eA-2216-1062/2019

Administracinė byla Nr. eA-2216-1062/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04150-2017-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Seimo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.         Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) atnaujinti terminą 2017 m. gruodžio 11 d. skundui teismui paduoti, jeigu jis būtų praleistas; 2) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl 2017 m. gruodžio 11 d. skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 21, 23, 38, 39, 48, 52, 150 straipsniams; 4) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 3R-344 (AG-283/04-2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 5) panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondas) 2017 m. gegužės 22 d. atsakymą Nr. (7.5) D2-10678 (toliau – ir Fondo sprendimas); 6) iš Fondo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, solidariai priteisti pareiškėjo mažametės dukros G. S. pragyvenimui ir išlaikymui po 120 Eur kiekvieną mėnesį, t. y. bent jau tiek, kiek yra nustatyta 2010 m. balandžio 13 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendime civ. byloje Nr. 2-107-577-2010; 7) iš atsakovų Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, solidariai priteisti pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 8) iš Fondo, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Fondo ir Teisingumo ministerijos, solidariai priteisti pareiškėjo patirtus nuostolius, išlaidas ir žalą: procesinių dokumentų – 2017 m. rugsėjo 30 d. skundo ir 2017 m. spalio 16 d. patikslinto skundo – surašymui patirtas 560 Eur išlaidas, dokumento spausdinimo išlaidas – 3,43 Eur ir 2 Eur pašto išlaidas; 9) iš atsakovų Fondo, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Fondo ir Teisingumo ministerijos, solidariai priteisti pareiškėjo patirtus nuostolius, išlaidas ir žalą: procesinių dokumentų – 2017 m. lapkričio 11 d. skundo ir 2018 m. sausio 17 d. patikslinto skundo  Vilniaus apygardos administraciniam teismui – surašymui patirtas 240 Eur išlaidas, patirtas 14 Eur kelionės išlaidas, transporto išlaidas - 2,44 Eur, papildomai 66 Eur už kiekvieną valandą, kurios buvo sugaištos atvykti į teismą ir sugrįžti į Kauną bei už kiekvieną valandą už dalyvavimą teismo posėdyje.

2.         Pareiškėjas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijai 2017 m. kovo 20 d. pateikė prašymą „Dėl socialinės pašalpos ir paramos skyrimo“, kuriame nurodė, jog  turi du vaikus – pilnametę ir nepilnametę dukras. Paaiškino, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-107-577-2010 nustatyta, jog pareiškėjas privalo mokėti nepilnametei dukrai po 120 Eur alimentų kiekvieną mėnesį. Esant sudėtingai pareiškėjo finansinei situacijai, jis Fondui 2017 m. gegužės 15 d. pateikė prašymą dėl piniginių lėšų skyrimo kiekvieną mėnesį dukros pragyvenimui ir išlaikymui (toliau – ir Prašymas). Nurodė, kad Fondas sprendimu pateikė atsakymą į Prašymą, kuriame nurodė, jog nacionaliniai Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato galimybės tokioje situacijoje, kaip yra prašoma Prašyme, iš valstybės lėšų skirti piniginių lėšų kiekvieną mėnesį dukros pragyvenimui ir išlaikymui. Pabrėžė, kad valstybės institucijos pareiškėjo papildomų duomenų neprašė ir / ar aplinkybių netikslino.

3.         Pareiškėjas paaiškino, kad dėl nustatyto ydingo teisinio reguliavimo dėl išmokų ir pašalpų nepasiturintiems asmenims ir jų nepilnamečiams vaikams, pareiškėjas nelaimės ir finansinių problemų atveju negauna tinkamos valstybės finansinės pagalbos ir paramos. Fondas įstatymu nustatyta tvarka neatsižvelgia į aplinkybes ir priežastis, dėl kurių tėvas ar motina neturi objektyvios galimybės mokėti išlaikymo, o Fondui išmokėjus išmoką, tėvo ar motinos atžvilgiu visuomet taikomas regresas. Todėl finansinių problemų turinčio tėvo ar motinos turtinė padėtis dar labiau pabloginama įtraukiant antstolį, už kurio paslaugas papildomai susimokėti privalo ir taip finansinių sunkumų turintis tėvas ar motina. Teigė, kad toks teisinis reguliavimas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Europos Sąjungos (toliau – ir ES) steigimo sutartyse ir kituose ES antriniuose teisės aktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo.

4.         Pareiškėjas nurodė, kad Komisija yra kvaziteisminė institucija, nagrinėjanti ginčus. Jei įstatymų leidėjas Komisijai įstatymu neperdavė įgaliojimų spręsti žalos, bylos šalių turėtų išlaidų atlyginimo klausimų, kreiptis su prašymu į ESTT priimti prejudicinį sprendimą, kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, Komisija privalo stabdyti skundo nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT ir į Konstitucinį Teismą. Pažymėjo, kad valstybė veikia per savo institucijas ir yra atsakinga už jų veiksmus, todėl pareiškėjas prašo išmoką pareiškėjo mažametės dukters išlaikymui priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, ir Fondo.

5.         Pareiškėjas teigė, kad Komisijos sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagristas, priimtas neįsigilinus į pareiškėjo skundo faktinius ir teisinius argumentus, jame neatsakyta į pagrindinius pareiškėjo skundo reikalavimus, neištirtos ir neanalizuotos esminės pareiškėjo skundų ir bylos aplinkybės, o sprendime apžvelgtos aplinkybės ir įrodymai tirti neišsamiai ir paviršutiniškai, neanalizuojant jų ir nesiejant su visais duomenimis, įrodymais ir medžiaga. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė aplinkybes dėl jo darbo stažo ir bedarbio pašalpos mokėjimo aplinkybių.

6.         Atsakovas Fondo Mažeikių skyrius, atstovaujantis ir Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

7.         Atsiliepime nurodė, kad teisę kreiptis į Fondą turi vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas. Sutiko su Komisijos sprendime išdėstytais argumentais ir motyvais, bei papildomai paaiškino, kad, nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymui (redakcija iki 2017 m. gruodžio 31 d., toliau – ir Įstatymas), valstybė įsipareigojo, esant Įstatyme nustatytiems pagrindams, suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą, t. y. valstybė perima skolininko pareigą išlaikyti vaikus, kai jis šios pareigos nevykdo arba vykdo netinkamai, kartu įgydama teisę reikalauti, kad skolininkas, privalantis išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas išmokas ir sumokėtų 5 procentus metinių palūkanų.

8.         Pažymėjo, kad, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, pareiškėju laikomas vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipėsi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo. Paaiškino, kad pareiškėjo dukra gyvena kartu su mama J. B., kuri 2017 m. spalio 26 d. duomenimis, Fondo administracijai nėra pateikusi prašymo išmokai iš Fondo gauti, todėl išmokos nepilnametei dukrai, remiantis pareiškėjo gautu prašymu, negali būti paskirtos.

9.         Nurodė, kad skundžiamas Fondo sprendimas yra informacinio pobūdžio, pareiškėjui nesukelia jokių tiesioginių teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo teisme dalyku ir jo nagrinėjimas nėra priskirtinas Komisijos kompetencijai. Taip pat pažymėjo, kad pagal Prašymo teikimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, jeigu Fondas būtų gavęs vaiko mamos prašymą išmokai iš Fondo gauti, išmoka vienam vaikui per mėnesį negalėtų būti didesnė negu 1,5 bazinės socialinės išmokos dydžio, t. y. 57 Eur. Pareiškėjo reikalavimas priteisti turėtas išlaidas ir patirtą žalą nepagrįstas.

10.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

11.       Nurodė, kad pareiškėjas nesuformuluoja savo skundo dalyko ir pagrindo, nenurodo konkrečių reikalavimų, keliamų Teisingumo ministerijai, todėl negali tinkamai atsikirsti į pareiškėjo pateiktą skundą. Paaiškino, kad Teisingumo ministerija yra įgaliota atstovauti valstybei tik tada, kai žala atsirado dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde teisėjų veiksmų neteisėtumo klausimas nekeliamas, todėl Teisingumo ministerija nėra tinkamas atsakovo Lietuvos valstybės atstovas šioje byloje ir yra nepagrįstai įtraukta į bylos nagrinėjimą. Teisingumo ministerijos, kaip valstybinės įstaigos, veiksmai ar jos priimtas individualus administracinis aktas neskundžiamas, todėl ji neturi galimybės pateikti motyvuoto atsiliepimo į pareiškėjo skundą, taip pat neturi jokių dokumentų, susijusių su skundu.

12.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Seimas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

13.       Nurodė, kad Seimas negali būti laikomas tinkamu Lietuvos valstybės atstovu šioje byloje. Lietuvos valstybei turėtų atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo teisę leisti įstatymus. Konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus Seimas įgyvendina priimdamas naujus įstatymus, įstatymais keisdamas ar papildydamas galiojančius įstatymus, pripažindamas įstatymus netekusiais galios. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad leisti įstatymus yra viena svarbiausių Seimo, kaip Tautos atstovybės, funkcijų, jo konstitucinė kompetencija.

14.       Paaiškino, kad pareiškėjo ginčijami įstatymai buvo priimti ir įsigaliojo laikantis visų Seimo statute nustatytų įstatymo projekto svarstymo Seime stadijų procedūrų bei Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintų įstatymų skelbimo ir įsigaliojimo reikalavimų. Seimas, priimdamas aukščiau paminėtus įstatymus, įgyvendino jam Konstitucijos deleguotą diskrecinę valstybės valdžios įgyvendinimo funkciją. Svarstant ir priimant šiuos įstatymus, buvo laikomasi visų projekto svarstymo Seime stadijų procedūrų ir terminų, kurių paskirtis yra užtikrinti priimamo teisės akto pagrįstumą, proporcingumą ir reikalingumą reguliuojamų visuomeninių teisinių santykių požiūriu. Pažymėjo, kad Seimas, kaip ir bet kuri kita valdžios institucija, prieš priimdama jo kompetencijai priklausančius sprendimus, svarsto keletą alternatyvų, atsižvelgia į daugybę įvairių socialinių, teisinių bei ekonominių faktorių ir nusprendžia, koks sprendimas yra tinkamiausias. Mano, kad Seimas neatliko neteisėtų veiksmų, priimdamas pareiškėjo skunde ginčijamas įstatymų nuostatas.

15.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

16.       Nurodė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintą pareigą vykdo – moka 120 Eur dukters išlaikymui kiekvieną mėnesį. Pareiškėjo nepilnametės dukters gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatyta su motina. Pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, dėl išmokų vaikui gali kreiptis vaiko motina J. B., su kuria teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta tuo atveju, jei ji negauna iš pareiškėjo teismo sprendimu ar patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo.

17.       Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepateikė informacijos apie tai, jog šios aplinkybės būtų pasikeitusios, pavyzdžiui, vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su pareiškėju. Nurodė, kad  Fondo sprendimas yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti bylos nagrinėjimo dalyku administraciniame teisme.

18.       Pareiškėjas nenurodo, kokia konkreti neturtinė žala jam buvo padaryta, su skundu nėra pateikiami įrodymai, kad pareiškėjas dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės nekonkrečios, deklaratyvios, o prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

II.

19.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

20.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 15 d. pateikė Fondui prašymą, kuriame prašė skirti lėšų jo nepilnametės dukros išlaikymui. Fondas sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą skirti piniginių lėšų kiekvieną mėnesį dukros išlaikymui. Pareiškėjas dėl Fondo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo pateikė skundą Komisijai, kuri Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

21.       Teismas nurodė, kad CK 3.204 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienam nepilnamečiam vaikui, ilgiau kaip mėnesį negaunančiam pakankamo išlaikymo iš tėvų ar teisėtų atstovų, garantuojama teisė į valstybės paramą ir išlaikymą. Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindus bei tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymas, kurio 1 straipsnyje nustatyta šio įstatymo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Kartu valstybė įgyja teisę reikalauti, kad asmenys, privalantys išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, į Fondą dėl išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą (Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Taigi esminės aplinkybės, kurioms esant gali būti mokamos išmokos iš Fondo, yra vaiko globėjo kreipimasis į Fondą ir aplinkybė, jog išlaikymą mokantis asmuo neteikia vaikui išlaikymo. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas yra vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Fondą dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 15 d. prašyme Fondui nurodė, kad jo nepilnametės dukters gyvenamoji vieta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-107-577-2010 nustatyta su J. B..

22.       Teismas pažymėjo, kad, sistemiškai aiškinant Įstatymo nuostatas, išlaikymas iš Fondo lėšų yra skirtas tėvams, su kuriais vaikas gyvena – būtent jie turi užtikrinti vaiko gerovę. Nagrinėjamu atveju Fondo išmokos galėtų būti teikiamos tik J. B., su kuria teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Nesant J. B. prašymo teikti lėšas vaiko išlaikymui, valstybės pareiga pagal šį Įstatymą nekyla ir Fondo išmokos neturi būti mokamos pareiškėjui.

23.       Teismas nurodė, kad Įstatymo tikslas yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą, esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą (Įstatymo 1 str. 1 d.). Tai reiškia, kad Įstatymu siekiama užtikrinti, jog vaikas turėtų jo kasdieniniam pragyvenimui būtinas lėšas. Kai išlaikymą teikiantis asmuo atlieka periodinius mokėjimus, vaiko poreikiai gali būti patenkinami iš šių periodinių mokėjimų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dukrai teikia išlaikymą pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-107-577-2010, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas netinkamai aiškina Fondo išmokų tikslą ir paskirtį, neatsižvelgia į Įstatymo tikslą -užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą, esant įstatymuose nustatytiems pagrindams, suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą.

24.       Teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Įstatyme nustatytas teisinis reglamentavimas prieštarauja Konstitucijai ir ES teisei, nurodė, jog atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse suformuluotą nuostatą, sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ESTT yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ESTT atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai ar ES teisei. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ESTT yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ESTT su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai ar ES teisės aktams. Vien pareiškėjo subjektyvus suvokimas ir nesutikimas su galiojančiu teisiniu reglamentavimu savaime nereiškia, kad teismas turi pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ESTT.

25.       Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą nurodė, kad byloje nenustatyti atsakovo atstovų neteisėti veiksmai, todėl nenustačius atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl žalos atlyginimo.

III.

26.       Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

27.       Pareiškėjas nurodo, kad palaiko visus jo patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir netinkamai įvertino susidariusią išskirtinę faktinę ir teisinę situaciją, dėl to netinkamai pritaikė ir teisinį reguliavimą, teisės normas. Teigia, kad valstybė privalo įsikišti į mažamečio vaiko teisinę apsaugą tuo atveju (ypač kai gauna pagrįstą tėvo prašymą), kai vaiko tėvas dėl nusikalstamo ikiteisminio tyrimo pareigūnų elgesio ir neteisėto baudžiamojo persekiojimo beveik 12 metų, per pastaruosius metus būtent dėl valstybės pareigūnų (į)vykdyto neteisėto judėjimo ir laisvės judėti suvaržymų, neteko darbo, o nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. jam dar ir neteisėtai buvo nutrauktas bedarbio pašalpos mokėjimas, tokiu būdu pareiškėją paliekant be jokių lėšų pragyvenimui (dėl to ginčas persikėlė net į Konstitucinį Teismą), ir pareiškėjas negali/negalėjo laiku ir tinkamai pasirūpinti savo mažamečiu vaiku.

28.       Pareiškėjas pažymi, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2018 m. gegužės 10 d. baigė nagrinėti 50 tomų baudžiamąją bylą dėl pareiškėjui suklastotų kaltinimų (10 epizodų) ir paskelbė išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-753/2018. Akcentuoja, kad šios baudžiamosios bylos Nr. 1-19-753/2018 nagrinėjimo teisme metu pareiškėjui advokatas nebuvo paskirtas ir baudžiamajam procesui jis turėjo rengtis ir ruoštis pats asmeniškai, nebūdamas profesionaliu teisininku.

29.       Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje, taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl 2017-12-11 skunde / 2018-01-17 patikslintame skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 21, 23, 29, 38, 39, 48, 52, 150 straipsnių normoms

30.       Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

31.       Nurodo, kad visus nesutikimo su pareiškėjo skundu motyvus yra nurodęs pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą ir juos palaiko. Papildomai nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.)  nuostatas, išlaikymas iš Vaikų išlaikymo fondo lėšų yra skirtas tėvams, su kuriais vaikas gyvena - būtent jie turi užtikrinti vaiko gerovę. Nagrinėjamu atveju Vaikų išlaikymo fondo išmokos galėtų būti teikiamos tik J. B., su kuria teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Nesant J. B. prašymo teikti lėšas vaiko išlaikymui, valstybės pareiga pagal šį įstatymą nekyla ir Vaikų išlaikymo fondo išmokos neturi būti mokamos pareiškėjui.

32.       Pažymi, kad tiek pagal pareiškėjo D. S. prašymo pateikimo metu (2017 m. gegužės 19 d.), tiek pagal dabar galiojantį vaiko išlaikymo išmokų skyrimo ir mokėjimo teisinį reguliavimą, yra aiškiai apibrėžtas ratas asmenų, turinčių teisę kreiptis dėl vaiko išlaikymo lėšų skyrimo, todėl nei Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nei VSDFV Mažeikių skyrius neturėjo/neturi teisės plečiamai aiškinti įstatymo nuostatas, o privalėjo/privalo veikti įstatymo apibrėžtos kompetencijos ribose.

33.       Pažymi, kad teismas sprendime išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybės, tinkamai pritaikė bylos teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės  normas, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose suformuluota praktika, todėl naikinti skundžiamą sprendimą ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

34.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

35.       Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai, kuriais apeliantas skundžia teismo sprendimą yra emocinio pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo konkrečių įstatymų ir bylos aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, nenurodo konkrečių teisės aktų ar viešojo administravimo principų pažeidimo faktų. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai nelaikytini teisiniais argumentais, turinčiais reikšmės nagrinėjant apeliacinį skundą, todėl Teisingumo ministerijai sunku atsikirsti į apeliacinio skundo argumentus. Prašo teismo sprendimą palikti galioti.

36.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Seimas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad laikosi nuomonės, išdėstytos Lietuvos Respublikos Seimo atsiliepime dėl pareiškėjo D. S. patikslinto skundo ir pažymi, jog iš proceso dalyvių Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Seimo, turėtų būti pašalinta, atsakovu paliekant Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2459-463/2018 Lietuvos Respublikos Seimas iš administracinės bylos proceso pašalintas.

37.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

38.       Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir objektyviai įvertino visas bylai  reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, kadangi savo teiginių pareiškėjas nepatvirtina objektyviais faktais ir teisiniais argumentais.

39.       Nurodo, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja išmokų tikslą ir paskirtį, neatsižvelgia į tai, kad Įstatymo (nuo 2018 m. sausio 1 d. - Išmokų įstatymo) tikslas yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant įstatymuose nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Be to, pareiškėjas skunde bei apeliaciniame skunde prašo priteisti jam jo mažametės dukros G. S. pragyvenimui ir išlaikymui po 120 Eur kiekvieną mėnesį, nors vadovaujantis Išmokų įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais atvejais išmoka vienam vaikui per mėnesį negali būti didesnė negu 1,8 bazinės socialinės išmokos dydžio, galiojusio mėnesį, už kurį mokama išmoka. Šiuo metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 924 „Dėl bazinės socialinės išmokos dydžio patvirtinimo“, nustatytu 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydžiu, maksimali išmoka sudaro 68,4 Eur. Be to, vadovaujantis dokumentais, kuriuos pareiškėjas pateikė kartu su skundu, darytina išvada, kad pareiškėjas nėra laikytinas pareiškėju tiek iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusio Įstatymo, tiek nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Išmokų įstatymo prasme, nes jo nepilnametės dukters gyvenamoji vieta nustatyta ne su pareiškėju.

40.       Ministerija sutinka su Fondo administracijos atsakyme pateikta pozicija, kad išmokos G. S., remiantis 2017 m. gegužės 19 d. gautu pareiškėjo prašymu, negali būti skiriamos, tuo labiau, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, jog išlaikymą savo nepilnametei dukrai moka, t. y. nėra sąlygos, kad vaikas ilgiau kaip mėnesį negauna išlaikymo. Ministerijos nuomone, VAGK sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nėra tinkamas subjektas kreiptis dėl išmokų iš Fondo administracijos mokėjimo G. S. išlaikymui, Fondo administracija atsakymu pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą skirti piniginių lėšų kiekvieną mėnesį dukros G. S. išlaikymui, todėl pareiškėjo reikalavimai Fondo administracijos atsakymą panaikinti, iš atsakovų - Fondo administracijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Fondo administracijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos solidariai priteisti pareiškėjo mažametės dukros G. S. pragyvenimui ir išlaikymui po 120 Eur kiekvieną mėnesį, yra nepagrįsti ir atmestini.

41.       Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir teigia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde vadovaujasi bendro ir subjektyvaus pobūdžio teiginiu, jog teismas neteisingai ir netinkamai įvertino susidariusią išskirtinę faktinę situaciją bei dėl to netinkamai pritaikė ir teisinį reguliavimą, ir teisės normas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių teisinių argumentų bei įrodymų, pagrindžiančių sprendimo neteisėtumą. Ministerijos nuomone, teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas įvertinus bylos aplinkybes ir visapusiškai ištyrus skunde nurodytas aplinkybes.

42.       Ministerijos nuomone, nepagrįsti ir pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą bei į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų netenkino.

43.       Ministerija dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su žalos atlyginimu, pažymi, kad nei iš jo skundo, nei iš apeliacinio skundo argumentų nėra aišku, kokie konkretūs valstybės institucijų veiksmai lėmė pareiškėjui padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokia konkreti neturtinė žala jam buvo padaryta, su skundu ir apeliaciniu skundu nėra pateikiami įrodymai, kad pareiškėjas dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nekonkrečios, deklaratyvios, o prašymas priteisti neturtinę žalą – nepagrįstas. Byloje nenustatyti jokie atsakovo atstovų neteisėti veiksmai. Teismui nenustačius atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

44.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Fondo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. (7.5) D2-10678, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą skirti po 120 Eur kiekvieną mėnesį dukros išlaikymui bei Komisijos 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 3R-344 (AG-283/04-2017), kuriuo Fondo sprendimas paliktas galioti, teisėtumo ir pagrįstumo bei žalos atlyginimo.

45.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

46.       Pareiškėjas apeliaciniame skundė nurodo, kad palaiko visus jo patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, kurių iš naujo nekartoja. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir netinkamai įvertino susidariusią išskirtinę faktinę ir teisinę situaciją. Situacijos išskirtinumą grindžia tuo, kad dėl jam pradėto ir ilgai besitęsiančio ikiteisminio tyrimo jis negalėjo tinkamai pasirūpinti savo dukra, todėl tą pareigą jo manymu turi perimti valstybė, mokėdama pinigines išmokas jo dukrai kiekvieną mėnesį, o to valstybei nevykdant, iš jos priteistinas ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

47.       Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl to, kad jis, būdamas įmonės direktoriumi ir kasininku, buvo atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą, pažeidė jo 4 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnį. Nepašalinus prieštaravimų dėl aplinkybių, susijusių  su 2006 m. kovo 31 d. išrašytu kasos pajamų orderiu, nesant jo originalo, taip pat įmonės buhalterinių duomenų, teismas visas abejones vertino kaltinamojo naudai ir 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu nusprendė D. S. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį požymių (Baudžiamoji byla Nr. I-19-753/2018).

48.       Pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

49.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

50.       Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų ir aplinkybių vertinimu, pažymi, kad pagal  ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

51.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisingai pripažino, kad Fondo išmokos galėtų būti teikiamos tik J. B., su kuria teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Nesant J. B. prašymo teikti lėšas vaiko išlaikymui, valstybės pareiga pagal šį Įstatymą nekyla ir Fondo išmokos neturi būti mokamos pareiškėjui.

52.       Teismas teisingai pažymėjo, kad pareiga teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą kyla  tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama.

53.       Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas abejoja (nors aiškiai to nenurodo), jog, jo nuomone, ydingas yra teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme (redakcija iki 2017 m. gruodžio 31 d.), kuriame nėra numatyta, kad jo nurodytu atveju vaikui teikiamas išlaikymas. Taigi apeliantas prašo ištirti tai, kas nenumatyta Įstatyme, tačiau tai, kas pagal Konstituciją, jo nuomone, turi būti nustatyta (šiame ar kitame įstatyme). Kitaip tariant, jis prašo tirti konstitucinę spragą – legislatyvinę omisiją.

54.       Konstitucinis Teismas 2009 m. kovo 2 d. nutarime yra pažymėjęs, kad legislatyvinė omisija reiškia, jog tiriamajame teisės akte (jo dalyje) nenustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaravimo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje); atitinkamas teisinis reguliavimas privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja Konstitucija (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės akto (jo dalis) atitiktis.

55.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindžia, kodėl nenustatytas teisinis reguliavimas pagal jo nurodytus Konstitucijos straipsnius turi būti nustatytas, taip pat niekaip nepagrindžia kuriame konkrečiame įstatyme naujas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas.

56.       Taigi pareiškėjas niekaip nepagrindžia, kad jo norimas teisinis reguliavimas kyla iš Konstitucijos. Teisėjų kolegijai nekyla abejonės dėl Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo konstitucingumo.

57.       Atsižvelgiant į anksčiau nurodytus argumentus, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo netenkintas pagrįstai.

58.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kurie pagrįstų būtinumą kreiptis į ESTT, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio prašymo netenkino.

59.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo priteisti žalą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

60.       Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

61.       Pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, o nenustačius neteisėtų Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmų, nėra vienos iš būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei kilti, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą atlyginti 1 000 Eur neturtinę žalą atmetė pagrįstai.

62.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė savo poziciją dėl bylos aplinkybių vertinimo, tačiau, kaip minėta, proceso šalies pateiktas ištirtų įrodymų vertinimas, nepaneigus tirtų įrodymų kitais, teismui nėra privalomas. Nesant naujų įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir ar padarė pagrįstas išvadas, remdamasis surinktais įrodymais. Aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina teismo atliktas įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas įrodymus įvertino netinkamai ar atsakovo naudai, juolab, kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes.

63.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas, priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                Audrius Bakaveckas

Ramutė Ruškytė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė