A-792-789/2022

Administracinė byla Nr. A-792-789/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03814-2020-3 Procesinio sprendimo kategorija 27.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 14 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovui Lietuvos kriminalinės policijos biurui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.    Pareiškėjas E. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – ir Biuras) 2020 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 38-S-9116 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Biurą atsakyti į pareiškėjo keliamus klausimus prašymuose; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.    Pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. rugsėjo 29 d. pateikė Biurui prašymą (toliau – ir Prašymas), kuriame prašė: 1) atsakyti, kada ir kokiu pagrindu buvo pradėtas pareiškėjo slaptas sekimas ir kada buvo baigtas; 2) kada ir kokiu pagrindu buvo pradėta pareiškėjo slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas ir kada buvo baigta; 3) atsakyti, kokiems pareiškėjo mobiliojo ryšio telefono numeriams buvo taikoma slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas; 4) kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu Biuro pareigūnai priskyrė pareiškėjui nurodomą telefono numerį; 5) prašo atsakyti dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. nutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo sankcionuoti slapti patekimai į pareiškėjo gyvenamąsias patalpas, kokiais dokumentais, kokiu teisiniu bei faktiniu pagrindu teismas sankcionavo slaptus patekimus į svetimas patalpas, kuriame pareiškėjas negyveno nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 23 d.

3.    Pareiškėjas teigė, kad Biuro Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų. Jis nurodė, kad Sprendimas neatsako į visus pareiškėjo keliamus klausimus, taip pat Sprendime nenurodyta apskundimo tvarka. Pareiškėjas pažymėjo, kad Biuro pozicija prieštarauja jų pačių priimamiems sprendimais ir klaidina pareiškėją. Tokiu pagrindu Biuras sąmoningai apriboja pareiškėjo teisę gauti jam reikalingą informaciją.

4.    Pareiškėjas pažymėjo, kad Biuras, nepateikdamas pareiškėjui atsakymo į visus keliamus klausimus, pažeidė pareiškėjo pamatines teises, kurios yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje. Jis nurodė, jog VAĮ nuostatos numato prašymų (klausimų) pateikimo tvarką, jų priėmimą įstaigose, registravimą, nagrinėjimą bei atsakymų į prašymus pateikimo tvarką. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija bei VAĮ leidžia pareiškėjui kreiptis į Biurą ir iš jo gauti reikalingą informaciją.

5.    Pareiškėjas paaiškino, kad, nors pareiškėjo baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) yra išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, tačiau šie nuosprendžiai 2020 m. birželio 12 d. buvo apskųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacine tvarka (byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas teigė, kad jo kasacinis skundas yra priimtas nagrinėti žodinio proceso tvarka. Todėl pareiškėjo Prašyme pateikti klausimai bei atsakymai į juos būtini kasacinio skundo nagrinėjimui. Biuras nepagrįstai atsisako pateikti motyvuotus atsakymus, šiuo pagrindu užkerta pareiškėjo teisę į tinkamą gynybą, teisingą teismą bei teisingą procesą baudžiamojoje byloje.

6.    Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas Biuras nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

7.    Atsakovas paaiškino, kad VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Biuro Sprendime nurodyti priimto sprendimo motyvai, teisiniai pagrindai, kuriais vadovaujantis prašymas buvo paliktas nenagrinėtas. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas daug kartų kreipėsi į Biurą, teikdamas prašymus dėl informacijos, susijusios su minėtu ikiteisminiu tyrimu ir baudžiamąja byla. Tačiau pareiškėjo Prašyme keliami klausimai yra susiję su vykdyta kriminaline žvalgyba ir ikiteisminiu tyrimu, o tai reiškia, kad visi šie klausimai turėjo būti ir buvo sprendžiami baudžiamosios bylos nagrinėjimo teismuose metu. Pareiškėjas savo skunde kelia klausimus, kurie jau buvo išnagrinėti teismuose, dėl kurių jau yra priimti apkaltinamieji nuosprendžiai. Biuras savo žinioje neturi baudžiamosios bylos. Todėl Biuras darė išvadą, kad Sprendimo turinys pareiškėjui turėjo būti suprantamas ir aiškus, tai atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus.

8.    Biuras nurodė, kad kadangi Sprendimas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių viešojo administravimo srityje, jis negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, todėl byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtinas teismo, todėl ši administracinė byla turėtų būti nutraukta.

9.    Biuras pažymėjo, kad pareiškėjas nėra kriminalinės žvalgybos subjektas ar kitas, Kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) 19 straipsnio 4-5 dalyse nurodytas asmuo. Pareiškėjo prašoma informacija apie jo atžvilgiu vykdytus kriminalinės žvalgybos veiksmus reikalinga jam asmeniniais tikslais, todėl jis, kaip privatus fizinis asmuo, nepatenka į KŽĮ 19 straipsnyje nurodytų subjektų, galinčių gauti apibendrintą informaciją, ratą, todėl pareiškėjo prašoma pateikti informacija negali būti pateikta nei pagal KŽĮ, nei pagal Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatas.

10.  Biuras teigė, kad Sprendimas yra teisėtas, o atliktas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme ir jų metu surinktų ir pateiktų įrodymų vertinimas neturėtų būti atliekamas administraciniame teisme.

II.

11.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 19 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2020 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 38-S-9116 ta apimtimi, kuria nurodomi ikiteisminio tyrimo ir / ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme aspektai, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

12.  Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Biuro Sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas buvo paliktas nenagrinėtas, kadangi su juo susijęs ikiteisminis tyrimas yra baigtas ir byloje yra priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis. Teismas nurodė, kad Sprendimas ta apimtimi, kurioje nurodyti ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo aspektai, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo administraciniame teisme dalyku, todėl ši bylos dalis nutrauktina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktas).

13.  Teismas nurodė, kad VAĮ 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog visi viešojo administravimo subjektai teikia asmenims įstatymų nustatytą viešojo administravimo subjekto turimą informaciją. Nagrinėjamu atveju Biuras, ginčijamu Sprendimu atsakydamas pareiškėjui į jo Prašymą, veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl jo veikla privalo atitikti iš atsakingo valdymo kylančius imperatyvus. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas prašė pateikti informaciją, todėl pateikiant atsakymą Biuras privalėjo pateikti informaciją arba nurodyti atsisakymo tai padaryti priežastys. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas darė išvadą, kad atsakovo pateiktas atsakymas į Prašymą atitiko šiuos reikalavimus.

14.  Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra konstatavęs, kad atsakingo valdymo principas įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016). Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju yra aktualios Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 35 punkte numatyta, kad atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jų turinį. Pareiškėjas pateikė Prašymą pateikti informaciją, todėl, remiantis Taisyklių 35.2 punktu, į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys. Teismas konstatavo, jog atsakovo pateiktas atsakymas į Prašymą atitiko numatytas Taisykles.

15.  Teismas pažymėjo, kad, sistemiškai aiškinant KŽĮ 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teigtina, jog kriminalinės žvalgybos informacija gali būti teikiama bet kuriam iš KŽĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų, nepriklausomai nuo to, ar ši informacija įslaptinta nustatyta tvarka, tik tuo atveju, kai prašančio subjekto kriminalinės žvalgybos informacijos (ar jos pagrindu parengtos apibendrintos informacijos) gavimo tikslai sutampa su KŽĮ 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais šios informacijos naudojimo būdais. Minėtos nuostatos vienareikšmiškai įpareigoja kriminalinės žvalgybos subjektus ar jų veiklą kontroliuojančias ir koordinuojančias institucijas (t. y. Biurą) teikti kriminalinės žvalgybos informaciją valstybės institucijoms ir asmenims, kurie nevykdo kriminalinės žvalgybos, tik griežtai nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, KŽĮ 19 straipsnio 5 dalyje vartojama sąvoka „kiti asmenys“ nereiškia neapibrėžto asmenų rato, o tik asmenis (pareigūnus), valdžios institucijas, kuriems vykdant tarnybines, nesusijusias su kriminalinės žvalgybos vykdymu, funkcijas iškilo objektyvi būtinybė susipažinti su apibendrinta informacija, parengta kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neveikia kriminalinę žvalgybą vykdančių institucijų vardu, nėra kriminalinės žvalgybos subjektas ar kitas KŽĮ 19 straipsnio 4–5 dalyse nurodytas asmuo, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas, kaip privatus fizinis asmuo, nepatenka į KŽĮ 19 straipsnyje nurodytų subjektų, galinčių gauti apibendrintą informaciją, ratą, todėl tokia informacija negalėjo būti pateikta nei pagal KŽĮ, nei pagal Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatas.

16.  Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamo Sprendimo motyvai yra aiškūs, Sprendimas yra pagrįstas teisiniais ir faktiniais argumentais.

17.  Teismas darė išvadą, kad, netenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, netenkintas ir jo prašymas dėl įpareigojimo atsakyti į Prašyme pateiktus klausimus.

III.

18.  Pareiškėjas E. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skundo argumentus. Pareiškėjas pažymi, kad prašoma informacija jam reikalinga kasacinio skundo nagrinėjimui ir jo pagrindams pagrįsti. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų reikalavimų.

20.  Pareiškėjas akcentuoja, kad Sprendimu Biuras neatsakė į jo klausimus, be to, Sprendime nenurodyta apskundimo tvarka.

21.  Pareiškėjas pažymi, kad, nors šioje administracinėje byloje minima baudžiamoji byla jau yra išnagrinėta Lietuvos Respublikos teismuose, tačiau jis mano, kad baudžiamoji byla yra išnagrinėta netinkamai, nesąžiningai bei neobjektyviai, todėl jo Prašyme pateikti klausimai bei atsakymai į juos būtini siekiant ginti savo pažeistas teisės tarptautinėse institucijose (Europos Žmogaus Teisių Teisme, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete). Anot pareiškėjo, atsakovas nepagrįstai atsisakė pateikti motyvuotus atsakymus, šiuo pagrindu pareiškėjui užkirsta teisė į tinkamą gynybą bei teisingą teismą.

22.  Pareiškėjas mano, kad jam nėra suprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas jo Prašyme keliamus klausimus siejo su KŽĮ. Jo nuomone, iš keliamų klausimų pobūdžio aiškiai matyti, kad klausimai nesietini su KŽĮ, į juos gali būti atsakyta VAĮ nustatyta tvarka.

23.  Pareiškėjas akcentuoja, kad iš Sprendimo aiškiai matyti, jog Biuras nepateikė atsakymo ne dėl KŽĮ normų, o dėl to, kad baudžiamojoje byloje yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris yra įsiteisėjęs, todėl Prašymas buvo paliktas nenagrinėtas. Todėl, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, mėgindamas pateisinti Biuro veiksmų neteisėtumą, mėgino juos pateisinti KŽĮ. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nesistengė administracinės bylos išnagrinėti tinkamai, nešališkai ir objektyviai, vadovaujantis ABTĮ normomis.

24.  Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neobjektyvus, turintis šališkumo požymių, neišsamus, neobjektyvus, iškreipiantis teisės aktais nustatytą reguliavimą, prieštaraujantis suformuotai teismų praktikai. Anot pareiškėjo, teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams, teisės aktams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apaugos konvencijai.

25.  Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

26.  Atsakovo nuomone, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių argumentų, kodėl teismo sprendimas yra neteisėtas. Pareiškėjas iš viso nepasisako dėl teismo sprendimo dalies, kuria buvo nutraukta administracinės bylos dalis dėl skundo reikalavimų.

27.  Atsakovo įsitikinimu, Biuras Sprendime aiškiai nurodė, kad pareiškėjo keliami klausimai susiję su ikiteisminiu tyrimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir baudžiamosios bylos nagrinėjimu kelių instancijų teismuose. Taigi Sprendime aiškiai nurodyti priimto sprendimo motyvai, teisiniai pagrindai, kuriais remiantis pareiškėjo prašymas paliktas nenagrinėtas.

28.  Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui buvo išaiškinta, kad Prašyme keliami klausimai yra išnagrinėti teismuose ir priimti apkaltinamieji nuosprendžiai. Kaip jau buvo minėta, baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 24 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pareiškėjas nuteistas 9 metams ir 6 mėnesiams laisvės atėmimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 29 d. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nuosprendį paliko galioti. Pareiškėjas skunde kelia klausimus, kurie jau buvo išnagrinėti teismuose, ir dėl kurių jau yra priimti apkaltinamieji nuosprendžiai. Anot atsakovo, pareiškėjui buvo paaiškinta, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 238, 270, 290 straipsniuose išdėstytomis nuostatomis, proceso šalių prašymus nagrinėja teismas, o ne ikiteisminio tyrimo įstaigos. Vien ta aplinkybė, kad E. N. netenkina Biuro Sprendimo turinys, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakymas neatitinka VAĮ įtvirtinto reguliavimo. Teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo keliamu ginču, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas priėmė neteisingą ar neargumentuotą sprendimą.

29.  Atsakovas taip pat pabrėžia, kad, pagal ABTĮ 17 straipsnį, kriminalinės žvalgybos bylos nėra priskirtinos administracinių teismų kompetencijai.

30.  Atsakovo vertinimu, priešingai, nei teigia pareiškėjas, keliami klausimai yra susiję su Biuro pareigūnų veiksmais atliekant kriminalinę žvalgybą ir įslaptintų dokumentų išslaptinimu, jų pateikimo / nepateikimo prie ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos. Ir tai yra neatsiejama baudžiamosios bylos dalis. Minėti dokumentai buvo įvertinti baudžiamąją bylą nagrinėjančių teismų. Ikiteisminio tyrimo metu tyrimą kuruojantis prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas savarankiškai sprendžia ir vertina, ar surinkta pakankamai duomenų nusikalstamai veiklai tirti ir nagrinėti. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įslaptinta informacija, kai nustatytas įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs, išslaptinama tik įslaptintą informaciją parengusio paslapčių subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu. Anot atsakovo, pareiškėjo minimi dokumentai buvo išslaptinti ar iš dalies išslaptinti Lietuvos apeliaciniam teismui paprašius baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, įvertino ir pasisakė, kad nėra duomenų apie tai, kad, atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, buvo padaryta tuo metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų pažeidimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

31.  Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Biuro Sprendimo, kuriuo pareiškėjo Prašymas paliktas nenagrinėtas, teisėtumo ir pagrįstumo.

32.  Byloje nustatyta, kad:

32.1.    Pareiškėjas kreipėsi į Biurą su 2020 m. rugsėjo 29 d. prašymu, kuriame nurodė, kad jo atžvilgiu 2011 m. spalio 5 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kurio metu jam buvo pareikšti įtarimai padarius nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 249 straipsnio 1-3 dalis ir 260 straipsnio 3 dalį. Ikiteisminis tyrimas baigėsi 2013 m. rugpjūčio 30 d. ir byla perduota teismui. Pareiškėjo atžvilgiu Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 24 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos apeliacinis teismas paliko minėtą nuosprendį nepakeistą. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2020 m. birželio 12 d. pateikė kasacinį skundą baudžiamojoje byloje.

32.2.    Pareiškėjas Prašyme prašė Biuro atsakyti į klausimus, kurie, pareiškėjo teigimu, yra būtini kasacinio skundo nagrinėjimui ir jo pagrindams pagrįsti: 1) kada ir kokiu pagrindu buvo pradėtas pareiškėjo slaptas sekimas ir kada buvo baigtas (nurodyti tikslią datą); 2) kada ir kokiu pagrindu buvo pradėta pareiškėjo slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas ir kada buvo baigta (nurodyti tikslią datą); 3) kokiems pareiškėjo mobiliojo ryšio telefono numeriams buvo taikoma slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas; 4) kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu Biuro pareigūnai priskyrė pareiškėjui nurodomą telefono numerį; 5) prašė atsakyti dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. nutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo sankcionuoti slapti patekimai į pareiškėjo gyvenamas patalpas, kokiais dokumentais, kokiu teisiniu bei faktiniu pagrindu teismas sankcionavo slaptus patekimus į svetimas patalpas, kuriame pareiškėjas negyveno nuo 2011 m. birželio 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 23 d.

32.3.    Biuras, atsakydamas į pareiškėjo Prašymą, Sprendime nurodė, kad Prašyme pateikti klausimai yra susiję su ikiteisminiu tyrimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo baigtas 2013 m. rugpjūčio 30 d. ir kaltinamuoju aktu perduotas į Vilniaus apygardos teismą. 2018 m. gegužės 24 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, šį nuosprendį apskundus apeliacine tvarka, 2020 m. balandžio 29 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Biuras nurodė, kad teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjo kaltė dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų buvo grindžiama neteisėtais būdais gautais, nepatikimais duomenimis, taip pat nebuvo nustatyta, kad, atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, buvo padaryta galiojusių teisės aktų reikalavimų pažeidimų. Vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, Biuras nurodė, kad proceso šalių prašymus nagrinėja teismas, o ne ikiteisminio tyrimo įstaiga, todėl paliko pareiškėjo Prašymą nenagrinėtą.

33.  Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nutraukė administracinę bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Biuro Sprendimą ta apimtimi, kuria nurodomi ikiteisminio tyrimo ir / ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme aspektai, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

34.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir tenkinti jo skundą – panaikinti Biuro Sprendimą, įpareigoti jį atsakyti į pareiškėjo Prašyme nurodytus klausimus, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

35.  Pažymėtina, kad tais atvejais, kai teismas bylos nagrinėjimo metu nustato, jog byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, teismas nutraukia bylą (ABTĮ 103 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A602-2143/2012 konstatavo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos. Asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą (šiuo metu galiojančio ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), teismas turi atsisakyti priimti skundą, kai byla nepriskirtina teismo kompetencijai. Jeigu ši aplinkybė paaiškėja nagrinėjant bylą, teismas turi nutraukti bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu (šiuo metu galiojančio ABTĮ 103 str. 1 p.).

36.  Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės neginčija aplinkybės ir Prašyme aiškiai nurodo (šios pozicijos nuosekliai laikosi ir skunde bei apeliaciniame skunde), kad prašomi pateikti atsakymai į klausimus būtini kasacinio skundo nagrinėjimui ir jo pagrindams pagrįsti.

37.  ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administraciniu ginču laikomas asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Viešojo administravimo sąvoka apibrėžta VAĮ 2 straipsnio 18 dalyje – tai teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas. ABTĮ 18 straipsnyje išvardytos bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai.

38.  Vadovaujantis minėtu teisiniu reglamentavimu, LVAT nuosekliai suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, jog administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia (be kita ko) valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių (žr., pvz., 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-630-624/2017 ir kt.). Teisinis reguliavimas, įtvirtintas Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, lemia, jog administracinių teismų kompetencijai nėra priskirta nagrinėti ginčų, kurie kyla iš teisinių santykių, reglamentuojamų Kriminalinės žvalgybos įstatymo normomis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1856-438/2015, 2018 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-52-1062/2018, mutatis mutandis taip pat žr. 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-522-968/2021).

39.  Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamame Sprendime, kuriuo pareiškėjo Prašymas paliktas nenagrinėtas, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjo Prašyme pateikti klausimai yra susiję su atliktu ikiteisminiu tyrimu, ir pateikiama informacija apie baudžiamąją bylą (priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, jų turinio vertinimą). Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad šios Sprendimo dalies, kurioje nurodomi ikiteisminio tyrimo ir / ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme aspektai, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Biuro Sprendimą ta apimtimi, kuria nurodomi ikiteisminio tyrimo ir / ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme aspektai.

40.  Kita Sprendimo dalimi atsakovas paliko pareiškėjo Prašymą nenagrinėtą, vadovaudamasis tuo, kad, pagal Baudžiamojo proceso kodekso 238, 270, 290 straipsnius, proceso šalių prašymus nagrinėja teismas, o ne ikiteisminio tyrimo įstaiga. Pareiškėjas nesutinka su šia Sprendimo dalimi, nurodydamas, kad iš Prašyme nurodytų klausimų aiškiai matyti, kad klausimai nesietini su KŽĮ, į juos gali būti atsakyta VAĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjas nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas jo Prašyme keliamus klausimus siejo su KŽĮ.

41.  Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjo Prašyme išdėstyti prašymas pateikti informaciją apie ikiteisminio tyrimo metu atliktus veiksmus (sekimą) akivaizdžiai susiję su teisiniais santykiais, susijusiais su baudžiamuoju procesu, be kita ko, teisiniais santykiais, reglamentuojamais Kriminalinės žvalgybos įstatymo normomis. Įvertinus pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo turinį, matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Biurą, siekdamas gauti informaciją, parengtą kriminalinės žvalgybos pagrindu, ir remtis ja baudžiamojoje byloje, nagrinėjamoje pagal priimtą kasacinį skundą.

42.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1856-438/2015 konstatavo, kad, pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 7 punktą, teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas netaikomas informacijai, kurios teikimą reglamentuoja kiti įstatymai. Skundžiamo Sprendimo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo redakcijos 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu dokumentų tvarkymą, teikimą ir skelbimą reglamentuoja kiti įstatymai, šis įstatymas taikomas tiek, kiek kiti įstatymai nenustato kitaip.

43.  Minėtas teisinis reglamentavimas reiškia, kad sprendžiant informacijos, kuri yra surinkta kriminalinės žvalgybos priemonėmis, pateikimo susipažinti asmenims klausimą, turi būti vadovaujamasi Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatomis.

44.  Kriminalinė žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad asmuo, manantis, kad kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai pažeidė jo teises ir laisves, gali apskųsti šiuos veiksmus kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui, o šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais – prokurorui. Asmuo, nesutinkantis su kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo arba prokuroro sprendimu, gali per 20 darbo dienų nuo sprendimo gavimo dienos paduoti skundą apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui. Šie skundai turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Apygardos teismo pirmininko ar jo įgalioto teisėjo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

45.  Kaip buvo pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1856-438/2015, iš šios teisės normos matyti, kad joje yra įtvirtinta speciali ginčų, kurie kyla  žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje, vykdant kriminalinę žvalgybą, tame tarpe ir aptariamos informacijos pateikimo susipažinti asmenims atveju, nagrinėjimo tvarka. Pagal šią tvarką asmuo kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus gali pasirinktinai skųsti kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui arba prokurorui, o pastarųjų sprendimus – apygardos teismo pirmininkui ar jo įgaliotam teisėjui. Šis teisinis reguliavimas savo ruožtu lemia, kad administracinių teismų kompetencijai nėra priskirta nagrinėti ginčų, kurie kyla iš teisinių santykių, reglamentuojamų Kriminalinės žvalgybos įstatymo normomis.

46.  Nors ginčijamame Biuro Sprendime nebuvo remtasi Kriminalinės žvalgybos įstatymu ir nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas savo galbūt pažeistas teises turi teisę ginti, remdamasis Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalimi, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, neturi vadovautis ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais.

47.  Byloje iš esmės nėra ginčo, kad pareiškėjas Prašymu prašo Biuro informacijos, kuri susijusi su ikiteisminio tyrimo metu atliktais kriminalinės žvalgybos veiksmais ir kuri susijusi su baudžiamąja byla. Taigi pareiškėjas siekia gauti šią informaciją, iš esmės keldamas abejones, ar kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti.

48.  Vertinant, ar apžvelgiamais atvejais yra užtikrinama veiksminga asmens teisės į teisminę gynybą apsauga, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra patvirtinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu ir 13 straipsniu garantuojamas teisinės gynybos priemonių, kuriomis galima įgyvendinti EŽTK numatytas teises ir laisves, prieinamumas nacionaliniu lygmeniu, ir nurodęs, kad šios priemonės turi būti veiksmingos praktiškai ir teisiškai (2000 m. gegužės 4 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos sprendimo byloje Rotaru prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28341/95) 67 p.)). Šiuo klausimu EŽTT byloje Drakšas prieš Lietuvą akcentavo, kad asmenims turi būti suteikiamos veiksmingos galimybės ginčyti telefono pokalbių pasiklausymo teisėtumą (2012 m. liepos 31 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo byloje Drakšas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36662/04) 68 p.)).

49.  Šios bylos kontekste pastebėtina, kad EŽTT vertino pagal šiuo metu galiojančią Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalį asmenims, manantiems, jog kriminalinės žvalgybos priemonės pažeidžia jo teises ir laisves, suteikiamą teisę ginčyti kriminalinės žvalgybos priemones dviem etapais – pirmiausia prokurorui, o po to – teismui. 2022 m. sausio 18 d. EŽTT sprendime byloje Adomaitis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 14833/18) išnagrinėjęs klausimą, ar pareiškėjas galėjo veiksmingai ginčyti valdžios institucijų veiksmų ir sprendimų, susijusių su telefono pokalbių pasiklausymu, teisėtumą, nusprendė, kad pareiškėjas turėjo galimybę veiksmingai kreiptis į teismą ir apskųsti jo telefono pokalbių pasiklausymą bei šiuo būdu gautos informacijos panaudojimą. EŽTT pabrėžė, jog susiję apribojimai, visų pirma, turi būti nustatyti įstatyme, o ši sąlyga nagrinėjamu atveju buvo įvykdyta, nes apribojimas buvo pagrįstas Kriminalinės žvalgybos įstatymu. Be to, aptariamą priemonę sankcionavo teismas, todėl leidimas pradėti pareiškėjo telefono pokalbių kontrolę turėjo teisinį pagrindą nacionalinėje teisėje.

50.  Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jeigu pareiškėjas mano, kad kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai pažeidė jo teises ir laisves, jis turi teisę skųsti šiuos veiksmus Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka. Biuras, atsakydamas į pareiškėjo Prašymą, nors ir kitais motyvais, tačiau iš esmės pagrįstai paliko jį nenagrinėtą.

51.  Nagrinėjamu atveju Biuro atsakymas į pareiškėjo Prašymą administraciniame teisme gali būti vertinamas tik ta apimtimi, ar Biuras, kaip viešojo administravimo subjektas, pateikė pareiškėjui atsakymą į jo Prašymą, taip pat ar Biuras yra apskritai kompetentingas nagrinėti pareiškėjo Prašymą.

52.  Biuro Sprendimu buvo atsakyta į pareiškėjo Prašymą, jame buvo išdėstyta su pareiškėjo Prašymu susijusi informacija, taip pat nurodyta, dėl kokių priežasčių pareiškėjo Prašymas paliekamas nenagrinėtas. Kaip jau minėta, pareiškėjas turi teisę kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus skųsti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Biuro atlikti veiksmai, Sprendimu pateikiant atsakymą pareiškėjui, paliekant jo Prašymą nenagrinėtą, neprieštarauja VAĮ nustatytiems reikalavimams.

53.  Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Biuras pagrįstai paliko pareiškėjo Prašymą nenagrinėtą, todėl, nors ir kitais motyvais, iš esmės pritartina pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad nėra pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių teisinių argumentų, kurie sudarytų pagrindą nagrinėjamu atveju susidariusią situaciją vertinti kitaip. Atsižvelgiant į nutarties 45 ir 50 punkte padarytas išvadas ir pareiškėjo inicijuoto ginčo ribas, šioje administracinėje byloje nėra reikšmingi pareiškėjo argumentai, susiję su Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio nuostatų taikymu ir aiškinimu, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus papildomus motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

54.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti iš atsakovo jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, nėra pagrindo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                     Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė