2K-110-628/2024

Baudžiamoji byla Nr. 2K-110-628/2024 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50976-2018-1 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.13.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 13 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. L. gynėjos advokatės Justinos Kalėdaitės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda. Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. S. (A. S.) pagal BK 176 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo I. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – jam iš BUAB „L.“ ir subsidiariai iš A. S. bei L. L. priteista 1315 Eur turtinei žalai ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 15 d. nuosprendžiu, tenkinus nuteistojo A. S. ir nuteistojo L. L. gynėjo advokato A. Pėstininko apeliacinius skundus, panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. nuosprendžio dalis dėl A. S. bei L. L. nuteisimo ir šiuo nuosprendžiu A. S., padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 176 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 38 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajam susitaikius, ir baudžiamoji byla jam nutraukta, o L. L. išteisintas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, nenustačius šio nusikaltimo požymių. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 15 d. nuosprendžiu pakeitus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria I. S. subsidiariai iš L. L. priteistas žalos atlyginimas, civilinio ieškinio dalis palikta nenagrinėta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 23 d. nutartimi, tenkinus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros  2-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinį skundą, panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalis dėl L. L. išteisinimo pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria nuteistojo L. L. gynėjo advokato A. Pėstininko apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   L. L. nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas darbdavės – UAB „L.“ įgaliotas asmuo, 2018 m. gegužės 21 d. neterminuotos darbo sutarties ir 2018 m. liepos 12 d. priedo prie šios sutarties pagrindu priimtas dirbti UAB „L.“ statybos vadovu ir 2018 m. liepos 16 d. UAB „L.“ direktoriaus įsakymu statybos objekte – specialios paskirties pastate, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas paskirtas statybos vadovu bei darbdavio įgaliotu asmeniu dėl darbuotojų saugos ir sveikatos šiame objekte, nuo 2018 m. liepos 16 d. iki 2018 m. spalio 13 d. kilusio įvykio pažeidė privalomus darbų saugos norminių teisės aktų reikalavimus: Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 3 punkto reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo, nustatydamas vidinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklės kontrolę įmonėje ir numatydamas priemones darbuotojų saugai ir sveikatai gerinti, įvertina rizikos, kurios neįmanoma išvengti, galimą poveikį darbuotojų saugai ir sveikatai, šalina nustatytos rizikos priežastis; Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu (su pakeitimais), (toliau – Nuostatai) 16.2 punktą, nustatantį, kad statybos metu statybvietėje darbdavys privalo užtikrinti tinkamą darbo vietų išdėstymą, atsižvelgdamas į priėjimo prie šių darbo vietų sąlygas ir nustatydamas judėjimo kelius arba zonas; Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu (su pakeitimais), (toliau – Taisyklės) 10 punktą, kuriame nurodyta, kad pavojingos zonos, kuriose gali veikti (atsirasti) pavojingi ir (arba) kenksmingi veiksniai, turi būti aptvertos signaliniais aptvarais ir paženklintos saugos ir sveikatos apsaugos ženklais arba kitaip aiškiai pažymėtos; Taisyklių 21 punktą, kuriame nurodyta, jog šuliniai, šurfai ir kitos panašios iškasos turi būti uždengti dangčiais, skydais arba aptverti; aptvarai, apsaugantys nuo kritimo iš aukščio, turi būti ne žemesni kaip 1,1 m, su porankiu viršuje, 0,15 m aukščio ištisine papėdės juosta apačioje ir 0,5 m aukštyje nuo pakloto paviršiaus – su viduriniu tašeliu, arba būtina naudoti kitas lygiavertes apsaugos priemones. Dėl to kilo nelaimingas įvykis, kai UAB „L.“ darbininkas – plataus profilio statybininkas I. S. 2018 m. spalio 13 d. apie 14.40 val. minėtame statybos objekte darbo metu, norėdamas sutrumpinti kelią statybvietėje, už galo pakėlęs vieną iš pastato lauko durų angos apsauginių lentų, perlipęs per kitą lentą (lauko durų anga nebuvo patikimai užtverta pritvirtintomis lentomis, nebuvo įspėjamųjų ženklų, kad vaikščioti draudžiama), prisilaikydamas už lauko sienos, praėjo sienos apšiltinimo plokštės kraštu ir manydamas, kad šalia esanti techninė rūsio šachta (anga į rūsį) yra tvirtai uždengta, nuo minėtos plokštės, peržengdamas tarpą, perlipo ant techninės rūsio šachtos krašto ir, atsistojęs ant techninę rūsio šachtą (angą į rūsį) dengiančios polietileno plėvelės, nukrito iš 4,75 m aukščio ant betoninių grindų, esančių rūsio patalpose, dėl to jam buvo padarytas kūno sumušimas, šis sumušimas pasireiškė dešinės pusės VII–XII šonkaulių lūžiais su abiejų plaučių audinio sumušimo židiniais bei kraujo ir oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, juosmeninių I, II, III ir V slankstelių dešinės pusės skersinių ataugų lūžiais, dauginiais dubens kaulų lūžiais su gaktinės sąvaržos visišku plyšimu bei dubens žiedo vientisumo suardymu. Sužalojimai vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2.   Kasaciniu skundu nuteistojo L. L. gynėja advokatė J. Kalėdaitė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 6 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų nepripažino. Apeliacinės instancijos teismas neatidžiai ir atmestinai įvertino apeliacinio skundo argumentus, dėl visų nepasisakė ir paliko visas abejones dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nepaneigė L. L. apeliacinio skundo argumentų, todėl priėmė nepagrįstą nutartį. Dėl šio teismo padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nuteistojo L. L. apeliacinis skundas buvo nepagrįstai atmestas.

2.2. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Abiejų instancijų teismai baigiamuosius aktus grindė išimtinai tik prielaidomis, taip pažeisdami nurodytą principą, nes L. L. baudžiamoji atsakomybė pritaikyta neturint aiškių ir nedviprasmiškų įrodymų, patvirtinančių, kad jis buvo atsakingas už darbų saugą. Apeliacinės instancijos teismo spėlionėmis grindžiama nutartis priimta iš esmės nukrypus nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų suformuotos nuoseklios praktikos.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų I. Š., O. I. (O. I.), J. G., S. J., D. V., S. Ž., J. P. parodymus, kurie patvirtina, kad nors formalaus pareigų pasiskirstymo tarp dviejų statybos vadovų ir nebuvo (t. y. pareigos ir atsakomybės formaliai sutapo), tačiau faktinis pareigų pasiskirstymas (atskyrimas), lemiantis ir baudžiamosios atsakomybės taikymą, yra neabejotinas. Teismas nepasisakė, dėl kokių priežasčių nesivadovauja kai kurių liudytojų parodymais, pavyzdžiui, I. Š., J. P., o kai kuriuos iš jų, pavyzdžiui, UAB „D.“ darbuotojų, parodymus atmetė nurodydamas niekuo nepagrįstas priežastis, kad, pavyzdžiui, atitinkami liudytojai turėjo per mažai informacijos (nutarties 15 punktas). Visi šie liudytojai patvirtino, kad egzistavo faktinis pareigų pasiskirstymas tarp A. S. ir L. L. ir (ar) kad L. L. nebuvo atsakingas už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų įgyvendinimą. Šių liudytojų parodymai patvirtina, kad L. L. faktiškai objekte nevadovavo, daugiau dirbo biurokratinio pobūdžio darbus, kai kurie iš šių liudytojų vadovais pripažino tik A. S. arba I. Š., o ką veikė L. L., nežinojo. Visi šie asmenys vienaip ar kitaip faktiškai prisidėjo prie šachtos, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, statybos (išskyrus J. P.), todėl abejoti jų parodymais nėra jokio pagrindo. Be to, tokius parodymus davė ir nukentėjusysis. Tokį darbų pasiskirstymą patvirtino tiek A. S., tiek L. L..

2.4. Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų liudytojų, vienaip ar kitaip faktiškai prisidėjusių prie šachtos, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, statybos (I. Š., O. I., J. G., S. J., D. V., S. Ž.), parodymus. Tačiau teismas interpretavo šių parodymų turinį padarydamas liudytojų parodymams iš esmės prieštaraujančią išvadą, jog neva byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti aiškią išvadą, kad abu statybos vadovai buvo lygūs, atsakomybės tarp jų nebuvo padalintos, todėl kiekvienas iš jų yra atsakingas ir už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų įgyvendinimą (nutarties 16 punktas). Taip teismas pritempė parodymų turinį, siekdamas nuteisti L. L.. Šiais neleistinais veiksmais teismas viršijo savo įgaliojimus.

2.5. Teismai, nustatydami, kuris iš asmenų (L. L. ar A. S.) buvo atsakingas už darbuotojų saugą objekte, ignoravo istorinius duomenis, kaip iki nelaimingo atsitikimo buvo sprendžiami su darbuotojų sauga susiję klausimai UAB „L.“. Esant tokiai situacijai kaip ši, kai formaliai tų pačių šabloninių dokumentų pagrindu įdarbinti keli asmenys, kurių funkcijos ir atsakomybė yra vienodos, praktiniai pavyzdžiai, kaip iki įvykio buvo sprendžiami su darbuotojų sauga susiję klausimai, atskleidžia šiai bylai itin reikšmingą aplinkybę, kaip faktiškai tų pačių šabloninių dokumentų pagrindu įdarbinti asmenys buvo pasiskirstę savo atsakomybes.

2.6. Iš bylos medžiagos matyti, kad, likus savaitei iki nelaimingo atsitikimo, I. Š. kartu su A. S. sprendė šachtos, į kurią vėliau įkrito I. S., saugumo užtikrinimo klausimą. Spręsdami šį klausimą minėti asmenys atliko šiuos veiksmus: I. Š. iškėlė probleminį klausimą ir pasiūlė šachtą uždengti storomis faneros plokštėmis, gavo A. S. patvirtinimą dėl šachtos uždengimo, įgyvendino A. S. patvirtinimą – įvertino, kad UAB „L.“ storų faneros plokščių, kuriomis būtų galima vaikščioti, neturi, todėl inicijavo jų nupirkimą iš įmonės „Lemora“ (pirkimo užbaigti nepavyko dėl to, kad UAB „L.“ tuo metu neturėjo iš ko apmokėti įmonės „Lemora“ išrašytos išankstinės sąskaitos; iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad UAB „L.“ yra bankrutuojanti), A. S. priėmė sprendimą, kad šachta turi būti uždengta storomis faneros plokštėmis.

2.7. Iš nurodyto praktinio pavyzdžio, kuris vyko maždaug prieš savaitę iki I. S. nutikusio nelaimingo atsitikimo, matyti, kad A. S. buvo atsakingas už sprendimo dėl prevencinių priemonių taikymo darbuotojų saugos srityje priėmimą, o I. Š. atliko šalutinius veiksmus – inicijavo klausimo sprendimą ir įgyvendino A. S. priimtą sprendimą, o L. L. į šio klausimo sprendimą nebuvo įtrauktas. Be to, toks pareigų pasiskirstymas iš esmės atitinka J. P. duotus parodymus. Tuo atveju, jeigu I. Š. arba A. S. būtų manę, kad L. L. turi kokių nors funkcijų ar pareigų, susijusių su šio klausimo sprendimu, jis būtų dalyvavęs kurioje nors iš klausimo sprendimo stadijų, bet L. L. į šio klausimo sprendimą nebuvo įtrauktas ir apie šio klausimo sprendimą išvis nieko nežinojo. Taigi ši praktinė situacija taip pat patvirtina, kad faktiškai už darbų saugą objekte buvo atsakingas A. S., kuris faktiškai priiminėjo sprendimus darbų saugos srityje ir savo kaltę pripažino, o L. L. jokių funkcijų, susijusių su darbų sauga, praktiškai nevykdė. Iš abiejų instancijų teismų sprendimų nėra aišku, kodėl teismai šią praktinę situaciją, kuri atskleidžia funkcijų pasidalijimą tarp asmenų, ignoravo. Tokia situacija reiškia esminį BPK normų pažeidimą, nes L. L. nuteistas už funkcijas, kurių faktiškai jis nevykdė.

2.8. Pirmiau nurodytą pareigų pasiskirstymą taip pat patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad statybos objekte dviejų statinio statybos vadovų būti negali ir kad šiuo konkrečiu atveju turi būti nustatyta, kuris asmuo faktiškai vadovavo objekte, taip pat specialisto paaiškinimai, kad, remiantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu, statybos objekte negali būti dviejų statinio statybos vadovų, ir įsiteisėjęs nuosprendis, kuriame A. S. prisipažino, kad jis buvo atsakingas už darbų saugą ir turėjo ją kontroliuoti. Nepaisydamas to, nutartyje teismas padarė liudytojų parodymams ir kitiems bylos medžiagoje esantiems įrodymams iš esmės priešingą išvadą ir nurodė, kad iš apklaustų asmenų parodymų visumos bei rašytinės medžiagos nėra pagrindo išvadai, kad tokias pareigas faktiškai vykdė tik A. S. (nutarties 15 punktas). Susidaro įspūdis, kad ši išvada daroma vertinant ne byloje esančius įrodymus, o kitus įrodymus, kurių nėra byloje. Jei apeliacinės instancijos teismas būtų tinkamai įvertinęs visus įrodymus, būtų padaręs išvadą, kad L. L. nebuvo atsakingas už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų įgyvendinimą, nes už šios funkcijos atlikimą buvo atsakingas tik A. S..

2.9. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas skirtingų asmenų atžvilgiu tas pačias faktines aplinkybes vertino skirtingai. Pavyzdžiui, motyvuodamas apie atsakomybės UAB „D.“ netaikymą teismas nurodė, kad situacija statybos aikštelėje buvo kintanti (per angą buvo keliamos statybinės medžiagos), dėl to kartais reikėdavo pašalinti šachtos aptvėrimus (nutarties 17 punktas). Nepaisant to, motyvuodamas atsakomybės L. L. taikymą, teismas faktine aplinkybe, kad situacija statybos aikštelėje buvo kintanti, nebesivadovavo ir teigė priešingai, t. y. kad L. L. iki nelaimingo atsitikimo turėjo daug laiko imtis priemonių saugumui užtikrinti, bet to nepadarė (nutarties 18 punktas). Taip padaryti proceso pažeidimai, dėl kurių ta pati faktinė aplinkybė skirtingų asmenų atžvilgiu buvo įvertinta skirtingai, nenurodant jokių tokį skirtingą vertinimą pateisinančių priežasčių.

2.10. Teismas, vertindamas I. Š. atsakomybės klausimą, nutarties 20 punkte padarė dvi išvadas: pirma, kad darbdavio įgalioto asmens funkcijų ir teisių aprašas buvo identiškas ir statybos vadovams, ir statybos darbų vadovui; antra, kad šių dviejų pozicijų pareiginiai nuostatai saugos klausimais akivaizdžiai skyrėsi. Teismas nurodė, kad I. Š. pareiginiuose nuostatuose nenustatyta atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų vykdymo kontrolę. Ir dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad I. Š. neatsakingas už įvykusį nelaimingą atsitikimą. Iš tokios teismo pozicijos nėra aišku, kodėl teismas selektyviai pasirinko vertinti tik vieno I. Š. funkcijas ir atsakomybę nustatančio dokumento turinį, kodėl teismas laikė, kad UAB „L.“ direktoriaus įsakymu patvirtintame Darbdavio įgalioto asmens (padalinio vadovo) funkcijų ir teisių apraše (toliau – Aprašas) nurodytos funkcijos turi mažesnę teisinę galią arba teisinės galios išvis neturi. Iš Aprašo 25 punkto matyti, kad I. Š. turėjo pareigą nustatyta tvarka organizuoti profesinės rizikos vertinimą, naudojamų kolektyvinių ir individualiųjų saugos priemonių patikrinimus. Tai iš esmės paneigia teismo padarytą išvadą, kad I. Š. nebuvo atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą. Be to, šią teismo padarytą išvadą paneigia ir paties I. Š. duoti parodymai, kuriais jis parodė, kad likus savaitei iki nelaimingo atsitikimo jis ėmėsi veiksmų, siekdamas užtikrinti saugumą prie šachtos, į kurią vėliau įkrito nukentėjusysis. Taigi teismas byloje esančius įrodymus vertino selektyviai ir vieniems iš jų suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, bet nutartyje nepaaiškino tokio vertinimo priežasčių.

2.11. Abiejų instancijų teismai visiškai neįvertino aplinkybės, ar įvykio metu atsakingiems už darbų saugą asmenims buvo sudarytos realios sąlygos kompetentingai vykdyti jiems priskirtas pareigas užtikrinant saugų darbą, taip pat nepateikė jokių motyvų, kurie paaiškintų, kodėl šios aplinkybės nebuvo vertinamos. Kasacinės instancijos teismo praktikoje (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-268/2014, 2K-70-222/2015, 2K-225-788/2022) nurodoma, kad, pripažįstant darbdavio įgaliotus asmenis nusikalstamos veikos, nurodytos BK 176 straipsnyje, subjektais ir nustatant jų kaltumą, vertinama, ar jiems buvo sudarytos realios sąlygos kompetentingai vykdyti jiems priskirtas pareigas užtikrinant saugų darbą.

2.12. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad L. L. nėra tinkamas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 176 straipsnio 1 dalyje, subjektas, nes jis faktiškai nebuvo atsakingas už darbų saugą. Įvykio dieną tame pačiame objekte buvo paskirti du statybos vadovai, kurių funkcijos analogiškos: A. S. buvo paskirtas 2018 m. balandžio 3 d. UAB „L.“ įsakymu, o L. L. – 2018 m. liepos 16 d. įsakymu. Jų analogiškas funkcijas apibrėžė UAB „L.“ statybos vadovo pareiginiai nuostatai Nr. 29. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Statybos įstatymu ir objektyviais įrodymais – specialisto išvada ir specialisto paaiškinimais, statybos objekte gali būti tik vienas statybos vadovas. Todėl tik vienas iš asmenų – A. S. ar L. L. galėjo būti faktiškai atsakingas už darbų saugą statybos objekte. Be to, nagrinėjamoje situacijoje dėl kilusio įvykio nėra L. L. kaltės, nes jis neprisidėjo prie šachtos, į kurią įkrito nukentėjusysis, statybos, kadangi tuo metu statybos objekte dar nedirbo. Iki L. L. paskyrimo tiek formaliai, tiek praktiškai šias pareigas ėjo A. S. ir I. Š.. Teismų išvada, kad L. L. nusikalstamą veiką pradėjo daryti 2018 m. birželio 27 d., t. y. tuo metu, kai nedirbo objekte ir faktiškai jame nebuvo, yra nepagrįsta. Be to, L. L. įvykio dieną buvo kasmetinėse atostogose, todėl objektyviai negalėjo atlikti jokių veiksmų, dėl kurių būtų išvengta I. S. nutikusio nelaimingo atsitikimo. Taigi nėra nė vieno nusikalstamos veikos, nustatytos BK 176 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymio.

2.13. Statybos įstatyme nurodyta, kad statybos objekte gali būti tik vienas statybos vadovas. Dėl šios aplinkybės ginčo nekyla, tai patvirtino specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai. Teismas šios aplinkybės taip pat nekvestionuoja, kaip matyti nutarties 16 punkte. Nepaisant to, iš abiejų instancijų teismų sprendimų matyti, kad tokią Statybos įstatymo nuostatą teismai ignoravo ir laikė, kad objekte funkcijas vykdė du statybos vadovai. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „L.“ dirbo ir daugiau statybos vadovų, kurie buvo įdarbinti analogiškų šabloninių dokumentų pagrindu, iš skundžiamų sprendimų susidaro įspūdis, kad asmenis, kuriems taikoma baudžiamoji atsakomybė, teismai pasirinko atsitiktiniu būdu, nes L. L. nubaustas nepriklausomai nuo to, kad funkcijų, už kurias baudžiamas, faktiškai nevykdė. Esant tokiai situacijai, teismas privalėjo nustatyti, kuris iš asmenų tiksliai vykdė statybos vadovo funkcijas, ir tik jam taikyti teisinę atsakomybę. Šiuo metu toks asmuo jau nustatytas – A. S. pripažino savo kaltę ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo precedentais yra formuojamas ydingas precedentas, kai faktinis funkcijų vykdymas yra nesvarbus, o teismas atsižvelgia tik į formalius įmonės vidinius dokumentus, kurių turiniui darbuotojas jokios įtakos padaryti negali.

2.14. Iš Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 1 ir 11 straipsnių turinio matyti, kad darbdavys turi pareigą įmonėje nustatyti aiškią ir tikslią tvarką dėl darbuotojų saugos, paskirti konkrečius įgaliotus asmenis, o jeigu jų yra ne vienas, – nustatyti kiekvieno funkcijas ir atsakomybę, pavadavimo vienam iš jų nesant darbo vietoje tvarką, taip pat duoti konkrečius pavedimus saugumo užtikrinimo srityje. Tuo atveju, jeigu tokie įgalioti asmenys nepaskirti (arba paskirti netinkamai, pavyzdžiui, iš darbdavio parengtų dokumentų nėra galimybės nustatyti jų konkrečių funkcijų, pareigų ir jų pasidalijimo), atsakomybė turėtų kilti ne visiems asmenims, kuriems darbdavys nesugebėjo parengti aiškių ir nedviprasmiškų dokumentų, o pačiam darbdaviui (darbdavio vardu veikiančiam vadovui). Nagrinėjamu atveju UAB „L.“ dokumentai, reguliavę darbų saugą, buvo netvarkingi, parengti atmestinai, neatitiko faktinės situacijos. Analogiškų (šabloninių) dokumentų pagrindu objekto statybos vadovais buvo paskirti du asmenys, kurių funkcijos pagal UAB „L.“ parengtus vidinius dokumentus dubliavosi ir buvo neaiškios. Dokumentuose nebuvo tiksliai apibrėžta, kokias konkrečias funkcijas ir pareigas turi kiekvienas iš minėtų asmenų, kaip jie šiomis pareigomis ir funkcijomis dalijasi, kaip vyksta pavadavimas tuo atveju, jeigu vieno iš asmenų nėra darbo vietoje ir t. t. Be to, tokia dokumentacija neatitiko faktinės situacijos, nes faktiškai už darbuotojų saugą buvo atsakingas A. S., o L. L. vykdė kitas su darbuotojų sauga nesusijusias funkcijas. Taigi šiuo konkrečiu atveju išimtinai darbdavys turėjo pareigą parengti tvarkingą ir aiškią darbo saugos dokumentaciją, kuri atitiktų faktinę situaciją. Jeigu darbdavys šios pareigos nevykdė, atsakomybė pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas turėtų kilti jam. Teismai pareigą parengti tvarkingus ir faktinę situaciją atitinkančius darbo saugos dokumentus nepagrįstai perkėlė darbuotojui, nes jį kaltu laikė išimtinai netvarkingų ir faktinės situacijos neatitinkančių dokumentų pagrindu. Taip buvo iš esmės pažeistos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatos, ypač 11 straipsnio reikalavimai. Be to, likus savaitei iki nelaimingo atsitikimo, darbdavio įgaliotas ir faktiškai už darbuotojų saugą atsakingas asmuo A. S. buvo priėmęs sprendimą taikyti prevencines priemones dėl šachtos, į kurią įkrito I. S., – buvo vykdomas storų faneros plokščių pirkimas, jomis dar iki nelaimingo atsitikimo buvo planuota uždengti šachtą. Pirkimas nebuvo užbaigtas, nes bendrovė neturėjo iš ko sumokėti. Taigi abiejų instancijų teismai laikė, kad darbdavio įgalioti asmenys darbų saugos prevencines priemones turėtų įgyvendinti iš savo asmeninių lėšų. Tokia pozicija iš esmės pažeidžia Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis.

2.15. Abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į L. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, t. y. rizikingą nukentėjusiojo elgesį. I. S. rizikingas elgesys pasireiškė tuo, kad jis, siekdamas sutrumpinti kelią, patraukė atitvarus, apie metrą sudarantį atstumą ėjo 25 cm pločio polistirenu ir nuo jo krašto šoko ant plėvele uždengtos šachtos angos, į šią įkrito ir patyrė sužalojimų. Tokie I. S. atlikti veiksmai reiškia pažeidimą, kurį suprato pats nukentėjusysis. Tai patvirtina I. S. duoti parodymai, kuriais jis patvirtino, kad atitvarus suprato kaip draudimą ir kad informacija apie toje vietoje esančią šachtą jam buvo žinoma (tai reiškia, kad I. S. suvokė gresiantį pavojų ir vis tiek rizikavo siekdamas sutrumpinti kelią), specialisto paaiškinimai, kurie patvirtina, kad tokie I. S. veiksmai yra pažeidimas. Be to, I. S. buvo pasirašytinai supažindintas su saugos reikalavimais objekte, tačiau jis, nepaisydamas prisiimtų pareigų elgtis apdairiai bei atsargiai statybos aikštelėje ir ilgametės plataus profilio statybininko patirties, šių pareigų nesilaikė. Taigi I. S. sužeidimus lėmė rizikingas ir taisykles pažeidžiantis elgesys. Atsižvelgiant į tai, ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė turi būti pripažinta ir į ją atsižvelgtina tuo atveju, jeigu L. L. nebūtų išteisintas. Ši aplinkybė taip pat turėjo būti vertinama nustatant priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį. Tačiau teismai šios aplinkybės tinkamai neįvertino ir nepaaiškino, kodėl jos nevertino.

2.16. Ši byla negali būti laikoma sudėtinga ar didelės apimties, tačiau ikiteisminis tyrimas, pradėtas 2018 m. spalio 23 d., buvo tęsiamas 20 mėnesių dėl nepriklausančių nuo nuteistojo aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga, nėra daug nuteistųjų, proceso trukmė, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas 2021 m. spalio 28 d., negali būti pateisinama. Konstatavus pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, skiriama bausmė gali būti švelninama neperžengiant BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuota kaltininko veika, sankcijos ribų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2011, 2K-186-942/2015, 2K-147-677/2015), arba gali būti skiriama švelnesnė, nei sankcijoje nustatyta, bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), jei, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-192/2011). Teismui nutarus, kad L. L. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje, yra visos aplinkybės paskirti švelnesnę nei sankcijoje nustatytą bausmę, kuri atitiktų teisingumo principą.

3.   Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į nuteistojo L. L. gynėjos advokatės J. Kalėdaitės kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasaciniame skunde nepašalintomis abejonėmis dėl nuteistojo L. L. veiksmų yra laikomos ne likusios abejonės, o liudytojų parodymai, patvirtinantys, kad L. L. realiai nebuvo atsakingas už darbų saugą statomame objekte, neatliko su šia funkcija susijusių realių veiksmų, daugiau dirbo su projektais, t. y. išimtinai jo nekaltumą grindžiantys įrodymai. Tokie vieni iš įrodymų, teismo įvertinti ir kitais, bylos nagrinėjimo procese paneigtais, įrodymais, negali būti laikomi nepašalintomis abejonėmis. Kasaciniame skunde analizuojami ir cituojami nuteistojo nekaltumą įrodantys liudytojų parodymai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka antrą kartą, atliko įrodymų tyrimą: apklausė liudytoją J. P., surašiusią nelaimingo atsitikimo darbe aktą, specialistą T. Dėjų, nukentėjusįjį ir nuteistąjį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs gautus duomenis, juos lygino su kitais byloje esančiais įrodymais: UAB „L.“ direktoriaus įsakymais, reglamentuojančiais ne tik nuteistojo L. L. ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. S., bet ir I. Š. funkcijas, pastarasis atliko statybos darbų vadovo funkcijas; analizuodamas ir vertindamas šio liudytojo pareigų atlikimą kaip galimą įtaką nagrinėjamam įvykiui, apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino ir byloje esančių liudytojų parodymus dėl nuteistojo L. L. faktiškai atlikto darbo, t. y. įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, pašalino visus byloje esančius neaiškumus ir abejones dėl nuteistojo veiksmų ir priežastinio ryšio su įvykio pasekmėmis.

3.3. Dalies liudytojų parodymai, kuriais jie parodė, kad nuteistasis faktiškai neatliko jokių su darbų sauga susijusių darbų, nes dirbo daugiau su projektais, o darbų saugą vykdė tik A. S., nepaneigia byloje esančių įrodymų – UAB „L.“ direktoriaus įsakymų, kuriais L. L. ir A. S. funkcijos darbų srityje nebuvo atskirtos. Iš liudytojo Ž. D. parodymų matyti, kad bendrovėje buvo du statybos vadovai, kurie oficialiai nebuvo pasiskirstę pareigomis, jų pareigos buvo lygiavertės. Iš kitų byloje esančių duomenų matyti, kad L. L. buvo žinoma, jog šachta, į kurią įkrito nukentėjusysis I. S., ilgą laiką buvo atvira, ir jis, kaip statybos vadovas ir atsakingas asmuo už darbų saugą bendrovėje, turėjo imtis priemonių, kad nelaimingas įvykis neįvyktų, todėl L. L. atsakomybės nešalina ir skunde nurodyta aplinkybė, kad jis likus savaitei iki nelaimingo atsitikimo nedalyvavo I. Š. ir A. S. pokalbyje derinant šachtos uždengimo klausimus.

3.4. Iš byloje esančių įrodymų – L. L., A. S. parodymų matyti, kad šachta, į kurią įkrito I. S., prieš kurį laiką buvo aptverta, tačiau tai trukdė vykdomiems darbams, todėl aptvėrimai buvo pašalinti. Tačiau byloje nustatyta, kad apsauginių aptvėrimų nenaudojimas ir buvo pagrindinė sąlyga nelaimingam atsitikimui kilti. Nelaimingo atsitikimo darbe akte nurodyta, kad priežastys, lėmusios nelaimingą atsitikimą, buvo nenustatyti judėjimo keliai, neįrengtos stabilios kolektyvinės saugos priemonės arba kitaip nepažymėtos pavojingos zonos. Taigi, kintant statybos situacijai objekte – esant būtinybei pasinaudoti šachtos anga atliekant statybos darbus, L. L. turėjo užtikrinti statybvietėje tinkamą darbo vietų išsidėstymą, atsižvelgdamas į priėjimo prie šių darbo vietų sąlygas ir nustatydamas judėjimo kelius bei zonas.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad su šachta susijusių ir prie jos vykusių darbų saugą užtikrino abu bendrovės vadovai – A. S. ir L. L., jų pareigos buvo lygiavertės ir oficialiai atskirtos nebuvo. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad abiejų statybos vadovų funkcijos buvo vienodos, nė vienas jų neturėjo viršenybės, todėl abiejų neveikimas priežastiniu ryšiu susijęs su įvykio pasekmėmis, tačiau UAB „L.“ dokumentai, susiję su statybos vadovų funkcijų parengimu, įtakos įvykiui neturėjo. Nustačius UAB „L.“ vidaus dokumentų neatitiktį įstatymų reikalavimams, jos vadovams galėtų būti taikoma kitos rūšies atsakomybė, tačiau įtaka nelaimingam atsitikimui nėra nustatyta.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad nukentėjusiojo veiksmais buvo pažeista Plataus profilio statybininko saugos ir sveikatos instrukcija, nors šie veiksmai ir prisidėjo prie nelaimingo įvykio kilimo, tačiau nebuvo būtina sąlyga ir pagrindinė priežastis, dėl ko nukentėjusysis nukrito į šachtą. Įvertinus šio teismo motyvus dėl bausmės skyrimo L. L. ir paskirtą baudą, darytina išvada, kad ji atitinka padarytą nusikalstamą veiką, jos pasekmes, taip pat ir nukentėjusiojo elgesį. Nesutiktina su skundo teiginiu dėl ilgos proceso trukmės, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta daug įvairių ikiteisminio tyrimo veiksmų, atlikti specialių žinių reikalaujantys tyrimai. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs protingumo principą, L. L. skyrė švelnesnę, nei nustatytas 385 MGL dydžio bausmės vidurkis, bausmę – 100 MGL dydžio baudą, šios bausmės, net ir įvertinus baudžiamojo proceso trukmę, nėra pagrindo švelninti.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.   Nuteistojo L. L. gynėjos advokatės J. Kalėdaitės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5.   Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis ne bet kokiomis, o šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016).

6.   Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame keliami ne tik kasacinės instancijos teisme nagrinėtini teisės taikymo klausimai, bet yra kvestionuojamas teismų atliktas liudytojų I. Š., O. I., J. G., S. J., D. V., S. Ž., J. P. parodymų bei kitų įrodymų vertinimas, aptariamas minėtų parodymų ir kitų įrodymų turinys ir pateikiamos kitokios išvados, nei padarė abiejų instancijų teismai. Skunde taip pat nurodomi argumentai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, pavyzdžiui, argumentai dėl I. Š. ir A. S. veiksmų, derinant šachtos saugumo užtikrinimo klausimą savaitę iki įvykio. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinio skundo teiginiai ir argumentai, susiję su įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

7.   Nors kasaciniame skunde keliami klausimai ir dėl liudytojo I. Š., kuris nagrinėjamoje byloje nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, baudžiamosios atsakomybės, atsižvelgiant į BPK 255 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, šie kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalyje bei 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų ir BK 176 straipsnio 1 dalies taikymo

8.   Kaip nurodoma kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų nepripažino. Kasatorė, pateikdama skunde savą įrodymų vertinimą, neigia abiejų instancijų teismų nustatytą aplinkybę, kad abiejų statybos vadovų A. S. ir L. L. pareigos buvo vienodos ir kad jiems abiem, kaip statybos vadovams, kyla atsakomybė dėl nelaimingo atsitikimo, kurio metu nukentėjusysis I. S. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti.

9.   BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-149-648/2023, 2K-100-719/2024).‏‏‎ Nagrinėjamoje byloje nė vienas iš pirmiau nurodytų atvejų nenustatytas.

10. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodo kasatorė, neatmetė liudytojų I. Š., O. I., J. G., S. J., D. V., S. Ž., J. P. parodymų, kurie, anot kasatorės, patvirtina, kad abu statybos vadovai faktiškai buvo pasiskirstę pareigas. Apeliacinės instancijos teismas juos vertino ir vertinimo procese darė išvadas. Tuo tarpu šių parodymų vertinimas ne taip, kaip nurodo kasatorė, nėra šių parodymų turinio iškraipymas. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, vykdydamas kasacinės instancijos teismo nurodymą ištaisyti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus, šis teismas pateikė sisteminį ne tik liudytojų I. Š., O. I. ir J. G., bet ir liudytojo Ž. D., kuris buvo abiejų statybos vadovų tiesioginis vadovas, nuteistojo bei nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. S., taip pat nukentėjusiojo I. S. parodymų vertinimą. Šiuos asmenų parodymus apeliacinės instancijos teismas gretino su kita įrodymų rūšimi – dokumentais: UAB „L.“ direktoriaus įsakymu, kuriuo L. L. buvo paskirtas statybos vadovu ir darbdavio įgaliotu asmeniu organizuoti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencinių priemonių įgyvendinimą, statybos vadovo pareiginiais nuostatais, kuriuose aptartos statybos vadovo pareigos, funkcijos ir atsakomybė, taip pat pažyma, patvirtinančia, kad L. L. buvo atestuotas darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais (nutarties 14 punktas), ir padarė išvadą, kad abu – tiek A. S., tiek L. L. – buvo statybos vadovai, kurie atlikdavo jiems priskirtas funkcijas: vertindavo atliktus darbus, juos pasirašytinai priimdavo, abu dalyvaudavo pasitarimuose, be kita ko, tardavosi ir dėl saugos klausimų. Nustatyta, kad atsakomybės ribos tarp jų nebuvo padalytos, todėl kiekvienas iš jų buvo atsakingas už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų įgyvendinimą.

11. Apeliacinės instancijos teismas neatmetė (kaip nepagrįstai nurodoma kasaciniame skunde) liudytojų UAB „D.“ darbuotojų S. J., D. V. ir S. Ž. parodymų, tačiau motyvuotai nurodė, kodėl nelaiko jų lemiančiais, darydamas išvadą dėl nuteistojo L. L. pareigų. Teismas darė išvadą, kad UAB „D.“ įgalioti asmenys negalėjo nurodyti reikšmingų aplinkybių dėl asmenų, kurie buvo atsakingi už saugą įmonėje „L.“; nors jie ir nurodė, jog A. S. buvo statybos vadovas, su juo bendraudavo dėl atliekamų darbų, tačiau UAB „D.“ per gana trumpą laiko tarpą konkrečioje vietoje atliko tik nedidelę dalį darbų, todėl šios įmonės įgaliotų asmenų parodymų apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, spręsdamas dėl atsakingų asmenų už saugą statybos objekte, nesuabsoliutino.

12. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismai nuteistojo kaltę grindė ne prielaidomis, o surinktų, ištirtų, įrodymais pripažintų, tarpusavyje neprieštaraujančių ir vienas kitą papildančių duomenų visetu.

13. Nors kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, t. y. netinkamai atliko pareigą, nurodytą BPK 320 straipsnio 3 dalyje, sutikti su šiuo teiginiu nėra pagrindo. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas ją patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje nurodoma, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-296-942/2018, 2K-59-628/2023).

14. Susipažinus su nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu, matyti, kad jame buvo keliami šie esminiai klausimai: 1) ar L. L. buvo atsakingas už darbų saugą, įskaitant ir tai, ar jis gali atsakyti už laikotarpį, kai dar nebuvo paskirtas į pareigas; 2) ar nelaimingo atsitikimo pagrindinė priežastis nebuvo nukentėjusiojo elgesys; 3) ar nustatytos neturtinės žalos dydis yra pagrįstas. Į  šiuos klausimus, įvykdydamas ir kasacinės instancijos teismo nurodymus, apeliacinės instancijos teismas atsakė ir pateikė išsamias bei motyvuotas išvadas.

15. Apeliacinės instancijos teismas įvertino L. L. paskyrimo statybos vadovu datos aplinkybę ir atitinkamai pakeitė nusikalstamos veikos padarymo laiko aplinkybę, t. y. nustatė, kad L. L. laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 16 d. (būtent 2018 m. liepos 16 d. UAB „L.“ direktoriaus įsakymu L. L. buvo paskirtas statybos vadovu bei darbdavio įgaliotu asmeniu dėl darbuotojų saugos ir sveikatos objekte, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas) iki 2018 m. spalio 13 d. kilusio įvykio pažeidė privalomus darbų saugos norminių teisės aktų reikalavimus (nutarties 29 punktas). Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis būtų atlikęs darbus aukštyje, konstatavo, jog teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios darbo vietos įrengimą ir darbų atlikimą aukštyje, nesusijusios su nagrinėjamu nelaimingu atsitikimu, todėl pakeitė aplinkybes, susijusias su atitinkamų teisės aktų nuostatų pažeidimu, atitinkamai pakeisdamas įrodytomis pripažintas aplinkybes kitomis, t. y. nustatydamas, kad buvo pažeisti Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktai, Nuostatų 16.2 punktas, Taisyklių 10 ir 21 punktai (nutarties 22–26, 29 punktai).

16. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino apeliaciniame skunde nurodytą su L. L. atostogų laikotarpiu susijusią aplinkybę, o būtent – nors įvykio dieną L. L. objekte nedirbo, o nuo 2018 m. spalio 15 d. iki 2018 m. spalio 19 d. jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos, nelaimingas įvykis kilo ne dėl staiga darbo vietoje pasikeitusios situacijos ar tą dieną atliekamų konkrečių darbų ir su jais susijusių saugos aplinkybių, o dėl to, kad gana ilgą laiko tarpą šachta buvo atvira ir ši situacija statybos vadovui L. L. buvo žinoma.

17. Apeliacinės instancijos teismas taip pat vertino nukentėjusiojo veiksmus. Įvertinus nukentėjusiojo I. S. elgesį byloje, nustatyta, kad nukentėjusiojo veiksmai nebuvo būtina sąlyga ir pagrindinė priežastis, dėl ko nukentėjusysis įkrito į rūsio šachtą. Darydamas šią išvadą, apeliacinės instancijos teismas vertino paties nuteistojo parodymus ir nustatė, kad nuteistojo parodymai, jog durų anga neva buvo užkalta lentomis ir užtverta sunkiomis kopėčiomis, o nukentėjusysis išardė buvusias apsaugos priemones ir tik tada praėjo pro duris, neatitiko tikrovės. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos liudytojos J. P. parodymų nustatyta, kad durys buvo užtvertos sukryžiuotomis, neprikaltomis lentomis (nukentėjusiojo veiksmai yra nurodyti ir nelaimingo atsitikimo darbe akte). Apeliacinės instancijos teisme taip pat apklaustas ir ekspertas T. Dėjus, iš jo parodymų nustatyta, kad durų angos užtvėrimas nėra svarbus nagrinėjamo įvykio kontekste; šiuo atveju turėjo būti apsauginis aptvėrimas angai, kuri būtų saugojusi visus šalia angos patenkančius žmones; šachtos anga buvo neaptverta.

18. Šiame kontekste atsakytina ir į kasacinio skundo argumentus dėl, anot kasatorės, rizikingo nukentėjusiojo elgesio. Kaip rizikingą nukentėjusiojo elgesį kasatorė nurodo tokius jo veiksmus: nukentėjusysis, siekdamas sutrumpinti kelią, patraukė atitvarus, apie metrą sudarantį atstumą ėjo 25 cm pločio polistirenu ir nuo jo krašto šoko ant plėvele uždengtos šachtos angos, į šią įkrito ir patyrė sužalojimų.

19. Iš abiejų instancijų teismų nustatytų ir įrodytomis pripažintų aplinkybių matyti, kad kasatorės nurodomos aplinkybės, jog nukentėjusysis patraukė atitvarus ir šoko ant uždengtos šachtos angos, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Byloje nustatyti šie nukentėjusiojo veiksmai: jis, eidamas link vandenvietės atsigerti, nuo pastato durų angos patraukė vieną lentą, kitą perlipo ir, išėjęs pro angą, toliau ėjo apšiltinimo plokštės kraštu; priėjęs rūsio šachtą, žengė nuo apšiltinimo plokštės ant šachtos krašto ir, užlipęs ant plėvelės, įkrito į rūsį. Kaip jau minėta pirmiau, šis nukentėjusiojo elgesys nebuvo nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo darbe priežastis ir pagrindinė sąlyga. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai turėjo vertinti nukentėjusiojo veiksmus kaip L. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, t. y. rizikingą nukentėjusiojo elgesį, tačiau, atsižvelgiant į pirmiau teismų nustatytus nukentėjusiojo faktinius veiksmus, nėra pagrindo vertinti juos kaip rizikingą nukentėjusiojo elgesį.

20. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kuri padaryta įvertinus byloje surinktus įrodymus, kad esminė aplinkybė, dėl ko įvyko nelaimingas atsitikimas, buvo tai, jog įmonėje nebuvo nustatyti saugūs priėjimo keliai iki vandenvietės ar draudžiamos vaikščioti vietos, nukentėjusysis nebuvo supažindintas su saugiais vaikščiojimo takais, kurių, kaip nurodė nuteistasis L. L., nebuvo dėl nuolat besikeičiančios situacijos statybvietėje. Taigi nukentėjusysis ar bet kuris kitas darbuotojas, eidamas ir kitu keliu, taip pat būtų galėjęs laisvai patekti prie nesaugios šachtos, kuri nebuvo pakankamai iškilusi nuo žemės paviršiaus, nebuvo jokių jos aptvėrimų, ir būtų galėjęs įkristi į šachtos vidų. Būtent UAB „L.“ įgaliotų asmenų, be kita ko, ir L. L., pareiga buvo pasirūpinti fizinių aptvėrimų, kurie realiai pašalintų galimybes užlipti ant šachtos kraštų, įrengimu. Tokių priemonių nebuvimas kaip tik ir leido nukentėjusiajam patekti ant šachtos ir užlipti ant šios angos, tai ir buvo esminė nelaimingo įvykio priežastis. Įrengus tinkamas atvirą šachtą apsaugančias priemones ir nukentėjusiajam link vandenvietės einant tuo pačiu ar kitu keliu, nelaimingas įvykis nebūtų kilęs.

21. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo nustatytos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ir į nukentėjusiojo elgesį ir nustatė, kad nėra objektyvaus pagrindo daryti išvadą, jog priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra neproporcinga nustatytiems sužalojimams, nukentėjusiojo ilgalaikiam gydymui ir išgyvenimams (nutarties 34 punktas).

22. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, atlikęs įrodymų tyrimą, apeliacinį skundą išnagrinėjo ne formaliai, o išsamiai, pašalino visas buvusias abejones, pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliaciniame skunde ir kasacinės instancijos teismo nutartyje, kuria byla grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, iškeltų klausimų. Byloje nebuvo pagrindo vadovautis in dubio pro reo principu, nes baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai turi būti aiškinamos tik tos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo rungtyniškame procese metu, naudojantis BPK nustatytomis duomenų rinkimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109-628/2022, 2K-199-719/2022, 2K-43-594/2023, 2K-83-719/2024). Atitinkamai nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad buvo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 320 straipsnio 3 dalies pažeidimai ir juolab kad jie būtų esminiai.

23. BK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui, pažeidusiam Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme ar kituose teisės aktuose nustatytus darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija).

24. Šios nusikalstamos veikos objektas – saugios darbo sąlygos, užtikrinančios darbuotojų gyvybės ir sveikatos apsaugą. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 12 punkte nurodyta, kad darbuotojų sauga ir sveikata – visos prevencinės priemonės, skirtos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta. Iš BK 176 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad teisės aktų, kuriuose nustatyti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai, pažeidimai turi būti tokie, kurie sukeltų atitinkamus padarinius. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl įrodytomis pripažintose aplinkybėse nurodytų teisės aktų pažeidimų įvyko nelaimingas atsitikimas, kuris apibrėžiamas kaip įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį, atliekant darbo funkcijas ar būnant darbo vietoje, dėl kurio darbuotojas patiria žalą sveikatai ir netenka darbingumo nors vienai dienai arba dėl kurio darbuotojas miršta, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 21 punktas). Šio nelaimingo atsitikimo metu nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

25. Viso proceso metu gynyba nesutiko, kad L. L. yra tinkamas aptariamos nusikalstamos veikos subjektas. Šiuo aspektu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, svarbu išsiaiškinti, ar buvo paskirtas ar paskirti už darbuotojų saugą ir sveikatos reikalavimus atsakingas asmuo ar asmenys. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai motyvuotai nustatė, kad atsakingais asmenimis buvo paskirti du statybos vadovai – nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas A. S. ir nuteistasis L. L.. Tai reiškia, kad L. L. yra tinkamas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 176 straipsnio 1 dalyje, subjektas.

26. Byloje nustatyta, kad, pradėjęs eiti statybos vadovo pareigas, L. L. buvo susipažinęs su statybos technologiniu projektu, aiškiai matė esamą situaciją statybos aikštelėje ir paliktą atvirą šachtą, o iki nelaimingo įvykio buvo pakankamai laiko imtis priemonių saugumui užtikrinti. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad, esant tokiai situacijai, L. L. privalėjo arba stabdyti atliekamus darbus, arba iš karto imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas prie šachtos dirbančių ir kitų laisvai prieiti galinčių darbuotojų saugumas. Atitinkamai, nesiėmus jokių veiksmų, kyla atsakomybė dėl kilusio nelaimingo atsitikimo. Be kita ko, kaip minėta pirmiau, įvykio dieną L. L. neatostogavo ir nors objekte nedirbo, tačiau nelaimingas atsitikimas kilo ne dėl įvykio dieną susiklosčiusių aplinkybių, o dėl kurį laiką trukusio teisės aktų pažeidimo, pasireiškusio tuo, kad šachta, į kurią įkrito nukentėjusysis, nebuvo atitverta, dėl ko būtų sudaryta kliūtis ant jos patekti. Kaip teisingai konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuris paliktas galioti apeliacinės instancijos teismo nutartimi, L. L. nenumatė, kad dėl jo neveikimo gali kilti pavojingų padarinių, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo darbo patirtį bei asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti, t. y. nusikalstamą veiką jis padarė neatsargia kaltės forma.

27. Taigi L. L. neveikimas, pasireiškęs nusikalstamu nerūpestingumu, kaip tinkamai taikydami baudžiamąjį įstatymą – BK 176 straipsnio 1 dalį – nustatė abiejų instancijų teismai, priežastiniu ryšiu yra susijęs su nelaimingu atsitikimu, todėl tai sudarė pagrindą jį pripažinti nusikalstamos veikos subjektu.

Dėl proceso trukmės ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

28. Kasaciniame skunde keliamas ir pernelyg ilgo proceso, atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga, klausimas, tai, anot kasatorės, sudaro pagrindą švelninti L. L. paskirtą bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu.

29. Atsakydama į šiuos argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir pagal formuojamą Lietuvos teismų praktiką, galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu, o su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pavyzdžiui, taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99, ir kt.). Pažymėtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-87-942/2017, 2K-269-719/2019).

30. Kaip teisingai nurodo kasatorė, ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje pradėtas 2018 m. spalio 23 d. (1 t., b. l. 1), pranešimas apie įtarimą L. L. įteiktas 2020 m. gegužės 20 d., šios dienos nutarimu jam paskiriant kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojant nepasišalinti iš gyvenamosios vietos (4 t., b. l. 47–48, 53–55). Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu teismui perduota 2020 m. liepos 29 d. (5 t., b. l. 33), o apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2021 m. spalio 28 d. (6 t., b. l. 83–123). Tai reiškia, kad L. L. įtariamojo statusą turėjo tik kiek daugiau nei du mėnesius, o kaltinamojo – apie vienerius metus tris mėnesius. Be kita ko, byloje nenustatyta, kad L. L. būtų buvusios taikytos neviešo pobūdžio procesinės prievartos priemonės. Byloje kaltinimai buvo pareikšti dviem asmenims, teisiamuosiuose posėdžiuose apklausti septyni liudytojai, specialistas. Duomenų, kad bylos nagrinėjimas būtų užsitęsęs ar kad teismas būtų nepagrįstai delsęs nagrinėti bylą ir pan., byloje nėra. Be to, atsižvelgtina į tai, kad bylos, kuriose asmenys kaltinami padarę nusikalstamą veiką, nurodytą BK 176 straipsnio 1 dalyje, yra sudėtingos dėl nagrinėjamų klausimų, kuriems išspręsti būtinos specialios, specifinės toje srityje žinios.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, neturi pagrindo daryti išvadą, kad baudžiamasis procesas ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme truko pernelyg ilgai ir dėl to buvo pažeista L. L. teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Atitinkamai nėra pagrindo spręsti ir dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo L. L. gynėjos advokatės Justinos Kalėdaitės kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                            Rima Ažubalytė

Tomas Šeškauskas

Sigita Jokimaitė