eTA-169-520/2025

Administracinė byla Nr. eTA-169-520/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02152-2024-1 Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 10 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo S. F. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo savivaldybės įmonės Vilniaus atliekų sistemos administratoriaus prašymą atsakovui S. F. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I.

1.    Pareiškėjas savivaldybės įmonė (toliau – ir SĮ) Vilniaus atliekų sistemos administratorius (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo S. F. (toliau – ir atsakovas) 63,33 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava, Rinkliava) nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. ir 3,36 Eur delspinigių.

2.    Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. valdė nekilnojamąjį turtą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, todėl jis turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą, atsakovui buvo siunčiami mokėjimo pranešimai ir priminimai, bet jis per nustatytą terminą nesumokėjo 63,33 Eur vietinės rinkliavos sumos, todėl nesumokėta suma ir delspinigiai turėtų būti priteisti iš atsakovo.

3.    Atsakovas S. F. atsiliepime į prašymą prašė atmesti pareiškėjo prašymą ir nutraukti bylą arba sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu išspręsti teisės klausimus.

4.    Atsakovas tvirtino, kad vietinės rinkliavos skaičiavimas nuo buto ploto, o ne nuo asmens, nėra teisėtas, teisingas, protingas ir sąžiningas. Atsakovo vertinimu, tam pačiam subjektui nepagrįstai „suteikta teisė“ į rinkliavos apskaičiavimą, apskaitą, surinkimo kontrolę ir nepriemokų išieškojimą. Atsakovas nurodė, kad byla turėtų būti nutraukta arba jos nagrinėjimas sustabdytas iki tol, kol, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, bus išspręsti klausimai dėl pareiškėjo reikalaujamos sumokėti sumos ir nuolatinio priekabiavimo, šantažavimo. Su šia byla susiję klausimai yra nagrinėjami administracinėse bylose Nr. I2-3830-872/2023 ir Nr. I2-5495-331/2023, be galutinio ir teisingo šių bylų išsprendimo neįmanomas ir šioje byloje pareiškėjo keliamų klausimų išsprendimas teisėtu procesu. Atsakovas teigė, kad ginče dėl teisės dėl komunalinių atliekų surinkimo iš gyventojų ir jų tvarkymo paslaugų bei apmokėjimo akivaizdžiai vyrauja civilinis santykis, todėl prašymas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

II.

5.    Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 17 d. sprendimu tenkino pareiškėjo SĮ Vilniaus atliekų sistemos administratoriaus prašymą, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo S. F. 63,33 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. nepriemoką ir 3,36 Eur delspinigių.

6.    Teismas apžvelgė ginčui aktualias Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. D1-150 patvirtinto Nekilnojamojo turto objektų, kurių savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, rūšių sąrašo, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) ir kitų teisės aktų nuostatas bei jas aiškinančią teismų praktiką. Teismas pažymėjo, kad aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme, o vietinės rinkliavos mokėjimas ar nemokėjimas nėra susijęs su paslaugos gavimu ar negavimu.

7.    Teismas nustatė, kad atsakovas rinkliavos apskaičiavimo laikotarpiu (nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) nuosavybės teise valdė butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas yra laikytinas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoju. Už minėtą nekilnojamojo turto objektą atsakovui buvo apskaičiuota pastovioji ir kintamoji rinkliavos dalys. Rinkliavos apskaičiavimo dydį patvirtina pateikti mokėjimo pranešimai, priminimas ir įspėjimai, kurie buvo išsiųsti atsakovui nekilnojamojo turto adresu. Teismas, atsižvelgdamas į atsiliepime į prašymą išdėstytus teiginius, konstatavo, kad atsakovas gavo panešimus, bet atsisakė mokėti vietinę rinkliavą dėl subjektyvių priežasčių (nesutikimo su reglamentavimu).

8.    Teismas nurodė, kad mokėtina vietinė rinkliava apskaičiuota vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie atsakovo valdomo nekilnojamojo turto plotą. Atsakovo teiginiai, kad vietinės rinkliavos dydis turėtų būti apskaičiuotas ne pagal plotą, o pagal gyventojų skaičių, neatitinka Nuostatų 52.1 punkto nuostatų.

9.    Teismas akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovui atskiru savivaldybės tarybos sprendimu buvo suteikta lengvata ir jis neprivalo mokėti vietinės rinkliavos, todėl laikytina, kad ginčo laikotarpiu atsakovo komunalinės atliekos buvo tvarkomos Vilniaus miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje ir atsakovas turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas sumokėjo jam apskaičiuotą vietinės rinkliavos sumą, todėl pareiškėjas pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo nesumokėtą vietinę rinkliavą.

10.  Teismas pažymėjo, kad atsakovui nuo kiekvieno ketvirčio pradelstos dienos buvo skaičiuojami delspinigiai (0,03 proc.) už laikotarpį, ne ilgesnį nei nustatytasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme. Pareiškėjas apskaičiavo iš viso 3,36 Eur delspinigių. Teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti delspinigius pripažino pagrįstu, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas nesinaudojo ginčo objektu, nebuvo atliekų turėtoju, tinkamai vykdė pareigą mokėti vietinę rinkliavą nustatytu laiku, o iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas informavo atsakovą apie susidariusią skolą ir apie pareigą sumokėti vietinę rinkliavą Nuostatuose nustatyta tvarka ir terminais.

11.   Teismas nurodė, kad administracinė byla Nr. I2-1192-743/2024, kurioje nagrinėjamas pareiškėjo skundas atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Alytaus ir Vilniaus apskrityse dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisinimo, nėra išnagrinėta, o administracinėje byloje Nr. I2-1073-872/2024 2024 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo skundas atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyriui dėl sprendimo panaikinimo atmestas (teismo sprendimas apskųstas apeliacine tvarka). Teismas nenustatė pagrindo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą dėl nurodytų administracinių bylų, nes, teismo vertinimu, bylos nėra susijusios taip, kad vienos bylos išnagrinėjimas galėtų lemti kitos bylos baigties rezultatą.

12.  Teismas, atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl administraciniam teismui suteiktų įgaliojimų, vietinės rinkliavos apskaičiavimo ir mokėjimo taisyklių, nurodė, kad teismui nekyla abejonių dėl tiesiogiai byloje taikytinų teritorinių savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, dėl ko nėra teisinio pagrindo kreiptis dėl jų norminio ištyrimo.

III.

13.  Atsakovas S. F. apeliaciniame skunde prašo:

13.1.    panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą;

13.2.    pranešti prokurorui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 str.) apie Regionų administracinio teismo teisėjos Jovitos Einikienės, pareiškėjo ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos neteisėtus veiksmus: sukčiavimą, žmogaus veiksmų laisvės varžymą, savavaldžiavimą, piktnaudžiavimą, tarnybos pareigų neatlikimą ir kt. (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182, 148, 294, 228, 229 str. ir kt.), šiurkštų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) įsakmių nuostatų ir jų esmės dėl tarnavimo žmonėms Konstitucijos apribota valdžios galia pažeidinėjimą ir kt., dėl ko faktiniai duomenys ir teisės viršenybė (Konstitucija) reikalauja nedelsiant atlikti ikiteisminį tyrimą ir kelti baudžiamąją bylą bei apginti viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 str.);

13.3.    Regionų administracinio teismo pirmininkui Gediminui Užubaliui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkei Skirgailei Žalimienei teikti Teisėjų etikos ir drausmės komisijai motyvuotą prašymą iškelti drausmės bylą dėl Regionų administracinio teismo teisėjos Jovitos Einikienės neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.246 str. 1 d., 6.271, 6.272 str., Baudžiamojo kodekso 30 str. 2., 148 str., 182 str. 1, 2, 5 p., 228 str. 1 d., 229, 294 str. 1, 2 d. ir kt.), šiurkštaus Konstitucijos įsakmių nuostatų dėl valdžios galių konstitucinių apribojimų ir valdžios institucijų tarnavimo žmonėms pažeidinėjimo ir kt., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose numatytų nusižengimų padarymo;

13.4.    bylą nagrinėti žodine tvarka, visų susijusiųjų kvietimu į teismo posėdį, kad atsakovas galėtų realiai naudotis jam teisėtai ir pagrįstai priklausančiomis teisėmis ir pareigomis.

14.  Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas yra neteisingas, neteisėtas, nepagrįstas ir nemotyvuotas, priimtas visiškai ignoruojant sveiką protą ir logiką. Teismas nepaisė atsakovo nurodytų faktų ir reikšmingų aplinkybių, iš esmės klaidingai aiškino ir taikė teisės viršenybę, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, taip pat nepagrįstai netenkino atsakovo procesinių prašymų, be kita ko, sustabdyti šios bylos nagrinėjimą (ABTĮ 100 str. 1 d. 3 ir 4 p.).

15.  Atsakovas teigia, kad vietinės rinkliavos apskaičiavimas pagal nekilnojamojo turto plotą, o ne pagal gyventojų, kurių veikloje susidaro šiukšlės (atliekos), skaičių, yra neteisėtas ir nepagrįstas, nesuderinamas su nuosavybės teisės apsauga ir kitomis Konstitucijos nuostatomis. Teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar nurodyti teisės aktai neprieštarauja teisės viršenybei. Teismas nepatikrino, ar teisės aktai leidžia apmokestinti atsakovą tokiu būdu, ir puolė spręsti faktinį klausimą – priteisti tariamą įsiskolinimą pagal pareiškėjo prašymą, tokiu būdu neužtikrindamas teisėto proceso vykdymo.

16.  Atsakovas tvirtina, kad bylos Nr. I2-1192-743/2024 ir Nr. I2-1073-872/2024 yra tiesiogiai susijusios su šia byla. Priešinga teismo pozicija yra pagrįsta tik subjektyvia nuomone, ne pagrįstais ir abejonių nekeliančiais įrodymais.

17.  Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas vietinės rinkliavos dydį, ir teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus, neatsižvelgė į su atsakovu susijusias aplinkybes. Atsakovas bute gyvena vienas, jis yra pensininkas, bet dėl netinkamų valstybės institucijų veiksmų jam nemokamos paskirtos senatvės pensija ir vienišo žmogaus išmoka, jis gauna socialinę pašalpą. Atsakovas teigia, kad, atsižvelgiant į šias aplinkybes, privalo būti taikomos Rinkliavos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 7 straipsnio nuostatos, numatančios lengvatas, sumažinimą ir atleidimą nuo tokių rinkliavų, bet teismas jų nesilaikė ir jas pažeidė. Teismas nepagrįstai vadovavosi tik Nuostatais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie atsakovo valdomo nekilnojamojo turto plotą. Atsakovas tvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra suinteresuota gauti pajamas iš gyventojų net ir neteisėtais būdais, todėl teismas turėjo užkirsti kelią jos ir jos subjekto – pareiškėjo – savavaldžiavimui.

18.  Pareiškėjas SĮ Vilniaus atliekų sistemos administratorius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

19.  Pareiškėjas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir nurodo, kad teismas, atsižvelgdamas į reglamentavimą ir byloje esančius duomenis, teisingai nusprendė, jog atsakovas turi prievolę mokėti vietinę rinkliavą, apskaičiuotą atsižvelgiant į valdomo nekilnojamojo turto plotą ir kitus Nuostatuose apibrėžtus parametrus. Teismas, atsižvelgdamas į nusistovėjusią teismų praktiką, taip pat pagrįstai nurodė, kad šioje byloje nekyla abejonių dėl tiesiogiai taikytinų teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, todėl nėra teisinio pagrindo kreiptis dėl jų norminio ištyrimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a : IV.

20.  Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 63,33 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. ir 3,36 Eur delspinigių priteisimo pareiškėjui SĮ Vilniaus atliekų sistemos administratoriui iš atsakovo S. F..

21.  Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, atsakovo atsikirtimus į prašymą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priteisė pareiškėjui iš atsakovo nurodytas sumas, nustatęs, kad atsakovas turėjo pareigą laiku mokėti vietinę rinkliavą, bet neįvykdė šios pareigos, o atsakovo prašymai sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą dėl kitų administracinių bylų bei kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįsti.

22.  Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymų sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą bei Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, todėl liko nepatikrinta, ar pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai skaičiuoja atsakovui vietinę rinkliavą, ir pažeista teisės viršenybė, be to, pirmosios instancijos teismas Rinkliavos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių lengvatų taikymą, vietinių rinkliavų sumažinimą ar atleidimą nuo jų, kontekste neįvertino su atsakovu susijusių aplinkybių, todėl šio teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir nemotyvuotas, prieštaraujantis iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams (nuosavybės teisių apsauga ir kt.). Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės ir prašo sprendimą palikti nepakeistą.

23.  Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24.  Pareiškėjas šią bylą apeliacine tvarka prašo nagrinėti žodine tvarka, kad jis galėtų realiai naudotis jam teisėtai ir pagrįstai priklausančiomis teisėmis ir pareigomis.

25.  ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

26.  Teismų praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

27.  Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir atsakovas dalyvavo 2024 m. spalio 7 d. teismo posėdyje, atsakovas nepateikė teisiškai pagrįstų motyvų dėl būtinumo šią bylą ir apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, konstatuoja, jog nėra pagrindo taikyti išimtį iš nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Dėl to pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

28.  Teisėjų kolegija, nagrinėdama į apeliacinio skundo argumentus dėl vietinės rinkliavos nustatymo bei apskaičiavimo būdo, pirmiausia pažymi, kad vietinės rinkliavos yra numatytos aukščiausios teisinės nacionalinės galios teisės akte – Konstitucijoje, kurios 121 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja specialusis įstatymas – Rinkliavų įstatymas. Šiuo įstatymu yra numatytos valstybės ir vietinės rinkliavos.

29.  Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje yra išvardytos savarankiškosios (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos)) savivaldybių funkcijos, tarp jų – vietinių rinkliavų nustatymas (2 p.). Pagal Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą (originali redakcija), savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.

30.  Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio (2021 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XIV-702 redakcija) 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybės taryba savo sprendimu tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, kuriuose nustato: 1) vietinės rinkliavos dydį ir, jeigu ji pasirenka šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 ir (ar) 3 punktuose nurodytus leidimus išduoti organizuodama viešąjį konkursą, viešojo konkurso organizavimo ir vietinės rinkliavos dydžio nustatymo tvarką; 2) vietinės rinkliavos mokėjimo tvarką; 3) vietinės rinkliavos lengvatas; 4) vietinės rinkliavos grąžinimo tvarką; 5) delspinigių dydį, jų apskaičiavimo, mokėjimo tvarką ir atleidimo nuo delspinigių atvejus; 6) vietinės rinkliavos, nustatytos šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte, mokėtojui numatytos teikti paslaugos kokybės reikalavimus ir (ar) teikimo sąlygas (apimtį, asortimentą, terminus, periodiškumą ir kita), taip pat kriterijus ir subjektą, įgaliotą vertinti (nustatyti), ar yra (nėra) pažeisti šios paslaugos teikimo kokybės reikalavimai ir (ar) teikimo sąlygos.

31.  Pagal Rinkliavų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, be kita ko, nustato konkretų valstybės rinkliavos objektų sąrašą bei šios rinkliavos dydžius, taip pat patvirtina valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtino Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisykles (toliau – ir Taisyklės).

32.  Taisyklių (2016 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 384 redakcija) 2 punkte nurodyta, kad taisyklėmis vadovaujasi savivaldybės, nustatydamos įmokos dydį Atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka. Taisyklių 17 punkte nustatyta, kad, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą vietinę rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas, nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas arba kiti asmenys, kaip nustatyta Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje. Taisyklių 21 punkte įtvirtinta, kad įmokos dydis turi būti toks, kad iš nekilnojamojo turto objektų savininkų arba jų įgaliotų asmenų surinktomis lėšomis būtų apmokėtos visos būtinosios sąnaudos. Pagal Taisyklių 22 punktą, taikoma dvinarė įmoka, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų.

33.  Taisyklių 25 punkte nurodyta, kad pastovioji įmokos dedamoji nustatoma pagal vieną iš šių kintamųjų pasirinktinai: 25.1. nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas; 25.2. nekilnojamojo turto paskirtis ir objektų skaičius; 25.3. gyventojų / darbuotojų skaičius. Taisyklių 26 punkte nustatyta, kad savivaldybės kiekvienos kategorijos nekilnojamojo turto objektams gali pasirinkti tik vieną šių taisyklių 25 punkte nurodytą pastoviąją įmokos dedamąją. Taisyklių 27 punkte įtvirtinta, kad pastovioji įmokos dalis turi būti nustatoma vienodo dydžio visiems tos pačios kategorijos nekilnojamojo turto objektams.

34.  Taisyklių 28 punkte nurodyta, kad kintamoji įmokos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų kintamąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas. Taisyklių 29 punkte įtvirtinta, kad kintamąją įmokos dalį moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo paslauga ir atliekų tvarkymo paslauga. Komunalinių atliekų paėmimo paslauga suprantama kaip faktinis mišrių komunalinių atliekų paėmimas iš nekilnojamojo turto objekto savininko. Taisyklių 30 punkte, be kita ko, nustatyta, kad kintamosios įmokos dedamosios nemoka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, savivaldybių nustatyta tvarka deklaravę, kad tam tikrą laikotarpį (ne trumpesnį kaip vienas metų ketvirtis ir ne ilgesnį kaip vieni metai) nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu ir iš šio objekto tuo laikotarpiu komunalinės atliekos nebus surenkamos. Pagal Taisyklių 33 punktą, nustatant kintamąją įmokos dedamąją visų kategorijų nekilnojamojo turto objektams, kurių savininkai naudojasi kolektyviniais konteineriais (tai yra neturi konkrečios kategorijos nekilnojamojo turto objektams priskirtos įrengtos ir (arba) tik tos kategorijos nekilnojamojo turto objektams naudotis skirtos konteinerių aikštelės), gali būti taikoma viena iš šių kintamųjų pasirinktinai: 33.1. nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas; 33.2. nekilnojamojo turto paskirtis ir objektų skaičius; 33.3. gyventojų / darbuotojų skaičius. Taisyklių 34 punkte nustatyta, kad už kiekvienos kategorijos nekilnojamojo turto objektus, kurių savininkai naudojasi kolektyviniais konteineriais, mokėtina kintamoji įmokos dalis turi būti išdalyta (apskaičiuota) pagal vieną iš šių taisyklių 33 punkte nurodytų kintamųjų pasirinktinai.

35.  Taisyklių 18 punkte, be kita ko, nurodyta, kad nekilnojamojo turto objektai suskirstomi į kategorijas savivaldybių sprendimu pasirinktinai pagal nekilnojamojo turto objekto rūšis ir (ar) jų paskirtį ar kitus kriterijus, vadovaujantis nekilnojamojo turto objektų rūšių sąrašu, kurį pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalį nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, pavyzdžiui: daugiabučiai namai ir įmonės, ūkinei veiklai naudojančios daugiabučių namų patalpas; sodų bendrijų nariai, kurie naudojasi kolektyviniais konteineriais, ir sodų bendrijų nariai, kurie naudojasi individualiais konteineriais. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2013 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. D1-150 patvirtino Nekilnojamojo turto objektų, kurių savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, rūšių sąrašą. Šio sąrašo (2017 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. D1-1039 redakcija) 1 punkte nurodyta: nekilnojamojo turto paskirtis – gyvenamosios paskirties pastatai; nekilnojamojo turto objektai – pastatai, naudojami gyventi vienam ar daugiau asmenų, vienai ar daugiau šeimų, įvairių socialinių grupių asmenims (individualūs namai, butai, bendrabučiai, vaikų namai, prieglaudos, globos namai, šeimos namai, vienuolynai, nakvynės namai, socialinis būstas, kiti panašios paskirties objektai).

36.  Vilniaus miesto savivaldybės taryba, įgyvendindama Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (originali redakcija) numatytą diskreciją, 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Pagal Nuostatų (2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 1-226 redakcija) 6.6 punktą, vietinės dvinarės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėtojas – Rinkliava apmokestinamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba kitas atliekų turėtojas, kuriam Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu yra nustatyta mokestinė prievolė mokėti Rinkliavą. Nuostatų 8 punkte yra išvardyti subjektai, laikomi Rinkliavos mokėtojais, tarp jų – nekilnojamojo turto objekto savininkas (8.1 p.); nekilnojamojo turto objekto savininko įgalioti asmenys – Rinkliava apmokestinamų patalpų nuomininkai, kiti asmenys, valdantys nekilnojamojo turto objektą panaudos ar kitais pagrindais, kai atitinkama daiktinė teisė įregistruota Nekilnojamojo turto registre – pagal nuomininkų, kitų asmenų, valdančių nekilnojamojo turto objekto panaudos ir kitais pagrindais, pateiktus prašymus (8.3 p. (2020 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 1-775 redakcija)). Nuostatų 10 punkte yra nurodytos Rinkliavos mokėtojo pareigos, be kita ko, pareiga laiku mokėti jam apskaičiuotą Rinkliavą (10.1 p.).

37.  Nuostatų 39 punkte nurodyta, kad Rinkliava susideda iš pastoviosios ir kintamosios Rinkliavos dedamųjų. Pagal Nuostatų 52 punktą, mokėjimo pranešime už kiekvieną apmokestinamą nekilnojamojo turto objektą nurodoma pastovioji bei kintamoji Rinkliavos dalys: 52.1. pastovioji Rinkliavos dalis nekilnojamojo turto objektui, kuriam galima nustatyti tikslų plotą, apskaičiuojama objekto bendrą plotą (kv. m) padauginus iš pastoviosios Rinkliavos dalies dedamosios per mėnesį pagal nekilnojamojo turto objekto rūšį (2 priedo 1 lentelės B stulpelis) bei mokestinio laikotarpio mėnesių skaičiaus (12 mėn.).

38.  Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti visi asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Kitaip tariant, pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-79-442/2024; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog vien faktinė aplinkybė, kad atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; kt.).

39.  Teisėjų kolegija, atsakydama į atsakovo argumentus dėl vietinės rinkliavos skaičiavimo metodo, pažymi, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Vis dėlto, remiantis tuo, jog Atliekų tvarkymo įstatymas, be kita ko, yra skirtas užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų inter alia (be kita ko) 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva 2006/12/EB) taikymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 str. 4 d.), siekiant įvertinti paminėtų pareiškėjų argumentų pagrįstumą, nacionalinės teisės nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę.

40.  Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 2006/12/EB 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes.

41.  Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosios Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (žr. ESTT 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimo byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt., C-254/08, EU:C:2009:479, 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (žr. ESTT 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinio sprendimo byloje Commune de Mesquer, C-188/07, EU:C:2008:359, 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali, atitinkamos valstybės narės pasirinkimu, būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs ESTT, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu ESTT nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (žr. ESTT 2009 m. liepos 16 d. sprendimo Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt., C-254/08, EU:C:2009:479, 48–50 p.).

42.  Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybėse narėse aiškintina vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet siejamas su atliekų turėtojo turimu nekilnojamuoju turtu, jo dydžiu ir naudojimo paskirtimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2025 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-181-1188/2025; kt.).

43.  Kaip minėta, paprastai būna labai sunku ir (ar) brangu nustatyti tikslų atliekų turėtojo perduotų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, todėl nėra draudžiama mokestį taikyti atsižvelgiant į atliekų turėtojo nekilnojamojo turto plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) pastebėjo ir tai, jog vien aplinkybė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Iš tiesų atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo. Todėl abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1369-575/2020; kt.).

44.  Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartas teisės aktų normas ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl tiesiogiai byloje taikytinų teisės aktų (tarp jų – ir Nuostatų), pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą siejančių su nekilnojamojo turto atitinkamos savivaldybės teritorijoje valdymu, naudojimu ir / ar disponavimu, o tokios vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą – su valdomo, naudojamo ir / ar disponuojamo nekilnojamojo turto naudojimo paskirtimi ir plotu, atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Atsakovas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, neatsižvelgė į atsakovo argumentus dėl taikytinų teisės aktų prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams (įskaitant Konstituciją, kurioje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga ir kitos teisės) ir teisės viršenybei bei nepagrįstai netenkino prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, šiuo aspektu nenurodo jokių teisinių argumentų, kad aptariamos vietinės rinkliavos skaičiavimas pagal nekilnojamojo turto plotą, o ne pagal gyventojų, kurių veikloje susidaro šiukšlės (atliekos), skaičių, prieštarauja Konstitucijai, o apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais, kad toks skaičiavimas yra neteisėtas, nepagrįstas, priešingas logikai ir pan. Tokie abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos paskirtas subjektas – pareiškėjas (Nuostatų 5 ir 6.1 p.) – turėjo teisės aktuose, kurie ginčui aktualiu laikotarpiu buvo galiojantys ir tarpusavyje suderinami (nepažeidžiantys teisės aktų hierarchijos), įtvirtintus įgaliojimus apskaičiuoti, atsižvelgdamas į nekilnojamojo turto objekto plotą, ir rinkti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje.

45.  Dėl atsakovo akcentuojamų aplinkybių, susijusių su nepagrįstu pirmosios instancijos teismo nesikreipimu į Konstitucinį Teismą, pažymėtina, jog ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

46.  Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarimus ir kt.).

47.  Nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodė, dėl kokios konkrečiai teisės normos, kuri yra taikytina šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, nenurodė teisinių argumentų, kuriais remiantis yra grindžiamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

48.  Taip pat pareiškėjas nenurodė teisinių argumentų ir konkrečių teisės aktų normų, dėl kurių ištyrimo turėtų būti kreipiamasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, vadovaujantis ABTĮ 113 straipsniu.

49.  Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. atsakovas nuosavybės teise valdė butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šią nustatytą aplinkybę, pagrįstai pripažino, kad atsakovas yra vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojas. Byloje taip pat nėra ginčo, kad atsakovas nesumokėjo apskaičiuotos vietinės rinkliavos už nurodytą laikotarpį.

50.  Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pareiškėjo pateiktų vietinės rinkliavos dydžio skaičiavimų, bet tvirtina, jog šiuo atveju privalo būti taikomos Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 7 straipsnio nuostatos dėl lengvatų, sumažinimo ir atleidimo nuo tokių rinkliavų. Šiame kontekste atsakovas akcentuoja, kad jis bute gyvena vienas, yra pensininkas, gauna tik socialinę pašalpą, o dėl valstybės institucijų netinkamų veiksmų negauna kitų jam priklausančių išmokų.

51.  Rinkliavų įstatymo 7 straipsnis reglamentuoja valstybės rinkliavos (Rinkliavų įstatymo 2 str. 1 d.: valstybės rinkliava – privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų, išskyrus teismus, teikiamas paslaugas, išskyrus specialiuose įstatymuose nustatytas paslaugas, už kurias šiuose įstatymuose nustatyta tvarka numatytas kitoks atlyginimas) lengvatas. Šioje administracinėje byloje kilo ginčas dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.: vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu ir jos nustatyta tvarka nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje) priteisimo, todėl Rinkliavų įstatymo 7 straipsnio nuostatos nėra aktualios.

52.  Primintina, kad Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato reikalavimus savivaldybės tarybos sprendimu tvirtinamų vietinės rinkliavos nuostatų turiniui, o, pagal šios dalies 3 punktą, vietinės rinkliavos nuostatose turi būti nustatytos vietinės rinkliavos lengvatos. Nei Rinkliavų įstatymo 12 straipsnyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose nėra įtvirtinta savivaldybių pareiga nustatyti / taikyti lengvatas, atsižvelgiant į atsakovo nurodytus kriterijus (pvz., į tai, kad atsakovas gyvena vienas, yra pensininkas, jis gauna socialines pašalpas; kt.).

53.  Ginčui aktualių Nuostatų 72 punkte nurodyta, kad taikomos šios Rinkliavos lengvatos: 72.1. Rinkliavos mokėtojams už Nekilnojamojo turto registre registruotus negyvenamuosius statinius, kuriuose yra įvykusi ir (ar) nepašalinta statinio avarija arba statinių naudojimą sustabdė statinio naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas vadovaudamasis Statybos įstatymo nuostatomis – 100 proc. atleidimas nuo pastoviosios ir kintamosios Rinkliavos dalies; 72.2. Rinkliavos mokėtojams, kurie Nuostatuose nustatyta tvarka deklaruoja, kad tam tikrą laikotarpį nėra naudojamasi visu nekilnojamojo turto objektu ir iš šio objekto tuo laikotarpiu komunalinės atliekos nebus surenkamos, – 100 proc. atleidimas nuo kintamosios Rinkliavos dalies. Pagal Nuostatų 77 punktą, prašymą dėl atleidimo nuo kintamosios Rinkliavos dalies mokėjimo gali pateikti ir tie Rinkliavos mokėtojai, kurių nekilnojamojo turto objektas negali būti naudojamas pagal paskirtį ir iš šio objekto komunalinių atliekų išvežimas nebus vykdomas dėl to, kad nebaigtos statybos objekte atliekami statybos darbai, kapitalinis remontas arba rekonstrukcija.

54.  Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas šioje byloje nesiremia aplinkybe, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. aptariamas nekilnojamojo turto objektas (butas) nebuvo / negalėjo būti naudojamas ir jame nesusidarė atliekos. Priešingai, apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas gyvena bute. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, konstatuoja, kad nėra teisinių prielaidų atleisti atsakovą nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios ginčo laikotarpiu, (visos rinkliavos ar kintamosios jos dalies) mokėjimo, ir atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pažeidė Rinkliavų įstatymo 7 ir 12 straipsnių nuostatas.

55.  Teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė pareiškėjui iš atsakovo 63,33 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos, kurios dydį patvirtina pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai (pareiškėjo prašyme pateikta lentelė su vietinės rinkliavos apskaičiavimu, mokėjimo pranešimai, įspėjimai, priminimas ir kt.), ir 3,36 Eur delspinigių, kurių priteisimo atsakovas neginčija ir kurių dydį patvirtina pareiškėjo pateikti rašytiniai skaičiavimai (pareiškėjo prašyme pateikta lentelė). Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo.

56.  Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, pažymi, kad bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindai yra išdėstyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (3 p.); kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją (4 p.); kai kreipiamasi į administracinį teismą prašant ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą arba kai pats administracinis teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, nusprendžia ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą (6 p.).

57.  Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą ar Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti ginčui aktualių teisės aktų teisėtumą / atitiktį Konstitucijai, todėl pagrįstai nestabdė bylos ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktuose nurodytais pagrindais.

58.  Pažymėtina, kad Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-500-743/2025 (ankstesnis bylos Nr. I2-1192-743/2024) atmetė atsakovo skundą dėl Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse 2023 m. sausio 27 d. rašto Nr. S1-22(5.28Mr), kuriuo išnagrinėtas pareiškėjo 2023 m. sausio 6 d. prašymas nedelsiant imtis visų būtinų veiksmų 2022 m. sausio 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1290 patvirtinto Vienkartinių, tikslinių, sąlyginių ir periodinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 10.3.6, 10.3.6.1, 10.3.6.2 ir 27 punkto taikymo teisėtumo klausimui spręsti ne teismo tvarka ar teismo procesu, informuoti prokurorus dėl nusikalstamų veikų požymių bei viešojo intereso gynimo, panaikinimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Atsakovas apskundė šį teismo sprendimą apeliaciniu skundu, kuris dar nėra išnagrinėtas (administracinė byla Nr. A-2538-575/2025).

59.  Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-1073-872/2024 atmetė atsakovo skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyriaus 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 109967, kuriuo netenkintas atsakovo 2022 m. lapkričio 23 d. prašymas skirti tikslinę išmoką įsiskolinimui už komunalines paslaugas padengti, panaikinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-730-1047/2025 atmetė  S. F. apeliacinį skundą dėl minėto teismo sprendimo.

60.  Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad administracinės bylos Nr. I2-500-743/2025 ir Nr. I2-1073-872/2024 su nagrinėjama administracine byla nėra susijusios taip, kad vienos bylos išnagrinėjimas galėtų lemti kitos bylos baigties rezultatą. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad minėtose administracinėse bylose ginčų dėl teisės esmė yra tiesiogiai susijusių Vilniaus miesto savivaldybės tarybos aprašų teistumo klausimų išsprendimas, be kurio neįmanomas šios rinkliavos ir kitų panašių sąskaitų apmokėjimas, tačiau šie argumentai nėra teisiškai pagrįsti.

61.  Sprendžiant, ar egzistuoja bylos sustabdymo pagrindas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-253-415/2019; kt.).

62.  Prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, kad administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas. Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami. Taigi, teismas, siekdamas teisingai pritaikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą bylos sustabdymo pagrindą, pirmiausia turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose. Spręsdamas, ar yra (nėra) dviejų nagrinėjamų bylų tiesioginis teisinis ryšys, teismas turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti, ir kokie nustatomi kitoje byloje, dėl kurios siekiama sustabdyti bylą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-619-261/2019; kt.).

63.  Minėtose administracinėse bylose Nr. I2-500-743/2025 ir Nr. I2-1073-872/2024 nėra nagrinėjami klausimai dėl Rinkliavų įstatymo, Taisyklių, Nuostatų ar kitų šioje byloje taikomų teisės aktų teisėtumo ir nėra nustatinėjami faktai, kurie galėtų būti pripažinti prejudiciniais nagrinėjamoje byloje dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo konkrečių aplinkybių, kurių nustatymas minėtose bylose turi prejudicinę galią šiai nagrinėjamai bylai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesustabdė šios administracinės bylos nagrinėjimo ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu, o priešingi apeliacinio skundo argumentai atmestini.

64.  Dėl apeliacinio skundo teiginių, kuriais iš esmės keliamos abejonės dėl pirmosios instancijos teismo objektyvumo ir nešališkumo, pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1411-624/2025; kt.). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; kt.). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pirmosios instancijos teismas priėmė atsakovui nepalankų sprendimą dėl to, kad buvo šališkas, todėl su tuo susiję atsakovo argumentai yra nepagrįsti.

65.  Pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė nusikalstamos veikos požymių skundžiamą teismo sprendimą priėmusios Regionų administracinio teismo teisėjos, pareiškėjo, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ar kitų subjektų veiksmuose, todėl atsakovo prašymas kreiptis į prokurorą netenkinamas.

66.  Vertinant atsakovo prašymą, skirtą Regionų administracinio teismo pirmininkui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui (teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo teisėjai, priėmusiai atsakovo skundžiamą sprendimą), pažymėtina, kad ABTĮ nesuteikia teisės teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai bylą apeliacine tvarka, spręsti teisėjo, nagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme drausminės atsakomybės klausimą.

67.  Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo S. F. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                 Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė