2K-33-495/2024

Baudžiamoji byla Nr. 2K-33-495/2024 Teisminio proceso Nr. 1-86-1-01287-2014-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.12.1;

2.8.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 30 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja), sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Zenonui Burokui, R. J., kuriam byla nutraukta, R. Š., kuriam byla nutraukta, jo gynėjui advokatui Robertui Skėriui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. Š., kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjo advokato Roberto Skėrio, J. A., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, R. J., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, bei Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Vaidos Pužauskienės kasacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 23 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 8 d. nuosprendžio. Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu: J. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį nuteista laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 228 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė J. A. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m kovo 19 d. įstatymo redakcija), 2 dalies 5, 7, 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu šias pareigas: pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišeiti iš namų nuo 24.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 682 straipsniu, J. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – atimta teisė eiti valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pareigas dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. Š. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m kovo 19 d. įstatymo redakcija), 2 dalies 5, 7, 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu šias pareigas: pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišeiti iš namų nuo 24.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant iš R. Š. 32 205,75 Eur į valstybės biudžetą. R. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. J. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant iš R.  J. 32 205,75 Eur į valstybės biudžetą. Iš J. A., R. Š. ir R. J. priteista po 25,85 Eur proceso išlaidų atlyginimo į valstybės biudžetą.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 28 d. nuosprendžiu panaikintas Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 23 d. nuosprendis, kuriuo J. A. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, R. J. ir R. Š. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, ir baudžiamoji byla J. A., R. J. ir R. Š. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Vadovaujantis BK 72 straipsniu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir iš R. J. konfiskuota 32 205,75 Eur, iš R. Š. konfiskuota 24 965,25 Eur į valstybės biudžetą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 20 d. nutartimi panaikintas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 28 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 8 d. nuosprendžiu panaikintas Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 23 d. nuosprendis, kuriuo J. A. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, R. J. ir R. Š. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, ir baudžiamoji byla J. A., R. J. ir R. Š. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Vadovaujantis BK 72 straipsniu ir BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, iš R. J. konfiskuojant 32 205,75 Eur, o iš R. Š. konfiskuojant 24 965,25 Eur į valstybės biudžetą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi asmenų, kuriems byla nutraukta, ir jų gynėjų, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, o prokurorės kasacinį skundą atmesti, taip pat prokuroro, prašiusio asmenų, kuriems byla nutraukta, ir gynėjo kasacinius skundus atmesti, o prokurorės skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė : I. Bylos esmė

1.   Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. A., R. Š. ir R. J. buvo nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, o J. A. – taip pat ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad:

2.   R. Š. ir R. J., veikdami kartu, pasitelkdami L. V., nesuprantančią savo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, jai parengiant ir pasirašant A. V. vardu 2010 m. gegužės 31 d. prašymą Lietuvos centriniam valstybės archyvui ir 2010 m. gegužės 27 d. mokėjimo nurodymą pervesti grynuosius pinigus Nr. 434615, suklastojo šiuos tikrus dokumentus ir jų pagrindu iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavo 2010 m. gegužės 31 d. pažymą apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-1014, kurioje nurodomi duomenys apie E. R. turėtą žemę;

3.   R. Š., veikdamas kartu su R. J., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d., pagamino netikrą dokumentą – 1993 m. gegužės 12 d. Krikšto sakramento pažymą, kurioje nurodoma, kad Maironių Švč. Marijos bažnyčia pažymi, jog V. V., E. J. R. ir V. M. V. duktė, buvo pakrikštyta Kelmės Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje 1930 m. liepos 10 d.; pažymoje R. J. savo ranka atliko rankraštinius įrašus, įrašydamas „1993 m. gegužės 12 d.“ datą atgaline data, nurodydamas žinomai neteisingą registracijos numerį – Nr. 87, ir pasirašė už kunigą J. J.; šį pagamintą netikrą dokumentą panaudojo, t. y. ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d. pateikė J. A., o ji šį pagamintą netikrą dokumentą įdėjo į E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 29;

4.   2010 m. birželio–rugpjūčio mėn., ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d., R. Š. ir R. J., veikdami kartu, pasitelkę tyrimo metu nenustatytus asmenis, kurie V. V. vardu surašė ir pateikė jai, dėl ligos negalinčiai suvokti savo atliekamų veiksmų esmės, pasirašyti 2001 m. gruodžio 28 d. pirminį prašymą grąžinti buvusio savininko E. R. žemę (išmokėti kompensaciją), 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškimą, kuriame nurodoma, kad prašoma neatkurti nuosavybės teisių, nes neapsisprendė dėl lygiaverčių žemės sklypų, 2003 m. gruodžio 31 d. paaiškinimą, kuriame nurodoma, kad „jos tėvas E. J. R., pasak mamos pasakojimų, mirė (duomenys neskelbtini)“, 2009 m. rugsėjo 28 d. prašymą, kuriame nurodoma, kad prašoma paruošti pažymą dėl nuosavybės teises įrodančių dokumentų. V. V. pasirašius šiuos žinomai suklastotus dokumentus, R. Š. ir R. J. laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 31 d. iki 2010 m. rugpjūčio 12 d. pateikė juos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriui;

5.   J. A., būdama prilyginta valstybės tarnautojui – iki 2010 m. birželio 30 d. eidama Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Kretingos rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininko pareigas, o nuo 2010 m. liepos 14 d. eidama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriaus vyresniojo specialisto pareigas, jai priskirtas funkcijas vykdydama Darbėnų kadastro vietovėje, Kretingos rajone, disponuodama informacija apie buvusius žemės savininkus, kuriems iki nacionalizacijos priklausė žemės ir miško sklypai, į kuriuos jie patys ar jų artimieji neatkūrė nuosavybės teisių, 2010 m. birželio–rugpjūčio mėn., ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d., Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – NŽT) Kretingos skyriaus patalpose, turėdama tikslą su R. Š. ir R. J. apgaule per V. V. įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą, iš R. Š. ir R. J. neteisėtai priėmė suklastotą, žinomai tikrovės neatitinkantį dokumentą – tariamai 2001 m. gruodžio 28 d. V. V. pateiktą pirminį prašymą grąžinti buvusio savininko E. R. žemę (išmokėti kompensaciją) – ir siekdama įtvirtinti, kad prašymas buvo pateiktas 2001 m. gruodžio 28 d. Kretingos rajono Darbėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku organizavo dokumentų suklastojimą ir pati klastojo dokumentus:

5.1. įkalbėjo R. R. padaryti įrašus dokumentuose; ši, nesupratusi J. A. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, registracijos žurnalo „Kretingos rajonas Darbėnų apylinkė Gyventojų pareiškimų registracija 1991 m.“ 62 lape atgaline data (2001 m. gruodžio 28 d.) 1886 registracijos numeriu užregistravo V. V. prašymą kaip gautą; taip pat 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosavybės teisių atkūrimo bylų perdavimo–priėmimo akte nenustatytu kompiuteriu ir spausdintuvu perspausdino pirminius duomenis apie perduodamas bylas ir 13 lape, įrašuose ties Mažučių kaimu, 17 numeriu įrašė, kad Kretingos rajono žemėtvarkininkas Darbėnų seniūnijai K. K. tariamai perdavė E. R. bylą iš 29 lapų Kretingos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui D. V.. Ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d. J. A. žurnale „Mažučių km., Darbėnai, Mažučių km, Želvių km., Juzumų km, Naujokų km.“ įrašų skyriuje prie Mažučių kaimo, ties Nr. 29, įrašė savo ranka „E. R.“ ir „V. V.“ ir, taip atgaline data įregistravusi buvusį žemės savininką bei pretendentę atkurti nuosavybę, savo ranka minėtame 2001 m. gruodžio 28 d. prašyme užrašė numerį „1886“ ir tokiu būdu neteisėtai patvirtino šio prašymo gavimą atgaline data. Šį prašymą įsegusi į seną segtuvo viršelį, jame užrašiusi pieštuku nuosavybės bylos numerį „29“ ir atlikusi įrašą „Mažučių km., E. R.“, pradėjo nuosavybės teisių atkūrimo bylą;

5.2. R. Š. ir R. J. pateikus tikrą dokumentą – (duomenys neskelbtini) santuokos sudarymo įrašo Nr. 173 kopiją, J. A. priėmė šį tikrą dokumentą ir savo ranka užrašė žinomai tikrovės neatitinkantį rankraštinį įrašą „2003.12.31 sutikrinta žemėtv. J. A.“, pasirašė ir uždėjo Kretingos rajono žemėtvarkos skyriaus Darbėnų antspaudą, taip suklastodama šio dokumento gavimo datą atgaline data, ir šį suklastotą tikrą dokumentą įdėjo į E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 29;

5.3. R. Š. ir R. J. pateikus pagamintą netikrą dokumentą – tariamai 2003 m. gruodžio 31 d. V. V. pateiktą pareiškimą, J. A. priėmė pagamintą netikrą dokumentą, ant jo uždėjo spaudą, patvirtinantį dokumento gavimą, ir jame savo ranka užrašė žinomai tikrovės neatitinkančius rankraštinius įrašus: dokumento gavimo datą „2003.12.31“ ir gavimo registracijos numerį „V-84“, ir pasirašė jame, taip suklastodama šio tariamai pateikto dokumento gavimo datą, ir jį įdėjo į E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 29;

5.4. R. Š. ir R. J. pateikus pagamintą netikrą dokumentą – tariamai V. V. pateiktą 2003 m. gruodžio 31 d. paaiškinimą, priėmė šį pagamintą netikrą dokumentą, uždėjo spaudą, patvirtinantį dokumento gavimą, ir jame savo ranka užrašė žinomai tikrovės neatitinkančius rankraštinius įrašus: dokumento gavimo datą „2003.12.31“ ir gavimo registracijos numerį „V-85“, ir pasirašė jame, taip suklastodama šio tariamai pateikto dokumento gavimo datą, ir jį įdėjo į E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 29;

5.5. R. Š. ir R. J. pateikus pagamintą netikrą dokumentą – tariamai V. V. pateiktą 2009 m. rugsėjo 28 d. prašymą paruošti pažymą dėl nuosavybės teises įrodančių dokumentų, priėmė šį pagamintą netikrą dokumentą, uždėjo spaudą, patvirtinantį dokumento gavimą, ir jame savo ranka užrašė žinomai tikrovės neatitinkančius rankraštinius įrašus: dokumento gavimo datą „2009.09.28“ ir gavimo registracijos numerį „V-4“, ir pasirašė jame, taip suklastodama šio tariamai pateikto dokumento gavimo datą, ir jį įdėjo į E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 29;

5.6. R. Š. ir R. J. pateikus pagamintą netikrą dokumentą – 1993 m. gegužės 12 d. Krikšto sakramento pažymą, priėmė šį pagamintą netikrą dokumentą ir jį įdėjo į E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 29.

6.   Taip J. A. iš žinomai tikrovės neatitinkančių suklastotų tikrų bei pagamintų netikrų dokumentų suformavo E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 29 ir neteisėtai atgaline data parengė 2009 m. spalio 2 d. pažymą Nr. 2734, kurioje įrašė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis, kad pagal V. V. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog ji turi teisę atsikurti nuosavybę į 80 ha žemės, priklaususios E. R., nors faktiškai E. R. iki nacionalizacijos, remiantis 1938 m. gruodžio 5 d. duomenimis, priklausė tik 27,1289 ha žemės. Šią pažymą J. A. pateikė pasirašyti skyriaus vedėjui D. V., o jam pasirašius neteisėtai suformuotą E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 29 ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d. pateikė VĮ Žemėtvarkos instituto specialistams, šie 2010 m. rugpjūčio 12 d. apskaičiavo žemės vertę, parengė dokumentus anksčiau nurodytų žinomai tikrovės neatitinkančių suklastotų tikrų bei pagamintų netikrų dokumentų pagrindu ir suformavo bylą „Išvados parengimui dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. Tuoj po to J. A. parengė šios išvados projektą Nr. IŠ-14-2 ir jį pateikė pasirašyti skyriaus vedėjui D. V.. 2010 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. Ž14-115 „Dėl išvadų žemės (miško) perdavimo neatlygintinai nuosavybėn priėmimo Kretingos rajone“, kurį parengė ir suderino teisininkė D. V., nesupratusi savo veiksmų nusikalstamo pobūdžio, ir savo parašu patvirtino skyriaus vedėjas D. V., V. V. buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko E. R. žemės sklypą Mažučių kaime, Kretingos rajone: į 59,49 ha žemės, 85 451 Lt (24 737,89 Eur) vertės, 10,88 ha miško, 13 280 Lt (3846,15 Eur) vertės, ir 9,63 ha vandens telkinio, 12 519 Lt (3625,75 Eur) vertės, t. y. V. V. įgijo turtinę teisę į didelės – 111 250 Lt (32 220,23 Eur) vertės svetimą turtą.

7.   Tuoj po to J. A., siekdama apgaule per V. V. įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą, 2010 m. rugpjūčio 17 d. parengė raštą Nr. 14-R5-100-(1.7), o jį pasirašius skyriaus vedėjui D. V., minėtą išvadą persiuntė Ignalinos žemėtvarkos skyriui nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti. Tuo metu R. Š., veikdamas kartu su R. J., 2010 m. rugpjūčio 17 d. išvadą Nr. IŠ-14-2 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo V. V. neatlygintinai nuosavybėn 2010 m. rugsėjo 2 d. pardavė V. K. (V. K.) už 64 411,49 Eur (222 400 Lt). Šios išvados pagrindu V. V. vardu buvo suprojektuoti miško sklypai Ignalinos rajone, Dvarnapolio kaime: 9,86 ha (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 4,10 ha (Nr. (duomenys neskelbtini)), Rupinskėlių kaime – 2,60 ha (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Tartoko kaime – 81,60 ha (Nr. (duomenys neskelbtini)).

8.   Taip J. A., R. Š. ir R. J., klastodami dokumentus, vykdydami neteisėtą nuosavybės teisių į buvusio savininko E. R. žemės sklypą Mažučių kaime, Kretingos rajone, atkūrimo procesą, rengdami neteisėtus dokumentų projektus, o J. A. taip pat tyčia priimdama iš R. Š. ir R. J. pagamintus netikrus bei žinomai suklastotus tikrus dokumentus, organizuodama dokumentų klastojimą ir pati klastodama dokumentus, juos laikydama NŽT Kretingos skyriaus patalpose, taip pat neteisėtai juos naudodama nuosavybės teisių į E. R. turėtą žemę atkūrimo procese ir taip piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, iš anksto apgaule per V. V., dėl ligos negalinčią suvokti savo atliekamų veiksmų esmės ir neturėjusią giminystės ryšių su E. R., kuriam iki nacionalizacijos priklausė žemė Mažučių k., Kretingos r., kitų asmenų naudai už piniginį atlygį įgijo svetimą turtinę teisę į didelės vertės svetimą – Lietuvos Respublikos valstybei priklausantį turtą: 59,49 ha valstybės išperkamos žemės, 10,88 ha miško ir 9,63 ha vandens telkinio, kurių bendra vertė pagal išvadą – 111 250 Lt (32 220,23 Eur), ir taip padarė didelę turtinę žalą Lietuvos valstybei.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

9.   Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad šių asmenų neteisėti veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, o J. A. – ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė nusikalstamos veikos padarymo laiką – laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėnesio iki 2010 m. rugpjūčio mėnesio, bet ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 12 d. Kartu šios instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino, netinkamai ir maksimaliai nepalankiai nuteistiesiems jį skaičiavo nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nusikalstamos veikos bei jų padariniai (svetimos turtinės teisės įgijimas, atgaline data pasirašius 2009 m. spalio 2 d. pažymą Nr. 2734) galėjo būti padaryti ir 2010 m. birželio mėnesį, t. y. dar galiojant BK 95 straipsnio redakcijai, nustatančiai už apysunkius nusikaltimus (BK 228 straipsnio 1 dalis ir 300 straipsnio 3 dalis) aštuonerių metų, o už sunkius nusikaltimus (BK 182 straipsnio 2 dalis) – dešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. Todėl, nesant galimybės nustatyti nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, konkretaus padarymo laiko, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog turi būti taikoma iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusi BK 95 straipsnio redakcija (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija). Teismui nustačius, kad nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos ir 2010 m. birželio mėnesį, dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas baigėsi 2018 m. birželio mėnesį, o BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos – 2020 m. birželio mėnesį. Teismas, nustatęs, kad suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, baudžiamąją bylą J. A., R. Š. ir R. J. dėl visų jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nutraukė.

III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai

10. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė V. Pužauskienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

10.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 95 straipsnio nuostatas – neteisingai nustatė nusikalstamų veikų laiką, nuo kurio skaičiuojama apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes nepagrindė išvadų reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis ir šie pažeidimai laikytini esminiais. Teismui nutraukus baudžiamąją bylą, liko neišnagrinėtas prokuroro apeliacinis skundas, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

10.2. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi nuomonės, kad turtinę teisę patvirtinantis dokumentas yra 2009 m. spalio 2 d. pažyma Nr. 2734, kuri galėjo būti suklastota ir 2010 m. birželio mėn., tačiau teismas nevertino šios suklastotos pažymos juridinės reikšmės bei kilusių teisinių padarinių, šio savo sprendimo neargumentavo, neanalizavo įstatymų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, savo padarytos išvados nesusiejo su bylos aplinkybėmis, klaidingai nustatė juridiškai svarbų laiką, nuo kurio nagrinėjamu atveju turi būti pradėtas skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, nesilaikė kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuluoto reikalavimo aiškiai nurodyti, kaip pagal BK 3 straipsnio 1 dalį buvo nustatytas nusikalstamų veikų padarymo laikas, neanalizavo, kada buvo realizuoti visi būtinieji nusikalstamų veikų sudėties požymiai, nepakankamai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, todėl padarė neteisingą išvadą, kad nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos ir iki 2010 m. birželio 29 d.

10.3. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnis nurodo, kad asmens teisė į nuosavybės teisių atkūrimą gali būti įgyjama tik kompetentingos institucijos sprendimu. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (2005 m. balandžio 11 d. nutarimo redakcija), (toliau – Nuosavybės teisių atkūrimo tvarka) 105 punkte nurodoma, kad, žemėtvarkos skyriui išnagrinėjus nuosavybės teisių atkūrimo byloje surinktus dokumentus, pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą parengusio specialisto skaičiavimus ir piliečiui sutikus žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn piliečio pageidaujamoje vietovėje. Šio nutarimo 116 punkte neginčytinai įtvirtinta, kad sprendimo priėmimo data yra nuosavybės teisių atkūrimo diena.

10.4. Byloje teismų yra nustatytos tokios faktinės aplinkybės, kad R. Š., R. J. veikė bendrai grupe su J. A., turėdami bendrą tikslą – V. V. vardu atkurti nuosavybės teises į E. R. priklausiusią žemę, t. y. gauti išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. Todėl jie visi atliko sutartus veiksmus, klastojo dokumentus ir savo tikslą pasiekė 2010 m. rugpjūčio 17 d., nes suklastotų dokumentų pagrindu V. V. buvo suteikta teisė atkurti nuosavybės teises, t. y. buvo surašyta 2010 m. rugpjūčio 17 d. išvada „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ ir NŽT Kretingos skyriaus vedėjo 2010 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu ji patvirtinta. Taigi, nusikalstama veika baigta 2010 m. rugpjūčio 17 d., nes tada buvo realizuoti visi nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnyje, sudėties požymiai, todėl būtent nuo šios datos ir turi būti skaičiuojama senaties termino eiga.

10.5. Taigi, sprendžiant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimą, šioje baudžiamojoje byloje turėjo būti vadovaujamasi ne iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusia BK 95 straipsnio redakcija (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), o šių nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusia BK 95 straipsnio redakcija (2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija), pagal kurią apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už padarytus apysunkius nusikaltimus (į šį sąrašą patenka BK 300 straipsnio 3 dalis ir BK 228 straipsnio 1 dalis) buvo pailgintas iki dvylikos metų (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktis), už sunkius nusikaltimus (į šį sąrašą patenka BK 182 straipsnio 2 dalis) buvo pailgintas iki penkiolikos metų (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktis). Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl šių nusikaltimų padarymo buvo priimtas 2021 m. balandžio 23 d., kai baudžiamojo įstatymo nurodytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dar nebuvo pasibaigęs.

11. Kasaciniu skundu J. A., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų priimtus nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasatorė skunde nurodo:

11.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti, teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 63, 682 straipsniai), padaryti esminiai BPK 3 straipsnio, 7 straipsnio, 20 straipsnio 1–5 dalių; 44 straipsnio 6, 8 dalių, 50 straipsnio 2 dalies, 301 straipsnio 1 dalies; 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimai. Bylą nagrinėję teismai įrodymus vertino pažeisdami BPK nuostatas, dėl to neteisingai aiškino ir taikė BK 182 straipsnio 2 dalies bei 228 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai konstatavo, jog J. A. veiksmuose yra šių veikų sudėčių požymių. Teismai pažeidė J. A. teisę į gynybą, taip pat nešališkumo, objektyvumo, nekaltumo prezumpcijos, rungimosi ir teisingumo principus, neteisingai įvertino bylos aplinkybes, netinkamai ir sunkinančia prasme aiškino įstatymus, juos taikė pažeisdami materialiosios teisės normas: J. A., būdama kaltinamoji, turėjo įrodinėti savo nekaltumą, o visos abejonės, kurias būtų galima pašalinti atlikus papildomus tyrimo veiksmus, buvo aiškinamos ne jos naudai; tenkinant prokuratūros prieštaravimus, gynybos prašymai buvo atmetami, o byloje esantys J. A. teisinantys duomenys nuosprendyje neanalizuoti ir nevertinti; kaltinimo pusės iniciatyva ir teismo sprendimu nuo bylos nušalintas J. A. pasirinktas gynėjas.

11.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neatsakė į J. A. ir jos gynėjo pateikto apeliacinio skundo esminius argumentus (dėl Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties; J. A. teisės į gynybą pažeidimo; netinkamo bylos duomenų ištyrimo ir vertinimo; šališko teismo surinktų įrodymų vertinimo; kaltinimą palaikančios prokurorės ir bylą nagrinėjančio teismo įgalinimų ribų peržengimo ir kt.), nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo 2023 m. birželio 8 d. surašytas nuosprendis faktiškai yra kasacinės instancijos teismo nutartimi panaikinto 2022 m. sausio 28 d. nuosprendžio plagiatas, nusirašytas su klaidomis. Tokiu nuosprendžio tekstu, identišku ankstesnės apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuosprendžio tekstui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija parodė, kad ignoruoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 20 d. nutartimi priimtą privalomą nurodymą iš naujo bendra tvarka nagrinėti baudžiamąją bylą ir taip pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimus, taip pat BPK 297, 298, 299, 301, 302 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias nuosprendžio priėmimą.

11.3. Nagrinėjamoje byloje buvo pažeista J. A. teisė į gynybą (BPK 10 ir 48 straipsniai, 50 straipsnio 2 dalis). Plungės apylinkės teismo teisėja 2019 m. kovo 28 d. nutartimi tenkino kaltinimą byloje palaikančios prokurorės reikalavimą ir nušalino J. A. gynėją advokatą A. Jokūbauską nuo baudžiamosios bylos, motyvuodama tuo, jog advokatas A. Jokūbauskas ikiteisminiame tyrime gynė įtariamą D. V., kurio interesai prieštarauja J. A. interesams. Tarp D. V. ir J. A. interesų konflikto nebuvo ir negalėjo būti jokių prieštaravimų, kurie BPK 61 straipsnio prasme būtų riboję advokatui A. Jokūbauskui teisę ir pareigą baudžiamojoje byloje ginti J. A.. Prokurorės priimto sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą D. V. pasekmės tiesiogiai susijusios su jo ir advokato A. Jokūbausko teisinio santykio dėl gynybos pasibaigimu. Taigi, D. V. nuo 2016 m. spalio 11 d. negali turėti jokio intereso dėl teisme pradėtos nagrinėti bylos eigos ir jos išsprendimo; teisme jis neturi procesinio suinteresuotumo ir šaukiamas į bylą tik kaip liudytojas, todėl interesų konfliktai (prieštaravimai) čia neįmanomi. Prokurorė, teikdama prašymą nušalinti advokatą A. Jokūbauską, nepagrįstai tai argumentavo aplinkybe, neva J. A. savo parodymais kaltina jai inkriminuotus nusikaltimus padarius D. V.. Kasatorė buvo pavaldi D. V. ir sprendimų projektus dėl nuosavybės teisių atkūrimo derino su tiesioginiu savo vadovu. J. A. neprieštarauja, kad dėl D. V. buvo priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, ir yra įsitikinusi, kad toks pats procesinis sprendimas turėjo būti priimtas ir dėl jos. Todėl šios aplinkybės nepagrįstai aiškintos kaip J. A. bei liudytojo D. V. interesų prieštaravimas. Dėl to advokato A. Jokūbausko nušalinimas nuo J. A. gynybos šioje byloje yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštarauja J. A. teisėtų interesų dėl efektyvios gynybos įgyvendinimui. Teismui tenkinus prokurorės prašymą, buvo pažeistas rungtyniškumo principas; tokiu sprendimu teismas parodė aiškų procesinį šališkumą. Todėl nuo advokato A. Jokūbausko nušalinimo momento visi byloje ištirti faktiniai duomenys nelaikytini įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis. Tai lemia, kad šioje baudžiamojoje byloje neįrodyta, jog J. A. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.

11.4. 2023 m. kovo 23 d. teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkas, nepriimdamas jokio procesinio sprendimo, nurodė advokatui A. Jokūbauskui palikti posėdžių salę arba persėsti į žiūrovų vietą. Taip be paties priimto procesinio sprendimo pašalindamas apeliacinio skundo autorių iš proceso, apeliacinės instancijos teismas prarado galimybę patikrinti bylą tiek, kiek to prašyta apeliaciniame skunde; be to, teismo nuosprendyje nutylėta, kad apeliacinis skundas surašytas būtent advokato A. Jokūbausko. Tokie apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos veiksmai kelia pagrįstų abejonių jos nešališkumu.

11.5. BPK 318 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde dėl nuosprendžio gali būti nurodyti prieštaravimai pirmosios instancijos teismo nutartims dėl pareikštų nušalinimų. 2021 m. gegužės 10 d. apeliaciniame skunde nurodyti prieštaravimai dėl advokato A. Jokūbausko nušalinimo nuo J. A. gynybos, tačiau teismo nuosprendyje dėl gynėjo nušalinimo pasisakyta tik tiek, kad J. A. skundas dėl nutarties, kuria nušalintas gynėjas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo buvo persiųstas Lietuvos apeliaciniam teismui, šis 2021 m. spalio 6 d. nutartimi konstatavo, jog advokatas A. Jokūbauskas nuo šios baudžiamosios bylos nušalintas pagrįstai. Minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi skundas dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. nutarties panaikinimo paliktas nenagrinėtas, pažymint, kad tokia teismo nutartis BPK 439 straipsnio 2 dalyje nurodyta kaip neskundžiama (BPK 61 straipsnis), todėl ši pirmosios instancijos teismo padaryta klaida nušalinant advokatą turėjo būti nuosekliai išnagrinėta ir išspręsta apeliacinės instancijos teisme.

11.6. Be to, Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. sausio 4 d. nutartimi panaikino Plungės apylinkės teismo 2018 m. birželio 26 d. apkaltinamąjį nuosprendį tuo pagrindu, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tačiau 2021 m. balandžio 23 d. apkaltinamajame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisiamojo posėdžio metu bylą nagrinėjant šališkam teismui duotais liudytojų K. K., K. Z., N. V., R. R., R. J., A. V., G. K., A. B. parodymais. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nekvietęs į posėdį ir neapklausęs V. K., R. J., A. V., L. V., E. L., A. U., R. K., K. Ž., K. K., A. B., A. B., apkaltinamajame nuosprendyje rėmėsi jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tai leidžia daryti išvadą, kad antrą kartą pirmosios instancijos teisme baudžiamąją bylą vėl išnagrinėjo šališkas teismas.

12. Kasaciniu skundu R. J., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų priimtus nuosprendžius ir bylą jam nutraukti; taip pat kasatorius nurodo, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasatorius skunde nurodo:

12.1. Pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas: teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalis, selektyviai vertindamas faktinius duomenis; išvadas byloje padarė remdamasis neleistinais įrodymais (L. V. parodymais), pažeidė teisę į gynybą, nes nepagrįstai atsisakė priimti svarbius įrodymus (atsisakydamas paskirti dokumentų ekspertizę); nevykdė pareigos daryti išvadas tik visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes; padarė materialiosios teisės normų pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taip pat teismas nesiėmė veiksmų, kad prokuroras techniškai sutvarkytų bylą ir trūkstamus lapus, nors tokius trūkumus pats pirmosios instancijos teismas buvo nurodęs 2019 m. birželio 28 d. nutartimi grąžindamas bylą prokurorui. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 303–307 straipsniuose, 331 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, nes neatsakė į R. J. apeliacinio skundo esminius argumentus, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, apsiribojo deklaratyviu konstatavimu aprašant veikas ir nepagrindžiant jų įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas R. J. bylą, pritaikė baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, kurios pritaikymas galimas tik nustačius byloje aplinkybes, įrodančias nusikalstamų veikų padarymą.

12.2. Abiejų instancijų teismai padarė esminius BPK pažeidimus, nes nenustatė, kuo pasireiškė kiekvieno iš bendrininkų poelgis, kokiomis aplinkybėmis veika buvo padaryta, ar nenutolęs priežastinis ryšys tarp kaltininkų pastangų ir dokumento suklastojimo fakto. Teisė į nekilnojamąjį turtą nebuvo atkurta R. J., todėl kaltinimas svetimos turtinės teisės neteisėtu įgijimu neįrodytas. Kaltinamajame akte nenurodyti jokie R. J. veiksmai, sudarantys nusikaltimų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, sudėtį. Nenurodyta, kad R. J. būtų įrašęs neteisingus duomenis į kokį nors dokumentą, pakeitęs tikro dokumento turinį, pagaminęs netikrą dokumentą. Taip pat kaltinamajame akte nenurodyta, kad R. J. būtų ką nors suklaidinęs, pateikęs tikrovės neatitinkančią informaciją tam, kad įgytų svetimą turtinę teisę arba turtą. Taip pat R. J. nekaltinamas tuo, kad būtų kam nors padėjęs padaryti nusikalstamą veiką ar organizavęs nusikalstamos veikos padarymą. Tarpininkavimas perparduodant teisę į nuosavybės atkūrimą, veikimas pagal įgaliojimą, kitokie veiksmai su nuosavybės teise, kuri jau pripažinta kaip įrodyta, neturi apgaulės požymių ir negali būti kvalifikuojami kaip sukčiavimas. Kaltinimo teiginys, kad R. J. kartu su R. Š. suklastojo ir atnešė į NŽT Kretingos skyriaus patalpas bei pateikė J. A. 1993 m. gegužės 12 d. Krikšto sakramento pažymą, yra nelogiškas – dviem žmonėms nešti vieną dokumentą yra neįmanoma; be to, R. J. negalėjo būti NŽT skyriuje Kretingoje, nes tuo laikotarpiu gyveno ir dirbo Baltarusijos Respublikoje. Kaltinamajame akte taip pat nurodyta, kad 2010 m. rugsėjo 2 d. R. J. ir R. Š. gavo iš V. K. 64 411 Eur (222 400 Lt). Šią aplinkybę paneigia R. J. Lietuvos Respublikos piliečio pase esantys įvažiavimo į Baltarusijos Respubliką bei išvažiavimo iš jos spaudai ir įrašai, iš kurių matyti, kad 2010 m. rugsėjo 2 d. kasatorius buvo Baltarusijos Respublikoje ir įtarime nurodytų veiksmų atlikti negalėjo.

12.3. Pirmosios instancijos teismo posėdžiuose buvo apklausta daug asmenų, kurie davė reikšmingus, R. J. kaltę paneigiančius parodymus, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šių asmenų parodymai neaprašyti, teismas nenurodė, kaip išsprendžia prieštaravimus tarp šių parodymų ir nuosprendyje aprašytų kitų įrodymų. Tokiais teismo veiksmais buvo pažeista R. J. teisė į gynybą, atimant jam galimybę žinoti teismo motyvus ir jiems prieštarauti. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų, nurodytų apeliaciniame skunde, neištaisė.

12.4. Nė vienas iš pirmosios instancijos teisme apklaustų asmenų nenurodė, kad R. J. būtų parengęs dokumentus, kurie sudaro pagrindą atkurti arba inicijuoti nuosavybės teisių atkūrimą. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad dėl kaltinime nurodytų nuosavybės teisių atkūrimo R. J. bendravo su J. A. ar kitais asmenimis, turinčiais įgaliojimus vykdyti procesą dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Liudytojas V. K., priešingai nei konstatavo abiejų instancijų teismai, nenurodė jokių duomenų, kad R. J. būtų dalyvavęs perleidžiant V. V. nuosavybės teisę. L. V. nenurodė mačiusi, kad būtų buvę spausdinami ar kitaip gaminami konkretūs dokumentai arba kad apskritai būtų buvę kas nors daroma su dokumentais, susijusiais su V. V..

12.5. Teismas savo išvadas, kad R. J. neva dalyvavo parengiant ir pateikiant 2001 m. gruodžio 28 d. V. V. prašymą, 2003 m. gruodžio 31 d. V. V. pareiškimą, 2009 m. rugsėjo 28 d. V. V. prašymą, pateikiant 1960 m. liepos 30 d. santuokos sudarymo įrašo Nr. 173 kopiją, grindė L. V. parodymais, kurie negalėjo būti vertinami kaip patikimas ir leistinas įrodymų šaltinis. Pripažindami L. V. parodymus patikimais, o ją – liudytoja, abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 78 straipsnio nuostatas. L. V. ir R. J. santykiai yra konfliktiški, L. V. suinteresuota duoti melagingus parodymus, taip pat siekia pati išvengti savo veiklos, susijusios su nuosavybės atkūrimu, tyrimo, jos veiksmuose buvo nustatyta nusikaltimo sudėtis, tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas įstatyme nenurodytais pagrindais. Taigi, apklausiama kaip liudytoja L. V. de facto (faktiškai) davė parodymus apie savo pačios padarytą nusikalstamą veiką; be to, parodymus ji davė būdama susipažinusi su visa ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-00320-14 medžiaga. Tai sudaro pagrindą L. V. parodymus vertinti kritiškai.

12.6. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyta, jog visas 1993 m. gegužės 12 d. Krikšto sakramento pažymos tekstas kartu su jo turiniu ir uždėtas bažnyčios spaudas būtų suklastoti ar tekstas atspausdintas bei spaudas uždėtas ne kunigo J. J.. Visas kaltinimas R. J. paremtas tik specialisto, tyrusio keletą ranka rašytų skaičių ir tris nepilnus žodžio fragmentus, išvada, kad šiuos įrašus padarė R. J.. 1993 m. gegužės 12 d. Krikšto sakramento pažymoje yra originalus katalikų bažnyčios antspaudo atspaudas; 2014 m. liepos 23 d. Kauno metropolijos Šiaulių vyskupijos Maironių Švč. M. Marijos parapijos raštu Nr. 3 nurodoma, kad Maironių Švč. M. Marijos parapijos išduodamų raštų 1993 metų registracijos knygos nėra, todėl katalikų bažnyčia negali nei patvirtinti, nei paneigti rašto autentiškumo. Tokia aplinkybių visuma leidžia neabejotinai teigti, kad nepakanka įrodymų konstatuoti, jog 1993 m. gegužės 12 d. Krikšto sakramento pažymą pagamino ir suklastojo R. J.. Šioms abejonėms pašalinti apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas prašymas paskirti teismo ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė šiuos prašymus patenkinti, taip pažeisdamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktą, BPK 1 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 8 dalį.

13. Kasaciniu skundu R. Š., kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjas advokatas R. Skėrys prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį – panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. Š. taikytas 24 965,25 Eur konfiskavimas. Kasatoriai skunde nurodo:

13.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė BK 95 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų skaičiavimą, – atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra galimybės nustatyti nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo momento (taigi, ir 2009 m. spalio 2 d. pažymos Nr. 2734 pasirašymo momento), vadovaujantis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2009 m. spalio 2 d. Teismų išvados, kad ši pažyma buvo parengta atgaline data 2010 metais, yra grindžiamos prielaidomis.

13.2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis), taip pat asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamus reikalavimus, nesilaikė esminių baudžiamosios teisės principų, todėl nepagrįstai kasatoriaus veiksmuose konstatavo nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, sudėtis. Teismai neatskleidė nusikalstamų veikų padarymo mechanizmo – konkrečių R. Š. veiksmų ir vaidmens darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių. Tai lėmė, kad buvo suvaržyta R. Š. teisė žinoti, už kokių neteisėtų veiksmų atlikimą jis buvo pripažintas kaltu, taip pat netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, aprašydamas R. Š. neva padarytus nusikalstamus veiksmus, teismas neapsiribojo „pagrįsto kaltinimo“ teiginiais – skundžiamame nuosprendyje, kuriuo byla buvo nutraukta dėl senaties, aiškiai įvardijami R. Š. padaryti nusikalstami veiksmai, kaltės forma, taigi R. Š. buvo tiesiogiai įvardytas padaręs nusikalstamą veiką.

13.3. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad R. Š. vaidmuo parduodant žemės išvadą buvo tik epizodinis, tačiau nenustatė, kurio iš jų (R. Š. ar R. J.) vaidmuo buvo pagrindinis, o kurio – tik antraeilis. Teismai taip pat nenustatė, kokius konkrečius inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius realizavo R. Š.; neišsiaiškino, iš ko ir kokiu būdu buvo gauta žemės išvada, kaip ji buvo perduota J. V. ir (ar) R. J., kaip ir kas suorganizavo žemės išvados išdavimą ir nuosavybės teisių atkūrimo bylos suformavimą, kodėl iš 27,1289 ha E. R. turėtos žemės buvo atkurta net 80 ha ir būtent Ignalinos rajone, kas siejo V. K. ir NŽT Kretingos skyriaus vadovą D. V.; kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis NŽT Kretingos skyriui buvo teikti V. V. pasirašyti prašymai – nėra absoliučiai jokių įrodymų, kad šiuos prašymus teikė R. Š. ir R. J.. Teismo posėdyje apklausti D. V., D. V., K. Ž. patvirtino, jog 2009 m. spalio 2 d. pažyma Nr. 2734 bei protokolas Nr. 4 surašyti ir pasirašyti būtent 2009 m. spalio 2 d. Tai patvirtina, kad jau 2009 m. spalio 2 d. realiai egzistavo E. R. nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 29 ir ji buvo ne išimtinai J. A. žinioje.

13.4. Teismai akivaizdžiai neteisingai vertino nuosavybės atkūrimo procese rengtų dokumentų eiliškumą ir jų reikšmę, todėl padarė neteisingas išvadas dėl R. Š. kaltės padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nėra galimybės nustatyti, kada buvo parengta 2009 m. spalio 2 d. pažyma Nr. 2734. Akivaizdu, kad nagrinėjamos bylos kontekste nėra galimybės nustatyti ir 2001 m. gruodžio 28 d., 2003 m. gruodžio 31 d., 2009 m. rugsėjo 28 d. prašymų pateikimo NŽT Kretingos skyriui aplinkybių. Be to, žemesnės instancijos teismai neatskleidė, kaip objektyviai pasireiškė R. Š. veiksmai šiam neva vykdant BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Byloje apklausti liudytojai nepatvirtino pirmosios instancijos teismo išvadų, kad R. Š. su R. J. per V. V. tariamos E. R. teisių perėmėjos V. V. vardu parengė prašymą Lietuvos centriniam archyvui. Esant nurodytoms aplinkybėms, baudžiamosios atsakomybės taikymas R. Š. už nusikalstamų veikų padarymą, kai jų padarymo laiko, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių nustatyti neįmanoma, yra nesuderinamas su in dubio pro reo principu. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog R. Š. prisidėjo ir prie kitų dokumentų suklastojimo, jų pateikimo J. A.. Visi pagrindiniai registracijos žurnalai yra dingę, todėl įrašų autentiškumo juose neįmanoma nustatyti. Be to, nuteistoji J. A. aiškiai nurodė, jog visus reikalingus dokumentus E. R. nuosavybės teisių atkūrimo bylai jai parūpindavo skyriaus vadovas D. V.. Taigi, byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad R. Š. prisidėjo prie dokumentų klastojimo.

13.5. Teismų išvados dėl R. Š. veikimo su kitais asmenimis, kuriems byla nutraukta, bendrininkų grupe neteisėtos ir neatitinka byloje esančių įrodymų, padarytos pažeidus įrodymų vertinimo taisykles, nurodytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Skundžiamuose nuosprendžiuose nebuvo nustatyta, jog J. A., R. J. ir R. Š. veikė bendru susitarimu, organizuotai, buvo pasiskirstę vaidmenis ir (ar) užduotis. Bylą nagrinėję teismai apskritai nenustatė, kad R. J. ir R. Š. pažinojo J. A., o ši – juos (visi trys tai paneigė). R. Š. kaltę dėl jam inkriminuotų veikų padarymo teismai grindė netiesioginiais įrodymais bei epizodiniais R. Š. veiksmais, kai šis supažindino J. V., ketinusį parduoti išvadą, su R. J. ir vežė V. V. į notarų biurą. Aplinkybė, kad, pasak liudytojų, R. Š. ir R. J. neva buvo numatę pirkti kažkokią išvadą, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina asmenų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad J. A. R. Š. ir (ar) R. J. perdavė kokią nors informaciją, susijusią su E. R. turėta žeme.

13.6. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai R. Š. taikė BK 72 straipsnį ir taip padarė esminį BPK 94 straipsnio pažeidimą. Suėjus senaties terminui negali būti sprendžiami bausmės nuteistajam skyrimo klausimai, atitinkamai negali būti taikomas turto konfiskavimas, įgyvendinantis bausmės paskirtį. Be to, teismų nuosprendžiais R. Š. paskirtas turto konfiskavimas neatitiko proporcingumo principo; teismai apskritai nenustatė, kad R. Š. būtų gavęs bent kokią turtinę naudą iš nusikalstamos veikos. Be to, teismams nenustačius J. A. iš nusikalstamų veikų gauto atlyginimo, lėšų konfiskavimo klausimas negalėjo būti taikomas tik R. J. ir R. Š..

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

14. Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės V. Pužauskienės kasacinis skundas tenkintinas, J. A., R. J., kuriems baudžiamoji byla nutraukta, R. Š., kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjo advokato R. Skėrio kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BPK 303 straipsnio 4 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 386 straipsnio 2 dalies esminių pažeidimų ir BK 95 straipsnio nuostatų taikymo

15. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl BK 95 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus, taikymo, kartu kasatorių keliamas klausimas ir dėl BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo bei apeliacinių skundų tinkamo neišnagrinėjimo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 386 straipsnio 1, 2 dalys). Prokurorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo, kaip nurodo, prielaidomis paremta ir nemotyvuota išvada dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko, nuo kurio šioje byloje turi būti skaičiuojamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (2009 m. spalio 2 d. pažyma Nr. 2734 galimai suklastota 2010 m. birželio mėn., ir nuo jos apeliacinio teismo skaičiuotas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas). Kasatorius R. Š. teigia, kad, vadovaujantis in dubio pro reo principu, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas šioje byloje turėjo būti skaičiuojamas ne nuo 2010 m. birželio mėn., bet nuo 2009 m. spalio 2 d., t. y. pažymoje Nr. 2734 nurodytos datos. Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su kasatorių skunduose pateiktais argumentais, daro išvadą, kad šioje byloje teisiškai svarbi aplinkybė – nusikalstamų veikų padarymo laikas – tinkamai nebuvo nustatyta, o išvados dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino pradžios apeliacinės instancijos teismo padarytos išimtinai remiantis prielaidomis.

16. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši baudžiamoji byla kasacine tvarka nagrinėjama antrą kartą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 20 d. nutartimi buvo panaikintas šioje byloje priimtas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nesiėmė pakankamų priemonių nusikalstamos veikos padarymo laikui tinkamai nustatyti, nutraukdamas bylą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, bylos duomenimis nepagrindė išvadų dėl tinkamam BK 95 straipsnio taikymui reikšmingų faktinių aplinkybių. Nutartyje kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš skundžiamo (2022 m. sausio 28 d.) apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nėra aišku, kuria nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatymo taisykle ir kokiais motyvais teisėjų kolegija rėmėsi, spręsdama dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, kurios buvo inkriminuotos kaip padarytos esant idealiajai sutapčiai, padarymo laiko. Teismas taip pat nemotyvavo, kodėl vertino tik vieną iš kelių J. A., R. Š., R. J., kurie pagal kaltinimus veikė bendrai, inkriminuotų, skirtingomis datomis atliktų veiksmų laikų ir būtent su šia data siejo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino skaičiavimą (16 punktas).

17. Taigi, kasaciniam teismui perdavus šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, pareiga tinkamai išspręsti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo klausimą naujai bylą nagrinėjančiai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai kilo tiek iš BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, reikalaujančios patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį buvo prašoma visų trijų tuo metu nuteistųjų apeliaciniuose skunduose), tiek iš BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės, reikalaujančios vykdyti kasacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytus nurodymus. Šiuo atveju tinkamas teismo nurodymų vykdymas reiškė, kad, nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka, turėjo būti visapusiškai išanalizuoti ir įvertinti bylos duomenys, susiję su asmenims inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laiku, bei padarytos teisiškai pagrįstos išvados dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino skaičiavimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo. Tačiau nagrinėjamoje byloje apeliacinis teismas ne tik iš esmės pažeidė minėtą BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatą, bet kartu nesilaikė ir teismų praktikoje aiškiai formuojamos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas kasacinės instancijos teismo perduotą bylą, privalo atsižvelgti į tai, kokius esminius BPK pažeidimus nustatė kasacinės instancijos teismas, juos ištaisyti ir pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes priimti naują nuosprendį (nutartį) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-689/2019).

18. Iš kaltinime aprašyto R. Š., R. J. ir J. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo mechanizmo matyti, kad nusikalstamomis veikomis buvo siekiama neteisėtai atkurti V. V. nuosavybės teisę į Lietuvos Respublikai priklausančią žemę ir pasipelnyti, perleidžiant šią teisę už atlygį tretiesiems asmenims. Taigi, šiuo atveju sprendžiant, kada buvo įgyvendinti R. Š., R. J. ir J. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai, byloje turi būti nustatyta, kokiu dokumentu buvo įtvirtintas juridinis faktas, suteikiantis V. V. nuosavybės (turtinę) teisę į jai teisėtai nepriklausantį Lietuvos Respublikos turtą.

19. Nagrinėjamoje byloje nustatytos tokios aplinkybės:

1) Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kretingos rajono žemėtvarkos skyriui buvo pateikti V. V. vardu surašytas 2001 m. gruodžio 28 d. prašymas atkurti nuosavybės teisę į buvusio žemės savininko E. R. iki nacionalizacijos valdytą 81,3868 ha žemės plotą; V. V. vardu surašytas 2009 m. rugsėjo 28 d. prašymas parengti pažymą dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, nes pageidaujama atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą Melagėnų seniūnijoje, Ignalinos rajone.

2) Kretingos rajono žemėtvarkos skyriaus specialistė J. A. parengė 2009 m. spalio 2 d. pažymą Nr. 2734 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, šioje pažymoje nurodyta, kad pagal pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog V. V. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko E. R. valdytą 80 ha žemės plotą; šią pažymą patvirtino Kretingos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas. Kretingos rajono žemėtvarkos skyriaus komisija 2009 m. spalio 2 d. priėmė sprendimą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą kitoje vietoje.

3) Šių dokumentų pagrindu buvo parengta Kretingos žemėtvarkos skyriaus vedėjo patvirtinta 2010 m. rugpjūčio 17 d. išvada Nr. IŠ-14-2, šioje išvadoje nurodyta, kad pilietė V. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 80 ha žemės plotą, kurio 59,49 ha priskirta valstybės išperkamai žemei, 10,88 ha – valstybės išperkamam miškui, 9,63 ha – valstybės išperkamam vandens telkiniui. Ši išvada buvo persiųsta Nacionalinės žemės tarnybos Ignalinos žemėtvarkos skyriui; atsižvelgiant į V. V. įgalioto R. J. perįgalioto asmens V. K. prašymą, minėta išvada pateikta Ignalinos rajono Kazitiškio kaimo Kazitiškio kadastro vietovės projekto autoriui projektavimo darbams vykdyti. Ignalinos žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu V. V. įtraukta į asmenų, pageidaujančių Kazitiškio kadastro vietovėje žemę, mišką, vandens telkinį gauti nuosavybėn neatlygintinai, sąrašą.

4) Įgyvendinant 2010 m. rugpjūčio 17 d. išvadą Nr. IŠ-14-2, V. V. buvo suprojektuoti žemės sklypai Ignalinos rajono Kazitiškio seniūnijos Kazitiškio kadastro vietovėje, tačiau nuosavybės teisių byla nebuvo parengta dėl šio proceso metu nustatytų pažeidimų. Nacionalinės žemės tarnybos Kretingos skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 18 d. įsakymu panaikinta Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Kretingos rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. spalio 2 d. pažyma, o 2013 m. vasario 21 d. įsakymu pripažinta netekusia galios Kretingos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. rugpjūčio 17 d. išvada Nr. IŠ-14-2.

20. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, kaip ir ankstesnės sudėties apeliacinis teismas, konstatavo, kad dėl J. A., R. Š., R. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, ir baudžiamąją bylą nutraukė. Argumentai dėl priimto procesinio sprendimo išdėstyti skundžiamo nuosprendžio 33–41 punktuose. Tačiau, kaip matyti iš šio procesinio sprendimo turinio, šis teismas, turėdamas pareigą atsižvelgti į kasacinio teismo nutartyje nustatytus esminius baudžiamojo proceso pažeidimus ir juos ištaisyti, ne padarė savo savarankiškas motyvuotas išvadas dėl bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingų aplinkybių, bet perrašė (nukopijavo) 2022 m. sausio 28 d. nuosprendžio, panaikinto minėta kasacinės instancijos teismo nutartimi, motyvus (nuosprendžio 33, 34, 38, 39 punktuose pažodžiui atkartoti ankstesnio apeliacinės instancijos teismo 54–58 punktuose išdėstyti argumentai). Be kita ko, skundžiamo nuosprendžio 36 punkte padaryta absoliučiai deklaratyvi išvada, kad „2009 m. spalio 2 d. pažyma yra nuosavybės teisę suteikiantis, t. y. turtinę teisę patvirtinantis, dokumentas“, ir šios išvados pagrindu senaties termino pradžią apeliacinės instancijos teismas susiejo su minėtos pažymos galimo parengimo (suklastojimo) laiku, kaip konstatavo teismas – „svetimos turtinės teisės įgijimas (atgaline data pasirašius 2009 m. spalio 2 d. pažymą) galėjo būti padarytas ir 2010 m. birželio mėn.“ (nuosprendžio 39 punktas). Taip pat teismas nuosprendžio 41 punkte konstatavo, kad 2010 m. rugpjūčio 17 d. išvados Nr. IŠ-14-2 surašymo data negali būti laikoma pasekmių – turtinės teisės į didelės vertės turtą įgijimo data, todėl nuo šios datos negali būti skaičiuojamas senaties terminas, kadangi vėlesni J. A., R. Š., R. J. inkriminuoti veiksmai (2010 m. rugpjūčio 17 d. išvados ir įsakymo projektų parengimas, jų suderinimas, pasirašymas, išvados išsiuntimas įgyvendinti ir vėlesnis jos pardavimas) buvo nukreipti į jau įgytos turtinės teisės realizavimą, asmeniui pareiškus norą, jog patvirtinta teisė į nuosavybę būtų atkurta kitoje vietoje. Remdamasis tokiomis išvadomis, apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje taikė iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusią BK 95 straipsnio redakciją (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) ir baudžiamąją bylą nutraukė.

21. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti tai, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į turtą, kuris buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Šio įstatymo nuostatas įgyvendina ir detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka. Vadovaujantis šiais teisės aktais, nuosavybės teisės piliečiams atkuriamos pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme bei Nuosavybės teisių atkūrimo tvarkoje nustatytais terminais pateiktus jų prašymus (Įstatymo 10 straipsnio 1 dalis) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus (Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Žemėtvarkos skyriaus specialistui įvertinus piliečio pateiktą prašymą, paruošiama pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Šioje pažymoje konstatuojama, kad pagal pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus pilietis turi nuosavybės teisę į buvusio savininko valdytą turtą. Šią pažymą gavusiam asmeniui išreiškus valią atkurti nuosavybės teisę gaunant neatlygintinai žemę, mišką ar vandens telkinį, ruošiama išvada, kurioje pagal pateiktus duomenis nustatomi konkretūs turtiniai vienetai, į kuriuos asmeniui atkuriama nuosavybės teisė, bei jų vertė; priimtos ir patvirtintos išvados pagrindu formuojami konkretūs asmeniui perduotini sklypai. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir į Nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos 115 punktą, kuriame nustatyta, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo arba miesto gyvenamojoje vietovėje priimamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas. Sprendimo priėmimo data yra nuosavybės teisių atkūrimo diena (116 punktas).

22. Taigi, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, absoliučiai deklaratyviai konstatavęs, kad būtent 2009 m. spalio 2 d. pažyma Nr. 2734 (kuri, kaip pažymėjo teismas, galėjo būti surašyta ir 2010 m. birželio mėn.) yra nuosavybės teisę suteikiantis, t. y. turtinę teisę patvirtinantis, dokumentas, jos pagrindu nustatė senaties termino pradžią. Kodėl padaryta tokia teismo išvada, lieka visiškai neaišku, nes jokio teisinio įvertinimo tokiai išvadai nepateikta. Kaip matyti iš pirmiau aptarto teisinio reguliavimo, tiek pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, tiek išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn yra svarbi nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalis. Todėl nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, kokias teisines pasekmes sukelia kiekvienas iš šių dokumentų, ar tai yra tarpiniai viešojo administravimo subjekto priimti dokumentai, ar jais įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis asmeniui turtinę teisę. Be kita ko, nagrinėjamų aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kad tarpiniai viešojo administravimo subjekto priimami dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. eAS-1138-858/2015, eAS-631-520/2023 ir kt.); tarpiniais viešojo administravimo subjekto priimamais dokumentais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą.

23. Kartu pažymėtina ir tai, kad sukčiavimo (BK 182 straipsnis) sudėtis yra materialioji, šis nusikaltimas yra baigtas, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263-696/2016, 2K-215-303/2017, 2K-158-303/2021, 2K-105-303/2023).‏‏‎ ‏‏‎Teismų praktikoje nurodoma, kad sukčiavimas įgyjant turtinę teisę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę, nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453-648/2016).

24. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismai, siekdami tinkamai nustatyti nusikalstamos veikos padarymo laiką, visų pirma turi nuspręsti, kuri BK 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžta šio laiko nustatymo taisyklė yra taikoma konkrečiu atveju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259-976/2022, 2K-42-628/2023).‏‏‎ Sprendžiant dėl senaties termino pradžios, turi būti nustatytas laikas, nuo kurio nusikalstama veika yra laikoma baigta. Taigi, kiekvienu atveju, konstatuojant nusikalstamos veikos padarymo laiką, reikia nustatyti, kada buvo realizuoti visi būtinieji konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Atitinkamai, jei nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, jos padarymo momentu laikytinas padarinių kilimo laikas. Jei iš nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo matyti, kad asmuo (asmenys) norėjo (numatė ar siekė), kad baudžiamojo įstatymo nurodyti padariniai atsirastų kitu laiku (vėliau, nei padaryta veika), jos padarymo laiku laikytinas padarinių atsiradimo laikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259-976/2022, 2K-42-628/2023).‏‏‎ ‏‏‎Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad padarinių kilimo momento svarba senaties terminų skaičiavimui matyti ir iš kasacinės instancijos teismo praktikos bylose dėl nusikaltimų, kurių būtinasis sudėties požymis yra padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-380-942/2015, 2K-395-489/2016, 2K-282-303/2017, 2K-284-976/2019).

25. Atsižvelgdama į aptartas teisės aktų nuostatas, teismų praktikos išaiškinimus ir 2022 m. gruodžio 20 d. kasacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytus nurodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, kuriam ši byla buvo perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, privalėjo išnagrinėti bylą bendra tvarka ir motyvuotai atsakyti į paduotų apeliacinių skundų argumentus (BPK 386 straipsnio 1–2 dalys, 320 straipsnio 3 dalis ). Tai visų pirma reiškia, kad nagrinėjant bylą turėjo būti patikrinta, ar J. A., R. Š., R. J. veiksmuose yra jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių, ar pagal byloje surinktus įrodymus galima išvada, kad jie buvo kaltinami pagrįstai. Tokie reikalavimai kyla tiek iš BPK 303 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad byla nutraukiama dėl senaties tik tuo atveju, jei nustatoma, kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, tiek iš BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (J. A., R. Š., R. J. apeliaciniuose skunduose ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių buvimo jų veikoje, siekiama išteisinimo). Be kita ko, nagrinėjamoje byloje nenustačius, nuo kada turi būti šioje byloje skaičiuojamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, negalima nuspręsti dėl BK 95 straipsnio taikymo.

26. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo apeliacinio teismo nuosprendžio turinio, pakartotinai išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo imtasi pakankamų procesinių priemonių, kad būtų nustatytos BK 95 straipsnio nuostatoms taikyti reikšmingos aplinkybės, kurios buvo konstatuotos kasacinės instancijos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutartyje; neatsakyta į šioje nutartyje keltus klausimus, išvados teisiškai nemotyvuotos, neanalizuoti teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimo procesą, neišdėstytos motyvuotos išvados dėl nusikalstamų veikų baigtumo momento ir kt. Negana to, kaip jau minėta, didžioji dalis argumentų yra perrašyti iš ankstesnio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, juos kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, perdavusi bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, pripažino nepakankamais, kad būtų pagrįstas apkaltinamojo nuosprendžio senaties taikymas nagrinėjamoje byloje. Be kita ko, kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo 2023 m. birželio 8 d. nuosprendžio turinio, jis iš esmės yra identiškas ankstesnės sudėties apeliacinės instancijos teismo priimtam 2022 m. sausio 28 d. nuosprendžiui, panaikintam kasacinės instancijos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutartimi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors pastraipų išdėstymas tekste skiriasi, tačiau skundžiamo nuosprendžio 12–32 punktų turinys visiškai atitinka ankstesnės teisėjų kolegijos priimto nuosprendžio 11–53 punktų turinį su neesminiais pakeitimais. Be to, skundžiamo 2023 m. birželio 8 d. nuosprendžio tekste daromos nuorodos į kituose punktuose išdėstytus argumentus (pvz., 19 punkte nurodoma, kad „vadovaudamasi šio nuosprendžio 26 ir 27 punktuose nurodytais argumentais, t. y. tuo, kad teismas nagrinėja baudžiamąsias bylas tik dėl tų asmenų, dėl kurių yra surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti teismo posėdyje“; 46 punkte nurodoma, kad „atsižvelgiant į tai, kad šio nuosprendžio 54–58 punktuose konstatuota, jog iki priimant skundžiamą nuosprendį buvo suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas“; 47 punkte nurodoma, kad „teisėjų kolegija, vadovaudamasi šio nuosprendžio 57–59, 66 punktuose išdėstytais motyvais“, nebeanalizuoja kitų apeliacinių skundų argumentų; 49 punkte, nurodant, kad byloje buvo nustatytas R. J. ir R. Š. bendrininkavimas, nukreipiama į nuosprendžio 46 punktą) atitinka panaikinto 2022 m. sausio 28 d. nuosprendžio punktus (jų turinį ir numeraciją), tačiau visiškai neatitinka skundžiamo 2023 m. birželio 8 d. nuosprendžio turinio ir numeracijos (54–58, 57–59, 66 punktų šiame nuosprendyje apskritai nėra).

27. Taigi, nustatytos aplinkybės rodo, kad nebuvo išnagrinėta byla apeliacine tvarka tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir kartu nepašalinti kasacinio teismo nutartyje išdėstyti bylos įrodymų vertinimo esminiai trūkumai. Apeliacinis teismas skundžiamame procesiniame sprendime nepateikė nė vienos savarankiškos motyvuotos išvados, atsakydamas į apeliaciniuose skunduose keliamus argumentus, tik perrašė beveik visą ankstesnės sudėties apeliacinės instancijos teismo priimtą nuosprendį. Todėl darytina išvada, kad, priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, iš esmės buvo pažeistos BPK 303 straipsnio 4 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 386 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, nes tokie padaryti procesiniai pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Kasacinės instancijos teismui nustačius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir byla dar kartą perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

28. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turi nustatyti nusikalstamos veikos baigtumo momentą, jį teisiškai pagrįsti, kartu turi remtis bylai aktualiais teisės aktais, reguliuojančiais nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimą; įvertinti dokumentų, priimtų neteisėtai atkuriant V. V. teisę į nuosavybę, teisinę reikšmę ir nustatyti, kurie J. A., R. Š., R. J. inkriminuoti veiksmai, atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, laikytini nusikalstamos veikos padarymu, taip pat nuspręsti, kurie baudžiamieji įstatymai šioje situacijoje taikytini. Dėl šių klausimų teismo priimtame nuosprendyje ar nutartyje turi būti pateiktos argumentuotos, teisės aktais bei byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetu pagrįstos išvados.

29. Be kita ko, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti atsakyta ir į kitus apeliacinių skundų argumentus, tarp jų ir į apeliantės J. A. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jos gynėjo nušalinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į šį argumentą atsakyta itin formaliai, t. y. konstatuota, kad 2021 m. rugsėjo 13 d. Klaipėdos apygardos teismo nutarties dėl A. Jokūbausko nušalinimo nuo bylos teisėtumo klausimas buvo išspręstas 2021 m. spalio 6 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi. Tačiau tokia išvada neatitinka šios nutarties turinio, kadangi minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodyta, kad nutartis dėl nušalinimo yra neskundžiama, o ne išspręstas joje advokato nušalinimo teisėtumo klausimas, kaip nepagrįstai teigiama skundžiamame nuosprendyje. Be kita ko, 2021 m. spalio 6 d. nutartyje atkreiptas dėmesys į tai, kad bylą būtina išnagrinėti apeliacine tvarka griežtai laikantis BPK XXV skyriaus, reglamentuojančio apeliacinį procesą, nuostatų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 8 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                    Algimantas Valantinas

Artūras Ridikas

Daiva Pranytė-Zalieckienė