e2AT-68-697-2016

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Administracinė byla Nr. e2AT-68-697-2016 Teisminio proceso Nr. 4-30-3-00414-2015-7                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.10;

3.27.1; 3.27.13 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 25 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. S. ir jo atstovų advokatų Žygimanto Pacevičiaus ir Andriaus Šidlausko prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 12 d. nutarimo ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nutarties. Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 12 d. nutarimu A. S. nubaustas pagal ATPK 621 straipsnio 3 dalį 1448 Eur dydžio bauda už tai, kad, būdamas kooperatinės bendrovės „M.“ tiekimo direktoriumi, 2015 m. rugpjūčio mėn. organizavo miško kirtimą privačiame miške, nuosavybės teise priklausančiame I. A. K. ir esančiame (duomenys neskelbtini) (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini)), VĮ Utenos miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) sklypuose (duomenys neskelbtini) ir kvartalo (duomenys neskelbtini) sklype (duomenys neskelbtini). Šio kirtimo metu minėtuose miško sklypuose plynu ir rinktiniu kirtimais buvo neteisėtai, t. y. neturint galiojančio 2015 m. leidimo miškui kirsti, iškirsta 231 vnt. žalių medžių, tai sudaro 122,909 kietmetrių žalios medienos; taip pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 straipsnio 6 dalies, Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799 „Dėl privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų patvirtinimo“, 20 punkto reikalavimus.

2. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartimi paliktas nepakeistas Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 12 d. nutarimas ir administracinėn atsakomybėn patraukto A. S. apeliacinis skundas netenkintas.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto A. S. ir jo atstovų advokatų Ž. Pacevičiaus ir A. Šidlausko prašymas priimtas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

4. Pareiškėjai administracinėn atsakomybėn patrauktas A. S. ir jo atstovai advokatai Ž. Pacevičius ir A. Šidlauskas, vadovaudamiesi ATPK 30221 straipsnio 14 dalies 2 punkto nuostatomis, prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 12 d. nutarimą bei Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

4.1. Prašyme teigiama, kad abiejų instancijų teismai padarė esminius materialiosios teisės pažeidimus, kurie turėjo įtakos neteisėtų sprendimų priėmimui, nes teismai netinkamai aiškino bei taikė ATPK 62l straipsnio nuostatas ir neteisingai įvertino administracinėn atsakomybėn patraukto A. S. veiksmus. Be to, teismai nepagrįstai nesivadovavo teismo precedentu, suformuotu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. N-9 (62)-312/2005 ir Kauno apygardos teismo nutarime byloje Nr. ATP-1233-348/2014 dėl ATPK 62 straipsnio taikymo.

4.2. ATPK 62l straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė tam, kas savavališkai kirto, naikino arba žalojo medžius ir krūmus privačiuose miškuose. Pareiškėjų nuomone, šiame įstatyme nėra numatyta, kad be leidimo atliktas miško kirtimas užtraukia administracinę atsakomybę, o yra numatyta, kad tik „savavališkas“ miško kirtimas atitinka šiame straipsnyje numatyto pažeidimo sudėties požymius, ir „leidimo“ neturėjimas nėra nurodytas, kaip kad yra nustatyta ATPK 622 straipsnyje. Todėl pareiškėjai mano, kad negalima teigti, jog visais atvejais miško kirtimas, neturint galiojančio leidimo, yra „savavališkas“ kirtimas ATPK 621 straipsnio prasme. Ši teisės norma negali būti taikoma tuo atveju, kai nors ir nebuvo išduotas leidimas tik dėl žmogiškosios klaidos, tačiau byloje esantys dokumentai ir teismo nustatytos aplinkybės patvirtinta, kad miško kirtimas yra iš esmės teisėtas (toks kirtimas nedraudžiamas pagal teisės aktus) ir buvo suderintas su kompetentingomis institucijomis. Tokiais atvejais, pareiškėjų nuomone, asmuo galėtų būti baudžiamas tik dėl procedūrų, nustatančių miško kirtimo dokumentavimą, pažeidimo, bet ne už neteisėtą „savavališką“ miško kirtimą. Dėl to prašymo autoriai nesutinka su žemesnių instancijų teismų pateiktu ATPK 621 straipsnio aiškinimu ir teigia, kad teismai nepagrįstai sutapatino dvi panašias (kai veiką atliekantys asmenys neturi galiojančio  leidimo kirsti mišką), tačiau  savo pavojingumu ir žalingais padariniais visiškai skirtingas situacijas. Pareiškėjų teigimu, veikos neteisėtumas ir pavojingumas yra akivaizdus tada, kai miško kirtimas nenumatytas miškotvarkos projekte, kuris niekada nederintas su jokiomis kompetentingomis valstybės institucijomis, apskritai draudžiamas teisės aktais, kuriam net negali būti išduotas leidimas, ar atliktas be miško savininko žinios ir valios. Tokios veikos motyvas – gauti didelę materialinę naudą, ir jos padariniai – didelė žala tiek aplinkai, tiek miško savininkui. Tačiau veika, kai atliekamas kirtimas, kuris suplanuotas galiojančiame teisės aktų reikalavimus atitinkančiame, kompetentingų valstybės institucijų patvirtintame miškotvarkos projekte, kuriam jau kartą buvo išduotas leidimas ir neegzistuoja jokių kliūčių išduoti leidimą pakartotinai, jei tik būtų kreiptasi, ir turint miško savininko sutikimą atlikti kirtimą, t. y. kai atliekamas iš esmės teisėtas, su kompetentingomis institucijomis suderintas ir suplanuotas kirtimas, bet padarytas tik formalus procedūros pažeidimas – tik dėl žmogiškosios klaidos nesikreipta dėl pakartotinio leidimo išdavimo – nėra pavojinga, nesukelia jokios žalos aplinkai ar miško savininkui, nes miškas tame plote jau galėjo būti iškirstas leidimo galiojimo metu. Dėl  to  pareiškėjai mano, kad teismai yra neteisūs, aiškindami, kad šios dvi skirtingos veikos užtraukia tą pačią ATPK 621 straipsnyje numatytą atsakomybę ir turi sukelti tuos pačius neigiamus padarinius.

4.3. Pareiškėjai nurodo, kad nagrinėjamu atveju 2006 m. buvo parengtas miškotvarkos projektas, kuriame buvo numatyti 2006-2015 m. kirtimai ir kuris buvo suderintas su įgaliotomis atitinkamomis institucijomis. Atlikus šiame miškotvarkos projekte numatytus ginčijamus kirtimus šio projekto galiojimo metu (2015 m.), pareiškėjų nuomone, nėra pagrindo juos laikyti „savavališkais“ ATPK 621 straipsnio prasme. Miškotvarkos projektas yra ūkininkavimo privačiuose miškuose pagrindas, o leidimai kirsti mišką išduodami tokio projekto pagrindu. Nagrinėjamu atveju tai jau buvo kartą padaryta 2013 m., kai miškotvarkos projekto pagrindu buvo išduotas leidimas. Leidimo išdavimas 2013 m. (galiojimo laikas nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) patvirtina, kad, esant galiojančiam miškotvarkos projektui, nėra jokių kliūčių gauti leidimą atlikti projekte numatytus kirtimus. Dėl to pareiškėjai teigia, kad nagrinėjamu atveju vien tai, kad nebuvo gautas leidimas 2015 m. atlikti kirtimus, savaime negali suponuoti išvados, jog buvo veikiama „savavališkai“. Kartu tai reiškia, kad nėra nustatyta, jog A. S. vykdė miško kirtimus nesuderinęs su kompetentingomis institucijomis, taip pažeisdamas įstatymų reikalavimus, t. y. „savavališkai“, ir dėl to jis negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 621 straipsnį. Apibendrindami pareiškėjai teigia, kad nagrinėjamos bylos aplinkybių visuma, ypač tai, kad pagrindinis su visomis kompetentingomis institucijomis suderintas dokumentas – miškotvarkos projektas – leido atlikti kirtimus, todėl vien tai, kad nebuvo gautas naujas leidimas, kuriam gauti nebuvo jokių kliūčių, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog A. S. veiksmuose yra visi ATPK 621 straipsnyje numatyto pažeidimo sudėties požymiai, todėl ši administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta.

4.4. Be to, nagrinėjamu atveju neteisingai išaiškinus ir netinkamai pritaikius ATPK 621 straipsnio nuostatas, gali kilti labai sunkios finansinės pasekmės administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, nes jis ne tik turi sumokėti jam teismo paskirtą baudą, bet iš jo gali būti konfiskuoti jo darbo įrankiai (labai vertinga miško kirtimo technika), iškirsta mediena ar pajamos iš šios veiklos, o jo atliktos investicijos įsigyjant mišką iškirtimui ir darbo sąnaudos nebus kompensuojamos. Kartu jis yra įpareigotas atlyginti aplinkai padarytą žalą – 56 908,59 Eur. Pareiškėjai teigia,  kad tokie ypač dideli neigiami finansiniai padariniai administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui gali būti nepakeliami ir tokio masto atsakomybės taikymas už veiką, kurią atlikti nėra jokio kito motyvo kaip tik žmogiškoji klaida, yra aiškiai neprotingas ir nesuderinamas su teisingumo principu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris ATPK prasme reikalauja, kad administracinė nuobauda savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padaryto administracinio teisės pažeidimo pavojingumą. Pareiškime atkreipiamas dėmesys ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas, kad tiek baudžiamajame, tiek administraciniame procese dėl įstatyme numatytų sankcijų taikymo sprendžiama, prieš tai nustačius, kad buvo padaryta įstatymo draudžiama veika. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 7 straipsnis užtikrina, kad veika ar neveikimas, už kurį taikoma atsakomybė, privalo būti aiškiai apibrėžtas įstatymo, o atsakomybė – adekvačiai nuspėjama (1993 m. gegužės 25 d. sprendimas byloje Kokkinakis prieš Graikiją, peticijos Nr. 14307/88).

5. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos (toliau – Tarnyba) direktoriaus pavaduotojas, pavaduojantis direktorių, Albertas Kasperavičius atsiliepimu į pareiškėjų prašymą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus.

5.1. Tarnybos nuomone, pareiškėjai netinkamai aiškina ATPK 621 straipsnio nuostatas, siekiant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą ir atlyginti žalą, padarytą aplinkai.

5.2. Atsiliepime plačiai aptariamos faktinės bylos aplinkybės ir teigiama, kad visiškai nepagrįstas yra pareiškėjų argumentas, jog kirtimas suplanuotas miškotvarkos projekte ir neegzistuoja jokių kliūčių pakartotinai išduoti leidimą, jei būtų kreiptasi, turint miško savininko sutikimą atlikti kirtimą. Tarnyba pažymi, kad pats miškotvarkos projektas nesuteikia teisės kirsti miško ir jis nereiškia, jog pakartotinai kreipiantis bus išduotas leidimas kirsti mišką, nes praėjus keleriems metams miško masyve, kuriame buvo parengtas miškotvarkos projektas, situacija gali būti kardinaliai pasikeitusi ir miško savininkas gali būti įpareigotas koreguoti miškotvarkos projektą. Tokiu atveju leidimas kirsti mišką jokiu būdu negali būti išduodamas.

5.3. Priešingai nei teigia pareiškėjai, abiejų instancijų teismai visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė tinkamas išvadas, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kad A. S. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 621 straipsnio 3 dalyje. Teismai teisingai konstatavo, kad kirtimai buvo atlikti savavališkai, nes A. S., turėdamas patvirtintą miškotvarkos projektą, kirtimo darbus vykdė 2015 m. rugpjūčio mėn., t. y. praėjus daugiau nei 1,5 metų, kai baigėsi leidimo galiojimas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad A. S. vykdomos profesinės veiklos pobūdis (dirba miškininkystės srityje ir yra susipažinęs su miško tvarkymo taisyklėmis bei principais), atliekamų kirtimų mastas ir jiems atlikti reikalingos organizacinės priemonės patvirtina nagrinėjamu atveju jo  (A. S.)  veiksmų, atliktų  neturint  galiojančio leidimo ir privataus miško savininko sutikimo, sąmoningumą ir tyčinį pobūdį. Be to, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis  ATPK 302 straipsnio nuostatomis, A. S. paskyrė minimalią straipsnio sankcijoje numatytą baudą.

6. Pareiškėjų administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. S. ir jo atstovų advokatų Ž. Pacevičiaus bei A. Šidlausko prašymas atmestinas.

Dėl ATPK 621 straipsnio 3 dalies taikymo

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas, patikrina teisės taikymo aspektu (ATPK 30221 straipsnio 13 dalis). Teismas yra saistomas toje administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Ar administracinio teisės pažeidimo byloje teisingai įvertinti įrodymai, ar teisingai nustatyta eismo įvykio situacija ir įrodytas asmens kaltumas padarius ATPK pažeidimą, galutinai patikrinama ir sprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Tai reiškia, kad, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria ir jų nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja, o remiasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, patikrindamas, ar nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų, ar  buvo  tinkamai pritaikytos  materialiosios teisės normos (nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-15/2012, 2AT-75-222/2015, 2AT-38-303/2016 ir kt.). Dėl to prašyme išdėstyti   pareiškėjo teiginiai  nagrinėtini tik  tiek, kiek jie susiję su tinkamu proceso teisės normų taikymu.

7.1. Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

7.2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad privataus miško savininkei  I. A. K. buvo išduotas leidimas nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. kirsti atitinkamą kiekį  jai priklausančio miško, kurio dalį pagal 2013 m. rugsėjo 5 d. nenukirsto miško pirkimo-pardavimo sutartį ji pardavė kooperatinei bendrovei  „M.“.  Ši  bendrovė minėta sutartimi įsipareigojo miško kirtimo ir traukimo darbus atlikti laikantis Miško kirtimų taisyklių ir Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų bei leidime miškui kirsti išdėstytų reikalavimų, t. y. iškirsti, medieną ištraukti ir biržę sutvarkyti iki 2013 m. gruodžio 31 d. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neneigia, kad, būdamas minėtos bendrovės tiekimo direktoriumi, atsakingu už miško kirtimo vykdymą, šiuos darbus organizavo ir atliko  2015 m. rugpjūčio mėn.,  t. y.  kai jau buvo pasibaigęs anksčiau išduoto leidimo atlikti atitinkamus miškotvarkos darbus terminas. Byloje  nėra  duomenų (jų  nepateikė ir  pareiškėjai),  kad  šio leidimo galiojimo  laikas  buvo  pratęstas  pagal atitinkamų asmenų raštišką prašymą (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro  2010 m. gruodžio 30 d. įsakymo „Dėl  leidimų  kirsti mišką išdavimo  tvarkos aprašo patvirtinimo“ 15  punktas) ir galiojo atliekant miško kirtimo darbus. Tai reiškia, kad medžių kirtimas I. A. K. privačiame miške 2015 m. rugpjūčio mėn. buvo atliktas neturint galiojančio leidimo atlikti miškotvarkos projekte suderintus darbus. Juolab kad pagal to paties įsakymo 3 punkto 3.1 papunktį teisė kirsti mišką įgyjama tik gavus leidimą (nuo jame nurodytos datos) ir tokie leidimai išduodami remiantis vidinės miškotvarkos projektais ar šio įsakymo 8 punkte numatytais kitais dokumentais. Esant tokiems bylos duomenims teigti, kad A. S. atliko medžių kirtimą privačiame miške turėdamas galiojantį leidimą šiems darbams atlikti, t. y. nesavavališkai, nėra pagrindo.  Kartu kolegija mano, kad su pareiškėjų teiginiu, jog šis terminas nebuvo pratęstas tik dėl žmogiškosios klaidos, būtų galima sutikti tik tada, jei leidimo galiojimo terminas būtų  praleistas trumpą laiką (kelias dienas), tačiau ne pusantrų metų, kaip kad yra nustatyta nagrinėjamoje byloje.  Taigi,  priešingai nei  teigia pareiškėjai, abiejų instancijų teismai teisingai konstatavo, kad  šiuo atveju kirtimas buvo atliktas savavališkai, nes A. S., turėdamas tik miškotvarkos projektą, kirtimo darbus vykdė 2015 m. rugpjūčio mėn., t. y. praėjus daugiau nei pusantrų metų, kai baigėsi pagal šį miškotvarkos projektą 2013 m. išduoto leidimo galiojimas. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad A. S., dirbdamas tiekimo direktoriumi įmonėje, kurios pagrindinė veiklos kryptis yra paslaugų, susijusių su miškininkyste bei medienos ruoša, teikimas ir darbas su privačių miško valdų savininkais, šiuos konsultuojant įvairiais miškininkystės klausimais, geriau nei paprastas eilinis pilietis žinojo, jog miško kirtimas, neturint galiojančio leidimo tai daryti, yra administracinę atsakomybę sukelianti veika. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. S. ATPK 621 straipsnio 3 dalis taikyta pagrįstai ir tinkamai nustačius šio pažeidimo sudėties būtinąjį požymį – tyčią.

8. Pareiškėjų prašymo teiginiai dėl paskirtos neteisingos, t. y. per griežtos, nuobaudos šiuo atveju  negali būti nagrinėjami, nes toks klausimas  nebuvo keliamas pareiškėjų  apeliaciniame  skunde ir jis nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme (ATPK 249 straipsnis, BPK 367 straipsnio 3 dalis). Šiuo aspektu teisėjų kolegija tik pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ATPK 302 straipsnio nuostatomis, administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui A. S. paskyrė minimalaus dydžio administracinę nuobaudą – baudą, numatytą ATPK 621  straipsnio  3 dalies sankcijoje, ir skundžiamame nutarime nurodė  argumentus bei motyvus, dėl kurių A. S. nepaskirtas ATPK 621 straipsnio 3 dalyje numatytas priemonių, turto arba  pajamų  konfiskavimas  ir nesvarstytas klausimas dėl  išieškojimo nagrinėjamoje byloje nustatytu neteisėtu miško kirtimu aplinkai padarytos (ar nepadarytos) žalos ir jos dydžio.

9. Be to, nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl A. S. atsakomybės pagal ATPK 621 straipsnio 3 dalį, nėra jokio pagrindo vadovautis kaip precedento galią turinčiomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. N-9 (62)-312/2005 ir  Kauno apygardos teismo nutarimu administracinėje byloje Nr.  ATP-1233-348/2014, nes šių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra visiškai skirtingos.

10. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius esminių proceso ar materialiosios teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėtų teismo nutarimo ir nutarties priėmimui  (ATPK 31217 straipsnio 1 dalies 5 punktas),  atnaujinti  A. S. administracinio teisės pažeidimo bylą nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti pareiškėjų administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. S. ir jo atstovų advokatų Žygimanto Pacevičiaus bei Andriaus Šidlausko prašymą atnaujinti bylą.

Teisėjai                                                                                                            Armanas Abramavičius

Vytautas Masiokas

Alvydas Pikelis