2K-230-303/2022

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-230-303/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27218-2020-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 25 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. G. ir V. G. gynėjo advokato Gintaro Žičkaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo

V. G. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 170 MGL (8500 Eur) dydžio bauda; R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 170 MGL (8500 Eur) dydžio bauda. Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 29 d. nutartis, kuria Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendis pakeistas: iš V. G. ir R. G. suformuluotų kaltinimų pašalinta aplinkybė, jog jie buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo iš V. D. įmonės „V“ įsigytos mėsos produkcijos pardavimų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. nuosprendžiu taip pat išteisinta I. Ž., tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   V. G. nuteista už tai, kad, veikdama kartu su sutuoktiniu R. G., tyčia apgaulingai tvarkė gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, buhalterinę apskaitą, t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. balandžio 25 d., dirbdama pagal verslo liudijimus, išduotus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) laikotarpiui nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2018 m. birželio 30 d., būdama atsakinga už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2012 m. balandžio 24 d. įstatymo redakcija) 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, ir 12 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius, iš V. D. įmonės „V“ užsisakė ir įsigijo pagamintos produkcijos ir žalios mėsos iš viso už 49 539,59 Eur be tai patvirtinančių apskaitos dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų bei buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo šių mėsos produkcijos įsigijimų iš V. D. įmonės „V“, dėl to negalima iš dalies nustatyti V. G. veiklos, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2017 m. ir 2018 m. sausio–balandžio mėn.

2.   R. G. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su sutuoktine V. G., tyčia apgaulingai tvarkė gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, buhalterinę apskaitą, t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. balandžio 25 d., dirbdamas pagal verslo liudijimus, išduotus VMI laikotarpiui nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2018 m. birželio 30 d., būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo (2012 m. balandžio 24 d. įstatymo redakcija) 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, ir 12 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius, iš V. D. įmonės „V“ užsisakė ir įsigijo mėsos produkcijos iš viso už 49 539,59 Eur be tai patvirtinančių apskaitos dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų bei buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo šių mėsos produkcijos įsigijimų iš V. D. įmonės „V“, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti R. G. veiklos, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2017 m. ir 2018 m. sausio–balandžio mėn.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3.   Kasaciniu skundu nuteistųjų R. G. ir V. G. gynėjas advokatas G. Žičkus prašo panaikinti skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir R. G. bei V. G. išteisinti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Nagrinėjamoje byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 2 straipsnio 4 dalis ir 222 straipsnio 1 dalis bei kitų teisės aktų nuostatos, netinkamai kvalifikuojant nuteistųjų veiksmus kaip nusikalstamus. Pažymėtina, kad vien verslo liudijimo turėjimas ar buvimas įregistruotu individualios veiklos vykdytoju nereiškia, kad visi tokio asmens sudaromi sandoriai yra individualios veiklos (įskaitant ir vykdomos su verslo liudijimu) vykdymas, todėl tokie individualios veiklos vykdytojo sandoriai, kuriais jis nevykdo su pajamų gavimu susijusios ekonominės veiklos, neturėtų būti fiksuojami apskaitoje pagal buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, nes tokiais sandoriais nėra keičiamas asmens, vykdančio individualią veiklą, turtas, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydis ar struktūra. Tai leidžia teigti, kad negali būti apgaulingai tvarkoma apskaita BK 222 straipsnio l dalies prasme, kai nėra reikalavimo apskaitos tvarkyti apskritai. Šiuo atveju negali kilti ir įstatyme nurodyti padariniai – negalėjimas nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

3.2. Pagrindžiant šį argumentą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 patvirtintų Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklių (toliau – ir Buhalterinės apskaitos taisyklės) 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad verslo liudijimo turėtojas turi teisę nepagrįsti savo patirtų (apmokėtų) išlaidų juridinę galią turinčiais dokumentais, jei tokių dokumentų turėjimo prievolės nenustato Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių ir Veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašo“ patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių (toliau – ir Verslo liudijimų taisyklės) 16 punktas nustato, kad verslo liudijimus įsigiję gyventojai veiklos vykdymo vietoje privalo turėti šių taisyklių 4.2 papunktyje nurodytą dokumentą; gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus, – prekybos vietoje, o gamybos verslo liudijimus, – gamybos vietoje privalo turėti šių taisyklių 4.2 papunktyje nurodytą dokumentą ir šiuos prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus. Pažymėtina, kad šie dokumentai (nurodyti 16.1–16.3 papunkčiuose) yra laikomi dokumentais, kuriuose nurodytos išlaidos priskiriamos Buhalterinės apskaitos taisyklių 14 punkte įvardijamoms veiklos išlaidoms. Nagrinėjamos bylos kontekste tai galėtų būti įmonės „V“ PVM sąskaitos faktūros. Antra, Verslo liudijimų taisyklių 16 punkte nurodoma, kad prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus privaloma turėti prekybos arba gamybos vietoje, priklausomai nuo verslo liudijimo rūšies. Ši nuostata lemia, kad į Buhalterinės apskaitos taisyklėse nurodyto žurnalo išlaidų skiltį nėra būtina įrašyti išlaidų, taip pat ir jų pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais, jei asmuo, nors ir įsigyja prekes, žaliavas ir produkciją, jomis neprekiauja, t. y. nevykdo ekonominės veiklos. Todėl, neįrašius į žurnalo išlaidų skiltį įsigijimo (išlaidų) operacijų, tai nėra Buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimas ir dėl to negali kilti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

3.3. Tokį aiškinimą taip pat pagrindžia ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos. Šiame įstatyme pateiktos verslo liudijimo ir individualios veiklos sąvokos leidžia teigti, kad veikla, vykdoma įsigijus verslo liudijimą, yra individuali veikla, kurios metu gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Taigi, visais atvejais vykdant individualią veiklą, pagrindinis tokios veiklos tikslas – siekis gauti pajamas. Šis individualios veiklos požymis lemia ir tokį apskaitos ypatumą, jog individualią veiklą vykdantis asmuo pagal Buhalterinės apskaitos taisykles į apskaitą (žurnalą) privalo įrašyti tik pajamas, gautas vykdant individualią veiklą, bei išlaidas, patirtas vykdant individualią veiklą. Primintina, kad apeliacinės instancijos teismas iš kaltinimų pašalino pardavimų neužfiksavimą apskaitoje. O tai reiškia, kad baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytos tokios faktinės aplinkybės, kaip įsigytos produkcijos už 49 539,59 Eur pardavimas. Vadinasi, nuteistieji, jeigu ir įsigijo produkcijos už 49 539,59 Eur, tačiau jos nepardavė, šiuo konkrečiu atveju nevykdė individualios veiklos, t. y. nesiekė gauti pajamų. Todėl akivaizdu, kad į žurnalą neprivalėjo įrašyti tokio įsigijimo išlaidų, o to nepadarius jiems negalėjo kilti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Nėra jokios priežasties, dėl kurios individualią veiklą vykdančio asmens apskaitoje reikėtų fiksuoti išlaidas, kurios nėra susijusios su gaunamomis pajamomis. Besąlygiškas reikalavimas fiksuoti įsigijimus (išlaidas) apskaitoje reikštų, kad net ir nevykdydamas individualios veiklos asmuo privalėtų tvarkyti buhalterinę apskaitą, o jos netvarkydamas galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

3.4. Kaltinime nurodoma, kad nuteistieji pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 4 dalies nuostatas, tačiau Buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnyje pateiktas individualios veiklos ir verslo liudijimo sąvokų aiškinimas, Buhalterinės apskaitos taisyklių ir Verslo liudijimų taisyklių aiškinimas paneigia šiuos kaltinimus neįtraukus į apskaitą įsigijimų (išlaidų). Be to, kaltinimas ir asmenų nuteisimas už Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų pareigų nevykdymą yra neteisėtas ir tuo aspektu, kad neįtraukimas į apskaitą išlaidų už 49 539,59 Eur niekaip nesusijęs su nuteistųjų individualios veiklos turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, nes nėra vykdoma individuali veikla. Jei sandoris nekeičia turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros, tai nėra ir prievolės įtraukti į apskaitą tokio sandorio. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nurodytos pareigos yra išvestinės iš 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų pareigų ir detalizuoja laiką, kada reikia padaryti atitinkamus įrašus registruose.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 4 dalių, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų pažeidimus, kadangi nepasisakė dėl visų esminių nuteistųjų apeliacinio skundo argumentų, neatskleidė šių argumentų esmės, netinkamai juos perfrazavo, nepateikė išsamių ir aiškių motyvų dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo atlikto teisės taikymo, įrodymų vertinimo, neanalizavo konkrečių Buhalterinės apskaitos taisyklių nuostatų (nors apeliaciniame skunde buvo keliami konkretūs Buhalterinės apskaitos taisyklių aiškinimo ir taikymo klausimai), nenagrinėjo su Buhalterinės apskaitos taisyklių ir Verslo liudijimų taisyklių taikymu susijusių klausimų, nors jų taikymas turi tiesioginę įtaką baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį taikymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisės aiškinimo pareigą nepagrįstai perkėlė specialistei ir rėmėsi niekuo nepagrįstais jos paaiškinimais.

3.6.  Be to, teismai neindividualizavo kiekvieno nuteistojo veiksmų ir nenurodė jų apimties, tai taip pat lėmė netinkamą BPK 305 straipsnio 1 dalies l punkto taikymą ir esminį BPK pažeidimą. Pažymėtina, kad kiekvienas individualią veiklą vykdantis asmuo turi pareigą įstatymų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą individualiai. Todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pažeidus atitinkamus teisės aktus, galima tik už konkrečius individualius asmens padarytus teisės aktų pažeidimus, konkrečiai nurodant, kokias apskaitą reglamentuojančias teisės normas tiesiogine ar netiesiogine tyčia pažeidė asmuo ir kokia apimtimi tai buvo padaryta. Nagrinėjamu atveju neatskleista, kokios vertės produkcijos į apskaitą neįtraukė konkrečiai R. G. ir kokios vertės – V. G., taip apribojant nuteistųjų teisę į gynybą.

3.7.  Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra prieštaringos. Nutarties aprašomojoje dalyje visiškai remiamasi specialisto išvada, tačiau rezoliucinėje dalyje iš V. G. ir R. G. suformuluotų kaltinimų visiškai pagrįstai pašalinta aplinkybė, jog jie buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo iš V. D. įmonės „V“ įsigytos mėsos produkcijos pardavimų, o 2020 m. vasario 11 d. specialisto išvadoje ši sąlyga yra lemianti BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius. Taigi, teismui nepašalinus prieštaravimų, o tik pašalinus aplinkybę dėl neapskaitytų pardavimų, liko neaiški specialisto išvadų įrodomoji reikšmė.

4.   Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistųjų R. G. ir V. G. gynėjo advokato G. Žičkaus kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos pasekmės nekyla, nes nuteistieji nevykdė individualios veiklos, kadangi nebuvo atliekami pardavimai. Šią kasatoriaus išvadą paneigia tai, kad nors apeliacinės instancijos teismas iš kaltinimo ir pašalino pardavimų apskaitoje neužfiksavimą, tačiau, remdamasis bylos surinktų ir ištirtų įrodymus visetu, padarė visiškai teisingą išvadą, kad nuteistieji, įsigiję mėsos produkcijos iš V. D. įmonės „V“, vykdė individualią veiklą. Pagal užsakymo – svėrimo lapų duomenis, iš V. D. įmonės „V“ V. G. ir R. G. įsigijo pagamintos produkcijos už 8233 Eur ir termiškai neapdorotos mėsos už 41 306 Eur (daugiau nei 11 tonų (8 t., b. 1. 43–44)). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad toks didelis termiškai neapdorotos mėsos kiekis per vienerius metus negalėjo būti realizuotas nuteistųjų asmeniniams poreikiams tenkinti. Jau vien šios aplinkybės konstatavimas atmeta būtinumą toliau nagrinėti kitus kasacinio skundo motyvus, susijusius su teisės taikymu, juolab tiek 2019 m. rugpjūčio 1 d., tiek ir 2020 m. vasario 11 d. specialisto išvadose produkcijos įsigijimų, vykdant individualią veiklą, neužfiksavimas apskaitoje įvardijamas kaip teisės pažeidimas. Todėl vertinant BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo prasme jis yra pakankamas šios nusikalstamos veikos požymiui konstatuoti.

4.2. Taip pat nepagrįstos kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl 2019 m. rugpjūčio 1 d. ir 2020 m. vasario 11 d. specialisto išvadų patikimumo. Įrodymų tyrimo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose metu šioms išvadoms ir specialistės paaiškinimams buvo skirtas ypatingas dėmesys. Specialistės apklausos metu pateikti paaiškinimai leidžia kategoriškai teigti, kad esminis klausimas, turintis reikšmės nuteistųjų veiksmų kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, yra aiškiai atsakytas abiejose aptariamose specialisto išvadose, o tai, jog 2020 m. vasario 11 d. specialisto išvadoje kaip pažeidimas įvardijamas ir įsigijimų, ir pardavimų neužfiksavimas apskaitoje, negali būti vertinama kaip išvadų prieštaringumas, kadangi abiem atvejais yra konstatuojamas tas pats savarankiškas teisės aktų pažeidimas – įsigijimų neužfiksavimas apskaitoje, kurio konstatavimui, priešingai nei teigia kasatorius, neturi jokios įtakos, ar apskaitoje buvo užfiksuoti tos pačios produkcijos pardavimai. Be to, pažymėtina, kad specialistas neatliko ikiteisminio tyrimo, o tik pateikė išvadą pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktus ir specialistui pateiktus tirti dokumentus. Todėl specialisto išvadoje nurodytas pažeidimas – pardavimų neužfiksavimas buhalterinėje apskaitoje – tėra specialisto konstatuojamas faktas, kad tyrimui pateiktuose dokumentuose pardavimai nėra užfiksuoti, ir tai, esant sąlygai, kad pardavimai vyko, specialistas įvardija kaip pažeidimą. O apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai faktinių duomenų, kad pardavimai įvyko, šią aplinkybę pašalino iš kaltinimo.

4.3. Kaltinamųjų teisės į gynybą pažeidimo kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, padarė pagrįstą išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme V. G. ir R. G. suformuluoti kaltinimai buvo ir yra aiškūs, konkretūs, juose nurodytos visos esminės aplinkybės, leidžiančios nuteistųjų veiką kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu kaltinamieji nurodė kaltinimą suprantantys, be to, jiems pareikšti kaltinimai buvo tikslinami juose nurodant duomenis apie nuteistiesiems išduotus verslo liudijimus, detalizuojant pagamintos produkcijos ir žalios mėsos kiekius pagal specialistės detalesnius skaičiavimus ir vėlesnių teisiamųjų posėdžių metu nei kaltinamieji, nei jų gynėjas nenurodė esant kaltinamojo akto trūkumų dėl neaiškios kaltinimų esmės, įrodinėtinų aplinkybių ar pan.

4.4. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismų išvados apie faktines bylos aplinkybes yra pagrįstos ne prielaidomis, bet teisme tiesiogiai ištirtais įrodymais, įvertinant tiek nuteistuosius teisinančius, tiek juos kaltinančius įrodymus, išsiaiškinus visas aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti, ir įvertinus byloje surinktus įrodymus kaip visetą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pagrįstai konstatavo, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse. Teismas nuosprendyje išdėstė nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, padarė išvadas dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai pasisakė dėl visų abejonių, kurios buvo nurodytos nuteistųjų gynėjo apeliaciniame skunde, bei išsamiai išnagrinėjo ir atsakė į visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kurie iš esmės yra atkartojami ir kasaciniame skunde. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas įvertino nuteistųjų teiginius dėl jų kaltės įrodymų nebuvimo, kuriais jie siekė pagrįsti savo gynybos versiją, ir juos nuosprendyje paneigė detaliai išanalizuodamas byloje esančius įrodymus ir atlikdamas jų analizę. Taigi apeliacinės instancijos teismas nuosekliai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, savo nuosprendį grindė visais byloje surinktais įrodymais, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai. Įrodymai įvertinti bendrame bylos duomenų kontekste, nurodant, kodėl kaltinantys įrodymai priimti. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, išnagrinėjo visus jo argumentus, rėmėsi teisėtais būdais gautais duomenimis (įrodymais), juos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl BPK 20 straipsnio ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 4 dalių, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimai nebuvo pažeisti.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.   Nuteistųjų R. G. ir V. G. gynėjo advokato G. Žičkaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6.   Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7.   Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, dalis jame nurodytų įstatymų pažeidimų argumentuojama ginčijant nuteistųjų kaltę dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymo ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu tam tikrų įrodymų vertinimu, jų pakankamumu ir patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu. Tačiau įrodymų vertinimo rezultatas, teismų sprendimų atitiktis ar neatitiktis faktinėms bylos aplinkybėms yra fakto, o ne teisės klausimas. Minėta, kad kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės nagrinėti fakto klausimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir nustatinėti įrodytomis pripažintų ar nepripažintų bylos aplinkybių. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019 ir kt.). Dėl to kasatoriaus teiginiai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, taip pat pateikiamu įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

8.   Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, be kita ko, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

9.   Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-273-693/2017, 2K-139-628/2019, 2K-158-689/2020, 2K-189-689/2020).

10. BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-414-693/2016, 2K-245-303/2017, 2K-139-628/2019 ir kt.). Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nustatytų padarinių ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014 ir kt.).

11. Apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas veikiant tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia. Kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Tyčios rūšys nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, būtina nustatyti tik kaltės formą, t. y. kad veika padaryta tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-526/2011 ir kt.).

12. Bylai aktualiu laikotarpiu buhalterinės apskaitos santykius reguliavo Buhalterinės apskaitos įstatymas, kuris, be kita ko, nustatė ir gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla, turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą (1 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis įtvirtino, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Ir nors pagal šio straipsnio 3 dalį gyventojai, kurie verčiasi individualia veikla, galėjo pasirinkti supaprastintą apskaitą, tačiau ir tokiu atveju išliko reikalavimas apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenis užregistruoti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalis).

13. Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos tvarkymą reglamentuoja Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklės (1 punktas), patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415. Šių taisyklių 2 punkte įtvirtintas imperatyvus reikalavimas verslo liudijimą įsigijusiam gyventojui veiklos pajamas ir išlaidas nustatyta taisyklėse tvarka nurodyti Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale (toliau – ir Žurnalas) (išimtis gyventojui, naudojančiam kasos aparatą ir pildančiam kasos aparato kasos operacijų žurnalą). Žurnalo pildymo tvarka nustatyta Buhalterinės apskaitos taisyklių III dalyje. Pagal šių taisyklių 14 punkto nuostatas, Žurnalo 5 skiltyje įrašomos per mėnesį patirtos (apmokėtos) veiklos išlaidos (1 papunktis). Veiklos išlaidoms priskiriamos prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo išlaidos, kurių įsigijimas pagal Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių ir Veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašo“, nuostatas turi būti pagrįstas prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo dokumentais (2 papunktis).

14. Kaip pagrįstai nurodo kasatorius, visų patirtų (apmokėtų) išlaidų pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais nebūtina, išskyrus tuos atvejus, kai Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklės nustato reikalavimą turėti prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo dokumentus, pagrindžiančius prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo išlaidas; juridinę galią turinčiais dokumentais laikomi prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo dokumentai, nurodyti Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 16 punkte (Buhalterinės apskaitos taisyklių 14 punkto 5, 6 papunkčiai). Tai būtų sąskaitos faktūros arba PVM sąskaitos faktūros ir kt., kai prekės, medžiagos arba žaliavos, be kita ko, įsigytos iš Lietuvos juridinių asmenų, taip pat iš gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla (Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 16.1 papunktis).

15. Byloje nustatyta, kad sutuoktiniai R. G. ir V. G., dirbdami pagal verslo liudijimus laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2018 m. birželio 30 d., veikdami kartu, iš V. D. įmonės „V“ įsigijo pagamintos produkcijos už 8233,29 Eur ir žalios mėsos už 41 306,30 Eur, t. y. už bendrą 49 539,59 Eur vertę, be jų įsigijimo dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų) ir šių prekių įsigijimo išlaidų nė vienas iš nuteistųjų neįtraukė į buhalterinę apskaitą, t. y. Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą. Be to, pirmiau išvardytus veiksmus abu nuteistieji darė kartu ir sistemingai, gana ilgą laikotarpį, tai teismams leido spręsti apie jų tyčią vesti apgaulingą apskaitą. Todėl teismų išvada, kad tokiais savo veiksmais (sistemingu prekių įsigijimo išlaidų nefiksavimu apskaitos dokumentuose) R. G. ir V. G. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2012 m. balandžio 24 d. įstatymo redakcija) 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 4 dalies nuostatas, yra pagrįsta.

16. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai taip pat nustatyti. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai išsamiai ištyrė ir įvertino sąlygines specialisto išvadas dėl V. G. ir R. G. ūkinės finansinės veiklos (Nr. 04/13-2-9-8068, 04/13-2-9-1459) kartu su kitais bylos įrodymais ir, nustatę priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, padarė pagrįstą išvadą, kad dėl pirmiau aptartų nuteistųjų veiksmų (t. y. kad R. G. ir V. G., vykdydami veiklą pagal verslo liudijimus, iš V. D. įmonės „V“ kartu veikdami įsigijo produkcijos gaminių ir žalios mėsos už bendrą 49 539,59 Eur vertę, tačiau šių prekių įsigijimo išlaidų (ar jų dalies) neužfiksavo nė vienas iš jų buhalterinėje apskaitoje) nebuvo galima iš dalies nustatyti R. G. ir V. G. veiklos, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2017 m. ir 2018 m. sausio–balandžio mėn.

17. Kasatoriaus argumentas, kad vien prekių įsigijimo išlaidos neturėtų būti fiksuojamos apskaitoje, nes tokiais sandoriais nėra keičiamas asmens, vykdančio individualią veiklą, taip pat ir su verslo liudijimu, turtas, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydis ar struktūra, yra nepagrįstas. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 8, 16, 17 dalis, asmens turtas – tai materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos. Asmens įsipareigojimai – tai skoliniai įsipareigojimai kreditoriams, skolų apimtis, mastas, jų pobūdis, kreditorių tinklas ir pan. Įsipareigojimų struktūra – tai informacija apie kreditorius, kitaip tariant, kokiems asmenims skolininkas yra įsipareigojęs. Ūkinė operacija – ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą. Todėl, priešingai nei teigia kasatorius, pagal bylos duomenis iš nuteistųjų R. G. ir V. G. vykdytos, kad ir supaprastintos, buhalterinės apskaitos dokumentų be ikiteisminio tyrimo iš dalies nebuvo galima nustatyti minėtų aplinkybių.

18. Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. G. ir V. G. pagrįstai pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo, baudžiamasis įstatymas jiems pritaikytas tinkamai.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

19. Nuteistųjų gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 4 dalių, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, nes neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su R. G. ir V. G. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, neatskleidė apeliacinio skundo argumentų esmės, nepateikė išsamių ir aiškių motyvų dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo atlikto teisės taikymo, įrodymų (tarp jų ir specialistės išvados) vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taip pat nurodoma, kad buvo pažeistas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas, nes nebuvo individualiai atskleista kiekvieno iš nuteistųjų padaryta veika.

20. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas įtvirtina išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

21. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti šiuos sprendimus, neturi. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek nuteistuosius R. G. ir V. G. teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (t. y. pačių kaltinamųjų, liudytojų A. Š., D. S., V. V., T. J., G. K., A. D. parodymus, specialisto išvadas, specialistės paaiškinimus, neviešo pobūdžio veiksmais gautus duomenis bei kitus rašytinius įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistųjų R. G. ir V. G. kaltę, taip pat aptarė jų gynybos versiją ir motyvuotai ją atmetė (BPK 305 straipsnio 1 dalis).

22. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, taip pat atliko dalies įrodymų tyrimą (t. y. dar kartą apklausė specialistę N. Barauskienę, liudytoją G. K., kaip liudytoją apklausė ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusį pareigūną A. Krivicką). Šio proceso metu gautus duomenis apeliacinės instancijos teismas įvertino kartu su pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais ir savo nutartyje motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su žemesnės instancijos teismo išvada dėl nuteistųjų kaltės, padarius jiems BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nuosprendį surašė esmingai pažeidęs BPK 301, 305 straipsnių reikalavimus, teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo.

23. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1, 4 dalys, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-746/2016). Kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad į esminius apeliacinių skundų argumentus yra atsakyta, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio reikalavimai esmingai nepažeisti. Kartu teisėjų kolegija sutinka su kasaciniame skunde nurodytais tam tikrais proceso pažeidimais, padarytais, pavyzdžiui, surašant nuosprendį (t. y. kad nuteistųjų bendri veiksmai aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstyti kartojant tuos pačius veikos požymius kiekvienam atskirai ir pan.), tačiau šių pažeidimų vien dėl jų formalaus pobūdžio teisėjų kolegija nevertina kaip esminių, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti teismų sprendimus.

24. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, naikinti, kaip prašo kasatoriai, abiejų instancijų teismų sprendimus ir nuteistiesiems R. G. ir V. G. nutraukti bylą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų R. G. ir V. G. gynėjo advokato Gintaro Žičkaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                Eligijus Gladutis

Alvydas Pikelis

Audronė Kartanienė