eA-134-968/2023

Administracinė byla Nr. eA-134-968/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01783-2021-7 Procesinio sprendimo kategorija 36 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 18 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.  Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus 2021 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 21-IL-10-01409-e „Atsisakyti A. M. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Vilniaus AVPK išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

2.  Pareiškėjas skundą grindė tokiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas yra ilgametis medžiotojas, turi galiojantį medžioklės bilietą išduotą dar nuo 1995 m. rugpjūčio 9 d. Pareiškėjas 2005 m. balandžio 28 d. gavo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kuris galiojo iki 2010 m. balandžio 28 d. bei įsigijo nuosavybėn medžioklei skirtus ginklus. Pareiškėjui leidimas laikyti (nešiotis) ginklus reikalingas, kad galėtų įgyvendinti teisę medžioti, todėl pareiškėjas pateikė Vilniaus AVPK 2021 m. kovo 18 d. prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai). Pareiškėjas per visą ilgametę medžiotojo patirtį nėra padaręs nė vieno su ginklų naudojimu ar medžioklės taisyklių laikymųsi susijusio pažeidimo. Vilniaus AVPK, priimdamas Sprendimą, nepateikė įrodymų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytą nepriekaištingos reputacijos reikalavimą, t. y. kad pareiškėjas per metus pakartotinai padarė administracinius nusižengimus, kuriais buvo šiurkščiai pažeisti medžioklę reglamentuojantys teisės aktai.

2.2. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas yra abstraktus, jame neįtvirtinti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į įstatymo saugomus teisinius gėrius tikimybė. Šiame punkte nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę. Taikant 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą kaip draudimą visą likusį gyvenimą asmeniui, kuris buvo teistas, gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pažeidžiami Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalys, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), jos 14 straipsnis.

2.3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nutraukti ikiteisminiai tyrimai pareiškėjui teisinių pasekmių sukelti nebegali. Vien faktas, kad dėl pareiškėjo buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, negali būti laikomas pakankamu riboti pareiškėjo įstatymo suteiktas teises. Nutrauktų ikiteisminių tyrimų duomenys neįrodo pareiškėjo pavojingumo, o Sprendimas nepagrįstas jokiais kitais argumentais. Vilniaus AVPK, remdamasis aplinkybėmis dėl pradėtų, bet nutrauktų ikiteisminių tyrimų, paneigia nekaltumo prezumpciją. Teistumo sukeltos teisinės pasekmės negali varžyti asmens teisių ir laisvių visą likusį jo gyvenimą. Ir to negali paneigti siekis apsaugoti visuomenę ir užtikrinti viešąją tvarką, nes šios vertybės savaime nėra svarbesnės už asmens interesus. Tik pagal vieną iš ikiteisminių tyrimų pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (jam buvo paskirta bausmė – areštas 90 parų; 2011 m. rugpjūčio 26 d. bausmė įvykdyta). Sprendimo priėmimo metu pareiškėjo teistumas išnykęs, o po šio įvykio yra praėję 16 metų.

2.4. Pareiškėjas nekelia grėsmės kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai patvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas nei Sprendimo priėmimo metu, nei skundo padavimo metu nėra įtariamuoju ar kaltinamuoju bei nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, jog pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, pareiškėjas yra stabilios psichinės būklės. Nors pareiškėjas, net ir esant išnykusiam jo teistumui, sėkmingai integravosi į visuomenę, nepadarė naujų teisės pažeidimų, tačiau jam ir toliau taikomi specialūs teisiniai apribojimai, kurie yra ne kas kita kaip baudimo tąsa. Asmeniui tapus nebepavojingu visuomenei, teistumo stigma nebegali būti taikoma.

2.5. Dauguma administracinių nusižengimų, kuriuos padarė pareiškėjas, susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimais (greičio viršijimas, automobilio sustojimas vietoje, kur draudžiama tai daryti ir kt.). Kelių eismo taisyklių pažeidimai iš dalies yra neišvengiami, todėl tokie smulkūs pažeidimai neturėtų būti siejami su neigiamai pareiškėją charakterizuojančiomis aplinkybėmis. Jie negali neginčijamai įrodyti, jog pareiškėjas yra pavojingas visuomenei. Nei vienas administracinis nusižengimas nesusijęs su ginklų laikymo taisyklių pažeidimais. Sprendime nurodyta, kad paskutinį kartą administracinėn atsakomybėn pareiškėjas buvo patrauktas 2020 m. vasario 12 d., tačiau kartu nėra nurodytas konkretaus pažeidimas.

2.6. Sprendime nepagrįstai nenurodyta ir dėl to nepagrįstai neįvertinta, jog, nepaisant to, kad pareiškėjas padarė administracinius nusižengimus, pareiškėjas atsakomybės nevengė, visas nuobaudas įvykdė laiku. Paskutinį kartą administracinėn atsakomybėn pareiškėjas buvo patrauktas tik 2020 m. vasario 12 d., po šio įvykio praėjo metai ir trys mėnesiai, kas patvirtina, kad pareiškėjas per metus nėra padaręs tokio pat pobūdžio nusižengimų. Be to, pareiškėjo padaryti administraciniai nusižengimai pagal esmę ir pobūdį nelaikytini pavojingais visuomenei ir negali būti vertinami kaip pagrindas neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Nors yra baustas už administracinius nusižengimus, tačiau jie nėra šiurkštūs, jais nebuvo padaryta žala kitų asmenų turtui ir sveikatai, o tai reiškia, kad pareiškėjas yra pagarbus, atsakingas ir drausmingas vairuotojas. Nėra duomenų, kad pareiškėjas piktnaudžiautų alkoholiu ar darytų kokius nors teisės pažeidimus apsvaigęs nuo alkoholio. Kadangi pareiškėjas nėra baustas už šiurkščius, grubius nusižengimus ar už analogiško pobūdžio nusižengimus, jis negali būti laikomas piktybiniu pažeidėju, nuolat nesilaikančiu teisės aktuose nustatytų elgesio taisyklių, kuriam negali būti išduodamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus.

2.7. Vilniaus AVPK, priimdamas Sprendimą, apsiribojo tik faktinių aplinkybių išdėstymu, nepateikė argumentų (motyvų), kokiu būdu pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, nuosavybei, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai. Todėl Sprendimas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nustatytų reikalavimų, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

3.  Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymui nebūtina nustatyti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. Todėl tai, kad pareiškėjas, išskyrus turto prievartavimą už kurį buvo nuteistas, buvo tik įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, nereiškia, kad atsisakymas jam išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus yra nepagrįstas. Faktai apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas, jų pobūdį nulemia neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, įrodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatyto teisinio reglamentavimo, jo netinkamas vertybines nuostatas dėl valstybėje nustatytos tvarkos, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų ir nepaisant taikytų įstatymų numatytų sankcijų, linkusį ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Todėl padaryta išvada, kad pareiškėjas ir ateityje gali kelti grėsmę visuomenės saugumui, pagrįsta. Atsižvelgus į tai, kad šaunamieji ginklai yra ribotos civilinės apyvartos objektai, jų turėjimas ir nešiojimas yra susijęs su padidinta rizika pačiam asmeniui ir aplinkiniams, buvo tinkamai įvertintos visos aplinkybės. Nustačius pareiškėjo ir visuomenės interesų pusiausvyrą, buvo pagrįstai ir teisėtai atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

II.

4.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.  Teismas nustatė, kad:

5.1.    Šiaulių rajono policijos komisariate 1995 m. rugsėjo 4 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-1-00571-95 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK, teisės aktas galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.) 273 straipsnio 2 dalį (Turto prievartavimas), 1996 m. sausio 25 d. baudžiamoji byla buvo nutraukta pagal BPK 5 straipsnio 2 punktą;

5.2.    Kauno miesto vyriausiajame policijos komisariate 2005 m. liepos 26 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 23-1-00708-05 pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (Turto prievartavimas), 2008 m. lapkričio 10 d. Kauno apygardos teisme buvo priimtas nuosprendis (įsiteisėjo 2010 m. lapkričio 12 d.), kuriame konstatuota, kad pareiškėjas kartu su kitais asmenimis, veikdami bendrininkų grupėje, neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami psichinę prievartą, vertė nukentėjusįjį perduoti jiems 10 000 JAV dolerių, kaip nuostolių atlyginimą už 2003 m. balandžio 8 d. policijos pareigūnų surastas ir paimtas cigaretes. Pareiškėjas iš nukentėjusiojo pinigų reikalavo per 3 susitikimus, taip pat telefonu. 2005 m. liepos 26 d. naktį apie 3.00 val. nukentėjusiojo namo kieme sprogo kovinė granata, sprogimo metu nukentėjusysis patyrė turtinę (7 600 Lt) ir neturtinę žalą. Pareiškėjas padarė tyčinį nusikaltimą iš savanaudiškų paskatų itin pavojingu būdu – organizuojant sprogimą nukentėjusiojo gyvenamojo namo kieme. Pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, sunkinančią aplinkybę teismas pripažino tai, kad nusikalstamą veiką pareiškėjas padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, ir jam buvo paskirta bausmė areštas 90 parų;

5.3.    Šiaulių miesto vyriausiajame policijos komisariate 2006 m. rugpjūčio 16 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-1-00575-06 pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (Savavaldžiavimas). Pareiškėjas 2006 m. spalio 25 d. buvo pripažintas įtariamuoju. Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimu 2006 m. gruodžio 22 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pagal BPK 212 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą;

5.4.    Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2009 m. balandžio 2 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-00042-09, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (Sukčiavimas). 2009 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjas pripažintas įtariamuoju. 2010 m. birželio 21 d. Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pagal BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktą;

5.5.    Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2010 m. balandžio 29 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-2-00089-10 pagal BK 294 straipsnio 1 dalį (Savavaldžiavimas), BK 178 straipsnio 3 dalį (Vagystė). Pareiškėjas 2010 m. liepos 14 d. buvo pripažintas įtariamuoju. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. lapkričio 26 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį buvo nutrauktas pagal BPK 212 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pagal BK 178 straipsnio 3 dalį – BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktą;

5.6.    Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2010 m. spalio 26 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-1-00403-10 pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas). Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 10 d. buvo pripažintas įtariamuoju. Šiaulių apygardos prokuratūros 2015 m. sausio 23 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pagal BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktą;

5.7.    Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2012 m. sausio 18 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr.10-1-00025-12 pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas). Pareiškėjas 2012 m. vasario 10 d. buvo pripažintas įtariamuoju. Šiaulių apygardos prokuratūros 2012 m. vasario 13 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pagal BPK 212 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą;

5.8.    Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2012 m. gegužės 18 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-1-00197-12 pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį (Neteisėtas praturtėjimas). Pareiškėjas 2014 m. birželio 16 d. buvo pripažintas įtariamuoju. Šiaulių apygardos prokuratūros 2014 m. rugsėjo 18 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pagal BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktą;

5.9.    Pareiškėjas 2015 m. vasario 18 d. vairavo automobilį, kuris nedraustas privalomu civilinės atsakomybės draudimu, vairuotojo pažymėjimo galiojimas pasibaigęs, dėl ko surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) 123 straipsnio 5 dalį, 1241 straipsnio 8 dalį. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė – pakartotinai per metus padarytas tokios pat rūšies pažeidimas, už kurį jau buvo paskirta administracinė nuobauda. Pareiškėjui už administracinį pažeidimą buvo paskirta bauda 31 Eur;

5.10.  Šiauliuose 2017 m. vasario 3 d. 11.55 val. sustabdžius transporto priemonę tikrinančiam pareigūnui pareiškėjas neįjungė privalomojo avarinio signalo, dėl to pareiškėjui surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir paskirta 15 Eur bauda;

5.11.  2017 m. vasario 6 d. atliktas daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) buto Nr. (duomenys neskelbtini) patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad buto savininkas (pareiškėjas) ūkio būdu be statinio kapitalinio remonto projekto vykdo ypatingosios kategorijos statinio kapitalinį remontą: teisės aktų nustatyta tvarka nesamdytas rangovas, nepaskirtas (nepasamdytas) statinio statybos techninis prižiūrėtojas. Pareiškėjui 2017 m. kovo 1 d. už statybos įstatymo pažeidimą buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 363 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjui už šį administracinį nusižengimą buvo paskirta 280 Eur bauda;

5.12.  Šiauliuose 2018 m. balandžio 12 d. 14 val. pareiškėjas, vairuodamas automobilį, sustojo ir paliko jį ant geltonos ištisinės linijos, kuri žymi vietas, kur uždrausta sustoti (stovėti). Už padarytą administracinį pažeidimą pareiškėjui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjui už šį administracinį nusižengimą buvo paskirta 15 Eur bauda;

5.13.  Šiauliuose 2018 m. rugpjūčio 28 d. 12.38 val. pareiškėjas vairuodamas automobilį, viršijo leistiną greitį 28 km/val., dėl to pareiškėjui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 416 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjui už šį administracinį nusižengimą buvo paskirta 15 Eur bauda;

5.14.  Šiauliuose 2019 m. gruodžio 4 d. 12.15 val. mokamoje automobilių stovėjimo aikštelėje pareiškėjas nesumokėjo už automobilio stovėjimą, dėl to pareiškėjui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 418 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjui už šį administracinį nusižengimą buvo paskirta 10 Eur bauda.

6.  Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2001 m. balandžio 12 d. nutarimas; 2013 m. sausio 25 d. nutarimas; 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas; kt.), Įstatymo (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2021 m. gegužės 5 d.) nuostatomis (1str. 1 d., 17 str. 1 d. 10 p.), jų turinį aiškinančia LVAT praktika, padarė išvadą, kad konstatavimui, jog asmuo kelia (gali kelti) grėsmę, nebūtina nustatyti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymui pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrįsta pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, jog dėl pareiškėjo buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis už turto prievartavimą ir kad pareiškėjo teistumas už šią nusikalstamą veiką yra išnykęs. Taip pat ginčo nėra, kad dėl pareiškėjo buvo pradėti daug ikiteisminių tyrimų pagal įvairaus pobūdžio sunkumo ir pavojingumo nusikalstamas veikas, kurie vėliau buvo nutraukti, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Teismas šiuo atveju sutiko su Vilniaus AVPK, jog pareiškėjo teiginiai, kad jo padaryti nusikaltimai nepatenka į Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų grupes, o teistumas yra išnykęs, nepaneigia Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo pagrįstumo. Teismas padarė išvadą, kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjo padaryta nusikalstama veika, dėl kurios buvo priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, tiek administraciniai pažeidimai ir nusižengimai rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatyto teisinio reglamentavimo, jo netinkamas vertybines nuostatas valstybėje nustatytos tvarkos atžvilgiu bei nepaisymą įstatymų. Todėl teismas konstatavo, kad ateityje pareiškėjas, laikydamas šaunamuosius ginklus, kurie yra padidinto pavojaus šaltiniai, gali kelti grėsmę visuomenės saugumui.

7.  Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo, teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Pareiškėjo skundą atmetęs, teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl išlaidų atlyginimo.

III.

8.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

9.  Apeliacinis skundas, kuriame pareiškėjas nurodo tas pačias byloje nustatytas aplinkybes ir argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui, be kita ko, dėl nutrauktų ikiteisminių tyrimų teisinių pasekmių Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo kontekste, pareiškėjo padarytų administracinių nusižengimų pavojingumo, jų įtakos pareiškėjo asmenybės vertinimui ir Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymui, jo geros psichinės būklės, dėl to, kad pareiškėjo padaryti teisės pažeidimai nepatenka į Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 10 punkte išvardytus kriterijus, kuriems esant asmuo nebelaikomas nepriekaištingos reputacijos, ir kt., grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Sprendimas neatitinka konstitucinių proporcingumo ir teisėtų lūkesių apsaugos principų, nes pareiškėjo pavojingumas nėra toks, koks nustatytas Įstatyme, 2017 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2017/853, kuria iš dalies keičiama Tarybos direktyva 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės (toliau – ir Direktyva), LVAT praktikoje. Sprendimas išimtinai formalus, priimtas pažeidžiant ne tik Įstatymo nuostatas, bet ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5, 9 ir 10 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo principus, LVAT praktiką.

9.2. Teismo sprendimas yra neteisingas, neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas, priimtas neatsižvelgiant į galiojančią teismų praktiką ir faktines aplinkybes, prieštarauja teisinės valstybės principui, yra neproporcingas, pažeidžia teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principus, jis prieštarauja Konvencijos 14 straipsniui, Konstitucijos 29 straipsniui, Direktyvos 1 straipsnio 4 punktui.

9.3. Nei teismas, nei Vilniaus AVPK priimtuose sprendimuose nenurodė motyvų, neatliko individualaus vertinimo, kuris leistų konstatuoti, jog pareiškėjas kelia ar keltų grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui bei kitoms įstatymais saugomoms vertybėms.

9.4. Teismas atkartojo Sprendime, atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, tačiau nepasisakė dėl pareiškėjo skunde aiškiai išdėstytų argumentų, kuriais buvo grindžiama tai, kad Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, neatsižvelgė į naujausią LVAT praktiką (2019 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3679-520/2021), kurioje pabrėžiama, kad turi būti atliekamas „kokybinis“ nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas, nes ne kiekvienas asmens padarytas teisės pažeidimas savaime sudaro pagrindą teigti, jog asmuo kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Teismas neįvertino pareiškėjo skundo argumentų, kad pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu negalėjo ir ateityje negalės kelti grėsmės eismo saugumui ir kitoms vertybėms, nes pareiškėjas suprato savo elgesio pasekmes, padarė išvadas ir siekia pasikeisti.

9.5. Teismas, remdamasis Sprendime išdėstytais pareiškėjo neatsakingo elgesio faktais, nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui. Laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėją neigiamai charakterizuojančių teisės pažeidimų padarymo, ilgas. Todėl pareiškėjo argumentai apie gyvenimo pokyčius yra pakankami daryti išvadą, kad pareiškėjas pasikeitė ir atitinka visus reikalavimus dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklo išdavimo.

9.6. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, nes įrodymus ištyrė ir įvertino selektyviai, nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Jis nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo padaryti administraciniai nusižengimai įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytoms vertybėms. Nei Vilniaus AVPK, nei teismas netyrė visų padarytų administracinių nusižengimų turinio, jų padarymo laiko, aplinkybių, neatsižvelgė į jų pavojingumą. Vilniaus AVPK ir teismas nepagrįstai prioritetą suteikė neaktualiems įvykiams, buvusiems prieš 26 metus, nevertindamas dabartinių ir aktualiausių pareiškėjo elgesį apibūdinančių aplinkybių.

9.7. Vilniaus AVPK ir teismas be pagrindo rėmėsi ikiteisminiais tyrimais, kurie buvo nutraukti, neatsižvelgė į tai, kad jokių aktualių ir pradėtų ikiteisminių tyrimų dėl pareiškėjo Sprendimo priėmimo metu nebuvo.

9.8. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas galimai prieštarauja Konstitucijai, nes toks jo pritaikymas, koks buvo atliktas priimant Sprendimą, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas prieštarauja Konstitucijai, nes, pirma, jame nėra apibrėžta, kokio laikotarpio duomenys turi būti analizuojami vertinant asmens grėsmę, prieš kiek laiko turi būti padarytas paskutinis teisės pažeidimas, kokie duomenys gali būti vertinami ir turi teisinę reikšmę. Antra, aptariama teisės norma įteisina asmenų teisių ribojimą ir tais atvejais, kai turima duomenų, jog asmuo „gali kelti“ grėsmę. Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas policijos įstaigai savo nuožiūra vertinti iš esmės bet kokius duomenis, nepriklausomai, ar tai duomenys apie teisės pažeidimą, ar ne, nepriklausomai nuo tų duomenų šaltinio, vertinti bet kokio laikotarpio duomenis, nepaisant to, prieš kiek laiko buvo padarytas pirmas ar paskutinis pažeidimas ir (ar) įvyko kitas vertintas faktas. Taip pat Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas yra neproporcinga priemonė Įstatymo tikslams pasiekti, nesudaro prielaidų užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp Įstatymo siekiamų tikslų ir asmenų teisių ribojimo. Ši teisės norma faktiškai užkerta galimybę asmeniui ateityje įsigyti ginklą. Dėl Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto tampa beprasmės kitos Įstatymo teisės normos, pavyzdžiui, 18 straipsnio 2 dalies 1–12 punktai, kuriuose aiškiai nustatyti atvejai, kada asmuo nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos, ir terminai, kuriems pasibaigus asmuo gali įgyti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Toks teisinis reglamentavimas yra prieštaringas, o jo taikymas neprognozuojamas, sudarantis sąlygas viešojo administravimo subjektams piktnaudžiauti savo įgaliojimais, vilkinti sprendimų priėmimą ir taip varžyti asmens teises bei laisves neribotą laiką.

10.  Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą, kartodamas nustatytas bylos aplinkybes, argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11.  Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Vilniaus AVPK) Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus 2021 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 21-IL-10-01409-e „Atsisakyti A. M. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“, teisėtumo ir pagrįstumo.

12.  Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas, be kita ko, konstatavo kad pareiškėjo padaryta nusikalstama veika, administraciniai pažeidimai ir nusižengimai, patvirtina, jog ateityje jis, laikydamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę visuomenės saugumui, konstatavo, kad Sprendimas, kuriuo Vilniaus AVPK atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, yra teisėtas ir pagrįstas.

13.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu įvertinimu. Jis teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Nurodo, kad, nepaisant visų jį neigiamai charakterizuojančių aplinkybių, pareiškėjas pasikeitė ir atitinka visus reikalavimus leidimui laikyti (nešiotis) ginklus gauti.

14.  Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nebus vertinami pareiškėjo argumentai, kurie nebuvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui ir dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

15.  Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, paprastai patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.). Byloje nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

16.  Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas.

17.  Nustatyta, kad Vilniaus AVPK Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo 2021 m. kovo 18 d. prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, kuriuo pareiškėjas prašė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai), vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir remdamasis duomenimis apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus (žr. šios Nutarties 5 p.).

18.  Įstatymo 17 straipsnyje įtvirtinti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai. Pagal šio straipsnio 1 dalies 10 punktą (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2273 redakcija, turinys iš esmės nepakitęs nuo 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcijos įsigaliojimo, tuo metu – 17 str. 1 d. 11 p.) Įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.

19.  LVAT ne kartą konstatavo, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardyti gėriai (žmogaus gyvybė, sveikata, nuosavybė, visuomenės saugumas, viešoji tvarka) yra didesnė vertybė, nei tam tikro asmens subjektyvi teisė disponuoti ginklu; teisė turėti ir laikyti ginklus nėra nei konstitucinė teisė, nei saugoma pagal Konvenciją (žr., pvz., 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021; 2022 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-691-815/2022). Įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-624-1319-14; 2015 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-349-822/2015; 2022 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-476-492/2022). Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-2833-12; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-325-492/2022).

20.  Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas baudžiamojon atsakomybėn už turto prievartavimą buvo patrauktas (teistumas išnykęs) nustačius, kad jis padarė tyčinį nusikaltimą iš savanaudiškų paskatų itin pavojingu būdu – organizuojant sprogimą nukentėjusiojo gyvenamojo namo kieme. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčija. Pareiškėjas nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl šis faktas nėra reikšmingas sprendžiant dėl pareiškėjo asmens charakteristikos. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 18 d. iki 2019 m. gruodžio 4 d. ne kartą buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už įvairaus pobūdžio pažeidimus ir nusižengimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei pareiškėjas nurodo apeliaciniame skunde, Vilniaus AVPK ir pirmosios instancijos teismas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo kontekste vertino pareiškėjo padarytus administracinės teisės pažeidimus ir nusižengimus, jų pobūdį. Pastarieji duomenys patvirtina, kad pareiškėjas linkęs pažeisti viešąją tvarką. Įvertinusi šias bylos aplinkybes, atsižvelgusi į šių aplinkybių pobūdį, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėju, kad, priimant Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, nebuvo atliktas jo, siekiančio gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei, individualus vertinimas.

21.  Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl jį teigiamai charakterizuojančių aplinkybių, kurių neva nepagrįstai neįvertino pirmosios instancijos teismas, nepaneigia Vilniaus AVPK ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad pareiškėjui pagrįstai neišduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. Aplinkybė, kad nuo pareiškėją neigiamai charakterizuojančių teisės pažeidimų padarymo praėjo daug laiko, per se (savaime) nereiškia, kad neginčijamai įrodytas pareiškėjo elgesys praeityje nagrinėjamu atveju yra nebeaktualus.

22.  Byloje nenustatytos aplinkybės, kurios leistų daryti išvadą, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, yra akivaizdžiai neteisingas ir (arba) neproporcingas.

23.  Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, dėsto argumentus, dėl ko, jo nuomone, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo aspektu primintina, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 110 str. 1 d., ABTĮ 4 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

24.  Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje jau yra išaiškinęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (2001 m. balandžio 12 d. nutarimas; 2013 m. sausio 25 d. nutarimas; 2016 m. vasario 2 d. nutarimas). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (be kita ko), nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (2013 m. sausio 25 d. nutarimas; 2016 m. vasario 2 d. nutarimas). Pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą nustatyti leidimų įsigyti ginklus ir šaudmenis išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti tokias įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, kurias taikant teistiems už nusikalstamos veikos padarymą asmenims tam tikrą įstatymų leidėjo nustatytą laiką leidimai įsigyti ginklus ir šaudmenis nebūtų išduodami, o išduotieji būtų panaikinami. Pažymėta ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu turi būti sudaryta galimybė kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, leidimo įsigyti ginklus ir šaudmenis neišduoti nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kuris net ir praėjus įstatymų leidėjo nustatytam laikui ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Konstituciją, inter alia, konstitucinį proporcingumo principą, atitiktų ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, padariusiems tam tikrus itin pavojingus nusikaltimus, už kuriuos numatytos pačios griežčiausios bausmės, leidimai įsigyti tam tikrus ginklus ir šaudmenis niekada nebūtų išduodami (2020 m. birželio 5 d. nutarimas); [Įstatymo] 17 straipsnio 1 dalies 10 punkt[e] <...> numatyta galimybė įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją, t. y. priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti, laikyti ar nešiotis <...> ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo) (2020 m. birželio 5 d. nutarimas).

25.  Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje taikytas teisinis reglamentavimas sudaro prielaidas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą taikančioms institucijoms įvertinti individualią asmens, pateikusio prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, situaciją ir individualizuoti šiam asmeniui taikytinas jo teises ribojančias priemones. Todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

26.  Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

27.  Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepadarė proceso teisės pažeidimų, nenukrypo nuo LVAT formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                        Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė