eA-260-575/2026

Administracinė byla Nr. eA-260-575/2026 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00585-2024-0 Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 21 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

1.  Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) viršininko pavaduotojo 2024 m. kovo 8 d. rezoliuciją dėl sutikimo su Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamento) Policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) protokoliniu sprendimu netenkinti pareiškėjo prašymo; priteisti iš Komisariato 1000 Eur teisinės pagalbos išlaidų kompensaciją.

2.  Pareiškėjas nurodė, kad dirba Komisariato Reagavimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiuoju patruliu. Policijos departamento Imuniteto valdybos Kauno apygardos skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-10901-23 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalyje, kuriame pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką. Kauno apygardos Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 214 straipsniu, 216 straipsniu, 2023 m. rugsėjo 25 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė, kuriame konstatavo, jog atsižvelgus į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis bei į nutarime išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad įtariamųjų veiksmuose nėra visų jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių, dėl ko ikiteisminis tyrimas nutrauktas.

3.  Ikiteisminio tyrimo nutraukimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) redakcijos 67 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, jog pareigūnui, kuris atlikdamas tarnybines pareigas viršijo tarnybinės rizikos ribas, tuo būdu padarė nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą ir dėl to tapo įtariamuoju (specialiuoju liudytoju), kaltinamuoju arba kuris nukentėjo atlikdamas jam priskirtas tarnybines funkcijas ar dėl vidaus tarnybos, iš statutinei įstaigai skirtų lėšų kompensuojamos teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis. Remiantis šia teisės norma bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2021 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 5-V-861 patvirtinto Policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5 punktu pareiškėjas pateikė prašymą Komisariato viršininkui kompensuoti turėtas 1000 Eur teisinės pagalbos išlaidas.

4.  Pareiškėjo prašymas buvo svarstomas elektroniniu būdu Komisijoje. Komisija 2024 m. kovo 4 d. protokoliniu sprendimu nutarė siūlyti Komisariato viršininkui pareiškėjo prašymo netenkinti. Komisariato viršininko pavaduotojas G. K. 2024 m. kovo 8 d. rezoliucija su tokiu Komisijos pasiūlymu sutiko ir pareiškėjo prašymo netenkino.

5.  Pareiškėjo vertinimu, Komisariato viršininko pavaduotojo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas.

6.  Komisija savo sprendimą grindė Aprašo 21 punktu, kuriame nustatyta, kad pareigūno veiksmai ar neveikimas, kuriuos atlikdamas pareigūnas suvokė ar turėjo suvokti, jog įgyvendina jam suteiktus įgaliojimus priešingais tarnybai interesais ir tikslais, numatė ar turėjo numatyti, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti žalos ar kitų neigiamų padarinių, ir šios žalos ar kitų neigiamų pasekmių norėjo arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai ar joms atsirasti, nelaikomi pareigūno tarnybinės rizikos ribų viršijimu. Komisija, susipažinusi su nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą ir tarnybinio patikrinimo išvada, šiuose dokumentuose aprašytomis ikiteisminio tyrimo ir tarnybinio patikrinimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pateiktu vertinimu, vienbalsiai sprendė, kad pareiškėjo tyčiniai neteisėti veiksmai, dėl kurių jam buvo pareikšti įtarimai, nevertinti kaip tarnybinės rizikos ribų viršijimas. Komisijos vertinimu, pareigūnas, veikdamas kartu su kitais pareigūnais, ir atlikdamas aptartus tyčinius neteisėtus veiksmus, dėl kurių tapo įtariamuoju, suvokė arba turėjo suvokti, jog jis veikia ne pagal teisės aktų reikalavimus, o toks veikimas nelaikytinas tarnybinės rizikos ribų viršijimu.

7.  Komisija, vadovaudamasi Aprašo 10.2 papunkčiu vienbalsiai nusprendė, siūlyti Komisariato viršininkui nekompensuoti pareigūno patirtų teisinės pagalbos išlaidų.

8.  Pareiškėjas nurodė, kad nei ankstesnės, nei nutraukiant ikiteisminį tyrimą galiojusios redakcijos Vidaus tarnybos statute nebuvo nustatyta, jog turėtų teisinių išlaidų kompensacija nėra mokama, jeigu pareigūno kaltė padarius nusikalstamą veiką pasireiškė tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Be to, Vidaus tarnybos statuto 67 straipsnyje nėra nurodyta, jog kompensacijos mokėjimo pagrindai ir sąlygos nustatomi centrinės vidaus tarnybos sistemos įstaigos vadovo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas nesuteikė teisės riboti Vidaus tarnybos statuto 67 straipsnyje įtvirtintos pareigūnų socialinės garantijos, būtina konstatuoti, jog Aprašo 21 punktas yra neteisėtas, taigi juo negali būti remiamasi priimant sprendimus dėl patirtų teisinių išlaidų baudžiamojoje byloje kompensavimo. Lietuvos policijos generalinis komisaras negali savo poįstatyminiu aktu pakeisti ar apriboti pareigūnų socialinės garantijos turinio ar apimties. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 27 straipsnio 8 dalyje nurodyta, jog apie pareigūno panaudotą psichinę ar fizinę prievartą, jei tai lėmė asmens mirtį arba gyvybei pavojingą sveikatos sutrikdymą, nedelsiant pranešama prokurorui. Taigi, kaip matyti iš šios teisės normos, tais atvejais, kai prievartos panaudojimas sukelia asmens mirtį ar jo sveikatos sužalojimą, apie tai turi būti informuojamas prokuroras, kuris ir sprendžia, ar konkrečiu atveju reikia pradėti ikiteisminį tyrimą, ar ne. Tai reiškia, kad prievartos naudojimo teisėtumas nėra preziumuojamas – kiekvienu atveju atliekamas atitinkamas tyrimas ir jo metu nustatoma, ar prievarta buvo naudojama teisėtai, ar ne. Taigi, naudodamas prievartą pareigūnas visuomet rizikuoja padaryti žalos asmens, prieš kurį naudojama prievarta, sveikatai ir / arba gyvybei, taigi, ir rizikuoja, jog jo atžvilgiu bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, siekiant nustatyti, ar šis prievartos naudojimas neperžengė profesinės rizikos ribų. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, pareigūno statusas gali būti įtariamojo arba specialiojo liudytojo, apklausiamo apie jo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Abiem šiais atvejais toks pareigūnas nuo pirmosios apklausos momento turi teisę turėti gynėją / įgaliotąjį atstovą. Tuo atveju, jei pareigūnas pasirenka ne valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, o pats savo lėšomis sudaro teisinių paslaugų sutartį su advokatu, jis neišvengiamai patiria išlaidų, kurios yra tiesiogiai susijusios su prievartos panaudojimu.

9.  Pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl veiksmų, kuriuos jis atliko vykdydamas savo tiesiogines pareigūno pareigas, jis peržengė profesinės rizikos ribas, panaudodamas prievartos priemones prieš kitą asmenį, taigi yra visos sąlygos, numatytos Vidaus tarnybos statuto 67 straipsnyje, kad pareiškėjo turėtos teisinės pagalbos išlaidos jam būtų kompensuotos. Atsižvelgiant į tai, Komisariato viršininko pavaduotojo rezoliucija priimtas sprendimas yra naikintinas ir iš atsakovo yra priteistina 1000 Eur turėtų teisinės pagalbos išlaidų kompensacija.

10.     Atsakovas Komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11.     Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2024 m. vasario 21 d. Komisariato viršininkui pateikė prašymą Nr. PR4-3716 „Dėl teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo“ (toliau – ir Prašymas), kuriuo prašė kompensuoti 1 000 Eur teisinės pagalbos išlaidas, patirtas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-10901-23. Vadovaujantis Aprašo 7 punktu, Prašymas buvo perduotas nagrinėti Komisijai. Komisija 2024 m. kovo 4 d. policijos pareigūnų patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo komisijos posėdžio protokolu Nr. 5-P1-154 (toliau – ir Protokolas) pasiūlė Komisariato viršininkui pareigūno prašymo dėl teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo netenkinti. Komisija nustatė, kad Policijos departamento Imuniteto valdybos Kauno apygardos skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-10901-23 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio (Piktnaudžiavimas) 1 dalyje, kuriame pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką. Kauno apygardos Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 214 straipsniu, 216 straipsniu, 2023 m. rugsėjo 25 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė, konstatavęs, kad atsižvelgus į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis bei nutarime išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo ir kitų įtariamųjų veiksmuose nėra visų jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, dėl ko ikiteisminis tyrimas nutrauktinas.

12.     Nagrinėdama prašymą, Komisija susipažino su Kauno apygardos Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2023 m. rugsėjo 25 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-10901-23. Nutarime, be kita ko, nurodyta, kad aptarti duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad pareigūnai Ž. K., K. B., M. K., veikdami kartu, G. A. sudavė smūgius po to, kai šis jau buvo surakintas antrankiais ir jo veiksmai jau buvo kontroliuojami. Filmuotoje medžiagoje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių tokio pobūdžio, kokią panaudojo minimi pareigūnai, fizinės jėgos naudojimo reikalingumo, būtinumo. Šie duomenys nepagrindžia įtariamųjų teiginių, kad fizinę prievartą jie naudojo pagrįstai ir tiek, kiek to reikėjo tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Komisija pažymėjo, jog vis dėl to, atsižvelgdamas į tai, kad neteisėti pareigūnų veiksmai truko trumpą laiką, pareigūnų suduoti smūgiai nebuvo itin stiprūs ir intensyvūs, G. A. konstatuota nežymi fizinė žala sveikatai ir ji nevertintina kaip didelė neturtinio pobūdžio žala, pareigūnų veiksmai nesukėlė rezonanso visuomenėje, jų neteisėtais veiksmais nebuvo ypač pakenkta valstybės tarnybos autoritetui ir didelė žala valstybei, valstybės tarnybai ir fiziniam asmeniui nebuvo padaryta, o tai, kad pareigūnai viršijo (peržengė) įgaliojimų ribas, nėra pakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei, ir vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, prokuroras ikiteisminį tyrimą nutraukė.

13.     Taip pat dėl pareiškėjo veiksmų buvo atliktas tarnybinis patikrinimas. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2024 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 30-TE-168 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. K.“, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą.  Vidaus tarnybos statuto 68 straipsnyje nustatyta, kad pareigūnui, kuris atlikdamas tarnybines pareigas viršijo tarnybinės rizikos ribas, tokiu būdu padarė nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą ir dėl to tapo įtariamuoju arba davė parodymus kaip liudytojas, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus, kaltinamuoju arba kuris nukentėjo atlikdamas jam priskirtas tarnybines funkcijas ar dėl vidaus tarnybos, iš statutinei įstaigai skirtų lėšų kompensuojamos teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis.

14.     Aprašo 21 punkte (techninė klaida: 20 punktas) nustatyta, kad pareigūno veiksmai ar neveikimas, kuriuos atlikdamas pareigūnas suvokė ar turėjo suvokti, jog įgyvendina jam suteiktus įgaliojimus priešingais tarnybai interesais ir tikslais, numatė ar turėjo numatyti, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti žalos ar kitų neigiamų padarinių, ir šios žalos ar kitų neigiamų pasekmių norėjo arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai ar joms atsirasti, nelaikomi pareigūno tarnybinės rizikos ribų viršijimu.

15.     Komisija, susipažinusi su nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą ir tarnybinio patikrinimo išvada, šiuose dokumentuose aprašytomis ikiteisminio tyrimo ir tarnybinio patikrinimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pateiktu vertinimu, sprendė, kad pareigūno M. K. tyčiniai neteisėti veiksmai, dėl kurių jam buvo pareikšti įtarimai, nevertintini kaip tarnybinės rizikos ribų viršijimas. Komisijos vertinimu, pareigūnas, veikdamas kartu su kitais pareigūnais ir atlikdamas tyčinius neteisėtus veiksmus, dėl kurių tapo įtariamuoju, suvokė arba turėjo suvokti, kad jis veikia ne pagal teisės aktų reikalavimus, o toks veikimas nelaikytinas tarnybinės rizikos ribų viršijimu.

16.     Vidaus tarnybos statuto 68 straipsnyje nustatyta, kad teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis kompensuojamos pareigūnui, kuris, atlikdamas tarnybines pareigas, viršijo tarnybinės rizikos ribas, tokiu būdu padarė nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą ir dėl to tapo įtariamuoju, davė parodymus kaip liudytojas arba buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Kadangi sąvokos „tarnybinės rizikos ribų viršijimas“ išaiškinimas policijos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nepateikiamas, Aprašo 20 punkte nurodyta, kas neturėtų būti vertinama kaip tarnybinės rizikos ribų viršijimas, t. y. pareigūno veiksmai ar neveikimas, kuriuos atlikdamas pareigūnas suvokė ar turėjo suvokti, jog įgyvendina jam suteiktus įgaliojimus priešingais tarnybai interesais ir tikslais, numatė ar turėjo numatyti, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti žalos ar kitų neigiamų padarinių, ir šios žalos ar kitų neigiamų pasekmių norėjo arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai ar joms atsirasti.

17.     Tarnybinio patikrinimo metu (Komisariato RV 5-ojo vyriausiojo patrulio J. T. vaizdo įrašas Nr. PSS-20230306-013610UTC-0200.mp4) nustatyta, kad 2023 m. kovo 6 d. apie 1.46 val. K. B. ir M. K. vedant vyrą link išėjimo iš gyvenamojo namo, nusileidus į pirmo aukšto aikštelę, netoli išėjimo iš namo, M. K., laikydamas vyrą už kairės rankos, nors jo rankos tuo metu buvo antrankiais surakintos už nugaros, o jis jokių neleistinų veiksmų neatliko, jokio pavojaus nekėlė ir jo veiksmai buvo kontroliuojami, tyčia du kartus (tarp smūgių – apie 2 sek. laikotarpiu) dešinės kojos keliu sudavė (įspyrė) G. A. į sėdmenis.

18.     Išvadoje nurodyta, kad M. K. neteisėtus veiksmus sulaikymo metu patvirtino Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R. G. 2023 m. rugsėjo 15 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-10901-23, kurį Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. gruodžio 28 d. nutartimi pripažino teisėtu. Nurodyta, kad, atlikus 2023 m. kovo 6 d. pareigūnų fiksuotų vaizdo įrašų analizę, nustatyta: G. A. klūpėjo surakintomis antrankiais už nugaros rankomis, veidu į sieną; prie jo priėjo K. B. ir M. K., pakėlė sulaikytą vyrą ir pradėjo vesti koridoriumi. K. B. pareikalavo G. A. nesipriešinti ir nestangrinti raumenų, į ką šis atsakė, kad nesipriešina. Vėliau, M. K. vedant sulaikytąjį, kai G. A. nesipriešino ir ėjo ramiai, M. K. ne mažiau kaip du kartus dešinės kojos keliu sudavė G. A. į sėdmenis.

19.     Prokuroras konstatavo, kad vaizdo ir garso įrašai leidžia pagrįstai teigti, jog pareigūnas M. K. smūgius sudavė po to, kai G. A. jau buvo surakintas antrankiais ir jo veiksmai buvo visiškai kontroliuojami. Filmuotoje medžiagoje nėra duomenų, pagrindžiančių tokio pobūdžio fizinės jėgos naudojimo reikalingumą ir būtinumą, todėl šie duomenys nepagrindžia pareigūno teiginių, kad fizinė prievarta buvo panaudota pagrįstai ir būtina apimtimi.

20.     Šiuo atveju tiek Kauno apygardos Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2023 m. rugsėjo 25 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-10901-23, tiek Išvadoje (kurios pareiškėjas neskundė) konstatuota, kad pareiškėjas G. A. sudavė smūgius po to, kai šis jau buvo surakintas antrankiais ir jo veiksmai buvo kontroliuojami, o filmuotoje medžiagoje nėra duomenų, pagrindžiančių tokio pobūdžio fizinės jėgos naudojimo reikalingumą ir būtinumą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad Aprašo 20 punktas prieštarauja Vidaus tarnybos statuto 68 straipsnio nuostatoms.

II.

21.     Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą atmetė.

22.     Teismas nustatė šias aplinkybes:

22.1.  Pareiškėjas 2024 m. vasario 21 d. pateikė prašymą „Dėl teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo“ Komisariato viršininkui. Prašyme nurodyta, kad pareiškėją ikiteisminiame tyrime atstovavo advokatas V. S., už kurio suteiktas teisines paslaugas pareiškėjas sumokėjo 1 000 Eur.

22.2.  Komisijos 2024 m. kovo 4 d. posėdžio protokole Nr. 5-P1-154 priimtas sprendimas siūlyti Komisariato viršininkui pareigūno Prašymo netenkinti. Komisijos posėdžio protokole nurodyta, kad Komisija, susipažinusi su nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą ir tarnybinio patikrinimo išvada, šiuose dokumentuose aprašytomis ikiteisminio tyrimo ir tarnybinio patikrinimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pateiktu vertinimu, vienbalsiai sprendė, kad pareigūno M. K. tyčiniai neteisėti veiksmai, dėl kurių jam buvo pareikšti įtarimai, nevertinti kaip tarnybinės rizikos ribų viršijimas. Komisijos vertinimu, pareigūnas veikdamas kartu su kitais pareigūnais ir atlikdamas aptartus tyčinius neteisėtus veiksmus, dėl kurių tapo įtariamuoju, suvokė arba turėjo suvokti, jog jis veikia ne pagal teisės aktų reikalavimus, o toks veikimas nelaikytinas tarnybinės rizikos ribų viršijimu.

22.3.  Komisariato viršininko pavaduotojas G. K. 2024 m. kovo 8 d. priėmė rezoliuciją – „Su Komisijos siūlymu sutinku, prašau organizuoti vykdymą“.

22.4.  Pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-10901-23 pagal nusikalstamos veikos požymius, numatytos BK 228 straipsnio (Piktnaudžiavimas) 1 dalyje, kuriame pareigūnui M. K. (pareiškėjui) buvo pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus nukentėjusiojo G. A. pareiškimą dėl to, kad policijos pareigūnai (vienas iš jų pareiškėjas M. K.) jo atžvilgiu sulaikymo metu naudojo perteklinę jėgą, smurtavo. 2023 m. rugsėjo 25 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas konstatavus, kad atsižvelgus į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis bei nutarime išdėstytas aplinkybes, buvo padaryta išvada, jog įtariamojo M. K. ir kitų įtariamųjų veiksmuose nėra visų jiems inkriminuojamų nusikalstamos veikos požymių (nenustatyta duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog dėl M. K. veiksmų buvo padaryta didelė žala valstybei, valstybės tarnybai ar fiziniam asmeniui).

22.5.  Pareiškėjo atžvilgiu taip pat buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas. 2024 m. vasario 21 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 5-IS-30 nurodyta, kad vedant sulaikytąjį G. A. su už nugaros antrankiais surakintomis rankomis daugiabučio namo pirmo aukšto aikštelėje, prie išėjimo iš daugiabučio namo durų, kartu su K. B., G. A. nesipriešinant ir einant ramiai, dešinės kojos keliu M. K. sudavė ne mažiau kaip du kartus G. A. į sėdmenis. Atlikus tarnybinį patikrinimą buvo siūloma pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą. 2024 m. kovo 14 d. įsakymu „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

23.     Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas nesuteikia policijos pareigūnui teisės naudoti prievartos visais atvejais atliekant savo pareigas, prievartą galima naudoti tik esant tarnybiniam būtinumui ir tik tiek, kiek reikia tarnybinėms pareigoms atlikti. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas (pareigūnas) du kartus spyrė sulaikomam asmeniui į sėdmenis, nors sulaikomas asmuo ramiai ėjo, nesipriešino, buvo su antrankiais. Pareiškėjo (pareigūno) veiksmai buvo pertekliniai, pareigūnas juos atliko be teisėto pagrindo. Tokie neteisėti pareiškėjo (pareigūno) veiksmai buvo konstatuoti tiek nutraukus ikiteisminį tyrimą, tiek atlikus tarnybinį patikrinimą.

24.     Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas, atlikdamas savo pareigas ir sulaikydamas asmenį, prieš jį panaudojo fizinę jėgą, tai yra nesant tam būtinybės (sulaikytas asmuo ramiai ėjo, buvo su antrankiais) du kartus spyrė sulaikytam asmeniui į sėdmenis.

25.     Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, juos išanalizavęs, konstatavo, kad šiuo atveju pareigūno (pareiškėjo) veiksmai buvo pertekliniai, jie buvo nebūtini, sulaikomas asmuo, tuo metu, kai pareiškėjas jo atžvilgiu panaudojo neteisėtus veiksmus, nekėlė jokio pavojaus nei pareigūnui, nei kitiems asmenims. Pareigūnas (pareiškėjas) tuo metu, kai sulaikomas asmuo buvo surakintas antrankiais, kai sulaikomo asmens veiksmai buvo visiškai kontroliuojami, du kartus spyrė sulaikomam asmeniui į sėdmenis. Teismas sutiko su Komisijos padaryta išvada, jog pareiškėjas, veikdamas kartu su kitais pareigūnais ir atlikdamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek tarnybinio patikrinimo metu nurodytus veiksmus, dėl kurių ir tapo įtariamuoju, suvokė arba turėjo suvokti, jog jis veikia ne pagal teisės aktų reikalavimus, o toks veikimas nelaikytinas tarnybinės rizikos ribų viršijimu.

26.     Vidaus tarnybos statutas aiškiai reglamentuoja, kad teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis yra kompensuojamos tik tais atvejais, kai pareigūnas atlikdamas tarnybines pareigas viršija tarnybinės rizikos ribas. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad Aprašo nuostatomis negalima vadovautis priimant sprendimus dėl turėtų teisinių išlaidų kompensavimo, teismas su šia pareiškėjo išvada nesutiko. Minėta Aprašo 20 punkto nuostata apibrėžia, kokie veiksmai nėra laikomi pareigūno tarnybinės rizikos viršijimu (kiti policijos pareigūnų darbą reglamentuojantys teisės aktai tokio išaiškinimo nepateikia). Teismo vertinimu, nors pareigūno (pareiškėjo) atžvilgiu ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl veiksmų, kuriuos jis atliko vykdydamas savo tiesiogines funkcijas, tačiau tai savaime nereiškia, kad pareigūnas (pareiškėjas) peržengė tarnybinės rizikos ribas. Pareigūnas atliko veiksmus, kurie nebuvo būtini vykdant tarnybines funkcijas, todėl konstatavimas, kad pareiškėjui turi būti kompensuojamos jo patirtos teisinės pagalbos išlaidos jam viršijus tarnybinės rizikos ribas būtų neteisinga. Tuomet, kai pareigūnas atlikdamas savo tiesiogines funkcijas padarė neteisėtus veiksmus, kurie nebuvo būtini ir neturėjo būti atlikti, pareigūno patirtos teisinės pagalbos išlaidos nėra kompensuojamos.

27.     Apibendrinęs teismas konstatavo, kad Komisariatas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl 1 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo. Komisariato viršininko pavaduotojo rezoliucija „Su Komisijos siūlymu sutinku, prašau organizuoti vykdymą“ yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo pareiškėjui iš Komisariato priteisti 1 000 Eur teisinės pagalbos išlaidų kompensaciją. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

28.     Pareiškėjas M. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

29.     Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

29.1.  Įstatymų leidėjas nesuteikė teisės riboti Vidaus tarnybos statuto 68 straipsnyje įtvirtintos pareigūnų socialinės garantijos, todėl būtina konstatuoti, jog Aprašo 20 punktas yra neteisėtas, taigi juo negali būti remiamasi priimant sprendimus dėl turėtų teisinių išlaidų baudžiamojoje byloje kompensavimo. Lietuvos policijos generalinis komisaras negali savo poįstatyminiu aktu pakeisti ar apriboti pareigūnų socialinės garantijos turinio ar apimties.

29.2.  Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar Lietuvos policijos generalinis komisaras gali nustatyti tvarką, kuri galėtų riboti socialinės garantijos taikymą.

29.3.  Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė, ar nurodyta LVAT 2010 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-563/2014 turėtų būti taikoma šioje administracinėje byloje, o jeigu ji netaikoma arba nuo jos nukrypstama, nurodyti tokio nukrypimo priežastis.

29.4.  Teismas paneigia vidaus tarnybos pareigūnų, padariusių nusikalstamą veiką viršijus tarnybinės rizikos ribas socialinę garantiją – teisinių išlaidų kompensaciją, nes kaltės forma –  tyčia, pagal pirmosios instancijos teismą visais atvejais reiškia, kad pareigūnas neperžengė tarnybinės rizikos ribų. Toks teisės normų aiškinimas yra ydingas, nepagrįstas ir neteisėtas.

29.5.  Atsakovas į bylą nepateikė nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, todėl neaišku, kaip teismas įsitikino, kad neteisėti veiksmai buvo konstatuoti ir nutraukiant ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas reabilituojančiais pagrindais, t. y. nustačius, kad pareiškėjo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, todėl negalima daryti išvados, kad pareiškėjo veiksmai buvo neteisėti baudžiamosios teisės rėmuose. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik tarnybinio patikrinimo išvada, o tai nėra pirminis įrodymas (pirminis įrodymas yra nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą).

29.6.  Skundžiamą sprendimą priėmė ne Komisariato viršininkas, o viršininko pavaduotojas. Byloje nebuvo pateiktą įrodymų, kad Komisariato viršininkas būtų suteikęs įgaliojimus viršininko pavaduotojui priimti sprendimus Komisariato vardu dėl teisinių išlaidų kompensavimo.

30.     Atsakovas Komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31.     Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

31.1.  Sąvokos „tarnybinės rizikos ribų viršijimas“ išaiškinimas nepateikiamas policijos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, todėl Aprašo 20 punkte nurodoma, kas aiškiai neturėtų būti vertinama kaip tarnybinės rizikos ribų viršijimas – pareigūno veiksmai ar neveikimas, kuriuos atlikdamas pareigūnas suvokė ar turėjo suvokti, jog įgyvendina jam suteiktus įgaliojimus priešingais tarnybai interesais ir tikslais, numatė ar turėjo numatyti, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti žalos ar kitų neigiamų padarinių, ir šios žalos ar kitų neigiamų pasekmių norėjo arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai ar joms atsirasti. Minėtas Aprašo punktas neprieštarauja Vidaus tarnybos statutui, o tik patikslina jį, įtvirtindamas, kad tyčinės veikos negali būti vertinamos kaip tarnybinės rizikos ribų viršijimas.

31.2.  Pareiškėjo nurodytos administracinės bylos Nr. A662-563/2014 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios.

31.3.  Pareiškėjas nurodo, kad teismo posėdžio metu neteigė, kad sutiko su paskirta nuobauda, tačiau išklausius 2024 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdžio garso įrašą aiškiai girdima, kad įrašo 3 min. 58 s M. K. nurodo, kad sutinka, jog padarė tarnybinį nusižengimą. Šią aplinkybę pareiškėjas teismui pakartotinai patvirtina teismo posėdžio garso įrašo 04 min. 11 s. Tad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas sutiko su padarytu nusižengimu, yra teisinga ir patvirtinta objektyviais duomenimis – teismo posėdžio garso įrašu.

31.4.  Teismas, išnagrinėjęs visus bylos duomenis, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas (pareigūnas) du kartus spyrė sulaikomam asmeniui į sėdmenis, nors sulaikomas asmuo ramiai ėjo, nesipriešino, buvo su antrankiais. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo (pareigūno) veiksmai buvo pertekliniai, pareigūnas juos atliko be teisėto pagrindo. Tokie neteisėti pareiškėjo (pareigūno) veiksmai buvo konstatuoti tiek nutraukus ikiteisminį tyrimą, tiek atlikus tarnybinį patikrinimą.

31.5.  Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad skundžiamą sprendimą priėmė ne Komisariato viršininkas, o viršininko pavaduotojas, nors byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad Komisariato viršininkas būtų suteikęs įgaliojimus viršininko pavaduotojui priimti sprendimus Komisariato vardu dėl teisinių išlaidų kompensavimo. Pats pareiškėjas prie skundo pridėjo Komisijos 2024 m. kovo 4 d. posėdžio protokolą Nr. 5-P1-154 bei rezoliucijų lapą, iš kurio matyti, kad 2024 m. kovo 8 d. Komisariato viršininkas M. B. įrašė rezoliuciją viršininko pavaduotojui G. K. „Su komisijos siūlymu sutinku, prašau organizuoti vykdymą“, kuris rezoliucijas įrašė Komisijos pirmininkui ir Komisariato Reagavimo valdybos viršininkui, nurodydamas „RV viršininkui parašau organizuoti vykdymą (supažindinti pareigūną)“. Jeigu pareiškėjas šį klausimą būtų iškėlęs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, visi neaiškumai būtų pašalinti teismo posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas neprivalėjo šiuo klausimu pasisakyti skundžiamame sprendime, jeigu nei teisėjų kolegijai, nei šalims bylos nagrinėjimo metu nekilo abejonių dėl subjekto turėjusio teisę priimti sprendimą dėl teisinių išlaidų kompensavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

32.  Administracinėje byloje kilo ginčas dėl sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą kompensuoti 1 000 Eur teisinės pagalbos išlaidas, teisėtumo ir pagrįstumo.

33.  Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjo panaudota fizinė jėga buvo perteklinė ir nebūtina, nes sulaikomas asmuo tuo metu buvo surakintas antrankiais, nesipriešino ir nekėlė pavojaus nei pareigūnams, nei kitiems asmenims. Teismas pripažino, jog pareiškėjas, veikdamas kartu su kitais pareigūnais, suvokė arba turėjo suvokti, kad veikia ne pagal teisės aktų reikalavimus. Nors pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl veiksmų, atliktų vykdant tarnybines funkcijas, teismas pabrėžė, kad ši aplinkybė savaime nereiškia tarnybinės rizikos ribų viršijimo fakto Statuto 68 straipsnio prasme. Kadangi pareiškėjo veiksmai nebuvo būtini tarnybiniams tikslams pasiekti ir neatitiko tarnybinio būtinumo bei proporcingumo reikalavimų, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo patirtos teisinės pagalbos išlaidos nekompensuotinos.

34.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino Vidaus tarnybos statuto 68 straipsnyje įtvirtintos socialinės garantijos apimtį, netinkamai aiškino tarnybinės rizikos ribų viršijimo sąvoką ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjo veiksmai nepatenka į šios normos taikymo sritį. Pareiškėjo nuomone, pats faktas, kad veiksmai buvo atlikti vykdant tarnybines pareigas ir dėl jų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, sudaro pakankamą pagrindą taikyti Statuto 68 straipsnį, o priešingas aiškinimas paneigia šios socialinės garantijos paskirtį. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taip pat nepagrįstai rėmėsi poįstatyminiu teisiniu reguliavimu, kuriuo, pareiškėjo vertinimu, buvo apribotos įstatyme įtvirtintos pareigūno teisės.

35.  Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 ir 146 straipsniais, paprastai bylą tikrina tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota skundžiamame teismo sprendime. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde nurodomi nauji argumentai ar aplinkybės, kurios nebuvo pareikštos ir nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme nevertinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Šiuo atveju dalis apeliacinio skundo argumentų, susijusių su sprendimą priėmusio subjekto kompetencija, baudžiamosios teisės normų aiškinimu, nebuvo keliami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pakartotinai ir išplėtotai ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl Vidaus tarnybos statuto 68 straipsnio aiškinimo ir taikymo, Aprašo nuostatų santykio su įstatymu bei pareiškėjo teisės į teisinės pagalbos išlaidų kompensavimą patenka į apeliacinės instancijos nagrinėjimo ribas ir yra vertinamos šioje byloje.

36.  Vidaus tarnybos statuto 68 straipsnyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris atlikdamas tarnybines pareigas viršijo tarnybinės rizikos ribas, tokiu būdu padarė nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą ir dėl to tapo įtariamuoju arba davė parodymus kaip liudytojas taikant Baudžiamojo proceso kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus, kaltinamuoju arba kuris nukentėjo atlikdamas jam priskirtas tarnybines funkcijas ar dėl vidaus tarnybos, iš statutinei įstaigai skirtų lėšų kompensuojamos teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis.

37.  Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Vidaus tarnybos statutas expressis verbis neapibrėžia sąvokų „tarnybinės rizikos ribos“ ir „tarnybinės rizikos ribų viršijimas“, šios sąvokos aiškintinos sistemiškai, atsižvelgiant į nacionaliniame ir tarptautiniame teisiniame reguliavime įtvirtintus policijos veiklos principus. Pagal Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 4 straipsnį policijos veikla grindžiama teisėtumo, proporcingumo, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo ir visuotinės moralės principais, o Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnyje įtvirtinti analogiški vidaus tarnybos principai suponuoja pareigą bet kokius rizikingus veiksmus vertinti ne formaliai, bet pagal jų tikslą, būtinybę ir atitiktį tarnybos paskirčiai.

38.  Iš Vidaus tarnybos statuto 68 straipsnio formuluotės matyti, kad ši nuostata reglamentuoja specifinę socialinę (procesinę) garantiją tais atvejais, kai pareigūno veiksmai, nors ir pripažįstami neteisėtais, išlieka susiję su tarnybinių funkcijų vykdymu, t. y. yra atliekami siekiant tarnybinių tikslų, tačiau ribinėje, sudėtingoje ar dinamiškoje situacijoje peržengiant leistinas tarnybinės rizikos ribas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši garantija policijos pareigūnui taikoma tik jam veikiant objektyviai pateisinamose ribose; ji netaikoma tais atvejais, kai veiksmai tampa pertekliniai, nebereikalingi arba praranda ryšį su tarnybos tikslais ir interesais. Ši norma nesuteikia pagrindo teigti, kad bet koks teisės pažeidimas ar smurtinis elgesys, padarytas tarnybos metu, savaime patenka į „tarnybinės rizikos ribų viršijimo“ sąvoką.

39.  Atsižvelgiant į tai, tarnybinė rizika policijos pareigūno veikloje suprantama kaip teisėtai toleruojama grėsmė pareigūno ar kitų asmenų saugumui, kuri atsiranda vykdant įstatymu pavestas funkcijas ir veikiant tarnybos tikslais, kai be tokios rizikos neįmanoma pasiekti teisėto viešojo intereso. Tokia rizika gali būti laikoma pateisinama tik tada, kai pareigūno veiksmai atitinka būtinybės, proporcingumo ir profesinio pagrįstumo reikalavimus.

40.  Toks aiškinimas atitinka ir tarptautinius teisės standartus. Iš Jungtinių Tautų Pagrindinių principų dėl jėgos ir šaunamųjų ginklų naudojimo teisėsaugos pareigūnų veikloje išplaukia, kad jėga gali būti naudojama tik tada, kai tai būtina ir proporcinga siekiamam teisėtam tikslui (žr. 4, 5 ir 9 nuostatų dalis). Analogiški principai įtvirtinti ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje Rec(2001)10 dėl Europos policijos etikos kodekso (37–39 punktai).

41.  Toks Vidaus tarnybos statuto 68 straipsnio aiškinimas nelaikytinas šioje normoje įtvirtintos socialinės garantijos siaurinimu, bet atitinka jos paskirtį – atriboti tarnybinės rizikos ribinį viršijimą nuo akivaizdžiai neteisėto, su tarnybos tikslais ir interesais nebesusijusio pareigūno elgesio.

42.  Aprašo 20 punkte nurodoma, kas neturėtų būti vertinama kaip tarnybinės rizikos ribų viršijimas, t. y. pareigūno veiksmai ar neveikimas, kuriuos atlikdamas pareigūnas suvokė ar turėjo suvokti, jog įgyvendina jam suteiktus įgaliojimus priešingais tarnybos interesais ir tikslais, numatė ar turėjo numatyti, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti žalos ar kitų neigiamų padarinių, ir šių padarinių norėjo arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi minėtas Aprašo punktas neprieštarauja Vidaus tarnybos statutui, o tik jį patikslina.

43.  Vertinant nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, kurios apeliacine tvarka nėra ginčijamos, matyti, kad pareiškėjo veiksmai buvo atlikti tuo metu, kai sulaikytas asmuo jau buvo surakintas antrankiais, jo veiksmai buvo visiškai kontroliuojami ir jis nebekėlė realios grėsmės nei pareigūnams, nei kitiems asmenims. Šias aplinkybes patvirtina vaizdo įrašai, prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir tarnybinio patikrinimo išvada, kuriose konstatuota, jog panaudota fizinė jėga nebuvo būtina ir neatitiko proporcingumo reikalavimų. Pareiškėjas, veikdamas kartu su kitais pareigūnais ir atlikdamas veiksmus, dėl kurių tapo įtariamuoju, suvokė arba turėjo suvokti, kad veikia ne pagal teisės aktų reikalavimus.

44.  Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas nustačius, jog pareiškėjo veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, savaime nereiškia, kad šie veiksmai negali būti vertinami kaip neatitinkantys tarnybinio būtinumo ir proporcingumo reikalavimų, sprendžiant dėl tarnybinės rizikos ribų Statuto 68 straipsnio prasme.

45.  Aplinkybė, kad veiksmai buvo atlikti tarnybos metu ir dėl jų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, savaime nepaneigia išvados, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo elgesys nepatenka į Statuto 68 straipsnio reguliavimo sritį. Priešingas aiškinimas reikštų, kad ši norma būtų taikoma ir akivaizdžiai neteisėto, perteklinio ar represinio smurto atvejais, kas būtų nesuderinama su vidaus tarnybos principais ir pačios socialinės garantijos paskirtimi.

46.  Administracinėje byloje Nr. A662-563/2014 priimta teismo nutartis nagrinėjamam ginčui neturi lemiamos reikšmės, kadangi joje buvo nagrinėjami kitokio pobūdžio teisiniai ir faktiniai klausimai, neanalizuojant tarnybinės rizikos ribų, būtinybės ir proporcingumo kriterijų taikymo Vidaus tarnybos statuto 68 straipsnio kontekste. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas šios nutarties kaip reikšmingo precedento nagrinėjamoje byloje nevertina.

47.  Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjami pareiškėjo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip tarnybinės rizikos ribų viršijimas Statuto 68 straipsnio prasme, todėl ši norma netaikytina, o pareiškėjo reikalavimas kompensuoti patirtas teisinės pagalbos išlaidas yra nepagrįstas.

48.  Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan