eA-2366-1188/2025

Administracinė byla Nr. eA-2366-1188/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01951-2025-8 Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 10 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė), Ivetos Pelienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 19 d. sprendimo pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.  Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir – Migracijos departamentas) 2025 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 25S81923 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytu pagrindu – bendrovės, kuri įsipareigoja įdarbinti asmenį pagal darbo sutartį, įgaliotam asmeniui O. V. buvo skirta administracinė nuobauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ir ANK) už nepranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis ir melagingų duomenų pateikimą kviečiant užsienietį atvykti į Lietuvos Respubliką arba pagalbą kitu neteisėtu būdu užsieniečiui gauti teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą, todėl asmuo neatitinka Įstatymo 44 straipsnyje nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu.

2.  Pareiškėjas nurodė, kad jokių pažeidimų per visą savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nėra padaręs. Sprendimas priimtas dėl pareiškėją įdarbinančios įmonės kaltės. Pareiškėjas tik gavęs Sprendimą sužinojo apie tai, kad įdarbinanti įmonė netinkamai vykdo savo įsipareigojimus.  Pareiškėjas, nemokėdamas lietuvių kalbos, nesugebėjo suprasti, kokias teises ir pareigas jis turi pagal Įstatymą ir kokius veiksmus atliko ar jų neatliko įdarbinanti įmonė. Sprendimas priimtas neatlikus visų reikšmingų aplinkybių vertinimo.

3.  Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4.  Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo argumentai dėl sankcijos pagrįstumo ir teisėtumo bei Užimtumo įstatymo nuostatų taikymo atmestini, nes nėra susiję su ginčijamu Sprendimu, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.

5.  Pareiškėjas deklaratyviai cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009), tačiau nepateikia argumentų, kurie pagrįstų, kad ginčijamas Sprendimas šios praktikos neatitinka.

6.  Atmestini pareiškėjo argumentai dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikos, susijusios su Europos Sąjungos (toliau – ir ES) piliečio statusu, nes pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), o ne ES valstybės narės pilietis.

7.  Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas nenurodė, kaip ginčijamas Sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, kad Lietuvos Respublikos valstybė laikysis prisiimtų įsipareigojimų prieš užsieniečius, o užsieniečių įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos pagal galiojančius teisės aktus, todėl šie teiginiai atmestini kaip deklaratyvūs.

8.  Pareiškėjas vertina situaciją kaip „nutikusią dėl menkavertės baudos“, tačiau Įstatymo 44 straipsnio 8 dalyje numatyta, jog darbdavys turi atitikti sąlygą, kad jam nebuvo skirta administracinė nuobauda pagal Administracinių nusižengimų kodeksą už nepranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis ar melagingų duomenų pateikimą kviečiant užsienietį atvykti į Lietuvos Respubliką arba pagalbą kitu neteisėtu būdu užsieniečiui gauti teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą arba nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo daugiau kaip vieni metai. Nėra atsižvelgiama į nuobaudos dydį.

9.  Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad Administracinių nusižengimų registre pateikta informacija paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis niekada nėra padaręs jokių pažeidimų ar nusikaltimų Lietuvos Respublikoje, tačiau Sprendimas priimtas ne dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai.

10.     Dėl pareiškėjo argumentų, kad Sprendimas priimtas dėl įdarbinančios įmonės kaltės, atsakovas paaiškino, kad LVAT praktikoje vertinama, jog pareiškėjui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimai negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024).

11.     Atsakovas nesutiko su pareiškėjo išvada, kad Sprendimas priimtas neįvertinus visų svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrus. Sprendime išsamiai išdėstyta, kokios faktinės aplinkybės buvo nustatytos ir kokiu teisiniu pagrindu priimtas ginčijamas Sprendimas.

12.     Tai, kad pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas „nesugebėjo suprasti, kaip veikia įstatymas“ ir (arba) kokias pareiškėjas turi pareigas ir teises, nes iš pareiškėjo veiksmų matyti, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesutrukdė jam ginti savo galbūt pažeistas teises, todėl savaime šios aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą. Atvykdamas dirbti į kitą valstybę pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad gaus visą reikalingą informaciją gimtąja kalba. Pareiškėjas, be kita ko, turi galimybę kreiptis pagalbos į vertėją ar vertimo paslaugas teikiančią įmonę.

13.     Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą įvertino visas aktualias aplinkybes, kurių pareiškėjas skunde niekaip nepaneigė, t. y., kad Bendrovės įgaliotam asmeniui O. V. 2025 m. kovo 5 d. buvo skirta administracinė nuobauda pagal ANK 542 straipsnio 2 dalį (už nepranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis) ir 541 straipsnio 1 dalį (pagalba kitu neteisėtu būdu užsieniečiui gauti teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą), todėl Bendrovė neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos.

14.     Sprendime aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu priimtas Sprendimas, nurodytas teisinis pagrindas. Todėl kitos pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės (pareiškėjas nekelia grėsmės ir kt.) nėra teisiškai reikšmingos nagrinėjamu atveju, nes yra nustatyta faktinė aplinkybė, kad Bendrovės įgaliotas asmuo yra baustas, ši aplinkybė nėra paneigta, o tai sudaro imperatyvų pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą.

15.     Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

II.

16.     Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo A. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17.     Teismas nustatė, kad:

17.1.  Pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, turėjo Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. birželio 2 d. iki 2023 m. gegužės 15 d., bei leidimus laikinai gyventi, galiojusius nuo 2023 m. balandžio 25 d. iki 2025 m. vasario 3 d. Pareiškėjas nuo 2022 m. birželio 14 d. iki 2024 m. rugsėjo 20 d. su pertraukomis dirbo įmonėse Lietuvoje. Pareiškėjas šių Sprendime nurodytų faktinių aplinkybių neginčijo.

17.2.  Darbdavys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir  UAB) „Oriksa“ (toliau ir – Bendrovė) pareiškėjo vardu padavė 2025 m. sausio 28 d. prašymą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodyta, kad pareiškėjas dirbs Bendrovėje betonuotoju, numatomas darbo užmokestis – 1040 Eur. Prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateiktas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.

17.3.  Bendrovė pateikė Migracijos departamentui Tarpininkavimo raštą Nr. 20250128-015712, kuriame nurodyta, kad prašoma pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2 metams, pareiškėjas dirbtų Bendrovėje betonuotoju pagal darbo sutartį. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 6 d. iki 2024 m. rugsėjo 24 d. dirbo betonuotoju UAB „VK Constructus“.

17.4.  Migracijos departamento 2025 m. kovo 5 d. administracinio nusižengimo protokolu Nr. 4500-ANR_P-39-2025 (ROIK 25267081757) Bendrovės įgaliotam atstovui O. V. už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 542 straipsnio 2 dalyje ir 541 straipsnio 1 dalyje, buvo paskirta 140 Eur bauda. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko 2025 m. birželio 19 d. duomenimis, minėtas administracinio nusižengimo protokolas teismui nebuvo skųstas.

17.5.  Administracinio nusižengimo protokole nurodyta, kad Bendrovės įgaliota atstovė O. V. tarpininkavo išduodant leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje trečiųjų šalių piliečiams, kurie buvo neįdarbinti. O. V. apie pasikeitusius užsieniečių duomenis Migracijos departamento neinformavo, todėl pažeidė Įstatymo 36 straipsnio 3 dalies nuostatas. Neinformuodama Migracijos departamento apie pasikeitusius užsieniečių duomenis, O. V. savo veiksmais (neveikimu) padarė administracinį nusižengimą, už kurį ANK 542 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė. Taip pat O. V., nepateikdama Migracijos departamentui informacijos, kuri yra pagrindas panaikinti nacionalines vizas ar leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, suteikė pagalbą užsieniečiams neteisėtu būdu turėti teisę būti ir gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus, tuo sudarė galimybę jiems gyventi Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno erdvės valstybėse, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad įgaliota atstovė, nevykdydama imperatyviai Įstatyme numatytos pareigos, teikė pagalbą neteisėtu būdu užsieniečiams gaunant teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus, todėl padarė pažeidimą, už kurį administracinė atsakomybė numatyta ANK 541 straipsnio 1 dalyje.

17.6.  Į bylą pateiktas Administracinių nusižengimų registro išrašas apie pareiškėjui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus, iš kurio matyti, kad pareiškėjas yra padaręs kelis administracinius nusižengimus: 1) 2024 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjas pažeidė ANK 417 straipsnio 4 dalį, pareiškėjui surašytas nutarimas administracinio nusižengimo byloje, paskirta 80 Eur bauda; 2) 2024 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas pažeidė ANK 416 straipsnio 3 dalį, pareiškėjui surašytas nutarimas administracinio nusižengimo byloje, paskirta 60 Eur bauda; 3) 2024 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas pažeidė ANK 418 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui surašytas nutarimas administracinio nusižengimo byloje, paskirta 30 Eur bauda; 4) 2024 m. liepos 26 d. pareiškėjas pažeidė ANK 417 straipsnio 2(1) dalį, surašytas protokolas su administraciniu nurodymu, paskirta 60 Eur bauda; 5) 2023 m. spalio 9 d. pareiškėjas pažeidė ANK 417 straipsnio 2(1) dalį, pareiškėjui surašytas nutarimas administracinio nusižengimo byloje, paskirta 100 Eur bauda; 6) 2023 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas pažeidė ANK 417 straipsnio 2 dalį, pareiškėjui surašytas nutarimas administracinio nusižengimo byloje, paskirta 60 Eur bauda.

17.7.  Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

18.     Teismas nurodė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra padaręs ne vieną administracinį nusižengimą, už kurį pareiškėjui buvo skirtos baudos, tačiau Sprendimas nėra grindžiamas argumentais dėl pareiškėjo Lietuvoje padarytų administracinių nusižengimų. Kaip matyti iš prašymo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Bendrovės Migracijos departamentui pateikto tarpininkavimo rašto, pareiškėjas prašė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad pagal darbo sutartį dirbs Bendrovėje betonuotoju.

19.     Pagal Įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punktą darbdavys, teikiantis įsipareigojimą įdarbinti užsienietį turi atitikti šią sąlygą – jam nebuvo skirta administracinė nuobauda pagal ANK už nepranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis ar melagingų duomenų pateikimą kviečiant užsienietį atvykti į Lietuvos Respubliką arba pagalbą kitu neteisėtu būdu užsieniečiui gauti teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą arba nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo daugiau kaip vieni metai.

20.     Bendrovės (pareiškėjo darbdavio) įgaliotai atstovei buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas už ANK 541 straipsnio 1 dalies ir 542 straipsnio 2 dalies pažeidimus, paskirta bauda. Taigi, Bendrovės įgaliotai atstovei buvo skirta administracinė nuobauda už Įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytus administracinius nusižengimus. Administracinė nuobauda už minėtus administracinius nusižengimus skirta Bendrovės įgaliotai atstovei, o ne pačiai Bendrovei, tačiau, atsižvelgiant į ANK 541 straipsnio 1 dalyje, 542 straipsnio 2 dalyje, Įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, administracinio nusižengimo protokolo turinį, tai, kad administracinio nusižengimo protokolas surašytas O. V. kaip Bendrovės įgaliotam atstovui, nes nebuvo įvykdyti Bendrovei Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyti įpareigojimai, darytina išvada, kad Bendrovei šiuo konkrečiu atveju taikytinas Įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punktas ir vertintina, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkto sąlygos. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punktą, yra svarbus pats faktas, ar buvo skirta administracinė nuobauda pagal ANK už nurodytus administracinius pažeidimus ar ne, tačiau nėra svarbu, kokio dydžio administracinė nuobauda buvo skirta.

21.     Taigi, Bendrovė (pareiškėjo darbdavys) neatitinka 44 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos. Kaip minėta, pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Taigi, sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, turi būti atsižvelgiama į tai, ar darbdavys, kuris ketina įdarbinti užsienietį, atitinka Įstatymo 44 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sąlygas. Šiuo atveju toks darbdavys yra Bendrovė. Teismas sutiko su Migracijos departamento Sprendime pateiktu argumentu, kad užsieniečiui būtų išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, jeigu būtų tenkinamos tiek užsieniečiui, tiek jo darbdaviui (šiuo atveju Bendrovei) keliamos sąlygos, nustatytos Įstatymo 44 straipsnyje. Teismas pažymėjo, kad kitaip Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas, nes aiškinant jį kitaip, būtų sukurta situacija, kad Įstatymo 44 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas reguliavimas praktiškai nėra taikomas.

22.     Pareiškėjas patikslintame skunde paaiškino, kad Sprendimas priimtas neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, tačiau patikslintame skunde nenurodė kokių būtent, todėl šis pareiškėjo argumentas vertintas kaip deklaratyvus.

23.     Pareiškėjas patikslintame skunde paaiškino, kad pareiškėjas, nemokėdamas lietuvių kalbos, nesugebėjo suprasti, kokias teises ir pareigas jis turi pagal Įstatymą ir kokius veiksmus atliko ar jų neatliko įdarbinanti įmonė. Dėl šio pareiškėjo argumento teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas nesupranta lietuvių kalbos nėra pagrindas panaikinti Sprendimą. Sutiko su atsakovo atsiliepime pateikta pozicija, kad, atvykdamas dirbti į kitą valstybę, pareiškėjas negali turėti lūkesčio, kad gaus visą informaciją gimtąja kalba. Pareiškėjas turi teisę kreiptis pagalbos į vertėją.

24.     Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas, teisėtas, nėra pagrindo jo naikinti remiantis pareiškėjo argumentais. Sprendime aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės, teisinis reguliavimas, kuriuo remtasi priimant Sprendimą, Sprendimo priėmimo motyvai, kurie susieti su jame nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniu reguliavimu, yra aiškūs, suprantami, pakankami.

III.

25.     Pareiškėjas A. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 19 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Netenkinus pirmojo prašymo – panaikinti Regionų administracinio 2025 m. birželio 19 d. sprendimą, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

26.     Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad ginčijamas Sprendimas priimtas nenustačius visų svarbių aplinkybių, o teismas nevykdė savo pareigos išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti.

27.     Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

28.     Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad turėtų būti vertinama Bendrovės atstovui paskirta bauda. Mano, kad ši faktinė aplinkybė (baudos paskyrimas Bendrovės atstovui) tiek Migracijos departamento Sprendime, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime yra tinkamai konstatuota ir įvertinta. Teismas išsamiai įvertino faktines aplinkybes dėl baudos skyrimo ir pagrįstai nurodė, kad administracinio nusižengimo protokolas surašytas O. V. kaip Bendrovės įgaliotam atstovui, nes nebuvo įvykdyti Bendrovei Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyti įpareigojimai. Bendrovė neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkto sąlygos. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punktą, yra svarbus pats faktas, ar buvo skirta administracinė nuobauda pagal ANK už nurodytus administracinius pažeidimus ar ne, tačiau nėra svarbu, kokio dydžio administracinė nuobauda buvo skirta.

29.     Migracijos departamento nuomone, teismas tinkamai įvertino visas svarbias aplinkybes ir dėl jų pasisakė.

30.     Pareiškėjas nepagrįstai cituoja ESTT praktiką, susijusią su ES piliečio statusu, nes pareiškėjas nėra nei ES pilietis, nei ES piliečio šeimos narys. Nepagrįstai cituojama ir ESTT praktika dėl teisės į gynybą ir teisės susipažinti su visais teismui pateiktais dokumentais, nes pareiškėjas nenurodo, kad būtų buvusi pažeista jo teisė į gynybą ar jis nebūtų galėjęs susipažinti su kokia nors medžiaga, esančia byloje, kurioje priimtas pareiškėjo skundžiamas teismo sprendimas.

31.     Atmestini pareiškėjo argumentai, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintos galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Priimdamas ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas neturėjo pareigos įvertinti visas žinomas su pareiškėju susijusias aplinkybes ir Sprendime pateikti šių aplinkybių vertinimą – toks reikalavimas prieštarautų bendriesiems proporcingumo ir protingumo principams.

32.     Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų nei įrodymų, kad būtų buvęs neišklausytas.

33.     Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų ir nenurodė su ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu susijusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

34.     Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

35.     Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

36.     Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, prašo arba priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei išduoti leidimą laikinai gyventi, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

37.     Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Dėl to Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnyje yra nurodyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies nepagrįstumas ir neteisėtumas.

38.     Pastebėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrindai yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, kurias buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, cituoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su Europos Sąjungos piliečio statusu, rungimosi principu, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teisės į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą aspektu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą sprendžiant dėl užsieniečio galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui ir aiškinant Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tačiau konkrečiai nenurodo, kokias teisės taikymo ir (ar) aiškinimo klaidas padarė pirmosios instancijos teismas.

39.     Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

40.     Byloje ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, numatančiu, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

41.     Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas ar keičiamas tik tuo atveju, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui leidimas laikinai gyventi gali būti neišduotas arba nepakeistas.

42.     Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Tokiu būdu, užsieniečiui, kuris ketina dirbti pagal darbo sutartį, leidimas laikinai gyventi darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu išduodamas arba keičiamas, jeigu darbdavys įsipareigoja įdarbinti jį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą, pateikia informaciją arba apie jo turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, ir jo turimą ne mažesnę negu vienų metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu, arba apie numatomą jam mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, taip pat jeigu darbdavys, teikiantis įsipareigojimą įdarbinti šį užsienietį, atitinka Įstatymo 44 straipsnio 8 dalyje nustatytas sąlygas.

43.     Įstatymo 44 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, jog darbdavys, teikiantis įsipareigojimą įdarbinti užsienietį, arba visi užsieniečio darbdaviai tuo atveju, kai su užsieniečiu ketinama sudaryti darbo keliems darbdaviams sutartį, turi atitikti šias sąlygas: 1) turi licencijuojamą veiklą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas licencijas ir (ar) leidimus tokiai veiklai vykdyti bei atitinka licencijuojamos veiklos vykdymo sąlygas, jeigu užsienietį ketinama įdarbinti licencijuojamai veiklai; 2) jam nebuvo skirta administracinė nuobauda pagal ANK už nepranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis ar melagingų duomenų pateikimą kviečiant užsienietį atvykti į Lietuvos Respubliką arba pagalbą kitu neteisėtu būdu užsieniečiui gauti teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą arba nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo daugiau kaip vieni metai; 3) nenustatoma Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 ar 19 punkte nurodytų atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų; 4) vykdo veiklą, kuriai kviečia užsienietį, ne trumpiau negu pastaruosius 6 mėnesius; 5) nėra rimto pagrindo manyti, kad jo įmonė yra fiktyvi arba kad gali kilti jo kviečiamų užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė.

44.     Nagrinėjamu atveju Bendrovės įgaliotam asmeniui O. V. 2025 m. kovo 5 d. buvo skirta administracinė nuobauda pagal ANK 542 straipsnio 2 dalį (už nepranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis) ir 541 straipsnio 1 dalį (pagalba kitu neteisėtu būdu užsieniečiui gauti teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą). Esant tokiai situacijai Bendrovė neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos, o pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto pagrindo leidimui laikinai gyventi gauti.

45.     Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad  pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Migracijos departamentas turėjo pakankamą teisinį ir faktinį pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

46.     Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą byloje esančių įrodymų vertinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 5 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva.

47.     Atsižvelgus į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto įrodymų vertinimo atmetami. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priėjo prie bylos faktais ir galiojančiomis teisės aktų nuostatomis nepagrįstų išvadų.

48.     Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl grėsmės nacionaliniam saugumui, lūkesčiai dėl teisinės valstybės, pažeidimų (ne)padarymas Lietuvos Respublikoje nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, nes tai nėra ginčo dalykas.

49.     Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Beata Martišienė

Iveta Pelienė

Egidijus Šileikis