2K-215-387/2024

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-215-387/2024 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34361-2022-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1;2.1.7.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 8 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui, išteisintajam V. J., jo gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui, nukentėjusiajam A. B., jo įgaliotajam atstovui advokatui Sauliui Kučiui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Linos Lomonienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo, patenkinus nuteistojo V. J. apeliacinį skundą, Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: V. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu V. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams trims mėnesiams be intensyvios priežiūros. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktais, 5 dalies 4 punktu, V. J. įpareigotas per pirmus penkis laisvės apribojimo bausmės vykdymo mėnesius dalyvauti elgesio (smurtinio) pataisos programoje; per visą laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpį pradėti dirbti (tęsti darbą) arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; V. J. uždrausta per pirmus dvylika laisvės apribojimo bausmės vykdymo mėnesių vartoti alkoholį ar kitas psichiką veikiančias medžiagas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, nukentėjusiojo ir jo įgaliotojo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, taip pat išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   V. J. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2022 m. rugsėjo 7 d. apie 23.50 val. daugiabučio namo kieme, esančiame Panevėžyje, Ramygalos g. 110, konflikto metu priėjęs prie automobilyje „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sėdinčio nukentėjusiojo A. B., per atvirą vairuotojo pusės priekinių automobilio durelių langą tyčia sudavė jam kumščiu ne mažiau kaip du kartus į kairę veido pusę ir sukėlė nukentėjusiajam A. B. fizinį skausmą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.   Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nes, darydamas išvadą dėl V. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, neatsižvelgė į jų įrodomąją reikšmę, nevertino jų pakankamumo prasme. Byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visuma nesuteikė pagrindo daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad V. J. veiksmuose buvo BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių.

3.   Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems argumentams dėl nuteistojo V. J. bei liudytojo T. S. suinteresuotumo bylos baigtimi, tačiau nukentėjusiojo parodymus taip pat vertino atsargiai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog nėra duomenų, kad nukentėjusysis A. B. turėjo kokį nors motyvą apkalbėti V. J., nepagrįstai kaltindamas jį nusikalstamos veikos padarymu, tačiau pažymėjo, kad nukentėjusiojo interesas yra suponuotas to, jog aptariamas įvykis jį paveikė asmeniškai ir tiesiogiai.

4.   Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš nukentėjusiojo, nuteistojo ir liudytojų T. S. ir L. Š. parodymų nekyla abejonių, jog konfliktas tarp nukentėjusiojo A. B. ir V. J., L. Š. bei T. S. tikrai įvyko ir galbūt vienas iš jų fiziškai kontaktavo su nukentėjusiuoju, kliudė ar lietė gestikuliuodamas jam veidą, nes specialistas jokių sužalojimų nenustatė. Nors iš karto po įvykio nukentėjusysis policijos pareigūnams tvirtino, kad jam buvo suduoti ne mažiau kaip du smūgiai kumščiu į kairę veido pusę, neįtikėtina, kad po smūgių nebūtų likę jokių žymių, todėl yra abejonė, kad dėl girtų liudytojų L. Š. ir T. S. bei nuteistojo įžūlaus elgesio supykęs ir emocijų paveiktas nukentėjusysis, duodamas policijos pareigūnams parodymus, galėjo „sutirštinti spalvas“. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad iš aktyvių konflikto dalyvių policijos pareigūnai sulaikė tik nuteistąjį V. J., todėl lieka nepaneigta apeliacinės instancijos teismo posėdyje iškelta nuteistojo gynėjo versija, kad nukentėjusysis vienintelį sulaikytą asmenį apkaltino ir smūgių į veido sritį sudavimu.

5.   Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kiti įrodymai, kurie, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, patvirtina ir papildo nukentėjusiojo A. B. parodymus, – liudytojų V. I. ir A. G. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, parodymų patikrinimo vietoje protokolas, akistatos protokolas, specialisto išvada, Bendrojo pagalbos centro pateikta informacija (pokalbio įrašai) ir kt. – negali būti laikomi objektyviais.

6.   Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai V. I. ir A. G., apklausti kaip liudytojai, perpasakojo nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes. Duomenys, esantys akistatos protokole, nukentėjusiojo parodymų nei patvirtina, nei paneigia, nes akistatos metu nepavyko pašalinti prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymų. Specialisto išvada taip pat negali būti laikoma objektyviu nukentėjusiojo parodymus patvirtinančiu įrodymu, nes specialistas, apžiūrėjęs nukentėjusįjį A. B., nenustatė objektyvių duomenų apie jo patirtus sužalojimus, tik, remdamasis subjektyviu nukentėjusiojo skausmo pajautimu, konstatavo, jog, pagal nurodytas įvykio aplinkybes, nukentėjusiajam galėjo būti sukeltas fizinis skausmas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įsitikinti, kad nukentėjęs asmuo iš tikrųjų jautė skausmą ar kitas fizines kančias, nėra galimybės.

7.   Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus – tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, apibendrindamas konstatavo, kad nėra pagrindo pasikliauti vien tik nukentėjusiojo A.  B. parodymais, kurių iš esmės nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, ir jų pagrindu konstatuoti V. J. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

III. Kasacinio skundo argumentai

8.   Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė Lina Lomonienė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

8.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas V. J. išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, kadangi neįvertino bylos aplinkybių visumos, padarė klaidų dėl įrodymų turinio, taip padarė esminį BPK pažeidimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas BK 140 straipsnio 1 dalies nuostatas aiškino, taikė ir bylos faktines aplinkybes vertino ne taip, kaip suformuota teismų praktikoje, todėl teisės taikymo požiūriu šis teismas padarė ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą.

8.2. Nukentėjusiojo A. B. parodymai nuo pat pradžių buvo objektyvūs ir nuoseklūs, asmuo neturėjo noro tik iš pasikarščiavimo ką nors apkaltini nusikaltimo padarymu. Nukentėjusysis nuo pat pradžių per visas apklausas ikiteisminio tyrimo, akistatos metu, teisme nurodė vienodas aplinkybes, kad smūgius į veidą jam sudavė būtent išteisintasis V. J. ir jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Be to, nukentėjusysis apklausose minėjo ir kitą aplinkybę, kad jį išteisintasis V. J. smaugė, tačiau fizinio skausmo dėl to nukentėjusysis nepajutęs. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad iš jo automobilio buvo paimtas planšetinis kompiuteris, vėliau šis buvo išmestas ant žolės. Nurodydamas šias aplinkybes, nukentėjusysis visą laiką sąžiningai teigė, kad nežino, kuris iš konflikte dalyvavusių asmenų tai padarė, nors galėjo ir šiuo atveju, kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, „sutirštinti spalvas“, bet to nepadarė. Taigi abejoti nukentėjusiojo A. B. parodymų nuoširdumu nėra pagrindo.

8.3. Kaip liudytoja apklausta policijos pareigūnė V. I., atvykusi į įvykio vietą, apklausos metu patvirtino, kad nukentėjusysis A. B. jai skundėsi sukeltu fiziniu skausmu. Tokie duomenys negali būti laikomi neobjektyviu V. J. kaltės įrodymu šioje byloje. Tai, jog nukentėjusiajam A. B. nebuvo sukeltas skausmas taip, kad jam būtų prireikę medikų pagalbos, ir į įvykį nebuvo kviečiami greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, taip pat neleidžia konstatuoti, kad nukentėjusiajam nebuvo sukeltas skausmas.

8.4. Nelogiškas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad neįtikėtina, jog po išteisintojo smūgių ant nukentėjusiojo kūno nebūtų likę jokių žymių. Fizinio skausmo sukėlimas tuo ir skiriasi nuo nežymaus sveikatos sutrikdymo, kad jokių objektyvių, akivaizdžių smurto pėdsakų ant kūno nelieka. Fizinis skausmas tokiu atveju įrodinėjamas ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais objektyviais duomenimis, jų visuma. Tai būtent ir padarė pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėdamas bylą ir sugretindamas visus šioje byloje gautus įrodymus. Iš jų matyti, kad išteisintasis V. J. elgėsi nusikalstamai su nukentėjusiuoju A. B., o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ne prielaidomis, kaip teigiama apeliacinės instancijos teismo sprendime.

8.5. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad išteisintojo V. J. ir liudytojo T.  S. parodymai nėra patikimi dėl savo nenuoseklumo, besiskiriančių aplinkybių, duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Tai leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, jog šiais parodymais buvo siekiama vieno tikslo – išvengti V. J. gresiančios baudžiamosios atsakomybės už inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad tiek minėtas liudytojas, tiek išteisintasis neigė, jog iš nukentėjusiojo automobilio paėmė planšetę, nors tai yra įrodyta kitais byloje surinktais įrodymais. Šis išteisintojo V. J. ir liudytojo T. S. elgesys baudžiamojo proceso metu bei kiti jų parodymuose esantys neesminiai nesutapimai leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai padaryti išvadą, jog, priimant sprendimą byloje dėl V. J. kaltės klausimo, negalima remtis išteisintojo ir liudytojo T. S. parodymais, reikia šiuos parodymus vertinti kritiškai, nesuteikti jiems pirmenybės prieš nukentėjusiojo parodymus.

8.6. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra nurodyta, kad neturi būti sureikšminama teismo medicinos specialisto išvados įrodomoji reikšmė, jei joje nurodoma, kad fizinis skausmas galėjo būti sukeltas, o objektyvių sveikatos sužalojimo požymių nenustatyta apžiūros metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2021). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, jog vertinant, ar asmuo patyrė fizinį skausmą, svarbi ir paties nukentėjusiojo pozicija. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks nukentėjusiojo pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K- 474- 489/2016, 2K-227-788/2017). Taip pat yra plėtojama kasacinės instancijos teismo praktika, kad kai byloje nėra galima objektyviai nustatyti suduoto smūgio stiprumo, konkreti smūgio sudavimo stiprumo išraiška neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nes baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį kyla už fizinio skausmo sukėlimą, o ne už atitinkamo stiprumo smūgio sudavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.  2K- 102- 697/2020).

8.7. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo nusiskundimai dėl fizinio skausmo buvo išreikšti į įvykio vietą atvykusiai policijos pareigūnei, teismo medicinos specialistui kūno apžiūros metu, o išteisintojo V. J. intensyvus, agresyvus elgesys su nukentėjusiuoju rodo jo pakankamą pavojingumą ir tai, kad yra pagrindas traukti išteisintąjį V. J. baudžiamojon atsakomybėn už smūgių sudavimą ir fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiajam.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9.   Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Linos Lomonienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

10. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo apsektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-148-719/2020, 2K-75-511/2022). Taigi, bylą nagrinėjant kasacine tvarka, tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-458/2021).

11. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, dalis skundo argumentų yra susiję su nukentėjusiojo, išteisintojo bei liudytojo T. S. parodymų vertinimu, be to, kasatorė pateikia savo nuomonę dėl atskirų bylos duomenų įrodomosios reikšmės nustatant byloje faktines aplinkybes. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, išdėstyti kasacinio skundo argumentai yra nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BK 140 straipsnio 1 dalies

12. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas V. J. išteisinamąjį nuosprendį, išsamiai neįvertino įrodymų visumos, prioritetinę reikšmę suteikė išteisintojo ir liudytojo T. S. pateiktai pozicijai dėl įvykio aplinkybių, padarė klaidų dėl įrodymų turinio, t. y. taip padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, šis pažeidimas nulėmė ir tai, kad buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 1 dalis – ir nepagrįstai priimtas išteisinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

13. Nagrinėjamoje byloje dėl V. J. pareikšto kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas dėl V. J. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą, kitaip įvertinęs tuos pačius bylos įrodymus, priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiojo parodymais, kuriuos, teismo vertinimu, patvirtino liudytojų V. I. ir A. G. parodymai, duomenys, užfiksuoti įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje, akistatos protokoluose, specialisto išvada, Bendrojo pagalbos centro informacija, padarė išvadą, kad V. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, konstatavo, kad, iš naujo įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindo daryti neabejotiną išvadą, jog V. J. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje jame nurodytu būdu nukentėjusiajam A. B. sukėlė fizinį skausmą, t. y. padarė jam inkriminuotą BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.

14. Teisės taikymo aspektu patikrinusi žemesnės instancijos teismų sprendimų turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, turinčius reikšmės kaltinime nurodytų aplinkybių teisiniam vertinimui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino ir tinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas išteisinamajame nuosprendyje, kaip to reikalaujama pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį, pateikė aiškius ir detalius motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl šiuos įrodymus vertina kitaip.

15. Byloje nustatyta, kad buvo kilusi konfliktinė situacija. Viena šiame konflikte dalyvavusi pusė – nukentėjusysis A. B., teikęs pavėžėjimo paslaugas, kita pusė – išteisintasis V. J. ir kartu su juo buvę liudytojai L. Š. bei T. S.. Nukentėjusysis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė, jog, savo automobilyje pasigedęs planšetinio kompiuterio, jis grįžo prie išteisintojo ir kartu su šiuo esančių liudytojų ir pareikalavo grąžinti jam priklausantį turtą, po to pro atidarytą automobilio vairuotojo durelių langą jam išteisintasis ranka ne mažiau kaip du kartus sudavė į kairę veido pusę, taip sukėlė fizinį skausmą. Tuo tarpu išteisintasis V. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam. Nors įvykis nutiko viešoje vietoje, tiesioginiai įvykio liudytojai, nedalyvavę konflikte, nebuvo nustatyti ir apklausti. Taigi, tokiu atveju teismai turi ypač kruopščiai ir nuodugniai įvertinti ir byloje surinktų įrodymų pakankamumą, ir jų patikimumą.

16. Taikant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 straipsnį dėl fizinio skausmo sukėlimo, būtina neginčytinai nustatyti ne tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu faktą, bet ir aplinkybę, kad nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K- 164- 895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017). Fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu faktas taip pat turi būti įrodinėjamas leistinais įrodymais, įvertinant ne tik šių įrodymų pakankamumą, bet ir jų patikimumą. Ši taisyklė ypač akcentuotina tais atvejais, kai konflikte dalyvauja ne vienas asmuo, galėjęs padaryti nusikalstamą veiką.

17. Pažymėtina, kad, pagal teismų praktiką, išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011, 2K-264-976/2019). Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K- 295- 507/2016, 2K-7-511/2017).

18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nukentėjusiojo A. B. ir išteisintojo V. J. parodymų, tinkamai juos įvertino patikimumo prasme. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, palyginęs išteisintojo ir liudytojo T. S. parodymus su nukentėjusiojo parodymais ir šių sugretintų parodymų pagrindu nustatęs, kad būtent liudytojas T. S. intensyviai konfliktavo su nukentėjusiuoju, o, atvykus policijos pareigūnams, įvykio vietoje buvo rastas ir sulaikytas tik išteisintasis V. J., kuris tuo metu laiptinėje miegojo, nebuvo agresyvus, pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusysis smūgių sudavimu į veidą apkaltinti galėjo vienintelį sulaikytą asmenį, t. y. V. J..

19. Kasatorė skunde nurodo, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje esantys netiesioginiai įrodymai. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Tačiau nagrinėjamoje byloje esantys netiesioginiai įrodymai, patvirtinantys nagrinėjamo įvykio metu smurto prieš nukentėjusįjį A. B. panaudojimo faktą, yra išvestiniai iš paties nukentėjusiojo parodymų. Kitų šias aplinkybes neginčijamai patvirtinančių tiesioginių ar netiesioginių (neišvestinių iš nukentėjusiojo parodymų) įrodymų, kaip pagrįstai konstatuota išteisinamajame nuosprendyje, byloje nėra.

20. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas ir apeliacinės instancijos teismo specialisto išvados vertinimas. Pažymėtina, kad specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Apeliacinės instancijos teismas specialisto išvadą, kaip ir kitus byloje esančius įrodymus, įvertino atsižvelgdamas į visumą bylos įrodymų ir teisingai konstatavo, kad nors specialisto išvadoje ir nurodoma, jog nukentėjusiajam A. B. galėjo būti sukeltas fizinis skausmas, nėra pagrindo vadovautis ja kaip objektyviu įrodymu, patvirtinančiu nukentėjusiojo parodymus dėl V. J. smurtavimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad specialistas, apžiūrėjęs nukentėjusįjį, objektyvių duomenų apie jo sužalojimus nenustatė, o išvada dėl fizinio skausmo sukėlimo padaryta remiantis tik nukentėjusiojo paaiškinimu.

21. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012).

22. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis teisės aktų reikalavimų ir formuojamos teismų praktikos, pagrįstai pripažino, jog byloje ištirtų įrodymų visetas nesuteikia pagrindo daryti jokių abejonių nekeliančios išvados, kad V. J. smurtavo prieš nukentėjusįjį ir jam sukėlė fizinį skausmą. Šis teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, savo išvadas grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, palyginęs ir sugretinęs teisėtais būdais gautus duomenis, taigi iš esmės laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kadangi nenustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, naikinti šio teismo priimtą nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip to prašo kasatorė, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Linos Lomonienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                              Alenas Piesliakas

Sigita Jokimaitė

Algimantas Valantinas