2K-52-719/2023

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-52-719/2023 Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00004-2020-8 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.18.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 14 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Albino Antanaičio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda ir pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda. Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 27 d. nutartis, kuria nuteistojo G. D. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   G. D. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., būdamas UAB „D.“ (toliau – ir Bendrovė) vienasmenis valdymo organas – vadovas ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už Bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų išsaugojimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje pažeidė BAĮ 4 straipsnį (ūkio subjektai buhalterinę apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: a) tinkama, objektyvi ir palyginama; b) pateikiama laiku; c) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams), 6 straipsnio 2 dalį (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu), 12 straipsnio 1 dalį (visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais), 12 straipsnio 4 dalį (apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius), nes Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančioms buhalterėms laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 27 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. (R. J.) ir laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. (J. Č.), nežinančioms apie daromą nusikalstamą veiką, tyčia nepateikė 1 214 383,01 Eur sumokėjimą Lenkijos Respublikos bendrovei „V.“ patvirtinančių dokumentų: a) 2015 metais nepateikė 198 590,58 Eur sumą patvirtinančių dokumentų; b) 2016 metais nepateikė 272 938,51 Eur sumą patvirtinančių dokumentų; c) 2017 metais nepateikė 363 716,24 Eur sumą patvirtinančių dokumentų; d) 2018 m. sausio–balandžio mėn. nepateikė 379 137,68 Eur sumą patvirtinančių dokumentų. Dėl šios priežasties Bendrovės buhalterės 2015–2018 metų sąskaitų Nr. 443 „Skolos tiekėjams“ detalizacijose nurodė tikrovės neatitinkančius bendrus įsiskolinimus tiekėjams. Taip G. D. apgaulingai tvarkė UAB „D.“ buhalterinę apskaitą, dėl to laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. iš dalies negalima nustatyti UAB „D.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

2.   Taip pat G. D. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., būdamas UAB „D.“ vienasmenis valdymo organas – vadovas, pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už Bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų išsaugojimą, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 (su vėlesnėmis redakcijomis) patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 64 punktą būdamas atsakingas už inventorizacijos organizavimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje pažeidė BAĮ 4 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1, 4 dalis, nes Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančioms buhalterėms laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 27 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. (R. J.) ir laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. (J. Č.) laiku nepateikė Lenkijos Respublikos bendrovės „V.“ 13 PVM sąskaitų faktūrų (bendra 283 683,09 Eur suma), dėl to jos į Bendrovės buhalterinę apskaitą įtrauktos ne laiku – 2018 metais.

2.1. Taip pat pažeidė Inventorizacijos taisyklių 3 punktą (pagal vėlesnes redakcijas – 7 punktą) (subjektai, išskyrus viešojo sektoriaus subjektus, privalo inventorizuoti visą turtą ir įsipareigojimus ne rečiau kaip kartą per metus prieš sudarant metines finansines ataskaitas pagal ne vėlesnius kaip ataskaitinių finansinių metų paskutinės dienos duomenis), 30 punktą (atliekant inventorizaciją esantis turtas suskaičiuojamas, pasveriamas, išmatuojamas arba naudojami kiti jo kiekio nustatymo būdai, atsižvelgiant į kiekvienos rūšies turto matavimo vienetą, laikymo vietą ir būdą), nes 2015–2017 metais faktiškai neatliko inventorizacijų, kadangi sandėlyje esančių prekių kiekio faktiškai nenustatė, o materialinių vertybių inventorizacijos 2015 m. gruodžio 31 d., 2016 m. gruodžio 31 d., 2017 m. gruodžio 31 d. aprašuose įrašė buhalterinės apskaitos duomenų kiekius ir sumas. Taip G. D. aplaidžiai tvarkė UAB „D.“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti laikotarpio nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. UAB „D.“ komercinės, ūkinės, finansinės veiklos rezultatų, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3.   Kasaciniu skundu nuteistasis G. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Dėl visiškai nekonkretaus kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo pažeista teisė į gynybą. Iš kaltinimo neaišku, kokia forma buvo atsiskaityta (grynaisiais, pavedimu, skolų sudengimu), o nuteistasis tokių mokėjimų neatliko, objektyviai tokių dokumentų niekada nematė, jų neturėjo ir negalėjo pateikti. Teismas nepatikrino, ar egzistuoja pirminiai atsiskaitymo dokumentai (atsiskaitymų suvestinė yra suvestinis dokumentas, tik pirminių atsiskaitymo dokumentų santrauka), ir neištyrė jų turinio. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo ištirta, jei atsiskaitymas išvis įvyko, kokia forma buvo atsiskaityta ir kas atsiskaitė. Jei atsiskaityta grynaisiais pinigais, turėjo būti ištirta, ar įmokos darytos per fiskalinius aparatus, pagal kasos pajamų orderius, grynųjų pinigų priėmimo kvitus, kitus dokumentus. Patikrinus tokių dokumentų egzistavimą ir, jei jie egzistuoja, ištyrus jų turinį, paaiškėtų tikrasis mokėtojas ir atsirastų reali galimybė apsiginti nuo kaltinimo. Būtina nustatyti, kokiais veiksmais pasireiškė vienas iš šių veiksmų: veiką pasidariusio asmens apgaulė (tikslas apgauti), dokumentų paslėpimas, sunaikinimas ar sugadinimas. Kaltinime preziumuojama, kad nuteistasis dokumentus turėjo ir tyčia nepateikė, bet neatskleista veikos objektyvioji pusė, t. y. kodėl jis nepateikė neva turėtų dokumentų – juos paslėpė, sunaikino ar atliko kitus veiksmus.

3.2. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal apeliacinį skundą dėl nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, jo tinkamai neišnagrinėjo, t. y. neišsiaiškino, kaip kasatorius suvokė daromos veikos požymius, koks buvo jo psichinis santykis su daroma veika, neatskleidė kaltės turinio ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies ir BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo nurodyta, kad nuteistasis, jei gautų dokumentus, nedelsdamas juos įtrauktų į apskaitą. Lenkijos įmonė ignoruoja prašymus pateikti atsiskaitymo dokumentus, todėl tai padaryti gali tik teisėsauga. Vis dėlto prašymai padėti gauti šiuos dokumentus liko neišgirsti. Teismams atsisakant surinkti ir vertinti šiuos dokumentus, buvo pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatos.

3.3. Nutartyje į apeliacinio skundo argumentus atsakyta abstrakčiais, loginiais ryšiais nesusietais teiginiais, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad nebuvo atsakyta į esminius keltus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų surinkimo, tyrimo ir jų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo, nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir kitų apeliaciniame skunde keliamų klausimų. Be to, nutartis neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio l dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, iš kurios išplaukia teismo pareiga motyvuoti savo sprendimą. Nutarties 18 punkte nurodyta, kad G. D. kaltę patvirtina liudytojo P. M. nurodytos aplinkybės. Vis dėlto šis liudytojas negalėjo pateikti pirminių dokumentų, patvirtinančių suvestinių rezultatus, be to, jis nurodė, kad nežino, kas ir kokiu būdu atsiskaitė Bendrovės vardu, nežino, ar pirminiuose dokumentuose yra Bendrovės vardu atsiskaičiusių asmenų identifikaciniai duomenys. Nutarties 19 punkte nurodyta, kad G. D. visas sandorių suvestines (tarpusavio suderinimo aktus) pasirašė pats, o tai paneigia bet kokią abejonę, kad prekes Lenkijos įmonei galėjo apmokėti kiti su UAB „D.“ susiję asmenys be G. D. žinios. Vis dėlto tokie teiginiai yra visiškai niekuo nepagrįsti, nes fakto, kad su Lenkijos įmone būtų atsiskaitoma pagal G. D. nurodymą ar jam žinant, nepatvirtino ir Lenkijos įmonės vadovas. Nutarties 20 punkte nurodyta, kad iš Lenkijos administratoriaus pateiktų duomenų nustatyta, jog mokėjimai buvo atliekami banko pavedimu ir grynaisiais arba užskaitomis ir čekiais. Mokestinio ginčo medžiagoje nėra jokių kitų atsiskaitymo dokumentų, išskyrus Lenkijos įmonės suvestines. Mokestinio ginčo byla prie baudžiamosios bylos nėra pridėta, o apeliacinės instancijos teismas, nepatikrinęs dokumentų, nepagrįstai teigia, kad Lenkijos mokesčių administratoriaus pateikti dokumentai patvirtina mokėjimo faktą, nes mokėjimo faktą tiesiogiai patvirtinančių dokumentų nei baudžiamojoje, nei mokestinėje byloje nėra. Nutarties 22 punkte nurodyta, kad G. D., būdamas UAB „D.“ direktorius, aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, pasirašinėjo dokumentus ir teikė informaciją apie vykdomus sandorius bei atsiskaitymus, taigi žinojo apie vykdomus ir įvykdytus atsiskaitymus su Lenkijos įmone, todėl, nepateikdamas šiuos atsiskaitymus patvirtinančių dokumentų buhalterinę apskaitą tvarkančioms įmonėms, suvokė, jog jo vadovaujamos įmonės buhalterinėje apskaitoje bus užfiksuotos ne visos faktiškai atliktos mokestinės operacijos ir dėl šios priežasties iš dalies nebus galima nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Vis dėlto G. D. Lenkijos įmonė atsiskaitymo dokumentų nepateikė, nei jis, nei kitas UAB „D.“ darbuotojas atsiskaitymo metu nedalyvavo. Galimai tai darė akcininkas.

3.4. Pareikšti kaltinimai yra grindžiami vieninteliu informacijos šaltiniu – Lenkijos įmonės pateiktomis suvestinėmis, kuriose nėra aiškios atsiskaitymo už prekes aplinkybės, t. y. kokie asmenys, kada ir kokiu būdu atsiskaitė Bendrovės vardu. Netikrinta, kada už Bendrovei tiektas prekes atsiskaityta banko pavedimu, kada – grynaisiais pinigais, kada – užskaitomis. Tokia informacija gali būti grindžiama banko sąskaitos išrašais apie atsiskaitymą, kuriuose matytųsi, iš kokios sąskaitos buvo už prekes atsiskaityta, t. y. ar tai padaryta iš Bendrovės sąskaitos, ši informacija turėtų būti palyginta su Bendrovės sąskaitų išrašais. Informacija apie grynųjų pinigų operacijas galėtų būti fiksuota kasos kvite arba kasos pajamų orderyje. G. D. tariamų atsiskaitymų su Lenkijos įmone pagal neapskaitytas neegzistuojančias PVM sąskaitas faktūras metu nedalyvavo, todėl jam nebuvo prieinama nei informacija apie tokių dokumentų egzistavimą, nei fiksuojant tokią ūkinę operaciją Lenkijos įmonės surašyti dokumentai.

3.5. G. D. nuteistas už nusikalstamų veikų, nustatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Šios nusikalstamos veikos yra panašios, todėl yra tikslinga išanalizuoti šių dviejų veikų sudėtį. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas tokios teisės normų analizės neatliko ir baudžiamosios teisės nuostatas taikė nesilaikydamas nusistovėjusios kasacinės instancijos teismo praktikos. Atlikus vien lingvistinę teisės normų analizę, akivaizdu, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti sąmoningai atliekami aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama, kad ūkinės operacijos apskaitoje būtų atspindėtos netinkamai, o asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros nustatyti nebūtų galimybės, t. y. apskaita tvarkoma pasinaudojant apgaule arba slepiami, sugadinami apskaitos dokumentai, kurių pagrindu turi būti daromi buhalteriniai įrašai. Siekiant įrodyti apgaulės faktą, privaloma nustatyti, kokius apgaulingus veiksmus asmuo atliko, o tai nagrinėjamoje byloje nebuvo padaryta, taip pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus, BPK 320 straipsnio 3 dalį ir BPK 332 straipsnio 3, 5 dalis.

3.6. Veikų kvalifikavimui aktualios redakcijos Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentas pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 punktą yra popierinis arba elektroninis dokumentas, kuriuo patvirtinama ūkinė operacija arba ūkinis įvykis ir kuriame yra rekvizitai tos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumui nustatyti. Šis reglamentavimas lemia, kad į buhalterinę apskaitą yra įtraukiamos pirminiais dokumentais pagrįstos ūkinės operacijos. Kitokie dokumentai (įvairios suvestinės, sąrašai, kitų asmenų liudijimai ir pan.), nepagrįsti pirminiais duomenimis, neturi teisinės galios ir todėl negali būti laikomi tinkamais tam tikram ūkiniam faktui ar ūkinio įvykio tapatumui patvirtinti. Nuteistasis dalies Lenkijos įmonės suvestinėje nurodytų buhalterinių dokumentų neturi ir nėra matęs, kontrolės institucijos taip pat nesiekė jų surinkti ir patikrinti, o neturėdamas pirminių dokumentų, ūkio subjektas negali jų nurodyti buhalterinėje apskaitoje. Nagrinėjamoje byloje suvestinėmis, o ne pirminiais ūkinės operacijos pagrįstumą patvirtinančiais buhalterinės apskaitos dokumentais buvo grindžiama G. D. kaltė, nenustačius, ar pirminiai dokumentai egzistavo. Nagrinėjamoje byloje nėra aišku, kurio teisės akto nuostata turi viršenybę, t. y. ar Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis (ūkinė operacija fiksuojama tik pagal operaciją patvirtinančius dokumentus), ar BK 222 straipsnio 1 dalis.

3.7. Siekdamas nustatyti, ar nuteistojo veiksmai atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėtį, teismas privalėjo analizuoti kaltės formą, t. y. ar jis turėjo tyčią pasiekti, kad nebūtų galima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „D.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Dėl nuteistojo konkrečių veiksmų ir siekių turėjo būti išsamiai pasisakyta tiek BK 222 straipsnio, tiek BK 223 straipsnio kontekste. Nepasisakant dėl BK 223 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties atitikmens ir skirtumo nuo BK 222 straipsnyje įtvirtintos, aptariant tik BK 223 straipsniui taikyti aktualius aspektus ir be pagrindo konstatuojant, kad abi nusikalstamos veikos buvo padarytos, buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, BPK 320 straipsnio 3 dalis, BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys.

3.8. Gavęs informaciją apie sandorius iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, G. D. nedelsdamas kreipėsi į Lenkijos įmonę dėl dokumentų pateikimo, tačiau šį prašymą įmonė tenkino tik iš dalies – pateikė 13 PVM sąskaitų faktūrų, kurios pavėluotai buvo įtrauktos į buhalterinę apskaitą. Dėl tos dalies PVM sąskaitų faktūrų, kurių Lenkijos įmonė nepateikė, kilo atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Taigi, kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 223 straipsnio 1 dalį, yra svarbu tik tai, ar Bendrovė įtraukė atsiskaitymą už sandorius patvirtinančius dokumentus į Bendrovės buhalterinę apskaitą. Iki sužinant apie neapskaitytas Lenkijos įmonės PVM sąskaitas faktūras, jos į Bendrovės buhalterinę apskaitą nebuvo įtrauktos, nes apie jų egzistavimą dėl savo aplaidaus elgesio G. D. nežinojo. Gavusi PVM sąskaitas faktūras, Bendrovė jas nedelsdama apskaitė, tačiau atsiskaitymų pagal šias PVM sąskaitas faktūras dokumentai (pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai) buvo neapskaityti, nes nebuvo gauti. Teismai privalėjo nustatyti, ar kaltės forma skirtingų veikų padarymo momentu skyrėsi. Šis klausimas buvo keliamas apeliaciniame skunde, tačiau teismas nepasisakė dėl minėtų nusikaltimų sudėčių subjektyviosios pusės požymių skirtumų. Lieka neatsakyta į klausimą, kodėl atvejai, kai pirminiai dokumentai nebuvo pateikti, yra vertinami pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o veiksmai, kai dokumentai buvo pateikti ir pavėluotai įtraukti į buhalterinę apskaitą, vertinami pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Bendrovei Lenkijos įmonės pateiktų suvestinių pagrindu Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atlikto mokestinio patikrinimo metu yra apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis ir pelno mokestis. Taigi apmokėjimo fakto fiksavimas buhalterinėje apskaitoje nebeturėtų įtakos Bendrovės mokestinėms prievolėms. Tai reiškia, kad suinteresuotumo gauti finansinės ar kitokios naudos iš šio veiksmo neatlikimo nei G. D., nei Bendrovė neturi. Tai reiškia, kad netinkamas duomenų atspindėjimas buhalterinėje apskaitoje šiuo atveju nesukelia realių neigiamų pasekmių. Nei nuosprendyje, nei nutartyje nenurodytas nusikalstamų veikų padarymo momentas ir kokiu būdu šios veikos padarytos.

4.   Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į nuteistojo G. D. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Kasaciniame skunde iš dalies atkartojami esminiai apeliacinio skundo argumentai, o dalis jame nurodytų įstatymų pažeidimų argumentuojami, ginčijant nuteistojo kaltę dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikaltimų padarymo ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu tam tikrų įrodymų vertinimu, jų pakankamumu ir patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu. Vis dėlto įrodymų vertinimo rezultatas, teismų sprendimų atitiktis ar neatitiktis faktinėms bylos aplinkybėms yra fakto, o ne teisės klausimas.

4.2. Nuteistasis G. D. kaltę dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo pripažino ir apeliaciniame skunde neginčijo nuosprendžio dalies dėl jo nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, tačiau, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

4.3. Nagrinėjamoje byloje iš liudytojų V. Š., J. R., V. K. M., D. K., J. Č., R. J. ir P. M. parodymų, specialistės J. K. paaiškinimo, taip pat liudytojo P. M. pateiktų dokumentų (sandorių suvestinių duomenų), UAB „D.“ atlikto veiklos tyrimo akto, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimu, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu ir kita rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad UAB „D.“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus. Baudžiamojoje byloje yra pateiktos Lenkijos įmonės atsiųstos sandorių suvestinės (tarpusavio suderinimo aktai), kuriose yra nurodyti dokumentai, įforminantys prekių tiekimą, sudarytų sandorių vertė, apmokėjimai ir įsiskolinimai metų pabaigoje už 2015–2018 metų I ketvirčio laikotarpį. Lenkijos įmonei „V.“ minėtu laikotarpiu atstovavęs P. M., byloje apklaustas kaip liudytojas, patvirtino, kad UAB „D.“ pirkimo sąskaitas apmokėjo grynaisiais pinigais per įmonės „V.“ kasą arba banko pavedimais, ir į bylą pateikė duomenis, kad UAB „D.“ vadovas G. D. teikė pareiškimus, jog sandorių suvestinėse nurodytos sumos atitinka jų buhalterinės apskaitos duomenis, o sandorių suvestines patvirtino 2018 m. lapkričio 20 d. spaudu. Šiuos duomenis G. D. patvirtino rašytiniais pareiškimais, kad nurodytos sumos atitinka jų bankinius mokėjimus ir buhalterinę dokumentaciją. Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus UAB „D.“ vykdytos veiklos tyrimą ir palyginus Lenkijos įmonės „V.“ pateiktus duomenis su UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje apskaitytais duomenimis, nustatyta, kad UAB „D.“ mokėjimų grynaisiais pinigais savo buhalterinėje apskaitoje nėra apskaičiusi. Toks sistemingas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimų ignoravimas truko gana ilgą laikotarpį ir tai teismams leido spręsti apie G. D. tyčią vesti apgaulingą apskaitą.

4.4. Kasatoriaus teiginiai, kad dėl nekonkretaus kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir kaltinimo konstrukcijos buvo apribota jo teisė į gynybą, yra deklaratyvūs. Į kasatoriaus teiginius, kad jo kaltė grindžiama tik Lenkijos įmonės pateiktomis atsiskaitymų suvestinėmis, kurios nelaikytinos tinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais, yra išsamiai ir argumentuotai pasisakyta žemesniųjų instancijų teismų sprendimuose, todėl jų kartoti nėra pagrindo. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pagal gautą apeliacinį skundą, tikrindamas apeliacine tvarka apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi teisę, o ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Pirmosios instancijos teisme nei G. D., nei jo gynėjas advokatas nereiškė prašymo dėl dokumentų gavimo, o bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, neprašė dėl to atlikti įrodymų tyrimo. Todėl, byloje nesant pagrįstų ir įtikinamų prieštaravimų, taip pat nesant prašymų, apeliacinės instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo atlikti įrodymų tyrimo. Kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad į esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.   Nuteistojo G. D. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6.   Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasaciniame skunde nuteistojo išdėstyti argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės iš naujo vertinti įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais, nustatyti kitokias bylos aplinkybes, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, galutinai sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Dėl to nuteistojo G. D. kasacinio skundo teiginiai ir argumentai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

7.   Nebus nagrinėjami ir kasacinio skundo argumentai dėl G. D. nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis G. D. kaltę dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo buvo pripažinęs ir apeliacine tvarka nuosprendžio dalies dėl jo nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį neskundė, o BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

8.   BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

9.   Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta tam, kad būtų gauta informacija ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, nukreipianti į specialiuosius teisės aktus, kurių pagrindinio – BAĮ – 4 straipsnis nustato reikalavimus apskaitos informacijai: ji turi būti tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, susiję su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, turi būti įtraukiami į apskaitą ir pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, įrašai apskaitos registruose turi būti daromi tik pagal apskaitos dokumentus (BAĮ 6 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnio 3 dalis). Buhalterinės apskaitos taisyklių laikymasis savo ruožtu užtikrina ir mokesčių surinkimo kontrolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2014, 2K-123-1073/2020).

10. G. D. nagrinėjamoje byloje buvo kaltinamas ir vėliau nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., būdamas UAB „D.“ vienasmenis valdymo organas, apgaulingai tvarkė UAB „D.“ buhalterinę apskaitą, nes Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančioms buhalterėms, nežinančioms apie daromą nusikalstamą veiką, tyčia nepateikė 1 214 383,01 Eur sumokėjimą Lenkijos Respublikos bendrovei „V.“ patvirtinančių dokumentų, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „D.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tokiu būdu G. D. buvo nuteistas už apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą ir kitos alternatyvios veikos (buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas, sunaikinimas ar sugadinimas) jam nebuvo inkriminuotos ir nagrinėjamos, todėl apie jas toliau nebus pasisakoma.

11. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-273-693/2017, 2K-227-719/2018).

12. Iš BK 16 straipsnio 4 dalies išplaukia, kad BK 222 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika padaroma tik tyčia. Aiškinant šią normą teismų praktikoje yra nurodoma, kad ši nusikalstama veika padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016). Kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Taigi, tyčios rūšys nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės.

13. Nuteistasis kasaciniame skunde iš esmės tvirtina, kad teismai nenustatė jo veiksmuose tyčios, kuri yra svarbi atribojant BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje nurodytas veikas. Sutiktina, kad objektyviai tiek apgaulingas, tiek aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas iš esmės sutampa. Esminis aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo atskyrimo nuo apgaulingo kriterijus yra kaltės forma – aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip viena iš BK 223 straipsnio dispozicijoje įtvirtintų alternatyvių veikų, padaromas tik neatsargia kaltės forma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-322/2008, 2K-P-305/2009). Todėl tokiais atvejais teismai turi aiškiai ir pakankamai argumentuotai motyvuoti savo išvadas dėl kaltės formos nustatymo.

14. Nors kaltinamasis neigia padaręs aptariamą nusikalstamą veiką, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, pagal susiformavusią teismų praktiką, subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2011, 2K-170/2012, 2K-590/2014, 2K-437-303/2015, 2K-138-139/2016).

15. Priešingai nei tvirtinama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išdėstė itin išsamius motyvus dėl tyčios nuteistojo veikoje buvimo (skundžiamos nutarties 17–22 punktuose). Šis teismas konstatavo, kad G. D., būdamas UAB „D.“ direktorius, aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, pasirašinėjo dokumentus ir teikė informaciją apie vykdomus sandorius bei atsiskaitymus, taigi, žinojo apie vykdomus ir įvykdytus atsiskaitymus su Lenkijos įmone „V.“. Todėl, nepateikdamas šiuos atsiskaitymus patvirtinančių dokumentų buhalterinę apskaitą tvarkančioms įmonėms, suvokė, jog jo vadovaujamos įmonės buhalterinėje apskaitoje bus užfiksuotos ne visos faktiškai atliktos mokestinės operacijos ir dėl šios priežasties iš dalies nebus galima nustatyti UAB „D.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. Nustatydamas G. D. kaltę dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, apeliacinės instancijos teismas akcentavo ir tai, kad ši veika buvo ne atsitiktinė, o dėsninga ir logiška, nes netikslūs duomenys teikiami kelerių metų laikotarpiu. Nepritarti tokioms išvadoms nėra teisinio pagrindo. Tuo labiau kad neapskaityta atsiskaitymo suma yra ženkli – viršijanti 1 milijoną eurų, todėl visiškai nelogiški nuteistojo argumentai, kad apie tokios sumos sumokėjimą jis nežinojo. Pagal byloje esančius duomenis, tokia pinigų suma nuteistojo bendrovės tiriamuoju laikotarpiu nebuvo apskaityta ir pagal specialistės J. K. išvadą – ši pinigų suma galėjo būti gauta pardavus neapskaitytas prekes, kas dar labiau sustiprina įsitikinimą, kad ši suma nebuvo apskaityta tyčia, o ne dėl klaidos ar aplaidumo.

16. Visiškai nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti sąmoningai atliekami aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama nurodytų padarinių. Šiuo aspektu būtina paminėti, kad įmonės buhalterinė apskaita apgaulingai gali būti tvarkoma tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu. Kaip jau buvo minėta, apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas gali pasireikšti sąmoningu dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimu apskaitos dokumentuose‏‏, kas atitiktų neveikimą. Iš kaltinimo ir teismų nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad būtent už neveikimą kasatorius ir buvo nuteistas.

17. Kasaciniame skunde teigiama, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą į buhalterinę apskaitą yra įtraukiamos pirminiais dokumentais pagrįstos ūkinės operacijos. Kitokie dokumentai (įvairios suvestinės, sąrašai, kitų asmenų liudijimai ir pan.), nepagrįsti pirminiais duomenimis, neturi teisinės galios. Šiuo aspektu pažymėtina, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra blanketinė. Pagrindinis įstatymas, nustatantis buhalterinės apskaitos reikalavimus, yra 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymas su pakeitimais. Tiek kaltinime, tiek teismų nustatytose faktinėse aplinkybėse yra konkrečiai nurodytos šio įstatymo nuostatos, kurias nuteistasis pažeidė. Iš šių nuostatų aiškiai matyti, kokie reikalavimai keliami ir kurių nuteistasis nevykdė, dėl ko kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai. Kadangi kasatorius jokių teisinių argumentų dėl jam inkriminuotų BAĮ nuostatų pažeidimų (nevykdymo) nepateikia, bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako. Tik atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius kasaciniame skunde akcentuoja, jog jis jokių dokumentų iš Lenkijos įmonės negavo ir dėl to šių dokumentų negalėjo pateikti. Tačiau kasatorius visiškai neužsimena apie tai, kodėl nebuvo dokumentais pagrindžiamos jo vadovaujamos UAB „D.“ ūkinės operacijos ir įvykiai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje nustatė, kad UAB „D.“ Lenkijos bendrovei 2015–2018 m. sumokėjo už prekes 1 214 383,01 Eur, kurie UAB „D.“ apskaitoje visiškai neatsispindi – iš kur, kada ir kokiu būdu buvo gauti, taip pat kada, kam ir kokiu pagrindu išmokėti, nors pagal teisės aktų reikalavimus visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Šias operacijas pagrindžiančių dokumentų neįtraukimas į apskaitą niekaip negalėjo būti nulemtas Lenkijos įmonės ir priklausė tik nuo nuteistojo, kaip UAB „D.“ vadovo, veiksmų (neveikimo). Būtina paminėti ir tai, kad apie šiuos atsiskaitymus buvo sužinota tik gavus duomenis iš Lenkijos įmonės. O pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nustatytų padarinių ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014 ir kt.).

18. Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai, nustačius G. D. veiksmuose visus šios nusikalstamos veikos požymius, įskaitant ir įstatymo reikalaujančius padarinius bei tiesioginę tyčią.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl BPK pažeidimų

19. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio nuostatas, nes neišsiaiškino, kaip nuteistasis suvokė daromos veikos požymius, neatskleidė kaltės turinio. Teigiama, kad nutartyje į apeliacinio skundo argumentus atsakyta abstrakčiais, loginiais ryšiais nesusietais teiginiais, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas. Be to, nutartis neatitinka Konvencijos 6 straipsnio l dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, iš kurios išplaukia teismo pareiga motyvuoti savo sprendimą.

20. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tikrinimas ir vertinimas kasatoriaus nurodomų trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams nepagrįstos. Kasacinio skundo teiginiai, kad teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301, 305 straipsnių nuostatų pažeidimus ir apribojo nuteistojo teisę į teisingą teismą (BPK 44 straipsnio 5 dalis), nes neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nepakankamai ištyrė įrodymus, nevertino jų visumos, nepašalino abejonių dėl pinigų sumokėjimo (įskaitymo) fakto pagrįstumo, išvadas grindė tik prielaidomis, neatitinka bylos medžiagos ir skundžiamų teismų sprendimų turinio.

21. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje ištyrė ir patikrino teisėtais būdais gautus duomenis (liudytojų V. Š., J. R., V. K. M., D. K., J. Č., R. J. ir P. M. parodymus, specialistės J. K. paaiškinimus, UAB „D.“ atlikto veiklos tyrimo aktą, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimą, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą, liudytojo P. M. pateiktus sandorių suvestinių duomenis) ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas, pripažindamas šiuos duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priešingai nei nurodo kasatorius, teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir G. D. kaltės, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

22. Kasatorius akcentuoja, kad jo kaltė nepagrįstai grindžiama byloje pateiktomis Lenkijos įmonės atsiųstomis sandorių suvestinėmis (tarpusavio suderinimo aktais), kuriose yra nurodyti dokumentai, įforminantys prekių tiekimą, sandorių vertė, apmokėjimai ir įsiskolinimai. Byloje kaip liudytojas apklaustas Lenkijos įmonės „V.“ atstovas P. M. patvirtino, kad UAB „D.“ pirkimo sąskaitas apmokėjo grynaisiais pinigais per įmonės „V.“ kasą arba banko pavedimais, bei į bylą pateikė duomenis apie tai, kad UAB „D.“ vadovas G. D. teikė pareiškimus apie sandorių suvestinėse nurodytos sumos atitiktį UAB „D.“ buhalterinės apskaitos duomenims. Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus UAB „D.“ vykdytos veiklos tyrimą ir palyginus Lenkijos įmonės „V.“ pateiktus duomenis su UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje apskaitytais duomenimis, nustatyta, kad UAB „D.“ mokėjimų savo buhalterinėje apskaitoje nėra apskaičiusi. Nors kasatorius teigia, kad nebuvo tikrinta, kada už Bendrovei tiektas prekes atsiskaityta banko pavedimu, kada – grynaisiais pinigais, kada – užskaitomis, šie duomenys nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės, svarbus yra pats atsiskaitymo faktas, kuris UAB „D.“ apskaitoje jokia forma kaltinime nurodytai pinigų sumai nėra fiksuotas ar atspindėtas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015).

23. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, o teismo sprendimas neatitinka keliamų reikalavimų, taip pat nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir padarė pagrįstas išvadas dėl G. D. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Šis teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, ir priimtoje nutartyje motyvuotai atmetė esminius apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamius motyvus dėl daromų išvadų, apibendrino ir susistemino pirmosios instancijos teismo išvadas bei jas patvirtino, iš naujo įvertindamas byloje surinktus įrodymus. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados bei įrodymų vertinimas nesiskyrė nuo pirmosios instancijos teismo išvadų ir įrodymų vertinimo, nereiškia, kad apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas neišsamiai, neatsakant į esminius apeliacinio skundo argumentus. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, nesutikimas su teismų sprendimais dėl įrodymų pakankamumo ar tyrimo apimties patys savaime nereiškia, kad bylos procesas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose vyko iš esmės pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, rodo teismo šališkumą ar kitaip riboja nuteistojo teises į teisingą teismą. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo tą pačią baudžiamąją bylą, kurioje nepaaiškėjo naujų aplinkybių, teisinis reguliavimas nepasikeitė, todėl logiška, kad apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pažeidimų, galėjo padaryti analogiškas išvadas, kaip ir pirmosios instancijos teismas. Teismų praktikoje laikomasi įstatymo aiškinimo nuostatų, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas privalo aptarti esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-60-489/2020, 2K-7-56-511/2020 ir kt.), tai šioje byloje ir buvo padaryta.

24.Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatorių nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. D. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                            Eligijus Gladutis

Albinas Antanaitis

Artūras Ridikas