eA-3647-662/2022

Administracinė byla Nr. eA-3647-662/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00829-2022-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.3; 21.3.7; 22.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 19 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui valstybės įmonei Lietuvos automobilių kelių direkcijai dėl atleidimo iš pareigų, pranešimo dėl pareigybės panaikinimo, darbo užmokesčio, delspinigių ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.  Pareiškėjas A. A. kreipėsi į teismą su skundais (reikalavimai sujungti į vieną administracinę bylą), prašydamas: 1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Lietuvos automobilių kelių direkcijos (toliau – ir Direkcija) direktoriaus 2022 m. sausio 19 d. pranešimą „Dėl pareigybės panaikinimo“ Nr. 2-848 (toliau – ir Pranešimas) ir 2022 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. K-11 „Dėl A. A. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) pripažinti pareiškėjo atleidimą neteisėtu ir grąžinti jį į eitas arba lygiavertes pareigas; 3) priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) priteisti pareiškėjui 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 5) pripažinti neteisėtu atsakovo 2022 m. sausio 19 d. raštu Nr. 2-850 išdėstytą atsisakymą išmokėti darbo užmokestį (toliau – ir Atsisakymas) ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo nesumokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. sausio 19 d.; 6) priteisti pareiškėjui iš atsakovo delspinigius dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki skundo padavimo dienos.

2.  Pareiškėjas paaiškino, kad Direkcijoje (iki pertvarkymo, įvykusio 2020 m. rugsėjo 1 d., – Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos) jis ėjo Valstybinės reikšmės kelių ir tiltų planavimo skyriaus vedėjo pareigas. Dėl nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 1-4-354/2022 pareiškėjas buvo laikinai nušalintas nuo pareigų nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. sausio 19 d. Pareiškėjas 2022 m. sausio 19 d. el. paštu gavo Pranešimą, kuriuo buvo informuotas, jog, keičiantis įstaigos statusui, jo pareigybė buvo panaikinta. Siekiant užtikrinti dviejų mėnesių terminą nuo įspėjimo apie atleidimą įteikimo, pareiškėjo atleidimo diena perkelta iš 2020 m. rugpjūčio 31 d. į 2022 m. kovo 18 d. Pareiškėjui 2022 m. sausio 19 d. el. paštu buvo atsiųstas Įsakymas, kuriame nurodyta, kad jis 2022 m. kovo 18 d. yra atleidžiamas iš pareigų, pasikeitus organizacijos teisiniam statusui ir panaikinus karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

3.  Pareiškėjas teigė, kad Pranešimas ir Įsakymas bei jo atleidimas iš užimtų pareigų yra neteisėti, nes prieštarauja VTĮ. Jam apie pareigybės panaikinimą turėjo būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Todėl, atsižvelgiant į VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytas garantijas, jis nebuvo tinkamai įspėtas apie pareigybės panaikinimą, kas sudaro pakankamą pagrindą pareiškėjo atleidimą iš pareigų pripažinti neteisėtu bei panaikinti Pranešimą ir Įsakymą. Kadangi pareiškėjo pareigybė, kaip nurodyta Pranešime, buvo panaikinta 2020 m. rugsėjo 1 d., jis buvo įspėtas praėjus žymiai daugiau laiko nei vieneri metai. Atsakovas, itin grubiai pažeisdamas VTĮ 49 straipsnio 1 dalies normą, dar sudubliavo Įsakyme, suteikdamas pareiškėjui įspėjimo laikotarpiu ir atostogų laiką. Be to, atsakovas neįgyvendino savo pareigos siūlyti pareiškėjui kitas galimas užimti pareigas arba darbą pagal darbo sutartį po įstaigos statuso pakeitimo.

4.  Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą grindė tuo, kad pas atsakovą dirbo ilgiau nei 20 metų (nuo 1995 m. spalio mėn.), per visą darbo laikotarpį buvo vertinamas tik gerai ir labai gerai. Todėl, atsižvelgiant į ilgametę tarnybą, neteisėtas atleidimas iš darbo turi įtakos pareiškėjo sveikatos būklei. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė ir patiria didelį stresą, pažeminimą, emocinius išgyvenimus, dalykinės reputacijos pablogėjimą, sveikatos sutrikimus.

5.  Pareiškėjas, prašydamas priteisti už nušalinimo laikotarpį priklausiusį darbo užmokestį ir delspinigius, pažymėjo, kad, vykstant ikiteisminiam tyrimui, Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi jam buvo paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų. Vėlesnėmis teismo nutartimis laikino nušalinimo nuo pareigų terminas buvo pratęstas iki 2022 m. sausio 19 d. Per šį ilgesnį nei penkeri metai laikotarpį pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis bei jis nebuvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, todėl privalomąjį sveikatos draudimą mokėjo iš savo lėšų.

6.  Pareiškėjas akcentavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimą, kuriuo VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2018 m. birželio 29 d. redakcija) dėl valstybės tarnautojo privalomo nušalinimo nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos ir VTĮ 41 straipsnio 2 dalies norma dalyje, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjas nurodė, kad jis, pasibaigus laikino nušalinimo nuo pareigų terminui, kuris pripažintinas neteisėtu, nepažeisdamas VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino (per 10 darbo dienų), 2022 m. sausio 13 d. raštu kreipėsi į atsakovą dėl per laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nesumokėto darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo. Tačiau atsakovas 2022 m. sausio 19 d. raštu Nr. 2-850 atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimus ir informavo, kad pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka, o ne pagal VTĮ nuostatas, teismo nutartimis, o ne atsakovo vadovo sprendimu, taigi, atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėjo sąlygoti žalos atsiradimą, ir pasiūlė kreiptis į sprendimus dėl laikino nušalinimo nuo pareigų priėmusius subjektus atstovaujančias institucijas. Pareiškėjas manė, kad Atsisakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštaraujantis VTĮ 41 straipsnio 2 daliai. Nors atsakovas nepriėmė sprendimų dėl pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų, tai nesudaro teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti jam darbo užmokestį. Atsakovas, nepriimdamas sprendimų dėl pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų, pažeidė VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 3 dalį, nes jis privalėjo priimti sprendimą dėl laikino nušalinimo nuo pareigų, nepriklausomai nuo to, kad toks nušalinimas buvo sprendžiamas teismų procesiniais sprendimais. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jam turi būti priteistas darbo užmokestis už laikino nušalinimo laikotarpį, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. sausio 19 d., ir delspinigiai už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki skundo padavimo dienos, kaip nurodyta VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje.

7.  Atsakovas Lietuvos automobilių kelių direkcija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

8.  Atsakovas tvirtino, kad dėl 2020 m. rugsėjo 1 d. įvykusios įstaigos pertvarkos jo darbuotojų pareigybės bei jų turinys pasikeitė, t. y. neliko pareigybių, suteikiančių valstybės tarnautojo statusą. Atitinkamai, Valstybinės reikšmės kelių ir tiltų planavimo skyriaus vedėjo (valstybės tarnautojo) pareigybė, kurią iki nušalinimo užėmė pareiškėjas, buvo panaikinta. Direkcija ne kartą bandė informuoti pareiškėją apie pareigybės panaikinimą ir siūlyti jam alternatyvas, ne kartą siuntė jam pranešimus, kuriais informavo apie pasikeisiantį savo statusą ir valstybės tarnautojų pareigybių panaikinimą, buvo pasitelkusi net antstolio pagalbą. Tačiau pats pareiškėjas galbūt vengė dokumentų priėmimo. Direkcija laikėsi VTĮ reguliavimo, o pareiškėjo teiginiai neatitinka faktinės situacijos.

9.  Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo reikalavimas grąžinti jį į eitas arba lygiavertes pareigas objektyviai nėra įmanomas, kadangi Direkcijoje nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. nebėra valstybės tarnautojo statusą turinčių asmenų. Pareiškėjo reikalavimas neatitinka VTĮ nuostatų. Valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Direkcijos pertvarkymas buvo reglamentuotas teisės aktais ir pagrįstas valstybės politika. Į valstybės tarnybą pareiškėjas negali būti grąžintas.

10.  Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai referuoja į VTĮ 43 straipsnį, kurio nauja redakcija išdėstyta VTĮ 49 straipsnyje, nes iki 2019 metų galiojusi VTĮ 43 straipsnio redakcija numatė apie pareigybės panaikinimą pranešti likus dviem mėnesiams iki pareigybės panaikinimo. Kaip numato 2018 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymas, valstybės tarnautojui, kurio pareigybė yra panaikinama iki 2019 m. sausio 1 d., apie pareigybės panaikinimą pranešama iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusioje VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais (t. y. du mėnesiai iki pareigybės panaikinimo). Ginčo santykiams aktualiu laikotarpiu, t. y. 2019 metais, kai Direkcija siuntė pranešimus apie pareigybės naikinimą ir siūlymus užimti kitas pareigas, galiojo naujoji VTĮ redakcija, kurios 49 straipsnio 1 dalis numatė, kad valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki pareigybės panaikinimo. Šis terminas turėjo būti didinamas tik socialiai pažeidžiamiems asmenims. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (2019 metais), kai Direkcija siuntė aptariamus pranešimus ir siūlymus, nepateko į socialiai pažeidžiamų asmenų grupę. Pirmasis pranešimas (2019 m. kovo 25 d.) pareiškėjui buvo išsiųstas net anksčiau nei pareiškėjo pabrėžiamas dviejų mėnesių terminas.

11.  Atsakovas laikėsi pozicijos, kad jis, atleisdamas pareiškėją iš darbo, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestinas. Pareiškėjas niekaip neįrodė patirtos žalos, taip pat tokios žalos ryšio su atsakovo veiksmais. Be to, pareiškėjo reikalaujama suma yra neproporcinga ir neatitinka suformuotos praktikos.

12.  Atsakovas nurodė, kad jis į pareiškėjo prašymą sumokėti per laikino nušalinimo laikotarpį nemokėtą darbo užmokestį ir delspinigius atsakė 2022 m. sausio 19 d. raštu Nr. 2-850, paaiškindamas, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. sausio 19 d. pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų BPK tvarka, o ne pagal VTĮ nuostatas, ne įstaigos vadovo sprendimu, todėl Direkcija neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

13.  Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pateiktu Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo aiškinimu ginčo kontekste, pažymėdamas, kad skunde teisiškai ydingai aiškinamos VTĮ nuostatos ir Konstitucinio Teismo nutarimas. Šiuo atveju Direkcija niekada nepriėmė savarankiškų sprendimų dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų ir nėra ginčo, kad pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ir nušalinimas buvo tęsiamas teismų procesiniais sprendimais pagal prokuroro prašymą. Direkcija, vadovaudamasi BPK 157 straipsniu ir konkrečiais teismų sprendimais, tik vykdė teismų sprendimus, priimdama įsakymus, kuriais laikė, jog pareiškėjas yra nušalintas nuo pareigų, tačiau pati šio nušalinimo neinicijavo.

14.  Atsakovas tvirtino, kad jis nėra atsakingas už pareiškėjo nušalinimą nuo pareigų, o VTĮ garantijos, numatytos nušalintiems nuo pareigų asmenims, šiuo atveju netaikytinos. Jei baudžiamajame procese būtų konstatuota, kad pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų neteisėtai, darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį, kaip žalos, jis turėtų reikalauti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą, įrodinėdamas teisėjo / teismo civilinės atsakomybės sąlygas. Tai, kad pareiškėjas netinkamai siekia įgyvendinti savo teises, Direkciją nepagrįstai laiko atsakinga už jo nušalinimą nuo pareigų, sudaro pagrindą atmesti skundą.

15.  Atsakovas nesutiko su pareiškėjo interpretavimu, kad jo nušalinimas buvo neteisėtas. Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės patvirtino, jog laikotarpis nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. sausio 19 d., už kurį pareiškėjas prašo darbo užmokesčio ir delspinigių, yra pagrįstas ir teisėtas, nes šis teismas ne panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo nušalinimo terminas pratęstas trims mėnesiams, bet sutrumpino šį terminą iki vieno mėnesio ir penkiolikos dienų. Be to, pagal VTĮ 41 straipsnio 2 dalį, darbo užmokestis ir delspinigiai negali būti mokami ir todėl, kad baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjas kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nėra pasibaigusi. Ir net jei baudžiamojoje byloje pareiškėjas būtų išteisintas, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nušalinimas nuo pareigų buvo neteisėtas. Atsakovas taip pat manė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis, nes šis jo skundas ir nepagrįstas nei faktiškai, nei teisiškai, pareiškėjas yra pateikęs daug analogiškų skundų.

II.

16.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. A. skundą, priteisė atsakovui Lietuvos automobilių kelių direkcijai iš pareiškėjo 5 003,54 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

17.  Teismas nustatė, kad pareiškėjas ėjo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. – VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“) Kelių planavimo ir plėtros skyriaus vedėjo pareigas, o nuo 2017 m. balandžio 3 d. – Valstybinės reikšmės kelių ir tiltų planavimo skyriaus vedėjo pareigas. Pareiškėjas buvo karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybės lygis A, kategorija 16 (Direkcijos direktoriaus 2015 m. spalio 28 d. įsakymas Nr. V-450 ir 2016 m. lapkričio 18 d. įsakymas Nr. V-669).

18.  Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-4-354/2022, kurioje A. A. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 straipsnio 3 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Atliekant ikiteisminį tyrimą, Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi pareiškėjui paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų. Laikino nušalinimo nuo pareigų terminas pagal prokuroro atskirus prašymus buvo tęsiamas vėlesnėmis Šiaulių apylinkės teismo ir Šiaulių apygardos teismo nutartimis. Pagal ikiteisminį tyrimą organizuojančių institucijų informacinius raštus apie nutartis, kuriomis pratęstas nušalinimo nuo pareigų terminas, Direkcija priimdavo įsakymus laikyti pareiškėją nušalintu nuo užimamų pareigų (tokių įsakymų, tęsiant pareiškėjo nušalinimą nuo pareigų pagal teismų nutartis, kasmet priimta po keturis). Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutartimi pareiškėjui nušalinimas buvo pratęstas dar trims mėnesiams. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1S-2-1020/2022 pakeista Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutartis ir kaltinamajam A. A. laikino nušalinimo nuo Direkcijos Valstybinės reikšmės kelių ir tiltų planavimo skyriaus vedėjo pareigų terminas sutrumpintas iki vieno mėnesio penkiolikos dienų. A. A. nušalinimas nuo pareigų baigėsi 2022 m. sausio 19 d.

19.  Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad nėra ginčo, jog pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ir pats nušalinimas buvo tęsiamas teismų procesiniais sprendimais (nutartimis) pagal prokuroro prašymą. Direkcija, vadovaudamasi BPK 157 straipsniu ir konkrečiais teismų sprendimais, kuriuos persiųsdavo ikiteisminio tyrimo įstaiga, tik vykdė teismų sprendimus, priimdama atitinkamus įsakymus, kuriais laikė, jog pareiškėjas yra nušalintas nuo pareigų. Pati Direkcija neinicijavo nušalinimo ir nepriėmė savarankiškų sprendimų dėl nušalinimo.

20.  Teismas akcentavo, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. sausio 4 d. nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad darbdavys iš esmės neturėjo galimybės spręsti darbuotojo nušalinimo nuo pareigų klausimą, nes asmuo nuo tarnybos nušalintas BPK įtvirtintais pagrindais, o ne VTĮ nustatyta tvarka. Kaip nurodė teismas, siekiant užtikrinti galimybę įvertinti teismo sprendime nurodytas aplinkybes, be kita ko, įgyvendinant darbdaviui suteiktą teisę spręsti dėl darbuotojo nušalinimo nuo pareigų klausimą, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas, sumažinant nušalinimo nuo pareigų terminą. Taigi, Lietuvos apeliacinis teismas, inter alia (be kita ko, įskaitant) vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu, iš esmės patvirtino, jog Direkcija nebuvo atsakinga už pareiškėjo nušalinimą nuo pareigų nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. sausio 19 d. ir VTĮ garantijos, numatytos nušalintiems valstybės tarnautojams, šiuo konkrečiu atveju netaikomos.

21.  Teismas, atsižvelgdamas į teismų praktiką, padarė išvadą, kad laikino nušalinimo trukmė ir nušalinimo pasekmės valstybės tarnautojo tarnybos santykiams nepriklausė nuo darbdavio valios, todėl atsakovas neturi pareigos išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį, tačiau toks darbo užmokestis (kaip žala) galėtų būti priteisiamas civilinio proceso tvarka tuo atveju, jei būtų nustatyti neteisėti teisėjo ir teismo veiksmai bei priežastinis ryšys, lėmęs tokios žalos atsiradimą. Akcentuota ir tai, kad baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjui kaip kaltinamajam taikyta procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo pareigų, tebėra nagrinėjama Šiaulių apygardos teisme (iki 2022 m. lapkričio 29 d. paskirti šeši posėdžiai). Administracinis teismas nėra kompetentingas vertinti, ar nušalinimas nuo pareigų kaip procesinė prievartos priemonė baudžiamojoje byloje buvo pritaikytas pagrįstai. Šis klausimas nepatenka į nagrinėjamo ginčo ribas.

22.  Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų teisėtumo, nustatė, kad atsakovas 2022 m. sausio 19 d. gavo pareiškėjo 2022 m. sausio 18 d. prašymą dėl apmokamų atostogų suteikimo ir susitikimo tolesniems darbo santykiams aptarti. Šiame prašyme pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam žinoma, jog nebėra tokios įstaigos kaip Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos bei jo pareigybės. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 13 straipsniu, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo Nr. I-891 4, 5, 7, 9, 10, 18 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymu (2020-06-23 Nr. XIII-3087), nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos buvo pertvarkyta į valstybės įmonę Lietuvos automobilių kelių direkciją. Atsižvelgiant į Direkcijos statuso pasikeitimą, pasikeitė ir Direkcijoje dirbusių darbuotojų pareigybės bei jų turinys: pagal VTĮ reglamentavimą, Direkcijoje nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. neliko pareigybių, turinčių valstybės tarnautojo statusą. Direkcijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-126 patvirtintas Direkcijos darbuotojų pareigybių sąrašas. Keičiantis Direkcijos statusui, 2020 m. rugpjūčio 31 d. Valstybinės reikšmės kelių ir tiltų planavimo skyriaus vedėjo (valstybės tarnautojo) pareigybė, kurią iki nušalinimo užėmė pareiškėjas, taip pat buvo panaikinta. Kita vertus, dėl įvykusių struktūrinių pertvarkymų pareiškėjo užimta pareigybė buvo panaikinta dar 2019 m. liepos 1 d., todėl nagrinėjamam ginčui taikytina VTĮ redakcija, įsigaliojusi 2019 m. sausio 1 d. Pasikeitus Direkcijos statusui ir panaikinus karjeros valstybės tarnautojo pareigybę pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą (valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama), pareiškėjas 2022 m. kovo 18 d. atleistas iš pareigų.

23.  Teismas, vadovaudamasis VTĮ 2 straipsnio 11 dalimi ir 49 straipsnio 1 dalimi, teismų praktika dėl reikalavimo tinkamai atlikti valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūrą, nustatė, kad Direkcija kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VTD), prašydama išaiškinti teisinį reglamentavimą dėl įstaigos vadovo ir kitų darbuotojų darbo santykių tęstinumo, keičiantis įstaigos statusui. Teismas, įvertinęs VTD 2020 m. gegužės 15 d. pateikto atsakymo Direkcijai turinį, pabrėždamas, kad vertinant struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje, o Direkcijos pertvarkymas buvo reglamentuotas teisės aktais ir yra paremtas valstybės politika, sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas grąžinti jį į eitas arba lygiavertes pareigas objektyviai nėra įmanomas. Direkcijoje nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. nebeliko tarnautojų statusą turinčių asmenų.

24.  Teismas konstatavo, kad atsakovas pareiškėjui ne tik siuntė pranešimus dėl jo pareigybės panaikinimo, bet kartu ir siūlė kitas analogiškas pareigas pagal darbo sutartį, kol Direkcija turėjo biudžetinės įstaigos statusą. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2019 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 3-103 buvo patvirtinta nauja Direkcijos administracijos struktūra ir schema. Tokio skyriaus (Valstybinės reikšmės kelių ir tiltų planavimo skyrius) ir tokios pareigybės (Valstybinės reikšmės kelių ir tiltų planavimo skyriaus vedėjas), kokias užėmė pareiškėjas, neliko nuo 2019 m. liepos 1 d.

25.  Teismas, išanalizavęs pareiškėjui siųstų Direkcijos 2019 m. kovo 25 d. rašto Nr. (2.20)2-1673 ir prie jo pridėto 2019 m. kovo 21 d. pranešimo Nr. (2.12)2-1583, 2019 m. gegužės 17 d. rašto Nr. (2.20)2-2737, 2020 m. liepos mėn. siųsto pranešimo dėl pareigybės panaikinimo Nr. (2.12)2-2549 turinį, jų įteikimo aplinkybes, pabrėžė, kad tie patys dokumentai pareiškėjui buvo siųsti ir 2020 m. rugpjūčio mėn. 2020 m. spalio mėn. ir 2021 m. gegužės mėn. Direkcija dokumentus su pranešimais pareiškėjui dar bandė įteikti per antstolius, tačiau nesėkmingai. Pareiškėjo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje jo nebuvo rasta. Antstolis dokumentus bandė įteikti ir per baudžiamąją bylą nagrinėjantį teismą, tačiau buvo gauta informacija, kad pareiškėjas teismo posėdžiuose dalyvauja nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą ir gyvena (duomenys neskelbtini). Teismas priėjo prie išvados, kad Direkcija laikėsi VTĮ įtvirtinto reguliavimo, bandydama informuoti pareiškėją apie pareigybės panaikinimą, siūlymus užimti atitinkamas pareigas.

26.  Teismas, akcentuodamas VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nurodė, kad nėra ginčo, jog ginčo santykių metu, t. y. 2019 metais, kai Direkcija siuntė pareiškėjui pranešimus ir siūlymus, jam buvo 59 metai, t. y. jam dar nebuvo suėjęs pensinis amžius (VTĮ 51 str. 1 d. 6 p.). Pareiškėjas nepateko į socialiai pažeidžiamesnių asmenų grupę, todėl jam neturėjo būti taikomi ilgesni terminai pranešimams apie pareigybės panaikinimą. Direkcija įrodė tinkamai įgyvendinusi pareigą pranešti, įteikti pareiškėjui dokumentus dėl pareigybės panaikinimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš paties pareiškėjo 2022 m. sausio 19 d. kreipimosi į Direkciją dėl atostogų suteikimo matyti, jog pareiškėjui buvo žinoma, kad Direkcija buvo pertvarkyta ir kad jo pareigybės nebeliko. Be to, pareiškėjui 2022 m. sausio 18 d. rašte nurodžius el. pašto adresą ((duomenys neskelbtini)), jam visi atsakovo turimi dokumentai, svarbūs atleidimo procedūrose, taip pat ir pakartotinis pranešimas apie naikinamą pareigybę, buvo išsiųsti šiuo elektroninio pašto adresu.

27.  Teismas pastebėjo, kad pareiškėjui buvo siunčiamas pasiūlymas eiti darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigas – Transporto infrastruktūros planavimo ir inovacijų departamento Transporto infrastruktūros planavimo skyriaus A1 lygio projekto vadovo pareigas. Pareiškėjui buvo siūloma užimti vieno aukščiausių lygio pareigas – A1 pareigybė, kuriai būtinas ne žemesnis kaip aukštasis universitetinis išsilavinimas su magistro kvalifikaciniu laipsniu ar jam prilygintu išsilavinimu. Tai viena iš vadovaujančių pareigybių. Teismas iš Kelių planavimo ir plėtros vedėjo pareigybės aprašymo (pareiškėjas šias pareigas užėmė iki 2017 m. balandžio 3 d.) ir Valstybinių kelių ir tiltų planavimo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo (pareiškėjas šias pareigas užėmė nuo 2017 m. balandžio 3 d.) nustatė, kad 2019 m. kovo 13 d. įsakymu patvirtintame Transporto infrastruktūros planavimo ir inovacijų departamento Transporto infrastuktūros planavimo skyriaus projekto vadovo pareigybės aprašyme specialūs reikalavimai iš esmės nesiskiria, todėl pripažino, kad Direkcija įvykdė pareigą siūlyti pareiškėjui jo kompetenciją ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Dėl to, kad pareiškėjas nesirūpino korespondencijos atsiėmimu, negali būti laikoma, kad Direkcija neįvykdė pareigos pranešti apie pareigybės panaikinimą ir siūlyti jam kitas lygiavertes pareigas.

28.  Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nebendradarbiavo su darbdaviu ir nereagavo į pranešimus apie pareigybės panaikinimą, neišreiškė nuomonės dėl sutikimo užimti kitas pareigas, konstatavo, kad Direkcija įvykdė visus įstatyminius reikalavimus tinkamai siūlyti alternatyvas panaikinus pareiškėjo pareigybę dėl struktūrinių pertvarkymų ir, nesant galimybės perkelti pareiškėją į kitas pareigas (jam neišreiškus nuomonės dėl galimybės eiti kitas siūlomas pareigas), jį pagrįstai atleido iš darbo. Taigi, Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

29.  Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumo, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi ir teismų praktika. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie sveikatos pablogėjimą, emocinius išgyvenimus ir pan. Vien deklaratyvūs teiginiai apie sveikatos būklę negali būti pagrindu priteisti prašomo dydžio žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad Direkcija nepažeidė teisės aktų reikalavimų, atleisdama pareiškėją iš darbo, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui iš Direkcijos neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą ir kad ji susijusi su tariamai neteisėtu atleidimu iš pareigų.

30.  Teismas priėjo prie išvados, kad Direkcija, atleisdama pareiškėją, ėmėsi visų priemonių tinkamai informuoti jį apie pareigybės panaikinimą, siūlė užimti kitas pareigas, tačiau dėl paties pareiškėjo neveikimo ir nebendradarbiavimo objektyviai nebuvo įmanoma įteikti dokumentus. Direkcija neatliko jokių pažeidimų, pareiškėjo atleidimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovo priimti sprendimai dėl pareiškėjo pareigybės panaikinimo bei atleidimo iš pareigų yra teisėti ir pagrįsti. Teismas, nusprendęs netenkinti pagrindinių skundo reikalavimų, atmetė ir išvestinius reikalavimus dėl darbo užmokesčio ir delspinigių už nušalinimo laiką priteisimo, grąžinimo į pareigas, kompensacijos už priverstinę pravaikštą ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo. Kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas, teismas tenkino atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir, atsižvelgdamas į tai, kad prašoma priteisti suma yra pagrįsta, susijusi su nagrinėjama byla ir neviršija maksimalaus atlygintino dydžio, priteisė atsakovui iš pareiškėjo 5 003,54 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

III.

31.  Pareiškėjas A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 28 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo arba priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundo reikalavimus tenkinti.

32.  Pareiškėjas tvirtina, kad teismas į bylos nagrinėjimą atsakovu nepagrįstai neįtraukė Lietuvos valstybės, nes būtent jai reiškimas reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos valstybė nebuvo įtraukta į bylą, nors privalėjo būti įtraukta trečiuoju asmeniu.

33.  Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nusprendė, jog VTĮ garantijos, numatytos nušalintiems valstybės tarnautojams, šiuo konkrečiu atveju netaikomos, neįvertindamas teisės spragos, atsiradusios po Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo. Esant Konstitucinio Teismo išaiškinimui, teismas, įvertinęs, kad VTĮ 41 straipsnio 2 dalies norma dalyje, kurioje nurodyta, jog už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, privalėjo konstatuoti teisės spragą ir ją užpildyti ad hoc (esant konkrečiai situacijai; tik šiuo atveju; tik šį kartą), pagal savo kompetenciją spręsdamas bylą dėl šio individualaus visuomeninio santykio ir taikydamas (bei aiškindamas) teisę.

34.  Pareiškėjas tvirtina, kad jis nebuvo informuotas apie pareigų panaikinimą ir naujų pareigų siūlymą. Atsakovo 2019 m. kovo 25 d. ir 2019 m. gegužės 17 d. pranešimai buvo siunčiami adresu: (duomenys neskelbtini), nors pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini). Be to, antstolis G. P. bandė įteikti dokumentus, tačiau sužinojo, kad pareiškėjas yra gydomas ligoninėje, o antstolis A. L. Šiaulių apygardos teisme sužinojo, kad pareiškėjas yra gydomas ne Lietuvoje, o (duomenys neskelbtini), todėl dokumentai nebuvo įteikti. Atsakovas, sužinojęs, kad pareiškėjas yra gydomas (duomenys neskelbtini), nebandė įteikti dokumentų pareiškėjui jo gydymo vietos adresu (duomenys neskelbtini).

35.  Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad Direkcija įvykdė pareigą siūlyti pareiškėjui jo kompetenciją ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Atsakovas siūlė pareiškėjui užimti Transporto infrastruktūros planavimo ir inovacijų departamento Transporto infrastuktūros planavimo skyriaus projekto vadovo pareigas, kurios yra žemesnio lygio (A1), taip pat nėra vadovaujančio pobūdžio, nes Transporto infrastuktūros planavimo skyriaus vadovas (vadovaujančio pobūdžio pareigos (A2), kurias pareiškėjas ėjo iki nušalinimo, nėra tapačios Transporto infrastuktūros planavimo skyriaus projekto vadovo pareigoms (vykdomojo pobūdžio pareigos).

36.  Pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimus dėl žalos atlyginimo priteisimo. Teigia, kad atsakovas, atleisdamas pareiškėją, nesiėmė visų priemonių tinkamai informuoti jį apie pareigybės panaikinimą, nesiūlė užimti kitas analogiškas pareigas, nesumokėjo kompensacijos už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, siuntė pareiškėjui dokumentus klaidingais adresais, neįvertino, kad pareiškėjas ilgą laiką buvo gydomas (duomenys neskelbtini), kur dokumentus buvo įmanoma įteikti. Atsakovas atliko pažeidimus, o pareiškėjo atleidimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Prašomos atlyginti neturtinės žalos dydžiui nustatyti yra reikšminga tai, kad pareiškėjas pas atsakovą dirbo ilgiau nei 20 metų, buvo vertinamas tik gerai ir labai gerai, neteisėti atsakovo veiksmai turėjo įtakos pareiškėjo sveikatos būklei, jis patyrė ir patiria didelį stresą, pažeminimą, emocinius išgyvenimus, dalykinės reputacijos pablogėjimą, sveikatos sutrikimus.

37.  Pareiškėjo teigimu, teismas, priteisdamas atsakovui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, neįvertino, jog atsakovas nepagrįstai išlaidavo bylinėjimuisi, nepateikė įrodymų dėl išlaidų apmokėjimo, nusikalstamai siekė pasisavinti pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM). Atsakovas pateikė bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo dokumentą – 2022 m. balandžio 27 d. pavedimą 39 787,05 Eur sumai, kurio paskirtyje nurodyta: už teisines paslaugas pagal sąskaitas COB Nr. 11555-11574. Nors į bylą yra pateiktos sąskaitos Nr. 11508 ir Nr. 11571, tačiau šios sąskaitos nėra nurodytos mokėjimo pavedime, o iš pateiktų pavedimo kopijų nėra įmanoma nustatyti, ar sąskaitos Nr. 11508 ir Nr. 11571 yra įtrauktos į pavedimo paskirtį „COB Nr. 11555-11574“. Atsakovas nepateikė advokatų kontoros pažymos, kurioje būtų nurodyti visi pirminį atsiskaitymą patvirtinantys dokumentai. Nesant tokių duomenų, nėra pagrindo tvirtinti, kad pateiktos sąskaitos ir jų apmokėjimai už 39 787,05 Eur sumą yra būtent už šioje byloje patirtas 5 003,54 Eur išlaidas. Į atsakovo naudai priteistą sumą yra įtrauktas PVM, nors atsakovas nepatyrė jokių išlaidų PVM dalyje. Teismas, priteisdamas atsakovui PVM, sudarė sąlygas jam praturtėti, be pagrindo pasisavinant PVM, kuris teismo sprendime nėra išskirtas, todėl nebus grąžintas valstybei. Be to, abu atsakovo atsiliepimus rengė tie patys atstovai, o jų turinys ne tik nedidelės apimties, bet ir iš esmės identiškas, kaip ir paaiškinimų turinys. Atsakovas nedetalizavo atstovavimo išlaidų, o procesinių dokumentų ir atsiliepimo išlaidos akivaizdžiai viršija galimus priteisti maksimalius dydžius. Iš esmės vienintelės išlaidos, kurias atsakovas galbūt patyrė, tai atsiliepimo parengimo išlaidos, kurių įvertinimas 5 003,54 Eur suma neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų ir yra laikytinas atsakovo nepagrįstu išlaidavimu.

38.  Atsakovas Lietuvos automobilių kelių direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą, priimti ir vertinti naują įrodymą – A. A. asmens kortelę, taip pat priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

39.  Atsakovas nurodo, kad iš pareiškėjo argumentų nėra aišku, kas byloje turėtų būti atsakovu, o kas – trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra atstovaujamas profesionalių teisininkų, bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies kontekste teismui negali būti perkeliama našta identifikuoti pareiškėjo prašymo esmę, už pareiškėją parinkti gynybos būdus, nustatyti, kas byloje turi būti atsakovu, kas – trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir pan. Be to, Direkcija pirmosios instancijos teisme laikėsi nuoseklios pozicijos, kad nušalinimas pareiškėjui taikomas BPK nustatyta tvarka teismo nutartimis, o ne Direkcijos sprendimu, todėl ji nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų, o dėl žalos atlyginimo turi būti kreipiamasi į kitus subjektus. Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje pripažino ir nurodė, kad reikalavimas dėl galbūt neteisėtų nušalinimų nuo darbo turėtų būti reiškiamas civilinio proceso tvarka. Pareiškėjas, manydamas, kad jam dėl nušalinimo kilo žala, turėjo reikalavimus reikšti civilinio proceso tvarka nušalinimą pritaikiusiems subjektams, o ne Direkcijai, kuri neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

40.  Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teisme nekėlė argumento dėl neva po Konstitucinio Teismo nutarimo atsiradusios teisės spragos bylą nagrinėjant, jį nurodė tik apeliaciniame skunde. Tokiu būdu pareiškėjas bando papildyti skundo pagrindą bei išplėsti ginčo ribas, o tai nesuderinama su ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatytu reglamentavimu. Bet kuriuo atveju pareiškėjo teiginiai, jog, Konstituciniam Teismui VTĮ nuostatas pripažinus prieštaraujančioms Konstitucijai, atsirado teisės spraga (legislatyvinė omisija) ir teismas turėjo ją užpildyti, yra nepagrįsti. Konstitucinis Teismas nepripažino, kad teisinis reguliavimas ginčui aktualiu klausimu per se (savaime) yra prieštaraujantis Konstitucijai. Be to, pareiškėjas nenurodo, kokią konkrečią spragą teismas turėjo užpildyti, kokiu būdu turėjo tai padaryti.

41.  Atsakovas tvirtina, kad jis nepažeidė VTĮ 49 straipsnio 1 dalies reikalavimų tinkamai informuoti asmenį, kai jo pareigybė yra panaikinama. Nors pareiškėjas nurodo, kad gydėsi (duomenys neskelbtini), tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad buvo išvykęs ar gydomas (duomenys neskelbtini). Be to, Direkcija neturėjo duomenų, kokiu adresu (duomenys neskelbtini) reikėjo siųsti dokumentus. Antstolio, kuris įteikinėjo dokumentus pareiškėjui, pažymose nėra identifikuota, koks pareiškėjo adresas (duomenys neskelbtini). Bylos duomenys patvirtina Direkcijos aktyvius veiksmus siekiant informuoti pareiškėją tiek deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tiek pasitelkiant antstolį. Pareiškėjas šiuo aspektu nesielgė apdairiai ir rūpestingai – neatsiiminėjo korespondencijos jam siunčiamos gyvenamosios vietos adresu, nedeklaravo išvykimo į (duomenys neskelbtini), neinformavo darbdavio apie pasikeitusią gyvenamąją vietą, todėl dėl tokio pasyvaus neveikimo turi prisiimti jam kylančias neigiamas pasekmes. Be to, su apeliaciniu skundu teikiamas naujas įrodymas patvirtina, kad atsakovui buvo žinomas tik pareiškėjo adresas: (duomenys neskelbtini).

42.  Atsakovas pabrėžia, kad VTĮ 49 straipsnio 1 dalies tikslas – informuoti valstybės tarnautoją apie naikinamą jo pareigybę, o šiuo atveju pareiškėjui apie tai buvo žinoma dar iki Direkcijos pranešimų apie pareigybės panaikinimą, ką patvirtina ir pareiškėjo 2022 m. sausio 18 d. kreipimosi į Direkciją dėl atostogų suteikimo turinys.

43.  Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde pakartotinai keliamas klausimas dėl pareiškėjui siūlytų pareigų lygiavertiškumo, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovė nurodė, kad supranta, jog pareiškėjo buvusios pareigybės – Valstybinės reikšmės kelių ir tiltų planavimo skyriaus vedėjo – nebeliko ir kad nėra įmanoma grąžinti jo į eitas pareigas. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas dėl grąžinimo į lygiavertes pareigas buvo pakeistas į kompensaciją, apeliacinio skundo argumentai dėl siūlytų pareigų nelygiavertiškumo turi būti atmesti. Pareiškėjui buvo pasiūlytos Transporto infrastruktūros planavimo ir inovacijų departamento Transporto infrastuktūros planavimo skyriaus projekto vadovo pareigos. Nors pareiškėjas teigia, kad šios pareigos yra žemesnio lygio (A1), tačiau naujai suformuotame skyriuje skyriaus vadovo pareigybė taip pat yra A1 lygio. Direkcija objektyviai dėl struktūrinių pokyčių negalėjo siūlyti pareiškėjui labiau analogiškų pareigų anksčiau turėtosioms bei siūlė pareiškėjui užimti pareigybę, kuriai keliami specialūs reikalavimai beveik vienodi panaikintajai pareigybei.

44.  Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas pakartoja, nepateikdamas įrodymų, jog dėl atsakovo veiksmų yra patyręs neturtinę žalą, tačiau pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo juos pakartotinai nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

45.  Atsakovas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų akcentuoja, kad iki bylų sujungimo rengė du atsiliepimus į pareiškėjo skundus ir realiai galėjo iš pareiškėjo prašyti priteisti didesnę sumą. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra ženkliai mažesnės nei galimos priteisti. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo kartu su PVM aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kad teismai, nustatydami atlygintinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, privalo vadovautis CPK normomis ir neturi pareigos priteistiną sumą vertinti bylos šalims kaip mokesčių mokėtojams galbūt kilsiančių mokestinių prievolių bei teisių aspektu ir pagal tai koreguoti priteistiną išlaidų atlyginimą. Į bylą yra pateiktos PVM sąskaitos faktūros Nr. 11568 ir Nr. 11571, kurios patenka į mokėjimo pavedimo paskirtyje nurodytas apmokėtas sąskaitas. Byloje nėra PVM sąskaitos faktūros Nr. 11508, į kurią referuoja pareiškėjas. Be to, pareiškėjas reikalauja perteklinių įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Advokatų kontoros pažyma nėra būtinas bylinėjimosi išlaidų patyrimą patvirtinantis įrodymas.

46.  Atsakovas 2022 m. spalio 3 d. pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

47.  Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Pranešimo ir Įsakymo, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos, panaikinimo, pareiškėjo grąžinimo į eitas arba joms lygiavertes pareigas (pareiškėjas iš esmės atsisakė šio reikalavimo pirmosios instancijos teismo posėdyje, prašė teismo apginti jo teises kitu būdu), vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nesumokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. sausio 19 d. priteisimo bei delspinigių dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki skundo padavimo dienos priteisimo.

48.  Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

49.  Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, nors ir netiksliai identifikavo ginčo šalis. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Direkcijos įvykdyta pareiškėjo atleidimo procedūra atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo panaikinti ginčijamus administracinius aktus ir priteisti pareiškėjui jo pageidaujamas sumas, tačiau teismas netiksliai apskaičiavo atsakovui priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus, deklaratyviai tvirtindamas, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes, taip pat kvestionuoja atsakovui priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

50.  Pirmosios instancijos teismas atsakovu šioje administracinėje byloje pripažino VĮ Lietuvos automobilių kelių direkciją. Teismas 2022 m. vasario 28 d. nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde trečiaisiais suinteresuotais asmenimis nurodė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės ir darbo ministerijos, tačiau iš skundo turinio matyti, jog ginčo išsprendimas neturės įtakos nurodytiems asmenims, todėl jie neįtrauktini į bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai, tačiau taip pat laiko, jog pareiškėjo pretenzijos apeliaciniame skunde dėl Lietuvos valstybės neįtraukimo į bylos nagrinėjimą yra pagrįstos. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties kodekso 6.273 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde jam padarytą neturtinę žalą siejo su Direkcijos veiksmais, jo teigimu, neteisėtai jį atleidžiant iš darbo (be kita ko, tinkamai neinformuojant apie pareigybės panaikinimą, nepasiūlant kitų tinkamų pareigų). Taigi, šioje byloje atsakovu taip pat pripažintina Lietuvos valstybė, atstovaujama Direkcijos. Atsižvelgdama į tai, kad Direkcija jau dalyvauja bylos nagrinėjime ir jai buvo sudarytos galimybės išdėstyti savo poziciją bei reikalavimus, kuriais ji pasinaudojo, vadovaudamasi protingumo, proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, teisėjų kolegija laiko, kad šis pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumas nėra esminis ir nepažeidžia atsakovo Lietuvos valstybės (jo atstovo Direkcijos) procesinių teisių, todėl nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.

51.  Teisėjų kolegija pastebi, kad Konstitucinis Teismas pareiškėjo pabrėžiamame 2021 m. gruodžio 22 d. nutarime priėjo prie išvados, jog:

51.1.    Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

51.2.    Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

52.  Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šiuo atveju pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ne VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, o Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio pagrindu, t. y. Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, kuria jam paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų. Laikino nušalinimo terminas buvo pratęsiamas ir keičiamas taip pat teismo nutartimis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Direkcija tik vykdė teismų sprendimus, priimdama atitinkamus įsakymus, kuriais laikė, jog pareiškėjas yra nušalintas nuo pareigų (Baudžiamojo proceso kodekso 157 str. 1 d.). Taigi, VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos ir Konstitucinio Teismo pateiktas jų vertinimas šioje administracinėje byloje neturi esminės reikšmės.

53.  Be to, minėtame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė pagal pareiškėjos prašymą tiriantis, ar Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Įstatymo 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją už nušalinimo laikotarpį darbo užmokestis nemokamas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, t. y. vykdant reikalavimą visais atvejais iki baudžiamojo proceso pabaigos nušalinti asmenį, apie kurį gauta informacijos, jog jis įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams. Kaip pažymėta anksčiau, nagrinėjamoje administracinėje byloje susiklosčiusi situacija yra kitokia, t. y. pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ne VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, o teismo nutartys skirti jam procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų bei pratęsti šios priemonės taikymo terminą buvo priimamos įvertinus individualias pareiškėjo aplinkybes. Pastebėtina ir tai, kad šiuo metu pareiškėjo laikinas nušalinimas nuo pareigų yra pasibaigęs ir nebesukelia jam kliūčių gauti atitinkamas socialines išmokas, pavyzdžiui, nedarbo draudimo išmoką; pareiškėjas yra atleistas iš pareigų ir todėl jam nebetaikomi ribojimai dirbti kitą darbą ir pan. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad darbo užmokestis (kaip žala) galėtų būti priteisiamas pareiškėjui civilinio proceso tvarka tuo atveju, jei būtų nustatyti neteisėti teisėjo ir teismo veiksmai bei priežastinis ryšys, lėmęs tokios žalos atsiradimą, tačiau šiuo metu baudžiamoji byla Nr. 1-4-354/2022 dar nėra užbaigta, o administracinis teismas nėra kompetentingas vertinti, ar nušalinimas nuo pareigų kaip procesinė prievartos priemonė baudžiamojoje byloje buvo taikytas pagrįstai. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai remiasi Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu, tvirtindamas, jog nagrinėjamu atveju atsirado teisės spraga, kurią pirmosios instancijos teismas turėjo užpildyti ad hoc, tačiau nepagrįstai to nepadarė.

54.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, jog jis buvo tinkamai informuotas apie pareigybės panaikinimą, siūlymą užimti kitas pareigas pagal darbo sutartį ir pan., tvirtindamas, kad pranešimai buvo siunčiami ne tuo adresu, o antstolis galėjo sužinoti pareiškėjo gydymo įstaigos adresą (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teisme pareiškėjas (jo atstovė) nekvestionavo, ar pranešimai pareiškėjui buvo siunčiami tinkamu adresu. Nors teismo posėdyje pareiškėjo atstovė akcentavo, jog pareiškėjo judėjimo teisė Lietuvos Respublikoje ir už jos ribų nebuvo apribota, tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės. Pareiškėjas patvirtino, jog jo adresas yra (duomenys neskelbtini), ir byloje nėra duomenų apie tai, kad jis buvo savalaikiai informavęs atsakovą apie savo gyvenamosios vietos (deklaruotos ar faktinės) laikiną arba nuolatinį pasikeitimą. Be to, kaip teisingai pastebėjo atsakovo atstovas, byloje nėra jokių konkrečių ir objektyvių duomenų apie pareiškėjo gyvenamosios vietos pasikeitimą, jo buvimą ligoninėse (įskaitant ligonines užsienyje).

55.  Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo 2022 m. liepos 27 d. pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, kurioje nurodytas jo adresas – (duomenys neskelbtini), o atsakovas prie atsiliepimo į apeliacinį skundą – pareiškėjo asmens kortelę (sudarymo data ir aplinkybės neaiškios), kurioje nurodytas jo namų adresas – (duomenys neskelbtini) (namo numeris neaiškus, galbūt (duomenys neskelbtini)). Atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl tinkamo pareiškėjo informavimo buvo iškeltas ir detaliai nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, o pareiškėjas ir atsakovas neįvardijo kliūčių, dėl kurių atitinkamų dokumentų negalėjo gauti ir pateikti pirmosios instancijos teismui, atsisakytina priimti ir tirti apeliacinėje instancijoje šiuos naujus dokumentus (ABTĮ 142 str. 3 d.).

56.  Skundžiamame teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėjas nebuvo rastas jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš duomenų Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ matyti, kad šiuo metu deklaruotas pareiškėjo gyvenamosios vietos adresas – (duomenys neskelbtini), šis adresas nurodytas ir ant pareiškėjo procesinių dokumentų. Iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad 2019 m. kovo 21 d. pranešimas dėl pareigybės panaikinimo (2019 m. kovo 25 d. raštas), 2019 m. gegužės 17 d. pranešimas dėl pareigybės panaikinimo ir pasiūlymas eiti kitas pareigas (2019 m. gegužės 17 d. raštas) buvo siunčiami pareiškėjui registruotu paštu, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau adresatas neatsiėmė jam skirtų siuntų. 2020 m. liepos 7 d. pranešimas dėl pareigybės panaikinimo buvo siunčiamas pareiškėjui adresu (duomenys neskelbtini), tačiau adresatas neatsiėmė ir šios siuntos. Direkcijos 2020 m. spalio 9 d. prašyme antstoliui perduoti (įteikti) dokumentus nurodyti keli pareiškėjo adresai: (duomenys neskelbtini). Antstolis nustatė, kad (duomenys neskelbtini) yra tušti sklypai, o (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nebuvo rastas, tačiau kieme sutikta moteris nurodė, jog pareiškėjas yra ligoninėje. Antstolis, vykdydamas pakartotinį Direkcijos prašymą perduoti (įteikti) dokumentus ir 2021 m. birželio 8 d. atvykęs į teisiamąjį posėdį Šiaulių apygardos teisme, buvo informuotas, kad pareiškėjas į teismą neatvyksta, gyvena (duomenys neskelbtini). Aptartos aplinkybės patvirtina, jog Direkcija ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama įteikti pareiškėjui pranešimus. Pareiškėjo teiginiai, kad jis turėjo teisę išvykti iš savo deklaruotos gyvenamosios vietos, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog Direkcija, bandydama informuoti pareiškėją, laikėsi VTĮ reguliavimo, o pareiškėjas nebendradarbiavo su darbdaviu.

57.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jam pasiūlytos eiti pagal darbo sutartį Transporto infrastruktūros planavimo ir inovacijų departamento Transporto infrastruktūros planavimo skyriaus A1 lygio projekto vadovo pareigos nebuvo analogiškos jo anksčiau eitoms pareigoms valstybės tarnyboje. Teisėjų kolegija pakartotinai pastebi, kad pareiškėjas šiuo aspektu nereiškė pretenzijų pirmosios instancijos teisme. Be to, šios pretenzijos yra deklaratyvaus pobūdžio, nes pareiškėjas nenurodė, ar po pertvarkymo Direkcijoje apskritai buvo pareigos, kurios būtų analogiškos jo anksčiau eitoms pareigoms ir kurias jis būtų priėmęs, taip pat kodėl minėtos pareigos neatitiko jo kompetencijos ir kvalifikacijos. Tokie abstraktūs jo nusiskundimai atmestini.

58.  Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

59.  Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė Direkcijos neteisėtų veiksmų, o jo teiginiai apie sveikatos pablogėjimą, emocinius išgyvenimus ir pan. nėra patvirtinti jokiais įrodymais. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės tik pakartoja abstrakčius, deklaratyvaus pobūdžio teiginius apie patirtą žalą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu Direkcijos veiksmų vertinimu. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia išvados, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl jo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestinas.

60.  Dėl pareiškėjo nusiskundimų dėl atsakovui priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

61.  Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų, be kita ko, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija; toliau – ir Rekomendacijos), nustatyta tvarka.

62.  Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso šalis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-195-442/2020). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-98-520/2020).

63.  Teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą neriboja proceso šalies statusas – viešojo administravimo subjektas, tačiau atstovavimo išlaidos gali būti atlyginamos šiam subjektui tik tais atvejais, kai jos buvo būtinos siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus, ir tai spręsdamas teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, atstovo pasitelkimas buvo būtinas. Administracinių bylų teisenos įstatymas taip pat neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Nereti atvejai, kai iškilus sudėtingam teisiniam klausimui viešojo administravimo subjekto vidiniai resursai yra nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-534-575/2018). Bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).

64.  Pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui iš pareiškėjo 5 003,54 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl nagrinėjamoje byloje atsakovui buvo būtina pasitelkti advokato pagalbą, juolab kad, remiantis viešai skelbiamais duomenimis (www.lakd.lrv.lt), Direkcijoje yra Teisės skyrius. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje iškelti teisiniai klausimai nebuvo sudėtingi, taikytinos teisės normos yra aiškios, o teismų praktika dėl nušalinimo nuo pareigų, atleidimo iš valstybės tarnybos bei neturtinės žalos atlyginimo yra nuosekli bei gausi. Aplinkybė, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo užimta pareigybė buvo panaikinta dar jo nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu, nekeičia tokio teisėjų kolegijos vertinimo, kadangi tai nepakeitė pareiškėjo ir atsakovo teisių ir pareigų apimties (ginčas dėl to ir nebuvo kilęs), be to, šiuo aspektu buvo kilęs tik nesudėtingas fakto nustatymo klausimas – ar pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie pareigybės panaikinimą ir siūlymą užimti kitas pareigas.

65.  Apibendrinama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, o teismo padaryti neesminiai pažeidimai yra ištaisomi šia nutartimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra iš dalies palankus ir atsakovui, jis įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), tačiau, vadovaujantis anksčiau išdėstytais argumentais, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, išlaidos advokato pagalbai šioje byloje atitinka būtinumo kriterijų (tokių išlaidų atlyginimo priteisimo kontekste), todėl atsakovo prašymas priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 28 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuria atsakovui valstybės įmonei Lietuvos automobilių kelių direkcijai priteista iš pareiškėjo A. A. 5 003,54 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Netenkinti atsakovo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginimą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                        Audrius Bakaveckas

Iveta Pelienė

Milda Vainienė