės bei Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 7 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 302 straipsnio 1 dalį bei 214 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnes bausmes, ir A. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų. Paskirtą bausmę subendrinus su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis ir subendrintomis bausmėmis, A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų šešiems mėnesiams. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   A. S., be kita ko, nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad pasikėsino nužudyti žmogų, būtent – apimtas pavydo dėl to, kad 2020 m. gegužės 7 d. apie 18.20 val. pamatė, kaip jo sutuoktinė I. S. po susitikimo su juo degalinės (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje įsėdo į G. G. vairuojamą automobilį „BMW X1“, 2020 m. gegužės 7 d. apie 19 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje greta prekybos centro (duomenys neskelbtini) adresu: (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį BMW privažiavo prie G. G. vairuojamo automobilio „BMW X1“ ir pro atidarytą automobilio langą įmetė į G. G. vairuojamo automobilio saloną uždegtą pramoninės gamybos sprogimo efekto petardą, kurios galingumas artimas neskeveldrinės rankinės granatos sprogimui, turėdamas tikslą nužudyti G. G., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes, nukentėjusiajam G. G. staigiai sureagavus ir išmetus iš savo vairuojamo automobilio minėtą petardą, ši sprogo jo (A. S.) automobilyje BMW jam (A. S.) spėjus iš automobilio iššokti.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2.   Kasaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas advokatas B. Chranovskis prašo panaikinti skundžiamų nuosprendžių dalis dėl A. S. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir dėl šio kaltinimo jį išteisinti; arba dėl šios dalies perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Netenkinus pirmiau nurodytų prašymų – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo nuteistajam paskirtos griežtesnės bausmės, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Surašant apeliacinį skundą ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo įgyvendintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 6 ir 8 dalių, 45 straipsnio bei 51 straipsnio 2 dalies nuostatos ir pažeistos A. S. teisės. Nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dienos jam nebuvo išaiškinta, kad surašydamas apeliacinį skundą jis gali pasinaudoti gynėjo paslaugomis ir kokiu būdu tai galėtų padaryti. Šis galimas pažeidimas buvo esminis, jis galėjo lemti nekvalifikuotą apeliacinio skundo surašymą, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamą nuosprendį ir atmetė paties nuteistojo surašytą apeliacinį skundą. Be to, nors apeliacinės instancijos teismui buvo teikiami prašymai atlikti dalinį įrodymų tyrimą, teismas nepagrįstai, neteisėtai ir nemotyvuotai juos visus atmetė, dėl kai kurių prašymų net nepasisakydamas ir nurodydamas, kad byla nagrinėjama pagal apeliacinio skundo ribas ir jo apimtimi, taip pažeisdamas BPK 270 straipsnio 2 dalies imperatyvų reikalavimą dėl kiekvieno prašymo priimti motyvuotą nutartį. Toks šališkas požiūris į nuteistojo gynybos teisių užtikrinimą ir lėmė nurodytų BPK nuostatų esminį pažeidimą.

2.2. 2020 m. lapkričio 3 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto Vitalijaus Bernoto išvada ir jo paaiškinimai tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose pateikti kaip vieni iš pagrindinių kaltės įrodymų. Tačiau tyrimo išvados yra nekompetentingos, tyrimas atliktas ne iki galo, neprofesionaliai, išvados pagrįstos prielaidomis, ekspertui nepateikta visa medžiaga ir neužduoti visi bylai reikšmingi klausimai. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio 33 punkte aptarė ir vertino specialisto išvados ir paaiškinimo patikimumą, tačiau pateikė klaidinančią informaciją teigdamas, kad išvada pateikta patyrusio, ilgametį stažą turinčio, daug tokių tyrimų atlikusio specialisto, kad jam buvo pateikta visa medžiaga, kad jis dalyvavo apžiūrint sprogusį nuteistojo automobilį. Taigi surašydamas nuosprendį teismas pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus, nes įrašė į nuosprendį tikrovės neatitinkančias ir nenustatytas faktines aplinkybes. Byloje nėra duomenų, kad tyrimui buvo pateiktas ginamojo automobilis BMW, kurio apžiūra galėjo atsakyti į svarbius klausimus, nepateikti pėdsakų mėginiai, detalės, nepateikta vaizdo medžiaga. Nors skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad apklaustas teisme specialistas nurodė, jog matė ir vaizdo įrašą bei apžiūrėjo ginamojo automobilį, tačiau įvykio vietos ir automobilio BMW apžiūroje jis nedalyvavo, byloje nėra užfiksuota, kad vaizdo medžiaga buvo pateikta tyrimui arba specialistas ją peržiūrėjo, arba dalyvavo pirmosios instancijos teisme atliekant šio įrodymo tyrimą. Prašymo atlikti kompleksinę ekspertizę tikslas buvo itin reikšmingas bylai išspręsti. Ginamojo automobilio apžiūra, pėdsakų mėginiai, detalės, vaizdo medžiaga galėjo atsakyti į svarbius klausimus ir leisti nustatyti įvykusio sprogimo galingumą, nustatyto sprogimo efekto pirotechnikos gaminio galingumą bei tai, ar automobilyje buvo uždegtas sprogstamojo prietaiso uždegimo laidas (nenustatyta ir net nebuvo nustatoma, ar automobilio salone yra dūminio parako pėdsakų), tai galėjo atsakyti į klausimą, ar ginamasis uždegė petardą savo automobilyje, ar ji buvo uždegta kitur.

2.3. Specialisto išvadoje nurodyta, kad pirotechnikos prietaiso galingumas, panaudojant jį kaip sprogmenį, artimas neskeveldrinės rankinės granatos sprogimui, tačiau prietaiso galingumas (jo kinetinė energija) nebuvo nustatomas, nors išvadoje parašyta, kad sprogstamųjų medžiagų pėdsakų neaptikta, aptikta chloratų (C103) ir nustatyta pirotechninio mišinio užtaiso masė (apie 100 g). Pirotechnikos prietaiso palyginimas su neskeveldrinės rankinės granatos galingumu kritikuotinas, nes nėra duomenų, kokią granatą atitinka galingumas, nepavyko aptikti išvadoje aprašomos neskeveldrinės granatos sąvokos, nes visos granatos, tiek gynybinės, tiek ir puolamosios, yra skeveldrinės. Išvadoje pateikiama sąvoka „išanalizavus ekspertinę praktiką“ visiškai neaiški, nes nebuvo pateikta jokia praktika, nepaminėtas nė vienas pavyzdys ir tai yra tik bendro pobūdžio pasakymas, nebūdingas specialisto išvadai. Tiek išvadoje, tiek ir eksperto paaiškinime minima, kad nebuvo galimybės nustatyti, kokiam tipui priklauso tiriamasis objektas, neva tai pirotechnikos pramoninės gamybos gaminys – sprogimo efekto petarda. Iš prietaiso išvaizdos galima daryti išvadą, kad tai galėjo būti „sprogimo paketas“, kuris, pagal visuotinai prieinamą informaciją, naudojamas sprogimo imitacijai, o duomenų, kad jo panaudojimas keltų pavojų žmogaus gyvybei, nėra. Išvadoje aiškiai nurodyta, kad ekspertas neturi galimybės nustatyti, kokius sužalojimus žmogui galėtų padaryti tokio gaminio sprogimas, tačiau, neturėdamas jokių objektyvių duomenų, ekspertas formuoja prielaidą, kad viena iš tikėtinų įvykio baigčių – žmogaus mirtis. Teismai, neturėdami jokių patikimų ir objektyvių duomenų, pritarė tokiam prielaidos požymių turinčiam pasisakymui ir nusprendė, kad nuteistasis panaudojo prietaisą gyvybei atimti.

2.4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, ištyrę ir įvertinę bylos duomenis, susijusius su sprogimu ir jo pasekmėmis, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles – įvertino ne visus įrodymus, o tik jų dalį, nepalygino jų tarpusavyje, pripažino įrodyta, kad A. S. kaltas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, iš esmės vien tik prielaidos požymių turinčiomis išvadomis. Tokios išvados neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir nėra išdėstytos taip, kaip tai nustatyta BPK 305 straipsnio 3 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Be to, visi teismų argumentai ir motyvai dėl veikos kvalifikavimo atitinka BK 135 straipsnio 1 dalies bei 138 straipsnio 1 dalies sudėčių požymius – pasikėsinimo sunkiai (apysunkiai) sutrikdyti žmogaus sveikatą, tačiau toks labiau atitinkantis veiką ginamojo veiksmų kvalifikavimas nebuvo vertinamas ir analizuojamas, nepateikta motyvų dėl šių nusikalstamų veikų atskyrimo, teismai parinko sunkesnio nusikaltimo sudėtis. Toks požiūris į veikų kvalifikavimą negali būti pripažintas tinkamu ir pakankamu išvadai pripažinti asmenį kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti, kadangi nenustatyti visi būtini sudėties požymiai, kyla klausimų dėl lengvesnio nusikaltimo nuteistojo veiksmuose buvimo, o toks nuosprendžio formulavimas pripažintinas ydingu, neatitinkančiu teismų praktikos ir sveiko proto.

2.5. Įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos ir tuo, kad teismai pirmenybę teikė įrodymams, kurie gali ir turi būti pripažinti subjektyviais (liudytojų parodymams), tačiau nepakankamai dėmesio skyrė objektyviems įrodymams (ekspertizės išvadai). Teismas nevertino įrodymų visumos, o sugretinęs įrodymus nepašalino nustatytų prieštaravimų. Šiuo atveju kasatorius dar kartą pažymi, kad teismai nepagrįstai pripažino tinkamu įrodymu 2020 m. lapkričio 3 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą, kurios pagrindu padarė prielaidomis paremtą išvadą dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Tai buvo atskirai nurodyta apeliacinės instancijos teismui teikiant prašymą dėl kompleksinės ekspertizės paskyrimo, kad sprogstamųjų medžiagų ekspertas nėra tas teismo ekspertas, kuris turi specialų išsilavinimą bei patirtį atsakyti į pagrindinį prašomo pakartotinio tyrimo klausimą, ar tiriamo pirotechnikos prietaiso sprogimas pagal savo galingumą bei kitas savybes yra pavojingas žmogaus sveikatai ar gyvybei, kokių pasekmių kontaktuodamas su žmogaus kūnu, sprogimo židiniui esant šalia žmogaus kūno, jis galėjo sukelti. Į tokį klausimą gali ir turi atsakyti tik teismo medicinos ekspertas, turintis tam tikrą patirtį. Be to, sprogstamųjų medžiagų ekspertas tyrimo metu privalėjo nustatyti prietaiso galingumą, pateikdamas mokslinius skaičiavimus ir nustatydamas prietaiso sprogimo galimos išlaisvintos kinetinės energijos (sprogimo bangos), pagal kurios poveikį žmogaus kūnui galima būtų vertinti pavojingumo sveikatai ir gyvybei laipsnį, duomenis.

2.6. Sprendžiant dėl nusikaltimo subjektyviosios pusės nustatymo, kasatorius mano, kad nėra jokių duomenų, kad nuteistajam nors bendrais bruožais būtų žinomas sprogstamojo prietaiso galingumas, kuris yra objektyviosios nusikaltimo pusės svarbiausias kvalifikuojantis požymis, nes nuo šios aplinkybės priklauso, ar ginamasis žinojo ir ar galėjo žinoti minėto prietaiso pavojingumą žmogaus gyvybei. Be to, nenustatytas ir neįvertintas pasikėsinimo nužudyti motyvas.

2.7. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo klaidų, tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, neatsakė į esminius apeliacinio skundo bei baigiamosios kalbos argumentus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, netinkamai įvertino faktines aplinkybes, dėl to pats padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus, lėmusius neteisingas teismo išvadas ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

2.8. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nekreipė dėmesio į bausmės individualizavimą ir paskyrė nuteistajam per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Tokios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka bausmės paskirties, įtvirtintos BK 41 straipsnyje. Iš dalies tenkindamas prokuratūros apeliacinį skundą, teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo ir už nusikaltimo, nustatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė beveik dvigubai didesnę laisvės atėmimo bausmę, už nusikaltimų, nustatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė beveik 4 kartus didesnes bausmes, už nusikaltimų, nustatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė daugiau nei 5 kartus didesnes bausmes, už nusikaltimo, nustatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė bausmę, trejais metais keturiais mėnesiais didesnę, nei paskyrė pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įstatymo nuostatas, skirtas bausmei paskirti ir individualizuoti, pagrįstai vadovavosi protingumo ir sąžiningumo kriterijais, skirdamas bausmę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį visiškai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nusikaltimas nebuvo baigtas, sunkesnių pasekmių, nustatytų minėtame straipsnyje, neatsirado, todėl ir parinko tokį bausmės dydį, kokį teismų praktika numatė už pasikėsinimą įvykdyti nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė minėtas nuostatas ir nepagrįstai žymiai sugriežtino bausmes, taip esmingai pažeisdamas įstatymų reikalavimus.

3.   Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Neteisingas argumentas, kad buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dalyvavo gynėjas, o teismas pirmojo posėdžio metu išaiškino A. S. jo teises, šias nuteistasis suprato. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme dalyvavo nuteistojo gynėjas advokatas B. Chranovskis. Taigi bylos teisminio nagrinėjimo metu nuteistojo teisė pasinaudoti gynėjo paslaugomis buvo užtikrinta ir nebuvo kaip nors neteisėtai suvaržyta. Tai, kad A. S. nepasinaudojo įstatymo jam suteiktomis teisėmis ir apeliacinį skundą surašė savarankiškai, nereiškia, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į gynybą neleidžiant ar nesudarant sąlygų pasinaudoti gynėjo paslaugomis.

3.2. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad žemesnės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Kaip matyti iš skundžiamų nuosprendžių, išvadas apie bylos aplinkybes teismai padarė atidžiai išnagrinėję byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tiek vertindami kiekvieno įrodymo teikiamus duomenis atskirai, tiek lygindami skirtingų įrodymų teikiamus duomenis tarpusavyje, t. y. vertindami byloje surinktus įrodymus kaip visetą, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Priimtuose nuosprendžiuose teismai išdėstė motyvus, o savo išvadas grindė teisme ištirtais duomenimis, todėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų nepažeidė. Vien tai, kad priimti sprendimai netenkina kasatoriaus ir jis nesutinka su teismų pateiktu įrodymų vertinimu ir teismų padarytomis išvadomis, nelaikytina BPK normų pažeidimu. Kaip matyti iš 2022 m. kovo 31 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, teismas išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė gynėjo prašymus dėl įrodymų tyrimo atlikimo, taip pat ir neskirti kompleksinės sprogstamųjų medžiagų ir teismo medicinos ekspertizės. Priimtas sprendimas motyvuotas, o tai, kad jis neatitiko kasatoriaus lūkesčių, nereiškia, jog buvo nepagrįstas ir pažeidė nuteistojo teises.

3.3. Nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai dėl Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro išvados, kuri, anot kasatoriaus, neatitinka įrodymų šaltiniui keliamų patikimumo reikalavimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad skiriant užduotį specialistui baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios užduočių specialistams paskyrimą, pažeistos nebuvo. Tyrimą atliko specialistas, turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą, sprogmenų techninių, sprogimo aplinkybių ir balistinių tyrimų specialisto kvalifikaciją ir 22 metų specialisto darbo stažą, t. y. turintis specialiųjų žinių bei pakankamą kvalifikaciją, kad atsakytų į užduotyje esančius klausimus. Atlikęs tyrimą specialistas atsakė į visus užduotyje pateiktus klausimus nenurodydamas, kad jam nepakako pateiktos medžiagos atsakymams suformuluoti. Teismo posėdžio metu specialistas V. Bernotas patvirtino savo išvadą. Atsakydamas į klausimą, kokių sužalojimų sprogęs įtaisas galėtų padaryti žmogui, jam esant automobilio salone sprogimo metu, ekspertas, remdamasis atliktu tyrimu bei praktika, pateikė tikėtiną išvadą, kad viena iš tikėtinų įvykio baigčių yra žmogaus mirtis. Įvertinus specialisto kompetenciją ir jam pateiktus tirti objektus (iš 2020 m. gegužės 11 d. užduoties atlikti objektų tyrimą matyti, kad tyrimui buvo pateikti suodžių mėginys ir popieriniai fragmentai iš įvykio vietos bei iš automobilio salono surinkti popieriniai fragmentai, kuriuos pasiėmė įvykio vietos apžiūros metu dalyvavęs Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro vyriausiasis tyrėjas V. Bernotas), nėra pagrindo specialisto išvadą vertinti kaip nepatikimą įrodymą. Ji teismų buvo vertinama kaip vienas iš byloje esančių įrodymų, tačiau galutinę išvadą dėl mirtinų sužalojimų galimybės padarė bylą išnagrinėję teismai, įvertinę tiek minėtą specialisto išvadą, tiek kitus bylos duomenis (nuteistojo A. S. parodymus, nukentėjusiojo parodymus, vaizdo įrašus, įvykio vietos apžiūros protokolus). Vertindami įrodymais pripažintus duomenis, priešingai nei nurodo kasatorius, teismai nė vieniems iš jų nesuteikė išskirtinės reikšmės ar prioriteto prieš kitus įrodymus.

3.4. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad nebuvo nustatytas ir įvertintas pasikėsinimo nužudyti motyvas, tai rodo, jog nebuvo ištirti ir įvertinti subjektyviosios pusės požymiai. Sutikti su tokiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistojo veiksmų pagrindas buvo besitęsiantis ir jau įsisenėjęs konfliktas tarp jo ir jo sutuoktinės I. S., o sprogmenį į G. G. automobilį nuteistasis įmetė apimtas pavydo, kuris ir buvo šios nusikalstamos veikos motyvas. Be to, nusikaltimo motyvas nėra privalomai įrodinėtinas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 129 straipsnyje, požymis.

3.5. Pasisakydamas dėl nuteistajam apeliacinės instancijos teismo paskirtų bausmių, prokuroras nurodė, kad vien tai, jog apeliacinės instancijos teismas pagal prokuroro skundą paskyrė nuteistajam griežtesnes bausmes, nei buvo skyręs pirmosios instancijos teismas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą. Šiuo atveju esant prokuroro skundui, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, taip pat tai, kad nebuvo nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o nustatytos tik atsakomybę sunkinančios aplinkybės, įvertinęs nuteistojo asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, skaičių, skyrė bausmes, kurios neviršija nurodytų sankcijų ribų, o už BK 22 straipsnio l dalyje ir 129 straipsnio l dalyje nustatytą veiką skyrė sankcijoje nurodytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, taip nepažeisdamas jokių baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės paskyrimą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.   Nuteistojo A. S. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5.   Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017, 2K-12-719/2022). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.

6.   Iš paduoto kasacinio skundo turinio matyti, kad jame yra teiginių, skirtų teismų atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui bei jų pagrindu padarytoms išvadoms ginčyti. Pavyzdžiui, skunde kritikuojama 2020 m. lapkričio 3 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto Vitalijaus Bernoto išvada, savaip vertinamas jos turinys (kasatorius pateikia savo vertinimą – iš prietaiso išvaizdos daro išvadą, jog tai galėjo būti Sovietų Sąjungos sprogimo paketas, kurio panaudojimas pavojaus žmogaus gyvybei nekelia), kvestionuojama specialisto kompetencija, nesutinkama su teismų atliktu liudytojų parodymų, byloje esančių vaizdo įrašų ir kitų bylos įrodymų vertinimu. Kasatorius kritikuoja atskiras apeliacinės instancijos teismo išvadas, nurodo, kaip turėjo būti įvertinti atskiri įrodymai, kelia abejones dėl nustatytų faktinių aplinkybių, pateikia savas versijas. Tokie teiginiai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl teisės į gynybą pažeidimo ir teismo šališkumo

7.   Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą, nes nuteistasis nebuvo informuotas, kad apeliaciniam skundui surašyti jis gali pasikviesti gynėją, o paties nuteistojo surašytas apeliacinis skundas buvo nekokybiškas ir apeliacinės instancijos teismo atmestas. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neargumentuotai atmetė jo prašymus dėl dalinio įrodymų tyrimo atlikimo, taip pademonstruodamas savo šališkumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

8.   Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą, Baudžiamojo proceso kodekso 10 straipsnio 1 dalį kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) garantuojama teisė į gynybą. Teismas privalo užtikrinti galimybę kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugai užtikrinti. Kaltinamasis ar nuteistasis, be kitų teisių, turi teisę turėti gynėją. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti laiko bei galimybių pasirengti gynybai ir gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi teisę nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 10 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7, 8 dalys) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-236-648/2020).

9.   Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdžiuose dalyvavo nuteistojo gynėjai. Pirmosios instancijos teisme kaltinamąjį gynė valstybės skirtas advokatas Aleksandras Palamarčukas (Aleksandr Palamarčuk). Pirmosios instancijos teismas 2021 m. vasario 25 d. pirmojo teismo posėdžio metu išaiškino kaltinamajam jo procesines teises, tarp jų ir teisę turėti gynėją, o A. S. nurodė, kad teises suprato. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai, o nuteistasis teise apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pasinaudojo paduodamas apeliacinį skundą, šis skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas. Apeliacinės instancijos teisme nuteistąjį gynė jo paties pasikviestas gynėjas Bogdanas Chranovskis. Taigi nuteistajam buvo žinomos jo procesinės teisės, jis jomis pasinaudojo, tiek jis pats, tiek jo gynėjai dalyvavo teismo posėdžiuose. Vien tai, kad apeliacinį skundą surašė pats nuteistasis ir kad šis skundas apeliacinės instancijos teismo galiausiai buvo atmestas, nereiškia teisės į gynybą pažeidimo. Tai taip pat nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas. Kasaciniame skunde teismo šališkumas siejamas ir su tuo, kad teismas atmetė gynėjo teiktus prašymus dėl dalinio įrodymų tyrimo atlikimo. Tačiau tokie argumentai nelaikytini savaiminiu pagrindu spręsti teismą buvus šališką. Iš 2022 m. kovo 31 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisėjų kolegija nutarė gynėjo prašymus atmesti ir įrodymų tyrimo byloje neatlikti, išdėstydama motyvus bei argumentus dėl kiekvieno gynėjo prašymo.

10. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant A. S. baudžiamąją bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą bei kasaciniame skunde nurodytos BPK 44 straipsnio 6, 8 dalių, 45 straipsnio, 51 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taip pat kasatoriaus argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BPK reikalavimų laikymosi (BPK 20 straipsnis, 305 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis)

11. Vienas iš pagrindinių kasaciniame skunde kasatoriaus keliamų klausimų – netinkamas įrodymų vertinimas, pažeidžiant BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir įrodymų teisėtumo reikalavimus. Kasatorius teigia, kad A. S. už pasikėsinimą nužudyti nuteistas remiantis prielaidomis, neįvertinus įrodymų visumos ir iš esmės sureikšminus 2020 m. lapkričio 3 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą bei jo apklausą teisme. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

12. Kaip nurodyta pirmiau, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su nuteistojo kaltės neigimu, patikrina skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius tiek, kiek tai susiję su BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, laikymusi.

13. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytas reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK reikalavimus, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nurodytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81-895/2020, 2K-119-303/2021, 2K-235-511/2022).

14. Ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-283-222/2018, 2K-191-495/2020). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-191-495/2020). Išvadą dėl priežastinio ryšio buvimo tarp asmens padarytos veikos ir kilusių padarinių konstatuoja bylą nagrinėjantis teismas, specialisto ar eksperto išvadą vertindamas kaip vieną iš įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329-976/2017, 2K-368-489/2018, 2K-191-495/2020).

15. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai kaip įrodymu vadovavosi 2020 m. lapkričio 3 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada, kuri, kasatoriaus nuomone, neatitinka įrodymų šaltiniui keliamų patikimumo reikalavimų.

16. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentus, dar kartą įvertino specialisto išvadą, ją patvirtinusio specialisto paaiškinimus teisme, nurodė, kad tyrimą atliko ir išvadas suformulavo tinkamą kvalifikaciją bei kompetenciją turintys specialistai V. Bernotas (22 metų darbo patirtis, kvalifikacija atlikti sprogmenų techninius, sprogimo aplinkybių ir balistinius tyrimus) ir Eduardas Jankauskas (14 metų darbo patirtis, kvalifikacija atlikti sprogstamųjų medžiagų ir sprogimo pėdsakų tyrimus). Teisiamajame posėdyje specialistas V. Bernotas patvirtino savo išvadą, argumentuotai ir išsamiai atsakė į proceso dalyvių, tarp jų ir kasatoriaus, užduotus klausimus, pateikė išsamius paaiškinimus, nurodė, kokie duomenys leido padaryti išvadas. Priešingai nei teigia kasatorius, teismas nurodė, kad tyrimui atlikti buvo pateikti visi būtini duomenys, specialistas buvo iškviestas į įvykio vietą, apžiūrėjo sprogusį automobilį „BMW 730“. Taigi tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad specialisto išvada yra tinkamas įrodymas. Be to, jis buvo įvertintas kitų įrodymų kontekste (automobilio „BMW 730“ apžiūros protokole užfiksuotų duomenų, įvykio vietos vaizdo įrašo, paties A. S. parodymų ir kt.).

17. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir neatsakė į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, prieštarauja bylos medžiagai ir apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio turiniui. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo A. S. ir prokuroro apeliacinius skundus, dar kartą išsamiai išanalizavo ir įvertino byloje surinktus įrodymus (liudytojų parodymus, byloje esančius vaizdo įrašus, jų apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, įvykio vietos, automobilio „BMW 730“, kitų objektų apžiūros protokoluose užfiksuotus duomenis, automobilio „BMW X1“ kratos metu gautus duomenis, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2020 m. lapkričio 3 d. specialisto išvadą, specialisto V. Bernoto teisme duotus paaiškinimus, kitus byloje surinktus įrodymus – apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 23–31 punktai), pritarė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms dėl faktinių aplinkybių.

18. Iš teismų priimtų sprendimų matyti, kad pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, t. y. palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodomų pažeidimų nenustatyta.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

19. Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje nenustatyta, jog nuteistajam buvo žinomas sprogstamojo prietaiso galingumas ir neįvertintas pasikėsinimo nužudyti motyvas.

20. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai nustatomi tiriant visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, be kita ko, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-253-693/2017, 2K-244-303/2018, 2K-132-942/2021).

21. Pirmiau nurodyta, kad žemesnės instancijos teismai išsamiai įvertino visus įrodymus, tarp jų įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolus, vaizdo įraše ir nuotraukose fiksuotus po sprogimo padarytus automobilio „BMW 730“ apgadinimus, vaizdo įraše užfiksuotus paties nuteistojo veiksmus, kai, G. G. įmetus petardą atgal į pradėjusį važiuoti A. S. automobilį, šis jį nedelsdamas sustabdė ir skubiai iššoko, taip pat ir nuteistojo parodymus, kai jis, apklaustas kitą dieną po sprogimo, nurodė, kad jeigu nebūtų spėjęs iš automobilio iššokti, būtų labai nukentėjęs ar net žuvęs. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad visi šie bylos duomenys rodo, jog A. S. neabejotinai suvokė savo turimos petardos sprogstamąją galią bei jos sukelto sprogimo pavojingumą žmogaus sveikatai ir gyvybei, todėl įmesdamas uždegtą petardą į uždaryto automobilio, kuriame sėdėjo G. G., saloną norėjo, kad šis gyvybei pavojingas įrenginys automobilyje sprogtų, taip sukeldamas mirtinus sužalojimus. Teisėjų kolegija sutinka su žemesnės instancijos teismų išvada, kad A. S. veikė tiesiogine tyčia, ir nusprendžia, kad jo veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas nužudyti.

22. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nusikaltimo padarymo motyvas, kaip nurodo kasatorius, nėra būtinas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 129 straipsnyje, požymis. Kita vertus, teismai, spręsdami apie kaltininko tyčios turinį, atsižvelgė į tai, kad nuteistojo veiksmų pagrindas buvo besitęsiantis ir įsisenėjęs konfliktas tarp jo ir jo sutuoktinės I. S., kuri įvykio dieną atvyko pasirašyti A. S. pateiktų skyrybų dokumentų. Po susitikimo A. S. matė, kaip nukentėjusioji įsėdo į G. G. vairuojamą automobilį, dėl to nuteistasis, tą pačią dieną vėliau privažiavęs prie G. G. vairuojamo automobilio, pro pravirą automobilio langą įmetė jam uždegtą petardą, turėdamas tikslą nužudyti G. G., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai vertino visus bylos įrodymus ir motyvuotai pagrindė nuosprendyje išdėstytas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Dėl bausmės skyrimą reglamentuojančių normų taikymo

23. Kasaciniame skunde nesutinkama su nuteistajam paskirtomis bausmėmis, nurodant, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jas sugriežtino, taip netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ir bausmės neindividualizavo.

24. Kasacinės instancijos teismas skirtinų bausmių dydžių klausimą pirmiausia nagrinėja netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 376 straipsnio 3 dalis) požiūriu, pvz., ar nepažeistos sankcijos ribos, kitos bausmių skyrimo nuostatos, ar pritaikyta tinkama BK straipsnio redakcija ir pan. Bausmių dydžio klausimas gali būti nagrinėjamas ir esminio baudžiamojo proceso pažeidimo požiūriu, pvz., ar apeliacinės instancijos teismas, keisdamas bausmę, neperžengė skundo nagrinėjimo ribų, ar laikėsi non reformatio in peius (asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama) principo ir pan. Tačiau bausmės griežtumo klausimas, atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018, 2K-5-788/2023).

25. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Viena iš bausmės paskirčių yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Šio principo įgyvendinimas pirmiausia yra susijęs su konkrečia bausme asmeniui, t. y. bausmės individualizavimu. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų skaičių, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Taigi teismas, skirdamas bausmę ir siekdamas tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą, turi vadovautis BK 54 ir 61 straipsnių nuostatomis. Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą teismas privalo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-477-746/2015, 2K-253-699/2018, 2K-123-697/2019, 2K-26-719/2020, 2K-213-719/2020, 2K-132-942/2021).

26. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016, 2K-253-699/2018, 2K-132-942/2021).

27. Patikrinusi nagrinėjamą bylą bausmės skyrimą reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinio skundo dalį, susijusią su bausmės skyrimo argumentais, ir ją tenkindamas, laikėsi įstatymo reikalavimų ir motyvavo bausmės skyrimo klausimus.

28. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, už atskiras nusikalstamas veikas paskirdamas mažesnes nei sankcijoje nustatytas bausmes, nepagrįstai sureikšmino aplinkybes, kad A. S. turi gyvenamąją vietą, buvo vedęs šioje byloje nukentėjusiąja pripažintą I. S., vykdė individualią veiklą ir teikė išlaikymą mažamečiam vaikui. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių pagrįstai nevertino kaip ypatingų, suteikiančių pagrindą jas išskirti iš bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visumos. Apeliacinės instancijos teismas įvertino tai, kad A. S. padarė dešimt tyčinių nusikalstamų veikų, iš kurių viena priskiriama baudžiamiesiems nusižengimams (BK 259 straipsnio 2 dalis), dvi – nesunkių (BK 140 straipsnio 2 dalis, 187 straipsnio 1 dalis), šešios – apysunkių (BK 145 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnio 1 dalis, 214 straipsnio 1 dalis, 233 straipsnio 3 dalis, 187 straipsnio 2 dalis) ir viena – labai sunkių (BK 22 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 1 dalis) nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3, 4, 6 dalys, 12 straipsnis). Visos padarytos nusikalstamos veikos, išskyrus nurodytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, yra baigtos, dauguma iš jų buvo padaryta turtinė žala nukentėjusiesiems, dauguma nusikaltimų buvo nukreiptos į tuometinę nuteistojo sutuoktinę ir jos aplinkos asmenis, dalis veikų smurtinės. Byloje nėra nustatyta A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas (išskyrus nurodytą BK 259 straipsnio 2 dalyje) jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taip pat įvertintos ir nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės, tarp jų ir tai, kad A. S. buvo teistas net trylika kartų, be kita ko, ir už smurtinio bei turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, teistumai nėra išnykę, ankstesniais nuosprendžiais A. S. buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, taikyti bausmės vykdymo atidėjimo, lygtinio paleidimo institutai, tačiau savo gyvenimo būdo nuteistasis nepakeitė, toliau daro nusikalstamas veikas, be kita ko, ir labai sunkias.

29. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam A. S. už jo padarytus nusikaltimus bausmes, apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias normas pritaikė tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. S. (A. S.) gynėjo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij) kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                Sigita Jokimaitė

Alvydas Pikelis

Alenas Piesliakas