2K-100-719/2024

Baudžiamoji byla Nr. 2K-100-719/2024 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23763-2021-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1; 2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 22 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. kasacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnį 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 682 straipsniu, D. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti darbą, susijusį su medicinos ir gydymo paslaugų teikimu, atėmimas dvejiems metams. Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 20 d. nutartis, kuria nuteistosios ir jos gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   D. S. nuteista pagal BK 229 straipsnį už tai, kad dėl nusikalstamo nerūpestingumo neatliko savo tarnybinių pareigų ir taip padarė didelę žalą fiziniam asmeniui tokiomis aplinkybėmis: ji, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, dirbdama VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stotyje skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialiste, atvykusi į iškvietimą prie namo, esančio adresu: Panevėžys, Statybininkų g. 46, laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 15 d. 21.13 val. iki 2021 m. liepos 15 d. 22.04 val. neapžiūrėjo ir neįvertino objektyvios A. Š. būklės pagal savo kompetenciją, nevertino būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos A. Š., netransportavo jo į stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių. Dėl nurodytų priežasčių A. Š. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato laikinojo sulaikymo kameroje 2021 m. liepos 15 d. apie 23.00 val. mirė. Šiais veiksmais D. S. pažeidė Lietuvos medicinos normos MN 28:2019 „Bendrosios praktikos slaugytojas“ 10.1 papunktį, kuriame nurodyta, kad bendrosios praktikos slaugytojas privalo teikti būtinąją medicinos pagalbą teisės aktų nustatyta tvarka, 14.1.1 papunktį, kuriame nurodyta, kad bendrosios praktikos slaugytojas turi gebėti įvertinti asmens sveikatos būklę; Lietuvos medicinos normos MN 142:2020 „Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas“ 10.1 papunktį, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas privalo teikti būtinąją medicinos pagalbą, 12.3.2 papunktį, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi gebėti teikti būtinąją medicinos pagalbą visų amžiaus grupių pacientams, 12.3.8 papunktį, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi gebėti įvertinti paciento būklę ir atlikti neatidėliotinus veiksmus, stabilizuojančius jo kvėpavimą, kraujotaką bei sąmonės būseną, 12.3.10 papunktį, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi gebėti atlikti pirminę ir antrinę paciento apžiūrą, 12.3.11 papunktį, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi gebėti vertinti žmogaus gyvybinių funkcijų rodiklius ir jų dinamiką; VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus 2020 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. V-37 patvirtintos Būtinosios pagalbos paslaugų teikimo tvarkos 12 punktą, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos mastą, vadovaudamasis profesine kompetencija, kitais būtinosios pagalbos teikimą reglamentuojančiais teisės aktais, nustato pacientą apžiūrėjęs gydytojas, skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas; VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-63 patvirtintų medicinos padalinio Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto pareiginių nuostatų 6.1 papunktį, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi mokėti savarankiškai teikti kvalifikuotą būtinąją medicinos pagalbą ligoniams ir nukentėjusiesiems iškvietimo vietoje ir transportuojant pagal jo kompetenciją, nurodytą galiojančioje skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto medicinos normoje.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2.   Kasaciniu skundu nuteistoji D. S. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. balandžio 21 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 20 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 320 ir 332 straipsnių pažeidimus. Teismai neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų, gynybos išsakytų nuteistosios nekaltumą patvirtinančių aplinkybių, įrodymus vertino šališkai, vadovavosi tik kaltę grindžiančiais įrodymais, taip pažeidė nekaltumo prezumpciją, bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintas abejones ir prieštaravimus vertino nuteistosios nenaudai. Visa tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

2.2. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta eksperto P. Petreikio konsultacinė išvada. Ši išvada papildo specialisto G. Serbentos teiginius, taip pat joje pateikiamos priešingos išvados. Siekiant išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes ir pašalinti neaiškumus bei abejones, taip pat siekiant pagrįsti apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teisme buvo prašoma apžiūrėti, dalyvaujant ekspertams P. Petreikiui ir G. Serbentai, vaizdo įrašus ir šiuos ekspertus apklausti teisme. Teismas atmetė prašymus, taip pat ir konsultacinę išvadą, šia išvada visiškai nesivadovavo. Taigi apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo nepatikrino tiek, kiek buvo prašoma, ir nesiėmė priemonių, kad pašalintų konsultacinės išvados ir specialisto išvados prieštaravimus.

2.3. Bylos duomenys nepatvirtina, kad A. Š., kai buvo atliekama vizualinė apžiūra ir bandoma suteikti jam medicinos paslaugas, negalėjo savo valios išreikšti pats ar kad jis buvo davęs sutikimą dėl sveikatos priežiūros paslaugos jam teikimo. Be to, jokie bylos duomenys nepaneigia nuteistosios ir liudytojo V. V. parodymų, kad pacientas kategoriškai atsisakė, jog jam būtų teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Teismai padarė priešingą išvadą, ją iš esmės grįsdami įvykio vietą fiksavusios be garso vaizdo kameros įrašais, taip padarė klaidų dėl šių įrodymų turinio. Vis dėlto būtina nustatyti, kokia buvo reali galimybė buvusiomis sąlygomis nustatyti pavojingą gyvybei būklę, t. y. kad paciento gyvybei gresia pavojus, ar yra būtinajai medicinos pagalbai teikti būtinos sąlygos. Pažymėtina, kad tokiai išvadai padaryti reikalingos specialios žinios. Toks specialių žinių reikalaujantis tyrimas byloje nebuvo atliktas, todėl teismų padaryta išvada, kad nuteistoji turėjo realią galimybę nustatyti pavojingą gyvybei būklę (vidinį kraujavimą), yra nepagrįsta. Nuteistosios kaltė grindžiama jos galimybe (pareiga) pastebėti pavojingą A. Š. sveikatai būklę, t. y. pamatyti, kad tai ne paprastas girtumas, o galimas vidinis kraujavimas, tačiau ši išvada prieštarauja ne tik konsultacinei išvadai, bet ir specialisto G. Serbentos išvadai, jog medicinos darbuotojai tuo metu, kai apžiūrėjo, galėjo nematyti (neįtarti) A. Š. sužalojimų, nes tuo metu nukentėjusysis galėjo būti sąmoningas. Tačiau ši aplinkybė, kuri buvo nurodyta ir nuteistosios apeliaciniame skunde, liko visiškai netirta ir nevertinta. Net jei nuteistoji ir būtų apžiūrėjusi A. Š., nėra pagrindo daryti išvadą, kad ji būtų galėjusi nustatyti vidinį kraujavimą, tai patvirtina konsultacinė išvada.

2.4. Net jei A. Š., padedant policijos pareigūnams, būtų buvęs pristatytas į ligoninės priėmimo skyrių, iš bylos medžiagos matyti tai, kad ir tokiu atveju nebuvo realios galimybės išvengti A. Š. mirties. A. Š. iš įvykio vietos būtų reikėję nuvežti į ligoninę, ten jį, sulaukus apžiūros eilės, būtų apžiūrėjęs specialistas, po to jam būtų buvę atlikti tyrimai, šių tyrimų rezultatai būtų rodę kraujavimą į pilvaplėvės ertmę, būtų buvęs priimtas sprendimas dėl operacijos būtinybės, ruošiamasi jai ir kt. Byloje nebuvo tirtos ir nustatytos visos aplinkybės, susijusios su Respublikinėje Panevėžio ligoninėje patvirtintais pacientų priėmimo, apžiūros, tyrimo ir gydymo algoritmais. Taigi tarp nuteistosios veikimo ar neveikimo ir pasekmių nėra nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio. Pirmosios instancijos teismas dėl teisinio priežastinio ryšio nebuvimo visiškai nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tai, ar nuteistoji būtų nustačiusi vidinį kraujavimą, nėra esminė aplinkybė, paneigianti jos pareigų neatlikimą (32 punktas), kad D. S. veiksmai – pareigų neatlikimas – lėmė A. Š. mirtį, nes jei ji, atvykusi į įvykio vietą, iš karto būtų apžiūrėjusi A. Š., ji būtų turėjusi realią galimybę pastebėti pavojų minėto asmens sveikatai keliančius požymius, įvertinti objektyvią asmens sveikatos būklę, būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklius ir spręsti dėl būtinosios medicinos pagalbos suteikimo (34 punktas). Jei A. Š. iškart būtų buvęs apžiūrėtas, būtų buvę nustatyti būtinosios pagalbos reikalingumo rodikliai, jį nedelsiant būtų transportavę į ligoninę ir suteikę reikalingą medicinos pagalbą, o tai, ar A. Š. būtų buvusi laiku suteikta pagalba ir atlikta operacija, teisinės reikšmės D. S. inkriminuotos veikos kvalifikavimui neturi (35 punktas).

2.5. Nukentėjusiajam pirminio kontakto metu esant sąmoningam ir atsisakius medicinos paslaugų, greitosios medicinos pagalbos darbuotojai neturėjo ne tik pareigos, bet ir teisės asmenį gabenti į gydymo įstaigą ir prievarta teikti jam medicinos pagalbą. Atsisakymas yra užfiksuotas kortelėje, kuri yra byloje. Pažymėtina ir tai, kad teismas nieko nepasisakė apie tai, kaip vertinti tokį asmens atsisakymą ir kaip turėjo elgtis greitosios medicinos pagalbos brigada. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties 13 punkto lieka neaišku, ar teismas paliko nepašalintą abejonę, kad A. Š. atsisakė ar galėjo atsisakyti medicinos paslaugų teikimo, ar to tikrai nebuvo. Reikšminga ir tai, kad A. Š. nekvietė greitosios medicinos pagalbos, be to, byloje nėra jokių duomenų apie jo sutikimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, kad A. Š. sutiko, jog jam būtų teikiama sveikatos priežiūros paslauga, o kaip teigia nuteistoji ir paramedikas V. V. savo parodymuose, A. Š. šios paslaugos kategoriškai atsisakė.

2.6. Be to, teismai neištyrė ir neįvertino to, kad jeigu A. Š. nebūtų atsisakęs gydymo, tai nėra jokių duomenų (ekspertų, specialistų išvadų, specialių žinių turinčių asmenų paaiškinimų ar pan.), patvirtinančių, jog teikdamas medicinos paslaugas greitosios medicinos pagalbos specialistas turėjo realią galimybę įvertinti nustatytą blužnies plyšimą ir būtinybę pacientą vežti į ligoninės priėmimo skyrių. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas priešingą aplinkybę patvirtinantis įrodymas – konsultacinė išvada. Šioje išvadoje nurodyta, kad, net ir atlikusi išsamų paciento būklės įvertinimą įvykio vietoje, greitosios medicinos pagalbos brigada galėjo negauti duomenų apie vidinį kraujavimą. Be to, ir specialistas G. Serbenta paaiškino, kad medicinos darbuotojai tuo metu, kai asmenį apžiūrėjo, galėjo nematyti, neįtarti A. Š. sužalojimų, nes tuo metu nukentėjusysis galėjo būti sąmoningas.

2.7. Teismai šališkai ir visiškai be jokio pagrindo kritiškai vertino nuteistosios nurodytas aplinkybes apie A. Š. agresiją, gydymo atsisakymą, vykimo į ligoninės priėmimo skyrių ir kitas aplinkybes. Be to, net ir darant hipotetinę prielaidą, kad A. Š. nesielgė agresyviai, vertinant, kad nuteistoji atvykus policijos pareigūnams pakartotinai nebesiūlė A. Š. medicinos paslaugų ir nebeklausė jo apie jo sutikimą (atsisakymą) vykti į ligoninę, tokios aplinkybės neįrodytų nuteistosios tarnybos pareigų neatlikimo. Teismai nurodė vaizdo įrašus, kurie, jų vertinimu, patvirtina pareikštus kaltinimus, tačiau šiuose įrašuose užfiksuotos aplinkybės, vertinant įrodymų tarpusavio susietumo aspektu su kitais bylos faktiniais duomenimis, gali būti pagrindas tik tam tikriems spėliojimams ir įvairioms prielaidoms, kuriomis nuosprendis negali būti grindžiamas. Visiškai nepagrįstas teismo vertinimas, kad tuo metu, kai nuteistoji ir V. V. bendravo su A. Š., iš įrašo nėra matyti, jog A. Š. būtų atlikęs kokius nors mostus ar gestus, patvirtinančius, kad jis atsisako medicinos paslaugų, taip pat jo agresiją, nes visiškai nesimato A. Š. ir to, ką jis veikia, kokius judesius atlieka ar neatlieka, nėra jokio tuo metu vykusio pokalbio garso įrašo. Nepagrįstas teismo vertinimas, kad, pasak policijos pareigūnų, A. Š. nesielgė agresyviai, nes nuteistoji ir V. V. teismui paaiškino, kad įprasta, kai neblaivus asmuo elgiasi agresyviai su atvykusiais medikais, o po to, kai atvyksta policijos pareigūnai, agresijos jau nerodo. Nepagrįstas teismo vertinimas, kad per trumpiau nei pusę minutės prie A. Š. praleistą laiko tarpą nuteistoji ir V. V. negalėjo spėti su A. Š. pabendrauti.

2.8. Abiejų instancijų teismai padarė esminį BPK pažeidimą, nes visiškai nevertino situacijos galimai (ne)atliktų veiksmų, taikant logikos kriterijus. Nelogiškas vertinimas, kad pagal iškvietimą atvykę medikai, tariamai nesant paciento atsisakymo dėl medicinos paslaugų teikimo, be kokios nors daugiau ar mažiau logiškos ar suprantamos priežasties būtų klastoję dokumentus, tariamai melagingai pranešę per radijo stotelę greitosios medicinos pagalbos stočiai, kad reikia kviesti policiją, o po to apie 50 minučių laukę policijos pareigūnų, taip pat policijos pareigūnams melagingai nurodę apie būtinosios pagalbos asmeniui nebūtinumą, užuot, jeigu asmuo tikrai nebūtų atsisakęs gydymo, arba suteikę asmeniui reikalingą pagalbą vietoje ir išvykę, arba sulaukę policijos pareigūnų ir su jų pagalba nuvežę asmenį į priėmimo skyrių. Svarbu, kad nė vienoje iš kaltinime ar teismų sprendimuose nurodytų teisės normų nėra nustatyta pareiga valandą ar kitą laiko tarpą budėti prie medicinos paslaugų (gydymo) atsisakiusio asmens ir vis pakartotinai klausti, ar šis asmuo persigalvojo ir sutinka, kad jam būtų teikiamos medicinos paslaugos (gydymas), taip pat pakartotinai nurodytą neapibrėžtą skaičių kartų vertinti jo sveikatos būklę.

2.9. Nusikalstamos veikos, nurodytos BK 229 straipsnyje, sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką, jos padarinius, bet ir priežastinį ryšį. Būtina teisiškai įvertinti galimai padarytų pažeidimų, už ką yra taikyta drausminė atsakomybė, įtaką kilusioms pasekmėms, nustatyti priežastinio ryšio pobūdį nagrinėjamu atveju: ar jis buvo būtinasis, ar kilę padariniai yra dėsningi ar atsitiktiniai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistosios veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su tiriamu įvykiu ir jo pasekmėmis. Jokių duomenų, leidžiančių įtarti A. Š. pilvo sumušimą, blužnies plyšimą, kraujavimą į pilvaplėvės ertmę ar kitokius pavojų gyvybei keliančius bei būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklius, nebuvo. Nustačius tik teoriškai ir hipotetiškai galimą atsitiktinį šių pažeidimų ir kilusių pasekmių (padarinių) priežastinį ryšį, be to, nenustačius faktinio bei teisinio priežastinio ryšio, negalima tvirtinti, kad šiuo atveju egzistuoja BK 229 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymis – priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių.

2.10. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad nuteistoji pažeidė Lietuvos medicinos normas MN 28:2019 ir MN 142:2020, nes jose nėra nurodytos konkrečios pareigos greitosios medicinos pagalbos darbuotojui, tačiau nustatytos tik bendrosios kompetencijos. Kaltinamajame akte nenurodomas konkrečių veiksmų atlikimas, algoritmas, pagalbos teikimo pobūdis, konkrečios taisyklės, kurios nustatytos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-895 patvirtintame Greitosios medicinos pagalbos (GMP) paslaugų teikimo reikalavimų apraše, sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 20 d. įsakyme Nr. V-1234. Šie teisės aktai nenurodyti nei kaltinime, nei nuosprendyje. Visi kaltinime ir nuosprendyje išvardyti medicinos normų reikalavimai nėra jokios konkrečios elgesio taisyklės (pareigos), todėl negalima kaltinti D. S. neveikimu ar netinkamu veikimu, jei ji nepažeidė konkrečios įstatymu nustatytos pareigos. Be to, byloje nėra kalbama apie tai, ar ji moka teikti pagalbą.

2.11. Jei asmuo, darydamas veiką, nesuvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnio kito žmogaus sveikatai, nenumatė tokių padarinių ir neturėjo arba negalėjo jų numatyti, toks psichinis santykis neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos ir vadinamas kazusu. Teismai tinkamai neįvertino to, kad iškvietimo metu greitosios medicinos pagalbos dispečerei buvo nurodyta neišskirtinė informacija (ant žolės prie laiptinės guli neblaivus vyras), nenurodant jokio įvykio ar traumos. Atvykus į vietą analogiškus duomenis surinko ir greitosios medicinos pagalbos brigada: stipriai apgirtęs vyras miega ant žolės, keikiasi, pyksta, kad jam trukdo miegoti, asmuo sąmoningas, toks girto asmens elgesys yra sistemingas, asmuo objektyviai kvėpuoja, kalba, judina korpusą ir galūnes, kiek tai leidžia 3,4 prom. neblaivumas. Nėra galimybės asmenį objektyviai ištirti, nes šis atsisako, nesiskundžia trauma, skausmu, neprašo pagalbos, o ant jo kūno išoriškai matyti iš seniau nubrozdinta alkūnė. Taigi ši informacija nesudarė pagrindo manyti apie būtinumą asmenį transportuoti į sveikatos priežiūros įstaigą, numatyti kilsiančius padarinius. Analogiškais atvejais teismai nekonstatuoja baudžiamosios veikos padarymo, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2018 (autobuso vairuotojui staigiai stabdžius prieš pėsčiųjų perėją, nenustatytas nusikalstamas nerūpestingumas, nes susidariusioje situacijoje autobuso vairuotojas negalėjo numatyti, kad kils eismo įvykis), kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-512/2014 (nustatyta, kad bet koks sporto renginys, juo labiau vandens telkiniuose vykstančios lenktynės, pasižymi tam tikra rizika, kurią supranta ir patys šio renginio dalyviai). Atitinkamai ir nagrinėjamoje situacijoje turi būti atsižvelgiama į prieš tai nurodytą teismų praktiką.

2.12. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, neteisingai įvertino nuteistosios asmenybės pavojingumą, jau patirtas neigiamas pasekmes, neigiamus išgyvenimus, todėl skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas dėl aiškiai per griežtos bausmės. Nuteistoji dirba, darbe charakterizuojama tik teigiamai, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, ji gauna nedidelį darbo užmokestį, todėl jai paskirtos baudos sumokėjimas turės itin neigiamą įtaką dėl turimų finansinių įsipareigojimų. Nuteistoji yra įgijusi tik medicinos felčerio (skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto) specialybę, pagal šią specialybę dirba daugiau nei 33 metus. Per visą nurodytą laiką savo darbą ji dirbo ir šiuo metu dirba gerai, išskyrus dėl šio įvykio taikytą įspėjimą, bausta nebuvo, priekaištų ar nusiskundimų dėl savo darbo neturėjo. Dėl nurodytų aplinkybių baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas savo pasekmėmis yra griežtesnis nei pati bausmė ir sukelia didesnes neigiamas pasekmes. Be to, visiškai niekuo nepagrįstas abiejų instancijų teismų motyvas, kad tokia baudžiamojo poveikio priemone reikia apriboti galimybę daryti naujas veikas, nes šis įvykis yra ne ciniškas požiūris į teisę, dirbamą darbą ar pan., o tik nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. Pažymėtina, kad iš esmės labai panašiu tokios priemonės taikymo (ne)reikalingumo atveju (dėl asmens mirties) šio baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą visiškai kitaip įvertino ir išsprendė kasacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-511/2019, kurioje nuteistas gydytojas chirurgas.

3.   Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į nuteistosios D. S. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Nenustatyta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Kasaciniame skunde daug dėmesio skirta abiejų instancijų teismų sprendimų kritikai, nurodant, kad teismai nevisiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tyrė jas netinkamai arba tyrė, bet padarė netinkančias kasatorei išvadas. Didžioji dalis nurodytų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Abiejų instancijų teismai kasatorės kaltę grindė įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nė vienam įrodymui nesuteikdami prioriteto, ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus, išanalizavo visas svarbias faktines bylos aplinkybes, išsamiai pasisakė dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo. Kaip matyti iš apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, gynėjas ir nuteistoji iš tikrųjų prašė atlikti byloje papildomą įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas svarstė šiuos prašymus ir iš dalies juos tenkino, sprendimo motyvus išdėstydamas protokoline nutartimi. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsisakė tenkinti dalį kasatorės gynėjų prašymų, neturėtų būti vertinama kaip BPK 320 straipsnio pažeidimas.

4.   Nukentėjusysis A. Š. atsiliepimu į nuteistosios D. S. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Nukentėjusysis atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad nuteistoji netinkamai atliko savo pareigas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, todėl yra pagrįstai pripažinta kalta, taip pat jai pagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.   Nuteistosios D. S. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies pažeidimų

6.   BK 229 straipsnyje nustatyta atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, dėl neatsargumo neatlikusiam savo pareigų ar jas netinkamai atlikusiam, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą. Nagrinėjamoje byloje D. S. nuteista pagal BK 229 straipsnį už tai, kad dėl jos neveikimo, pasireiškusio tuo, kad ji pagal savo kompetenciją neapžiūrėjo ir neįvertino objektyvios A. Š. būklės, nevertino būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos, netransportavo jo į stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių, A. Š. mirė. Būtinas BK 229 straipsnio sudėties požymis yra priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (didelės žalos), todėl byloje turi būti nustatyta, kad netinkamas tarnybos pareigų atlikimas objektyviai ir dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą, jokie kiti reikšmingi veiksniai prie didelės žalos kilimo neprisidėjo ir jos nenulėmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-628/2020, 2K-67-942/2022). Nagrinėjamoje byloje, tai akcentuoja ir kasatorė, esminis klausimas, lemiantis D. S. atsakomybę, yra priežastinio ryšio tarp jos neveikimo ir A. Š. mirties nustatymas.

7.   Iš skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad byloje surinktais ir įrodymais pripažintais duomenimis itin detaliai ir išsamiai buvo įrodinėjamas skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistės, atvykusios pagal iškvietimą, veiksmai, tačiau teismai nesiėmė visų įmanomų priemonių nustatyti priežastinį ryšį tarp nuteistosios D. S. neveikimo ir A. Š. mirties.

8.   Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nuteistosios D. S. tarnybinių pareigų neatlikimas yra susijęs priežastiniu ryšiu su A. Š. mirtimi, nes, jei nuteistoji būtų apžiūrėjusi A. Š., pagal savo profesinę patirtį būtų turėjusi realią galimybę pastebėti pavojų minėto asmens sveikatai keliančius požymius, įvertinti objektyvią asmens sveikatos būklę ir būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklius bei spręsti dėl būtinosios medicinos pagalbos suteikimo (nuosprendžio 24–25 lapai). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 34 punkte taip pat nurodė, kad D. S. pareigų neatlikimas lėmė A. Š. mirtį, o 35 punkte, be kitų motyvų, nurodė, kad D. S., atvykusi į įvykio vietą ir matydama nukentėjusiojo būseną (neblaivus) ir kruviną alkūnę, neabejotinai turėjo suprasti, kad tokie nubrozdinimai atsirado dėl trauminio poveikio, kas leidžia pagrįstai manyti, kad neblaivus A. Š. galėjo būti griuvęs, todėl D. S. privalėjo apžiūrėti A. Š. ir įsitikinti būtinosios medicinos pagalbos reikalingumu. Taip būtų buvę pastebėti vidinio kraujavimo požymiai – kraujosruvos apie bambą arba pilvo šonuose.

9.   Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. Š. mirė nuo pilvo sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva pilvo dešinėje pusėje, kraujosruva pilvo kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, blužnies plyšimu, to komplikacija – ūminis nukraujavimas į pilvaplėvės ertmę (skundžiamo nuosprendžio 15 lapas), tačiau skundžiamuose teismų sprendimuose konstatuota, kad A. Š. mirtį lėmė D. S. neveikimas. Toks teismų baigiamųjų aktų motyvavimas neatitinka BPK reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčytinai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-138-489/2022), o ne grindžiamas prielaidomis. Abiejų instancijų teismai priežastinį ryšį tarp nuteistosios neveikimo ir A. Š. mirties grindė prielaidomis, konstatuodami, kad nuteistoji D. S. neatliko savo pareigų. Tačiau vienas įrodytas nusikalstamos veikos požymis savaime negrindžia kitų požymių, šiuo atveju – priežastinio ryšio buvimo.

10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-200-697/2023, 2K-149-648/2023).‏‏‎ BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje yra išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo.

11. Apeliaciniame skunde, be kitų argumentų, buvo nurodyta, kad byloje nėra jokių duomenų (specialių žinių turinčių asmenų paaiškinimų, ekspertinių išvadų), patvirtinančių, kad greitosios medicinos pagalbos specialistas turėjo realią galimybę įvertinti nustatytą blužnies plyšimą ir būtinybę pacientą vežti į priėmimo skyrių (4 t., b. l. 14), kartu teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl galėjimo pastebėti sveikatai pavojingą A. Š. būklę prieštarauja specialisto išvadai (4 t., b. l. 16), taip pat teigiama, kad net ir pristačius A. Š. į ligoninę nebuvo realios galimybės išvengti jo mirties (4 t., b. l. 20–22). Be kitų argumentų, buvo keliamas klausimas dėl kazuso, kartu teigiant, kad turima informacija negalėjo leisti greitosios medicinos pagalbos brigadai įtarti esant būtinumą asmenį transportuoti (4 t., b. l. 28–37). Su pastaruoju apeliaciniu skundu buvo pateikta konsultacinė išvada, kartu nurodant, kad bus prašoma apklausti šią išvadą surašiusį ekspertą P. Petreikį. Konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad, net ir atlikusi išsamų paciento būklės vertinimą įvykio vietoje, greitosios medicinos pagalbos brigada galėjo negauti duomenų apie vidinį kraujavimą (4 t., b. l. 61). Tačiau ši išvada nagrinėjamoje byloje nebuvo nei patvirtinta, nei paneigta. Apeliacinės instancijos teismas, protokoline nutartimi atsisakydamas apklausti teismo ekspertą P. Petreikį ir specialistą J. Serbentą, pažymėjo, kad konsultacinėje išvadoje nurodytos aplinkybės nėra esminės, nes D. S. nuteista už tai, kad neatliko jokių veiksmų, kurie turėjo būti atlikti pagal jos kompetenciją įvykio vietoje (4 t., b. l. 62). Byloje nustatyta, kad ir prokurorė apeliacinės instancijos teisme baigiamosios kalbos metu pabrėžė tik nuteistosios neveikimą (4 t., b. l. 74–75), o apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 32 punkte nurodė, kad tai, ar nuteistoji būtų nustačiusi A. Š. vidinį kraujavimą, nėra esminė aplinkybė, paneigianti jos pareigų neatlikimą. Tačiau nagrinėjamoje byloje yra būtina nustatyti ne tik nuteistosios neveikimą, bet ir tai, ar toks pareigų neatlikimas lėmė A. Š. mirtį. Taigi, nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar D. S. susiklosčiusioje situacijoje galėjo ir turėjo galimybę nustatyti asmens patirtus sužalojimus ir, tai nustačiusi, imtis atitinkamų veiksmų, taip pat ar tai atlikus būtų buvę išvengta A. Š. mirties. Iš vaizdo įrašo ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad A. Š. į suoliuką trenkėsi 19.52 val., o greitąją medicinos pagalbą iškvietęs praeivis 21.06 val. nurodė tik tai, kad asmeniui kraujuoja ranka ir asmuo guli ant žemės, o atvykus nustatyta, kad rankos nubrozdinimas yra kelių dienų senumo, t. y. D. S. nežinojo apie A. Š. patirtą traumą; jau mirusiam A. Š. buvo nustatytas daugiau nei 3 promilių neblaivumas; iš specialisto J. Serbentos paaiškinimų matyti, kad, atvykus greitajai medicinos pagalbai, D. S. galėjo nematyti, neįtarti sužalojimų, kad asmuo galėjo būti sąmoningas; atvykę policijos pareigūnai taip pat patvirtino, kad asmuo buvo sąmoningas. Todėl nagrinėjamoje byloje reikia atsakyti į klausimų kompleksą: ar asmens gyvybei išsaugoti būtų turėję įtakos laiku ir tinkamai atlikti D. S. veiksmai, ar susiklosčiusioje situacijoje buvo galima išvengti asmens mirties, ar D. S. neveikimas lėmė asmens mirtį. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atsisakė vadovautis konsultacine išvada, nesiėmė jokių priemonių, kad būtų patikrinta jos atitiktis kitiems byloje esantiems įrodymams, pavyzdžiui, apklausiant šią išvadą surašiusį teismo ekspertą ir specialistą J. Serbentą, kaip to buvo prašoma, ir paskiriant teismo ekspertizę. Nagrinėjamoje byloje išdėstytus neaiškumus ir abejones galima pašalinti pasitelkiant specialias žinias, be kurių nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties 34–35 punktuose priežastinis ryšys aiškiai ir motyvuotai nustatytas.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio bylose, nustatant veikos teisiniam vertinimui reikšmingas faktines aplinkybes, priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių pasekmių, didelę reikšmę turi deontologinio ekspertinio tyrimo išvada. Deontologinė teismo ekspertizė, atliekama Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje arba privačių teismo ekspertų, įrašytų į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, yra viena iš teismo ekspertizės rūšių, kuri skirta įvertinti nustatytą diagnozę, gydymo taktiką ir spręsti kitus klausimus (Teismo ekspertizių darymo Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. V-73 „Dėl Teismo ekspertizių darymo Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje nuostatų patvirtinimo“, 5.3 papunktis). Deontologinė ekspertizė yra specifinė ekspertizės rūšis. Teisės doktrinoje nurodoma, kad ją iš kitų rūšių išskiriantis ypatumas, be kita ko, yra tas, kad tokią ekspertizę visada atlieka ekspertų komisija – be teismo eksperto, pasitelkiami ir kitų medicinos specialybių gydytojai, neturintys teismo eksperto statuso; ekspertų komisija vertina gydytojų veiksmus, nurodydama ne tik padarytą gydymo klaidą, bet ir jos reikšmę asmens sveikatos sutrikdymui, t. y. nustato ne tik ligos, sužalojimo pobūdį, bet ir gydymo teisingumą, neteisingo gydymo pasekmes, diagnostikos teisingumą ir atlikimą laiku, tai, ar sveikatos priežiūros specialisto veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiais pavojingais sveikatai padariniais ir šie padariniai atsirado dėl tiesioginės sveikatos priežiūros specialisto teiktų paslaugų kokybės. Šiam tyrimui pateikiami asmens medicininiai dokumentai, specialisto ar eksperto išvada, kita medžiaga. Taigi deontologinę ekspertizę atlikę teismo medicinos ekspertai pateikia išvadą, grindžiamą objektyviais duomenimis, ir tokia išvada yra konstatuojamas sveikatos priežiūros specialisto veiksmų (ne)teisėtumas (kaltė) medicinine prasme. Teisinį šių išvadų vertinimą atlieka teismas (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-80-1075/2021, e3K-3-43-313/2023).

13. Be to, nors abiejų instancijų teismai, vadovaudamiesi Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Paslaugų kokybės priežiūros skyriaus, atlikusio neplaninį asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimą, 2022 m. rugpjūčio 31 d. ataskaita, nustatė, kad D. S. netinkamai atliko savo pareigas, paciento neapžiūrėjo ir neįvertino objektyvios sveikatos būklės, būtinosios pagalbos indikacijų, taip pat kad tinkamai neužpildė greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės formos (2 t., b. l. 156–161), tačiau neįvertino to, kad per patikrinimą nenustatyta, jog teisės aktų pažeidimai yra susiję su asmens sveikatos priežiūros specialisto kompetencija ir galimai padaryta praktikos klaida ar grubia praktikos klaida (2 t., b. l. 162–163). Taigi motyvuotai nebuvo nustatyta, kad nuteistosios D. S. netinkamas profesinių pareigų atlikimas lėmė A. Š. mirtį. Vien tai, kad ji pažeidė tam tikras jos profesinę veiklą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, savaime nereiškia, kad kyla būtent baudžiamoji atsakomybė. Tačiau abiejų instancijų teismai nesiaiškino, kaip teisės aktai apibrėžia praktikos klaidą ir grubią praktikos klaidą, ir šios aplinkybės taip pat nevertino.

14. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinius skundus, nesiėmė visų įmanomų priemonių priežastiniam ryšiui nustatyti, taip padarydamas esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, atitinkamai bylą pagal apeliacinius skundus išnagrinėjo neišsamiai, nevertino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų, netinkamai įvertino konsultacinės išvados reikšmę ir motyvuotai nepasisakė dėl esminio bylos klausimo – priežastinio ryšio, kuriam išspręsti yra būtinas deontologinis ekspertinis tyrimas, taip pat neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl kazuso, taip padarydamas esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies pažeidimus. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis) ir jie gali būti ištaisyti bylą iš naujo išnagrinėjus apeliacine tvarka.

15. Be kita ko, bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, kad BK 229 straipsnyje nurodytas  nusikaltimas neapima nagrinėjamai bylai aktualių padarinių – asmens mirties, kurią sukelia tarnybos pareigų neatlikimas. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, kai dėl tarnybos pareigų neatlikimo kitas asmuo netenka gyvybės, jam sunkiai ar nesunkiai sutrikdoma sveikata, o kaltininkas numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti tokių padarinių, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba nors ir nenumatė, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, veikos kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis (pagal BK 229 straipsnį ir BK 132, 137 arba 139 straipsnio atitinkamas dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-628/2020, 2K-67-942/2022). Bylose, kuriose sveikatos priežiūros specialistai buvo nuteisti už netinkamą savo pareigų atlikimą ir dėl neatsargumo atėmę gyvybę kitam žmogui, veikos buvo kvalifikuojamos pagal BK 229 straipsnį ir 132 straipsnio 3 dalį, pavyzdžiui, bylose, kuriose nuteisti gydytojas chirurgas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67-942/2022) ir vaikų ir bendrosios praktikos slaugytoja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-522-222/2015), arba pagal BK 132 straipsnio 3 dalį už neatsargų gyvybės atėmimą, pavyzdžiui, nuteistas gydytojas chirurgas urologas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-511/2019).

16. Kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. Kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turi tinkamai patikrinti, ar nagrinėjamoje byloje yra priežastinis ryšys tarp nuteistosios neveikimo, pasireiškusio kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, ir kilusių padarinių – A. Š. mirties. Taip pat, kadangi šioje byloje D. S. buvo kaltinama ir nuteista tik pagal BK 229 straipsnį, nors pagal suformuluotą kaltinimą, teismų nustatytas faktines aplinkybes ir pirmiau paminėtą teismų praktiką – iš esmės už padarinius, kylančius pagal BK 132 straipsnį, esant pagrindui konstatuoti nuteistosios kaltę dėl A. Š. mirties, Apeliacinės instancijos teismas turėtų pateikti išsamų ir teisiškai pagrįstą susiklosčiusios situacijos vertinimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                Daiva Pranytė-Zalieckienė

Tomas Šeškauskas

Artūras Ridikas