eAS-419-1188/2025

Administracinė byla Nr. eAS-419-1188/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00569-2025-2 Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. balandžio 2 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Šileikio (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė: I.

Pareiškėjas G. B. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti atsakovus pagal kompetenciją išnagrinėti pareiškėjo skundą bei į jį atsakyti. Skunde pareiškėjas paaiškino, kad atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) pateikė 2024 m. gruodžio 5 d. skundą ir iš šios institucijos bei atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės gavo raštus, kuriuose į G. B. skunde keltus klausimus nebuvo atsakyta, o iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK), praėjus įstatyme nustatytam skundo nagrinėjimo terminui, negavo jokio atsakymo. Pareiškėjas prašė teismo išaiškinti, kuriam ar kuriems iš atsakovų tenka pareiga pagal kompetenciją išnagrinėti jo skundą ir, esant būtinybei, netinkamą ginčo šalį pakeisti. G. B. nuomone, atsakovai pažeidė jo teisę į objektyvų ir įstatymais pagrįstą prašymų bei skundų nagrinėjimą ir gerą administravimą.

II.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. vasario 11 d. nutartimi pareiškėjo G. B. skundą atsisakė priimti. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, kuri pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.) teisės aktų. Teismas akcentavo, kad Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad viena iš tokių kreipimosi į teismą sąlygų – paduoti skundą teismui, kuriam ginčas yra teismingas, t. y. kuris yra kompetentingas nagrinėti ginčą. Teismas nurodė, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 str. 1 d., 2 str. 1 d., 3 str. 1 d., 17 str.). Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2024 m. gruodžio 5 d. su skundu kreipėsi į Policijos departamentą ir nurodė, jog ties (duomenys neskelbtini), dviračių take, kelio važiuojamojoje dalyje yra neleistinoje vietoje pastatyta dėžė su smėliu, kuri kelia pavojų eismo dalyviams (dviratininkams) bei pažeidžia jo teisę į saugią aplinką (eismą kelyje), sveikatos apsaugą ir susijusius interesus. G. B. Policijos departamento prašė: 1) apginti pažeidžiamas teises (interesus) – pašalinti kliūtį; 2) nustatyti asmenis, atsakingus už pažeidimą, taikyti jiems atsakomybę ir išsamiai informuoti pareiškėją; 3) atsakant pateikti visus dokumentus, surinktus administracinės procedūros metu. Policijos departamentas su 2024 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 5-S-41354 pareiškėjo skundą persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriui. Administracija su 2024 m. gruodžio 19 d. raštu G. B. skundą grąžino Policijos departamentui. Administracija nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 590 straipsnio 3 dalį, administracinio nusižengimo tyrimą dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių pažeidimo privalo atlikti policija. Policijos departamentas, Administracijai grąžinus G. B. skundą, nusprendė šį skundą persiųsti Vilniaus apskrities VPK bei prašė pradėti tyrimą dėl galbūt padarytų Administracinių nusižengimų kodekso 459 straipsnio 2 ir 9 dalyse nustatytų administracinių nusižengimų. Teismas pažymėjo, kad nesulaukęs atsakymo iš Vilniaus apskrities VPK, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl institucijų vilkinimo atlikti veiksmus. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda, be kita ko, valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių teisinių santykių. Teismas pažymėjo, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo procesą reglamentuoja Administracinių nusižengimų kodeksas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nutarimo administracinio nusižengimo byloje teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas (atitinkamai įvertinant ir šį nutarimą administracinio nusižengimo byloje priėmusių asmenų įgaliojimus bei veiksmus) nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai. Be to, kitos teisenos tvarka negali būti revizuojamas ne tik administracinio nusižengimo bylos teisenos pradėjimo, bet ir jo inicijavimo teisėtumas bei pagrįstumas. Teismas akcentavo, kad Administracinių nusižengimų kodeksas, reglamentuojantis administracinių nusižengimų bylų procesą, nustato, jog administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėja šio kodekso 589 straipsnyje nurodytos institucijos, kurių pareigūnai atliko administracinio nusižengimo tyrimą ir surašė administracinio nusižengimo protokolą (Administracinių nusižengimų kodekso 615 str. 1 d.); šio kodekso 615 straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų nutarimus administracinių nusižengimų bylose apylinkės teismui pagal institucijos buvimo vietą gali apskųsti asmuo, dėl kurio atitinkamas nutarimas priimtas, nukentėjusysis (ar jų atstovai) (Administracinių nusižengimų kodekso 621 str. 1 d. ir 622 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnis, apibrėžiantis bylas, kurios priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, nenumato, jog administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl nutarimų ar kitų tarpinių dokumentų (administracinio nusižengimo protokolų ar kt.) administracinių nusižengimų bylose teisėtumo. Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, pareiškėjo skundo turinį, prie jo pridėtus duomenis ir šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad G. B. iš esmės nesutinka su pareigūnų veiksmais (neveikimu), atliekant administracinio nusižengimo tyrimą, o tai nėra susiję su viešuoju administravimu. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas nėra priskirtas nagrinėti administraciniam teismui. Teismas pažymėjo, kad G. B. siekiamos teisinės pasekmės nėra susijusios su viešojo administravimo sritimi, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai nenagrinėtini administracinio teismo, taigi, egzistuoja pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo skundą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog G. B., kreipdamasis į Policijos departamentą, be nubaudimo dar prašė pašalinti kliūtis bei pateikti tyrimo medžiagą, tarp šalių atsiradusių teisinių santykių kilmės ir pobūdžio nekeičia. Teismo nuomone, šie prašymai iš esmės yra tiesiogiai susiję su pagrindiniu reikalavimu (prašymu) – nubausti pažeidėjus už neleistinoje vietoje pastatytą smėlio dėžę. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo teises gali ginti Administracinių nusižengimų kodekse nustatyta tvarka.

III.

Pareiškėjas G. B. pateikė atskirąjį skundą, kurį, šalindamas teismo nustatytus atskirojo skundo trūkumus, patikslino. Pateiktame atskirajame skunde pareiškėjas prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 11 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti teismui nagrinėti iš naujo. Išdėstęs savo nuomonę dėl teismo nustatytų atskirojo skundo trūkumų, G. B. pažymi, kad teismas 2025 m. vasario 11 d. nutartyje sąmoningai neteisingai aiškino pareiškėjo 2024 m. gruodžio 5 d. skundo „pagrindinį reikalavimą“, bandydamas pagrįsti neteisėtą nutartį. G. B. teigia, kad teismas neturi teisės jį persekioti už kritiką, pažeisti jo minties, įsitikinimų ir saviraiškos laisvės, trukdyti pareiškėjui pačiam formuluoti argumentus ir atskirojo skundo turinį normine valstybine kalba taip, kaip jis mano esant tikslingiausia, įgyvendindamas savo teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą. G. B. nurodo, kad jis, nepažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimų, sąžiningai naudodamasis savo teisėmis ir laisvėmis, parengė bei pateikė atskirąjį skundą, išdėstydamas savo argumentus. Pareiškėjas pažymi, kad pagrindinis jo skundo reikalavimas buvo pirmiausia ir svarbiausia –apginti pažeidžiamas teises (interesus) – pašalinti kliūtį, paaiškinus, jog ne vietoje pastatyta dėžė pažeidžia G. B. teisę į saugią aplinką (eismą kelyje), sveikatos apsaugą ir susijusius interesus (nepatogumai), o kiti prašymai dėl atsakomybės taikymo, informavimo ir dokumentų pateikimo buvo šalutiniai (pagalbiniai), kadangi jų tenkinimas ar netenkinimas nesprendžia priežasties, dėl kurios kilo pareiškėjo teisių ir interesų pažeidimas, ir jų negina. G. B. teigia, kad teismas tyčia iškreipė jo skundo esmę ir ją perfrazavo, pritaikydamas neteisėtiems skundžiamos nutarties motyvams. Pareiškėjo nuomone, teisėjui S. J. turėtų būti keliama drausmės byla už Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso pažeidimus. G. B. teigia, kad jo skundas turėjo būti išnagrinėtas viešojo administravimo tvarka, pirmiausia organizuojant ne vietoje pastatytos smėlio ir druskos dėžės pašalinimą. Nepaisant to, ar Administracinių nusižengimų kodekse nustatyta tvarka būtų pradėta teisena, ar ne, pareiškėjo skundo prašymas apginti pažeidžiamas teises (interesus) – pašalinti kliūtį, turėjo būti išnagrinėtas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatyta tvarka ir G. B. iki kreipimosi į teismą turėjo būti atsakyta. Pareiškėjas nurodo, kad jeigu atsakovai neturi pareigos pradėti administracinio nusižengimo teisenos, reaguodami į jo skundą, jie, pavyzdžiui, gali organizuoti kliūties pašalinimą ir spręsti, jog G. B. skundas buvo iš esmės tenkintas, tokį sprendimą pagrįsdami konkrečiomis teisės aktų nuostatomis; atsakovai privalo Viešojo administravimo įstatymo tvarka informuoti pareiškėją apie administracinį sprendimą – priemones, kurių ėmėsi jo pažeistoms teisės (interesams) apginti, reaguodami į G. B. skundą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas, cituodamas Administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnį, 615 straipsnio 1 dalį, 621 straipsnio 1 dalį ir 621 straipsnio 1 dalį, nurodo, jog G. B. savo teises gali ginti Administracinių nusižengimų kodekse nustatyta tvarka, tačiau teismo cituotos teisės normos nenustato, kad pareiškėjas gali teikti skundą nežinia kokia tvarka apylinkės teismui: byloje duomenų, kad koks nors nutarimas dėl G. B. buvo priimtas (protokolas surašytas) ar koks nors pareiškėjo skundo prašymas buvo nagrinėtas Administracinių nusižengimų kodekse nustatyta tvarka, nėra. Pareiškėjas pažymi, kad teismas turėjo pareigą nutartyje nurodyti, į kurią instituciją G. B. turi kreiptis, jeigu jo skundo nagrinėjimas nėra priskirtas teismų kompetencijai. Teismui darant išvadą, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtinas administraciniame teisme, ir nepagrindus nei nustatytomis aplinkybėmis, nei teisės aktų normomis, kad G. B. gali ir turi ginti savo teises kitame teisme, turi būti nurodyta, į kurią instituciją pareiškėjas turi kreiptis. G. B. jau kreipėsi į atsakovus, kurie pagal kompetenciją gali organizuoti kliūties kelyje pašalinimą ir miesto gatvių tvarkymo įrangos saugojimą taip, kad nebūtų pažeidžiamos pareiškėjo teisės (interesai), tačiau vilkina skundo, kuriame prašoma apginti šias teises (interesus), nagrinėjimą. G. B. nuomone, teismas turi priimti jo skundą ir kompetentingus atsakovus įpareigoti jį išnagrinėti arba aiškiai nurodyti instituciją, į kurią pareiškėjas turi kreiptis. G. B. nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tyčia iškreipė pareiškėjo skundo esmę, akivaizdžiai veikdamas šališkai prieš pareiškėją ir gindamas valdžios įstaigas – atsakovus, ne G. B. padėjo įgyvendinti jo procesines teises, tačiau sąmoningai nevykdė teisingumo ir, piktnaudžiaudamas padėtimi, nepaisydamas įstatymų, Teisėjų etikos kodekso, netinkamai taikė bei aiškino įstatymus, pažeisdamas G. B. teisę į orumą ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą bei teisingą bylos nagrinėjimą, ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nutartį. Pareiškėjas pažymi, kad proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimai yra pagrindas skundžiamą teismo nutartį panaikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146–147 str.).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 11 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi jus ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020, 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-502/2023). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Viena iš tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reguliuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-631-492/2019, 2023 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-26-575/2023). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 str. 2 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnyje. Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, jog ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašė atsakovus pagal kompetenciją išnagrinėti jo skundą ir į šį skundą atsakyti. Nustatyta, kad G. B. su 2024 m. gruodžio 5 d. skundu kreipėsi į Policijos departamentą ir prašė: 1) apginti pažeidžiamas teises (interesus) – pašalinti kliūtį; 2) nustatyti asmenis, atsakingus už pažeidimą, taikyti jiems atsakomybę ir išsamiai informuoti pareiškėją; 3) atsakant pateikti visus dokumentus, surinktus administracinės procedūros metu. Minėtame skunde G. B. paaiškino, kad (duomenys neskelbtini), dviračių take, kelio važiuojamojoje dalyje ant raudonos asfalto dangos neleistinoje vietoje yra pavojingai pastatyta dėžė su smėliu, kuri kelia pavojų eismo dalyviams (dviratininkams) bei pažeidžia pareiškėjo teisę į saugią aplinką (eismą kelyje), sveikatos apsaugą ir susijusius interesus. Policijos departamentas su 2024 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 5-S-41354 G. B. skundą persiuntė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui nagrinėti pagal kompetenciją. Administracija su 2024 m. gruodžio 19 d. raštu pareiškėjo skundą grąžino Policijos departamentui. Administracija nurodė, kad pagal Administracinių nusižengimo kodekso 590 straipsnio 3 dalį, administracinio nusižengimo tyrimą dėl G. B. nurodytų aplinkybių privalo atlikti policija. Policijos departamentas, Administracijai grąžinus G. B. skundą, nusprendė šį skundą persiųsti Vilniaus apskrities VPK bei prašė pradėti tyrimą dėl galbūt padarytų Administracinių nusižengimų kodekso 459 straipsnio 2 ir 9 dalyse nustatytų administracinių nusižengimų. Minėtame rašte Policijos departamentas atkreipė Administracijos dėmesį į teisinį reguliavimą, pagal kurį kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių bei pėsčiųjų eismui ir atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat užtikrinti, kad nedelsiant būtų pašalintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų; kelius (gatves) prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys, iš eismo dalyvių ar kitų asmenų gavę informacijos apie kelyje esančią kliūtį, kuri trukdo eismui ir kelia pavojų, privalo neatidėliodami organizuoti darbus, kad kliūtis būtų pašalinta, o jeigu to neįmanoma padaryti, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo reguliavimo priemonės, kol ši kliūtis bus pašalinta. Pareiškėjo 2024 m. gruodžio 5 d. skunde nurodytos aplinkybės bei suformuluoti reikalavimai suponuoja išvadą, kad pagrindinis jo skundo pateikimo Policijos departamentui tikslas buvo tai, jog kliūtis būtų pašalinta ir nebekeltų grėsmės bei nepažeistų G. B. teisių. Pareiškėjas, be kita ko, prašė nustatyti asmenis, atsakingus už pažeidimą, jiems taikyti atsakomybę bei apie veiksmus, kurių buvo imtasi, informuoti pareiškėją ir pateikti visus dokumentus, surinktus administracinės procedūros metu. Įvertinus pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo, kuriame jis pats suformulavo reikalavimą ir nurodė faktines aplinkybes, dėl kurių turi būti patenkintas šis reikalavimas, taip pat G. B. atskirajame skunde išdėstytas aplinkybes, turinį teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su pareigūnų veiksmais (neveikimu), atliekant administracinio nusižengimo tyrimą. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas su 2024 m. gruodžio 5 d. skundu į Policijos departamentą pirmiausia kreipėsi dėl to, jog būtų pašalinta važiuojamojoje kelio dalyje esanti jo nurodyta kliūtis (dėžė su smėliu), kuri kelia pavojų eismo dalyvių sveikatai bei gyvybei, nėra pagrindo išvadai, kad atsakymas į šį prašymą yra veiksmas, susijęs su administracinio nusižengimo tyrimu, o ne viešojo administravimo subjekto vykdoma veikla. Aplinkybė, kad G. B. taip pat prašė nustatyti asmenis, atsakingus už pažeidimą, taikyti jiems atsakomybę ir išsamiai informuoti pareiškėją, o atsakant pateikti visus dokumentus, surinktus administracinės procedūros metu, priešingos išvados nesuponuoja ir pagrindo kitaip vertinti pirmąjį G. B. Policijos departamentui pateikto 2024 m. gruodžio 5 d. skundo prašymą, kuriame akivaizdžiai buvo prašoma atlikti veiksmus, kurie nėra susiję su administracinio nusižengimo bylų teisena, nesudaro; šiame prašyme nebuvo keliami jokie tiesiogiai su administracinio nusižengimo bylos tyrimu susiję klausimai. Įvertinus šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas yra susijęs ir su viešojo administravimo institucijos funkcijomis. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas atsisakyti priimti G. B. skundą, kaip nenagrinėtiną Administracinių bylų įstatyme nustatyta tvarka. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo siekiamos teisinės pasekmės nėra susijusios su viešojo administravimo sritimi. Teismas neteisingai įvertino pagrindinį pareiškėjo siekį, kuris šiuo atveju buvo būtent kliūties, trukdančios eismui ir keliančios pavojų eismo dalyvių sveikatai bei gyvybei, pašalinimas, o ne pažeidėjų nubaudimas.  Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog G. B. skundo nagrinėjimas nėra priskirtas administraciniam teismui. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta, todėl turi būti panaikinta, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas turi būti perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą tenkinti. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 11 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo G. B. skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                    Gintaras Kryževičius

Egidijus Šileikis

Milda Vainienė