2K-153-387/2023

Baudžiamoji byla Nr. 2K-153-387/2023 Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00016-2019-9 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.18.7.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 25 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui, nuteistajam L. B., nuteistojo gynėjui advokatui Simonui Slapšinskui, teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžio. Alytaus apylinkės teismo 2022 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu L. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 219 straipsnio 2 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 47 558,62 Eur civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžiu Alytaus apylinkės teismo 2022 m. gegužės 4 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: L. B. pripažintas kaltu pagal BK 219 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas 250 MGL (12 500 Eur) dydžio bauda. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinis ieškinys tenkintas ir iš L. B. valstybės naudai priteista 47 558,62 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

I.    Bylos esmė

1.   L. B. pagal BK 219 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatytą tvarką turėdamas pareigą nustatytu terminu sumokėti mokesčius, po to, kai Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2018 m. lapkričio 23 d. priminimu, įteiktu 2019 m. vasario 27 d., priminė jam apie pareigą sumokėti mokesčius per 20 dienų nuo priminimo gavimo dienos, t. y. iki 2019 m. kovo 19 d., turėdamas realią galimybę tai padaryti, nesumokėjo daugiau kaip 500 MGL dydžio – 70 091,15 Eur – mokesčių.

II. Kasacinio skundo argumentai

2.   Kasaciniu skundu nuteistasis L. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 6 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo 2022 m. gegužės 4 d. nuosprendį arba panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 6 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas nevertino byloje esančių įrodymų kaip visumos, įrodymus vertino selektyviai, pasisakė tik dėl kaltinančių L. B. įrodymų. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas arba visai nepasisakė, arba tik epizodiškai nurodė, kodėl byloje esančius įrodymus atmeta arba vertina kitaip nei pirmosios instancijos teismas; teismo išvados dėl neva netinkamo pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo yra deklaratyvios, neišplaukiančios iš bylos įrodomosios medžiagos.

2.2. Byloje buvo nustatytos sąlygos baudžiamajai atsakomybei pagal BK 219 straipsnio 2 dalį kilti: UAB (duomenys neskelbtini) nuolat pildė privalomas mokesčių ataskaitas ir deklaracijas, pateikė jas mokesčių administratoriui, pagal pateiktas deklaracijas buvo susidariusios mokesčių nepriemokos; L. B. buvo įteiktas VMI priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; per nustatytą terminą mokesčiai sumokėti nebuvo. Tačiau vien formalus šių sąlygų buvimas nėra pagrindas konstatuoti, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika, nurodyta BK 219 straipsnyje. Būtina nustatyti, kad juridinis asmuo turėjo realią galimybę įvykdyti apskaičiuotas mokestines prievoles, taip pat tai, kad šios prievolės nebuvo vykdomos tyčia. Apeliacinės instancijos teismas pripažino juridinio asmens nemokumą kaip sąlygą, svarbią sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės už mokesčių nesumokėjimą, tačiau šios aplinkybės, padarydamas priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas, jis nenustatinėjo taip, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, o tik preziumavo.

2.3. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai analizavo juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) finansinę padėtį, atsižvelgė į visus byloje esančius įrodymų šaltinius, taip pat ir į VMI pateiktus duomenis, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos specialistų skaičiavimus ir paaiškinimus, įvertino bendrovės finansinę padėtį tiek prieš L. B. tampant šio juridinio asmens vadovu, 2018 m. sausio 22 d., tiek ir po to. Įvertinęs šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad bendrovės finansinė padėtis buvo sunki – dar iki L. B. pradedant dirbti, buvo areštuotos įmonės banko sąskaitos, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, pradėtas priverstinis vykdymo procesas, kiti subjektai dengė susidariusius įsiskolinimus, bendrovė dirbo nuostolingai.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo L. B. vadovaujamo juridinio asmens nemokumo, padarė nepagrįstą išvadą, kad būtent L. B. valiniai veiksmai lėmė mokesčių pagal pateiktas deklaracijas nesumokėjimą, nes jis, būdamas tiek (duomenys neskelbtini), tiek UAB „M“ generalinis direktorius ir iš esmės surašydamas prašymus pats sau, atliko įvairias užskaitas, mokėdamas darbo užmokestį, automobilio nuomos mokesčius ir kt., t. y., pažeisdamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintą mokėjimų eiliškumą ir aiškiai žinodamas, kad yra pagal 2018 m. lapkričio 23 d. VMI priminimą nepadengtų mokestinių prievolių valstybei, šias prievoles ignoravo, veikė savo interesais. Tai, kad galimai nebuvo laikomasi CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintos atsiskaitymų tvarkos, nebuvo aplinkybė, lėmusi mokesčių nesumokėjimą.

2.5. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad UAB (duomenys neskelbtini) sunki finansinė padėtis nebuvo aplinkybė, lėmusi mokesčių nesumokėjimą, turėjo nustatyti bendrovės mokumo būklę bylai aktualiu laikotarpiu, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, kokia dalis atsiskaitymų buvo panaudota darbo užmokesčio įsiskolinimams dengti. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2019 m. vasario 28 d. – 2019 m. kovo 14 d. tarpusavio užskaitų būdu UAB „M“ atliko 107 985,64 Eur mokėjimus, iš kurių 79 059,9 Eur buvo panaudota įsiskolinimams, susidariusiems už darbo užmokestį, padengti. Kreditorių reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, tenkinimas turi prioritetą prieš kreditorių reikalavimų, susijusių su juridinio asmens mokestinėmis prievolėmis valstybės biudžetui, tenkinimą. Tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) pardavė susijusiai UAB „M“ atitinkamą kiekį produkcijos, savaime nereiškia, kad bendrovė būtų gavusi kokias nors realias pajamas, nes žodiniais akcininkų nurodymais buvo nustatyta, kad užskaitų būdu bus vykdomi atsiskaitymai už pagamintą produkciją, būtini užtikrinant bendrovės tęstinumą. Mokestinėms prievolėms vykdyti buvo naudojamos į bendrovės sąskaitą pervedamos lėšos.

2.6. Iš 2022 m. vasario 2 d. VMI rašto matyti, kad UAB „S“ 2017, 2018 ir 2019 m. vykdydama bendrovių tarpusavio užskaitas įvairiomis sumomis sumokėjo už UAB (duomenys neskelbtini) į VMI biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas 412 540,89 Eur. Iš bylos duomenų matyti, kad, net ir nesant prašymų dėl užskaitų tam tikriems subjektams, UAB (duomenys neskelbtini) nebūtų gavusi į banko sąskaitą lėšų už realizuotą produkciją, nes tarp šio juridinio asmens, UAB „S“ ir UAB „M“, kuriuos valdė tie patys akcininkai, buvo susiklosčiusi tvarka atsiskaitymus vykdyti tik tarpusavio užskaitų ar natūrinių mainų būdu. Taigi L. B., priešingai nei nurodo apygardos teismas, neturėjo realios galimybės panaudoti už UAB (duomenys neskelbtini) pagamintą produkciją priskaičiuotų, bet bendrovei nepervestų lėšų mokestinėms prievolėms, nurodytoms 2018 m. lapkričio 23 d. VMI priminime, padengti. Be to, vien tik atsiskaitymo eiliškumo tvarkos pažeidimas nėra pakankamas konstatuoti, jog asmuo įvykdė aptariamą nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje nenustatyta aplinkybių, jog L. B. veikė tyčia ir dėl to jo vadovaujamas juridinis asmuo nesumokėjo į valstybės biudžetą privalomų mokesčių. Priešinga Kauno apygardos teismo išvada yra nepagrįsta ir nulemta padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

2.7. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų vertinimo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo išvados yra prieštaringos: teismas nurodė, kad areštuojant banko sąskaitas paliekama galimybė mokestinėms įplaukoms į sąskaitas, atitinkamai VMI priima nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitų; kita vertus, taip pat pasisakė, kad toks mokesčių dengimas nelaikytinas mokestinių prievolių vykdymu. Tokia išvada nepagrįsta, nes BK 219 straipsnyje nenustatyta, kokiu būdu (darant savanoriškus pavedimus ar mokesčių administratoriui vykdant nurašymus iš asmens sąskaitos) mokėtinos mokestinės prievolės turi būti dengiamos. Tai, kad inkriminuojamu laikotarpiu buvo sumokėtas beveik trečdalis priskaičiuotų mokesčių, nerodo tyčios nemokėti deklaruotų mokesčių apskritai, L. B. parodymai, liudytojos I. S., M. Č. parodymai, kiti įrodymai byloje atskleidžia tyčios veikti nusikalstamai nebuvimą.

2.8. Kaip matyti iš byloje esančio VMI 2021 m. gruodžio 12 d. rašto „Dėl UAB (duomenys neskelbtini) informacijos pateikimo“, valstybinis mokesčių administratorius pateikė duomenis apie 2018 m. lapkričio 23 d. pranešime nurodytus mokėtinus mokesčius, atskirai nurodydamas mokėtinas sumas, sumokėtas sumas ir likusią mokestinę nepriemoką; iš šių duomenų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) dar iki aptariamo pranešimo dienos nuolat dengė mokestines prievoles – buvo tiek atliekami mokėjimai, tiek vykdomi nuskaitymai iš areštuotų bendrovės sąskaitų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytas visas mokestinės nepriemokos dydis (70 091,15 Eur) negalėjo būti sumokėtas dėl objektyvių nuo L. B. valios nepriklausančių aplinkybių – dėl sunkios UAB (duomenys neskelbtini) finansinės padėties.

2.9. Taip pat kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiuo metu UAB (duomenys neskelbtini) yra likviduota, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinėje byloje įmonės bankroto procedūra yra baigta, bankroto byloje kaip kreditorė dalyvavo ir VMI; nurodytoje byloje nebuvo nustatyta, kad valdant įmonę būtų padaryti kokie nors tyčiniai veiksmai, žala kreditoriams, tarp jų ir VMI.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3.   Nuteistojo L. B. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi ir BK 219 straipsnio 2 dalies taikymo

4.   L. B. savo kasaciniame skunde dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo pateikia šiuos esminius argumentus: 1) apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nustatė BK 219 straipsnio 2 dalyje reglamentuotos nusikalstamos veikos požymius, tinkamai neįvertino UAB (duomenys neskelbtini) nemokumo, galimybės sumokėti susidariusią mokesčių nepriemoką, padarė įrodymų visuma nepagrįstą išvadą, kad būtent L. B. veiksmai lėmė mokesčių pagal pateiktas deklaracijas nesumokėjimą; 2) UAB „M“ atliko 107 985,64 Eur mokėjimus, iš kurių 79 059,9 Eur buvo panaudota įsiskolinimams, susidariusiems už darbo užmokestį, padengti. Kreditorių reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, tenkinimas turi prioritetą prieš kreditorių reikalavimų, susijusių su juridinio asmens mokestinėmis prievolėmis valstybės biudžetui, tenkinimą; 3) pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, vertinant įrodymus; darytos prieštaringos išvados dėl tyčios padaryti nusikalstamą veiką, nustatytą BK 219 straipsnyje, – tai, kad inkriminuojamu laikotarpiu buvo sumokėta beveik trečdalis priskaičiuotų mokesčių, nerodo tyčios nemokėti mokesčių apskritai.

5.   Pagal BK 219 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių po to, kai valstybės institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius.

6.   Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 219 straipsnį yra būtinos šios sąlygos: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po įteikimo priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 133/2011, 2K-451-139/2015, 2K-367-303/2017).

7.   BK 219 straipsnio dispozicijoje mokesčio mokėtojo mokumas nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įvardytas kaip būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei už mokesčių nesumokėjimą atsirasti. Tačiau, aiškinant BK 219 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kartu su kitomis BK nuostatomis, inter alia (be kita ko), BK 2 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, darytina išvada, kad ir pagal BK 219 straipsnį mokesčio mokėtojo mokumas yra viena iš jo būtinų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už mokesčių nesumokėjimą sąlygų. Tai reiškia, kad jei mokesčių mokėtojas iki nusikalstamos veikos padarymo buvo nemokus, jis pagal BK 219 straipsnį neatsako, nes neturėjo realios galimybės įvykdyti įstatymo nurodytą pareigą – sumokėti mokesčius, t. y. tokiam asmeniui baudžiamoji atsakomybė kilti negali (BK 2 straipsnio 3 dalis). Tačiau jei nemokumas buvo sukeltas sąmoningai, taip pat ir siekiant išvengti pareigos sumokėti mokesčius, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 219 straipsnį mokesčių mokėtojui kyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437-303/2015, 2K-367-303/2017).

8.   Taigi vien tik formalus pirmiau minėtų sąlygų buvimas nėra pakankamas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 219 straipsnį kilti. BK 2 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta glaudžiai su kaltės principu susijusi nuostata, kad asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Vienas iš atvejų, kada negalima iš asmens reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o kartu ir traukti jo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 219 straipsnį, yra mokesčių mokėtojo nemokumas. Todėl kiekvienu atveju, kvalifikuojant veiką pagal BK 219 straipsnį, būtina nustatyti, kad buvo finansinė galimybė sumokėti mokesčius. Kita vertus, BK 219 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės tyčia nevykdo ir po valstybės įgaliotos institucijos priminimo apie pareigą sumokėti mokesčius per nurodytą terminą.

9.   Šioje byloje priimti du priešingi sprendimai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus įrodymus byloje, nusprendė, kad tiesioginės tyčios L. B. veikoje dėl BK 219 straipsnio 2 dalyje nustatytos veikos padarymo nėra, L. B. dėjo visas pastangas mažinti esamą mokesčių nepriemoką, susidariusią dėl sunkios įmonės finansinės padėties, gelbėjo įmonę nuo bankroto, mokesčiai pagal pateikiamas deklaracijas buvo mokami dalimis; per visą L. B. darbo įmonėje (duomenys neskelbtini) laikotarpį įmonė turėjo skolų, sąskaitos buvo areštuotos, jis siekė, kad būtų įvykdyti visi įmonės finansiniai įsipareigojimai.

10. Pirmosios instancijos teismas, pagal VMI pateiktą informaciją nustatęs, kad mokesčiai dalimis buvo mokami ir iki 2018 m. lapkričio 23 d. priminimo apie jų sumokėjimą, ir po jo, ir net po ikiteisminio tyrimo šioje byloje pradėjimo, atsiskaitymo su kreditoriais eilės pažeidimo nevertino kaip tyčią BK 219 straipsnio 2 dalies prasme atskleidžiančio elemento. Taip pat pabrėžė, kad esminis dalykas šio pobūdžio bylose yra realios galimybės įmonei sumokėti mokesčius buvimo nustatymas. Šis teismas nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) priklausė įmonių grupei, į kurią įėjo UAB (duomenys neskelbtini), UAB „M“, UAB „S“ ir kitos įmonės. Pagamintą produkciją iš UAB (duomenys neskelbtini) šimtu procentų nupirkdavo UAB „S“, tačiau pinigų nemokėdavo, kadangi įmonės sąskaitos buvo areštuotos, jie neturėjo kur pervesti pinigų, tačiau turėjo išskirtinę teisę nupirkti produkciją, o pinigus laikyti pas save. Įmonės savininkų iniciatyva įmonė, nors ir sunkiai, tačiau vykdė savo gamybinę veiklą.

11. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažymėjo, kad egzistuoja visos formalios sąlygos taikyti BK 219 straipsnio 2 dalį (formaliųjų sąlygų buvimas nėra ginčijamas), nes mokesčiai po priminimo tai padaryti nebuvo sumokėti. Apeliacinės instancijos teismas analizavo UAB (duomenys neskelbtini) galimybę sumokėti pagal deklaracijas priskaičiuotus mokesčius po VMI priminimo, vertino specialisto tyrimą byloje, specialistės apklausos duomenis, nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) patenkino kitų kreditorių reikalavimus ir atliktų užskaitų suma (107 958,64 Eur) yra didesnė už bendrovės turėtus įsipareigojimus valstybės biudžetui (70 091,15 Eur), todėl bendrovė galėjo sumokėti privalomųjų mokesčių nepriemoką į valstybės biudžetą. Toks vertinimas laikytinas formaliu, nes neįsigilinta į objektyvias aplinkybes, atskleidžiančias tyčios veikti turinį, o kartu ir turinčias reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimui teisingai išspręsti.

12. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog UAB (duomenys neskelbtini) turėjo finansinių sunkumų (turėjo įsipareigojimų kitiems kreditoriams, dengė pradelstus įsiskolinimus), tačiau konstatavo L. B. tyčinę kaltę padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 219 straipsnio 2 dalyje, teigdamas, kad „mokesčių mokėjimo eiliškumo tvarkos pažeidimų vertinimas (tokią išvadą buvo suformulavęs pirmosios instancijos teismas) kaip kaltinamojo veiksmus pateisinantis elgesys iš esmės yra ydingas“. Su tokiu vertinimu nesutiktina.

13. Kaip jau buvo minėta, mokesčio mokėtojo mokumas yra viena iš jo būtinų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už mokesčių nesumokėjimą sąlygų, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nustatymui faktiškai neskyrė dėmesio. Būtent tai padarė pirmosios instancijos teismas, ištirtų duomenų pagrindu spręsdamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) finansinė padėtis, kai įmonei vadovavo L. B., buvo labai sunki: areštuotos banko sąskaitos bei bendrovės kilnojamasis ir nekilnojamasis registruotas turtas, buvo susidariusios įvairios skolos, pradėti vykdymo procesai dėl skolų išieškojimo. Šių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismo išvada, kad, esant sudėtingai ūkinei finansinei situacijai, L. B. veiksmai nesumokant viso įsiskolinimo VMI vienu kartu negali būti vertinami kaip tiesioginė tyčia nemokėti mokesčių, yra pagrįsta.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje surinktų duomenų visuma rodo, jog bylai aktualiu laikotarpiu UAB (duomenys neskelbtini) pagal savo finansinę būklę neturėjo realios galimybės sumokėti visus mokesčius valstybei. Šiuo atveju mokėjimas kitiems kreditoriams (užskaitų būdu) negali būti laikomas sąmoningai sukeltu nemokumu siekiant išvengti pareigos sumokėti mokesčius ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 219 straipsnį. Mokumo nustatymo aplinkybės yra reikšmingos ir svarbios sprendžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 219 straipsnį klausimą dar ir tuo aspektu, kad, esant nemokumo situacijai, šios normos taikymas suteiktų nepagrįstą pranašumą mokesčius administruojančioms institucijoms prieš kitus galimus kreditorius.

15. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir padarė nepagrįstą išvadą dėl L. B. kaltės padarius nusikaltimą, nustatytą BK 219 straipsnio 2 dalyje. Būtent pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, padarė motyvuotą ir teisingą išvadą, kad šioje byloje nenustatytas L. B. veikoje būtinasis nusikalstamos veikos, nurodytos BK 219 straipsnio 2 dalyje, požymis – kaltė (tiesioginė tyčia).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo L. B. kasacinį skundą tenkinti. Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 6 d. nuosprendį, kuriuo L. B. nuteistas pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo 2022 m. gegužės 4 d. išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai                                                                                                              Audronė Kartanienė

Alvydas Pikelis

Algimantas Valantinas