eA-3898-415-2022

Administracinė byla Nr. eA-3898-415-2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00134-2022-7 Procesinio sprendimo kategorija 22.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 16 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

1.  Pareiškėjas T. K. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorės 2021 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 41- 676/21 „Dėl T. K. nušalinimo nuo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas).

2.  Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Įsakymu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Savivaldos įstatymas) 29 straipsnio 8 dalies 6 punktu bei atsižvelgiant į Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2021 m. gruodžio 9 d. rašte Nr. IBPS-S-623531-21 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodytą informaciją apie pareikštus įtarimus padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 1 dalyje, yra nušalintas nuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Eismo organizavimo skyriaus patarėjo pareigų nuo 2021 m. gruodžio 10 d. iki baudžiamojo proceso pabaigos.

2.2. Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Šioje situacijoje VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas yra esminė Įsakymo galiojimo sąlyga, o Savivaldos įstatymo nuostata yra tik bendro pobūdžio, nes pastaroji nesukuria jokių pagrindų priimti būtent tokį sprendimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. gruodžio 22 d. priėmė ir paskelbė nutarimą Nr. KT201-A-N15/20211 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pripažino, kad VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai: „piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai: „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tai sudaro pagrindą skundžiamą Įsakymą panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą, nes Įsakymas buvo grindžiamas Konstitucijai prieštaraujančia teisės norma. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti Įsakymą, kaip neteisėtą iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).

2.3. Įsakymas nėra grindžiamas jokiais kitais pagrindais, išskyrus Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančią teisės normą. Įsakymas neatitinka nei įstatymo viršenybės, nei nepiktnaudžiavimo valdžia, nei proporcingumo principų. Nors VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma prieštaraujančia Konstitucijai buvo pripažinta iš dalies, t. y. tik ta apimtimi, kuria valstybės tarnautojo nušalinimas yra privalomas visais atvejais, visgi Įsakyme nėra nurodyta jokių individualizuotų aplinkybių, kurios galėtų pateisinti pareiškėjo nušalinimą šiuo konkrečiu atveju. Būtent toks teisinis reguliavimas, kuris įtvirtino „blanketinį“ nušalinimą nuo pareigų, visiškai nevertinant konkrečios situacijos aplinkybių, ir buvo viena priežasčių, dėl kurių priimtas Nutarimas.

2.4. Nors Įsakyme nurodyta, kad jis priimtas, atsižvelgiant į Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2021 m. gruodžio 9 d. rašte Nr. IBPS-S-623531-21 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodytą informaciją, tačiau toks teiginys nėra laikytinas pakankamu Įsakymo motyvavimu, nes jis nepaaiškina, kokia informacija ir kokią įtaką ji turi priimtam Įsakymui. Pareiškėjui šis raštas nėra įteiktas, todėl nėra žinomas jo turinys.

3.  Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams.

4.  Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Pareiškėjo skunde minimu Konstitucinio Teismo nutarimu VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai tik iš dalies. 2022 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 41-19/22 ginčijamas Įsakymas (pirmoji jo redakcija) buvo pakeistas ir jo preambulė suformuluota, vadovaujantis VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 157 straipsniu ir atsižvelgiant į 2021 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą Nr. KT201-A-N15/2021 bei tuo pačiu vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 4 d. nutartį Nr. IBPS-V-22662-22. Įsakymo 1 punktas išdėstytas taip: „nušalinu Administracijos Eismo organizavimo skyriaus patarėją T. K. nuo pareigų nuo 2022 m. sausio 4 d. iki 2022 m. liepos 4 d.“ Taigi, dar iki pareiškėjo kreipimosi į teismą Įsakymo pagrindas buvo pakeistas – vietoje iš dalies Konstitucijai prieštaraujančios VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos nurodyta kita – VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, kuri yra teisėta ir galiojanti visa apimtimi.

4.2. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo. Pareiškėjo skundas yra ne tik nepagrįstas, kadangi skunde pateikiami argumentai dėl pakeistos Įsakymo redakcijos, tačiau ir pareiškėjui teisinių pasekmių nebesukeliantis, kadangi teisinis nušalinimo pagrindas buvo pakeistas. Būtent 2022 m. sausio 6 d. Įsakymo redakcija sukelia teisines pasekmes pareiškėjui, kadangi pareiškėjas šiuo metu yra nušalintas pastarosios Įsakymo redakcijos pagrindu. Būtent 2022 m. sausio 6 d. Įsakymo redakcijos panaikinimas (tačiau pareiškėjas to teismo neprašo) galėtų pareiškėjui sukelti teisines pasekmes.

II.

5.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu pareiškėjo T. K. skundą atmetė.

6.  Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad:

6.1. Administracijos direktorė 2021 m. gruodžio 9 d. priėmė Įsakymą Nr. 41-676/21 „Dėl T. K. nušalinimo nuo pareigų“. Įsakymu Administracijos direktorė, vadovaudamasi VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 6 punktu ir atsižvelgdama į Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2021 m. gruodžio 9 d. rašte Nr. IBPS-S-632531-21 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodytą informaciją apie pareikštus įtarimus padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 1 dalyje, nušalino nuo pareigų Administracijos Eismo organizavimo skyriaus patarėją T. K. nuo 2021 m. gruodžio 10 d. iki baudžiamojo proceso pabaigos.

6.2. 2022 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 41-19/22 „Dėl Administracijos direktoriaus 2021 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. 41-676/21 „Dėl T. K. nušalinimo nuo pareigų“ pakeitimo“, Įsakymas (pirmoji jo redakcija) buvo pakeistas. Šio įsakymo preambulė išdėstyta taip: vadovaudamasi VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 6 punktu, Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsniu ir atsižvelgdama į 2021 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą Nr. KT201-A-N15/2021 bei vykdydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 4 d. nutartį Nr. IBPS-V-22662-22, Administracijos direktorė nušalina Administracijos Eismo organizavimo skyriaus patarėją T. K. nuo pareigų nuo 2022 m. sausio 4 d. iki 2022 m. liepos 4 d.

7.  Teismas pažymėjo, kad minėtu Nutarimu VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai tik iš dalies, t. y. tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos. Kadangi atsakovui tapo žinoma apie Nutarimo priėmimą ir paskelbimą, Administracija ginčijamą Įsakymą (VTĮ 40 str. 1 d. 3 p.) pakeitė, išdėstydama jį nauja redakcija – 2022 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 41-19/22 „Dėl Administracijos Įsakymo pakeitimo“ Įsakymas buvo pakeistas, jo preambulėje nurodant, kitus Įsakymo priėmimo pagrindus – VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 6 punktą, BPK 157 straipsnį ir minėtą Nutarimą bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 4 d. nutartį Nr. IBPS-V-22662-22. Teismas pažymėjo, kad būtent Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 4 d. nutartimi pareiškėjas buvo laikinai nušalintas nuo užimamų pareigų 6 mėnesiams.

8.  Teismas darė išvadą, kad teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl Įsakymo, kurio redakcija jau negalioja, kaip individualaus akto panaikinimo, yra negalimas. Pareiškėjo skundžiama Įsakymo redakcija buvo pakeista nauja ir būtent ji sukelia pareiškėjui  teisines pasekmes (ir galėtų būti skundžiama teismui). Tačiau šiuo atveju pareiškėjas teismui nekelia jokių reikalavimų, susijusių su patirtais praradimais dėl jo nušalinimo, todėl nėra jokio pagrindo šioje byloje spręsti dėl galimo pareiškėjo teisių arba įstatymo saugomų interesų pažeidimo.

9.  Įvertinęs skundžiamą Įsakymą bei atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, išanalizavęs pareiškėjo argumentus, teismas konstatavo, kad Įsakymas nenagrinėtinas teisme ABTĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjo skunde nėra teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad jis iš esmės sukėlė (sukeltų) pareiškėjui apibrėžtas / konkrečias / tiesiogines teisines pasekmes, todėl teismas pareiškėjo skundo reikalavimo patenkinti negali, įvertinęs tai, jog visi skundo pagrindai susiję su ankstesne (pirmine) Įsakymo redakcija.

10.  Teismas pažymėjo, kad, nepaisant Nutarimo priėmimo, pareiškėjo nušalinimas buvo galimas esant pakankamam faktiniam pagrindui ir faktinis pagrindas išliko toks pat. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas yra įtariamas galbūt padaręs nusikalstamą veiką, atliekant jam tiesiogiai pavestas funkcijas (korupcinio pobūdžio veikos, susijusios su pareigų vykdymu) ir pareiškėjas dėl to ginčo nekelia.

11.  Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodo teisiškai pagrįstų aplinkybių, jog Įsakymas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, daro įtaką jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teismas konstatavo, kad Įsakymas priimtas teisėtai ir pagrįstai, todėl jo keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III.

12.  Pareiškėjas T. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

13.  Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1.  Teismas skundžiamame sprendime priėjo išvados, kad „teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl Įsakymo, kurio redakcija jau negalioja, kaip individualaus akto panaikinimo yra negalimas“. Pareiškėjas su tokiu teisiniu vertinimu nesutinka ir laikosi pozicijos, kad egzistuoja du teisės aktai: 2021 m. gruodžio 9 d. Įsakymas, kurį pareiškėjas apskundė teismui, ir 2022 m. sausio 6 d. įsakymas, kuris yra naujas dokumentas ir kurio pareiškėjas teismui neskundė. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas išleido naują dokumentą (2022 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. 41-19/22 „Dėl Administracijos Įsakymo pakeitimo“), nereiškia, kad ankstesnis 2021 m. gruodžio 9 d. Įsakymas ir jo pareiškėjui sukelti teisiniai padariniai išnyko ar tapo nebeaktualūs. Priešingai, nuo 2021 m. gruodžio 10 d. iki 2022 m. sausio 6 d. pareiškėjas buvo nušalintas nuo darbo ir jam buvo nemokamas darbo užmokestis. Pareiškėjas neginčija, kad šiuo metu jis yra nušalintas nuo pareigų pagal naująjį 2022 m. sausio 6 d. įsakymą, tačiau šis įsakymas negalioja į praeitį (lex retro non agit).

13.2.  Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, skundo dalyku įvardino visą Įsakymą, t. y. ne tik jo pirmąjį punktą, kuriuo buvo nušalintas nuo pareigų, bet ir antrąjį punktą, kuriuo buvo pavesta nemokėti jam darbo užmokesčio. Būtent nuo 2021 m. gruodžio 22 d. iki 2022 m. sausio 6 d. vieninteliu 2021 m. gruodžio 9 d. Įsakymo pagrindu buvusi teisės norma (VTĮ 40 str. 1 d. 3 p.) jau buvo pripažinta negaliojančia, ir jokių kitų pagrindų Įsakyme nebuvo nurodyta. Todėl šiuo laikotarpiu pareiškėjas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, buvo nušalintas nepagrįstai. Taigi, priešingai nei konstatuota skundžiamame sprendime, pareiškėjas byloje kėlė reikalavimą, susijusį su patirtais praradimais dėl jo nušalinimo. Atitinkamai, byloje buvo pagrindas spręsti dėl pareiškėjo teisių ir įstatymo saugomų interesų pažeidimo. Juolab, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarime buvo konstatuota ir tai, kad „Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.“

13.3.  Skundžiamo sprendimo išvados, kad „Įsakymas yra nenagrinėtinas teisme Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjo skunde nėra teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad jis iš esmės sukėlė (sukeltų) pareiškėjui apibrėžtas / konkrečias / tiesiogines teisines pasekmes, todėl teismas pareiškėjo skundo reikalavimo patenkinti negali, įvertinęs tai, jog visi skundo pagrindai susiję su ankstesne (pirmine) Įsakymo redakcija“, yra teisiškai nepagrįstos. Įsakymas pareiškėjui sukėlė apibrėžtas, konkrečias ir tiesiogines teisines pasekmes, o Įsakymas yra nagrinėtinas teisme ABTĮ nustatyta tvarka.

14.  Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15.  Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, kad:

15.1.  VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai tik konkrečioje dalyje. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja (o tokių pareiškėjas ir nenurodo) jokios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Nutarime nurodytos aplinkybės, kurioms esant būtų galima abejoti pareiškėjo nušalinimo reikalingumu ir pagrįstumu. Priešingai, į bylą pateikta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 4 d. nutartis patvirtina, kad pareiškėjo nušalinimas buvo ir yra reikalingas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Nutarimas savaime nepadarė negaliojančiu ginčijamo Įsakymo. Pareiškėjas buvo nušalintas esant tiek faktiniam, tiek teisiniam pagrindui, pareiškėjas net nesiekia paneigti, kad jo nušalinimas buvo pagrįstas ir reikalingas, o savo reikalavimą grindžia vien formaliu argumentu apie priimtą Nutarimą, net nesigilindamas į Nutarimo turinį ir esmę, ignoruodamas aplinkybę, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 4 d. nutartimi buvo patvirtintas nušalinimo reikalingumas ir proporcingumas, o Įsakymo redakcija, kurią pareiškėjas ginčija, apskritai yra nebegaliojanti.

15.2.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde deklaruoja, kad egzistuoja du teisės aktai: 2021 m. gruodžio 9 d. įsakymas, kurį pareiškėjas apskundė teismui, ir 2022 m. sausio 6 d. įsakymas, kuris yra naujas dokumentas ir kurio pareiškėjas teismui neskundė. Tačiau tokia pareiškėjo pozicija neatitinka tikrovės, nes 2022 m. sausio 6 d. įsakyme expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodoma, kad „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, k e i č i u Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2021 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 41-676/21 „Dėl T. K. nušalinimo nuo pareigų“: <...>“. Pareiškėjo pasvarstymai, kad Įsakymas nebuvo pakeistas, yra nepagrįsti ir neteisingi. Pareiškėjas nepaaiškina, kokiu būdu ar pagrindu 2021 m. gruodžio 9 d. Įsakymas nustojo galioti 2022 m. sausio 6 d.

15.3.  Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nekėlė (ir toliau nekelia) jokio reikalavimo dėl darbo užmokesčio priteisimo. Šiuo atveju pats pareiškėjas pasirinko savo teises ginti tik formaliu Įsakymo (pirmos jo redakcijos) panaikinimu (nors iš esmės pats pareiškėjas laiko, kad Įsakymas yra nebegaliojantis). Iš pareiškėjo skundo argumentų negalima spręsti, kad pareiškėjas siekia Įsakymo panaikinimo tuo tikslu, kad jam būtų išmokėtas darbo užmokestis. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose niekaip nepaaiškina, kaip nebegaliojančio Įsakymo redakcijos panaikinimas lems jo teisių ir interesų apginimą – pareiškėjo aptariama Įsakymo redakcija jau ir taip nebegalioja, todėl pakartotinis šios Įsakymo redakcijos panaikinimas pareiškėjo padėties niekaip teisiškai nepakeis.

15.4.  Pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų vadovaujantis tuo metu galiojančia (o ir šiuo metu galiojančia) VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, kurią Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas tik vėliau pripažino iš dalies prieštaraujančia Konstitucijai. Toks dalinis prieštaravimas Konstitucijai savaime nereiškia, kad pareiškėjas buvo nušalintas nepagrįstai ir neteisėtai. Nagrinėjamą atvejį būtina vertinti Nutarimo turinio kontekste, atsižvelgiant ir į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 4 d. nutartyje pateiktas išvadas bei kitas šioje byloje žinomas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

16.  VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2018 m. birželio 29 d. redakcija, galiojusi iki 2021 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo) nustatė, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas, jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys gauna informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas iki baudžiamojo proceso pabaigos. Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažinta, kad VTĮ (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018 m. liepos 16 d., Nr. 12037) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

17.  VTĮ 41 straipsnio 2 dalis (2018 m. birželio 29 d. redakcija, galiojusi iki 2021 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo) nustatė, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras. Delspinigiai nemokami, jeigu valstybės tarnautojui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka. Delspinigių dydį socialinės apsaugos ir darbo ministras tvirtina kiekvienais metais iki vasario 1 dienos, atsižvelgdamas į Lietuvos statistikos departamento paskelbtą vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus (lygindamas praėjusių metų gruodžio mėnesį su užpraeitų metų gruodžio mėnesiu). Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažinta, kad VTĮ (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018 m. liepos 16 d., Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

18.  Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, matyti, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą Įsakymą, rėmėsi teisiniu reguliavimu, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktą konstitucinio teisinio reguliavimo aiškinimą bei argumentus, kuriais remiantis ginčo teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Įsakymą, įvertino individualią pareiškėjo situaciją. Tokią išvadą šiuo konkrečiu atveju suponuoja Įsakyme nurodomas faktinis nušalinimo pagrindas – Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2021 m. gruodžio 9 d. rašte Nr. IBPS-S-623531-21 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta informacija apie pareikštus įtarimus padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 1 dalyje. Korupcinio pobūdžio veikos, dėl kurių pareiškėjui pareikšti įtarimai, tiesiogiai susijusios su jo tarnybinių pareigų vykdymu, todėl tolesnis pareigų vykdymas iki paaiškės visos reikšmingos faktinės aplinkybės atliekant Baudžiamojo proceso reglamentuojamus veiksmus, kurių pagrindu būtų priimti procesiniai sprendimai dėl pareiškėjo veiksmų kvalifikavimo, nesuderinamas su valstybės tarnybai taikomais principais, įtvirtintais VTĮ 3 straipsnio 1 dalies 1, 6–9 punktuose.

19.  Teisėjų kolegija pažymi, kad šie, pastarajame Nutarties punkte nurodyti nušalinimo pagrindą individualizuojantys argumentai, expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra išdėstyti ginčijamame Įsakyme. Tačiau jie tiesiogiai kildinami iš pateiktos informacijos apie pareikštų įtarimų pobūdį bei VTĮ įtvirtintų kiekvienam valstybės tarnautojui taikomų veiklos ir etikos imperatyvų, galiojusių tiek ginčijamo Įsakymo priėmimo metu, tiek galiojančių dabar. Todėl atsižvelgiant į tą teisinę situaciją, kuri buvo iki Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo priėmimo, kuriame pateikti konstituciniai reikalavimai, taikomi valstybės tarnautojo nušalinimui nuo pareigų, inter alia (be kita ko) konkrečios situacijos individualizavimo aspektas, ginčo, kaip šis, nagrinėjamo teismuose atveju, teismas privalo įvertinti, ar atsakovui pateiktų duomenų (informacijos) pagrindu nušalinimas atitinka teisėtumo kriterijus. Tokio, kaip šis, ginčo atveju teisėtumo vertinimas inter alia reikštų teisminę patikrą, ar informacija apie pareikštus įtarimus valstybės tarnautojui yra konkreti ir aiškiai apibrėžta ir ar ji suteikia pagrindą konstatuoti, kad baudžiamasis persekiojimas pradėtas dėl veikų, susijusių su tarnybinių funkcijų atlikimu, o jei taip, ar tolesnis tokio valstybės tarnautojo funkcijų atlikimas yra suderinamas su VTĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principais bei kitais valstybės tarnybai taikomais imperatyvais, kildinamais iš Konstitucijos ir įstatymų. Pripažinus, kaip yra šiuo atveju, kad valstybės tarnautojui pareikšti įtarimai dėl korupcinio pobūdžio veikų, kurios, kaip įtariama, padarytos valstybės tarnautojui atliekant tarnybines funkcijas, yra teisinis pagrindas konstatuoti, jog nušalinimas yra teisėtas. Šis teisės aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai dera su tuo Konstitucijos nuostatų aiškinimu, kuris pateikiamas šiai bylai aktualiame Konstitucinio Teismo nutarime. Kitaip aiškinant teisę, t. y., kad kiekvienu atveju, jei Įsakyme, priimtame iki Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo, dėl valstybės tarnautojo nušalinimo expressis verbis nėra individualiai aptarti nušalinimo taikymo faktiniai pagrindai, nors, kaip yra šiuo atveju, priimant Įsakymą remiamasi konkrečia ir aiškiai apibrėžta informacija apie įtarimų pobūdį, toks įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas, būtų paneigti ne tik valstybės tarnautojams taikomi sąžiningumo ir padorumo (ad minimum (bent jau)) imperatyvai, sukuriama teisinėje valstybėje netoleruotina situacija, kai viešojo administravimo funkcijas vykdo galbūt korupcinius nusikaltimus padarę asmenys, bet ir, priešingai Konstitucijai, įvykdomas formalus teisingumas teismuose (Konstitucijos Preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas, 109 str. 1 d., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai).

20.  Pažymėtina, kad nušalinimo trukmės aspektas šios administracinės bylos kontekste teisinių vertinimų požiūriu nėra reikšmingas, nes ginčijamas Įsakymas buvo pakeistas 2022 m. sausio 6 d., kuriuo, pakeičiant pareiškėjo nušalinimo teisinį pagrindą, įvykdyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 4 d. nutartis Nr. IBPS-V-22662-22. Šiuo 2022 m. sausio 6 d. įsakymu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Eismo organizavimo skyriaus patarėjas T. K. nušalintas nuo pareigų nuo 2022 m. sausio 4 d. iki 2022 m. liepos 4 d. Taigi, ginčijamo Įsakymo pagrindu nušalinimas truko trumpai.

21.  Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus argumentus, kuriais remiantis atmestas pareiškėjo skundas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie nepagrįsti dėl neteisingo faktinių aplinkybių įvertinimo.

21.1.  Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, kad teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl Įsakymo, kurio redakcija jau negalioja, kaip individualaus akto panaikinimo, yra negalimas. Pareiškėjo skundžiama Įsakymo redakcija buvo pakeista nauja ir būtent ji sukelia pareiškėjui  teisines pasekmes (ir galėtų būti skundžiama teismui). Tačiau šiuo atveju pareiškėjas teismui nekelia jokių reikalavimų, susijusių su patirtais praradimais dėl jo nušalinimo, todėl nėra jokio pagrindo šioje byloje spręsti dėl galimo pareiškėjo teisių arba įstatymo saugomų interesų pažeidimo.

21.2.  Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčijamu įsakymu buvo nušalintas bei nutrauktas darbo užmokesčio mokėjimas.

21.3.  Taigi, pareiškėjui kilo tiesioginiai teisiniai padariniai – sustabdytas iš valstybės tarnybos teisinių santykių kylančių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas.

21.4.  Todėl ginčas dėl Įsakymo, galiojusio iki buvo priimtas 2022 m. sausio 6 d. įsakymas, pagrįstumo bei teisėtumo nagrinėtinas administraciniuose teismuose.

21.5.  Pažymėtina, kad pareiškėjui pareiškus reikalavimą dėl įsakymo panaikinimo, tai teisiniu skundo dalyko vertinimo požiūriu reiškia, kad pareikšti reikalavimai dėl visų iš ginčijamo Įsakymo kilusių teisinių padarinių. Panaikinus, jei būtų pagrindas tai daryti, ginčo Įsakymą, atsakovas privalėtų įvykdyti prievoles, kylančias iš VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo – sumokėti darbo užmokestį ir delspinigius.

22.  Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje pirmosios instancijos teisme surinkti visi bylai reikšmingi įrodymai, tirtos visos ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, konstatuoja, kad pareiškėjo skundas atmestinas šios Nutarties 18 ir 19 punktuose nurodytais faktiniais bei teisiniais pagrindais, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, pakeitus jo atmetimo motyvus apeliacinės instancijos teismo, iš esmės paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                     Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

part_753c0a6d4589481c9293974ac9d6192e_end