2AT-30-891/2025

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-30-891/2025 Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01389-2024-0 Procesinio sprendimo kategorija 6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 13 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Arūno Budrio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. B. įgaliotojo atstovo advokato Kęstučio Švirino prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   R. B. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus (toliau – ir Institucija) 2024 m. liepos 23 d. nutarimu nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį 1000 Eur bauda.

2.   R. B. nubaustas už tai, kad jis, būdamas UAB „F“ direktorius, tęsdamas darbo santykius su užsieniečiu, kuris neturėjo teisinio pagrindo teisėtai būti Lietuvoje, pažeidė Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 64 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

3.   Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 21 d. nutarimu Institucijos 2024 m. liepos 23 d. nutarimas panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena R. B. nutraukta, konstatavus, kad nėra nustatyta inkriminuoto administracinio nusižengimo sudėtis – nelegalus darbas.

4.   Vilnius apygardos teismas 2024 m. gruodžio 19 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 21 d. nutarimą panaikino ir paliko galioti Institucijos 2024 m. liepos 23 d. nutarimą, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė bylos aplinkybių, neįvertino byloje esančių įrodymų ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą procesinį sprendimą.

5.   Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2025 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto R. B. įgaliotojo atstovo advokato K. Švirino prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai

6.   Pareiškėjas prašo, atnaujinus administracinio nusižengimo bylą, pridėti prie bylos kaip rašytinį įrodymą habil. dr. V. Vadapalo mokslinę išvadą, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, sustabdyti bylos nagrinėjimą, iki atitinkami teismai pasisakys atitinkamais klausimais, panaikinti Institucijos 2024 m. liepos 23 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 21 d. nutarimą bei administracinio nusižengimo teiseną R. B. nutraukti. Prašyme nurodo:

7.   Pritaikydami R. B. veikai ANK 95 straipsnio 1 dalį, Institucija ir apygardos teismas padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą, nes netinkamai aiškino ir taikė Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius laikinosios apsaugos suteikimą užsieniečiams, jų teisę dirbti Lietuvoje. Be to, Institucija ir apygardos teismas neatskleidė R. B., kaip asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltės padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą.

7.1. Pareiškėjas teigia, kad objektyviai užsienietis dėl žmogiško apsirikimo tam tikrą laiką dirbo R. B. vadovaujamoje bendrovėje, kai buvo pasibaigęs jo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau nagrinėjamu atveju susiklosčiusiomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo pripažinti, kad bendrovė ir jos vadovas R. B. pažeidė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 64 straipsnio 1 punkto ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto normas, aktualias aiškinant nelegalaus darbo sąvoką šioje byloje. Teisinės situacijos specifiškumą rodo tokios bylos aplinkybės: 1) užsienietis yra Ukrainos Respublikos pilietis, kuriam 2022 m. kovo 4 d. suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje, ši apsauga automatiškai ir nepertraukiamai buvo pratęsta iki 2026 m. kovo 4 d., taigi, apsaugos užsieniečiui suteikimas nėra pasibaigęs; 2) R. B., kaip bendrovės vadovas, buvo atlikęs visus nuo jo priklausiusius veiksmus ir ėmęsis visų įmanomų priemonių, kad darbuotojų (įskaitant užsieniečius) duomenys būtų administruojami tinkamai, tačiau jo atsakingi darbuotojai padarė žmogišką klaidą (apsirikimą), bendrovės sistemoje įvesdami užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi terminą (vietoj „2023-03-04“ įvedė „2024-03-04“), ir tik dėl šios priežasties nebuvo laiku pasirūpinta leidimo laikinai gyventi pakeitimu; 3) R. B. šios klaidos neneigia, tai vienkartinis ir vienintelis atvejis bendrovėje, taigi, nei R. B., nei jo vadovaujama bendrovė neturėjo nė menkiausio tikslo turėti nelegaliai dirbantį darbuotoją ir pasinaudoti iš to išplaukiančiomis pasekmėmis; 4) formalus teisės pažeidimas negalėjo sukelti ir nesukėlė jokių neigiamų padarinių. Pirmiau nurodytų teisinės situacijos specifiškumą parodančių aplinkybių Institucija ir apygardos teismas išsamiai neįvertino, todėl taikė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 64 straipsnio 1 punktą, nors šioje situacijoje jis netaikytinas, ir netaikė Europos Sąjungos teisės normų, kurias turėjo taikyti.

7.2. Neatitinka teisės aktų nuostatų Institucijos ir apygardos teismo išvada, kad užsieniečio, atvykusio iš Ukrainos, teisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje pasibaigė, pasibaigus leidimo gyventi Lietuvoje galiojimo terminui ir praėjus 90 dienų trukmės bevizio režimo laikui. Pažymėtina, kad užsienietis, dirbęs R. B. vadovautoje bendrovėje, darbo metu turėjo galiojančią laikinąją apsaugą pagal: 1) 2001 m. liepos 20 d. Europos Tarybos direktyvą 2001/44 EB (turėtų būti – 2001/55 EB) (toliau – Direktyva 2001/55/EB) dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikinąją apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą; 2) Europos Tarybos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2022/382 (toliau – Sprendimas 2022/382), kuriuo vadovaujantis Direktyvos 2001/55/EB 5 straipsniu nustatoma, kad iš Ukrainos yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, ir pradedama taikyti laikinoji apsauga; 3) Europos Komisijos komunikato dėl Tarybos įgyvendinimo sprendimo 2022/382, kuriuo pagal Direktyvos 2001/55/EB 5 straipsnį nustatoma, kad iš Ukrainos yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, ir pradedama taikyti laikinoji apsauga, įgyvendinimo gairių nuostatas. Pirmiau nurodyta laikinoji apsauga suteikė užsieniečiui teisę gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje. Pagal Sprendimo 2022/382 21 punktą, laikinoji apsauga suteikta vieneriems metams. Institucija ir apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal Direktyvos 2001/55/EB 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą laikinoji apsauga gali būti pratęsta. Vadovaujantis Direktyvos 2001/55/EB 4 straipsnio 1 dalimi, laikinoji apsauga taikyta pradinį laiką iki 2023 m. kovo 4 d., o vėliau jos taikymas buvo tęsiamas, tarp jų ir Europos Tarybos įgyvendinimo sprendimais (ES) 2023/2409, (ES) 2024/1836, ir šiuo metu iš Ukrainos persikėlusiems užsieniečiams laikinoji apsauga pratęsta iki 2026 m. kovo 4 d. Europos Sąjungos teisės veikimas Lietuvos Respublikoje užtikrinamas vadovaujantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 92 straipsnio 1–5 dalių normomis, iš kurių matyti, kad Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiams yra suteikiama ir atitinkamai tęsiama laikinoji apsauga Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu, atitinkamai toks sprendimas įtvirtintas Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarime Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“. Pagal Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ 2.1 papunktį, leidimas laikinai gyventi, išduotas laikinosios apsaugos pagrindu, ne suteikia asmeniui laikinąją apsaugą, o suteiktą laikinąją apsaugą patvirtina. Iš to darytina išvada, kad laikinoji apsauga užsieniečiui galioja ne nuo atitinkamo dokumento išdavimo dienos, o nuo teisės į laikinąją apsaugą atsiradimo dienos. Atitinkamai laikinoji apsauga pasibaigia ne pasibaigus šią apsaugą (tik) patvirtinančiame dokumente nurodytam jo galiojimo terminui, o pasibaigus Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarime Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ nurodytam terminui arba Europos Tarybai priėmus sprendimą laikinąją apsaugą panaikinti. Dėl to Institucija ir apygardos teismas padarė klaidingą išvadą, jog užsieniečio teisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje pasibaigė, pasibaigus jam išduotam leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad laikinoji apsauga iš Ukrainos atvykusiems užsieniečiams buvo tęsiama skirtingomis Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ redakcijomis ir tai sukūrė teisinę situaciją, kai Institucija sprendimą dėl R. B. administracinės atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį priėmė pagal ankstesnę nutarimo redakciją, o ne pagal šiuo metu galiojančią redakciją, kuria laikinoji apsauga suteikta iki 2026 m. kovo 4 d. Esamas teisinio reguliavimo dviprasmiškumas turėjo būti aiškinamas teikiant prioritetą teisės turiniui, o ne formai, tačiau Institucija ir apygardos teismas teikė prioritetą formai ir klaidingai aiškino ir taikė teisės normas, laikydami, kad laikinoji apsauga užsieniečiui pasibaigė, kai pasibaigė užsieniečiui išduoto laikinąją apsaugą patvirtinančio dokumento galiojimo terminas. Išvados, kad laikinoji apsauga negali būti ribojama, keliami kokie nors papildomi reikalavimai užsieniečiams, besinaudojantiems laikinąja apsauga, nei nustatyti Europos Sąjungos teisėje, laikomasi ir specialisto habil. dr. V. Vadapalo mokslinėje išvadoje. Kadangi mokslinė išvada yra susijusi su byla, ji pridėtina prie bylos vadovaujantis ANK 577 straipsnio 2 dalies 5 punktu.

7.3. Nesutiktina su apygardos teismo išvada, kad, pasibaigus teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, užsienietis turėjo kreiptis į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl laikinosios apsaugos suteikimo ir (ar) pratęsimo arba išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pažymėtina, kad joks teisės norminis aktas nenustatė pareigos užsieniečiams kreiptis dėl laikinosios apsaugos suteikimo ir (ar) pratęsimo, kai tokia apsauga buvo suteikta ir tęsiama Europos Sąjungos teisės aktais. Dėl to tokia apygardos teismo išvada yra nemotyvuota. Pažymėtina, kad teismas privalėjo motyvuoti ir pagrįsti savo priimamą procesinį sprendimą, bet to nepadarė. Pažymėtina ir tai, kad laikinoji apsauga iš Ukrainos atvykusiems užsieniečiams buvo suteikta Europos Sąjungos teisės normomis, ji buvo tęsiama, todėl formalus dokumento – leidimo gyventi – datos praleidimas nereiškia, kad užsienietis prarado laikinąją apsaugą.

7.4. Iš Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2016 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija, 2024 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija), apibrėžiančio nelegalų darbą, formuluočių matyti, kad ši norma nesiejo ir nesieja nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo sudėties objektyviosios pusės, su teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumentu turėjimu, o sieja tik su pačia teise būti ir gyventi Lietuvos Respublikoje. Įvertinus tai, kad užsienietis, dėl kurio darbo nubaustas R. B., turėjo laikinąją apsaugą pagal Europos Sąjungos teisės aktus, todėl turėjo teisę būti Lietuvos Respublikoje ir atitinkamai dirbti, darytina išvada, kad R. B., leisdamas šiam užsieniečiui dirbti jo vadovaujamoje bendrovėje, nepažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir nepadarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo. Kita vertus, pareiškėjo įsitikinimu, užsieniečio teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas šiuo atveju yra Sprendimas 2022/382. Pareiškėjas pažymi, kad, pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 64 straipsnio 1 punktą, užsieniečio darbas ar užsiėmimas kita veikla laikomi neteisėtais tik tada, kai darbui ar užsiėmimui kita veikla būtina turėti leidimą laikinai gyventi ar vizą. Kadangi šiuo atveju tokio leidimo laikinai gyventi ar užsiimti kita veikla nereikėjo, užsieniečio, atvykusio iš Ukrainos, darbas negalėjo būti laikomas neteisėtu. Atvejis, kada užsieniečiai turi teisę dirbti neturėdami leidimo laikinai gyventi ar vizos, įtvirtintas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 94 straipsnyje, todėl šiuo atveju, sprendžiant dėl užsieniečio darbo R. B. vadovautoje bendrovėje teisėtumo, turėjo būti taikoma ši teisės norma, tačiau Institucija ir apygardos teismas šios teisės normos netaikė ir tai lėmė nepagrįstą Institucijos ir teismo išvadą, kad R. B. pažeidė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 64 straipsnio 1 punkto nuostatas ir padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą.

7.5. Darydamas išvadą, kad R. B. kaltės forma ir rūšis atitinka ANK 95 straipsnio 1 dalies reikalavimus, apygardos teismas netinkamai taikė ANK 5, 7, 8, 9 straipsnių normas. Pagal ANK 7 straipsnį, asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jei jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo. ANK 95 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta netiesioginė atsakomybė įmonės vadovui už nelegalų darbą, t. y. nors pats vadovas tiesiogiai neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų padarytas pažeidimas, tačiau jo atsakomybė yra kildinama iš įmonės vadovo pareigos įmonės darbą organizuoti taip, kad ja nebūtų padaryta teisės pažeidimų. Dėl to, sprendžiant dėl R. B. administracinės atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, turi būti vertinama, ar R. B., kaip įmonės vadovas, ėmėsi visų būtinų su bendrovės darbo organizavimu susijusių veiksmų tam, kad užtikrintų, jog teisės aktų pažeidimų būtų išvengta. Tik nustačius, kad R. B. elgėsi neapdairiai ar neatsakingai, egzistuoja pagrindas jį pripažinti kaltu ir taikyti jam atsakomybę. Nors apygardos teismas nustatė R. B. kaltę, tačiau nutartyje nenurodė, kokius duomenis šiuo klausimu surinko ir įvertino. Dėl to nėra pagrindo laikyti, kad R. B. kaltė padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą yra įrodyta. Pažymėtina, kad apygardos teismas visiškai nevertino bylos duomenų, kad R. B. vadovautoje bendrovėje darbas tiek, kiek jis susijęs su asmenų įdarbinimu bei darbo santykių nutraukimu, buvo (ir yra) organizuojamas tinkamai: 1) bendrovėje yra įdiegta elektroninė duomenų valdymo sistema; 2) joje yra tvarkomi visų darbuotojų (įskaitant užsieniečius) duomenys; 3) sistema sudaro galimybę gauti priminimus apie atitinkamų terminų suėjimą, taip pat stebėti darbuotojų duomenų pasikeitimus; 4) sistema buvo nuolat prižiūrima ir veikianti. Pareiškėjas pabrėžia, kad užsieniečio leidimo laikinai gyventi Lietuvoje termino pasibaigimas nebuvo pastebėtas ne dėl to, kad R. B. nebuvo atlikęs visų veiksmų ir ėmęsis priemonių užtikrinti, kad tai neįvyktų, o dėl to, kad buvo padaryta žmogiška klaida ir į įdiegtą sistemą suvesta klaidinga užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pabaigos data. Dėl to, pareiškėjo manymu, R. B. negali būti baudžiamas už tai, kad bendrovės darbuotojas sistemoje nurodė klaidingą datą, nors iš bylos duomenų matyti, kad darbas bendrovėje buvo organizuojamas tinkamai. Kita vertus, net jei teismas laikytųsi požiūrio, kad bendrovės vadovas yra atsakingas už darbuotojo klaidą, R. B. atsakomybė būtų galima nebent tada, kai tai sisteminė problema – darbuotojų duomenys į sistemą buvo nuolat suvedami klaidingai ir bendrovės vadovas nesiėmė jokių veiksmų šiai problemai spręsti. Vis dėlto šioje byloje tokia klaida įvyko pirmą kartą, o pačios sistemos trūkumų nebuvo nustatyta. Nei R. B., nei jo vadovaujamai bendrovei pirmiau jokia atsakomybė nebuvo taikyta. Taigi, R. B. nebuvo jokio poreikio ir pareigos imtis kokių nors papildomų priemonių ir kontroliuoti, kaip darbuotojų duomenys suvedami į sistemą. Pareiškėjas pažymi, kad, susiklosčius byloje nagrinėjamai teisinei situacijai, R. B. ėmėsi veiksmų, kad tokios klaidos nepasikartotų. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad R. B. kaltas dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo.

8.   Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kad būtų priimtas prejudicinis sprendimas dėl klausimo, ar situacijoje, kai: 1) tuo laikotarpiu, kai asmuo naudojasi jam galiojančiu Tarybos sprendimu suteikta laikinąja apsauga, pasibaigia šiuo pagrindu jam išduoto leidimo laikinai gyventi valstybėje narėje galiojimo terminas ir 2) Europos Sąjungos teisės normos tiek teisę būti, tiek teisę dirbti valstybėje narėje sieja būtent su laikinosios apsaugos laikotarpio, nustatomo šias teises suteikiančiu Tarybos sprendimu, pabaiga, o ne su šios apsaugos suteikimą (tik) įforminančio, t. y. deklaratyvaus pobūdžio, dokumento galiojimo termino pasibaigimu, Direktyvos 2001/55/EB 8 straipsnio 1 dalies ir 12 straipsnio nuostatos gali (turi) būti aiškinamos taip, kad laikinosios apsaugos pagrindu asmeniui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo termino pasibaigimas automatiškai lemia, jog asmens, kuris naudojasi galiojančiu Tarybos sprendimu jam suteikta laikinąja apsauga, buvimas (ir atitinkamai darbo funkcijų atlikimas) valstybėje narėje tampa neteisėtas, t. y. ar dėl tokio formalaus aspekto, kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo termino pabaiga, asmuo automatiškai vertinamas kaip netekęs teisėto pagrindo būti (ir atitinkamai dirbti) valstybėje narėje, kurioje jis naudojasi jam galiojančia laikinąja apsauga. Prašymas motyvuojamas tuo, kad šioje byloje kilę teisės klausimai patenka į Direktyvos 2001/55/EB bei ją įgyvendinančių Europos Sąjungos teisės aktų, taip pat jų pagrindu priimtų nacionalinių teisės aktų – Užsieniečių teisinės padėties įstatymo, Užimtumo įstatymo, Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ atitinkamų normų aiškinimo ir taikymo sritį. Pareiškėjo manymu, Institucijos ir apygardos teismo pateiktas nacionalinių teisės aktų normų, aktualių nagrinėjamoje byloje, aiškinimas prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktų turiniui ir tikslui. Svarbu ir tai, kad prasidėjusio karo Ukrainoje padarinys – itin didelis karo pabėgėlių skaičius į Europos Sąjungos šalis, šie asmenys dirba valstybėse, kuriose apsigyveno, todėl Direktyvos 2001/55/EB ir susijusių teisės aktų turinio išaiškinimas būtų svarbus Europos Sąjungos mastu, ypač atsižvelgus į tai, kad Direktyvos 2001/55/EB normos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje pirmiau nebuvo aiškinamos. Pareiškėjas pažymi ir tai, kad, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 pastraipos b punktą, trečią pastraipą, Europos Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiamas teismine tvarka, tas teismas privalo dėl jo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

9.   Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su klausimu, ar atitinkamai Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 401 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame yra įtvirtintas reikalavimas darbdaviui ar kitam atsakingam asmeniui per paskutinius trejus metus iki jo vertinimo dienos įsigaliojusiu sprendimu nebūti baustam už nelegalų darbą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai bei Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams, kai darbdavys ar kitas atsakingas asmuo neslėpė užsieniečio darbo pagal darbo sutartį fakto, mokėjo visus mokesčius, susijusius su darbo santykiais, dėl kurių yra konstatuotas nelegalus darbas, mokėjo visas įmokas į socialinio draudimo fondus ir nevengė iš tokių darbo teisinių santykių kylančių savo prievolių užsieniečiui ir valstybei. Prašymas motyvuojamas tuo, kad, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, asmuo (bendrovė) pripažįstamas nepatikimu mokesčių mokėtoju ir tada, kai yra nubaustas administracine tvarka dėl nelegalaus darbo. Pažymėtina, kad byloje nagrinėjamas administracinis nusižengimas nėra susijęs su mokesčių vengimu, todėl bendrovės įtraukimas į nepatikimų mokesčių mokėtojų sąrašą yra nelogiška ir neadekvati atsakomybės išraiška, todėl tokia administracinio poveikio priemonė prieštarauja Konstitucijos normoms. Be to, Mokesčių administravimo įstatyme nėra nustatyta galimybė individualizuoti taikomas administracinio poveikio priemones atsižvelgiant į mokesčių mokėtojo istoriją, kitas aplinkybes, leidžiančias individualiai spręsti apie mokesčių mokėtojo patikimumą. Pareiškėjas pažymi, kad įtraukimas į nepatikimų mokesčių mokėtojų sąrašą yra skiriamas trejiems metams ir per šį laikotarpį bendrovė neturės galimybės sėkmingai dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ar kreiptis dėl Europos Sąjungos finansinės paramos gavimo, taip pat iš esmės pablogės įmonės reputacija. Dėl to šiuo metu galiojantis Mokesčių administracinio įstatymo 401 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, pagal kurią valstybės taikomos prievartos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui ir negali būti nustatytos tokios valstybės prievartos priemonės, kurios būtų neadekvačios padarytam teisės pažeidimui ir valstybės prievartos priemonių paskirčiai.

10. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjas R. R. atsiliepimu į prašymą siūlo atmesti R. B. atstovo advokato K. Švirino prašymą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį.

10.1. Nesutiktina su prašymo teiginiu, kad užsienietis, Ukrainos Respublikos pilietis, kuriam buvo suteikta laikinoji apsauga, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vadovautoje bendrovėje dirbo teisėtai. Nors Europos Taryba savo priimtais teisės aktais suteikė Ukrainos Respublikos piliečiams laikinąją apsaugą, tačiau trukmės požiūriu laikinoji apsauga turėjo būti taikoma gana trumpą laiką, t. y. tik iki 2023 m. kovo 4 d. Laikinosios apsaugos suteikimas buvo vykdomas pagal nacionalinius teisės aktus. Šią tvarką nustatė Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimas „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jam šio įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, leidimas laikinai gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Taigi, užsieniečiui, tarp jų ir užsieniečiui, kuriam suteikta laikinoji apsauga, išduotame leidime laikinai gyventi yra nurodyta data, iki kurios šis leidimas galioja. Europos Tarybai nusprendus pratęsti laikinosios apsaugos taikymą, Vyriausybė pratęsė laikinosios apsaugos suteikimą iki 2024 m. kovo 4 d. Atsižvelgiant į tai, leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurie buvo pirmiau išduoti užsieniečiams, kuriems buvo suteikta laikinoji apsauga, galiojo iki 2023 m. kovo 4 d., ir laikinosios apsaugos gavėjai, norėdami ir toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, turėjo kreiptis į Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos dėl leidimų laikinai gyventi pakeitimo. Užsieniečio, dėl kurio nelegalaus darbo administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas R. B., leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminas baigėsi 2023 m. kovo 4 d. Pasibaigus šiam terminui, užsienietis galėjo dar teisėtai būti Lietuvos Respublikoje 90 dienų dėl galiojančio bevizio režimo, tačiau dirbti Lietuvos Respublikoje nebegalėjo. Atlikę tyrimą, Institucijos specialistai surašė administracinio nusižengimo protokolą, kuriuo nustatyta, kad R. B., būdamas bendrovės direktorius, atsakingas asmuo, pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, tvarką, nes leido užsieniečiui, Ukrainos Respublikos piliečiui, dirbti bendrovės naudai nuo 2023 m. birželio 3 d. iki 2024 m. balandžio 2 d., nors tuo metu užsienietis jau neturėjo teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Dėl to R. B. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto normas bei padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą. Taigi, Institucijos atstovo vertinimu, Institucija nuosekliai vadovavosi galiojančių įstatymų normomis ir tinkamai kvalifikavo R. B. veiką.

10.2. Institucijos atstovo manymu, nėra jokio teisinio pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, Konstitucinį Teismą, todėl tokie administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovo prašymai yra netenkintini.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

11. Administracinėn atsakomybėn patraukto R. B. įgalioto atstovo advokato K. Švirino prašymas tenkintinas.

Dėl ANK 95 straipsnio 1 dalies taikymo

12. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą nurodoma, kad Institucija ir apygardos teismas, pritaikydami R. B. veikai ANK 95 straipsnio 1 dalį, padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą, nes netinkamai aiškino ir taikė Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius laikinosios apsaugos suteikimą užsieniečiams, jų teisę dirbti Lietuvoje. Be to, Institucija ir apygardos teismas neatskleidė R. B., kaip asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltės padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą.

13. ANK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už nelegalų darbą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. ANK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos dispozicija yra blanketinė, nukreipiančioji – nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo sudėties, požymiai atskleidžiami kituose teisės aktuose. Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį (2024 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija), nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu ir (arba) nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis, kuris neturi teisės būti ar gyventi ir (arba) dirbti Lietuvos Respublikoje ir (arba) kuris neturi suformuoto galiojančio skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodo, jeigu privalu jį turėti, arba skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kode užšifruojamus duomenis, nurodytus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 151 straipsnio 8 dalyje, pagrindžiančių dokumentų tais atvejais, kai skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodas negali būti suformuojamas, arba nustatomos šios dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės. Imperatyvus reikalavimas sudaryti darbo sutartį raštu ir apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki nustatytos darbo pradžios įtvirtintas atitinkamai Darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalyje ir 43 straipsnio 1 dalyje.

14. Aiškinant ANK 95 straipsnio 1 dalį teismų praktikoje yra nurodyta, kad nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) veikos, objektyvieji požymiai pasireiškia tuo, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-25-942/2018, 2AT-16-489/2023, 2AT-33-976/2024, 2AT-46-697/2024). Neveikimas darant šią veiką pasireiškia nepakankama darbdavio kontrole šioje srityje, o tai sudaro pagrindą administracinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-39-648/2016).

15. Užsieniečių įdarbinimui Lietuvos Respublikoje teisės aktai nustato papildomus reikalavimus. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 3 dalį, darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus šio įstatymo 58 straipsnyje nurodytus atvejus. Užsieniečio darbas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, neatsižvelgiant į tai, ar gaunama pajamų, jeigu jis dirba be leidimo dirbti ir (arba) darbo sutarties ir leidimo laikinai gyventi ar vizos, kai juos būtina turėti (Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 64 straipsnio 1 punktas).

16. Asmuo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį gali būti patrauktas tik esant jo kaltei. Nusižengimas, nustatytas šiame straipsnyje, gali būti padaromas tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-39-648/2016, 2AT-11-489/2023). Sprendžiant dėl asmens kaltės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį turi būti įvertinama visuma faktinių aplinkybių. Aplinkybės, kad apie užsieniečių įdarbinimą buvo pranešta atsakingoms institucijoms, mokamas darbo užmokestis, mokesčiai, asmenys Lietuvoje buvo teisėtai, darbo santykiai nenuslėpti, jais nesiekta turtinės materialinės naudos, nusižengimą padariusiam asmeniui savaime nepanaikina kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-39-648/2016).

17. Pagal ANK 95 straipsnį atsako specialusis subjektas – darbdavys, jo teisėtas atstovas ar įgaliotas asmuo. Bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu paprastai vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas, jis organizuoja kasdienę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas, taip pat, be kita ko, atsako ir už bendrovės veiklos organizavimą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalis, 37 straipsnio 8 dalis, 12 dalies 1 punktas).

18. Bylą nagrinėję teismai priėmė byloje priešingus sprendimus. Apylinkės teismas panaikino Institucijos nutarimą, nes R. B. veika neatitiko nelegalaus darbo veikos požymių, o Institucija ir apygardos teismas padarė išvadą, kad R. B. vadovaujama UAB „F“ darbo santykius su Ukrainos piliečiu tęsė po to, kai pasibaigė šiam išduoto dokumento – leidimo gyventi Lietuvoje – galiojimo terminas, t. y. nelegaliai, o šią veiką R. B. padarė dėl nerūpestingumo. Patikrinusi skundžiamą Institucijos nutarimą ir apygardos teismo nutartį teisės taikymo aspektu pagal pirmiau nurodytą teismų praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Institucija ir apygardos teismas netinkamai taikė ANK 95 straipsnio 1 dalį.

19. Kaip pirmiau nurodyta, ANK 95 straipsnio 1 dalyje nurodytas administracinis nusižengimas gali būti padaromas tyčia ir dėl neatsargumo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. B. nusižengimą padarė dėl neatsargumo, elgdamasis nerūpestingai. ANK 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra padarytas dėl nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Pažymėtina, kad asmens galėjimas numatyti padarinius siejamas su asmens žiniomis, įgūdžiais ir pačia veikos padarymo situacija, suteikiančia adekvačią galimybę asmeniui elgtis pagal įstatymo reikalavimus, o asmens turėjimas numatyti padarinius siejamas su asmens teisine pareiga numatyti padarinių kilimo galimybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad R. B. veiką padarė dėl nerūpestingumo.

20. Byloje nėra ginčo dėl to, kad, UAB „F“ siekiant užtikrinti Darbo kodekso, Užimtumo įstatymo, Užsieniečių teisinės padėties įstatymo normų laikymąsi, buvo įsigyta ir įdiegta programinė įranga, į kurią buvo įrašomi, saugomi ir analizuojami duomenys apie dirbančius užsieniečius, ir R. B. kaip įmonės vadovas organizavo ir kontroliavo, kad sprendimai dėl užsieniečių darbo UAB „F“ būtų priimami pagal programinės įrangos teikiamus duomenis. Netiesiogiai tai patvirtina aplinkybė, kad nors UAB „F“ dirbo gana didelis skaičius užsieniečių, tačiau dėl kitų užsieniečių darbo nelegalaus darbo požymių nebuvo nustatyta.

21. Byloje nustatyta, kad Ukrainos pilietis UAB „F“ buvo įdarbintas sudarant su juo darbo sutartį, kai šis turėjo leidimą gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, sutartis buvo vykdoma laikantis Darbo kodekso reikalavimų, nepažeidžiant darbo sutarties sudarymo taisyklių. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad legalus užsieniečio darbas UAB „F“ virto nelegaliu tada, kai baigėsi užsieniečio leidimo gyventi Lietuvoje galiojimo terminas, o to prielaidą sudarė tai, kad UAB „F“ naudojamoje programinėje įrangoje buvo neteisingai įrašyti metai, sumaišant vieną skaitmenį, kada turėjo baigtis užsieniečio leidimo gyventi Lietuvoje terminas. Padaryta rašymo klaida išaiškėjo tik tada, kai užsienietis, dirbęs UAB „F“, kreipėsi į Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, prašydamas suteikti jam leidimą gyventi Lietuvoje.

22. Nurodytų aplinkybių visuma rodo, kad R. B., kaip UAB „F“ vadovas, ėmėsi veiksmų, jog jam kaip darbdaviui kylanti pareiga užtikrinti, kad įmonės veikla užsieniečių įdarbinimo srityje ir darbo santykių su jais nutraukimo srityje, būtų vykdoma rūpestingai laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Visų bylos duomenų kontekste aplinkybė, kad šios pareigos R. B. tinkamai neįvykdė tik vienoje situacijoje, kuri susiklostė teisėtai užsieniečiui pradėjus darbą įmonėje, kai įmonėje dirbo nemažas kiekis užsieniečių, jog pareiga tinkamai neįvykdyta laiku nepastebėjus rašymo apsirikimo klaidos įmonės programinėje įrangoje, nors įmonė ėmėsi priemonių visų duomenų surinkimui ir valdymui, o sprendimai būtų priimami šių duomenų pagrindu, negali būti vertinamas kaip R. B. nerūpestingas veikimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pagrindo išvadai, kad R. B. galėjo numatyti, jog įmonėje užsieniečiai dirbs nelegaliai, t. y., kad R. B. kaltė dėl nelegalaus darbo buvo neatsargi, pasireiškianti nerūpestingumu.

23. Pagal ANK 2 straipsnio 4 dalį, administracine tvarka asmuo gali būti nubaustas tik nustačius jo veikoje visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio nusižengimo požymius. Byloje nenustačius R. B. kaltės padarius jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad jo veika atitinka ANK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo požymius, o Institucijos nutarimas ir apygardos teismo nutartis yra naikintini dėl esminio materialiosios teisės pažeidimo. Padarius šią išvadą, kiti pareiškimo argumentai savarankiškos reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

24. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Direktyvos 2001/55/EB 8 straipsnio 1 dalies ir 12 straipsnio nuostatos išaiškinimo. Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje kilę teisės klausimai patenka į Direktyvos 2001/55/EB bei ją įgyvendinančių Europos Sąjungos teisės aktų, taip pat jų pagrindu priimtų nacionalinių teisės aktų – Užsieniečių teisinės padėties įstatymo, Užimtumo įstatymo, Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ atitinkamų normų aiškinimo ir taikymo sritį, pareiškėjo manymu, Institucijos ir apygardos teismo pateiktas nacionalinių teisės aktų normų, aktualių nagrinėjamoje byloje, aiškinimas prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktų turiniui ir tikslui.

25. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnį, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl: a) Sutarčių išaiškinimo; b) Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio trečioje pastraipoje yra nurodyta, kad pirmiau nurodytam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teismą. Europos Sąjungos Sutarties 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, vadovaudamasis Sutartimis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas valstybių narių teismų prašymu priima prejudicinius sprendimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo arba institucijų priimtų aktų galiojimo (b punktas).

26. Prejudicinio sprendimo procedūra yra viena iš priemonių, skirta vienodam Europos Sąjungos teisės aiškinimui ir taikymui užtikrinti. Nacionaliniai teismai nėra saistomi proceso šalių iniciatyvos buvimo ar nebuvimo ir sprendimą kreiptis į ESTT prašant prejudicinio sprendimo priima ex officio (pagal pareigas). Nacionalinis teismas, būdamas atsakingas už byloje priimamą sprendimą, prejudicinio sprendimo poreikį vertina savo nuožiūra, atsižvelgdamas į iškilusio klausimo dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir galiojimo reikšmę sprendimui nacionaliniame teisme priimti. ESTT šioje srityje nacionaliniams teismams suteikia plačias nuožiūros ribas (1995 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Bosman, C-415/93, 59 punktas; 1994 m. liepos 7 d. sprendimas byloje McLachlan, C-146/93, 20 punktas; 1995 m. vasario 9 d. sprendimas byloje Leclerc-Siplec, C-412/93, 10 punktas; 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje Inspire Art, C-167/01, 43 punktas).

27. Jeigu nacionalinio teismo sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti skundžiamas teismine tvarka, tas teismas iš esmės privalo kreiptis į Teisingumo Teismą, kaip tai suprantama pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio trečią pastraipą, kai jame keliamas klausimas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo. Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją (pvz., Didžiosios kolegijos 2021 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Consorzio Italian Management e Catania Multiservizi ir Catania Multiservizi, C-561/19, 32–35 punktai ir juose nurodyta praktika), nacionalinis teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti skundžiami teismine tvarka, gali būti atleistas nuo šios pareigos tik tuo atveju, jei konstatavo, kad iškeltas klausimas nereikšmingas ar kad atitinkamą Sąjungos teisės nuostatą Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs arba teisingas Sąjungos teisės aiškinimas yra toks akivaizdus, jog nelieka jokių pagrįstų abejonių. Toks nacionalinis teismas turi pats savarankiškai ir atidžiai įvertinti, ar jo nagrinėjamoje byloje iškeltą Sąjungos teisės klausimą privalu pateikti Teisingumo Teismui, ar, atvirkščiai, toje byloje yra vienas iš pirmiau nurodytų atvejų, kai nacionalinį teismą galima atleisti nuo šios pareigos. Jeigu nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje yra vienas iš šių atvejų, jis neprivalo kreiptis į Teisingumo Teismą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio trečią pastraipą, net jei klausimą dėl Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimo ar galiojimo iškeltų jo nagrinėjamos bylos šalis (ESTT Didžiosios kolegijos 2024 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Kubera, C-144/23, 36–38 punktai ir juose nurodyta praktika).

28. Būtent nagrinėjamoje byloje aktualu, kad galutinį sprendimą priimantis nacionalinis teismas neprivalo perduoti Teisingumo Teismui jame iškelto Sąjungos teisės aiškinimo klausimo, jeigu šis klausimas yra nereikšmingas, t. y. tokiu atveju, kai atsakymas į šį klausimą, kad ir koks jis būtų, negalėtų turėti jokios įtakos ginčo sprendimui. Iš tiesų vykstant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje nustatytai procedūrai, grindžiamai aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių konstatavimas bei vertinimas ir nacionalinės teisės aiškinimas bei taikymas priklauso tik nacionalinio teismo jurisdikcijai. Be to, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikalingumą ir svarbą (ESTT Didžiosios kolegijos 2021 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Consorzio Italian Management e Catania Multiservizi ir Catania Multiservizi, C-561/19, 34–35 punktai ir juose nurodyta praktika).

29. Teisingumo Teismo praktikoje pabrėžta (pvz., Didžiosios kolegijos 2022 m. kovo 22 d. sprendimas byloje Prokurator Generalny (Chambre disciplinaire de la Cour suprême – Nomination), C-508/19, 60–62 punktai ir juose nurodyta praktika), kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje nurodyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, dėl kurios Teisingumo Teismas pateikia nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris reikalingas sprendimui jų nagrinėjamose bylose priimti, ir kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl to, kad reikia veiksmingai išspręsti ginčą. Iš šio straipsnio formuluotės ir struktūros matyti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti „reikalingas“, kad jį pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje; prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, be kita ko, grindžiama prielaida, kad nacionaliniuose teismuose iš tiesų nagrinėjama byla, kurioje jie turi priimti sprendimą, galimai atsižvelgdami į prejudicinį sprendimą.

30. Kaip matyti iš pirmiau nurodytų argumentų dėl ANK 95 straipsnio taikymo, nenustačius pareiškėjo kaltės dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo, jis negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už šiame straipsnyje nurodytą administracinį nusižengimą, taigi atsakymas į prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą keliamą Direktyvos 2001/55/EB bei ją įgyvendinančių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimą, susijusį su šio nusižengimo objektyviųjų požymių (darbo nelegalumo) vertinimu, negalėtų turėti įtakos bylos išspendimui – administracinio nusižengimo byla bet kuriuo atveju nutrauktina (ANK 5651 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi pirmiau išdėstyta ESTT praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neturi pareigos kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 2001/55/EB atskirų nuostatų aiškinimo ir nenustato tokio kreipimosi pagrindo.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

31. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su klausimu, ar atitinkamai Mokesčių administravimo įstatymo 401 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame yra įtvirtintas reikalavimas darbdaviui ar kitam atsakingam asmeniui per paskutinius trejus metus iki jo vertinimo dienos įsigaliojusiu sprendimu nebūti baustam už nelegalų darbą, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai bei Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams, kai darbdavys ar kitas atsakingas asmuo neslėpė užsieniečio darbo pagal darbo sutartį fakto, mokėjo visus mokesčius, susijusius su darbo santykiais, dėl kurių yra konstatuotas nelegalus darbas, mokėjo visas įmokas į socialinio draudimo fondus ir nevengė iš tokių darbo teisinių santykių kylančių savo prievolių užsieniečiui ir valstybei.

32. Pažymėtina, kad teismas byloje iškilusį (ar proceso dalyvio iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad toks kreipimasis yra privalomas, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai (ANK 6301 straipsnio 3 punktas); ir atvirkščiai – teismas negali atidėti (stabdyti) bylos nagrinėjimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, jei jis neabejoja byloje taikomų įstatymų (teisės aktų) atitiktimi Konstitucijai (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-51-507/2017, 2K-278-788/2018). Nei Konstitucijoje, nei Administracinių nusižengimų kodekse, nei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad jei teismas konkrečioje byloje neabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi Konstitucijai, tai taiko šį teisės aktą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

33. Nagrinėjamoje byloje nėra taikomas Mokesčių administravimo įstatymo 401 straipsnio 1 dalies 2 punktas, taip pat kitos Mokesčių administravimo įstatymo normos, todėl šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą su klausimu, ar atitinkamos Mokesčių administravimo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 2 punktu, 15 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilnius apygardos teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną R. B. nutraukti.

Teisėjai                                                                                                 Algimantas Valantinas

Artūras Ridikas

Arūnas Budrys