2K-244-788/2023

Baudžiamoji byla Nr. 2K-244-788/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30750-2021-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.3; 2.1.7.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 7 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Aleno Piesliako ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui, išteisintajam V. J. ir jo gynėjui advokatui Sauliui Alysui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Laimos Mušauskytės-Griciuvienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 11 d. nuosprendžio. Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda, ją įpareigota sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš V. J. nukentėjusiajam L. Š. priteista 71,20 Eur turtinės ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Iš V. J. valstybės naudai priteista 300,67 Eur išlaidų, patirtų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam L. Š., atlyginimo. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 11 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nuosprendis ir V. J. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiojo L. Š. įgalioto atstovo advokato Modesto Švažo civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Iš V. J. valstybės naudai nepriteistas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų atlyginimas už nukentėjusiajam L. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme ir už V. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. J. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas dėl kaltinimo, kad jis 2021 m. rugsėjo 5 d. apie 16.30 val. ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini), suduodamas vieną kartą ranka į veidą mažamečiam nukentėjusiajam L. Š., sukėlė šiam fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą – odos nubrozdinimus kairės akies viršutiniame voke, kairiame skruoste.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo V. J. apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir reikšmingas bylos aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo V. J. veiksmuose. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių, patikimų ir neginčijamų įrodymų, jog V. J. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, o versija, kad mažamečiai L. Š. ir O. Š. galėjo nepagrįstai apkaltinti V. J. fizinio smurto panaudojimu, nepaneigta.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė L. Mušauskytė-Griciuvienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė kasaciniame skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nesilaikė įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų, taip pat šiuo aspektu suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tam tikriems įrodymams suteikė prioritetą, nevertino įrodymų visumos, padarė klaidų dėl jų turinio, t. y. šio teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

3.2. Apygardos teismas, vertindamas mažamečių nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. byloje duotus parodymus, nesivadovavo kasacinės instancijos teismo pateiktais išaiškinimais dėl vaikų parodymų patikimumo vertinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2013, 2K-252/2013, 2K-539-976/2015), kėlė ypač didelius reikalavimus vaikų parodymų tikslumui. Nors šis teismas sutiko, kad visų apklausų metu nukentėjusysis L. Š. ir liudytojas O. Š. vienodai parodė, jog, jiems einant pas draugą D., vištas auginantis vyras pasiūlė jiems saldainių, tačiau, jiems išsigandus (pamanius, kad vyras girtas) ir pradėjus nuo jo bėgti, vyras juos vijosi ir pasivijęs trenkė L. Š. į veidą, nuo smūgio sulūžo L. Š. akiniai, vėliau jie visi – tėvas, motina, L. Š. ir O. Š. – nuėjo pas tą vyrą į namus aiškintis įvykio aplinkybių, tačiau konstatavo, kad kitos svarbios byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybės nurodomos skirtingai ir nenuosekliai. Tačiau teismas nenurodė, kuo šie neatitikimai yra svarbūs ir kaip jie paneigia mažamečių duotus parodymus apie esmines įvykio aplinkybes. Teismas nesigilino į neatitikimų tarp mažamečių vaikų parodymų atsiradimo priežastis, neatsižvelgė į tai, kad vaikų apklausas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ir ikiteisminio tyrimo teisėją skiria trijų mėnesių laiko tarpas, kad vaikus apklausė ir parodymus užrašė skirtingi pareigūnai, taip pat neatsižvelgė į vaikų amžių, asmenines jų savybes, netyrė įrodymų, leidžiančių paaiškinti neesminius parodymų neatitikimus (liudytojų J. M., A. M. parodymų, kitos užfiksuotos informacijos), taip pat nesiaiškino dokumentuose užfiksuotos informacijos paskirties, vaikų parodymų vertinimui taikė suaugusiųjų parodymų vertinimui taikomus kriterijus.

3.3. Vertindamas vaikų parodymus apie įvykio vietą, apeliacinės instancijos teismas nevertino 2021 m. rugsėjo 6 d. įvykio vietos apžiūros protokole ir prie jo pridėtose fotolentelėse, įvykio vietos schemoje užfiksuotų duomenų, iš kurių matyti, kad daugiabutis namas, esantis (duomenys neskelbtini), ir daugiabutis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra vienas šalia kito, jų kiemų ribos nėra tiksliai apibrėžtos, todėl padarė klaidingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta įvykio vieta ((duomenys neskelbtini)) neatitinka nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. parodymuose nurodytos įvykio vietos „prie draugo namo kiemo“. Nors nei nukentėjusysis L. Š., nei liudytojas O. Š. nenurodė, kokiu konkrečiai keliu jie ėjo pas draugą, teismas, pasitelkdamas suaugusiųjų logiką, padarė išvadą, kad vaikai pas draugą, kuris gyvena arčiau, nei yra įvykio vieta, turėjo eiti tiesiausia gatve. Suabejojęs vaikų parodymų patikimumu, teismas nevertino jų gebėjimo orientuotis erdvėje (nustatyti tikslią padėtį erdvėje ir atstumus), nesprendė klausimo dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės nepilnamečiams skyrimo, kad būtų įvertinti tokio amžiaus vaikams būdingi laiko ir erdvės suvokimo ypatumai.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas tiesioginio liudytojo mažamečio O. Š. parodymų neatskyrė nuo nukentėjusiojo L. Š. parodymų, juos įvertino bendrai. Taigi, liudytojo O. Š. parodymai, kaip atskiras tiesioginis įrodymas, patvirtinantis nukentėjusiojo L. Š. parodymų patikimumą, liko neįvertintas.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. parodymų patikimumo nepatvirtina liudytojų E. Š. ir V. Š. (tėvų) parodymai, nes šie liudytojai patys tiesiogiai nagrinėjamo įvykio nematė, jų parodymai yra išvestiniai. Taigi, vertindamas šių liudytojų parodymus, teismas neatsižvelgė į netiesioginių liudytojų parodymų vaidmenį baudžiamajame procese. Nustatydamas nukentėjusiojo L. Š. ir liudytojo O. Š. parodymų patikimumą, teismas liudytojos J. M., kuri matė mažamečius vaikus tuoj po įvykio, taip pat mažametės liudytojos U. B. ikiteisminio tyrimo tyrėjai duotų parodymų iš viso nevertino. Kadangi skundžiamame nuosprendyje prioritetas buvo teikiamas V. J. teisinantiems įrodymams, liko neįvertinti ir nukentėjusįjį L. Š. charakterizuojantys duomenys (liudytojų A. D., J. M. parodymai).

3.6. Specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) ir specialisto T. Š. apeliacinio proceso metu duotus paaiškinimus, 2021 m. rugsėjo 7 d. daiktų apžiūros ir 2021 m. lapkričio 10 d. papildomos daiktų apžiūros protokoluose užfiksuotus duomenis apeliacinės instancijos teismas vertino atskirai nuo kitų byloje esančių įrodymų (jų nesiejo su liudytojų parodymais) ir tik V. J. teisinančiu aspektu, todėl padarė nepagrįstas, prielaidų pobūdžio išvadas, kad nukentėjusysis L. Š. sužalojimus galėjo patirti ir kitomis aplinkybėmis, ne dėl V. J. veiksmų; nukentėjusysis savo akinius galėjo sulaužyti kitomis aplinkybėmis ir nepagrįstai apkaltinti V. J.. Išvadą, kad V. J. įvykio dieną negalėjo greitai judėti, pabėgėti tam tikro atstumo, kad neturėjo motyvo smurtauti prieš mažametį, teismas pagrindė tik uždaros miestelio bendruomenės narių, kurie akivaizdžiai nepasitiki naujai į miestelį atsikrausčiusia šeima, parodymais ir V. J. artimų asmenų pateikiamais jį charakterizuojančiais duomenimis.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės L. Mušauskytės-Griciuvienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo ribų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012).

6. Nemažą kasacinio skundo dalį sudaro byloje apklaustų vaikų, t. y. nukentėjusiojo L. Š., liudytojo O. Š., ir kitų liudytojų parodymų analizė, taip pat apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimo ir padarytų išvadų kritika. Ši kasacinio skundo dalis neatitinka bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindų. Kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir asmenų apklausų nevykdo. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-525-648/2015, 2K-274-788/2019, 2K-7-57-648/2021 ir kt.). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

7. Nagrinėdama šią bylą, teisėjų kolegija tikrina esminį kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė mažamečių asmenų parodymų vertinimo standartų ir kėlė nepagrįstai didelius reikalavimus jų tikslumui.

Dėl įrodymų vertinimo

8. Teismų praktikoje neretai susiduriama su būtinumu vienaip ar kitaip įvertinti nepilnamečių ir mažamečių asmenų parodymus. Vertindami vaikų parodymus ir pripažindami juos įrodymais, teismai iš esmės remiasi dviem kriterijais: visų pirma, vertina, ar jie gauti esmingai nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų, antra, sprendžia, ar jie gali būti pripažįstami patikimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539-976/2015). Nagrinėjamoje kasacinėje byloje aktualus yra klausimas dėl vaikų parodymų patikimumo. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017 ir kt.). Kita vertus, šis vaikų liudijimų vertinimo ypatumas nepašalina būtinumo vadovautis pagrindiniu įrodinėjimo principu, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl bylose, kuriose vaikų parodymuose aptinkama nenuoseklumo ar tam tikrų prieštaravimų, pripažįstant tokius parodymus patikimais, labai svarbu, kad jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis, tarp jų ir byloje esančias psichiatrų, psichologų ar vaiko teisių apsaugos specialistų išvadas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2013, 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-494-677/2015, 2K-539-976/2015, 2K-294-648/2017 ir kt.).

9. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas V. J. iš esmės buvo grindžiamas dviejų mažamečių vaikų (11 metų amžiaus brolių) parodymais, o pats V. J. tiek iš karto po to, kai vaikai pasiskundė tėvams ir šie atėjo pas jį aiškintis, tiek viso proceso metu apskritai neigė turėjęs kokį nors konfliktą su vaikais. Pažymėtina, kad, kaip tvirtino minėti vaikai savo parodymuose, V. J. pasiūlė jiems saldainių, tačiau vaikai išsigando ir pradėjo nuo jo bėgti, o šis be jokio suprantamo motyvo pradėjo juos vytis ir, pagavęs vieną iš jų (L. Š.), sudavė jam smūgį į galvą. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta jokių kitų duomenų, kurie galėtų paaiškinti tiek vaikų išgąsčio ir bėgimo nuo V. J. priežastį, tiek V. J. agresijos motyvus. Atvirkščiai, visi apklausti V. J. pažįstantys asmenys (kaimynai) apibūdino jį kaip ramaus būdo asmenį, kuriam nebūdingas agresyvus elgesys. Be to, turint galvoje V. J. amžių (66 metai) ir turimą judėjimo problemą po kojos operacijos, jo bėgimo paskui vaikus versija natūraliai kelia abejonių, o joms pašalinti turėjo būti imamasi tam tikrų priemonių. Tokioje situacijoje teismo didesnis dėmesys vaikų parodymų tikslumui, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, yra logiškas ir pateisinamas.

10. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs vaikų parodymuose tam tikrus neatitikimus, taip pat įvertinęs specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad L. Š. nustatytas sužalojimas galėjo būti padarytas tiek suduodant smūgį kietu buku daiktu, tiek į šį daiktą atsitrenkiant, taip pat įvertinęs eksperto paaiškinimus, kad trauma galėjo būti patirta ir griuvimo metu, padarė išvadą, kad nėra paneigta versija, jog nukentėjusysis L. Š. sužalojimus galėjo patirti ir kitomis aplinkybėmis, t. y. ne dėl V. J. veiksmų. Tokiai išvadai įtakos turėjo ir teismo ištirta informacija apie V. J. sveikatą ir iš to kilusios abejonės dėl jo galimybių bėgti ir ką nors vytis, taip pat tai, kad visiškai nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti dėl agresijos prieš vaiką motyvo. Darydamas išvadą dėl V. J. nekaltumo, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs mažametės liudytojos U. B. parodymus, konstatavo, kad lieka nepaneigta gynybos iškelta versija, jog mažametis L. Š., bijodamas savo griežtos motinos ir norėdamas, kad ji nepyktų dėl jau ne pirmą kartą sulaužytų akinių, su broliu O. Š. sugalvojo pagudrauti ir nepagrįstai apkaltinti kitą asmenį. Galiausiai apeliacinės instancijos teismas, remdamasis principu, kad visos abejonės, kurioms pašalinti buvo išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos nuteistojo naudai, konstatavo, kad byloje esantys įrodymai neginčijamai nepatvirtina V. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kasacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių duomenų visumą, nenustatė pagrindo daryti priešingą išvadą arba konstatuoti kokius nors apeliacinės instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo pažeidimus.

11. Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neišnaudojo galimybės skirti vaikams teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės, kad būtų įvertinti tokio amžiaus vaikams būdingi laiko ir erdvės suvokimo ypatumai, atmestinas. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo patirta trauma yra nežymi, o ir pats V. J. inkriminuotas nusikaltimas yra nesunkus, tokios ekspertizės skyrimas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, praėjus daugiau kaip metams po vertinamo įvykio, būtų aiškiai neproporcinga ir vaikų interesų neatitinkanti teisinė priemonė.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

12. Išteisintojo V. J. gynėjas advokatas Saulius Alysas pateikė teismui prašymą priteisti V. J. iš valstybės 800 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, taip pat pateikė šias išlaidas patvirtinančių dokumentų (sąskaitos, pinigų priėmimo kvito) kopijas. Šis prašymas tenkintinas.

13. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

14. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prokurorės kasacinis skundas buvo paduotas prašant panaikinti V. J. priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir šis kasacinis skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, pripažįsta išteisintojo turėtas 800 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti pagrįstomis ir šių išlaidų atlyginimą priteistinu iš valstybės lėšų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Laimos Mušauskytės-Griciuvienės kasacinį skundą atmesti. Išieškoti išteisintojo V. J. naudai 800 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjai                                                                                                 Daiva Pranytė-Zalieckienė

Alenas Piesliakas

Olegas Fedosiukas