2K-212-511/2023

Baudžiamoji byla Nr. 2K-212-511/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10045-2019-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.2.14.1.2.3; 1.2.14.1.2.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 11 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui, nuteistajam D. V. (nuotoliniu būdu), jo gynėjui advokatui Stanislovui Nalivaikai, išteisintajam T. M., jo gynėjai advokatei Agatai Aganauskienei, išteisintajam P. B. (nuotoliniu būdu), jo gynėjui advokatui Algiui Kojalai, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Orijos Audronės Kolbienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 1 d. nutarties, kuria atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Justo Gurecko apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį (dėl automobilio pagrobimo 2019 m. gegužės 18 d., 2019 m. gegužės 19 d.); D. V., T. M. ir P. B. išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį 2019 m. gegužės 21 d.) ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo pagrobti du automobilius 2019 m. gegužės 22 d.) kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šioje byloje taip pat išteisintas A. P.. Dėl jo kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo D. V., išteisintųjų T. M. ir P. B., jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   D. V. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl kaltinimo tuo, kad, veikdamas bendrininkų grupe su P. B., jiems turint tikslą pagrobti svetimą turtą, 2019 m. gegužės 18 d. apie 1.16 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Lentvaryje, Tujų g. 61, P. B. stebint aplinką, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, jis išdaužė UAB „Prime Leasing“ priklausančio 17 650 Eur vertės automobilio „Toyota Auris“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuotojo pusės durelių stiklą, įsibrovė į minėtą automobilį ir jį užvedė, po to abu su P. B. išvažiavo, taip pagrobė svetimą, UAB „Prime Leasing“ priklausantį didelės – 17 650 Eur vertės turtą.

2.   Taip pat D. V. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl kaltinimo tuo, kad, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2019 m. gegužės 19 d. apie 0.35 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Lentvaryje, Geležinkelio g., išdaužęs UAB „Prime Leasing“ priklausančio 17 650 Eur vertės automobilio „Toyota Auris“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) dešinės pusės galinį šoninį stiklą, įsibrovė į minėtą automobilį, jį užvedė ir išvažiavo, taip pagrobė svetimą, UAB „Prime Leasing“ priklausantį didelės – 17 650 Eur vertės turtą.

3.   D. V., P. B. ir T. M. išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį dėl kaltinimo tuo, kad veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, 2019 m. gegužės 21 d. apie 23.28 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, Sietyno g. 8, P. B. ir T. M. stebint aplinką, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, D. V. išdaužė UAB „Prime Leasing“ priklausančio 15 090 Eur vertės automobilio „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) dešinės pusės galinių durelių stiklą ir taip įsibrovė į minėtą automobilį bei bandė jį užvesti, tačiau savo nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi suveikė minėto automobilio signalizacija, taip jie pasikėsino pagrobti minėtą automobilį.

4.   Taip pat D. V., P. B. ir T. M. išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, 2019 m. gegužės 22 d. apie 0.01 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, Erfurto g. 4, P. B. ir T. M. stebint aplinką, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, D. V. išdaužė UAB „Prime Leasing“ priklausančio 12 000 Eur vertės automobilio „Mini One“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) dešinės pusės galinių durelių stiklą ir taip įsibrovė į minėtą automobilį bei bandė jį užvesti, tačiau savo nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi suveikė minėto automobilio signalizacija, taip jie pasikėsino pagrobti minėtą automobilį.

5.   Taip pat D. V., P. B. ir T. M. išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, 2019 m. gegužės 22 d. apie 0.47 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, Šiltnamių g. 21, P. B. ir T. M. stebint aplinką, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, D. V. išdaužė UAB „Prime Leasing“ priklausančio 11 920 Eur vertės automobilio „Toyota Yaris“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) galinį bagažinės stiklą ir taip įsibrovė į minėtą automobilį bei bandė jį užvesti, tačiau savo nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi suveikė minėto automobilio signalizacija, taip jie pasikėsino pagrobti minėtą automobilį.

6.   D. V. šioje byloje taip pat nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad atvirai pagrobė svetimą, UAB „Ahuros“ priklausantį 162,70 Eur vertės turtą; P. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl automobilio pagrobimo 2019 m. gegužės 18 d., tačiau dėl šios dalies kasacine tvarka skundų negauta.

II. Kasacinio skundo argumentai

7.   Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausioji prokurorė O. A. Kolbienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 1 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

7.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą ir paskirti teisingą bausmę.

7.2. Kasatorė, aptardama BK 178 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, nurodo, kad turto pagrobimo sąvoka baudžiamajame įstatyme nepateikiama, tačiau teismų praktikoje turto pagrobimas apibrėžiamas nevisiškai vienodai. Vienu atveju pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010). Kitu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326/2010, 2K-440/2009, 2K-228/2013, 2K-517-303/2015). Automobilio vagystė – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinas svetimo automobilio užvaldymas pasisavinimo tikslu. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl, apibūdinant kaltės, darant vagystę, turinį, turi būti vadovaujamasi BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis ir turi būti konstatuojama, kad, grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokė, kad užvaldo automobilį prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Vagystės atveju kaltė pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog turtas yra svetimas, nori jį neatlygintinai užvaldyti ir numato, kad dėl tokių jo veiksmų turto savininkui bus padaryta žala. Taigi, esminis veikos požymis, nulemiantis šios veikos priskyrimą prie nusikalstamų veikų nuosavybei, yra būtent svetimo turto pagrobimas. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti pagal savo valią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-489/2018).

7.3. Kasatorė pažymi, kad šioje byloje yra būtina itin tiksliai įvertinti subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Kasacinėje praktikoje kaip vagystei būdingos tyčios pavyzdys traktuojama tokia situacija, kai kaltininkas neabejotinai suvokia, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012) arba kai kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Todėl nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą, kartais gali būti laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių BK 178 straipsnio prasme. Jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro visų šio nusikaltimo sudėties požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2012, 2K-108/2013, 2K-63-648/2016). Tačiau teismų praktikoje vyrauja ir ta nuomonė, jog pagrobimo sąvokos turinys yra platesnis nei vien tik fizinis svetimo turto užvaldymas, nes pagrobimu nukentėjusiajam atimama ne tik galimybė valdyti bei naudotis, bet ir disponavimo turtu galimybė, arba ji yra pasunkinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-228/2012, 2K-147-511/2016). Kasatorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais.

7.4. Kaip teigia kasatorė, visuotinai žinoma, kad „City Bee“ automobiliais, kurie pateikiami naudotis visiems asmenims trumpalaikės nuomos pagrindu, pasinaudoti galima tik per mobiliąją programėlę susikūrus paskyrą, vėliau automobilį rezervuojant, o juo pasinaudojus, susimokant už paslaugą. Šiuo atveju D. V., T. M. ir P. B. neturėjo jokio pobūdžio teisės į grobiamus automobilius, jie tokių automobilių per mobiliąją programėlę neužsisakė, o į automobilius pateko D. V. išdaužius lango stiklą. D. V., T. M. bei P. B. turėjo suvokti ir neabejotinai suvokė, kad automobiliai jiems nepriklauso. Automobiliai buvo paimti ne nustatyta tvarka, prieš savininko valią, nesudarius jokios panaudos (nuomos) sutarties, nesumokėjus ir neplanuojant sumokėti už naudojimąsi automobiliu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad netrukus po neteisėto „City Bee“ automobilių „Toyota Auris“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir „Toyota Auris“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) užvaldymo D. V. įlipo į minėtus automobilius, jais važinėjo po Lentvario miestą ir jo apylinkes. Įgyvendindamas kilusį sumanymą pasivažinėti automobiliu, D. V. sąmoningai pasirinktą automobilį užvedė, tam tikrą laiką juo važinėjosi, kur pats pageidavo, nuvažiavo tam tikrą atstumą, t. y. su užvaldytu daiktu elgėsi kaip su savu ir pagal savo valią, tam neturėdamas automobilio savininko sutikimo ir net nežinodamas, kas yra automobilių savininkas. Užvaldęs automobilį D. V. turėjo galimybę disponuoti (naudotis) svetimu turtu kaip savo, taip tapdamas faktiniu ir neteisėtu pagrobto turto savininku. Analogiškai vertintini ir D. V., T. M. bei P. B. veiksmai siekiant užvaldyti „City Bee“ automobilius „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), „Mini One“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir „Toyota Yaris“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad, realizuodamas bendrą ketinimą užvaldyti minėtus automobilius, visais atvejais automobilių langus išdaužė ir automobilius užvesti bandė D. V., tuo metu T. M. ir P. B. stovint netoliese bei stebint aplinką. Kaltininkų veiksmų pobūdis (bendrininkams matant ir suvokiant savo veiksmų prasmę į automobilius įsibraunama išdaužiant langų stiklus), nuoseklumas ir intensyvumas (trumpu laikotarpiu, vieną po kito kėsinamasi pagrobti 3 automobilius) rodo kryptingą asmenų siekį realizuoti savo nusikalstamą sumanymą pagrobti svetimą turtą.

7.5. Kasatorė pažymi, kad laikinas pasinaudojimas turtu neturint tikslo jį galutinai užvaldyti, kai tarp turto savininko ir asmens, pasinaudojusio turtu, nėra leidimo (vienkartinio ar daugkartinio) šiuo turtu naudotis, sudaro BK 178 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtį. Šiuo atveju automobilio valdymas buvo be jo teisėto savininko žinios, o D. V., paimdamas (bandydamas paimti) automobilį iš jo savininko, siekė savo neteisėto valdymo, t. y. automobilį neteisėtai pasisavino (pasikėsino pasisavinti) ir tai atliko tyčia. Teismas neatkreipė dėmesio į D. V., T. M. ir P. B. veiksmų intensyvumą bei neįvertino aplinkybės, kad D. V. automobiliais naudojosi pakankamai ilgą laiko tarpą. Tai reiškia, kad jis nepasinaudojo galimybe automobilius grąžinti ar pranešti apie jų buvimo vietą. Priešingai, suvokdamas, kad automobiliai yra svetimas turtas ir jam nepriklauso, kad jis neturi teisės naudotis šiais automobiliais, naudojo pagrobtą turtą pagal jo tiesioginę paskirtį. Abiem atvejais D. V. minėtus automobilius paliko dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (išsigandęs galimai atvažiuojančių policijos pareigūnų ar pamatęs, jog yra sekamas neuniformuoto policijos pareigūno). Tokie D. V. veiksmai leidžia pagrįstai abejoti jo parodymais, kad jis norėjo tik pasivažinėti automobiliais, nes nėra aišku, koks būtų tolesnis jo elgesys ir ketinimai, jei nebūtų susiklosčiusios minėtos nuo jo valios nepriklausančios situacijos. Iš D. V. veiksmų turinio galima spręsti, jog jie buvo nukreipti į tai, kad automobilių savininkas bent jau kuriam laikui netektų savo valdomo turto. Toks D. V. elgesys neabejotinai apsunkino automobilių grąžinimą teisėtam savininkui ir iš esmės pažeidė jo interesus, todėl BK 178 straipsnio prasme negali būti siejamas vien su naudos iš pagrobto turto gavimu.

7.6. Pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas automobilio grobimo nusikaltimu, nustatytu BK 178 straipsnio 2 ir 3 dalyse, tokį sprendimą motyvavo tuo, kad D. V., P. B. ir T. M. tai padarė norėdami laikinai pasinaudoti automobiliais, o būtent jais pasivažinėti, t. y. ne pasisavinimo tikslais. Tačiau teismas nenurodė, koks svetimo daikto panaudojimas yra trumpalaikis ir neužtraukiantis jokios teisinės atsakomybės, o koks ilgalaikis ir užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę pagal BK 178 straipsnį. Be to, nors šiuo atveju ir nebuvo D. V., P. B. ir T. M. tikslo visam laikui pagrobti automobilius ir jų negrąžinti, o siekta tik pasivažinėti, tačiau jie veikė savanaudiškais tikslais ir, būdami pakaltinami, suprato, kad turto savininkas ar teisėtas naudotojas neteks galimybės kurį laiką turtu naudotis, jį valdyti ir juo disponuoti. Taigi jų veiksmai turi būti vertinami kaip vagystė. Formuojant priešingą teismų praktiką, bet kuris asmuo, kuris pagrobia iš nukentėjusio asmens svetimą turtą, pavyzdžiui, telefoną, juo pasinaudoja ir jį išmeta, nebus laikomas vagimi, nors akivaizdu, kad jis vagystę įvykdė, o turto savininkas arba turto neteko visam, arba tik kuriam laikui. Kartu taip būtų pažeidžiamas ir teisingumo principas, nes vienu atveju asmuo, pagrobęs svetimą turtą, yra pripažįstamas įvykdęs vagystę, o kitu atveju laikoma, kad nusikalstamos veikos požymių jo veikoje nėra.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8.   Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiosios prokurorės O. A. Kolbienės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 178 straipsnio 2, 3 dalių taikymo

9.   Šioje byloje D. V. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl UAB „Prime Leasing“ priklausančio didelės vertės turto – dviejų automobilių vagysčių; taip pat D. V., T. M. ir P. B. išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį dėl pasikėsinimo pagrobti tris UAB „Prime Leasing“ priklausančius automobilius žemesnės instancijos teismams konstatavus, kad byloje nenustatytas šių nusikalstamų veikų subjektyvusis požymis – tikslas pasisavinti automobilius. Teismai vadovavosi kasacinės instancijos teismo praktika, kurioje pažymėta, kad kaltininko veiksmai, kai jis akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai ar užvaldo daiktą nesiekdamas jo pasisavinti ir tokiais veiksmais nepadaro žalos nukentėjusiajam, nepripažįstami vagyste. Abiejų instancijų teismai padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog D. V., T. M. ir P. B. siekė pasisavinti svetimus automobilius ir taip turėti naudos ar su jais pasielgti tokiu būdu, kad jų susigrąžinimas savininkui būtų neįmanomas ar išskirtinai apsunkintas, norėjo jais tik pasivažinėti.

10. Prokurorės kasaciniame skunde ginčijami tiek faktinis, tiek teisinis šios išvados aspektai. Viena vertus, kasatorė argumentuoja, kad motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai, o laikinas pasinaudojimas turtu neturint tikslo jį galutinai užvaldyti, kai tarp turto savininko ir asmens, pasinaudojusio turtu, nėra leidimo šiuo turtu naudotis, sudaro BK 178 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtį. Kita vertus, kasatorė pabrėžia, kad nuteistojo D. V. ir išteisintųjų T. M., P. B. elgesys leidžia abejoti jų parodymais turėjus tikslą tik pasivažinėti automobiliais, nes D. V., neturėdamas turto savininko sutikimo, išdaužęs dviejų automobilių stiklus ir patekęs į vidų, automobilius užvaldė ir elgėsi su jais kaip su savais suprasdamas, kad savininkas ar teisėtas naudotojas neteks galimybės kurį laiką turtu naudotis, jį valdyti ir juo disponuoti, o D. V., T. M. ir P. B. bendri veiksmai, D. V. išdaužius trijų automobilių stiklus, patekus į vidų ir bandant automobilius užvesti, T. M. ir P. B. tuo metu stebint aplinką, rodo kryptingą jų siekį realizuoti savo nusikalstamą sumanymą pagrobti svetimą turtą.

11. BK 178 straipsnio 2 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija), galiojusioje veikos padarymo metu, nustatyta baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, tam, kas pagrobė automobilį, o pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) baudžiamas taip pat tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą. 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu BK 178 straipsnis buvo pakeistas ir kvalifikuotos automobilio pagrobimo sudėties jame nebeliko.

12. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas vagystės (BK 178 straipsnis) požymius, ne kartą konstatavo, kad vagystės kaip turto pagrobimo apibrėžimo įstatymas nepateikia, o teismų praktikoje turto pagrobimas apibrėžiamas nevisiškai vienodai. Antai vienu atveju pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010). Kitu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Vagystė kaip nusikalstama veika nuosavybei savo esme yra nukreipta į svetimo turto užvaldymą (aktyviais veiksmais), tai pagrindinis tokio pobūdžio nusikalstamų veikų tikslas, todėl būtent su tuo yra susiję ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-1073/2022). Taip pat pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326/2010, 2K-228/2013, 2K-517-303/2015). Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad pagrobimo sąvokos turinys yra platesnis nei vien tik fizinis svetimo turto užvaldymas, nes pagrobimu nukentėjusiajam atimama ne tik galimybė valdyti bei naudotis, bet ir disponavimo turtu galimybė, arba ji yra pasunkinama. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2013, 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-61-489/2018). Taigi, vagystės dalykas – svetimas turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris grobimo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas. Pagrobdamas svetimą turtą, kaltininkas siekia įtvirtinti savo neteisėtą valdymą, paimdamas turtą iš nukentėjusiojo dispozicijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2013, 2K-118-746/2016). Vis dėlto, nepaisant tam tikrų skirtumų apibrėžiant turto pagrobimo sąvoką, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, bet pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo arba kai kaltininkas suvokė, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, 2K-63-648/2016, 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018).

13. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad iš tiesų kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, jog nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą, gali būti laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, 2K-517-303/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2K-187-895/2017). Be to, nurodoma ir tai, kad kaltininko veiksmai, kai jis akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai ar užvaldo daiktą nesiekdamas jo pasisavinti ir tokiais veiksmais nepadaro žalos nukentėjusiajam, nepripažįstami vagyste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018), arba jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro visų aptariamo nusikaltimo sudėties požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-517-303/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016). Iš esmės tokios pat pozicijos laikomasi ir vėlesnėje kasacinės instancijos teismo praktikoje (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249-222/2018, 2K-66-976/2019).

14. Tačiau kasacinės instancijos teismas taip pat yra ne kartą pasisakęs, kad nors vagystė paprastai padaroma savanaudiškais tikslais, pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-151-628/2018, 2K-244-303/2018, 2K-251-495/2020, 2K-219-495/2022). Vis dėlto, nors motyvas ir tikslas nėra tiesiogiai vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje nurodyti požymiai, tačiau jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, 2K-63-648/2016, 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018).

15. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal teismų praktiką vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-151-628/2018, 2K-243-699/2018, 2K-94-303/2019, 2K-183-511/2019). Kaip vagystė kvalifikuojami ir tokie veiksmai, kai kaltininkas laikinai gauna pasinaudoti turtu (pasimatuoti, pavažiuoti ir pan.) ar atlikti su juo tik technines operacijas (prižiūrėti, panešti ir pan.) ir neteisėtai jį pasiima (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373-696/2016, 2K-4-387/2023). Kita vertus, teismų praktikoje vagyste (arba turto pagrobimu) paprastai nepripažįstamos tam tikros situacijos, kai tarp turto savininko ir asmens, pasinaudojusio turtu, yra nusistovėjusi praktika, kad savininkas leidžia jam tuo turtu naudotis (pvz., savininkas leidžia automobiliu naudotis šeimos nariui, draugui ar pažįstamam asmeniui), turtas yra ginčo objektas (pvz., sutuoktinių, bendraturčių ir pan.) arba turtą, laikinai juo naudojantis (važiuojant automobiliu), siekiama perduoti savininkui ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2006, 2K-108/2013, 2K-517-303/2015, 2K-63-648/2016, 2K-187-895/2017).

16. Taigi, nepaneigiant pirmiau aptartų kasacinės instancijos teismo išaiškinimų dėl laikino pasinaudojimo svetimu turtu teisinio vertinimo ir būtinumo nustatyti tyčią, nukreiptą į turto užvaldymą, siekiant patraukti asmenį atsakomybėn pagal BK 178 straipsnį, konstatuotina, kad tais atvejais, kai svetimą turtą (pvz., automobilį), norėdamas juo pasinaudoti ir neturėdamas tikslo pasisavinti, tačiau būdamas abejingas jo likimui (gali jį išmesti, atiduoti, palikti bet kur ir pan.), be turto savininko sutikimo ar jam nežinant užvaldo asmuo, kurio su turto savininku nesieja jokie šeimos, darbo, sutartiniai ar panašūs santykiai, ir tarp jų nėra (nebuvo) nusistovėjusi praktika, leidžianti naudotis svetimu turtu savininkui sutikus, tokia veika paprastai kvalifikuotina kaip vagystė. Tačiau tokiu atveju į asmens tikslo pasisavinti svetimą daiktą neturėjimą gali būti atsižvelgiama sprendžiant baudžiamosios atsakomybės ir bausmės skyrimo klausimus.

17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. V. 2019 m. gegužės 18 d., išdaužęs automobilių stovėjimo aikštelėje stovinčio „CityBee“ automobilio „Toyota Auris“ vairuotojo pusės durelių stiklą, įsibrovė į minėtą automobilį ir jį užvedė automobilyje rastu raktu, po to į automobilį įlipo I. Š., V. A. T. ir V. T. ir visi nuvažiavo. Vėliau automobilis buvo pastebėtas judantis A1 keliu link Vilniaus ir netrukus policijos pareigūnų rastas prie pastato Vilniuje. Be to, D. V. 2019 m. gegužės 19 d., išdaužęs automobilių stovėjimo aikštelėje stovinčio kito „CityBee“ automobilio „Toyota Auris“ dešinės pusės galinį šoninį stiklą, įsibrovė į minėtą automobilį ir jį užvedė automobilyje rastu raktu, po to į automobilį įlipo I. Š. ir abu nuvažiavo. Vėliau D. V., supratęs, kad yra persekiojamas, sustojęs paliko automobilį Lentvaryje ir su I. Š. pasišalino.

18. Taip pat byloje nustatyta, kad 2019 m. gegužės 21 d. apie 23.28 val., P. B. ir T. M. stebint aplinką, D. V., išdaužęs automobilių stovėjimo aikštelėje stovinčio „CityBee“ automobilio „Volkswagen Golf“ dešinės pusės galinių durelių stiklą, įsibrovė į minėtą automobilį ir bandė jį užvesti, tačiau to nepadarė, nes suveikė automobilio signalizacija; 2019 m. gegužės 22 d. apie 0.01 val., P. B. ir T. M. stebint aplinką, D. V., išdaužęs automobilių stovėjimo aikštelėje stovinčio „CityBee“ automobilio „Mini One“ dešinės pusės galinių durelių stiklą, įsibrovė į minėtą automobilį ir bandė jį užvesti, tačiau to nepadarė, nes suveikė automobilio signalizacija; 2019 m. gegužės 22 d. apie 0.47 val., P. B. ir T. M. stebint aplinką, D. V., išdaužęs automobilių stovėjimo aikštelėje stovinčio „CityBee“ automobilio „Toyota Yaris“ galinį bagažinės stiklą, įsibrovė į minėtą automobilį ir bandė jį užvesti, tačiau to nepadarė, nes suveikė automobilio signalizacija.

19. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad D. V. dviem „CityBee“ automobiliais naudojosi neteisėtai, juos paėmė nesudaręs jokios panaudos sutarties, žinodamas, kad už tokį pasinaudojimą automobiliais neatsilygins. Taip pat D. V., T. M. ir P. B. trimis „CityBee“ automobiliais siekė pasinaudoti neteisėtai, nesudarę jokios panaudos sutarties, aiškiai neketindami už pasinaudojimą automobiliais atsiskaityti. Tačiau teismai padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog D. V., T. M. ir P. B. siekė automobilius pasisavinti ir taip turėti naudos ar su automobiliais pasielgti tokiu būdu, kad jų susigrąžinimas būtų neįmanomas ar išskirtinai apsunkintas, norėjo jais tik pasivažinėti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus pirmiau išdėstytą teismų praktiką, tokia teismų išvada nepakankamai pagrįsta ir motyvuota.

20. Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-118-746/2016, 2K-151-628/2018, 2K-153-511/2020 ir kt.). Kaip matyti iš abiejų instancijų teismų sprendimų turinio, teismai, spręsdami dėl vagystės subjektyviųjų požymių nuteistojo D. V., išteisintųjų T. M. ir P. B. veiksmuose buvimo, iš esmės rėmėsi tik pačių išteisintųjų, nuteistojo ir kartu su juo automobiliais važinėjusių liudytojų I. Š., V. T. parodymais.

20.1.  Žemesnės instancijos teismai vadovavosi minėtų asmenų parodymais apie tai, kad jie neturėjo tikslo pagrobti ir pasisavinti automobilių, norėjo tik jais pasivažinėti, t. y. laikinai pasinaudoti. Kartu teismai pažymėjo, kad automobilių vagystės paprastai įvykdomos ne spontaniškai, būna gerai suplanuotos ir suorganizuotos, o iš nuteistojo D. V., išteisintųjų T. M., P. B. parodymų matyti, kad noras įsilaužti į „CityBee“ automobilius ir jais pasivažinėti kilo spontaniškai, iš anksto neplanuojant, ieškojo „CityBee“ automobilių, nes žinojo, kad juose paliekamas užvedimo raktas. Tačiau teismai šių parodymų negretino su kitais byloje esančiais įrodymais, neįvertino dalies bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistojo ir išteisintųjų veikų teisiniam įvertinimui.

20.2.  Teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, skundžiamuose teismų sprendimuose visiškai nepasisakė dėl liudytojo T. P. parodymų, kad, pastebėjus per sistemą pavogto „CityBee“ automobilio „Toyota Auris“ judėjimą, apie automobilio vagystę ir judėjimo kryptį buvo pranešta policijai, taip pat liudytojų R. P., D. U. parodymų, kad kai „CityBee“ automobilis juda nerezervuotas, yra traktuojama kaip automobilio vagystė ir pranešama policijai. Taigi, aplinkybė, kad į neteisėtus D. V. veiksmus nukentėjusio asmens iniciatyva reagavo policija, nebuvo tinkamai aptarta ir įvertinta.

20.3.  Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad D. V., T. M. ir P. B. parodymus dėl tikslo pasisavinti automobilius nebuvimo patvirtina tai, jog D. V., pavažiavęs kaltinime nurodytais automobiliais, juos tiesiog palikdavo, automobiliai buvo rasti, nebuvo sugadinti turint tikslą negrįžtamai pasisavinti automobilius ar tam tikras jų dalis bei prietaisus, taip pat kad nenustatyta, kad nuteistasis ir išteisintieji būtų taręsi dėl automobilių pardavimo, slėpimo, kad jie būtų kėsinęsi ar bandę ardyti tam tikras automobilių dalis ar detales. Tačiau teismas neįvertino kitų reikšmingų bylos aplinkybių. Antai iš liudytojų policijos pareigūnų M. Rutkausko, A. Jonaičio parodymų, jų tarnybinių pranešimų, įvykio vietos apžiūros protokolų matyti, kad, gavus informaciją apie galbūt pagrobtus „CityBee“ automobilius, jų buvo aktyviai ieškoma; vienas iš D. V. vairuotų automobilių „Toyota Auris“ buvo rastas paliktas stovintis atrakintas Vilniuje, neaptvertoje automobilių stovėjimo aikštelėje, kitas – Lentvaryje, neaptvertoje teritorijoje ant žalios vejos; vienas automobilis buvo su išdaužtu vairuotojo durelių stiklu, kitas – su išdaužtu dešinės pusės galiniu stiklu; apžiūrėjus D. V., T. M. ir P. B. kaltinime nurodytus tris automobilius, užfiksuota, jog automobiliams buvo išdaužti arba dešinės pusės galinių durelių stiklas, arba galinis bagažinės stiklas. Taigi dėl išdaužtų stiklų automobilių savininkui buvo padaryta turtinė žala. Nuteistojo ir išteisintųjų parodymais nustatyta, kad abu vairuojamus automobilius D. V. paliko, nes suprato, kad yra persekiojamas, o D. V., T. M. ir P. B. kaltinime nurodytų trijų automobilių neužvedė ir jais nepasinaudojo, nes suveikė signalizacijos. Šių aplinkybių, kad automobiliai D. V. savanoriškai nebuvo sugrąžinti savininkui, iš esmės buvo palikti likimo valiai visiškai kitoje vietoje, negu buvo paimti, teismai neįvertino.

20.4.  Be to, nors įstatymų leidėjo valia automobilio pagrobimas nebelaikomas veiką, nustatytą BK 178 straipsnyje, kvalifikuojančia aplinkybe, tačiau vis tik atsižvelgtina ir į tai, kad automobilis yra padidinto pavojaus šaltinis ir, atsižvelgus į visumą bylos aplinkybių, jo neteisėtas užvaldymas dėl galimų pasekmių gali būti vertinamas kaip labiau pavojinga BK 178 straipsnyje nustatyta veika. Nuteistojo ir išteisintųjų veikų šiuo aspektu teismai nevertino.

21. Kartu pažymėtina, kad prokuroro apeliaciniu skundu buvo prašoma patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl D. V., T. M. ir P. B. išteisinimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje išdėstė argumentus dėl veikos kvalifikavimo, tačiau visų, taip pat ir šioje nutartyje pirmiau aptartų aplinkybių, kurios leistų tinkamai kvalifikuoti nuteistojo D. V. ir išteisintųjų T. M., P. B. veikas, nepatikrino. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas itin kruopščiai turi patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar šis teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas privalo nuodugniai ištirti apeliaciniame skunde esančius argumentus, juos palyginti su surinkta byloje medžiaga. Savo sprendime šis teismas privalo aptarti visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti. Apeliacinės nutarties turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas. Teismo išvados dėl bylos aplinkybių ir asmens veikos bei kaltės turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

22. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. Šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir patikrinti D. V., T. M. ir P. B. padarytų veikų kvalifikavimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo

23. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, joje nurodoma, kad už advokatės A. Aganauskienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą išteisintajam T. M. valstybei priteistina 60 Eur.

24. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/20192, 2K-162-648/2021 ir kt.), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338/2014, 2K-46-895/2015, 2K-24-654/2023 ir kt.).

25. Ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka pagal prokurorės kasacinį skundą, paduotą išteisintojo T. M. teisinę padėtį bloginančiais pagrindais. Todėl, atsižvelgus į bylos medžiagą ir siekiant užtikrinti T. M. teisę į gynybą bei kitas išteisintojo teises, gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu. Kasacinis skundas tenkinamas, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Taigi galutinis sprendimas šioje byloje dar nepriimtas, t. y. dėl T. M. priimtas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis lieka neįsiteisėjęs ir jo kaltės klausimas galutinai nėra išspręstas, todėl klausimas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo priteisimo paliekamas nenagrinėtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-303/2021, 2K-9-594/2023, 2K-P-51-719/2023).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 1 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                                    Rima Ažubalytė

Artūras Pažarskis

Eligijus Gladutis