A-4074-556/2021

Administracinė byla Nr. A-4074-556/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00797-2021-1 Procesinio sprendimo kategorija 28.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 15 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

1.  Pareiškėjas S. V. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus skyriaus 2021 m. vasario 3 d. sprendimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (8.1Mr)TP-21-NT-2499-917 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybos Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo.

2.  Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas ir paneigia protingumo principą. S. V. nurodė, kad 2020 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai išsiuntė skundą, kuriame prašė pradėti ikiteisminį tyrimą prieš Lietuvos Generalinės prokuratūros prokurorus S. S. ir D. A., kadangi prokurorai viso ikiteisminio tyrimo metu jam neleido susipažinti su ikiteisminio tyrimo dokumentais ir taip taikydami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 181 straipsnio 1 dalies administracines normas, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas ir absoliučias pareiškėjo teises į gynybą bei teismą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcinės tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas R. V. 2020 m. liepos 28 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, o Generalinės prokuratūros sprendimą apskundus Vilniaus miesto apylinkės teismui, 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi pareiškėjo skundas buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartimi S. V. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutarties panaikinimo atmetė, nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

3.  S. V. nurodė, kad atsižvelgęs į tai, jog visi jo skundai buvo susiję su konstitucinių teisių pažeidimu – Baudžiamojo proceso kodekso 181 straipsnio 1 dalimi, kuri yra susijusi su Konstitucijos 30 ir 31 straipsniais, o procese buvo išnaudotos visos galimybės bei priimta galutinė ir neskundžiama nutartis, jis su 2020 m. spalio 26 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą ir prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą – surašyti individualų konstitucinį skundą, tačiau atsakovas nutarė teisinės pagalbos neteikti, kadangi S. V. neįgyvendino savo teisės kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.

4.  Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis yra galutinė ir neskundžiama, o įstatymai nenumato galimybės tokį sprendimą apskųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. S. V. nuomone, visos teisinės priemonės buvo išnaudotos ir nėra tokio teisinio pagrindo jam atsisakyti teikti teisinę pagalbą, surašant individualų konstitucinį skundą. Be to, Sprendimas yra grindžiamas advokato išvada, kuri pareiškėjui nebuvo pateikta, o tai reškia, kad Sprendimas yra grindžiamas jam nežinomais duomenimis.

5.  S. V. pastebėjo, kad kreiptis į Konstitucinį Teismą galima per keturis mėnesius nuo galutinio sprendimo priėmimo. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2020 rugsėjo 15 d. priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį, o pareiškėjas dėl teisinės pagalbos į Tarnybą kreipėsi 2020 m. spalio 26 d., tačiau atsakovas su sprendimo priėmimu uždelsė, todėl S. V. negalėjo pasinaudoti teise kreiptis į Konstitucinį Teismą.

6.  Atsikirtimuose į Tarnybos atsiliepimą pareiškėjas nurodė, kad visos valstybės institucijos kvailina žmogų, nors turėtų jį ginti, o Tarnyba akivaizdžiai ignoruoja Baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 2 dalį; ši institucija yra ignoruojama net advokatų. S. V. teigė, kad yra akivaizdu, jog jis visas teisines gynybos priemones išnaudojo, todėl Tarnyba privalėjo jam suteikti teisinę pagalbą. Pareiškėjas sutiko, kad praėjo keturių mėnesių terminas kreiptis į Konstitucinį Teismą, ir nurodė, kad į Tarnybą kreipėsi laiku, tačiau ši institucija laiku nesugebėjo savarankiškai priimti sprendimo.

7.  Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašė S. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8.  Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 29 d. Tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, kuriame nurodė, jog antrinė teisinė pagalba jam yra reikalinga dėl individualaus konstitucinio skundo surašymo. Tarnyba 2020 m. lapkričio 6 d. rašte Nr. (8.1)TPS-20886 S. V. informavo apie individualaus konstitucinio skundo surašymo sąlygas bei prašė per 30 dienų raštu patikslinti, kurioje byloje teisėtus interesus pareiškėjas nori ginti, kokiais teisės aktais remiantis priimti sprendimai pažeidė jo konstitucines teises ar laisves, taip pat pateikti dokumentus, įrodančius, jog pareiškėjas išnaudojo visas įstatymuose numatytas teismo sprendimo apskundimo galimybes ir kad jo atžvilgiu yra priimti galutiniai bei neskundžiami teismo sprendimai.

9.  Atsakovas pažymėjo, kad 2020 m. lapkričio 19 d. gavo papildomus dokumentus, kuriuose S. V. nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė ir Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutartį paliko nepakeistą. Atsižvelgęs į tai, S. V. pageidavo pasinaudoti antrine teisine pagalba surašant individualų konstitucinį skundą. Tarnybai įvertinus pateiktą prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo bei reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, kilo abejonių dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, todėl ji kreipėsi į advokatę T. B. dėl išvados pateikimo. Advokatei prašomos išvados nepateikus, į ją buvo kreiptasi pakartotinai. Kadangi advokatės išvada nebuvo gauta, atsakovas kreipėsi į kitą advokatą R. V., kuris reikalaujamą išvadą pateikė. Tarnyba, įvertinusi S. V. reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir advokato išvadą, nusprendė atsisakyti jam suteikti antrinę teisinę pagalbą.

10.     Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 30 straipsnis įtvirtina, jog Konstitucinis Teismas tiria ir sprendžia tik teisės klausimus. Be to, asmuo negali ginčyti teismo procesinio sprendimo ar viešojo administravimo subjekto akto, kuriuo galbūt buvo pažeistos jo konstitucinės teisės ar laisvės, kadangi Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų peržiūrėti (pakeisti, panaikinti) tokių sprendimų ir aktų, peržiūrėti ar atnaujinti teismų išnagrinėtas bylas. Tarnyba akcentavo, kad S. V. reikalavimą kreiptis į Konstitucinį Teismą grindė tuo, jog jam nebuvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga baudžiamojoje byloje ir dėl to pareiškėjas siekė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Baudžiamojo proceso kodekso 181 straipsnio normos, kuri suteikia teisę prokurorui, vykstant ikiteisminiam tyrimui, neleisti įtariamajam ir jo gynėjui, nukentėjusiajam ir jo atstovui, susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, atitikties Konstitucijai. Taip pat pareiškėjas netiesiogiai kėlė klausimus dėl jo atžvilgiu priimtų teismų sprendimų objektyvumo ir teisėtumo. Tarnyba pažymėjo, kad norėdamas pateikti procesinius dokumentus Konstituciniam Teismui, asmuo turi būti išnaudojęs visas jo konkrečiu atveju galimas veiksmingas teisinės gynybos priemones, o S. V. to nėra padaręs. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams (išskyrus nutarimus administracinių nusižengimų bylose) ir įsakymams peržiūrėti. Be to, bendrosios kompetencijos teismų sprendimai, nuosprendžiai, nutartys, nutarimai (išskyrus nutarimus administracinių nusižengimų bylose) ir įsakymai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nėra skundžiami, o vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalimi ir 376 straipsnio 1 dalimi, yra patikrinami teisės taikymo aspektu.

11.     Tarnyba nurodė, kad nuo priimto galutinio ir neskundžiamo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos turi būti nepraėję daugiau kaip keturi mėnesiai (Konstitucinio Teismo įstatymo 65 str. 2 d. 3 p.). Pažymėjo, kad S. V. neįgyvendino savo teisės kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, tai patvirtino advokato R. V. pateikta išvada. Taigi, antrinė teisinė pagalba pareiškėjui negalėjo būti teikiama, kadangi jis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka nesikreipė. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad S. V. neatitinka nustatytų reikalavimų individualiam konstituciniam skundui pateikti, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra priėmęs galutinės ir neskundžiamos nutarties. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo skunde nėra jokių teisinių argumentų, kodėl Tarnybos priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir kokios teisės normos buvo pažeistos. Tarnybos nuomone, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II.

12.     Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13.     Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 26 d. Tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, kadangi siekia kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Baudžiamojo proceso kodekso 181 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 30 ir 31 straipsniams. Atsakovas 2021 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. (8.1Mr)TP-21-NT-2499-917 S. V. suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje atsisakė.

14.     Teismas pažymėjo, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas teises ir įstatymų saugomus interesus. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos yra ne kartą išaiškinta, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama; ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Valstybė apsisprendžia, kokios turtinės padėties asmenis gali paremti, t. y. padengti bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis yra suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba yra būtiniausia; tokia išvada darytina, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, be kita ko, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei proceso teisėmis (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 str. 2 ir 4 p.), todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė, pagalba turėtų būti teikiama, minėtas įstatymas numato tam tikrus apribojimus ir nustato antrinės teisinės pagalbos teikimo apimtis.

15.     Pacitavęs Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatą, teismas pažymėjo, kad Tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnį administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo), turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Tarnybos teisė, bet ir įstatyme nustatyta pareiga, įgyvendinant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

16.     Remdamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 30 straipsnio ir Konstitucijos 105 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatomis ir aktualiais Konstitucinio Teismo išaiškinimais, teismas pažymėjo, kad S. V. skundas nėra žinybingas Konstituciniam Teismui, kadangi pareiškėjas savo reikalavimą kreiptis į Konstitucinį Teismą grindžia tuo, jog jam nebuvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga baudžiamojoje byloje. S. V. į Konstitucinį Teismą siekia kreiptis dėl Baudžiamojo proceso kodekso 181 straipsnio normos, kuri suteikia teisę prokurorui, vykstant ikiteisminiam tyrimui, neleisti įtariamajam ir jo gynėjui, nukentėjusiajam ir jo atstovui, susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, atitikties Konstitucijai, kadangi Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartyje taikydamas Baudžiamojo proceso kodekso 181 straipsnio 1 dalį, pažeidė pareiškėjo konstitucines ir absoliučias teises.

17.     Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reguliuojančius teisės aktus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas padarė išvadą, kad Tarnybos 2021 m. vasario 3 d. sprendimas „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (8.1Mr)TP-21-NT-2499-917 yra teisėtas ir pagrįstas, jis buvo priimtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatytu pagrindu (11 str. 7 d. 1 ir 2 p., 18 str. 2 d.), Tarnyba pagrįstai ir teisėtai Sprendimu S. V. nesuteikė antrinės teisinės pagalbos, Sprendime yra aiškiai nurodyti nustatytos faktinės aplinkybės ir atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindai bei priežastys, išaiškinta Sprendimo apskundimo tvarka, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų keliamus reikalavimus ir jo naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Netenkinus S. V. skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, nebuvo patenkintas ir jo išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Tarnybos Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo.

III.

18.     Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

19.     Pareiškėjo nuomone, teismas iškraipė jo skundo esmę ir suspendavo jo absoliučias teises, o teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas teisiniais argumentais ir nemotyvuotas, todėl yra neteisėtas.

20.     S. V. atkreipia dėmesį, kad ginčas kilo dėl Tarnybos sprendimo jam neteikti teisinės pagalbos kreipiantis į Konstitucinį Teismą, ir pastebi, jog įstaigos pavadinime yra žodžiai, kuriais valstybė garantuoja teisinę pagalbą, todėl teismo argumentas, kad valstybė šią pagalbą suteikia savo iniciatyva bei nuožiūra tik tiek, kiek gali, savaime prieštarauja įstaigos pavadinimui. Pareiškėjas teigia, kad vadovaujantis teismo sprendimu, įstaigos pavadinimas turėtų būti Valstybės tarnyba, galbūt teikianti teisinę pagalbą. Be to, teismo motyvas, kad antrinę teisinę pagalbą valstybė teikia savo iniciatyva, apskritai užkerta kelią asmeniui kreiptis į šią tarnybą – tik ji pati gali spręsti, kada ir kaip įsikišti į vieną ar kitą procesą; tokios teismo išvados yra neprotingos. Priešingu atveju darytina išvada, kad valstybė garantuoja teisinę pagalbą, tačiau tai yra tik deklaratyvus teiginys, neturintis nieko bendro su tiesa ir žmogaus teisėmis, o tai yra dar kvailiau, todėl yra akivaizdu, kad tokie teismo išaiškinimai negali būti teisėti.

21.     S. V. pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d., 2013 m. lapkričio 15 d. ir kituose sprendimuose nurodė, jog Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Taigi, skundžiamas teismo sprendimas visiškai paneigia Konstitucinio Teismo sprendimą, o tai teisinėje ir demokratinėje valstybėje nėra įmanoma. Atitinkamai konstatuotina, kad Lietuva nėra nei teisinė, nei demokratinė valstybė. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į Konstitucijos 7 straipsnį, kuris nustato, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucija, ir daro išvadą, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo normos, paneigiančios Konstitucijos normas, negali būti taikomos; tai yra įtvirtinta ir Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje.

22.     Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartyje Baudžiamojo proceso kodekso 181 straipsnio 1 dalies netaikė, todėl skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Be to, Vilniaus apygardos teismas jokiomis aplinkybėmis negali taikyti Baudžiamojo proceso kodekso 181 straipsnio 1 dalies nuostatų, kadangi jas ikiteisminio tyrimo metu gali taikyti tik prokuroras. S. V. nuomone, skundžiamas teismo sprendimas yra nelogiškas ir rodo teismo nekompetenciją.

23.     Pareiškėjas nurodo, kad Tarnybos Vilniaus skyrius 2020 m. lapkričio 6 d. rašte Nr. (8.1)TPS-20886 pareikalavo pateikti informaciją, kurioje byloje teisėtus interesus jis nori ginti ir teismo priimti sprendimai pažeidė jo konstitucines teises bei laisves, o prašomą informaciją pateikus, buvo atsisakyta suteikti teisinę pagalbą. S. V. mano, kad jeigu jis nebūtų pateikęs prašomos informacijos, advokatas jam nebūtų buvęs paskirtas, o kadangi tokią informaciją pateikė – jam advokatas taip pat nebuvo skirtas; tokia pozicija nėra suderinama su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, o tokie teismo sprendimai negali būti teisėti.

24.     Remdamasis Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies nuostata, pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimo motyvas, jog negalima kreipimosi į Konstitucinį Teismą sieti su konkrečiu procesu, paneigia Konstitucijos normas, o tai tokį sprendimą daro neteisėtu. S. V. nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. procesinis sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas, o tai reiškia, kad visos teisinės gynybos priemonės buvo išnaudotos, todėl antrinė teisinė pagalba jam privalėjo būti suteikta.

25.     Pareiškėjas teigia, kad advokatas R. V. akivaizdžiai yra neraštingas ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartyje nesugeba perskaityti, kad ji yra galutinė bei neskundžiama, o pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog visos teisinės gynybos priemonės buvo panaudotos, skundžiamame sprendime kalbą nukreipė apie negalėjimą kreipimąsi į Konstitucinį Teismą sieti su konkrečia byla, o tai taip pat yra nesąmonė; teismas atsakovo argumento dėl to, kad jis privalėjo kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, nenagrinėjo, o sugalvojo naujus bei neprotingus argumentus, kodėl teisinė pagalba S. V. negali būti teikiama, o toks sprendimas negali būti laikomas teisėtu.

26.     Pareiškėjas nurodo, kad teismas nutylėjo visus jo argumentus ir S. V. nurodytų aplinkybių nenagrinėjo, o toks teismo sprendimas yra neteisėtas, prieštarauja Konstitucijai ir pažeidžia teisėjo priesaiką.

27.     Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

28.     Tarnyba pažymi, kad nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu S. V. motyvuoja iškirtinai savo asmenine nuomone bei samprotavimais dėl viešojo juridinio asmens pavadinimo.

29.     Atsakovas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos yra ne kartą išaiškinta, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama; ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Valstybė apsisprendžia, kokios turtinės padėties asmenis gali paremti, t. y. padengti bylinėjimosi išlaidas. Tarnyba nurodo, kad antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis yra suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia; tokia išvada darytina vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, be kita ko, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba materialiosiomis bei proceso teisėmis (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 str. 2 ir 4 p.), todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, minėtas įstatymas numato tam tikrus apribojimus ir nustato antrinės teisinės pagalbos teikimo apimtis; tokiais ribojimais laikytini ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

30.     Atsakovas pažymi, kad S. V., cituodamas Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies bei 105 straipsnio 1 ir 2 dalis, iš esmės pripažįsta, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas, siekiant pateikti individualų konstitucinį skundą, nėra žinybingas Konstituciniam Teismui; pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodytais argumentais siekia kvestionuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą teismų praktiką dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.

31.     Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą, laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių; teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose nenukrypo, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

32.     2021 m. lapkričio 22 d. atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą S. V. nurodo, kad su Tarnybos pozicija nesutinka. Pažymi, kad atsakovas atsiliepime pateikia pirmosios instancijos teismo sprendimo vertinimą, tačiau tokių įgaliojimų institucija neturi. Pareiškėjas teigia, kad jis turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, o Tarnyba jam privalo suteikti teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

33.     Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl individualaus konstitucinio skundo surašymo. Sprendimas grįstas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 punktu (pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti) ir 2 punktu (atstovavimas byloje yra neperspektyvus (b. l. 2, reversinė pusė).

34.     Vilniaus apygardos administracinis teismas Sprendimą paliko galioti, nustatęs, kad S. V. skundas nėra žinybingas Konstituciniam Teismui (žr. nutarties 16 p.).

35.     Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.).

36.     Reikalavimai, kuriuos turi atitikti asmuo, prašantis suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra nustatyti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 ir 12 straipsniuose. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas atitiko minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Tačiau vien asmens atitikimas šiai teisės nuostatai nėra pakankamas sprendimo teikti antrinę teisinę pagalbą priėmimui.

37.   Administracinių teismų praktikoje pažymima, jog atstovavimo byloje perspektyvumas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti ištyrusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas ir atstovavimo byloje perspektyvumas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme yra siejamas su atitinkamų specialiųjų teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti arba jau gauna valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimui parengti pagal atitinkamų įstatymų nuostatas. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Antrinė teisinė pagalba neteikiama arba antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5213-438/2018, 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5318-552/2019). Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012, 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3094-502/2019). Pažymėtina, kad kiekvienu atveju vertinant ginčo pagrįstumą bei jo perspektyvumą, yra būtina vertinti, ar skundžiamas sprendimas padarys įtaką asmens teisėms ar interesams bei ar sukels asmeniui realias teisines pasekmes.

38.   Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę paduoti Konstituciniam Teismui prašymą ištirti įstatymų ar kitų Seimo priimtų aktų, Respublikos Prezidento aktų, Vyriausybės aktų atitiktį Konstitucijai arba įstatymams, jeigu: 1) tų aktų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir 2) šis asmuo pasinaudojo visomis įstatymuose nustatytomis savo konstitucinių teisių ar laisvių gynybos priemonėmis, įskaitant teisę kreiptis į teismą, ir, išnaudojus visas įstatymuose numatytas teismo sprendimo apskundimo galimybes, yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas, ir 3) nuo šios dalies 2 punkte nurodyto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepraėjo daugiau kaip keturi mėnesiai.

39.     Tarnybos Sprendime neperspektyvumas buvo susietas su Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 2 dalies 2 punkto nesilaikymu – neįgyvendinta teisė kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.

40.     Užimta pozicija, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra visiškai pagrįsta, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis yra galutinė ir neskundžiama (b. l. 40–44), tačiau iš principo yra teisinga.

41.     Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastebi, kad galimas pareiškėjo konstitucinių teisių ar laisvių pažeidimas pastarojo asmens nepagrįstai siejamas su Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartimi. Šis procesinis dokumentas iš esmės yra išvestinis iš pareiškėjo atžvilgiu nagrinėtų baudžiamųjų bylų (žr. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutarties 11 p.), kuriose ir buvo taikomas Baudžiamojo proceso kodekso 181 straipsnis, pareiškėjo vertinimu, galbūt pažeidęs jo konstitucines teises ar laisves. Todėl būtent nuo minėtų baudžiamųjų bylų galutinių ir neskundžiamų teismo sprendimų priėmimo atsiranda / atsirado  teisinė galimybė kreiptis į Konstitucinį Teismą, laikantis reikalavimų, įtvirtintų Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 2 dalyje, tačiau akivaizdu, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo nesilaikyta (žr. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartį), o tai ir lemia galimo kreipimosi neperspektyvumą (žr. Konstitucinio Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. KT205-A-S189/2020).

42.     Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai – Tarnybos Sprendimą pagrįstai paliko galioti. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo galutinės išvados, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                     Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius