eA-183-502/2022

Administracinė byla Nr. eA-183-502/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03872-2020-7 Procesinio sprendimo kategorija 5.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 30 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. T. ir viešosios įstaigos „Laisvės TV“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos lenkų rinkimų akcijai – Krikščioniškų šeimų sąjungai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.  Pareiškėjai A. B. T. ir viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Laisvės TV“ (toliau – ir kartu pareiškėjai) kreipėsi su skundu į teismą, prašydami: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2020 m. spalio 31 d. sprendimo „Dėl akcijų „Viso gero, Voldemortai“ ir „Viso gero, Valdemarai?“ 2020 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų politinės kampanijos metu“ Nr. Sp-254 (toliau – ir Sprendimas) 1 ir 3 dalis, kuriomis buvo nuspręsta pripažinti, kad leidinys „Viso gero, Valdemarai?“ yra laikytinas neigiama Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (toliau – ir LLRA-KŠS) politine reklama ir perduoti Visuomenės informavimo etikos komisijai nagrinėjimui surinktą tyrimo medžiagą su prašymu įvertinti pareiškėjų skleistą informaciją apie akcijas „Viso gero, Valdemarai?“ ir „Viso gero, Voldemortai“ pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 25, 26, 27, 28 straipsnius bei pateikti šios komisijos sprendimą; 2) priteisti pareiškėjams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.  Pareiškėjai nurodė, kad VRK skundžiamu sprendimu pripažino, kad leidinys „Viso gero, Valdemarai?“ yra laikytinas neigiama LLRA-KŠS politine reklama ir nusprendė perduoti Visuomenės informavimo etikos komisijai (toliau – ir Etikos komisija) nagrinėjimui surinktą tyrimo medžiagą su prašymu įvertinti pareiškėjų skleistą informaciją apie akcijas „Viso gero, Valdemarai?“, ir „Viso gero, Voldemortai“ pagal Etikos kodekso 25, 26, 27, 28 straipsnius ir pateikti Etikos komisijos sprendimą. VRK Sprendimas yra priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 8 dalimi, 14 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 6 dalimi ir 23 straipsnio 1 dalimi.

3.  Pareiškėjai pažymėjo, kad Įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad politinė reklama – tai valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa, tačiau VRK tyrimo metu ir sprendimo motyvuose nenurodė, kad jie būtų priskirti prie valstybės politikų, politinių partijų, politinės partijos narių, politinės kampanijos dalyvių, ar jie veikė politinės reklamos subjektų vardu ar jų interesais skleidė informaciją, kuria siekė paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose arba siekė paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose arba informacijos skleidimu propagavo valstybės politiką, politinę partiją, politinės partijos narį ar politinės kampanijos dalyvį, jų idėjas, tikslus ar programą. Pareiškėjai teigė, kad sprendimas yra priimtas VRK plečiamai aiškinant Įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, kurioje nėra nustatyta, kaip yra apibrėžiama neigiama politinė reklama, draudimas pasisakyti neigiamai viešojo diskurso dalyviams apie politinės kampanijos dalyvius. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalyje yra nustatytas draudimas VRK aiškinti rinkimų įstatymus.

4.  Pareiškėjai nurodė, jog Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prasidėjus politinei kampanijai, visos politinės kampanijos išlaidos gali būti apmokamos tik iš politinės kampanijos sąskaitoje esančių lėšų. Šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad politinė kampanija – šiame įstatyme nustatytu laikotarpiu politinės kampanijos dalyvių, rinkėjų ir kitų fizinių bei juridinių asmenų atliekama veikla, susijusi su Seimo, Respublikos Prezidento rinkimais, rinkimais į Europos Parlamentą, savivaldybių tarybų rinkimais ar referendumu. Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje apibrėžiama, kad politinės kampanijos sąskaita – Lietuvos Respublikoje registruotame banke arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje registruoto banko padalinyje, veikiančiame Lietuvos Respublikoje, savarankiško politinės kampanijos dalyvio sąskaita, kurioje laikomos ir kaupiamos tik politinei kampanijai skiriamos lėšos ir iš kurios apmokamos politinės kampanijos išlaidos. Skundžiamame sprendime nėra išaiškinta, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu yra taikoma Įstatymo 14 straipsnio 1 dalis, jei pagal šį įstatymą negalima nei atsidaryti, nei turėti politinės kampanijos sąskaitos, nes pareiškėjai nėra politinės kampanijos dalyviai.

5.  Pareiškėjai tvirtino, kad Sprendimo motyvuose nurodoma Įstatymo nuostata, kurioje aiškiai nustatyti atvejai, kai skleidžiama informacija yra nelaikoma politine reklama, t. y. Įstatymo 16 straipsnio 6 dalies 3 punktas – politinės kampanijos laikotarpiu per visuomenės informavimo priemones neatlygintinai, laikantis objektyvumo ir politinės kampanijos dalyvių lygiateisiškumo principų viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų skleidžiama informacija apie rinkimų programas. VRK tyrimo metu Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus 2020 m. spalio 30 d. pažymoje Nr. 3-110(1.2) (toliau – ir Pažyma) konstatavo, kad LLRA-KŠS buvo suteikta galimybė neatlygintinai, laikantis objektyvumo ir politinės kampanijos dalyvių lygiateisiškumo principų pateikti savo poziciją ir atsikirsti į jų platinamą informaciją, tačiau LLRA-KŠS šia galimybe nepasinaudojo. Tai reiškia, kad VRK išvada, kad leidinys „Viso gero, Valdemarai?“ yra laikytinas neigiama LLRA-KŠS politine reklama, prieštarauja Įstatymo 16 straipsnio 6 dalies 3 punktui ir tyrimo metu nustatytoms aplinkybėms, todėl Sprendimas priimtas pažeidžiant Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalį.

6.  Pareiškėjai nurodė, kad Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kokie atvejai yra laikomi šiurkščiais šio Įstatymo pažeidimais. Kadangi VRK sprendime nėra nuspręsta dėl šiurkščių Įstatymo pažeidimų, jie dėl šios normos taikymo skundžiamam sprendimui nepasisako. VRK sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra nurodomos teisės normos, kurios negali būti taikomos pripažįstant skleistą informaciją politine reklama, kadangi jie nėra politinės kampanijos dalyviai ir negali turėti sąskaitos, iš kurios finansuotų politinę reklamą, o vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 6 dalies 3 punktu, jų platinta informacija negali būti pripažinta kaip politinė reklama. Todėl Sprendimo 1 dalis priimta pažeidžiant Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalį.

7.  Pareiškėjai remdamiesi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimų išaiškinimais, teigė, kad jų platintos informacijos priskyrimas neigiamai politinei reklamai yra įsikišimas į Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio saugomą jų saviraiškos laisvę. Tokios informacijos pripažinimas ne svarbiais viešaisiais debatais, o politine reklama yra žurnalisto žodžio laisvės apribojimas, nes politinės, kaip ir bet kokios reklamos platinimas yra susijęs su jos atlygintinumu, t. y. su jų uždarbiu iš tokios reklamos, ir tokiu būdu kuria nepasitikėjimą jais, kaip nepriklausimais viešųjų debatų apie visai visuomenei svarbius klausimus kūrėjais. Sprendimo motyvuose nėra nurodomos svarbios priežastys, dėl kurių būtų galimas įsikišimas į jų saviraiškos laisvę. Pareiškėjų manymu, rinkimų laikotarpiu platinamai informacijai turi būti taikomas ir Konvencijos 1 Protokolo 3 straipsnis, kuriuo Konvencijos šalys įsipareigoja pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus, slaptai balsuojant, sudarydamos tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonės išraiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas. Pareiškėjai pažymėjo, kad VRK nenustatė nei kieno, nei kokie reklaminiai užsakymai galėjo būti jų vykdomi, nenustatė, koks suinteresuotas asmuo už tokios reklamos platinimą atsilygino, todėl jų platintos informacijos turinys neturi būtinų reklamai požymių ir tokia informacija negali būti traktuojama kaip reklama.

8.  Pareiškėjai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimų išaiškinimais, nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju VRK taikytame Įstatyme nėra nustatyta teisė priskirti jų platintą informaciją prie politinės reklamos, VRK klaidingai taikė galiojančias teisės normas bei plečiamai aiškino įstatymus, neatsižvelgdama į VRK įstatymo 13 straipsnio 12 dalyje nustatytą draudimą VRK aiškinti rinkimų įstatymus. Priimant sprendimus riboti saviraiškos laisvę politinių kampanijų metu, ribojimai gali būti grindžiami tik skleidžiamo turinio neteisėtumu, bet ne viešųjų debatų priskyrimo prie reklamos, kurios platinimą žurnalistams draudžia Etikos kodekso 26, 27 ir 28 straipsniai.

9.  Pareiškėjų teigimu, nei Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme, nei kituose rinkimų teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta VRK teisė priimti prašymus dėl galimo Etikos kodekso pažeidimo, taip pat tokius prašymus nagrinėti ar juos perduoti nagrinėti Etikos komisijai ir teikti prašymus įvertinti kokio nors asmens skleidžiamos informacijos atitikimą Etikos kodekso reikalavimams. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 4 dalimi, į Etikos komisiją gali kreiptis visi suinteresuoti asmenys, tačiau VRK nei savo tyrimo medžiagoje, nei skundžiamame sprendime nenurodo, kokiu teisiniu ar faktiniu pagrindu šiuo atveju VRK save laiko suinteresuotu asmeniu ir kreipiasi į Etikos komisiją. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 4 dalimi, kreiptis į Etikos komisiją turi LLRA-KŠS, jeigu, jos vertinimu, yra padarytas Etikos kodekso pažeidimas. Viešojoje teisėje iš esmės dominuoja principas, jog leidžiama tik tai, kas nustatyta įstatymuose (kituose teisės aktuose). Viešojo administravimo subjekto veiksmai veikiant ultra vires (viršijant įgaliojimus) ir ribojant šias teises daugiau nei leidžia įstatymai turi būti pripažįstami neteisėtais. Jiems pritaikyta VRK poveikio priemonė perduoti tyrimo medžiagą Etikos komisijai nėra nustatyta nei viename Lietuvos Respublikos įstatyme, todėl jos taikymas nesuderinamas tiek su konstituciniu teisėtumo principu, tiek su Konvencijos nuostatomis.

10.     Atsakovas VRK atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11.     Atsakovas nurodė, kad skundžiamo sprendimo teisiniai pagrindai yra Įstatymo 2 straipsnio 8 dalis, 14 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 6 dalis ir 23 straipsnio 1 dalis. Sprendimo sudėtinė dalis yra Pažyma, kurioje nurodytos sprendimui priimti reikalingos faktinės aplinkybės, teisinis vertinimas ir motyvai. Paaiškino, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, politinė reklama suprantama kaip skleidžiama informacija apie politinės kampanijos dalyvį, kuria inter alia (be kita ko) siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose. Informacija, kuria skatinama balsuoti prieš politinės kampanijos dalyvį, Lietuvos teismų jurisprudencijoje taip pat laikoma politine reklama.

12.     VRK nurodo, kad leidinys „Viso gero, Valdemarai?“ laikytinas politine reklama, kadangi jame skatinama balsuoti prieš V. T. vadovaujamą LLRA- KŠS. Leidinio pirmame puslapyje yra V. T. nuotrauka; taip pat nurodomos priežastys, dėl kurių negalima balsuoti už „T. partiją“; rinkėjai kviečiami ateiti į 2020 m. spalio 11 d. Seimo rinkimus ir balsuoti už bet kokią partiją, išskyrus „T. partiją“, arba sugadinti rinkimų biuletenį, įrašant „Haris Poteris“. Antrame leidinio puslapyje publikuojamos LLRA-KŠS kandidatų nuotraukos ir jų neigiami darbai. Trečiame leidinio puslapyje cituojamos kitų žmonių kritiškos nuomonės apie LLRA-KŠS. Trijuose leidinio puslapiuose yra vaizduojamas rinkimų biuletenis, kuriame siūloma įrašyti „Haris Poteris“. Visuose leidinio puslapiuose yra užrašai raudoname fone, kuriame kviečiama ateiti į Seimo rinkimus ir atsisveikinti su Valdemaru.

13.     Atsakovo teigimu, leidinys „Viso gero, Valdemarai?“ yra laikytinas politine reklama, kadangi atitinka politinės reklamos apibrėžimą pagal Įstatymo 2 straipsnio 8 dalį: informacija skleidžiama apie konkretų politinės kampanijos dalyvį – LLRA-KŠS ir jos pirmininką V. T.: spausdinamos V. T. ir LLRA-KŠS kandidatų nuotraukos, nurodomos jų idėjos, darbai, poelgiai; leidinys finansuotas iš VšĮ „Laisvės TV“ surinktų fizinių asmenų, kurių tapatybės VšĮ „Laisvės TV“ VRK neatskleidė, lėšų (15 017,13 Eur); leidinyje kviečiama dalyvauti Seimo rinkimuose, balsuoti prieš V. T. vadovaujamą LLRA-KŠS, gadinti rinkimų biuletenius balsuojant už „Harį Poterį“. Taip pat pažymėjo, jog šis leidinys nėra periodinis, o buvo išleistas tik vieną kartą ir specialiu tikslu – paveikti rinkėjų motyvaciją rinkimuose nebalsuoti už LLRA-KŠS. Šio tikslo pareiškėjas A. T. neslepia ir viešai jį deklaruoja.

14.     VRK pažymėjo, kad VšĮ „Laisvės TV“ atitinka Įstatymo 2 straipsnio 20 dalies „viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo“ sąvoką. Viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui minėtame Įstatyme yra nustatyti specialūs reikalavimai politinės reklamos skleidimui (Įstatymo 15 str., 16 str. 4 d., 5 d., 6 d. 3 p., 7 d.). Viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo sąvoką apibrėžia Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 80 ir 81 dalys. Leidinyje „Viso gero, Valdemarai?“ pateiktai informacijai negali būti taikoma Įstatymo 16 straipsnio 6 dalies 3 punkto nuostatos, nes VšĮ „Laisvės TV“ leidinį išleido ne savo, bet fizinių asmenų lėšomis, kurie finansavo šio leidinio leidybą. Leidinyje nėra laikomasi objektyvumo ir politinės kampanijos dalyvių lygiateisiškumo principų, kadangi toks leidinys buvo išleistas išskirtinai tik apie V. T. ir jo vadovaujamą LLRA-KŠS, kuriame agituojama nebalsuoti už šią partiją.

15.     Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi ir 19 straipsnio 2 dalies 7 punktu, nurodė, kad VRK turėjo teisėtą pagrindą kreiptis į Etikos komisiją, todėl veikė savo kompetencijos ribose. Tyrimo medžiagą nuspręsta perduoti Etikos komisijai, nes tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjų veikla, informuojant visuomenę apie rinkimus ir kampanijos dalyvius, galėjo pažeisti Visuomenės informavimo įstatymą, Etikos kodeksą bei ribą tarp žurnalisto žodžio laisvės ir politinės reklamos, dažnai neigiamai atsiliepiant apie vieną iš kampanijos dalyvių. Kadangi VRK kompetencijai nepriklauso šių galimų pažeidimų tyrimas, todėl buvo nuspręsta tyrimą perduoti atlikti Etikos komisijai.

16.     VRK teigimu, pareiškėjai skunde nepagrįstai teigia, kad VRK neturėjo teisės pareiškėjų informacijos priskirti politinei reklamai. Įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad politinių kampanijų finansavimo ir politinės reklamos stebėseną vykdo ir politinių kampanijų finansavimo ir politinės reklamos stebėsenos tvarką ir metodus nustato VRK. Įstatymo 19 straipsnis apibrėžia VRK kompetenciją politinių kampanijų finansavimo kontrolės srityje, taip pat ir teisę kontroliuoti, kaip yra laikomasi Politinių partijų ir politinių kampanijų kontrolės įstatymo reikalavimų.

17.     Atsakovas taip pat nesutiko su skundo argumentais dėl saviraiškos laisvės ir žodžio laisvės tariamų suvaržymų, nes iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjai šias laisves turėjo ir jomis sėkmingai naudojosi. Skundžiamas sprendimas atitinka Konstitucinio Teismo ir EŽTT suformuluotus teisės principus. Įstatymas nedraudžia skleisti politinę reklamą, tačiau nustato jos žymėjimo reikalavimus ir kontroliuoja šiai reklamai išleistas finansines lėšas. Įstatymo 1 straipsnyje yra nustatyti šio įstatymo tikslai – užtikrinti politinių kampanijų demokratiškumą, politinių kampanijų finansavimo teisėtumą, skaidrumą ir viešumą, reglamentuoti politinių kampanijų finansavimo tvarką ir finansavimo kontrolę. Leidinys „Viso gero, Valdemarai?“ yra skirtas Seimo rinkimų politinei kampanijai ir turi atitikti Įstatyme nustatytiems politinių kampanijų finansavimo teisėtumo, skaidrumo ir viešumo principams.

18.     VRK, priimdama sprendimą, tinkamai taikė Įstatymą, nustatė visas sprendimui priimti reikšmingas faktines aplinkybes, todėl pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų nepažeidė ir priėmė pagrįstą, motyvuotą bei teisėtą sprendimą.

19.     Trečiasis suinteresuotas asmuo LLRA-KŠS atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

20.     LLRA-KŠS nurodė, kad iš skunde nurodomų pareiškėjų paskyrose socialiniame tinkle „Facebook“ viešai paskleistų įrašų laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 2 d. iki 2020 m. spalio 14 d., t. y. Seimo rinkimų politinės kampanijos metu, pareiškėjai iš tikrųjų aktyviai skleidė tikslinę informaciją, kuri buvo skirta išimtinai paveikti rinkėjų valią Seimo rinkimų metu, t. y. politinę reklamą. Seimo rinkimų politinės kampanijos metu pareiškėjai politinę reklamą skleidė ne tik pareiškėjų paskyrose socialiniame tinkle „Facebook“, bet ir kitais sklaidos kanalais. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, įvertinus rinkimų rezultatus, galima teigti, kad plataus pobūdžio pareiškėjų skleista neteisėta politinė reklama pasiekė savo tikslą ir tiesiogiai paveikė rinkėjų valią bei Seimo rinkimų rezultatus. Pareiškėjai, iš vienos pusės, patys deklaravo vykdytų akcijų „Viso gero, Voldemortai“ ir „Viso gero, Valdemarai?“ Seimo rinkimų politinės kampanijos metu tikslą, iš kitos pusės, gindamiesi nuo atsakomybės, skunde tvirtina, kad jų skleista informacija tėra jų saviraiškos laisvės pasireiškimas ir negali būti vertinama kaip politinė reklama. Toks pareiškėjų pateikiamas sau palankus informacijos teisinis vertinimas neatitinka nacionalinio bei tarptautinio teisinio reglamentavimo ir EŽTT bei nacionalinių teismų jurisprudencijos.

21.     Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad pagal teisės aktuose pateiktą politinės reklamos apibrėžimą nėra būtina, kad informacija būtų skleidžiama politinės partijos, jos nario, politinės kampanijos dalyvio vardu, pakanka informacijos skleidimo šių subjektų interesais, taip pat nėra būtina, kad tai būtų daroma pagal politinės partijos, jos nario, politinės kampanijos dalyvio užsakymą ir atlygintinai. Todėl šiuo atveju pareiškėjų skunde akcentuojamos aplinkybės, kad jie nėra politinės kampanijos dalyviai, todėl jų skleidžiama rinkiminės kampanijos metu informacija nėra politinė reklama, laikytinos teisiškai nereikšmingomis. Tokios nuomonės yra laikomasi ir teismų praktikoje. Iš pareiškėjų vykdytų viešos informacijos skleidimo akcijų turinio, o taip pat iš pareiškėjų skundo akivaizdu, kad Seimo rinkimų metu jie sąmoningai skleidė informaciją abiem nurodytais tikslais, t. y. siekiant paveikti rinkėjų valią ir nebalsuoti už LLRA-KŠS arba sugadinti rinkimų biuletenius, kad atitinkamai mažėtų šio politinės kampanijos dalyvio galimybės peržengti 5 procentų barjerą daugiamandatėje apygardoje, bei siekiant propaguoti kitą politinės kampanijos dalyvį – Laisvės partiją. Pateikta faktinio pobūdžio informacija, galiojantis teisinis reglamentavimas, patvirtina, kad pareiškėjų vykdyta neteisėta ir neatitinkanti įstatymo reikalavimų Laisvės partijos palaikymo kampanija bei aktyvi prieš LLRA-KŠS ir jos iškeltus kandidatus nukreipta politinė kampanija, kuri kvalifikuotina kaip politinė reklama, kurios tikslas – paveikti rinkėjų valią Seimo rinkimuose.

22.     Trečiojo suinteresuoto asmens tvirtinimu, pareiškėjų argumentai dėl saviraiškos laisvės, nustatytos Konstitucijos 25 straipsnyje bei Konvencijos 10 straipsnyje, teisiškai yra nepagrįsti, nes Konstitucijos 25 straipsnyje ir Konvencijos 10 straipsnyje garantuojama įsitikinimų laisvė nėra absoliuti, o nagrinėjamu atveju taikomas saviraiškos laisvės ribojimas yra nustatytas įstatymo, pateisinamas dėl kitų ne mažiau svarbių vertybių apsaugos, t. y. sąžiningų rinkimų principo realizavimo apsaugos bei yra proporcingas.

23.     Pažymos, kuri yra skundžiamo VRK sprendimo sudedamoji dalis, 50 punkte pagrįstai konstatuojama, kad nors leidinys „Viso gero, Valdemarai?“ pačių autorių yra vadinamas diskusiniu leidiniu, atsižvelgiant į jo turinį ir apipavidalinimą bei tai, kad jis buvo išleistas specialiu tikslu ir tai, kad jam išleisti buvo renkamos lėšos tikslingai, laikytinas neigiama politine reklama, nes tokiu leidiniu buvo siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją rinkimuose nebalsuoti už konkrečią politinę partiją, t. y. šiuo atveju nebalsuoti už LLRA-KŠS. Nagrinėjamame ginče VRK turėjo pakankamai argumentų pripažinti, kad neigiama politinė reklama pareiškėjų LLRA-KŠS atžvilgiu buvo skelbiama kitos politinės partijos, t. y. Laisvės partijos interesais. Pareiškėjų rinkiminės kampanijos „Viso gero, Valdemarai“ pateikimo stilius, laikas bei mastas neleidžia jos laikyti įprastinio pobūdžio informaciniu pranešimu apie valstybės politiko veiklą. Tai, kad pareiškėjai atskiras laidas ir leidinį vadina diskusiniais, ir tai, kad ne visada yra tiesioginis raginimas balsuoti už to paties, kaip VšĮ „Laisvės TV“ pavadinimo partiją ir jos atstovus, nekeičia politinės kampanijos esmės. Pareiškėjų veikla, skleidžiant Seimo rinkimų politinės kampanijos metu įvairiomis sklaidos formomis informaciją, kuria buvo siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose – nebalsuoti už LLRA-KŠS ir atskirus jos narius, yra laikoma politine reklama (Įstatymo 2 str. 8 d.).

24.     Pareiškėjų skunde nurodoma EŽTT jurisprudencija niekaip nepatvirtina pareiškėjų skundo pagrįstumo. Nors pareiškėjai profesionaliai vykdo viešosios informacijos rengimo bei skleidimo veiklą įvairiais sklaidos kanalais, o taip pat skunde nuolat remiasi žurnalistams ir visuomenės informavimo priemonėms suteikiamomis saviraiškos laisvės garantijomis bei cituoja įvairius EŽTT sprendimus būtent žiniasklaidos bylose, tačiau iš viešai prieinamų viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų registro duomenų matyti, kad pareiškėjai nėra pateikę duomenų Vyriausybės įgaliotai institucijai visuomenės informavimo srityje, t. y. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, ir šios ministerijos tvarkomoje viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinėje duomenų bazėje duomenų apie juos nėra. Taip pat pareiškėjai apie save nėra pateikę duomenų ir „Transparency International“ Lietuvos skyriaus tvarkomoje žiniasklaidos savininkų bazėje. Pareiškėjai gina savo tariamas žurnalisto bei viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo teises bei saviraiškos laisvę, ignoruodami viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams bei žurnalistams skirtas pareigas, kurias nustato Visuomenės informavimo įstatymas, Etikos kodeksas ir kiti tesės aktai. Pareiškėjai reikalauja sau išskirtinių teisių, tačiau vengia prisiimti atsakomybę už savo veiklą.

II.

25.     Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies: panaikino Sprendimo 1 dalį, kitą skundo dalį atmetė. Taip pat priteisė iš atsakovo VRK pareiškėjui A. B. T. 644,33 Eur ir VšĮ „Laisvės TV“ 701,51 Eur bylinėjimosi išlaidų.

26.     Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, faktines aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjai nėra valstybės politikai, politinė partija ar politinės kampanijos dalyvis ir neveikė politinio kampanijos dalyvio interesais nei už užmokestį, nei neatlygintinai skleisdami informaciją. Todėl laikėsi pozicijos, jog pareiškėjai negali būti priskirti politinės reklamos subjektams, o jų skleista informacija – politine reklama. Tuo pačiu akcentavo, kad pareiškėjų pateiktas elektroninis laiškas politinei partijai LLRA-KŠS, patvirtina, kad pareiškėjai vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir rengiant leidinį pasiūlė LLRA-KŠS išsakyti savo nuomonę apie partijos veiklą ir vertybes. Taip pat atsakovo padarytas išvadas paneigia ir VRK gauta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-iojo skyriaus nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo neapykantos kurstymo medžiaga. Nutarime konstatuota, kad iš surinktos medžiagos matyti, jog „VšĮ „Laisvės TV“ išleistas diskusinis leidinys, kurio turinyje pateikta nuomonė apie politinės partijos LLRA-KŠS kandidatus, informacija apie jų atliktus darbus, cituojamos kitų žmonių kritiškos nuomonės LLRS-KŠS atžvilgiu, pasisakymai, horoskopai, anekdotai, skelbimai. Leidinyje pažymėta, kad LLRA-KŠS buvo išsiųstas oficialus laiškas ir klausimai apie šiuos pasisakymus, kad būtų pateikta lygiavertė pozicija leidinyje, tačiau jokio atsakymo nebuvo sulaukta. Šiuo atveju leidinyje cituojamos žmonių nuomonės vertintinos kaip kritiškos, tačiau jokiu būdu ne skatinančios neapykantą ar skatinančios kurstymą diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Leidinio turinyje nėra jokių duomenų, kuriuos būtų galima vertinti kaip ketinimą pasityčioti, paniekinti, diskriminuoti asmenį dėl jo rasės, tautybės bei kitų straipsnyje nurodytų požymių, taip pat, kad būtų kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe. Priešingai, minimame leidinyje pabrėžiama, jog tokia veikla jokiu būdu nesiekiama skatinti tautinės ar kitokios neapykantos, o kalbama apie siekį darniai sugyventi vienoje valstybėje, išvengiant neskaidrių rinkimų bei antivalstybinės retorikos. Be to, vadovaujantis nuoseklia EŽTT praktika, leidžiamos politiko kritikos ribos yra daug platesnės negu valstybės tarnautojo, teismo ar privataus asmens. Politiko statusas įpareigoja būti ypač tolerantišku kritikai, jam taikoma didesnės tolerancijos kritikai taisyklė (EŽTT 2007-08-10 sprendimas Lyashko prieš Ukrainą)“. Nutarime taip pat pasisakyta ir dėl leidinio finansavimo klausimo. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad VšĮ „Laisvės TV“ iniciatyva išleisto diskusinio leidinio „Viso gero, Valdemarai?“ tiražas buvo 300 000 vnt. Leidinio leidyba, viešinimas internete, platinimas kainavo 14 264,57 Eur, tai patvirtina pateiktos sąskaitos faktūros. Diskusiniam leidiniui leisti buvo teisėtai surinkta parama iš pavienių fizinių asmenų: 15 017,13 Eur, kas neviršija 500 MGL dydžio sumos.

27.     Teismas, įvertinęs Pažymoje išdėstytus argumentus dėl leidinio pripažinimo neigiama politine reklama, konstatavo, kad atsakovas nepagrindė pareiškėjų priklausymo politinės reklamos subjektams, taip pat, kad leidinio leidybos organizavimo darbai būtų užsakyti kokio nors valstybės politiko, politinės partijos ar jos nario, politinės kampanijos dalyvio. Teismas sutiko, kad leidinys yra pašaipus, ironiškai vertinantis politinę partiją ir formuojantis neigiamą jos įvaizdį, tačiau jis pateiktas subjektyviais pamąstymais ir interpretacijomis, nepateikiant konkrečių įrodymų, kurių vertinimas lemtų minėto leidinio pripažinimą politine reklama. Teismas taip pat pažymėjo, kad pats atsakovas pripažino, kad Įstatymo nuostatomis nėra sureglamentuotas trečiųjų asmenų dalyvavimas politinėje kampanijoje, todėl sprendimo 4 dalimi nusprendė kreiptis į Seimą, kad būtų svarstoma būtinybė reglamentuoti trečiųjų asmenų dalyvavimą politinėje kampanijoje, numatant finansavimo šaltinius, deklaravimo ir žymėjimo prievolę bei galimą išlaidų limitą. Todėl atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad VRK Sprendimo 1 dalimi nepagrįstai nuspręsta, kad leidinys „Viso gero, Valdemarai?“ yra laikytinas neigiama LLRA-KŠS politine reklama, ir šioje dalyje pareiškėjų skundą patenkino.

28.     Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad VRK Sprendimo 3 dalimi nepagrįstai perdavė savo medžiagą ir sprendimą Etikos komisijai, tokiu būdu peržengdama savo kompetenciją. Teismas konstatavo, kad VRK nagrinėjamu atveju laikėsi teisės aktų reikalavimų, išsprendė skunde nurodytus klausimus, priklausančius jos kompetencijai, o klausimus, susijusius su Etikos kodekso galimais pažeidimais, pagrįstai perdavė spręsti Etikos komisijai. Taigi VRK įstatyme jai nustatytos kompetencijos neviršijo, todėl šią VRK Sprendimo dalį teismas paliko galioti kaip teisėtą ir pagrįstą.

29.     Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Pažymoje išdėstytos faktinės aplinkybės, teisės aktų normos, taip pat aiškiai suformuluotos teisės ir pareigos, todėl konstatavo, kad aktas atitiko individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus.

III.

30.     Atsakovas VRK apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjų skundas iš dalies; panaikinti VRK Sprendimo 1 dalį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą šioje dalyje atmesti, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą bei išspręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

31.     VRK apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog VRK nepateikė konkrečių įrodymų, duomenų ir faktų, kurių vertinimas lemtų paminėto leidinio pripažinimą politine reklama. Teigia, kad VRK savo atsiliepime į skundą detaliai nurodė visus argumentus, kodėl ginčo leidinys yra laikomas politine reklama. Bylą nagrinėjęs teismas detaliai neišanalizavo VRK argumentų ir dėl jų nepasisakė, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad leidinys nėra politinė reklama.

32.     Nors teismas ir nepanaikino Sprendimo 3 punkto, tačiau nepasisakė dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų taikymo pareiškėjų atžvilgiu. Teismas laikėsi pozicijos, kad tai yra tik subjektyvi pozicija, tačiau neatsižvelgė į tai, kad rengdami ir skleisdami informaciją jie privalo tai daryti teisingai, tiksliai ir nešališkai. Ginčo leidinys nagrinėjamu atveju negali būti laikomas vien tik subjektyviais pamąstymais ar interpretacijos, kadangi jame buvo nurodomi ir objektyvūs faktai, kurie yra vertinami neigiamai, taip pat kviečiama nebalsuoti už politinę partiją ir jos pirmininką. Tai rodo, kad pats ginčo leidinio tikslas yra paveikti rinkėjų motyvaciją rinkimuose.

33.     VRK nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčo leidinio kvalifikavimą politine reklama paneigia Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos trečiojo skyriaus gautas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi leidinio pripažinimo politine reklama kriterijai nėra susiję su neapykantos kurstymu, o vertinami pagal Įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatytus kriterijus. Taip pat nesutiko su išvada, kad vertinant, ar leidinys gali būti pripažintas politine reklama, reikia atsižvelgti į tai, kad politinė partija nesikreipė dėl atskirosios nuomonės paskleidimo, ar nesikreipė į pareiškėjus dėl savo nuomonės pateikimo leidinyje. Tai, kad politinė partija nepasinaudojo savo galimybe ginti savo teises ar neišsakė savo pozicijos leidinyje, nereiškia, kad leidinys nėra politinė reklama, nes jame taip pat nepasisakė ir jokios kitos politinės partijos.

34.     Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, neanalizavo Įstatymo, Visuomenės informavimo įstatymo, Etikos kodekso nuostatų, taip pat neatsižvelgė į leidinio išleidimo aplinkybes ir neanalizavo VRK nurodytų argumentų dėl leidinio kvalifikavimo politine reklama, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turėtų būti naikintinas.

35.     Trečiasis suinteresuotas asmuo LLRA-KŠS apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikinta VRK Sprendimo 1 dalis, ir šioje dalyje pareiškėjų skundą atmesti.

36.     Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas sprendimo konstatuojamosios dalies 2 pastraipoje teisingai nustatė, kad VRK gavo trečiojo suinteresuoto asmens pranešimą bei skundą, kuriuose buvo nurodytos ginčo faktinės aplinkybės, tačiau teismas visiškai ignoravo faktinius bylos duomenis, t. y. Pažymą, kuri yra VRK Sprendimo sudėtinė dalis. Todėl teismas turėjo įvertinti šios Pažymos 4-9 punktuose nurodytus faktinius duomenis.

37.     Iš byloje esančio priedo Nr. 19 akivaizdu, kad leidinys yra skirtas išimtinai politinės partijos neigiamai politinei reklamai, iliustruotas jų narių nuotraukomis, yra pašaipus ir įžeidžiantis ir skirtas išimtinai tik rinkimams. Leidinio ketvirtajame puslapyje pateikiamas rinkimų biuletenis ir vaizdžiai nurodoma, kaip balsuoti. Šis leidinys niekaip negali būti laikomas įprastiniu diskusiniu leidiniu, nes jame pateikiama informacija yra nukreipta diskredituoti politinę partiją ir paveikti rinkėjų valią renkant Seimą. Todėl teismas padarė išvadą, kad leidinys nėra pripažįstamas politine reklama ne pagal leidinio skleidimo tikslą, kaip tai yra numatyta pagal teisinį reglamentavimą, o dėl to, kad formuojant neigiamą įvaizdį pareiškėjai pasirėmė subjektyviais pamąstymais ir interpretacijomis.

38.     Teismo išvada, kurioje politinė reklama yra tiesioginiai susieta su reklamos subjekto statusu, t. y. galimybe būti politinės kampanijos dalyviu, neatitinka materialiosios teisės normų bei LVAT suformuluotų taisyklių dėl politinės reklamos sąvokos. Teismas, spręsdamas, kad pareiškėjai negali būti priskirti politinės reklamos subjektams, todėl jų skleista informacija nėra politinė reklama, rėmėsi išimtinai pareiškėjų subjektyviais paaiškinimais ir visiškai neanalizavo ir nevertino tokios informacijos skleidimo tikslo bei turinio, todėl netinkamai pritaikė bei išaiškino materialiosios teisės normą, kurioje išaiškinta politinės reklamos sąvoka.

39.     Teismas nagrinėjamoje byloje rėmėsi išimtinai tik pareiškėjų argumentais ir ignoravo trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus paaiškinimus bei byloje surinktą medžiagą, kuri akivaizdžiai paneigia pareiškėjų paaiškinimus ir jų teisinę poziciją.

40.     Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo pareiškėjų naudai priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

41.     Atsiliepime į apeliacinius skundus pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad VRK sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra nurodomos teisės normos, kurios negali būti taikomos pripažįstant pareiškėjų skleistą informaciją politine reklama, kadangi pareiškėjai nėra politinės kampanijos dalyviai ir negali turėti sąskaitos, iš kurios finansuotų politinę reklamą.

42.     Tiek VRK, tiek LLRA-KŠS savo apeliacinius skundus grindžia jų vertinimu neteisėtais ir nepagrįstais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais nepriskiriant pareiškėjų skleidžiamos informacijos politinei reklamai, o EŽTT jurisprudencijoje yra aiškiai nurodyta, kad nenustačius konkretaus politinės kampanijos dalyvio, kurio interesais galėjo veikti žurnalistai, toks žurnalistų informacijos priskyrimas politinei reklamai yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštarauja Konvencijoje nustatytiems saviraiškos laisvės ribojimo draudimo reikalavimams.

43.     Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad apeliantų skunduose nurodoma LVAT jurisprudencija yra suformuota iki EŽTT sprendimo byloje Orlovskaya Iskra prieš Rusiją priėmimo, todėl šiuo atveju sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo bei pareiškėjų skundo teisinio pagrįstumo būtina vadovautis EŽTT jurisprudencija, suformuota po atitinkamų LVAT teismo išaiškinimų ir jų pagrindu priimtų sprendimų. Apeliaciniame skunde nurodoma LVAT 2017 m. vasario 7 d. nutartis neturi precedento galios, kadangi minimoje nutartyje buvo aiškiai konstatuota, kurio politinės kampanijos dalyvio interesais veikė VšĮ „Palangos tiltai“.

44.     Atsakovas VRK atsiliepime į apeliacinį skundą su trečiojo suinteresuoto asmens LLRA-KŠS apeliaciniu skundu sutiko ir neprieštaravo tiems jame išdėstytiems argumentams, kurie atitinka ir VRK apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

45.     Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kreipėsi su skundu į teismą, prašydami panaikinti VRK Sprendimo 1 ir 3 dalis. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir panaikino Sprendimo 1 dalį, o kitą skundo dalį atmetė.

46.     Apeliacinius skundus padavė atsakovas VRK ir trečiasis suinteresuotas asmuo LLRA-KŠS. Jie ginčija tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria VRK Sprendimo 1 dalis, kuria pripažinta, kad leidinys „Viso gero, Valdemarai?“ yra laikytinas neigiama Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos politine reklama, panaikinta. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjų skundas atmestas (dėl VRK Sprendimo 3 dalies), neginčijama.

47.     Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

48.     Teisėjų kolegija pažymi, kad VRK Sprendimo 1 dalimi pripažindama, kad leidinys „Viso gero, Valdemarai?“ yra laikytinas neigiama Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos politine reklama, konstatavo tam tikrą faktą. Be to, Sprendimo 1 dalis priimta trečiojo suinteresuoto asmens LLRA-KŠS kreipimosi pagrindu.

49.     Kita vertus, byloje nagrinėjama situacija gali būti vertinama kaip susijusi su pareiškėjų saviraiškos laisvės ir bendrosios teisės į laisvus rinkimus pusiausvyros užtikrinimu, taip pat VRK kompetencija įgyvendinant jai teisės aktuose pavestas funkcijas.

Dėl saviraiškos laisvės ir bendrosios teisės į laisvus rinkimus pusiausvyros užtikrinimo

50.     Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas; laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

51.     Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Ši laisvė – svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, kadangi asmuo gali visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai. Laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti. Konstitucijoje yra ne tik įtvirtinta žmogaus laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, bet ir apibrėžtos šios laisvės ribos. Antai pagal Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalį laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, o pagal šio straipsnio 3 dalį laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai; Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Konstitucijoje įtvirtintos vertybės sudaro darnią sistemą, tarp jų yra pusiausvyra. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Iš Konstitucijos 25 straipsnio bei kitų Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių ir garantuojančių žmogaus laisvę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, kyla ir žiniasklaidos laisvė. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti žiniasklaidos laisvės garantijas (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas).

52.     Konstitucijos 34 straipsnyje numatyta, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę; teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai.

53.     Konstitucinis Teismas nurodo, kad Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalį kartu su 25 straipsnyje įtvirtinta visuomenės teise gauti informaciją Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad visuomenės interesas būti informuotai ypač svarbus politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimų procese (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas turi užtikrinti pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningą konkurenciją ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumą (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatos įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinamas demokratinių rinkimų principų laikymasis, inter alia rinkimų proceso skaidrumas, kandidatus rinkimuose keliančių kolektyvinių subjektų lygybė ir sąžininga konkurencija, taip pat rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumas (Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 13 d. nutarimas).

54.     Pagal EŽTT praktiką laisvi rinkimai ir žodžio laisvė, ypač politinių debatų laisvė, sudaro bet kokios demokratijos pagrindą. Šios dvi teisės yra susijusios tarpusavyje ir stiprina viena kitą. Priešrinkiminiu laikotarpiu ypač svarbu, kad nuomonė ir bet kokia informacija galėtų būti laisvai platinama (2017 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Orlovskaya Iskra prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42911/08, 110 punktas; 2017 m. birželio 13 d. sprendimo byloje Cheltsova prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 44294/06, 96 punktas ir kt.). Žiniasklaidos kaip „sarginio šuns“ funkcija rinkimų metu yra ne mažiau svarbi. EŽTT požiūriu, ši funkcija apima savarankišką spaudos laisvės įgyvendinimą, remiantis laisvais redakciniais pasirinkimais, kuriais siekiama perduoti informaciją ir idėjas visuomenei svarbiomis temomis. Kandidatų ir jų rinkiminių programų aptarimas prisideda prie visuomenės teisės gauti informaciją ir stiprina rinkėjų galimybes kompetentingai pasirinkti kandidatus (2017 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Orlovskaya Iskra prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42911/08, 130 punktas).

55.     EŽTT praktikoje nurodoma, kad siekiant užtikrinti asmenų teisių pusiausvyrą galima atsižvelgti į bendrąjį viešąjį interesą, pavyzdžiui, susijusį su tuo, kad rinkimų procesas nebūtų iškreiptas, įskaitant sąžiningą konkurenciją tarp kandidatų (2014 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Erdoğan Gökçe prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 31736/04, 40 punktas; 2013 m. balandžio 22 d. sprendimas byloje Animal Defenders International prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 48876/08, 78, 99 ir 112 punktai). Rinkimų laikotarpiu gali būti teisėtai taikomi tam tikri formalumai, apribojimai ar nuobaudos, pavyzdžiui, siekiant užtikrinti vienodas sąlygas reguliuojant ir kontroliuojant politinės kampanijos lėšas. Tai gali būti aktualu, kai tam tikri kandidatai ar politinės partijos dėl savo finansinės galios gali įgyti nesąžiningą pranašumą prieš turinčius mažiau išteklių, pavyzdžiui, politinei reklamai (2008 m. gruodžio 11 d. sprendimo byloje TV Vest AS and Rogaland Pensjonistparti prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 21132/05, 72 punktas; 2001 m. birželio 28 d. sprendimo byloje VgT Verein gegen Tierfabriken prieš Šveicariją, 24699/94, 75 punktas).

56.     EŽTT praktikoje pažymima, kad tam tikromis aplinkybėmis Konvencijos 10 straipsnyje (saviraiškos laisvė) ir Pirmojo protokolo 3 straipsnyje (teisė į laisvus rinkimus) įtvirtintos teisės gali konkuruoti ir gali būti laikoma, kad prieš rinkimus ar per rinkimus yra būtina nustatyti tam tikrus apribojimus, kurie paprastai nebūtų priimtini, kalbant apie saviraiškos laisvę, siekiant užtikrinti laisvą žmonių nuomonės reiškimą renkantis įstatymų leidžiamąją valdžią. Dar 1987 m. kovo 2 d. sprendime byloje Mathieu‑Mohin and Clerfayt prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 9267/81, 52 ir 54 punktuose EŽTT pripažino, kad savo rinkimų sistemų atžvilgiu valstybės turi plačią vertinimo laisvę. Taip pat valstybės turi plačią vertinimo laisvę, siekdamos užtikrinti pusiausvyrą tarp Konvencijos 10 straipsnyje ir Pirmojo protokolo 3 straipsnyje įtvirtintų teisių, atsižvelgiant į savo rinkimų sistemą (1998 m. vasario 19 d. sprendimo byloje Bowman prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 141/1996/760/961, 43 punktas, taip pat 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Orlovskaya Iskra prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42911/08, 111 punktas).

Dėl VRK kompetencijos

57.     Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo tikslas – užtikrinti politinių kampanijų demokratiškumą, politinių kampanijų finansavimo teisėtumą, skaidrumą ir viešumą, reglamentuoti politinių kampanijų finansavimo tvarką ir finansavimo kontrolę (1 str.).

58.     Įstatymo 2 straipsnyje apibrėžta politinės reklamos sąvoka – valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar neatlygintinai politinės kampanijos laikotarpiu ar tarp politinių kampanijų skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa (8 d.).

59.     Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad tam, jog skleidžiamą informaciją galima būtų pripažinti politine reklama, ji turi atitikti šiuos kriterijus: 1) ji turi būti skleidžiama valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais; 2) tokia informacija turi būti siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba jos skleidimu turi būti propaguojamas valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa (2021 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2839-968/2021; 2019 m. kovo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eR-1-968/2019).

60.     Pažymėtina, kad politinės reklamos sąvoka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pastaruoju metu buvo aiškinama bylose, kuriose buvo akcentuojamas konkretaus valstybės politiko ar politinės partijos propagavimas (2012 m. rugsėjo 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. R552-17/2012; 2017 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-39-261/2017; 2021 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2839-968/2021), taip pat ir veikimas politinės partijos vardu ir interesais (2019 m. kovo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eR-1-968/2019).

61.     Įstatymo 15 straipsnyje aptariamas politinės reklamos žymėjimo klausimas: politinė reklama turi būti pažymėta nurodant lėšų šaltinį ir aiškiai atskirta nuo kitos skleidžiamos informacijos (1 d.); politinė reklama, nepažymėta pagal teisės aktų reikalavimus arba pažymėta nesilaikant teisės aktų reikalavimų, laikoma paslėpta politine reklama ir yra draudžiama; už jos skleidimą taikoma įstatymų nustatyta atsakomybė (2 d.). Iš šio straipsnio galima identifikuoti politinės reklamos žymėjimo tikslą – tokios reklamos aiškų atpažįstamumą ir atskyrimą nuo kitos skleidžiamos informacijos, taip pat – finansavimo šaltinio atpažįstamumą.

62.     Politinės reklamos ir finansavimo šaltinio atpažįstamumas yra susijęs su VRK vykdoma politinių kampanijų finansavimo ir politinės reklamos stebėsenos funkcija (22 str. 2 d.). Politinių kampanijų finansavimo ir politinės reklamos stebėsena apibrėžiama kaip duomenų apie politinių kampanijų ir jų dalyvių finansavimą, rinkimų (referendumo) agitacijos ir politinės reklamos finansavimą ir skleidimą politinių kampanijų laikotarpiu ir tarp politinių kampanijų rinkimas, kaupimas, analizė ir vertinimas šio įstatymo nustatytais tikslais (Įstatymo 2 str. 15 d.). Be to, vienas iš VRK uždavinių – įstatymų nustatyta tvarka ir formomis kontroliuoti politinių partijų ir politinių organizacijų, politinių kampanijų finansavimą (VRK įstatymo 3 str. 1 d. 5 p.).

63.     Įstatymo 14 straipsnyje reglamentuojami politinės kompanijos išlaidų ir limitų klausimai bei nurodoma, kad prasidėjus politinei kampanijai, visos politinės kampanijos išlaidos gali būti apmokamos tik iš politinės kampanijos sąskaitoje esančių lėšų (1 d.). Politinės kampanijos dalyvio politinės kampanijos laikotarpiu politinei reklamai ar kitai agitacinei medžiagai gaminti ar platinti bet kokiomis visuomenės informavimo priemonėmis ar bet kokiu kitu viešu būdu turėtos išlaidos pripažįstamos politinės kampanijos išlaidomis (Įstatymo 14 str. 4 d. 1 p.).

64.     Politinės kampanijos dalyviai Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikia rinkimų (referendumo) agitacijos kampanijos etapu paskleistos politinės reklamos ir jos finansavimo šaltinių ataskaitą kartu su politinės kampanijos finansavimo ataskaita (Įstatymo 16 str. 8 d.). Politinės kampanijos finansavimo ataskaita – dokumentas, kuriame savarankiškas politinės kampanijos dalyvis nurodo politinei kampanijai gautas aukas ar jų sumas pagal aukotojų grupes, kitas politinei kampanijai panaudotas lėšas, aukotojus (pateikia aukotojų sąrašą), taip pat turėtas išlaidas ir prisiimtus įsipareigojimus (pagal išlaidų grupes) (Įstatymo 2 str. 10 d.).

65.     Įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta, kas yra laikoma šiurkščiais šio įstatymo pažeidimais. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, sprendimą, ar politinės kampanijos dalyvis padarė šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, priima Vyriausioji rinkimų komisija. Iš šios Įstatymo normos matyti, kad šiurkštų šio įstatymo pažeidimą gali padaryti tik politinės kampanijos dalyvis.

66.     Įstatymo 23 straipsnyje numatytų šiurkščių įstatymo pažeidimų padarymas turi įtakos skirstant valstybės biudžeto asignavimus politinėms partijoms. Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu Vyriausioji rinkimų komisija pripažįsta, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė šį įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, šiai politinei partijai Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu iki dvejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami. Pagal Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 4 dalies 4 punktą, jeigu vienmandatėje rinkimų apygardoje politinės partijos keltas kandidatas buvo pripažintas šiurkščiai pažeidusiu Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo ar Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo reikalavimus arba kandidatų sąrašas buvo pripažintas šiurkščiai pažeidusiu Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo reikalavimus, už tą kandidatą vienmandatėje rinkimų apygardoje ar tą kandidatų sąrašą paduoti rinkėjų balsai skirstant valstybės biudžeto asignavimus neskaičiuojami.

67.     Be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 92 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme, rinkimų įstatymuose ir Lietuvos Respublikos referendumo įstatyme nustatytų politinės reklamos skleidimo reikalavimų nesilaikymas užtraukia baudą viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų vadovams arba kitiems už viešosios informacijos skleidimą ar visuomenės informavimo priemonės turinį atsakingiems asmenims nuo trijų šimtų iki vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimt eurų.

68.     Kaip matyti iš anksčiau išdėstytų Įstatymo nuostatų, VRK vykdoma politinių kampanijų finansavimo ir politinės reklamos stebėsenos funkcija yra susijusi tik su politinių kampanijų finansavimo kontrole. Pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme įtvirtintą kompetenciją, kaip minėta, VRK turi įgaliojimus priimti realius, materialines teisines pasekmes politinių partijų ir politinių organizacijų, politinių kampanijų dalyviams sukeliančius sprendimus, kontroliuodama politinių partijų ir politinių organizacijų, politinių kampanijų finansavimą. Anksčiau išdėstytomis įstatymų nuostatomis yra siekiama užtikrinti sąžiningą konkurenciją tarp politinės kampanijos dalyvių ir tai, kad kampanijos dalyviai, turintys didelius finansinius pajėgumus, neįgytų pernelyg didelio pranašumo. EŽTT praktika, kaip minėta anksčiau, patvirtina, kad siekiant užtikrinti vienodas sąlygas reguliuojant ir kontroliuojat politinės kampanijos lėšas, rinkimų laikotarpių galimi tam tikri apribojimai, kad politinės kampanijos dalyviai nepatirtų nesąžiningos konkurencijos. Taigi įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti priemones, ribojančias saviraiškos laisvę priešrinkiminiu laikotarpiu, bei pareigą užtikrinti tinkamą saviraiškos laisvės ir teisės į laisvus rinkimus pusiausvyrą. Tokiu atveju būtina atsižvelgti į visuomenės teisės gauti informaciją apimtį, būtent į tai, kad, kaip nurodo Konstitucinis Teismas, visuomenės interesas būti informuotai ypač svarbus politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimų procese. Be to, iš anksčiau minėtos Konstitucinio Teismo praktikos matyti, kad įstatymų leidėjas turi užtikrinti pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningą konkurenciją ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumą.

Dėl materialiosios teisės normų saugomos teisės ar intereso gynimo

69.     Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.) (2022 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-53-968/2022; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-780-415/2021 ir kt.). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo (tiek fizinis, tiek juridinis), manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą (Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas; 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas ir kt.).

70.     Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1260/2012 ir kt.). Nesant minimų aplinkybių, tokio pobūdžio skundas pagal formuojamą administracinių teismų praktiką yra atmestinas (žr., pvz., 2015 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-635-556/2015; 2022 m. sausio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-6-492/2022 ir kt.).

71.     Administracinių teismų praktikoje asmens suinteresuotumas suvokiamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą siekį apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-922/2013). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-364/2014; 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2102-502/2021).

72.     Analogiškos pozicijos formuodamas vieningą teismų praktiką nagrinėjamose civilinėse bylose laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Aiškinant civilinio proceso teisės normas teigiama, kad teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami, o šiose teisės normose nustatyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, suinteresuotumą laikant savarankišku teisiniu interesu ir poreikiu jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2018 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2018, 21 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014, konstatuota, kad į teismą gali kreiptis dvi subjektų grupės: 1) subjektai, ginantys jiems patiems priklausančią teisę arba jų pačių įstatymų saugomą interesą; 2) subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu. Be kita ko nurodyta, kad asmenys, kreipdamiesi į teismą, privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas. Akcentuota, kad privatus asmuo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, neturi teisės kreiptis į teismą tam, kad būtų apgintas viešasis interesas, nes įstatymų leidėjas siekė sukoncentruoti viešojo intereso gynybą profesionalių ir tam specialiai valstybės įgaliotų subjektų rankose (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-969/2018; 2020 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-469/2020).

73.     Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas turi atskleisti, kokių teisiškai reikšmingų pasekmių, ginant savo pažeistas teises ir interesus, siekia pareiškėjas, kokia apimtimi pareiškėjo teisės ir interesai yra veikiami skundžiamo akto ar institucijos atliekamų veiksmų, kaip jie pakistų reikalavimų tenkinimo atveju. Taigi teismas, iš esmės siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat privalo atskleisti asmens materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-6-492/2022; 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2309-415/2021 ir kt.).

74.     Byloje nagrinėjamu atveju informaciją apie politinės kampanijos dalyvį LLRA-KŠS ir jo kandidatus paskleidė ne politinės kampanijos dalyvis, kuris pagal Įstatymo 2 straipsnio 9 dalį apibrėžiamas kaip asmuo arba asmenų grupė, kurie siekia būti išrinkti arba kad referendumo klausimas būtų priimtas arba nepriimtas ir kurie yra Vyriausiosios rinkimų komisijos įregistruoti šio įstatymo nustatyta tvarka. Be to, nenustatyta, kad byloje aptariama informacija buvo skleidžiama valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais. Taigi, nors ir galima vertinti, kad leidinyje „Viso gero, Valdemarai?“ skleista informacija buvo siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose, t. y. nebalsuoti už LLRA-KŠS partiją, nėra pagrindo traktuoti, kad tokios informacijos skleidimu buvo propaguojamas kuris nors valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa.

75.     Byloje nustatyta, kad leidinio „Viso gero, Valdemarai?“ leidėjas yra VšĮ „Laisvės TV“, o jo finansavimo šaltinis – sutelktinis Lietuvos žmonių finansavimas. Pareiškėjų teigimu, diskusinis leidinys buvo inicijuotas turint tikslą aptarti ir diskutuoti apie LLRA-KŠS.

76.     Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas VšĮ „Laisvės TV“ – nepriklausoma interneto televizija, kurią išlaiko žmonių parama ir nedideli verslo rėmimo paketai. VšĮ „Laisvės TV“ laikytina viešosios informacijos rengėju. Viešosios informacijos rengėjas Visuomenės informavimo įstatyme apibrėžiamas kaip visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, radijo programų transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos ar viešųjų ryšių agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas, nepriklausomas kūrėjas, žurnalistas ar kitas asmuo, rengiantys ar pateikiantys skleisti viešąją informaciją (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 80 d., 2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1683 redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d., t. y. VRK Sprendimo priėmimo metu). Viešosios informacijos teikimas visuomenei ir jam keliami reikalavimai, taip pat viešosios informacijos rengėjų atsakomybė yra įtvirtinta Visuomenės informavimo įstatyme. Tačiau klausimas dėl viešosios informacijos rengėjo (VšĮ „Laisvės TV“) atsakomybės pagal Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, Įstatymo 16 straipsnio 6 dalies 3 punkte numatyta, kad politine reklama nelaikoma politinės kampanijos laikotarpiu per visuomenės informavimo priemones neatlygintinai, laikantis objektyvumo ir politinės kampanijos dalyvių lygiateisiškumo principų viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų skleidžiama informacija apie rinkimų programas.

77.     Pažymėtina, kad Sprendimo 1 dalimi pareiškėjams atsakomybė, numatyta Administracinių nusižengimų kodekso 92 straipsnio 2 dalyje, nebuvo pritaikyta. Be kita ko, tuo ši bylos situacija skiriasi nuo situacijos, nagrinėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-957/2011, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis šia praktika.

78.     Iš esmės Sprendimo 1 dalimi pripažinus, kad leidinys „Viso gero, Valdemarai?“ yra laikytinas neigiama Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos politine reklama, jokių materialinių teisinių pasekmių pareiškėjams nekilo, t. y. Sprendimo 1 dalis jokios įtakos pareiškėjų teisių ir pareigų turiniui neturi, ji nenustato pareiškėjams jokių privalomo elgesio taisyklių ar teisių. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į anksčiau aptartą VRK kompetenciją, konkrečiai tai, kad pagal šiuo metu galiojančias Įstatymo ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo normas VRK įgaliojimai yra apriboti politinių partijų ir politinių organizacijų, politinių kampanijų finansavimo kontrolės sritimi ir neapima į šią kompetencijos sritį nepatenkančių subjektų kontrolės. Byloje nagrinėjamu atveju Sprendimo 1 dalis nėra susijusi su politinių partijų ir politinių organizacijų, politinių kampanijų finansavimo kontrolės klausimu. Be to, ginčijamame Sprendime nenustatyta, kad byloje aptariama informacija buvo skleidžiama valstybės politiko, politinės partijos, politinės partijos nario, politinės kampanijos dalyvio, jų vardu ir (ar) interesais, taip pat nenustatyta, kad tokios informacijos skleidimu buvo propaguojamas kuris nors valstybės politikas, politinė partija, politinės partijos narys ar politinės kampanijos dalyvis, taip pat jų idėjos, tikslai ar programa.

79.     Pareiškėjai Sprendimo 1 dalies padarinius sieja su Visuomenės informavimo etikos komisijos tyrimu dėl Visuomenės informavimo etikos kodekso normų pažeidimo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad viešosios teisės normų nėra pagrindo aiškinti plečiamai. Visuomenės informavimo etikos komisija turi įgaliojimus savarankiškai įvertinti pareiškėjų skleistos informacijos atitiktį Visuomenės informavimo etikos kodekso normoms, o VRK tyrimas Visuomenės informavimo etikos komisijai tokiu kaip nagrinėjamu atveju negali turėti prejudicinės galios ir neapriboja minėtos komisijos Visuomenės informavimo etikos kodekso normų kontekste atlikti savarankišką teisinį situacijos vertinimą.

80.     Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje nenustatytas pareiškėjų materialinis teisinis suinteresuotumas pareikštu reikalavimu dėl Sprendimo 1 dalies panaikinimo, o ginti viešąjį interesą pareiškėjai įgalinimų neturi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-347-502/2021; 2021 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2021 ir kt.). Tai lemia, kad byloje susiklosčiusi situacija sudaro pagrindą peržengti apeliacinių skundų ribas (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai, nors ir ne jų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų pagrindu, yra tenkintini, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą dėl reikalavimo panaikinti VRK Sprendimo 1 dalį atmetant.

81.     Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjų skundas tenkintas, pakeičiama, tenkinto pareiškėjų skundo dalį atmetant, laikytina, kad pareiškėjai praranda teisę į teismo išlaidų atlyginimą, todėl ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina. Procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjų naudai, todėl nėra pagrindo tenkinti jų prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos apeliacinį skundą tenkinti. Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos apeliacinį skundą tenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjų A. B. T. ir viešosios įstaigos „Laisvės TV“ skundas tenkintas iš dalies ir Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2020 m. spalio 31 d. sprendimo „Dėl akcijų „Viso gero, Voldemortai“ ir „Viso gero, Valdemarai?“ 2020 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos seimo rinkimų politinės kampanijos metu“ Nr. Sp-254 1 dalis panaikinta ir pareiškėjams A. B. T. ir viešajai įstaigai „Laisvės TV“ priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, panaikinti ir pareiškėjų A. B. T. ir viešosios įstaigos „Laisvės TV“ skundo dalį atmesti. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                               Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė