eA-468-789/2022

Administracinė byla Nr. eA-468-789/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03722-2020-1 Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, ir Širvintų rajono savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti 2020 m. rugsėjo 7 d. įvykdytus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus departamento patikrinimo akte Nr. 69GGP-147 ir patikrinimo akte Nr. 69GGP-148 (toliau – ir Aktai) pateiktus nurodymus neteisėtais ir įpareigoti Tarnybą bei Širvintų rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administraciją pašalinti Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) pažeidimo pasekmes – grąžinti neteisėtai paimtus gyvūnus pareiškėjui; 2) priteisti pareiškėjo naudai solidariai iš Tarnybos ir Savivaldybės administracijos 1 000 Eur neturtinę žalą.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, 2020 m. lapkričio 25 d. nutartimi atsisakė priimti skundo dalį dėl reikalavimo pripažinti 2020 m. rugsėjo 7 d. įvykdytus Tarnybos Vilniaus departamento Aktuose pateiktus nurodymus neteisėtais ir įpareigoti Tarnybą bei Savivaldybę pašalinti Įstatymo pažeidimo pasekmes – grąžinti neteisėtai paimtus gyvūnus pareiškėjui, priėmė kitą pareiškėjo skundo dalį dėl žalos atlyginimo.

3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 7 d. Tarnybos Vilniaus departamentas surašė Aktus, kuriuose pateikė nurodymus Savivaldybės įgaliotam asmeniui paimti pareiškėjo gyvūnus, dalyvaujant Tarnybos vyriausiajam veterinarijos gydytojui-inspektoriui ir policijos pareigūnui, jeigu būtina užtikrinti viešąją tvarką. Gyvūnai buvo paimti iš pareiškėjo, tačiau gyvūnų paėmimo metu pareiškėjas buvo gydymo įstaigoje ir nedalyvavo gyvūnų paėmimo procedūroje, dėl to neturėjo duomenų apie gyvūnų paėmimą. Pareiškėjui nebuvo pateiktas joks aktas ar kitas dokumentas apie įvykdytą gyvūnų paėmimo procedūrą.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2020 m. spalio 14 d. gavo Tarnybos Vilniaus departamento atsakymą, iš kurio sužinojo, jog gyvūnų paėmimo procedūroje nedalyvavo Tarnybos vyriausiasis veterinarijos gydytojas-inspektorius, jis dalyvavo tik gyvūnų patikrinimo metu, nors jo dalyvavimas buvo būtinas ne tik pagal Aktuose pateiktus nurodymus, bet ir pagal Įstatymo 4 straipsnio 5 dalį. Toks neteisėtas Tarnybos neveikimas bei neteisėtas Savivaldybės administracijos veikimas sąlygojo neteisėtai įvykdytus nurodymus, galimai sukelsiančius teisines (finansines) pasekmes ateityje. Iš atsakymo pareiškėjui tapo žinoma, jog gyvūnų paėmimo metu dalyvavo privatus veterinarijos gydytojas, tačiau nei Aktuose pateiktuose nurodymuose, nei Įstatyme nėra numatyta teisė privačiam veterinarijos gydytojui dalyvauti gyvūnų paėmime. Privatus veterinarijos gydytojas nelaikytinas Tarnybos veterinarijos gydytoju, todėl nėra pagrindo išvadai, kad gyvūnų paėmimo metu dalyvavo tinkamas subjektas.

5. Pareiškėjas teigė, kad Tarnyba neįvykdė jai įstatyme nustatytos pareigos, todėl toks Tarnybos elgesys laikytinas kaip neteisėtas neveikimas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnio 1 dalies prasme. Savivaldybei buvo žinoma, jog ji neturėjo teisės vykdyti gyvūnų paėmimą nedalyvaujant Tarnybos veterinarijos gydytojui. Savivaldybės administracija turėjo pareigą užtikrinti teisėtą gyvūnų paėmimą, t. y. tai atlikti laikydamasi teisės aktuose keliamų reikalavimų. Šiuo atveju Savivaldybės administracija, žinodama, kad gyvūnų paėmimas vyksta nedalyvaujant Tarnybos veterinarijos gydytojui, sąmoningai pažeidė ne tik Aktuose pateiktus nurodymus, bet ir Įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatas. Toks Savivaldybės administracijos elgesys traktuotinas kaip neteisėtas veikimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

6. Pareiškėjas pabrėžė, kad tiek Savivaldybės administracija, tiek Tarnyba neužtikrino, kad gyvūnų paėmimas įvyktų teisėtai ir nepažeidžiant tiek pareiškėjo teisėtų interesų, tiek gyvūnų paėmimo sąlygų. Savivaldybė turėjo atsisakyti vykdyti gyvūnų paėmimą nedalyvaujant Tarnybos veterinarijos gydytojui. Tuo atveju, jei būtų dalyvavęs Tarnybos veterinarijos gydytojas, galimai jis, kaip kontroliuojančios institucijos atstovas, pagal savo kompetenciją būtų užtikrinęs, kad paėmimo metu būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų (tiek gyvūnų gerovės ir apsaugos srityje, tiek ir Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimų). Gyvūnų paėmimo metu pareiškėjas buvo gydymo įstaigoje, jis nebūtų galėjęs išreikšti sutikimo, todėl, jeigu gyvūnų paėmimas būtų buvęs vykdomas laikantis teisės aktų reikalavimų, gyvūnai nebūtų buvę paimti 2020 m. rugsėjo 7 d.

7. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas pripažinti, jog Tarnybos neteisėtas neveikimas ir Savivaldybės administracijos neteisėtas veikimas lėmė neteisėtai įvykdytą gyvūnų paėmimą, kuris gali sukelti pareiškėjui konkrečias teisines pasekmes – materialinę žalą. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjui gali tekti atlyginti gyvūnų gydymo, laikino laikymo, nugaišinimo ar gaišenos tvarkymo išlaidas. Kuo ilgesnis gyvūnų laikinos globos terminas, tuo didesnės pareiškėjo išlaidos. Nors šiuo metu toks reikalavimas pareiškėjui nėra pareikštas, tačiau ateityje jis gali būti pareikštas.

8. Dėl prašomos priteisti žalos pareiškėjas nurodė, kad tiek Tarnyba, tiek Savivaldybė, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, įgyvendino gyvūnų paėmimo procedūrą, pareiškėjas visiškai nesitikėjo tokių veiksmų. Pareiškėjas žinojo apie priimtus nurodymus, bet nesitikėjo, kad jie bus vykdomi šiurkščiai pažeidžiant teisės aklų reikalavimus. Dėl to pareiškėjas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, stresą, rūpesčius, nepatogumus ir kitokius neigiamus išgyvenimus. Patirtas neigiamas pasekmes kompensuotų 1 000 Eur žalos atlyginimas.

9. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

10.    Atsakovas, akcentavęs faktines aplinkybes, nurodė, kad, vykdant šunų paėmimą iš pareiškėjui priklausančio ūkio, dalyvavo Savivaldybės administracijos direktorė, Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyriaus vedėjas, Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyriaus vyriausioji specialistė, privatus veterinarijos gydytojas, VšĮ „SOS gyvūnai“ vadovė bei Beglobių gyvūnų labdaros ir paramos fondo atstovas su savanoriais, viešąją tvarką taip pat užtikrino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų skyriaus policijos pareigūnai. Patenkant į teritoriją dalyvavo ir pats pareiškėjas, tačiau, pradėjus vykdyti šunų paėmimą, šunų savininkas atsisakė dalyvauti šiame procese ir išvyko. Gyvūnų paėmimo procedūroje dalyvavo šunų savininko dukra, šeimos ūkio pagalbinis darbuotojas. Suaugę šunys, neturėję mikroschemų, buvo sužymėti. Pasirašius perdavimo aktus, visi paimti šunys buvo perduoti gyvūnų globos organizacijų atstovams laikinajai globai.

11.    Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, įrodinėdamas Savivaldybės neteisėtus veiksmus, akcentuoja tik procedūrinių reikalavimų formalų nesilaikymą, kurie buvo atlikti vykdant gyvūnų paėmimo procedūrą, tačiau nekreipia dėmesio į tai, jog Tarnybos 2020 m. rugsėjo 7 d. patikrinimo aktuose Nr. 69GGP-147 ir Nr. 69GGP-148 yra konstatuoti būtent pareiškėjo, kaip šunų veisėjo ir laikytojo, Įstatymo pažeidimai. Aktai šiuo metu nėra nuginčyti ar teismo panaikinti, taigi pareiškėjo padaryti teisės aktų pažeidimai nėra paneigti. Konstatavus žiauraus elgesio su gyvūnais faktą, Įstatymo 4 straipsnio 5 dalis nustato Administracijos direktoriaus pareigą vykdyti gyvūnų paėmimą. Ši Įstatymo nuostata taikytina ir aiškintina neatsiejamai nuo kitų šio Įstatymo nuostatų (20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų, 21 straipsnio 3 dalies 1 ir 7 punktų).

12.    Atsakovas pažymėjo, kad, vertinant Savivaldybės administracijos galimai neteisėtus veiksmus vykdant šunų paėmimo procedūrą, būtina atsižvelgti ne tik į formalų teisės aktuose nustatytų procedūrų vertinimą, tačiau ir į susiklosčiusios situacijos svarbumą ir būtinumą išspręsti susidariusią situaciją skubiai ir nedelsiant, t. y. nelaukus, kol šunų paėmimo procedūroje galės dalyvauti visi teisės aktuose įtvirtinti institucijų atstovai. Nagrinėjamu atveju buvo būtina šunis paimti nedelsiant, kadangi netinkamai laikomiems gyvūnams buvo kilusi grėsmė. Tarnybos veterinaras-inspektorius nedalyvavo, kadangi gyvūnų paėmimas vyko jau po darbo valandų, todėl vykdant šią procedūrą buvo pasitelktas privatus veterinaras, kuris iš esmės užtikrino specialių žinių turinčio specialisto dalyvavimą (paimami šunys buvo sužymėti mikroschemomis, dar kartą apžiūrėti bei laikantis teisės aktų reikalavimų perduoti gyvūnų globos įstaigoms, kurios turi teisę verstis tokia veikla). Nagrinėjamu atveju vien tik formalus procedūrinis pažeidimas (Tarnybos atstovo nedalyvavimas) nevertintinas kaip esminis ir galėjęs sukelti pareiškėjui tokį neigiamą poveikį, jog būtų galima konstatuoti neturtinės žalos buvimo faktą. Pareiškėjas tik formaliai įvardino aplinkybes, jog dėl atsakovo veiksmų jis patyrė tam tikrą nepatogumą, tačiau jo patirtos neturtinės žalos nepagrindė realiais faktais, kurie turėjo įtakos jo fizinei ir dvasinei būsenai. Be to, pareiškėjas neįrodė ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos.

13.    Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

14.    Atsakovo atstovas nurodė, kad Tarnybos Vilniaus departamente buvo gautas Savivaldybės administracijos pranešimas dėl pareiškėjo vykdomos gyvūnų augintinių (šunų) veisimo veiklos dviem adresais (duomenys neskelbtini) rajone, pažeidžiant tokią veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Tarnybos Vilniaus departamentas pavedė atlikti ūkio subjekto veiklos patikrinimą ir jo metu įvertinti pareiškėjo vykdomos šunų veisimo veiklos atitiktį teisės aktų reikalavimams. Pareigūnai, 2020 m. rugsėjo 6 d. atlikę vietos neplaninį patikrinimą dalyvaujant pareiškėjui, surašė 2020 m. rugsėjo 6 d. Gauto pranešimo dėl gyvūnų gerovės ir sveikatingumo pažeidimų tyrimo patikrinimo aktą Nr. 69GGP-146. Patikrinimo metu iškviestas privatus veterinarijos gydytojas, kuris suteikė veterinarinę pagalbą. Tarnybos Vilniaus departamentas 2020 m. rugsėjo 7 d. pavedimu pavedė atlikti ūkio subjekto veiklos patikrinimą abiejose gyvūnų laikymo vietose (duomenys neskelbtini) rajone ir įvertinti pareiškėjo vykdomos šunų veisimo veiklos atitiktį teisės aktų reikalavimams. Tarnybos pareigūnai, dalyvaujant pareiškėjui ir Savivaldybės tarnautojoms, 2020 m. rugsėjo 7 d. atliko neplaninį patikrinimą pareiškėjo gyvūnų laikymo vietose ir surašė Aktus. Atsižvelgdamas į patikrinimo metu nustatytus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, Savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotas asmuo organizavo gyvūnų augintinių paėmimą ir jų perdavimą gyvūnų globėjui ar kitam paimtus gyvūnus galinčiam laikinai laikyti gyvūnų laikytojui, kad tą laiką būtų užtikrintas tinkamas gyvūnų laikymas. Tarnybos Vilniaus departamentas 2020 m. spalio 5 d. surašė Administracinio nusižengimo protokolą Nr. VMVT-VILN-ANR_P-272-2020, kuriame pareiškėjo veiksmai, vykdant šunų laikymo ir veisimo veiklą, kvalifikuoti kaip Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 346 straipsnio 3 ir 16 dalyse nurodyti administraciniai nusižengimai. Protokolo pagrindu pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas nutarimas, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta bauda su gyvūnų konfiskavimu.

15.    Tarnyba pažymėjo, kad gyvūnų paėmimas yra teisėtas. Gyvūnai paimti vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, nustačius faktą, kad su gyvūnais elgiamasi žiauriai, taip siekiant apsaugoti juos nuo žiauraus elgesio ir užtikrinti jų gerovę iki bus priimtas ir įsigalios sprendimas dėl jų konfiskavimo. Nėra pagrindo teigti, jog Tarnybos pareigūnai nedalyvavo gyvūnų augintinių paėmime. Gyvūnų augintinių paėmimas buvo organizuojamas būtent atsižvelgus į Tarnybos pareigūnų duotus nurodymus, kurie užfiksuoti Aktuose. Be to, gyvūnų augintinių paėmimo teisėtumo klausimas turėtų būti sprendžiamas ne Tarnybos pareigūno dalyvavimo epizode, o žiauraus elgesio su gyvūnais kontekste.

16.    Tarnyba pabrėžė, kad pareiškėjo išgyvenimai dėl gyvūnų paėmimo procedūros neviršijo įprasto emocinio išgyvenimo lygio ir nesukėlė pareiškėjui jo nurodytų išgyvenimų.

17.    Tarnyba atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas skunde teigia, jog gyvūnų paėmimo procedūros metu privalėjo dalyvauti Tarnybos veterinarijos gydytojas, o ne privatus veterinarijos gydytojas, tačiau Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodytas privalomumas dalyvauti Tarnybos veterinarijos gydytojui, atliekant gyvūnų paėmimo procedūrą, buvo reglamentuotas įstatymų leidėjo išimtinai siekiant suteikti gyvūnams medicininę pagalbą gyvūnų paėmimo procedūros metu. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad gyvūnų paėmimo procedūroje būtinai privalėjo dalyvauti Tarnybos veterinarijos gydytojas. Be to, Tarnyba seniai taiko praktiką gyvūnų paėmimo metu pasitelkti privačius licencijuotus veterinarijos gydytojus.

18.    Tarnyba laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinimui.

II.

19.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

20.  Teismas, akcentavęs CK įtvirtintas valstybės ir savivaldybės atsakomybės sąlygas, nustatė, kad patirtą tiek turtinę, kuri galimai atsiras ateityje, tiek moralinę (išgyvenimai, nepatogumai, nusivylimai, netikėtumai ir kt.) žalą pareiškėjas sieja su Tarnybos ir Savivaldybės neteistais veiksmais, kurie pasireiškė tuo, kad Tarnyba gyvūnų paėmimo metu nesilaikė Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reikalavimo – gyvūnų paėmimo metu užtikrinti Tarnybos vyriausiojo veterinarijos gydytojo-inspektoriaus dalyvavimą, o gyvūnų paėmimo metu naudojosi privataus veterinarijos gydytojo paslaugomis, tuo tarpu Savivaldybės administracija tokį Tarnybos neveikimą toleravo.

21.  Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti žalos atlyginimą pagrindo (gyvūnų paėmimo metu nebuvo užtikrintas būtent Tarnybos vyriausiojo veterinarijos gydytojo-inspektoriaus dalyvavimas) teismas pažymėjo, kad įstatymo leidėjas Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatė ginčui aktualų reikalavimą ne tam, kad formali procedūra būtų atlikta kaip savitikslė, o siekdamas Įstatyme nustatytų tikslų, išplaukiančių iš Įstatymo 1 straipsnio (pvz., siekis užtikrinti gyvūnų gerovę ir apsaugą, fizinių ir juridinių asmenų, kitų organizacijų ir filialų pareigas gyvūnų apsaugos ir gerovės srityje, humaniško elgesio su gyvūnais reikalavimus, kad gyvūnai būtų apsaugoti nuo žiauraus elgesio, kankinimo ir kito neigiamo poveikio). Nagrinėjamu atveju buvo konstatuotas netinkamo elgesio su gyvūnais faktas (gyvūnų paėmimo iš pareiškėjo pagrindas), todėl Tarnybos ir Savivaldybės administracijos veiksmų gyvūnų paėmimo procedūros metu vertinimas turi viršenybę prieš formalumus, atsižvelgiant į tokios procedūros pagrindinius tikslus – gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimą.

22.  Teismas sutiko su Tarnybos argumentais, kad privataus veterinarijos gydytojo paimant gyvūnus dalyvavimas (pareiškėjo nurodytas pažeidimas) iš esmės reiškia ne Įstatyme įtvirtintos Tarnybos pareigos ignoravimą, o siekį kuo operatyviau užtikrinti iš pareiškėjo paimamų gyvūnų gerovę ir apsaugą, nepriklausomai nuo to, kad procedūros turinys ne visiškai atitinka Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos tokios procedūros formos kriterijus. Gyvūnų paėmimo formalizavimas svarbus tiek, kiek tai padeda siekti Įstatyme įtvirtintų tikslų ir nepažeidžia pagrindinių principų.

23.  Teismas nurodė, kad nėra ginčo, jog gyvūnų paėmimo metu dalyvavo kvalifikuotas veterinarijos gydytojas, kurio kvalifikacijos, kaip tam tikro juridinio fakto, pareiškėjas nepaneigė jokiais įrodymais. Taigi vien tik formalus įstatymo nuostatų pažeidimas, kai dėl privataus veterinarijos gydytojo veiksmų neatsirado neigiamų pasekmių (pvz. dėl privataus veterinarijos gydytojo kompetencijos trūkumo būtų atsiradusi žala gyvūnui ar kt.), leidžia daryti išvadą, kad Tarnybos ir Savivaldybės administracijos veiksmais nepadaryti Įstatymo nuostatų pažeidimai, o pareiškėjo rėmimasis tokia aplinkybe reiškia bandymą apsisaugoti nuo ateityje galimai atsirasiančių finansinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, vien tik formalus ginčo situacijos vertinimas nesuteikia pagrindo Tarnybos ir Savivaldybės administracijos veiksmus konstatuoti kaip neteisėtus.

24.  Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neįrodė nei Tarnybos, kuri gyvūnų paėmimo iš pareiškėjo metu naudojosi privataus veterinarijos gydytojo paslaugomis, nei Savivaldybės administracijos, kuri, kaip teigia pareiškėjas, toleravo tokius Tarnybos veiksmus, neteisėtų veiksmų, todėl nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti. Nenustačius neteisėtų veiksmų, netirtinos kitos viešosios atsakomybės sąlygos.

III.

25.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – tenkinti skundą, priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

26.  Pareiškėjo teigimu, teismas skundžiamame sprendime pasisakė tik dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjo naudai solidariai iš Tarnybos ir Savivaldybės administracijos 1 000 Eur neturtinę žalą, tačiau nepasisakė dėl skundo reikalavimo pripažinti 2020 m. rugsėjo 7 d. įvykdytus Aktuose pateiktus nurodymus neteisėtais ir įpareigoti Tarnybą bei Savivaldybę pašalinti Įstatymo pažeidimo pasekmes – grąžinti neteisėtai paimtus gyvūnus pareiškėjui. Todėl yra pagrindas grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 145 str. 1 d. 3 p.)).

27.  Pareiškėjas nurodo, kad teismas iš esmės pateisino Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje Tarnybai ir Savivaldybės administracijai nustatytų pareigų netinkamą įgyvendinimą, nepasisakė dėl Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkto pažeidimo ir tokiu būdu paneigė viešosios teisės principą „galima tai, kas leista“, paneigė įstatymų viršenybės principo laikymosi būtinybę bei plečiamai išaiškino Tarnybos ir Savivaldybės administracijos kompetencijos ribas, dėl to teismo sprendimas nesuderinamas nei su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, nei su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

28.  Pareiškėjo vertinimu, visiškai nesvarbu, kad gyvūnų paėmimo procedūros metu dalyvavo privatus veterinarijos gydytojas ir dėl to nekilo jokių neigiamų pasekmių, nes tam, kad būtų konstatuotas Įstatymo 4 straipsnio 5 dalies pažeidimas, pakanka konstatuoti elgesio taisyklės nesilaikymą. Šiuo atveju elgesio taisyklė buvo akivaizdžiai pažeista – paimant gyvūnus nedalyvavo Tarnybos veterinarijos gydytojas, nors, vadovaujantis viešosios teisės principu „galima tai, kas leista“ bei Įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, paimant gyvūnus šio subjekto dalyvavimas yra privalomas. Įstatymas nenumato galimybės paimti gyvūnus vietoje Tarnybos veterinarijos gydytojo dalyvaujant kokiam nors kitam subjektui, todėl Tarnybos veterinarijos gydytojas privalėjo dalyvauti gyvūnų paėmimo procedūros metu, o Savivaldybės administracija neturėjo teisės įgyvendinti Aktuose pateiktų nurodymų nedalyvaujant šiam subjektui. Šiuo atveju nei Tarnyba, nei Savivaldybės administracija gyvūnų paėmimo metu neveikė taip, kaip numato Įstatymo 4 straipsnio 5 dalis bei 21 straipsnio 3 dalies 1 punktas, todėl yra pagrindas konstatuoti jų neteisėtus veiksmus. Egzistuojant neteisėtų veiksmų sąlygai, priežastiniam ryšiui, žalai ir kaltei, yra pagrindas priteisti pareiškėjo naudai jo patirtą neturtinę žalą.

29.  Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą.

30.  Atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo pripažinti 2020 m. rugsėjo 7 d. įvykdytus Tarnybos Vilniaus departamento Aktuose pateiktus nurodymus neteisėtais ir įpareigoti Tarnybą bei Savivaldybės administraciją pašalinti Įstatymo pažeidimo pasekmes – grąžinti pareiškėjui neteisėtai paimtus gyvūnus. Ši pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti skundo dalį, nebuvo apskųsta, ji yra įsiteisėjusi ir galioja.

31.  Atsakovas pažymi, kad, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl skunde nurodyto pažeidimo. Nesutinkama su pareiškėjo teiginiais, kad tiek Tarnyba, tiek Savivaldybės administracija elgėsi nesilaikydama Įstatymo 4 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Gyvūnai buvo paimti iš pareiškėjo teisėtai, nustačius faktą, kad su gyvūnais elgiamasi žiauriai, taip siekiant apsaugoti juos nuo žiauraus elgesio ir užtikrinti jų gerovę iki bus priimtas ir įsigalios sprendimas dėl jų konfiskavimo. Gyvūnų paėmimas buvo vykdomas jau po darbo valandų, todėl vykdant šią procedūrą buvo pasitelktas privatus veterinarijos gydytojas, kuris užtikrino specialių žinių turinčio specialisto dalyvavimą pagal Įstatymo 4 straipsnio 5 dalį, kuri konkrečiu atveju negali būti aiškinama vien formaliai. Privataus veterinarijos gydytojo paimant gyvūnus dalyvavimas iš esmės reiškia ne Įstatyme įtvirtintos pareigos ignoravimą, o siekį kuo operatyviau užtikrinti iš pareiškėjo paimamų gyvūnų gerovę ir apsaugą, nepriklausomai nuo to, kad procedūros turinys ne visiškai atitinka Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos tokios procedūros formos kriterijus. Vadovaujantis byloje esančiais objektyviais faktiniais duomenimis (pareiškėjo žiaurus elgesys su gyvūnais) ir bendraisiais teisės principais, sprendimas pasitelkti privatų veterinarijos gydytoją buvo tinkamiausias.

32.  Atsakovo teigimu, Savivaldybės administracija tinkamai vykdė teisės aktais jai paskirtas funkcijas, veikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, laikėsi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, gerojo administravimo principo, neviršijo savo kompetencijos.

33.  Atsakovo vertinimu, pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė gyvūnų paėmimo procedūroje dalyvavusio privataus veterinarijos gydytojo kvalifikacijos. Vien formalus ir neesminis Įstatymo nuostatų pažeidimas nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Kita vertus, gyvūnų paėmimo procedūros pažeidimas yra tik formalus ir nesukeliantis jokių neigiamų pasekmių. Pareiškėjas nepagrindė jo patirtos neturtinės žalos jokiais realiais faktais ar įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra sąlygų kilti valstybės valdžios institucijų civilinei atsakomybei.

34.  Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą.

35.  Tarnybos teigimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylos faktines aplinkybes. Savivaldybės administracija tinkamai vykdė Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytas funkcijas bei, vadovaudamasi administracine diskrecija (kadangi fizinio gyvūnų paėmimo procedūros nėra detaliai reglamentuotos poįstatyminiais teisės aktais), atsižvelgdama į konkrečią situaciją, lanksčiai ir efektyviai atliko pareiškėjo gyvūnų paėmimą ir perdavimą gyvūnų globėjams, t. y. atliko visus esminius privalomus veiksmus, kaip nustato Įstatymo 4 straipsnio 5 dalis, apsaugojo pareiškėjo gyvūnus nuo žiauraus elgesio, kančios ir kito neigiamo poveikio. Tarnyba ir Savivaldybės administracija nepiktnaudžiavo Įstatymo suteiktais įgaliojimais, o laikėsi viešojo administravimo subjektams privalomų objektyvumo, nešališkumo, efektyvumo ir proporcingumo principų. Sprendimas pasitelkti privatų, o ne valstybinį veterinarijos gydytoją priimtas vadovaujantis diskrecijos teise bei byloje esančiais objektyviais faktiniais duomenimis ir bendraisiais teisės principais.

36.  Tarnyba pažymi, kad valstybiniai veterinarijos gydytojai yra Tarnybos darbuotojai, kuriems nėra suteikiama teisė vienu metu atlikti valstybės tarnautojo funkcijas, kaip nustato Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo 9 straipsnis, ir teikti veterinarijos paslaugas, kurias turi teisę teikti tik privatus veterinarijos gydytojas, todėl praktikoje net nėra teisinės ir techninės galimybės pasitelkti tik valstybinius veterinarijos gydytojus, kai reikalinga teikti veterinarijos paslaugas, kurias turi teisę teikti tik privatūs veterinarijos gydytojai, kaip tai nustato Veterinarijos įstatymo 12 straipsnis. Nagrinėjamu atveju sprendimas pasitelkti privatų veterinarijos gydytoją buvo tinkamiausias ir dėl faktinės situacijos, nes buvo paimtas ir perduotas globėjams itin didelis pareiškėjo šunų skaičius, paimami neženklinti šunys buvo suženklinti, o sergantiems šunims suteikta skubi veterinarinė pagalba ir kt. Be to, gyvūnų paėmimo procedūra vyko vėlai vakare ir nakties metu, pasibaigus darbo laikui, o pareiškėjo gyvūnų laikymo vietos patikrinimą atlikę veterinarijos inspektoriai buvo atvykę iš Tarnybos Vilniaus departamento.

37.  Tarnyba pastebi, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 5 dalies reikalavimą siekiama kuo greičiau nutraukti neteisėtus asmenų veiksmus ir užtikrinti, kad gyvūnai nebūtų toliau kankinami ar su jais žiauriai elgiamasi. Paimant iš pareiškėjo gyvūnus, veterinarijos gydytojas dalyvavo, t. y. iš esmės paėmimo procedūroje dalyvavo specialiųjų žinių turintis asmuo, nors tai ir nebuvo Tarnybos pareigūnas, tačiau turintis teisę teikti veterinarijos paslaugas. Nagrinėjamu atveju institucijų veiksmai ir dalyvavimas turi būti vertinami individualiai, atsižvelgiant į realiai naudingų veiksmų poreikį, o ne į formalų dalyvavimą. Gyvūnų iš pareiškėjo paėmimu buvo įgyvendinti Įstatymo tikslai – užtikrinti gyvūnų gerovę.

38.  Tarnyba atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo atžvilgiu yra nagrinėjama administracinio nusižengimo byla Nr. II-56-1143/2021 dėl Tarnybos departamento 2020 m. spalio 15 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. VMVT-VILN-ANR_N-315-2020, kuriuo pagal ANK 346 straipsnio 3 dalį ir 16 dalį pareiškėjui paskirta administracinė nuobauda kartu su administracine poveikio priemone – turto (43 šunų, kurie po patikrinimo 2020 m. rugsėjo 7 d. buvo paimti laikinam laikymui) konfiskavimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

39.  Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir Širvintų rajono savivaldybės administracijos veiksmų paimant iš pareiškėjo gyvūnus.

40.  Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad gyvūnų paėmimo procedūros iš pareiškėjo turinys ne visiškai atitiko Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus tokios procedūros formos kriterijus, tai, kad procedūros metu dalyvavo privatus veterinarijos gydytojas, kuris užtikrino iš pareiškėjo paimamų gyvūnų gerovę ir apsaugą, neatsirado neigiamos teisinės pasekmės, konstatavo, kad vien tik formalus ginčo situacijos vertinimas nesuteikia pagrindo Tarnybos ir Savivaldybės administracijos veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustatęs civilinės atsakomybės sąlygų, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

41.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas nepasisakė dėl pirmojo skundo reikalavimo, plečiamai aiškino Tarnybos ir Savivaldybės kompetencijos ribas. Teigia, kad buvo pažeistas Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas ir egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimo priteisimą.

42.  Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43.  Nustatyta, kad pareiškėjas A. U. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) pripažinti 2020 m. rugsėjo 7 d. įvykdytus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus departamento patikrinimo akte Nr. 69GGP-147 ir patikrinimo akte Nr. 69GGP-148 pateiktus nurodymus neteisėtais ir įpareigoti Tarnybą bei Širvintų rajono savivaldybės administraciją pašalinti Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pažeidimo pasekmes – grąžinti pareiškėjui neteisėtai paimtus gyvūnus; 2) priteisti pareiškėjo naudai solidariai iš Tarnybos ir Savivaldybės 1 000 Eur neturtinę žalą.

44.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 25 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl pirmojo reikalavimo, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, priėmė kitą pareiškėjo skundo dalį dėl žalos atlyginimo. Teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad jis negali pripažinti pareiškėjo skunde prašomų juridinių faktų. Be to, iš Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama administracinio nusižengimo byla Nr. II-606-1122/2020, iš kurios matyti, kad pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus departamento 2020 m. spalio 15 d. nutarimą Nr. VMVT-VILN-ANR_N-315-2020 pareiškėjas yra administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo. Teismas išaiškino, kad dėl nutarties dalies, kuria atsisakoma priimti skundo dalį, per 7 dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti paduotas atskirasis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų ginčijęs minėtos teismo nutarties dalį, kuria atsisakoma priimti jo skundo pirmąjį reikalavimą, ji yra įsiteisėjusi ir galioja. Todėl atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nepasisakė dėl pirmojo skundo reikalavimo.

45.  Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kuriais pareiškėjas išreiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, netenkinant jo prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pažymėtina, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (neveikimo), atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnio 1 dalis).

46.  CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams; 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos; 3) žalai.

47.  Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

48.  Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorės 2020 m. rugsėjo 7 d. pavedimu 2020 m. rugsėjo 7 d. buvo atliktas neplaninis patikrinimas pareiškėjo gyvūnų laikymo vietose ir 2020 m. rugsėjo 7 d. buvo surašyti Gauto pranešimo dėl gyvūnų gerovės ir sveikatingumo pažeidimų tyrimo patikrinimo aktai Nr. 69GGP-147 ir Nr. 69GGP-148, kuriais, be kita ko, duotas nurodymas savivaldybės įgaliotam asmeniui – administracijos direktoriui, dalyvaujant Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiajam veterinarijos gydytojui-inspektoriui ir policijos pareigūnui, jeigu būtina užtikrinti viešąją tvarką, paimti gyvūnus ir perduoti juos gyvūnų globėjams ar kitiems paimtus gyvūnus galinčiam laikinai laikyti gyvūnus laikytojams arba kitokiu būdu užtikrinti tinkamą gyvūnų laikymą.

49.  Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 10 d.), kol bus priimtas ir įsiteisės sprendimas dėl gyvūno konfiskavimo, savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotas asmuo, dalyvaujant Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarijos gydytojui ir policijos pareigūnui, jeigu būtina užtikrinti viešąją tvarką, turi paimti tokį gyvūną ir perduoti jį gyvūnų globėjui ar kitam paimtą gyvūną galinčiam laikinai laikyti gyvūnų laikytojui arba kitokiu būdu užtikrinti tinkamą gyvūno laikymą.

50.  Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, kad šio įstatymo vykdymą kontroliuojančių institucijų pareigūnai turi teisę įeiti į gyvenamuosius ar negyvenamuosius pastatus ar kitas teritorijas, kuriuose yra laikomi gyvūnai, gavę to pastato ar teritorijos savininko sutikimą, ir atlikti tikrinimus, gauti ar paimti visą su tikrinimu susijusią informaciją ar įrodymus. Vilniaus maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus departamento 2020 m. spalio 14 d. raštas Nr. 69S-(69.5.)-3926 patvirtina, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnai, 2020 m. rugsėjo 7 d. atlikę patikrinimus pareiškėjo gyvūnų laikymo vietose, į privačią teritoriją buvo įleisti pareiškėjo sutikimu.

51.  Širvintų rajono savivaldybės administracijos „Pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos departamento gauto pranešimo dėl gyvūnų gerovės ir sveikatingumo pažeidimų tyrimo 2020 m. rugsėjo 7 d. patikrinimo aktus Nr. 69GGP-147, Nr. 69GGP-148 vykdyto šunų perdavimo gyvūnų globos organizacijos protokolai“ Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 patvirtina, kad 2020 m. rugsėjo 7-8 d. gyvūnai buvo paimti iš pareiškėjui priklausančių ūkių dalyvaujant Savivaldybės administracijos direktorei, Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyriaus vedėjui, Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyriaus vyriausioji specialistei VšĮ „SOS gyvūnai“ vadovei, Beglobių gyvūnų labdaros ir paramos fondo atstovui su savanoriais, taip pat privačiam veterinarijos gydytojui S. G.. Viešąją tvarką gyvūnų paėmimo metu užtikrino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų skyriaus policijos pareigūnai. Gyvūnų paėmime nuo 2020 m. rugsėjo 7 d. 22.10 val. iki 2020 m. rugsėjo 8 d. 2.30 val. dalyvavo gyvūnų savininko dukra, (duomenys neskelbtini) šeimos ūkio pagalbinis darbuotojas.

52.  Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina ir nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad gyvūnų paėmimo iš pareiškėjo metu nebuvo įgyvendintas Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad paimant gyvūnus dalyvautų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarijos gydytojas. Į bylą nėra pateikta duomenų, kad privačiam gydytojui būtų suteikti įgaliojimai atstovauti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai ir veikti jos vardu, todėl yra pagrindas pripažinti, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba neįgyvendino Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reikalavimo. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos faktinių aplinkybių kontekste nustatytas Įstatymo 4 straipsnio 5 dalies reikalavimo nevykdymas pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip formalus pažeidimas. Gyvūnai buvo paimti iš pareiškėjo, nustačius faktą, kad su gyvūnais elgiamasi žiauriai, taip siekiant Įstatymo 1 straipsnyje nustatytų tikslų – užtikrinti gyvūnų gerovę ir apsaugą, kad gyvūnai būtų apsaugoti nuo žiauraus elgesio, kankinimo ir kito neigiamo poveikio. Netinkamo elgesio su gyvūnais faktą, kuris buvo gyvūnų paėmimo iš pareiškėjo pagrindas, patvirtina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus departamento 2020 m. spalio 15 d. nutarimas administracinių nusižengimų byloje Nr. VMVT-VILN-ANR_N-315-2020, kuriuo pareiškėjas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad jis, būdamas šunų augintinių veisėju, savininku, laikytoju, tinkamai nesirūpino laikomais gyvūnais, veikdamas netiesiogine tyčia, pagal Įstatymo 4 straipsnio nuostatas savo veiksmais sąlygojo žiaurų elgesį su gyvūnais, šiais veiksmais padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 346 straipsnio 3 ir 16 dalyse, jam skirta 625 Eur dydžio bauda ir administracinio poveikio priemonė – 43 paimtų šunų konfiskavimas. Nurodyto nutarimo pagrįstumą patvirtino Vilniaus apygardos teismas 2022 m. vasario 14 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-1-576/2022.

53.  Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Pareiga įrodyti priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų tenka pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

54.  Bylos duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarijos gydytojo nedalyvavimas paimant iš pareiškėjo gyvūnus sudarė prielaidas patirti dvasinius išgyvenimus (nepatogumus), t. y. kilti neturtinei žalai CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Pareiškėjas nekelia klausimo dėl privataus veterinarijos gydytojo kvalifikacijos, kad būtent dėl jo veiksmų atsirado neigiamų pasekmių, t. y. buvo padaryta žala gyvūnams ir dėl to pareiškėjas patyrė jo nurodomus išgyvenimus. Tokių duomenų byloje nėra. Priešingai, bylos duomenys patvirtina pareiškėjo žiauraus elgesio su gyvūnais faktą, kuris sąlygojo gyvūnų paėmimą iš pareiškėjo, siekiant apsaugoti pareiškėjo gyvūnus nuo tolimesnio žiauraus elgesio, kančios ir kito neigiamo poveikio. Privataus veterinarijos gydytojo, t. y. specialių žinių turinčio asmens, dalyvavimu iš esmės buvo užtikrinta gyvūnų gerovė ir apsauga.

55.  Nagrinėjamu atveju nenustatyta CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visuma, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

56.  Atmetus apeliacinį skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                            Rasa Ragulskytė-Markovienė

Arūnas Sutkevičius

Jūratė Varanauskaitė