2K-96-654/2023

Baudžiamoji byla Nr. 2K-96-654/2023 Teisminio proceso Nr. 1-04-8-00013-2020-1 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1.1; 1.2.4.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 20 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Aleno Piesliako (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. kasacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. sausio 20 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 9 d. nuosprendžio. Tauragės apylinkės teismo 2022 m. sausio 20 d. nuosprendžiu D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, pagal BK 284 straipsnį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir D. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos penkis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje. Procesas dėl civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 109,29 Eur civilinio ieškinio nutrauktas. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 9 d. nuosprendžiu panaikinta Tauragės apylinkės teismo 2022 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalis, kuria D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį, ir D. G. pagal BK 284 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   D. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnį už tai, kad 2020 m. rugsėjo 28 d. apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini), atlikdamas nuolatinę privalomąją karo tarnybą (duomenys neskelbtini), tyčia įžūliais veiksmais, šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką, be jokios priežasties vieną kartą kumščiu smogė (duomenys neskelbtini) nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariui j. eil. R. J. (J.) į veidą ir taip įžūliais veiksmais nukentėjusiajam R. J. nesunkiai sutrikdė sveikatą bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.   Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo D. G. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. G. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, ir D. G. pagal BK 284 straipsnį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas nustatė:

2.1.  Byloje įrodyta, kad nuteistasis D. G. tyčia vieną kartą kumščiu smogė R. J. į veidą ir padarė nukentėjusiajam nosies kaulų ir pertvaros lūžimą, taip nesunkiai sutrikdė jam sveikatą. Tačiau pagal bylos aplinkybes nenustatyta, kad nukentėjusysis R. J. būtų atlikęs kokius nors pavojingus, realius ir akivaizdžius veiksmus, nuo kurių D. G. būtų turėjęs teisę gintis, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti buvus būtinosios ginties situaciją. Nors nuteistasis D. G. smurtavo viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, bet sudavė tik vieną smūgį, nenustatyta, kad įvykio vietoje buvę asmenys pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ar kad buvo nutraukta tuo metu vykusi jų veikla, todėl, nesant pagrindo pripažinti, jog buvo padarytas viešosios tvarkos pažeidimas, D. G. pagal BK 284 straipsnį išteisintas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3.   Kasaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo: 1) panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. sausio 20 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 9 d. nuosprendį bei baudžiamąją bylą D. G. nutraukti dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties; 2) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 9 d. nuosprendį ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; 3) priimti motyvuotą nutartį ir pranešti prokurorui dėl R. J. galimai padarytos nusikalstamas veikos, nustatytos BK 284 straipsnyje; 4) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 18 skyriaus (krašto apsaugos sistema) 11 dalies nuostata, kad „karių ir karininkų bylas dėl tarnybos arba su tarnyba susijusių teisės pažeidimų nagrinėja specializuotas teismas“, pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 2 daliai, o baudžiamosios bylos nagrinėjimą atidėti, kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas. Kasatorius skunde nurodo:

3.1.  Žemesniųjų instancijų teismų padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai suvaržė įstatymų garantuotas D. G. teises ir sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, selektyviai, išimtinai D. G. nenaudai vertino bylos įrodymus ir faktines aplinkybes, dėl to nepagrįstai nenustatydami BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytų būtinosios ginties sąlygų.

3.2.  Vien tai, kad nuteistojo D. G. santykiai su nukentėjusiuoju nebuvo konfliktiniai, nepaneigia pavojingo kėsinimosi D. G. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas apie pavojingo kėsinimosi situaciją sprendė išimtinai per nukentėjusiojo R. J. įvykio aplinkybių suvokimą. Tačiau kaltininkas neprivalo nuspėti nukentėjusiojo ketinimų atliekant smurtinio pobūdžio veiksmus. Nagrinėjamu atveju D. G., netikėtai sulaukęs stipraus smūgio ranka į krūtinės sritį, suvokė tai kaip pavojingą, realų ir akivaizdų veiksmą siekiant sutrikdyti jo sveikatą. Ši aplinkybė byloje nėra paneigta. Pavojingo kėsinimosi nepaneigia ir tai, kad nuteistasis D. G. po jam suduoto smūgio ir sukelto fizinio skausmo nesikreipė nei į medikus, nei į teisėsaugos institucijas. Tokia sąlyga būtinajai ginčiai konstatuoti įstatyme nėra nustatyta. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis R. J. sudavė smūgį D. G. į krūtinės ląstą, kur taip pat yra svarbūs kūno organai – širdis, plaučiai, todėl neabejotinai kilo tiesioginis pavojus D. G. sveikatai ar netgi gyvybei. Akcentuojama ir tai, kad R. J. smūgis D. G. buvo netikėtas, nes D. G. nekreipė dėmesio į ankstesnius R. J. veiksmus prieš M. K., todėl visiškai nesigynė nuo smūgio, nebandė jo išvengti ir tik po stipraus smūgio į krūtinės sritį D. G. ėmėsi aktyvių veiksmų gindamas savo sveikatą. Taip pat vertinant nukentėjusiojo kėsinimosi pavojingumą ir realumą atsižvelgtina į tai, kad R. J. lanko boksą, jam buvo žinoma, į kurias žmogaus kūno vietas suduodant smūgį ranka yra pasiekiamas norimas efektas, todėl nebuvo jokio pagrindo nukentėjusiojo suduotą smūgį vertinti kaip nestiprų ir nesukėlusį jokio realaus pavojaus.

3.3.  Atsakydamas į nukentėjusiojo pavojingą kėsinimąsi, D. G. atliko vienintelį smūgį ranka, pataikydamas R. J. į galvos sritį. Pagal bylos aplinkybes, D. G. tyčios sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą neturėjo, o tik aktyviai gynėsi nuo sau daromos fizinės žalos, suveikus gynybiniam refleksui, atliko vieną gynybinį veiksmą po to, kai prieš jį jau buvo pradėta naudoti fizinė jėga. Remiantis teismų praktika, pažymima, kad, sulaukęs vieno R. J. smūgio ir nieko nedarydamas, D. G. galėjo sulaukti ir daugiau smūgių, po kurių galėjo prarasti galimybę pasinaudoti aktyvia būtinąja gintimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416-942/2016, 2K-45-719/2022). D. G. veiksmų intensyvumas atitiko nukentėjusiojo R. J. veiksmų intensyvumą (abu vienas kitam sudavė po vieną smūgį), nė vienas iš jų nenaudojo jokio žmogui žaloti skirto įrankio. Nors nukentėjusysis R. J. sudavė smūgį D. G. atsitiktinai, teismai nevertino, kaip D. G. turėjo nustatyti, kad tai atsitiktinis, o ne tyčinis nukentėjusiojo veiksmas. Taip pat ir apklausti liudytojai nukentėjusiojo elgesį apibūdino kaip neadekvatų ir agresyvų, nuo kurio D. G. tik gynėsi.

3.4.  Žemesniųjų instancijų teismai D. G. parodymų nenuoseklumą vertino tik analizuodami nuteistojo poziciją dėl kaltės pripažinimo. Ikiteisminio tyrimo metu D. G. kaltės nepripažino, bylą nagrinėjant teisme kaltę iš dalies pripažino, o vėliau pakeitė savo poziciją, nurodydamas, kad kaltės nepripažįsta. Tačiau dalis D. G. pareikšto kaltinimo nepasitvirtino, o duodamas parodymus D. G. buvo nuoseklus dėl to, kad jo veiksmas buvo gynybinis, reaguojant į nukentėjusiojo R. J. puolimą. Be to, dalinį kaltės pripažinimą nulėmė ir klaidingas buvusio gynėjo išaiškinimas, kad tokia pozicija pagal byloje surinktus įrodymus yra pati geriausia D. G..

3.5.  Žemesniųjų instancijų teismų nuosprendžių aprašomosiose dalyse nėra įvardyti konkretūs nukentėjusiojo R. J. sužalojimai (sužalojimas), kaip pasireiškė nukentėjusiajam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Iš nuosprendžių motyvų taip pat nėra aišku, kodėl nukentėjusiajam R. J. nustatytus sužalojimus teismai vertino kaip padarytus D. G. nusikalstamais veiksmais. Taigi, teismų priimti nuosprendžiai surašyti nesilaikant BPK 305 straipsnyje nustatytų reikalavimų apkaltinamajam teismo nuosprendžiui.

3.6.  Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas negalėjo paaiškinti, kuo skiriasi kietas bukas daiktas kaip žmogaus kumštis nuo kito daikto (grindinio plytelių, kriauklės kampo), į kurį R. J. galėjo atsitrenkti krisdamas. Specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti mažiausiai trimis smūgiais, kai D. G. atliko tik vieną smūgį. Taigi, tikslus nukentėjusiojo sužalojimų atsiradimo mechanizmas nebuvo atskleistas. Byloje nebuvo paneigta, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas (nosies lūžis) nukentėjusiajam galėjo būti padarytas griuvimo metu atsitrenkiant į kietą buką daiktą. Be to, pats nukentėjusysis R. J., elgdamasis agresyviai, prisiėmė dėl savo pavojingų veiksmų galimai kilsiančias neigiamas pasekmes jam pačiam.

3.7.  Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai išsprendė prašymą priimti motyvuotą nutartį ir pranešti prokurorui dėl R. J. galimai padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 284 straipsnyje. Pagal bylos aplinkybes, būtent nukentėjusysis buvo agresyvus tiek liudytojo M. K., tiek nuteistojo D. G. atžvilgiu. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuoti nukentėjusiojo R. J. pažeidimai įžeidinėjant ir netaktiškai panaudojant fizinį smurtą prieš D. G.. Kadangi nuteistojo D. G. veiksmai buvo įvertinti kaip atlikti viešoje vietoje, analogiškai turėtų būti vertinami ir nukentėjusiojo R. J. atlikti smurtiniai veiksmai. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį (jo mušimas) viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012). Atskirais atvejais smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai, net ir ne žmonių minioje, teismų pripažįstamas įžūliais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011, 2K-19-511/2020). Nustatant visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, atsižvelgiama į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-367-511/2018). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas privalėjo priimti motyvuotą nutartį ir pranešti prokurorui apie nukentėjusiojo R. J. galimai padarytą nusikalstamą veiką.

3.8.  Taip pat nepagrįstai buvo atmestas nuteistojo gynybos prašymas, atsisakius nutraukti baudžiamąją bylą, kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bylą turėjo nagrinėti specializuotas, o ne bendrosios kompetencijos teismas, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 18 skyriaus (krašto apsaugos sistema) 11 dalyje. D. G. nuteistas dėl savo kaip kario veiksmų, atliktų prieš kitą karį (duomenys neskelbtini). Taigi, tiek D. G., tiek R. J. veiksmai įvykio metu turėtų būti vertinami kaip susiję su tarnyba. Atsižvelgiant į tai, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams, kaip bendrosios kompetencijos baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams, nebuvo suteikta teisė ir kompetencija nagrinėti baudžiamąją bylą. Tačiau žemesniųjų instancijų teismai savaip interpretavo pirmiau nurodytą Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatą ir nepagrįstai D. G. veiksmus vertino ne su karine tarnyba susijusių santykių, o asmeninio pobūdžio konflikto kontekste. Nagrinėjamoje byloje būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuris tik ir gali įvertinti, ar konkreti įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijai ir ar bendrosios kompetencijos teismai gali nagrinėti baudžiamąją bylą, ar tai turėtų daryti specializuotas teismas.

4.   Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. G. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1.  Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas ir nenagrinėtini. Byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad surinkti ir ištirti duomenys teismų buvo įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, kad teismai padarė esminius BPK pažeidimus, kad netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodami D. G. veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ar netaikydami BK 28 straipsnio nuostatų.

4.2.  Žemesniųjų instancijų teismai išsamiai aptarė ir įvertino visų byloje apklaustų asmenų parodymus apie įvykį, kitus byloje esančius duomenis, pateikė argumentus dėl gynybos iškeltos versijos apie būtinąją gintį. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma apie įvykusį konfliktą nesudaro pagrindo pripažinti buvus būtinosios ginties situaciją, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo kėsinimosi.

4.3.  Taip pat byloje pagrįstai atmestos gynybos keliamos abejonės dėl to, ar nuteistojo D. G. veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvadoje nurodytomis aplinkybėmis ir teismo medicinos eksperto paaiškinimais neginčijamai nustatyta, kad nosies kaulų ir pertvaros lūžimas (vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas) nukentėjusiajam galėjo būti padarytas vienu tiesioginiu smūgiu, pagal sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją šie sužalojimai negalėjo būti padaryti griūnant ir atsitrenkus į kitus kietus bukus daiktus.

4.4.  Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą ir tik formaliai išsprendė apeliaciniame skunde pateiktą prašymą priimti motyvuotą nutartį ir pranešti prokurorui dėl R. J. galimai padarytos veikos, nustatytos BK 284 straipsnyje. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad byloje nėra nustatytos aplinkybės, jog kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, todėl nebuvo pagrindo apie tai motyvuota nutartimi pranešti prokurorui.

4.5.  Taip pat byloje nebuvo ir šiuo metu nėra pagrindo tenkinti kasatoriaus prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą spręsti, ar Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 18 skyriaus (krašto apsaugos sistema) 11 dalyje nurodyta nuostata, kad „karių ir karininkų bylas dėl tarnybos arba su tarnyba susijusių teisės pažeidimų nagrinėja specializuotas teismas“, pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 111 straipsnio 2 daliai, o baudžiamosios bylos nagrinėjimą, kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas, atidėti. Kai teismas neabejoja byloje taikomų įstatymų (teisės aktų) atitiktimi Konstitucijai, nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atmetė byloje pateiktą prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes nustatė, kad nors konfliktas kilo tarp karių tarnybos metu ir tarnybos atlikimo vietoje, bet konfliktas įvyko ne dėl su tarnyba susijusių santykių, o dėl asmeninių nesutarimų.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.   Nuteistojo D. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6.   Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-82-699/2018). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus ir nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl kitokio įrodymų vertinimo, nei juos įvertino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, ir dėl BPK 257 straipsnio taikymo teisėjų kolegijos nebus nagrinėjami.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

7.   Kasaciniame skunde prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio 18 skyriaus (krašto apsaugos sistema) 11 dalies nuostata, kad „karių ir karininkų bylas dėl tarnybos arba su tarnyba susijusių teisės pažeidimų nagrinėja specializuotas teismas“, pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 111 straipsnio 2 daliai. Taip pat kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai atmetė analogišką prašymą. Tačiau kasatoriaus argumentai dėl nagrinėjamoje byloje esančio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįsti.

8.   Iš esmės kasatoriaus prašymas grindžiamas tuo, kad, kasatoriaus nuomone, nagrinėjamos bylos bendrosios kompetencijos teismai nagrinėti negalėjo, nes ši byla teisminga specializuotam teismui. Bylos nagrinėjimo teisme metu į Konstitucinį Teismą kreipiamasi kilus abejonių, ar įstatymas arba kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai. Šioje byloje tokių aplinkybių nėra nustatyta, jų iš esmės nenurodo ir kasatorius, akcentuojantis ne pirmiau nurodytos teisės normos atitikties Konstitucijai, o bylos teismingumo klausimą. Nėra pagrindo sutikti su kasatoriumi, jog nagrinėjama baudžiamoji byla yra neteisminga bendrosios kompetencijos teismams ir turi būti nagrinėjama specializuotame teisme. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, atmesdami analogiškus kasatoriaus prašymus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nustatė, kad nors nuteistasis D. G. ir nukentėjusysis R. J. atliko nuolatinę privalomąją karo tarnybą ir konfliktas tarp jų įvyko tarnybos vietoje, bet pats įvykis nėra susijęs su karine tarnyba, todėl konfliktą vertino kaip asmeninio pobūdžio nesutarimą ir pagrįstai pripažino, jog byla nagrinėtina bendrosios kompetencijos teismuose.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

9.   Kasaciniame skunde, nesutinkant su žemesniųjų instancijų teismų išvadomis, teigiama, kad teismai, spręsdami dėl būtinosios ginties situacijos, netinkamai, selektyviai ir išimtinai nuteistojo nenaudai įvertino byloje surinktus įrodymus, be objektyvaus pagrindo nesirėmė nuteistojo D. G. parodymais, o nukentėjusiojo R. J. parodymams nepagrįstai suteikė išskirtinę reikšmę, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir neaiškumų dėl nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų padarymo aplinkybių. Kaip nurodo kasatorius, taip buvo padarytas esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, dėl kurio D. G. nepagrįstai buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

10. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020 ir kt.).

11. Išanalizavus skundžiamų žemesniųjų instancijų teismų priimtų nuosprendžių turinį ir kitą bylos medžiagą matyti, kad teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išdėstė išsamius motyvus dėl jų vertinimo, motyvuotai pagrindė, kodėl pripažino įrodyta, jog D. G. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir atmetė nuteistojo ir jo gynėjo iškeltą versiją apie būtinąją gintį. Priešingai nei kasatorius, kuris remiasi tik nuteistojo pateikta versija, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes, tyrė ir analizavo nuteistojo parodymus, nukentėjusiojo R. J., liudytojų M. K., A. P., S. S. parodymus. Visus šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Kasaciniame skunde suabsoliutinami nuteistojo D. G. parodymai dėl nukentėjusiojo R. J. neatsargaus smūgio D. G. į krūtinę sudavimo, vertinant šį smūgį kaip itin pavojingą D. G. sveikatai ar net gyvybei bei ignoruojant kitus įrodymus, kurių visumą įvertinę teismai padarė pagrįstas ir objektyvias išvadas dėl įvykio aplinkybių. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-2-699/2016, 2K-34-648/2021, 2K-54-942/2022 ir kt.).

12. Nėra pagrindo sutikti su kasatoriumi, kad byloje nebuvo nustatytas nukentėjusiajam R. J. nustatytų sužalojimų padarymo mechanizmas. Spręsdamas dėl nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų ir kokiu būdu sužalojimai buvo padaryti, pirmosios instancijos teismas įvertino 2020 m. spalio 6 d. specialisto išvadą Nr. G 357/2020(10), kurioje aprašyti visi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, jų pobūdis, teisiamajame posėdyje apklausto teismo medicinos eksperto A. J. paaiškinimus, jog nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam konstatuotas tik dėl nosies kaulų ir pertvaros lūžio, kuris padarytas vienu smūgiu, suduodant tiesioginį smūgį, ir kuris pagal sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį negalėjo būti padarytas atsitrenkus į kriauklę ar grindis (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 16–23, 25–30 punktai). Nors įrodytomis pripažintų nuteistajam inkriminuotos veikos aplinkybių aprašyme nukentėjusiajam R. J. nustatyti sužalojimai tiksliai nenurodyti, apsiribojant tik padaryto sveikatos sužalojimo mastu, bet nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad sužalojimas yra vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas ir kad šį sužalojimą savo veiksmais padarė nuteistasis D. G.. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą, atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą išsamiai išanalizavo visus byloje ištirtus įrodymus, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, pašalino keltas abejones ir pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktais ir ištirtais įrodymais bei atitinka faktines bylos aplinkybes (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 9–22 punktai).

13. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi byloje surinkti įrodymai buvo išnagrinėti objektyviai ir nešališkai, nuteistojo D. G. parodymai, kiek jie susiję su jo kelta versija, atmesti remiantis išsamia bylos duomenų analize, žemesniųjų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principams ir nuosekliai pagrįstas teisiniais argumentais. Teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybes neturi pagrindo daryti kitokias išvadas.

Dėl nuteistojo D. G. veikos kvalifikavimo ir būtinosios ginties

14. Kasatorius su žemesniųjų instancijų teismų išvadomis dėl baudžiamojo įstatymo taikymo nesutinka dviem aspektais: pirma, D. G. inkriminuota veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes nėra neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajam sužalojimą padarė D. G., antra – nusikalstamais pripažinti nuteistojo D. G. veiksmai buvo atlikti įgyvendinant teisę į būtinąją gintį.

15. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

16. Teismų praktikoje išskirtos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015, 2K-38-788/2020 ir kt.).

17. Patikrinusi žemesniųjų instancijų teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas įvykio aplinkybes bei nuteistojo ir nukentėjusiojo veiksmus teismai, įvertinę būtinosios ginties kriterijus, padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti D. G. veikus esant būtinosios ginties situacijai. Kasacinio skundo argumentai, daugiausia susiję su faktinių aplinkybių subjektyvių vertinimu, žemesniųjų instancijų teismų išvadų nepaneigia.

18. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad įvykio metu jokio tarpusavio konflikto tarp nuteistojo D. G. ir nukentėjusiojo R. J. nebuvo, nuteistasis ir nukentėjusysis ir anksčiau nekonfliktavo. Įvykio metu nukentėjusysis R. J. konfliktavo su M. K.. Norėdamas suduoti M. K. smūgį į korpusą, nukentėjusysis pataikė šalia stovinčiam D. G. į krūtinę. Taigi, R. J. smurtiniai veiksmai nebuvo nukreipti į D. G.. Nuteistasis D. G. buvo įvykio vietoje, matė ir girdėjo tarp R. J. ir M. K. vykstantį konfliktą, todėl nors nuteistajam, kaip ne konflikto dalyviui, suduotas smūgis galėjo būti netikėtas, bet D. G. suprato, jog šis smūgis buvo skirtas ne jam. Pagal bylos aplinkybes nėra pagrindo spręsti apie nukentėjusiojo ketinimus tęsti smurtinius veiksmus prieš D. G.. Žemesniųjų instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo R. J. veiksmai nelaikytini pavojingu kėsinimusi BK 28 straipsnio prasme ir nekėlė nuteistojo D. G. sveikatai realios ir akivaizdžios grėsmės, nuo kurios nuteistajam būtų reikėję gintis. Kaip teisingai konstatavo teismai, pats nuteistasis D. G. neadekvačiai sureagavo į jam pataikiusį atsitiktinį smūgį ir tyčia sudavė R. J. kumščiu vieną smūgį į veidą, padarydamas nukentėjusiajam nosies kaulų ir pertvaros lūžį, vertinamą kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

19. Kasatoriaus keliamos abejonės dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų nepagrįstos. Žemesniųjų instancijų teismai, ištyrę ir įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes dėl nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų pobūdžio ir jų padarymo mechanizmo. Byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje D. G. tyčia kumščiu sudavė smūgį R. J. į veidą ir sulaužė nosies kaulus ir pertvarą, tai teismų įvertinta kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Todėl nuteistojo D. G. veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

20. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nenustatydami būtinosios ginties situacijos ir kvalifikuodami nuteistojo D. G. veiksmus kaip nesunkų nukentėjusiojo R. J. sveikatos sutrikdymą, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

21. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad, remiantis kasacinio skundo argumentais, naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo D. G. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                Albinas Antanaitis

Audronė Kartanienė

Alenas Piesliakas