2K-7-55-648/2026

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-55-648/2026 Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00235-2011-5 Procesinio sprendimo kategorija 2.8.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 27 d. Nr. BB-3429-1-10-9-00235-2011-5 Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rimos Ažubalytės, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Andžej Maciejevski, Artūro Pažarskio (pranešėjo), Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininko) ir Donato Šerno,

sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Audriui Matulioniui, civilinių ieškovų atstovams advokatams Andriejui Melkovui ir Valdemarui Stančikui, nuteistajam J. S. (J. S.) ir nuteistojo gynėjui Arūnas Aleknai, viešame teismo posėdyje mišriu būdu, naudojant ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinių ieškovų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Sinodo ir Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos vadovo R. S. ir jų atstovų advokatų Andriejaus Melkovo ir Valdemaro Stančiko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. nuteistas pagal: Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 203 straipsnio 2 dalį areštu trisdešimčiai parų, 222 straipsnio 1 dalį areštu keturiasdešimt penkioms paroms, 182 straipsnio 3 dalį (veika, padaryta V. K. ir R. L.) laisvės atėmimu dvejiems metams, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 182 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) areštu trisdešimt penkioms paroms, 182 straipsnio 3 dalį (veika, padaryta V. K.) laisvės atėmimu dvejiems metams, 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) areštu dvidešimčiai parų, 253 straipsnio 1 dalį areštu keturiasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis bei 5 dalies 1 ir 2 punktais, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, bausmė, paskirta už nusikaltimo, nurodyto BK 183 straipsnio 3 dalyje, padarymą, apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis už nusikaltimų, nurodytų BK 203 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą, po to bausmė, paskirta už nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 3 dalyje (veika, padaryta V. K.), padarymą, apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta už nusikaltimo, nurodyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą, o šios subendrintos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos tarpusavyje bei su kitomis paskirtomis bausmėmis ir J. S. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. ir 2021 m. sausio 4 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir J. S. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams. Į bausmės laiką įskaitytos pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. ir 2021 m. sausio 4 d. nuosprendžius atliktos bausmės. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, iš J. S. valstybės naudai kaip konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma išieškota 15 6391,80 Eur. Iš J. S., iš dalies patenkinus civilinį ieškinį, civilinei ieškovei Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijai priteista 914 340,69 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti, o Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Sinodo civilinis ieškinys netenkintas. Taip pat skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 12 d. nutartis, kuria nuteistojo J. S. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus ir civilinių ieškovų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Sinodo ir Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos atstovų advokatų Andriejaus Melkovo ir Valdemaro Stančiko apeliaciniai skundai atmesti. Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, J. S. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija), perkvalifikuota į BK 300 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), paskiriant dvidešimties parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis bei 5 dalies 1 ir 2 punktais, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, bausmė, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu už nusikaltimą, nurodytą BK 183 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis už nusikaltimus, nurodytus BK 203 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir 182 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija); o bausmė, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu už nusikaltimą, nurodytą BK 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika, padaryta prieš V. K.), apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta nutartimi už nusikaltimą, nurodytą BK 300 straipsnio 1 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija); šios subendrintos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos tarpusavyje ir su kitomis Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika, padaryta prieš V. K. ir R. L.), 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), 253 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir J. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. ir 2021 m. sausio 4 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, ir J. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams. Į bausmės laiką įskaitytos pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. ir 2021 m. sausio 4 d. nuosprendžius atliktos bausmės. Šioje byloje priimtais nuosprendžiu ir nutartimi nuteistas ir K. L., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą, išklausiusi civilinių ieškovų atstovų, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   J. S. pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2012 m. sausio 10 d. vadovavo juridiniam asmeniui – Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondui, naudojamam nusikalstamai veikai daryti, t. y. imituodamas labdaros ir paramos teikimą pardavė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijai (toliau – ir Sinodo kolegija) priklausantį nekilnojamąjį turtą, o nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d. jo žinioje buvusių pinigų už parduotą nekilnojamąjį turtą dalį pasisavino:

1.1. Turėdamas tikslą įgyti teisę į svetimą turtą, kurio vidutinė rinkos vertė buvo 4 299 000 Lt (1 245 076,46 Eur) ir kuris priklauso Sinodo kolegijai, pažadėdamas teikti paramą Sinodo kolegijai ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai iš lėšų, gautų iš trečiųjų asmenų, ir siekdamas įrodyti savo ketinimų sąžiningumą raštu pasižadėdamas Sinodo kolegijos viceprezidentui A. K. nevykdyti jokių veiksmų, susijusių su butais ar su bet kokiu kitu Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai priklausančiu turtu be atskiro susitarimo, įtikino Sinodo kolegijos narius steigti Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondą. 2011 m. sausio 31 d. Vilniuje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku, su Sinodo kolegijos viceprezidentu A. K. pasirašė Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo steigimo sutartį. 2011 m. vasario 3 d. J. S. Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondą įregistravo VĮ Registrų centre, Vilniuje, ir 2011 m. vasario 25 d. darbo sutartimi Nr. 2011/1 paskyrė save eiti direktoriaus pareigas. Sinodo kolegijos posėdžio, vykusio 2011 m. vasario 26 d. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, metu Sinodo kolegijos narių balsų dauguma buvo pritarta Fondo steigimui.

1.2. J. S., Sinodo kolegijos 2011 m. vasario 26 d. posėdžio metu atmetęs asmeniškai ir kaip Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo direktorius bet kokį nesąžiningumą, 2011 m. kovo 29 d. Vilniaus miesto 37-ajame notarų biure, esančiame Tilto g. 35-3, Vilniuje, pasirašęs su Sinodo kolegijos viceprezidentu A. K. susitarimą (patvirtintą notarės S. Kaplerienės, notarinio registro Nr. SK-1650), pagal kurio 5 punktą Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondas, atstovaujamas direktoriaus J. S., įsipareigojo be Sinodo kolegijos rašytinio sutikimo niekaip nedisponuoti nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir taip sustiprinęs A. K. bei Sinodo kolegijos narių pasitikėjimą, piktnaudžiaudamas šiuo pasitikėjimu, įtikino A. K., kad, siekiant sėkmingos Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo veiklos plėtros, reikia pasirašyti notariškai patvirtintus įgaliojimus, suteikiančius teisę J. S., kaip Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo direktoriui, parduoti Sinodo kolegijai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą.

1.3. 2011 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto 3-iajame notarų biure, esančiame Rūdninkų g. 8, Vilniuje, A. K. pasirašė įgaliojimą (registro Nr. 1054), patvirtintą notarės R. Rasimavičienės, juo J. S., kaip Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo direktoriui, suteikti įgaliojimai savo nuožiūra sudaryti ir pasirašyti visas ir bet kokias įgaliotojui nuosavybės teise priklausančio turto perleidimo sutartis, savo nuožiūra parduoti bet kurį įgaliotojui nuosavybės teise priklausantį turtą (kilnojamąjį ir nekilnojamąjį) ir (ar) turtines teises, savo nuožiūra nustatyti visas esmines ir neesmines minėtų sutarčių sąlygas, savo nuožiūra keisti, pildyti ar nutraukti visas minėtas sutartis, sudaryti ir pasirašyti susitarimus dėl jų pakeitimo, papildymo ar nutraukimo, gauti (priimti) pinigus pagal sudarytas sutartis, savo nuožiūra nurodyti sąskaitas ir (ar) asmenis, kuriems turi būti pervestos ir (ar) sumokėtos grynaisiais pinigais visos ar dalis sumų pagal minėtas sutartis, minėtų sutarčių pagrindu prisiimti bet kokius įsipareigojimus.

1.4. 2011 m. birželio 22 d. Vilniaus miesto 21-ajame notarų biure, esančiame Pamėnkalnio g. 28-9, Vilniuje, A. K. pasirašė įgaliojimą (notarinio registro Nr. VŠ-954), patvirtintą notarės V. Šeškevičienės, juo J. S., kaip Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo direktoriui, buvo suteikti įgaliojimai parduoti savo nuožiūra už aptartą kainą ir sąlygas (su teise atpirkti aptartu terminu) bet kuriam fiziniam arba juridiniam asmeniui Sinodo kolegijai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taip pat gauti pinigus už parduotą turtą, pervedant juos į Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Snoras“.

1.5. Po to J. S., veikdamas kaip Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo direktorius, pasinaudodamas jam suteiktais įgaliojimas, įgydamas teisę į didelės vertės svetimą turtą, kurio vertė 4 299 000 Lt (1 245 076,46 Eur), pasinaudodamas 2011 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto 3-iajame notarų biure A. K. išduotu įgaliojimu, notarinio registro Nr. 1054, nuo 2011 m. birželio 27 d. iki 2011 m. rugsėjo 15 d. perleido pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir butus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje ((duomenys neskelbtini)), mainų sutartimi perdavė (duomenys neskelbtini) negyvenamųjų patalpų – neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklausančios Sinodo kolegijai, bendrai už 2 175 082 Lt (629 947,3 Eur) ir UAB „Toroprof“ 50 vienetų akcijų, kurių vertė 5 000 Lt (1 448,1 Eur), taip pat, pagal 2011 m. rugsėjo 22 d. susitarimą su R. S. (R. S.) 2011 m. lapkričio 5 d. gavęs 1 131 750 Lt už pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pardavimą, gautų pinigų nekilnojamojo turto savininkei – Sinodo kolegijai neperdavė, nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d. gavęs grynaisiais pinigais ir banko pavedimais į Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo sąskaitas, esančias AB „Snoras“, Nr. (duomenys neskelbtini), ir AB „Swedbank“, Nr. (duomenys neskelbtini), pinigus už perleistą Sinodo kolegijai priklausantį nekilnojamąjį turtą, taip iš viso turėdamas 3 676 832 Lt (1 064 884,15 Eur), dalį jų – 519 796,45 Lt (150 543,46 Eur), imituodamas teisėtą Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo veiklą, nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. lapkričio 5 d. panaudojo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios ir Sinodo kolegijos reikmėms sumokėdamas už gautas prekes ir paslaugas, o likusią dalį pinigų – 3 157 035,55 Lt (iš Fondo sąskaitų nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d. išgryninti pinigai ir už Sinodo kolegijai priklausantį turtą gauti grynieji pinigai) realiai į Sinodo kolegijos ir Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo kasą ir sąskaitą neįnešė, o juos pasisavino.

2.   J. S. taip pat nuteistas ir pagal BK 182 straipsnio 1–3 dalis, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, tačiau šių nusikalstamų veikų padarymo faktinės aplinkybės nėra susijusios su paduotu kasaciniu skundu.

II. Kasacinio skundo argumentai

3.   Kasaciniu skundu civilinių ieškovų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Sinodo ir Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos vadovas R. S. ir jų atstovai A. Melkovas ir V. Stančikas prašo: 1) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria civilinių ieškovų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Sinodo ir Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos atstovų apeliacinių skundų argumentai dėl J. S. veikos kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 184 straipsnio 3 dalį, bausmės skyrimo palikti nenagrinėti, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba 2) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos apeliacinis skundas atmestas, ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos civilinio ieškinio, civiliniam ieškovui pripažįstant teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka arba tenkinti visą Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos civilinį ieškinį, arba 3) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Sinodo apeliacinis skundas buvo atmestas, ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Sinodo civilinio ieškinio, tenkinant visą šį ieškinį; 4) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Kasatoriai skunde, be kita ko, nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė teisės taikymo, procesinių pažeidimų, nepatikrino skundžiamo nuosprendžio tiek, kiek to buvo prašoma civilinių ieškovų atstovų apeliaciniame skunde, priėmė nemotyvuotą nutartį, todėl iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 115 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas. Nors, pagal teismų praktiką, nereikalaujama atsakyti į visus apeliacinio skundo argumentus, nereiškia, kad gali būti neatsakyta į apeliacinių skundų argumentus, susijusius su tinkamu veikos kvalifikavimu, procesinių teisių užtikrinimu, bylos duomenų pripažinimu įrodymais ir teisingu jų vertinimu, ir neišdėstytos motyvuotos išvados.

3.2. Teismai tinkamai nenustatė nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dydžio ir padarė įrodymų vertinimo klaidų. Dėl nusikalstamos veikos civilinė ieškovė Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija neteko 4 788 184 Eur vertės nekilnojamojo turto, tačiau pirmosios instancijos teismas priteisė mažesnę pinigų sumą, padaręs išvadą, kad J. S. tik pasisavino pinigus už parduotą nekilnojamąjį turtą, o ne pasisavino ar iššvaistė patį nekilnojamąjį turtą. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas skirti civilinių ieškovų prašomą ekspertizę nekilnojamojo turto vertei nustatyti, atmesdamas teikiamus įrodymus, atsisakydamas nagrinėti civilinių ieškovų apeliacinio skundo argumentus dėl būtinybės pakeisti nusikalstamos veikos, susijusios su turto iššvaistymu, kvalifikavimą J. S. (motyvuodamas atsisakymą civilinio ieškovo procesine padėtimi), pažeidė BPK 110, 115, 320 straipsnių nuostatas, taip atėmė galimybę civiliniams ieškovams baudžiamajame procese ginti savo pažeistas teises, tai prieštarauja konstitucinei teisingo bylos išnagrinėjimo sampratai.

3.3. Kadangi byloje nebuvo išnagrinėti apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo J. S. veikos kvalifikavimo, nebuvo atsižvelgta ir į aplinkybę, kad J. S. veikė bendrai su A. K., kuris vėliau mirė, ir padėjo šiam iššvaistyti civilinių ieškovų turtą. Šis faktas yra pripažintas Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2698-781/2016. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad J. S. epizodas veikiant bendrai su A. K., kuris vėliau mirė, nebus vertinamas, nes baudžiamoji byla mirusiajam yra nutraukta. Tačiau kadangi žala civiliniams ieškovams sukelta bendrais J. S. ir mirusio A. K. veiksmais, todėl atsakomybė yra solidarioji. Apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje turėjo spręsti dėl J. S. civilinės atsakomybės už visą su bendrininku padarytais nusikalstamais veiksmais sukeltą žalą.

3.4. Nagrinėjama baudžiamoji byla yra susijusi su sustabdyta civiline byla, kurioje abu civiliniai ieškovai prašo išreikalauti iš sąžiningų nekilnojamojo turto įgijėjų civiliniams ieškovams priklausantį turtą, nes savininkas turtą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Civilinėje byloje nustatyti, kad J. S. ir A. K. veiksmai yra nusikalstami, nėra galimybės, todėl šioje baudžiamojoje byloje atmetus Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos prašymą spręsti dėl J. S. veikos perkvalifikavimo liko neatsakyta, ar veiksmai, dėl kurių prarastas ir Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos nekilnojamasis turtas, yra nusikalstami.

3.5. Paduotame kasaciniame skunde prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar BPK 110 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 312 straipsnio 3 dalis, 367 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 111 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, visų asmenų lygybės prieš įstatymą principams bei konstitucinei teismų instancinės sistemos paskirčiai. Bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai atsisakė nagrinėti civilinių ieškovų atstovų argumentus dėl J. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 183 straipsnio 3 dalies į BK 24 straipsnio 3 dalį ir 184 straipsnio 3 dalį kaip padarytos J. S. ir A. K. veikiant bendrininkų grupe. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentai, kad BPK 110 straipsnio 2 dalis nesuteikia teisės civiliniam ieškovui ar jo atstovui teikti argumentus ir skųsti teismo baigiamuosius aktus dėl veikos kvalifikavimo, išskyrus ta apimtimi, kuri susijusi su civiliniu ieškiniu, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 111 straipsnio 1 daliai. Jeigu dėl nusikalstamos veikos žalos būtų patyręs fizinis asmuo, jis, būdamas nukentėjusysis baudžiamajame procese, galėtų ginčyti ir kaltinamojo veikos kvalifikavimą, o juridinis asmuo tokios galimybės pagal BPK neturi. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, jog civiliniai ieškovai, siekdami apginti savo pažeistas teises ir nesutikdami su J. S. veikos kvalifikavimu, turėjo kreiptis į prokurorą, yra nepagrįsti. Jokios procesinės ar teorinės normos nereglamentuoja šios teisės įgyvendinimo tvarkos. Dėl to bylą nagrinėjusių žemesnės instancijos teismų atsisakymas nagrinėti apeliacinio skundo argumentus reiškia pernelyg siaurą BPK normų aiškinimą, dėl kurio pažeidžiamas konstitucinis būtinumo atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą principas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.   Baudžiamojoje byloje kasatoriai civiliniai ieškovai ginčija teismų sprendimus priteisti iš nuteistojo J. S. turtinės žalos atlyginimą tik jam pateikto kaltinimo apimtimi – pasisavintus 914 340,69 Eur, gautus už civilinei ieškovei Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijai priklausančio nekilnojamojo turto perleidimą tretiesiems asmenims. Pasak kasatorių, baudžiamojoje byloje teismai neteisingai išsprendė civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, nes ieškovai dėl nusikalstamų veiksmų neteko didesnės vertės nekilnojamojo turto, nei pasisavintos lėšos. Be to, kasatorių nuomone, nuteistojo padaryti nusikalstami veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip turto iššvaistymas (BK 183 straipsnis), tai turi įtakos tiek sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, tiek ir dėl galimybės patenkinti ieškinį dėl prarasto turto susigrąžinimo natūra sustabdytoje civilinėje byloje. Kasaciniame skunde civiliniai ieškovai nurodo, kad dėl pernelyg siauro BPK normų aiškinimo iš esmės yra pažeistos civilinių ieškovų procesinės teisės ir apribotos galimybės baudžiamajame procese gauti visišką žalos atlyginimą ir apginti pažeistas teises ir teisėtus interesus. Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, byloje sprendžiant šiuos klausimus yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BPK 28 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 28 straipsnio 1 dalies (2023 m. birželio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

5.   Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

6.   Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, pagal Konstituciją, teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (2007 m. birželio 27 d. sprendimas). Pagal Konstituciją, teismas neturi locus standi (teisė kreiptis į teismą) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2016 m. liepos 7 d. sprendimai).

7.   Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad juridiniai asmenys – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia – Sinodas ir Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija – dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinę žalą, todėl yra pripažinti civiliniais ieškovais. Nukentėjusiaisiais šie asmenys nepripažinti. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia – Sinodas ir Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija, taikant BPK 28 straipsnio 1 dalį (2023 m. birželio 22 d. redakcija), byloje pagal faktinę situaciją turėjo būti laikomi nukentėjusiaisiais, tačiau dėl šioje normoje esančios legislatyvinės omisijos – teisės spragos, kurią draudžia Konstitucija, nukentėjusiaisiais jie nebuvo pripažinti.

8.   BPK 28 straipsnio „Nukentėjusysis“ 1 dalyje (2023 m. birželio 22 d. redakcija) nustatyta: „Nukentėjusysis yra fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos, arba dėl nusikalstamos veikos mirusio arba priverstinai pradanginto fizinio asmens šeimos narys ar artimasis giminaitis, kurie dėl to asmens mirties ar priverstinio dingimo patyrė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi.“ Šioje normoje apibrėžtas asmuo, kuris baudžiamajame procese yra nukentėjusysis, ir nurodytos sprendimų, kuriais asmeniui suteikiamas nukentėjusiojo statusas, rūšys.

9.   BPK 28 straipsnio 1 dalyje (2023 m. birželio 22 d. redakcija), be kita ko, išvardyti asmenys, kuriems baudžiamajame procese suteikiamas nukentėjusiojo statusas: fizinis asmuo ir dėl nusikalstamos veikos mirusio arba priverstinai pradanginto fizinio asmens šeimos narys ar artimasis giminaitis. BPK 28 straipsnio 1 dalyje (2023 m. birželio 22 d. redakcija) išvardytų asmenų, kurie pripažįstami nukentėjusiaisiais, sąrašas yra išsamus. Pagal šį teisinį reguliavimą, nukentėjusiuoju gali būti tik fizinis asmuo. Nei BPK 28 straipsnio 1 dalyje (2023 m. birželio 22 d. redakcija), nei kituose BPK straipsniuose nenustatyta, kad nukentėjusysis yra juridinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė žalos.

10. BPK 28 straipsnio 1 dalyje (2023 m. birželio 22 d. redakcija) taip pat nurodytos žalos, nusikalstama veika padaromos fiziniam asmeniui, rūšys: fizinė, turtinė ir neturtinė žala. Baudžiamojo proceso teisės vadovėliuose aiškinama, kad BPK 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta fizinė žala yra sveikatos sutrikdymas, fizinio skausmo sukėlimas; turtinė žala – pinigų, materialinių vertybių, kitokio turto netekimas; neturtinė žala – asmens orumo, jo garbės pažeminimas, dvasinių kančių sukėlimas.

11. BPK 110 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatyta: „Civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą.“ Pagal BPK 28 straipsnio 1 dalyje (2023 m. birželio 22 d. redakcija) ir 110 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, tuo atveju, kai nusikalstama veika padaroma žala fiziniam asmeniui ir jis baudžiamojoje byloje reikalauja tą žalą atlyginti, fizinis asmuo pripažįstamas ir nukentėjusiuoju, ir civiliniu ieškovu, o kai žala padaroma juridiniam asmeniui ir jis baudžiamojoje byloje reikalauja tą žalą atlyginti, juridinis asmuo pripažįstamas tik civiliniu ieškovu. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai nusikalstama veika juridiniam asmeniui padaroma žala ir jis nereikalauja tos žalos atlyginti, pagal BPK nustatytą reguliavimą, toks juridinis asmuo baudžiamajame procese neturi jokio teisinio statuso.

12. Nukentėjusiojo teisės nustatytos BPK 28 straipsnio 2 dalyje (2020 m. gegužės 21 d. redakcija). Nukentėjusysis turi teisę: gauti informaciją apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį; teikti įrodymus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; dalyvauti vertinant jo specialius apsaugos poreikius; ikiteisminio tyrimo metu ir teisme susipažinti su byla; dalyvauti bylą nagrinėjant teisme; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį; pasakyti baigiamąją kalbą. Civilinio ieškovo teisės nustatytos BPK 110 straipsnio 2 dalyje. Civilinis ieškovas turi teisę: duoti paaiškinimus dėl civilinio ieškinio esmės; teikti įrodymus; pateikti prašymus ir pareikšti nušalinimus; ikiteisminio tyrimo metu ir teisme susipažinti su bylos medžiaga, nustatyta tvarka pasidaryti reikiamų dokumentų išrašus ar nuorašus; dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmus bei sprendimus, kiek jie susiję su civiliniu ieškiniu; dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Palyginus BPK 28 straipsnio 2 dalyje (2020 m. gegužės 21 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju BPK 110 straipsnio 2 dalyje, matyti, kad baudžiamajame procese nukentėjusiajam suteiktų teisių turinys yra platesnis už civiliniam ieškovui suteiktų teisių turinį, nes, pagal BPK 110 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, civilinis ieškovas jam suteiktas teises gali įgyvendinti tiek, kiek tai susiję su pareikšto civilinio ieškinio išsprendimu. Ypač akivaizdžiai tai išreikšta kituose BPK straipsniuose, kuriuose detalizuojamas proceso dalyviams suteikiamų teisių turinys. Antai, BPK 312 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinis ieškovas turi teisę paduoti apeliacinį skundą dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu, BPK 367 straipsnio 2 dalyje (2017 m. spalio 19 d. redakcija) – kad civilinis ieškovas turi teisę apskųsti nuosprendį ar nutartį tik dėl civilinio ieškinio, o nukentėjusiojo teisė apskųsti nuosprendį apeliacine ir kasacine tvarka dėl nuosprendyje ar nutartyje spręstų klausimų neribojama (BPK 312, 367 straipsniai). Paminėtina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas dalį civilinių ieškovų – juridinių asmenų – apeliacinio skundo argumentų paliko nenagrinėtą, nes ji neatitiko BPK 312 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 12 d. nutarties 137 punktas).

13. Pagal BPK 256 straipsnio (2017 m. liepos 11 d. redakcija), kuriame reglamentuojama kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarka, 1 ir 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, nukentėjusysis turi teisę pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis (1 dalis) ir rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą (2 dalis). Civiliniam ieškovui šiomis normomis tokia teisė nesuteikta.

14. Taigi, pagal BPK 28 straipsnio 1 dalyje (2023 m. birželio 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padarė žalos, nukentėjusiaisiais nepripažįstami ir dėl to baudžiamajame procese turi mažiau teisių nei fiziniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padarė žalos.

15. Paminėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 578 straipsnio (2021 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta: „Nukentėjusiuoju administracinio nusižengimo byloje laikomas fizinis asmuo, kuriam administraciniu nusižengimu padaryta fizinė, turtinė ar neturtinė žala, arba juridinis asmuo, kuriam administraciniu nusižengimu padaryta turtinė ar neturtinė žala.“ Taigi, pagal ANK nustatytą teisinį reguliavimą, administracinių nusižengimų teisenoje nukentėjusiuoju gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo.

16. Taip pat paminėtina, kad juridinis asmuo gali būti baudžiamosios atsakomybės subjektas (BK 20 straipsnis). Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime konstatavo, kad BK 20 straipsnio normos Konstitucijai neprieštarauja.

17. Juridinis asmuo yra savarankiškas teisinių santykių subjektas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, siekiant veiksmingai įgyvendinti konstitucines teises ir laisves, inter alia, nustatytas Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje, 46 straipsnio 1 dalyje, gali būti steigiami teisinių santykių subjektai (inter alia, asociacijos, politinės partijos, ūkio subjektai), kurių teisinė forma yra juridinis asmuo ir kurių tikslai yra susiję su jų steigėjų interesų politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, socialinėje ir kitose gyvenimo srityse įgyvendinimu. Tokios teisinės formos teisinių santykių subjektų – juridinių asmenų specifiškumą atskleidžia, inter alia, tai, kad nuo teisinės registracijos jie įgyja teisnumą ir veiksnumą, turi savarankišką struktūrą, jų teises ir pareigas įgyvendina tam įgalioti vienasmeniai ar kolegialūs valdymo organai (Konstitucinio Teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutarimas).

18. Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškove ar atsakove teisme (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.33 straipsnio 1 dalis). Fizinių ir juridinių asmenų prigimtis yra skirtinga, todėl ir jų teisinis statusas yra skirtingas (CK antrosios knygos I dalis „Fiziniai asmenys“, CK antrosios knygos II dalis „Juridiniai asmenys“). Tačiau tam tikruose teisiniuose santykiuose fizinių ir juridinių asmenų teisinis statusas yra vienodas.

19. Juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Pagal Konstituciją, kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų. Niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu; nuosavybės subjektui, savininkui, yra konstituciškai garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių ir kad valstybė užtikrintų jo nuosavybės teisių gynimą (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai). Pagal Konstituciją, savininkas turi teisę susigrąžinti savo turtą, kai jis tokį turtą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo; ši jo teisė yra svarbi konstitucinė nuosavybės teisių apsaugos garantija. Tai suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų savininko, praradusio turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisių gynimą. Tai nustatydamas įstatymų leidėjas turi nustatyti, kaip turi būti užtikrintas savininko nuosavybės teisių gynimas, inter alia, kai toks turtas negali būti grąžintas dėl objektyvių priežasčių, nėra galimybių jo grąžinti natūra (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas). Pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia, jos 23 straipsnį, savininkų nuosavybės teisės turi būti ginamos nepriklausomai nuo jų prigimties, rūšies, savybių ar ypatumų.

20. Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad žmogaus gyvybė ir orumas yra ypatingos, žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę išreiškiančios vertybės, kurias valstybė yra konstituciškai įpareigota saugoti ir ginti (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas). Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse; tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą kaip konstitucinę vertybę (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

21. Garbė ir orumas yra žmogaus – fizinio asmens – savybės. Asmens garbės ir orumo gynimo taisyklės nustatytos CK 2.24 straipsnyje. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio taisyklės taip pat yra taikomos ginant pažeistą juridinio asmens dalykinę reputaciją. Taigi, pagal CK nustatytą teisinį reguliavimą, juridinio asmens dalykinė reputacija ginama taip pat, kaip ir žmogaus garbė ir orumas.

22. Nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl, vykdydama savo funkcijas ir veikdama visos visuomenės interesais, valstybė turi priedermę užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių, kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą, inter alia, nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Nusikaltimais padaroma žala ne tik fizinių, bet ir juridinių asmenų turtui (pavyzdžiui, nusikaltimais nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (BK XXVII skirsnis)), jų dalykinei reputacijai (pavyzdžiui, šmeižimu (BK 154 straipsnio 2 dalis), nusikaltimais intelektinei ir pramoninei nuosavybei (BK XXIX skyrius)), t. y. Konstitucijos saugomoms ir ginamoms vertybėms. Minėta, kad, pagal BPK 28 straipsnio 1 dalyje (2023 m. birželio 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padarė žalos, nukentėjusiaisiais nepripažįstami ir dėl to baudžiamajame procese turi mažiau teisių nei fiziniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padarė žalos. Juridiniams asmenims nusikaltimais negali būti padaroma fizinė žala, tačiau padaroma turtinė ir neturtinė žala. Dėl to kyla abejonė, ar BPK 28 straipsnio 1 dalyje (2023 m. birželio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas juridinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė turtinės ar neturtinės žalos, atitinka iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius reikalavimus, t. y. ar šioje normoje nėra legislatyvinės omisijos.

23. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisės spraga, inter alia, legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia, pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Minėta, kad BPK 28 straipsnio 1 dalyje (2023 m. birželio 22 d. redakcija), be kita ko, išvardyti asmenys, kuriems baudžiamajame procese suteikiamas nukentėjusiojo statusas, ir nurodytos žalos, nusikalstama veika padaromos fiziniam asmeniui, rūšys, todėl būtent šioje normoje turėtų būti išdėstytas trūkstamas teisinis reguliavimas – nustatyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas ir juridinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė turtinės ar neturtinės žalos.

24. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama neatsižvelgiant į jo teisinį statusą (inter alia, 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai); teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos (1997 m. spalio 1 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (inter alia, 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2013 m. liepos 3 d. sprendimas). Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo suponuoja teisėtą lūkestį, kad teismas teisingai ir objektyviai išnagrinės jo bylą, priims motyvuotą ir pagrįstą sprendimą (Konstitucinio Teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimas).

25. Minėta, kad, pagal BPK 28 straipsnio 1 dalyje (2023 m. birželio 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padarė turtinės ar neturtinės žalos, nukentėjusiaisiais nepripažįstami ir dėl to baudžiamajame procese turi mažiau teisių nei fiziniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padarė turtinės ar neturtinės žalos. Tokiu teisiniu reguliavimu nuo nusikalstamų veikų nukentėjusiems juridiniams asmenims nesudaromos prielaidos užtikrinti teisę kreiptis į teismą visais baudžiamojoje byloje sprendžiamais klausimais, neužtikrinamas realus ir veiksmingas juridinių asmenų teisių gynimas, paneigiamas juridinio asmens teisėtas lūkestis, kad teismas teisingai ir objektyviai išnagrinės jo bylą, priims motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Todėl yra pagrindas manyti, kad BPK 28 straipsnio 1 dalis (2023 m. birželio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas juridinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė turtinės ar neturtinės žalos, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

26. Konstitucijos 30 straipsnio nuostatos aiškintinos neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia, 29 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas). Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Konstitucinis Teismas 1996 m. vasario 28 d. nutarime yra konstatavęs, kad šis principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, šis principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Tačiau, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą pabrėžta, kad vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

27. BPK 28 straipsnio 1 dalyje (2023 m. birželio 22 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu skirtingai vertinami nuo nusikalstamos veikos nukentėję fiziniai ir juridiniai asmenys, nors tais atvejais, kai nusikaltimu padaroma turtinė ar neturtinė žala, tarp šių asmenų nėra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą, nes, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia, jos 23 straipsnį, savininkų nuosavybės teisės turi būti ginamos nepriklausomai nuo jų prigimties, rūšies, savybių ar ypatumų, o pagal CK nustatytą teisinį reguliavimą, juridinio asmens dalykinė reputacija ginama taip pat, kaip ir žmogaus garbė ir orumas. Todėl yra pagrindas manyti, kad BPK 28 straipsnio 1 dalis (2023 m. birželio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas juridinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė turtinės ar neturtinės žalos, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

28. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas aiškintinas neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia, nuo nuostatų, įtvirtinančių asmens teises ir laisves, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris, kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą. Vienas iš teisinių procesų yra teismo procesas. Taigi iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Iš Konstitucijos kylanti valstybės priedermė saugoti kiekvieną asmenį ir visą visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir asmens teisė į tinkamą teisinį procesą suponuoja kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės pažeistos dėl nusikalstamos veikos, teisę ginti savo teises teisme ir valstybės pareigą užtikrinti veiksmingą šios asmens teisės įgyvendinimo mechanizmą (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Asmens teisė į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga bylai teisingai išspręsti, reiškia tai, kad baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, jų teisės turėti vertėją, rungimosi ir kitų principų, kad būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir būtų priimtas teisingas sprendimas baudžiamojoje byloje. Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją reguliuojant baudžiamojo proceso santykius nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintos ir baudžiamojo proceso dalyvių teisės: procesas turi būti toks, kad būtų užtikrinta veiksminga asmens, nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos, teisių apsauga ir kad toks asmuo galėtų naudotis visomis iš Konstitucijos kylančiomis teisėmis (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).

29. BPK 28 straipsnio 1 dalyje (2023 m. birželio 22 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nesudaromos prielaidos užtikrinti veiksmingą juridinio asmens, nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos, teisių apsaugą ir nesudaroma galimybė baudžiamajame procese naudotis visomis iš Konstitucijos kylančiomis teisėmis, todėl yra pagrindas manyti, kad BPK 28 straipsnio 1 dalis (2023 m. birželio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas juridinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė turtinės ar neturtinės žalos, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 381 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 28 straipsnio 1 dalis (2023 m. birželio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas juridinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė turtinės ar neturtinės žalos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atidėti kasacinės bylos nagrinėjimą, kol bus gautas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas.

Teisėjai                                                                                                Goda Ambrasaitė-Balynienė

Rima Ažubalytė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Andžej Maciejevski

Artūras Pažarskis

Alvydas Pikelis

Donatas Šernas