A-1172-492/2025

Administracinė byla Nr. A-1172-492/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02134-2024-1 Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 29 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. (R. G.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė: I.

1.         Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 24S100179, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą prašymą išnagrinėti iš naujo arba įpareigoti išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.         Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, visiškai nevertino šeiminių ryšių, jo, kaip tėvo, santykio su Lietuvos Respublikoje gyvenančia nepilnamete dukra, sūnumi, nebuvo atsižvelgta į jų interesus. Ikiteisminio tyrimo metu jam yra pareikštas įtarimas, paskirta kardomoji priemonė, tačiau jo kaltė dar neįrodyta, jis nusikalstamos veikos nepadarė, o vien formalus, neaiškiais pagrindais pareikštas įtarimas nėra pagrindas griauti šeimą. Teigė, kad jis aktyviai gina savo teises, yra pateikęs prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas akcentavo, kad administracinių nusižengimų, nurodytų Administracinių nusižengimų registre, nepripažįsta. Nežinodamas apie pasekmes, jog jam gali būti priskirti pažeidimai, jis baudas sumokėjo, tačiau baudų už pažeidimus apmokėjimo faktai nėra pagrindas tai pripažinti. Jokių procesų dėl administracinių nusižengimų ginčijimo jis nėra pradėjęs.

3.         Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Sprendimas neatitinka realumo ir akivaizdumo kriterijų, nes atsakovas neatsižvelgė į tai, kad įmonė, kurios turtą jis įtariamas pagrobęs, priklauso jo žmonos motinai, su ja santykiai labai geri, todėl jam nereikia grobti pinigų, tai padarė kitas asmuo. Žmonos motina Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įteikė pranešimą, kad jokių pretenzijų pareiškėjui neturi. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, taip pat nevertino viešai prieinamų nagrinėjamų civilinių bylų, susijusių su įmone, kurios turtą jis įtariamas pagrobęs.

4.         Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nevertino viešai prieinamų duomenų apie įmonę, jo santykių su žmonos motina, tinkamai neištyrė jo faktinio buvimo Lietuvoje laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2024 m. balandžio 25 d., o apsiribojo formalia Policijos departamento išvada. Teigė, kad jam nuo 2015 m. buvo išduotos dvi Lietuvos Respublikos Šengeno vizos ir trys nacionalinės vizos darbo pagrindu. Paskutinis leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2022 m. liepos 14 d. darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, kuris galiojo iki 2024 m. liepos 14 d. Nei šio leidimo galiojimo metu, nei nuo 2015 m. jokių nusikalstamų veikų nepadarė, administracinių nusižengimų taip pat nepadarė, tik sumokėjo už jas baudas.

5.         Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6.         Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika (socialinius, ekonominius, šeiminius). Atkreipė dėmesį, kad ginčijamu sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, todėl jo teiginiai, jog ginčijamas Sprendimas ardo šeimą, yra nepagrįsti.

7.         Atsakovas pažymėjo, kad turimi ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis negali tapti pretekstu išduoti leidimą gyventi užsieniečiams, kurie kelia grėsmę viešajai tvarkai. Taip pat paaiškino, kad ginčijamu sprendimu nėra pažeidžiama pareiškėjo nekaltumo prezumpcija, nes priimant ginčijamą Sprendimą buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – Policijos departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai. Teigė, kad pareiškėjo atžvilgiu taikomos priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), neprilygsta priemonėms, numatytoms Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK), o priemonių taikymas nepreziumuoja jo kaltės baudžiamojoje byloje, todėl nekaltumo prezumpcijos principas nėra pažeistas. Užsieniečio grėsmės vertinimas nagrinėjamu atveju nėra baudžiamojo proceso dalis, bet yra administracinės procedūros dalis, todėl administracinei procedūrai neturėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos.

8.         Atsakovas paaiškino, kad pagal suformuotą teismų praktiką Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ apima net ir neįsiteisėjusius apkaltinamuosius sprendimus, t. y. grėsmė gali apimti ir galimą pavojų, kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje viešajai tvarkai ar visuomenei iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė. Todėl pareiškėjo skunde išdėstyti pasiteisinimai ir samprotavimai apie Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pradėtą ikiteisminį tyrimą atmestini, kaip neaktualūs, chaotiški, nesuprantami ir nepagrįsti. Pareiškėjo pasiteisinimai ir kaltės už administracinius nusižengimus perkėlimas kitiems asmenims nepaneigia fakto, kad pagal administracinių nusižengimų registro duomenis per pastaruosius metus pareiškėjas padarė 6 administracinius nusižengimus. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė.

9.         Atsakovas teigė, kad šiuo atveju Policijos departamento išvadoje bei Migracijos departamento priimtame ginčijamame Sprendime pateiktas vertinimas, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, grindžiamas konkrečiais faktais apie pareiškėjo įvykdytus nusižengimus (įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, administraciniai nusižengimai). Pareiškėjo elgesys ir padarytų teisės pažeidimų gausa rodo jo sąmoningą teisės aktų reikalavimų nesilaikymą, o argumentai, kuriais jis teisina savo elgesį – ir negebėjimą kritiškai vertinti savo veiksmus. Šios grėsmės neatsveria pareiškėjo darbas Lietuvoje bei jo susikurti minimalūs ekonominiai ir socialiniai ar šeiminiai ryšiai. Vien tai, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas ir tęsiamas leidimas laikinai gyventi, savaime nereiškia, jog pasikeitus aplinkybėms ir jam padarius naujus pažeidimus, leidimas laikinai gyventi negali būti panaikintas ar atsisakoma išduoti naują. Po minėtų administracinių sprendimų priėmimo keitėsi faktinė padėtis, o tai sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą. Be to, ginčijamas Sprendimas priimtas ir kitu savarankišku pagrindu, t. y. dėl tikrovės neatitinkančių duomenų. Pareiškėjas anksčiau, turėdamas leidimus laikinai gyventi, išduotus  betonuotojo darbui Lietuvos įmonėse, tose įmonėse buvo paskirtas direktoriumi, taigi jis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Šių aplinkybių pareiškėjas skunde neginčija.

II.

10.       Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

11.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2024 m. vasario 27 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog jis mažojoje bendrijoje (toliau – ir MB) „(duomenys neskelbtini)“ ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (t. y. betonuotoju) ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 29 d. iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gavo išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas, įvertinęs Policijos departamento išvadą ir kitus duomenis, 2024 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimą Nr. 24S100179 atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

12.       Teismas rėmėsi ginčui aktualių Įstatymo 4 straipsnio 2 ir 4–5 dalių, 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 44 straipsnio 2 dalies, 62 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

13.       Teismas nurodė, kad pareiškėjui leidimą laikinai gyventi atsisakyta išduoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais, t. y., jog jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai bei duomenys, kuriuos jis teikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

14.       Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad priimant Sprendimą visiškai nebuvo įvertinti jo šeiminiai ryšiai, ikiteisminio tyrimo metu jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos bei administracinių nusižengimų jis nepadarė, o Migracijos departamentas rėmėsi vien formalia Policijos departamento išvada. Nurodė, kad Migracijos departamentas, spręsdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, iš Policijos departamento gavo 2024 m. kovo 29 d. išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Išvadoje, be kita ko, buvo nurodyta, jog 2022 m. balandžio 8 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Vilniaus apygardos valdyba dėl pareiškėjo pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas), BK 300 straipsnio 1 dalį (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) ir pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (turto pasisavinimas) bei 2023 m. liepos 5 d. pripažino jį įtariamuoju dėl šių nusikalstamų veikų padarymo, asmeniui paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Vadovaujantis BK 11 straipsnio 5 dalimi, inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 183 straipsnio 3 dalyje, priskiriama prie sunkių nusikaltimų.

15.       Teismas nurodė, kad Policijos departamentas vertinimą dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei atlieka, be kita ko, vadovaudamasis Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 (toliau – ir Aprašas), kurio paskirtis – reglamentuoti procedūras, kurias, įgyvendinant Įstatymo nuostatas dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei įvertinimo, turi atlikti įgalioti Policijos departamento tarnautojai bei nustatyti grėsmės vertinimo kriterijus. Aprašo 12 punkte įtvirtinti kriterijai policijai imperatyviai nurodo, kada pripažįstama, jog užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, t. y. jei nustatoma, kad užsienietis atitinka bent vieną iš šiame punkte įtvirtintų kriterijų.

16.       Policijos departamento išvadoje nurodyta, kad Administracinių nusižengimų registro duomenimis per pastaruosius metus pareiškėjas buvo nubaustas už 6 administracinius nusižengimus: pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 187 straipsnio 2 dalį (asmuo, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nepateikė būtinų pateikti deklaracijų), du kartus pagal ANK 415 straipsnio 2 dalį (vairavo transporto priemonę, kuri nustatyta tvarka neįregistruota (neperregistruota)) ir ANK 416 straipsnio 2 dalį (vairavo transporto priemonę ir viršijo nustatytą greitį), pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį (vairuojant transporto priemonę, važiavo eismo juosta, skirta tik maršrutiniam transportui), pagal ANK 414 straipsnio 1 dalį (bendrojo naudojimo vietoje laikė negalimą eksploatuoti transporto priemonę, kuriai ilgiau kaip tris mėnesius yra sustabdytas leidimas dalyvauti viešajame eisme), ir pagal ANK 108 straipsnio 1 dalį (vagystė, iš prekybos centro pasisavino ir nesumokėjo už prekes).

17.       Teismas pažymėjo, jog 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (Šengeno konvencija) 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad grėsmė viešajai tvarkai gali susidaryti, kai užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas.

18.       Teismas nurodė, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju neginčija Migracijos departamento nustatytos aplinkybės, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Vilniaus apygardos valdyba 2022 m. balandžio 8 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą, kuriame jam pareikšti įtarimai, taip pat ir pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (svetimo labai didelės vertės turto pasisavinimas). Teismas, nagrinėdamas skundo argumentus, susijusius su nekaltumo prezumpcija bei pareiškėjui pareikštais įtarimais, kuriuos, pareiškėjo teigimu, paneigia jo daromos loginės išvados, viešai prieinama informacija apie kitas bylas bei pateiktas prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą, akcentavo, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimus yra taikomos specialiojo Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios šiuos teisinius santykius, t. y. nenagrinėjami ir nesprendžiami klausimai, kuriuos reglamentuoja BK nuostatos. Nei Migracijos departamentas, nei teismas, nagrinėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo klausimą, nesprendžia, ar asmuo (užsienietis) yra padaręs nusikaltimą(us), jei yra padaręs, – tai ar kompetentingos institucijos yra teisingai įvertinusios šių nusikaltimų sudėtį ir ar pagrįstai vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus nusikaltimo yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Įvertinęs tai, teismas pareiškėjo teiginius apie jo nekaltumo neįvertinimą, nekaltumo prezumpcijos pažeidimą priimant Sprendimą, atmetė.

19.       Teismas kaip nepagrįstus pripažino ir pareiškėjo teiginius, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertino jo turimų šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais jo šeimos nariais. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius, tačiau padarė išvadą, jog tai nepaneigia nustatytos grėsmės viešajai tvarkai. Teismas, įvertinęs  teismų praktiką, nustatytas faktines bylos aplinkybes, padarytų administracinių nusižengimų kiekį, nurodė, jog neturi pagrindo nepritarti atsakovo pozicijai. Atkreipė dėmesį, jog siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką bei efektyvią užsieniečių kontrolę, būtina apriboti tokių užsieniečių, kaip riziką keliančių ar galinčių kelti asmenų, laikino ar nuolatinio apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje galimybę. Asmens interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas bei viešosios tvarkos laikymasis. Teisėtas Lietuvos visuomenės interesas yra, kad į Lietuvą atvykstantys užsieniečiai būtų nepriekaištingos reputacijos, jų praeityje atlikti veiksmai ir rizika, jog ir ateityje gali daryti teisės pažeidimus, nesudarytų prielaidų galimam pavojui Lietuvos visuomenės narių sveikatai, turtui bei gyvybei, o įgyvendindami savo teisę gyventi Lietuvoje, kartu paisytų ir pareigos laikytis Lietuvos įstatymų ir viešosios tvarkos normų.

20.       Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas teikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pažymėjo, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu jokių su šiuo pagrindu susijusių aplinkybių nenurodė, jų neginčijo.

21.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog jis MB „(duomenys neskelbtini)“ ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (t. y. betonuotoju) ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Priimdamas Sprendimą atsakovas vertino, jog pareiškėjui nuo 2015 m. buvo išduotos dvi Lietuvos Respublikos Šengeno vizos (galiojusios 2015–2016 m. ir 2017–2018 m.) ir trys nacionalinės vizos (galiojusios 2016–2017 m., 2017–2018 m. ir 2021 m.), nuo 2017 m. lapkričio 16 d. jam buvo išduoti trys leidimai laikinai gyventi darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu pagal profesiją – betonuotojas. Paskutinis leidimas laikinai gyventi galiojo nuo 2022 m. liepos 14 d. iki 2024 m. liepos 14 d., išduotas į UAB „(duomenys neskelbtini)“. Sodros informacinės sistemos duomenimis, asmuo Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2017 m. (nuo 2017 m. birželio 12 d. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. ir nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2019 m. lapkričio 12 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. lapkričio 12 d. atlyginimas nebuvo mokėtas), nuo 2019 m. lapkričio 12 d. iki 2023 m. gegužės 1 d. (nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. gegužės 1 d. atlyginimas nebuvo mokėtas) ir nuo 2024 m. kovo 1 d. iki šiol yra įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2022 m. liepos 28 d. iki 2023 m. spalio 1 d. – MB „Duomenys neskelbtini)“). VĮ Registrų centro duomenimis, asmuo nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. buvo paskirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2022 m. liepos 28 d. iki 2023 m. sausio 17 d. MB „(duomenys neskelbtini)“, o nuo 2022 m. lapkričio 17 d. iki 2023 m. gruodžio 27 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi.

22.       Teismas pažymėjo, kad priimdamas Sprendimą atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas, gavęs ankstesnius leidimus laikinai gyventi darbo Lietuvos įmonėse pagrindu pagal profesiją betonuotojas, darbo įmonėse laikotarpiu buvo paskirtas tų įmonių direktoriumi, tai kelia pagrįstų abejonių, jog asmuo įmonėse atliko tą darbo funkciją, kuriai jis buvo įdarbintas, todėl galima daryti išvadą, kad asmuo teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir piktnaudžiavo nustatytomis migracijos procedūromis. Kadangi pareiškėjas taip pat yra buvęs MB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, tai kelia pagrįstų abejonių, ar asmuo ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo MB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, joje dirbs betonuotoju. Pareiškėjui neginčijant tokių padarytų atsakovo išvadų, neteikiant jokių su tuo susijusių ir priešingai patvirtinančių įrodymų, teismas sutiko su atsakovo vertinimu.

23.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas tinkamai neištyrė jo faktinio buvimo Lietuvoje laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2024 m. balandžio 25 d., o apsiribojo formalia Policijos departamento išvada, teismas, apžvelgdamas ginčui aktualias Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas bei jų taikymo teismų praktiką, nurodė, jog ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas atsižvelgiant į atsakovo kompetenciją, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes, pareiškėjo asmenybę, kitus jo gyvenimo biografinius faktus ir pritaikius nurodytų teisės aktų nuostatas, skundžiamame sprendime nurodyti aiškūs ir suprantami motyvai. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti pareiškėjo skundo argumentus, kuriais grindžiamas Sprendimo neteisėtumas. Migracijos departamento atliktas pareiškėjo situacijos vertinimas išsamus, atsakovas pagrįstai, t. y. surinkęs pakankamai duomenų, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra pagrindo. Netenkinęs prašymo panaikinti Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

24.       Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčytu Sprendimu nebuvo spręstas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas. Taip pat pažymėjo, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui nesudaro kliūčių ateityje, pripažinus jį nebekeliančiu grėsmės visuomenei, teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje.

III.

25.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

26.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atliko formalų aplinkybių vertinimą. Teismas visiškai nevertino Policijos departamento išvados Baudžiamojo proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme ir nesiaiškino, kodėl ikiteisminis tyrimas vyksta du metus ir dėl kokių priežasčių byla neperduodama teismui. Taip pat nevertino skundo turinio ir jame nurodytų aplinkybių dėl pinigų pasisavinimo. Teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, kad žmonos motina jam yra pareiškusi ieškinį ar turi kokių pretenzijų. Jis niekada nedarė jokių nusikalstamų veikų, jokio turto nepasisavino ir neketino to daryti. Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai neįvertino Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje priimtoje nutartyje nurodytų išvadų, neatsižvelgė į tai, kad baudų sumokėjimas nepatvirtina administracinių nusižengimų padarymo. Administracinių nurodymų teisėtumas nėra patikrintas teismo, todėl jų teisinė galia turėjo būti patikrinta pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas atliko tik formalų teisingumo vykdymą, neišreikalavo administracinių nusižengimų bylų, nepatikrino jose priimtų nurodymų teisėtumo, o rėmėsi Policijos departamento išvada.

27.       Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis, jog <...> kelia pagrįstų abejonių, kad asmuo įmonėse atliko tą darbo funkciją, kuriai jis buvo įdarbintas, todėl galima daryti išvadą, jog asmuo teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir piktnaudžiavo nustatytomis migracijos procedūromis. Migracijos departamentas 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendime nustatė, kad laikinas direktoriaus pavadavimas nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui ir nėra vertinamas kaip piktnaudžiavimas nustatytomis migracijos procedūromis. Duomenų, kad pareiškėjas neatlieka / neatliko betonuotojo darbo, Migracijos departamentas nepateikė, taip pat ši aplinkybė nėra įrodyta.

28.       Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamentas Sprendime nustatė, jog Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė ir vaikai, kad sūnus laikinai išvykęs į Lenkijos Respubliką mokytis. Teigia, kad jis nekelia jokios grėsmės savo šeimai, nedaro jiems jokios neigiamos įtakos. Netekęs leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, jo dukra neteks tėvo, pragyvenimui reikalingų lėšų, negalės gyventi Lietuvoje ir greičiausiai teks grįžti į Ukrainą. Taigi, šiuo atveju teismas visiškai neatsižvelgė į nepilnametės dukters interesus.

29.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

30.       Atsakovas nurodo, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, Migracijos departamento 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, ir ginčijamas sprendimas nėra priimti esant tapačioms aplinkybėms. Be to, pareiškėjas per tą laiką padarė šešis administracinius nusižengimus. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nevertino Policijos departamento išvados per Baudžiamojo proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nepagrįsti ir nesusiję su ginčijamu Sprendimu. Pareiškėjas nepaaiškina, kodėl Policijos departamento (kompetentingos institucijos teikti išvadas apie asmens keliamą grėsmę viešajai tvarkai) išvada turi būti vertinama per Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas.

31.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti deklaratyvūs teiginiai dėl jam pradėto ikiteisminio tyrimo nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių, o nurodomos aplinkybės nėra šio teismo kompetencija.

32.       Atsakovas pažymi, kad Policijos departamento išvadoje bei Migracijos departamento Sprendime pateiktas vertinimas, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, grindžiamas konkrečiais faktais apie pareiškėjo įvykdytus nusižengimus. Pareiškėjo elgesys ir padarytų pažeidimų gausa rodo jo sąmoningą teisės aktų reikalavimų nesilaikymą, o argumentai, kuriais jis teisina savo elgesį – ir negebėjimą kritiškai vertinti savo veiksmus. Šios grėsmės neatsveria pareiškėjo darbas Lietuvoje bei jo susikurti minimalūs ekonominiai ir socialiniai ar šeiminiai ryšiai.

33.       Atsakovas akcentuoja, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, byloje yra įrodymai (Sodros išrašas, prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi, tarpininkavimo raštas), jog jis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie atliekamas darbo funkcijas ir gaunamą darbo užmokestį. Šių duomenų pagrindu padaryta išvada, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir piktnaudžiavo nustatytomis migracijos procedūromis.

34.       Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas jo išsiuntimo klausimas, todėl teiginiai apie šeimos ardymą nepagrįsti. Pažymi, kad turimi ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis negali tapti pretekstu išduoti leidimą gyventi užsieniečiams, kurie kelia grėsmę viešajai tvarkai.

35.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, jog jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

36.       Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 15 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

37.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei bei duomenys, kuriuos jis teikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

38.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, nevertino pareiškėjo šeiminių ryšių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas.

39.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40.       Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

41.       Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

42.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, todėl nepažeidė nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, nepagrįsti.

43.       Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, kad dėl pareiškėjo yra pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 3 dalį, pareiškėjas byloje pripažintas įtariamuoju, paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2023 metais ne kartą buvo baustas už administracinius nusižengimus. Nors pareiškėjas teigia, kad paskirtų baudų už administracinius  nusižengimus sumokėjimas savaime nepatvirtina jų padarymo, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų ginčijęs jam paskirtas baudas ar inkriminuotus administracinius nusižengimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino paskirtų nuobaudų teisėtumo, nesiaiškino ikiteisminio tyrimo trukmės, nevertino civilinėje byloje nustatytų aplinkybių, yra visiškai nepagrįstos, kadangi nutarimai dėl pareiškėjo padarytų administracinių nusižengimų, už kuriuos buvo paskirtos baudos ir kurias pareiškėjas sumokėjo, bei ikiteisminis tyrimas ir civilinėje byloje nustatytos aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju ir neturėjo pareigos vertinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių, juolab, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo Sprendime nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su administraciniais nusižengimais ir atliekamu ikiteisminiu tyrimu. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai atsižvelgė į Policijos departamento 2024 m. kovo 29 d. išvadą, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

44.       Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti ir su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertino jo individualių aplinkybių (socialinių, ekonominių ir šeiminių). Priešingai nei teigia pareiškėjas, iš skundžiamo atsakovo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo socialinius, ekonominius bei šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje ir pagrįstai nusprendė, jog jie nepaneigia nustatytos grėsmės viešajai tvarkai, o atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone siekiant apsaugoti visuomenės interesą.

45.       Pažymėtina, jog atsakovo Sprendimu atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ne tik dėl to, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, bet ir dėl to, jog jis, prašydamas leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Nors pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui nei apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių argumentų, susijusių su atsakovo Sprendimo neteisėtumu dėl atsisakymo išduoti leidimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau, teisėjų kolegija ir šioje dalyje sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisiniu vertinimu, todėl papildomai to nekartoja.

46.       Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad nurodytų aplinkybių nustatymas buvo teisėtas pagrindas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.

47.       Be to, pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar sudarytų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti teisingumo ir proporcingumo principai.

48.  Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamu atsakovo Sprendimu nėra nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, todėl pareiškėjo argumentai, jog jis išskiriamas su šeima, šiuo atveju nepagrįsti.

49.  Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Tai, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytus argumentus įvertino ne taip, kaip to siekė pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, o padarytas išvadas pripažinti nepagrįstomis.

50.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių nepaneigė.

51.  Skundžiamas atsakovo Sprendimas atitinka VAĮ administraciniam aktui keliamus reikalavimus, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

52.  Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. G. (R. G.) apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                 Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė