TA-659-520/2021

Administracinė byla Nr. TA-659-520/2021 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00361-2020-8 Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė: I.

1.  Pareiškėjas J. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba, VST, atsakovo atstovas), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.  Pareiškėjas paaiškino, kad 2019 m. lapkričio 7 d. buvo konvojuojamas iš Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus (toliau – ir Kauno NTI-PN). Konvojavimo sąlygos buvo apgailėtinos, nežmoniškos, visuomet jis turėjo sėdėti ant kieto pagrindo. Pareiškėjas teigė, kad dėl vietos trūkumo kelionės metu kuprinę turėjo laikyti ant kelių. Konvojų automobiliai buvo nešvarūs, purvini, niekas jų nevalė, stiklai buvo nučiupinėti, buvo šiukšlių. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netvarkingo automobilio ne kartą reiškė pretenzijas, bet į jas nebuvo reaguojama.

3.  Pareiškėjas paaiškino, kad konvojavimo metu buvo demonstruojami šaunamieji ginklai bei mojuojama guminėmis lazdomis, tai sukeldavo neigiamų emocijų, baimę. Kelionės metu ne kartą teko šlapintis į plastikinį butelį, kadangi nebuvo suteikiama galimybė pasinaudoti tualetu. Automobiliuose nebuvo saugos diržų ir rankenų, už kurių būtų galima laikytis, taip pat nebuvo jokios ventiliacijos, dienos šviesos.

4.  Pareiškėjas teigė, kad konvojavimo sąlygos jam sukėlė diskomfortą, nepatogumų, baimę, stresą, dvasinių kančių, pažeminimą, sumenkinimą, sveikatos sutrikimų, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią turi atlyginti atsakovas.

5.  Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6.  Atsakovas paaiškino, kad konvojavimas yra tik ginkluotas asmenų lydėjimas ir pristatymas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą, vykdant kompetentingų įstaigų priimtą sprendimą dėl asmens pristatymo į paskirties punktą. Pareiškėjas skunde nedetalizavo konvojavimo aplinkybių, skunde nurodytiems teiginiams pagrįsti nepateikė įrodymų.

7.  Atsakovas nurodė, kad VST pareigūnai konvojavo pareiškėją planinio konvojaus maršrutu ir pareiškėjo konvojavimas užtruko 2 val. 15 min. Pareiškėjo konvojavimo metu naudotas specialusis automobilis atitiko teisės aktų reikalavimus, konvojuoti skirtam specialiajam automobiliui išduoti jo eksploatacijai reikalingi dokumentai, kurie patvirtina jo tinkamumą žmonėms pervežti ir atitiktį saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Pareiškėjo konvojavimo metu naudota transporto priemonė buvo tinkama konvojuoti ir konvojuojamų asmenų pervežimams vykdyti, jame įrengta tinkama apšvietimo, šildymo sistemos, ventiliacijos sistema, tiekianti lauko orą, konvojuojamiesiems pagal higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos individualios sėdimos vietos su atlošais (kėdės). Nenustatyta, kad specialiosios paskirties automobilio kamerose, skirtose konvojuojamiesiems pervežti, esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis.

8.  Atsakovas teigė, kad visam VST specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikties Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialiosios paskirties automobilių kamerose, skirtose konvojuojamiesiems pervežti, esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis.

9.  Atsakovas paaiškino, kad VST užtikrina, jog specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius) arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. VST pareigūnams konvojuojant pareiškėją specialiosios paskirties transportu nebuvo viršytas nustatytas leidžiamas pervežti asmenų skaičius, nurodytas automobilių registracijos liudijimuose. Teisės aktai nereglamentuoja specialiųjų automobilių kamerų, skirtų pervežti konvojuojamuosius, ploto standartų (normatyvų), vienam konvojuojamam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Specialiojo automobilio, skirto konvojuojamųjų pervežimui, kėbulo kamerose nėra atliekamas suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymas – konvojuojamieji lydimi iš priėmimo punkto į perdavimo punktą, užtikrinant ginkluotą apsaugą. Sėdimos vietos bei kameros specialiuosiuose automobiliuose techniškai įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus.

10.     Atsakovo teigimu, VST konvojavo pareiškėją tik specialiaisiais automobiliais, kuriuose konvojuojamiesiems įrengtos individualios sėdimosios vietos su atlošais (kėdės), todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Specialiuosiuose automobiliuose sėdimosios vietos yra techniškai įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Konvojavimo taisyklių 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra numatyta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamajam asmeniui. Reikalavimas prisegti kiekvieną konvojuojamąjį asmenį saugos diržais yra įtvirtintas tik Konvojavimo taisyklių 163 punkte, jeigu asmuo konvojuojamas kitomis transporto priemonėmis. Pagal Tarybos direktyvos Nr. (77/541/EEB) dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių saugos diržus ir keleivio apsaugos sistemas, suderinimo 15 priedą, saugos diržų įrengimas N2 tipo transporto priemonių, kuriomis buvo vykdomas konvojavimas, kėbule neprivalomas. Kadangi visos VST naudotos specialiosios transporto priemonės, skirtos asmenims pervežti, registruotos teisės aktų nustatyta tvarka, atitinka techninius reikalavimus, o saugos diržus numato ir įrengia gamintojas, VST, konvojuodama pareiškėją specialiosiomis transporto priemonėmis, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

11.     Atsakovas nurodė, kad pareigūnai turėjo teisę nešioti ginklus ir esant pagrindui juos naudoti, jog galėtų užtikrinti saugų asmenų, kuriems vykdomas suėmimas ar laisvės atėmimo bausmė, pristatymą į paskirties punktus. Pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių dėl bauginimo ginklu ar kitų tyčinių pareigūnų veiksmų, todėl skundo teiginiai, kad pareigūnai demonstravo kovinius ginklus ir specialiąsias priemones, ir dėl to pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala, nėra pagrįsti.

12.     Atsakovas paaiškino, kad konvojuojamieji planinių konvojų metu į tualetą vedami tik pasikeitimo punktuose ir pačių prašymu. Konvojaus viršininkas įrašo tai į kelionės žiniaraštį. Įvertinus pareiškėjo konvojavimo dokumentus nustatyta, kad konvojuojamieji buvo vedami į tualetą pasikeitimo punktuose. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui konkretaus konvojavimo įvykio metu prašant pareigūnų nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti tualetu pasikeitimo punkte, tokių duomenų skunde nenurodė ir pareiškėjas. Pareiškėjas skunde šių aplinkybių nedetalizavo, skundų konvojaus viršininkui ar pareigūnui dėl jo netenkinančių sąlygų neteikė, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo teisės ribojimo pasinaudoti tualetu vertintini kaip deklaratyvūs.

13.     Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teisės ir teisės aktų reikalavimai VST vykdyto pareiškėjo konvojavimo metu nebuvo pažeisti. Atsakovas taip pat nurodė, kad VST vado 2008 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. V-441 „Dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų sveikatos priežiūros organizavimo tvarkos“ 26 punkte, 2013 m. rugsėjo 13 d. įsakymo Nr. 47V-596 „Dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų sveikatos priežiūros organizavimo tvarkos patvirtinimo pakeitimo“ 18 punkte ir 2014 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 47V-248 „Dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų sveikatos priežiūros organizavimo tvarkos patvirtinimo pakeitimo“ pakeitimo“ 15 punkte nustatyta, kad vykdant Lietuvos Respublikos higienos normas, sveikatos priežiūros specialistai atlieka specialiosios paskirties transporto, skirto suimtiesiems ir nuteistiesiems asmenims konvojuoti, planinę ir neplaninę dezinfekciją. Priežiūrą vykdantys atsakingi darbuotojai turi atitinkamą medicininį išsilavinimą, bendruomenės slaugytojo statusą bei sanitarinio darbo licencijas. Esant tokiai teisinei situacijai šie darbuotojai turi teisę ir galimybes pasirinkti ir naudoti būtinas priemones bei medžiagas atlikdami konvojavimo automobilių higieninę ir sanitarinę priežiūrą. Prieš pradedant konvojavimą, remiantis Konvojavimo taisyklių 145 punktu, konvojaus viršininko nurodymu konvojaus viršininko padėjėjas ar vienas iš konvojuotojų privalomai patikrina specialiojo automobilio būklę, jo tinkamumą konvojavimui atlikti. Apie tai atliekamas įrašas konvojaus dokumentuose. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 126.4 punktu, konvojuojamieji privalo konvojavimo metu palaikyti švarą kamerose (specialiajame transporte, laikinojo sulaikymo kamerose). Taigi pareiga palaikyti švarą konvojavimo metu yra nustatyta konvojuojamiems asmenims. Pervežant konvojuojamuosius specialiosiomis transporto priemonėmis VST konvojaus pareigūnai užkardo bet kokį pastebėtą režimo pažeidimą. Pastebėjęs režimo pažeidimą (šiukšlinimą), pareiškėjas privalėjo informuoti konvojaus pareigūnus. Konvojavimo dokumentuose nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skundo argumentą dėl konvojavimo nešvariais automobiliais. VST neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl švaros užtikrinimo konvojuoti skirtuose automobiliuose. Konvojavimo taisyklių 137 punkte įtvirtinta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai.

14.     Atsakovas nurodė, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra ne vienintelis galimas asmens galbūt pažeistų teisių gynimo būdas. VST neturi duomenų, kad pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų raštu ar žodžiu būtų teikęs skundus. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nepateikia jokių duomenų, patvirtinančių jam atsiradusios neturtinės žalos faktą, jos dydį, taip apribodamas atsakovo galimybę tinkamai atsikirsti į skunde nurodytas aplinkybes.

II.

15.     Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė.

16.     Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, aptardamas Konvojavimo taisyklių 3, 109, 145–147 punktų nuostatas, Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų, patvirtintų Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479, Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimų, patvirtintų Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290, nuostatomis, nurodė, kad konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Teismas nustatė, kad šiuo atveju pareiškėjas 2019 m. lapkričio 7 d. buvo konvojuojamas specialiuoju automobiliu „Iveco“ (valstybinis Nr. KUF 708). Kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai, nuteistųjų apskaitos žurnalų išrašai patvirtina, kad konvojuojant pareiškėją, automobilyje konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis, nei transporto priemonių registracijos liudijimuose nurodytų sėdimų vietų skaičius. Teismas nurodė, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Kadangi konvojavimo trukmė nėra ilga, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga. Nenustatęs, kad automobilyje buvo pervežama daugiau asmenų nei juose įrengta sėdimų vietų, teismas pareiškėjo argumentus dėl vietos trūkumo atmetė.

17.     Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl ventiliacijos konvojavimo automobiliuose nebuvimo, netinkamo apšvietimo, nurodė, kad VST tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Teismas, įvertinęs matavimo protokolus, nustatė, kad konvojavimo automobilio, naudoto pareiškėjui pervežti, apšvietimas, ventiliacija, temperatūra iš esmės atitiko Konvojavimo taisyklių 146 punkte nustatytus reikalavimus, jokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą, teismas nenustatė. Išduotos konvojavimo automobilio Techninės apžiūros rezultatų kortelė bei valstybės įmonės Regitros transporto priemonėms išduotas registracijos pažymėjimas patvirtina, kad automobilis, kuriuo buvo etapuojamas pareiškėjas, atitinka techninius reikalavimus.

18.     Teismas, įvertinęs Konvojavimo taisyklių 146 punkto, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių 196 punkto reikalavimus, nurodė, kad saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti, todėl VST neteisėtų veiksmų ar neveikimo, neįrengus automobiliuose saugos diržų konvojuojamiems asmenims, nenustatė.

19.     Teismas nenustatė, kad pareiškėjas teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų, byloje nėra duomenų arba atitinkamų įrašų kelionės žiniaraščiuose apie tai, jog pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, sveikatos pablogėjimo būtų kreipęsis į konvojų konvojavimo metu ar iš karto po jo, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų sukeltų sveikatos sutrikimų būtų kreipęsis į pataisos įstaigų sveikatos priežiūros specialistus.

20.     Teismas nurodė, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad konvojuojamieji asmenys buvo vedami į tualetą, todėl pareiškėjo pretenzijas atmetė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, jog konvojavimo automobilis jo konvojavimo metu buvo nešvarus, jame buvo šiukšlių, o VST pateiktuose kelionės žiniaraščiuose pastabų ar skundų dėl švaros automobiliuose nenurodyta. Teismas sprendė, kad konvojuojamų automobilių švara priklauso nuo konvojuojamųjų higienos įgūdžių bei elgesio konvojavimo metu, todėl pareiškėjo argumentus dėl nešvarių konvojavimo automobilių bei juose buvusių šiukšlių atmetė.

21.     Pasisakydamas dėl pareiškėjo pretenzijų, kad jo teisės buvo pažeistos, nes pareigūnai demonstravo viešai šaunamuosius ginklus bei buvo grasinama guminėmis lazdomis, teismas nurodė, kad Konvojavimo taisyklėse įtvirtinta, kad konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Dėl to pareigūnai turėjo teisę nešiotis ginklus, kad galėtų užtikrinti saugų asmenų pristatymą į paskirties punktus. Teismas sprendė, kad VST pareigūnai, konvojavimo metu būdami su ginklais, konvojavimo tvarką reglamentavusių teisės normų nepažeidė, todėl pareiškėjo teiginius, nesant byloje jokių konkrečių aplinkybių dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, dėl jo žeminimo ir kt., vertino kaip abstrakčius.

22.     Teismas, nenustatęs jokių VST neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, atmetė.

III.

23.  Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 26 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

24.  Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu, teigia, kad skundžiamos aplinkybės buvo pagrįstos teisės aktų nuostatomis bei teismų praktika. Teismas be sąlygų ir neginčijamai palaikė atsakovo poziciją, kadangi nepripažino pažeidimais pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių.

25.  Pareiškėjas teigia, kad teismas nesivadovavo teisės aktais, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, suformuota teismų praktika, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neobjektyviai, nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas rėmėsi teismų praktika, kuri palankesnė atsakovui, tai patvirtina teismo šališkumą. Be to, teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio, 56 straipsnio 7 dalies, 78 straipsnio 1 dalies, 80 straipsnio 1 dalies ir 86 straipsnio nuostatų, dėl to teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu ir turi būti panaikintas, o skundas patenkintas.

26.  Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27.  Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo abstrakčiais ir klaidinančiais, neatitinkančiais objektyvių faktinių aplinkybių teiginiais dėl VST vykdyto konvojavimo. Atsakovas teigia, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo išdėstyti teiginiai yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio pasakojimais ir nepatvirtinti jokiais objektyviais, įrodomąją galią turinčiais duomenimis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ir skunde išvardija teisės aktus ir bendro pobūdžio citatas, tiesiogiai nesusijusias su keliamu ginču, bet nedetalizuoja konvojavimo faktinių aplinkybių.

28.  Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai, iš kurių kildinamas neturtinės žalos padarymo faktas, yra abstraktūs ir deklaratyvūs. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktus kelionės žiniaraščius, automobilių registracijos dokumentus bei automobilių techninės apžiūros rezultatų ataskaitas, pagrįstai sprendė, kad specialusis konvojavimo transportas eksploatuojamas techniškai tvarkingas, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl jo konvojavimo iš esmės netinkamomis sąlygomis laikytini nepagrįstais.

29.  Atsakovas nurodo, kad pareigūnai laikėsi teisės aktuose nustatytų konvojavimo reikalavimų, nustatytos konvojavimo tvarkos, todėl pareiškėjas dėl VST vykdyto jo konvojavimo jokios neturtinės žalos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme nepatyrė. Teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, priimdamas motyvuotą bei pagrįstą sprendimą, materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė, todėl nėra jokio pagrindo naikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja: IV.

30.  Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo J. S. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

31.  Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jo patirtos neturtinės žalos, kuri jam turi būti atlyginta pagal CK 6.271 straipsnį, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad nenustatyta viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nustatytų CK 6.271 straipsnyje, – valstybės institucijos (Viešojo saugumo tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėta veika (neveikimas).

32.  Pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neobjektyviai, nevisapusiškai ir šališkai išnagrinėjo bylą, nesivadovavo teisės aktais ir teismų praktika, be sąlygų palaikė atsakovo poziciją, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

33.  Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34.  Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

35.  Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, kad teismas neobjektyviai įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, palaikė atsakovo poziciją ir dėl to buvo šališkas, nesivadovavo teisės aktų nuostatomis, teismų praktika, tačiau pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kokias jo skunde nurodytas aplinkybes teismas įvertino neteisingai ar apskritai neįvertino.

36.  Teisėjų kolegija pažymi, kad konvojuojamų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, pagal kurias konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju automobiliu, kuris atitiko techninius, saugos ir higienos reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atidžiai ir visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo konvojavimo sąlygas, nenustatė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ar aplinkybių, kad konvojavimo metu kaip nors būtų pažeistos pareiškėjo teisės, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, bei konstatavo, kad konvojuojant pareiškėją buvo laikytasi teisės aktų reikalavimų.

37.  ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

38.  Pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.

39.  Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkintas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde apibendrintai teigia, kad konvojavimo atveju sąlygos buvo netinkamos, jis patirdavo diskomfortą, nervinį stresą, baimę ir pan., tačiau nepateikia jokių argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo atliktą pareiškėjo konvojavimo sąlygų vertinimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad dėl šių ar kitų jo nurodytų netinkamų konvojavimo sąlygų pareiškėjas būtų skundęsis Konvojavimo taisyklių nustatyta tvarka konvojaus viršininkui. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo apeliacinio skundo jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais nepagrindžia.

40.  Byloje esantys dokumentai (Techninės apžiūros rezultatų kortelė, transporto priemonių registracijos pažymėjimas, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus matavimo protokolai; kt.) įrodo VST specialiojo transporto atitikimą teisės aktuose nustatytiems reikalavimams.

41.  Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus pripažino nepagrįstais, paneigtais byloje esančiais įrodymais, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

42.  Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teismas byloje buvo šališkas.

43.  Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti VST veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

44.  Šiuo aspektu pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

45.  Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.  Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius     Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė