2K-67-387/2025

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-67-387/2025 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14857-2023-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 2.1.7.5; 2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 2 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei, nuteistojo G. V. gynėjui advokatui Gvidui Byčiui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. gynėjo advokato Gvido Byčiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio. Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu G. V. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 16 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir G. V. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   G. V. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2023 m. balandžio 24 d. apie 17.30 val. Šakiuose, (duomenys neskelbtini), negyvenamos sodybos kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia vieną kartą kumščiu smogė S. T. į veidą, taip padarė jam apatinio žandikaulio kairės šakos lūžį, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė S. T. sveikatą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.   Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs G. V. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes selektyviai vertino įrodymus, nesujungdamas jų į nuoseklią loginę grandinę, iškeldamas niekuo nepagrįstą versiją, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti G. T. ar kiti asmenys, ir padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad G. V. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad G. V. parodymai, kurių detalios analizės pirmosios instancijos teismas neatliko, yra jo pasirinkta gynybos versija, siekiant išvengti atsakomybės, o byloje esančių įrodymų – nukentėjusiojo S. T., liudytojos G. T. parodymų, specialisto išvados, policijos pareigūno tarnybinio pranešimo, kitų rašytinių bylos duomenų – visuma yra pakankama daryti išvadai, jog įvykio dieną G. V. smurtavo prieš S. T. ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.

III. Kasacinio skundo argumentai

3.   Kasaciniu skundu nuteistojo G. V. gynėjas advokatas G. Byčius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė klaidų dėl įrodymų pakankamumo bei patikimumo, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nuosprendį grindė prielaidomis, taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Be to, teismas pažeidė apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 331 straipsnis), nekaltumo prezumpcijos principą, kaltinamojo teisę į gynybą (BPK 44 straipsnio 6, 7 dalys) ir G. V. procesines teises, nes bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant, nors prokurorės apeliaciniu skundu buvo prašoma pasunkinti jo teisinę padėtį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos faktinės aplinkybės neatitinka bylos aplinkybių, ir šis teismas neteisingai paskyrė nuteistajam pernelyg griežtą bausmę.

3.2. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas kruopščiai atliko įrodymų tyrimą, ištyrė ir išsiaiškino visas faktines įvykio aplinkybes, vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, abejones vertino G. V. naudai. Šio teismo padarytos išvados atitinka įstatymo reikalavimus ir suformuotą kasacinės instancijos teismo praktiką. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo, visiškai nevertino G. V. parodymų, kurie nuo pat pirmosios apklausos buvo nuoseklūs, netinkamai įvertino specialisto išvadą ir liudytojo E. V. parodymus, pateikė versiją, kad anksčiau nukentėjusysis negalėjo nuvirsti, atsitrenkti ir pasidaryti specialisto nurodytų sužalojimų, nerinko jokių papildomų įrodymų, iš naujo netyrė surinktų įrodymų, o tik kitaip įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė priešingas išvadas, kurios paremtos ne įrodymais, o išvedžiojimais, abejonėmis ir prielaidomis.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neįtikinamai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad visi S. T. parodymai yra išvestiniai iš liudytojos G. T. parodymų, ir paneigė abejonę dėl jų duotų parodymų teisingumo – pripažino juos įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. Nors apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. T. parodymai nebuvo nuoseklūs ir buvo prieštaringi (tai matė, kad tik tampo vyrą, tai matė, kad sudavė), nesuprantama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad G. T. sveikatos būklė (jai nustatytas (duomenys neskelbtini), reikalaujantis dėmesio ir gydymo), jog ji nesigydo, vartoja alkoholį, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad ji negeba adekvačiai suvokti aplinkos įvykių ir kad jos parodymai nepatikimi. Byloje yra daug prieštaravimų, todėl, prieš vertinant įrodymus ir vienais iš jų grindžiant nuosprendį, reikia imtis priemonių šiems prieštaravimams pašalinti. Tokių priemonių buvo imtasi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau jų pašalinti nepavyko. Apeliacinės instancijos teismas papildomo įrodymų tyrimo neatliko, prieštaravimų nepašalino, priešingai, įvertinęs įrodymus, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė prielaidomis.

3.4. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas truko pernelyg ilgai, buvo atliekamas metus, nors nebuvo atliekami sunkūs ir specialūs tyrimai, sudėtingos ekspertizės, nebuvo apklausta daug liudytojų. Tai pažeidė G. V. teises ir sukėlė papildomų išgyvenimų dėl nežinomybės. Be to, G. V. nebuvo laiku žinomi visi kaltinimo motyvai, nors jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nuoširdžiai paaiškino visas įvykio aplinkybes. Taip buvo pažeistos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas G. V. paskyrė per griežtą bausmę – laisvės atėmimą. Pagrindinis argumentas skiriant bausmę buvo tai, kad G. V. yra anksčiau teistas, todėl jam buvo pritaikyti kiti standartai ir tai niekaip neatitinka bausmių politikos.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.   Nuteistojo G. V. gynėjo advokato G. Byčiaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

5.   Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio nuostatas, nes, neatlikęs įrodymų tyrimo ir nepašalinęs prieštaravimų, kitaip negu pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus, taip pat jų patikimumo ir pakankamumo aspektu, neišdėstė išsamių argumentų dėl įrodymų vertinimo ir padarė neteisingas, prielaidomis pagrįstas išvadas dėl G. V. kaltumo nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo S. T. sveikatą. Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta pagrįstais.

6.   Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos 20 straipsnyje, 271–292 straipsniuose ir 301 straipsnyje. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimai nuosprendžio turiniui įtvirtinti BPK 304–307 straipsniuose. Pagal šias nuostatas, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-222-697/2016, 2K-109-746/2017, 2K-7-174-303/2019 ir kt.).

7.   Teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos, ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138-628/2021, 2K-198-976/2023).

8.   Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Šių taisyklių turi būti laikomasi nustatant kiekvieną asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymį ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Tačiau prieš nuspręsdamas, kad dėl byloje įrodinėtinų aplinkybių liko abejonių, teismas turi dėti protingas pastangas, kad pašalintų šias abejones. O vadovaujantis in dubio pro reo taisykle, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai turi būti aiškinamos tik tos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo rungtyniškame procese metu, naudojantis BPK nustatytomis duomenų rinkimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109-628/2022, 2K-215-942/2022).

9.   Šie reikalavimai taikomi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo priimamiems nuosprendžiams. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį ar jį pakeisdamas, turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Toks nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116-648/2022, 2K-7-495/2023).

10. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas G. V. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, pirmiau nurodytų įstatymo ir teismų praktikos reikalavimų dėl išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo nesilaikė. Panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Kitokios nei pirmosios instancijos teismo padarytos išvados gali būti tiek naujai gautų duomenų, tiek išsamaus jau esančių byloje įrodymų vertinimo metu nustatytų aplinkybių rezultatas.

11. Nagrinėjamoje byloje objektyviai nustatytas nukentėjusiojo S. T. sužalojimas – apatinio žandikaulio kairės šakos lūžis, atitinkantis nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš bylos medžiagos ir žemesnės instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad, nustatydami nukentėjusiojo sužalojimo atsiradimo aplinkybes, teismai skirtingai vertino nuteistojo G. V. bei nukentėjusiojo S. T. ir liudytojos G. T. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, vertino, kad nukentėjusiojo S. T. ir liudytojos G. T. parodymai apie nuteistojo prieš nukentėjusįjį panaudotą fizinį smurtą sutapo, o tam tikri neesminiai prieštaravimai ir nuoseklumo stoka negali lemti jų parodymų nepatikimumo ir nesudaro pagrindo juos atmesti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje esančių įrodymų visumos pakanka pripažinti, jog G. V. kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku tyčia vieną kartą kumščiu smogė S. T. į veidą, padarė jam apatinio žandikaulio kairės šakos lūžį ir taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

12. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, tačiau šiuo atveju skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvacija, vertinant įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines aplinkybes, nėra be priekaištų. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, šioje byloje, be kaltinimų tuo, kad G. V. tyčia vieną kartą kumščiu smogė S. T. į veidą ir taip padarė jam apatinio žandikaulio kairės šakos lūžį, buvo keliamos ir kitos galimos nukentėjusiojo sužalojimų atsiradimo versijos, be kita ko, kad nukentėjusysis galėjo pats susižaloti, kai būdamas neblaivus griuvo.

13. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, be jau minėto apatinio žandikaulio kairės šakos lūžio, nukentėjusiajam S. T. taip pat buvo nustatyta muštinė žaizda dešinės ausies kaušelio srityje. Iš byloje esančių liudytojo E. V. parodymų matyti, kad važiuodamas automobiliu jis pamatė gulintį nukentėjusįjį, kuris buvo neblaivus, ant jo drabužių buvo matyti kraujo dėmių. Kol jis telefonu kalbėjo su greitosios pagalbos medikais, nukentėjusysis atsistojęs pradėjo eiti, susvirduliavęs krito ir prasiskėlė galvą į betoninį tvoros bortelį, o iš atsiradusios žaizdos pradėjo gausiai bėgti kraujas. Analogiškos aplinkybės apie 2023 m. balandžio 24 d. 17.50 val. gautą E. V. pranešimą, kad neblaivus vyras bando atsistoti, griuvinėja, nurodytos ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato vyresniosios tyrėjos I. Rankauskienės tarnybiniame pranešime. Iš 2023 m. balandžio 25 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų medicinos dokumentų išrašo / siuntimo matyti, kad nukentėjusiajam S. T. trauma įvyko lauke, kai apsvaigęs nuo alkoholio šis krito ir susimušė galvą; nukentėjusysis traumos aplinkybių paaiškinti negalėjo. Iš esmės tapačios aplinkybės dėl galvos sumušimo nukritus nurodytos ir Šakių ligoninės asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje. Specialisto išvadoje Nr. G1079/2023(02) konstatuota, kad S. T. nustatyta muštinė žaizda dešinės ausies kaušelio srityje ir apatinio žandikaulio kairės šakos lūžis. Sužalojimai padaryti bukais daiktais paveikus nurodytas sritis, mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, tiek suduodant smūgius, tiek šiomis sritimis atsitrenkiant į tokio pobūdžio objektus, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2023 m. balandžio 24 d. Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusysis įvykio dieną intensyviai vartojo alkoholį, o į Šakių ligoninę dėl sužalojimų galvos srityje pristatytam nukentėjusiajam buvo nustatytas 3,40 promilės girtumas. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių išsamiai neišnagrinėjo ir neįvertino.

14. Apeliacinės instancijos teismas, manydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Šis teismas turi pakartotinai ištirti tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Ypatingą reikšmę šių taisyklių laikymasis įgyja tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados esminiais bylos klausimais yra priešingos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5-507/2017, 2K-141-303/2020, 2K-58-719/2022 ir kt.). Tokia faktinė situacija susiklostė ir šioje byloje.

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje pagrįstai iškėlęs abejonę, kad S. T. apatinio žandikaulio kairės šakos lūžis galėjo būti padarytas jam pačiam griūvant ir susižalojant, šios aplinkybės nepatikrino ir nesiėmė jokių proceso veiksmų ar priemonių šioms abejonėms pašalinti. Taigi, nors ne visos aplinkybės, susijusios su S. T. nustatytų sužalojimų atsiradimu, pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai ištirtos, o nagrinėjant bylą apeliacine tvarka niekas iš proceso dalyvių atlikti įrodymų tyrimo neprašė, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalį, savo iniciatyva įrodymų tyrimo neatliko. Byloje būtina apklausti išvadą surašiusį specialistą teismo posėdyje ir įvertinti kitas aplinkybes (sužalojimų padarymo laiką, pobūdį, liudytojo E. V. parodymus apie nukentėjusiojo griuvimą ir susižalojimą ir kt.), siekiant tiksliai nustatyti S. T. sužalojimų mechanizmą. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, byloje esančią specialisto išvadą, liudytojo E. V. parodymus įvertino fragmentiškai ir atsietai ir padarė prielaidomis pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajam žaizda ausies kaušelio srityje buvo padaryta atsitrenkiant į tvorą vėliau nei apatinio žandikaulio lūžis, kurį neva lėmė nuteistojo G. V. smurtiniai veiksmai. Tuo tarpu dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, kad ikiteisminis tyrimas neišsamus ir neištirtos nurodytos versijos apie S. T. sužalojimo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas tik formaliai konstatavo, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, o šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakako išvadoms, kad S. T. sužalojo būtent G. V., padaryti.

16. Nagrinėjamoje byloje pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo S. T. bei liudytojos G. T. parodymus dėl nuteistojo prieš nukentėjusįjį panaudoto fizinio smurto, nustatydamas faktines aplinkybes, rėmėsi byloje esančiu Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo M. Pranaičio tarnybiniu pranešimu, nors minėtą tarnybinį pranešimą surašęs policijos pareigūnas teismo posėdyje apklaustas nebuvo, kaip nebuvo apklausti nukentėjusiajam pagalbą suteikę medikai apie nukentėjusiojo jiems nurodytas sužalojimo aplinkybes. Todėl tiek policijos pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyto pokalbio su nukentėjusiuoju, tiek ir nukentėjusiojo medikams nurodytos sužalojimo aplinkybės apeliacinės instancijos teisme išsamiai nebuvo patikrintos.

17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė pareigos kruopščiai patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, neatliko įrodymų tyrimo ir neišnaudojo visų galimybių pašalinti kilusias abejones, neatliko išsamios bylos duomenų visumos analizės, nukentėjusiojo S. T. ir liudytojos G. T. parodymams, kad nukentėjusįjį sužalojo būtent G. V., nepagrįstai suteikė prioritetinę reikšmę, išsamiai nepatikrino ir neįvertino (nei atskirai, nei kartu su kitais įrodymais) byloje esančių duomenų apie nukentėjusiojo griuvimo ir susižalojimo esant neblaiviam aplinkybes. Taigi apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka išsamaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo principo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o teismo nuosprendis – šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Šie baudžiamojo proceso pažeidimai pripažintini esminiais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi ištaisyti pirmiau aptartus proceso teisės pažeidimus ir priimti BPK reikalavimus atitinkantį baigiamąjį aktą.

18. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad dėl padarytų esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme yra pagrindas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kiti kasacinio skundo argumentai dėl G. V. procesinių teisių pažeidimo bylą apeliacine tvarka išnagrinėjus jam nedalyvaujant, pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės ir nuteistajam paskirtos per griežtos bausmės paliekami nenagrinėti, nes, pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą.

19. Pažymėtina, kad šiuo metu G. V. atlieka jam paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, pradeda galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo G. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, todėl jis paleistinas iš laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. G. V. iš laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos paleisti paliekant galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo jam paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Teisėjai                                                                                                                Artūras Pažarskis

Tomas Šeškauskas

Algimantas Valantinas