eA-826-556/2024

Administracinė byla Nr. eA-826-556/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03495-2023-1 Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 27 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 23S23130 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. kovo 5 d. iki 2026 m. kovo 4 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalimi, taip pat nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. kovo 5 d. iki 2026 m. kovo 4 d. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų.

2.2. Pareiškėjas neneigė fakto, kad jis buvo teistas. Tačiau pažymėjo, kad praėjo daugiau nei pusė teistumo laikotarpio, po nuosprendžio pareiškėjas toliau gyveno Lietuvoje, pasibaigus leidimui laikinai gyventi teikė prašymą naujam leidimui ir prašymo nagrinėjimo laikotarpiu turėjo leidimą pasilikti Lietuvos Respublikoje, tačiau gavęs neigiamą atsakymą dėl leidimo laikinai gyventi ir įpareigojimą išvykti, išvyko iš Lietuvos Respublikos, migracijos įstatymų nepažeidė.

2.3. Pareiškėjas kritiškai vertino Sprendime nurodytas aplinkybes, kad jis Kauno miesto savivaldybės 2022 m. lapkričio 14 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, reglamentuotą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta administracinė nuobauda – 70 eurų bauda, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2023 m. sausio 16 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta administracinė nuobauda – 70 eurų bauda ir kad šių baudų pareiškėjas nėra sumokėjęs. Nurodytomis dienomis pareiškėjas nebegyveno Lietuvoje, taip pat galiojančių nuobaudų ir nesumokėtų baudų pareiškėjas neturi.

2.4. Pareiškėjas nesutiko su argumentu, kad jis neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, kadangi Lietuvoje gyveno ilgą laiką, Lietuvoje nuolat gyvena ir dirba nėščia jo žmona, turi daug artimų draugų, su kuriais palaiko artimus ryšius, į kurių vestuves, be kita ko, ir vyko, kai buvo atsisakyta išduoti vizą. Pareiškėjas dirbo pagal paslaugų sutartis, yra investuotojas, turi stiprius ir nepaneigiamus ekonominius ryšius su Lietuva.

2.5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje yra 2020 m. įsteigtos įmonės uždarosios akcinės bendrovės vadovas ir savininkas, į įmonę investavo pinigus. Pareiškėjo investicija Lietuvos Respublikoje nekelia abejonių. Pareiškėjui nebūnant Lietuvoje ir neturint galimybių betarpiškai vadovauti įmonei, ši patiria nuostolių, todėl jis siekia kuo skubiau ją likviduoti. Sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą pažeidžia jo teisę valdyti investicijas.

2.6. Pareiškėjas su prašymu suteikti vizą pateikė Lietuvos pilietės tarpininkavimo raštą, kvietimą į vestuves, bilietus ir draudimo polisą. Tačiau Lietuvos Respublikos ambasada Indijos Respublikoje (toliau – ir Ambasada) nurodė, kad abejonių kelia aplinkybė, jog tarpininkaujantis asmuo yra kvietęs kitus Indijos piliečius darbo ir turizmo tikslais. Šį argumentą pareiškėjas laikė nepagrįstu, kadangi minėtas asmuo turi verslo ir šeimos ryšių su Indija. Kvietimą pateikusios pilietės sutuoktinis yra Indijos pilietis. Pareiškėjas buvo nurodęs teisingą kelionės tikslą.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Migracijos departamentas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

4.2. Ambasada priėmė sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjui. Ambasada nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi dėl Šengeno vizos išdavimo vykimui į darbo partnerės ir kvietėjos vestuves, kurios turėjo vykti 2023 m. vasario 4 d., bei su savo įmone susijusių reikalų sutvarkymui. Pareiškėjas pateikė Indijoje registruotos įmonės tokiu pačiu pavadinimu registracijos pažymėjimą. Vertinant pareiškėjo prašymą kilo pagrįstų abejonių tiek dėl kvietėjos, tiek dėl pareiškėjo patikimumo, jo tikrojo vykimo tikslo ir sąlygų. Taip pat buvo nustatyta galima neteisėtos migracijos grėsmė.

4.3. 2020 m. balandžio 24 d. pareiškėjas Kauno apygardos teismo buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalį (neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną). Pareiškėjo padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkiems nusikaltimams, todėl teistumas – 5 metai nuo bausmės atlikimo. Teismo paskirtą bausmę pareiškėjas atliko 2020 m. balandžio 29 d.

4.4. Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės 2022 m. lapkričio 14 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, kuris numatytas ANK 417 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta administracinė nuobauda – 70 eurų bauda, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2023 m. sausio 16 d. nutarimu pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, kuris numatytas ANK 417 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta administracinė nuobauda – 70 eurų bauda. Nurodytų baudų pareiškėjas nėra sumokėjęs.

4.5. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą bei priežastis, dėl kurių atsisakyta išduoti vizą, į tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti, buvo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

4.6. Tyrimo metu nebuvo rasta duomenų apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, leidimo laikinai gyventi ar vizų Lietuvos Respublikoje neturėjo, nuo 2021 m. birželio 1 d. buvo įdarbintas bendrovėje, kurios direktoriumi yra paskirtas nuo 2021 m. vasario 8 d., tačiau faktiškai jis nedirbo (jam nebuvo mokamas darbo užmokestis). Tai, kad pareiškėjas paskirtas bendrovės direktoriumi ir joje įdarbintas, nesudarė pagrindo išvadai, kad užsienietis turi ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašė jo naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2119-662/2023 pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 29 d. sprendimą panaikino, bei perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

8. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. balandžio 11 d. pateikė teismui patikslintą skundą, prie kurio buvo pridėtas Indijos Respublikos pilietės K. M. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2024 m. vasario 7 d. Taip pat pareiškėjas pridėjo santuokos liudijimą ir jo vertimą į lietuvių kalbą, patvirtinantį, kad pareiškėjas su minėtu asmeniu yra sudaręs santuoką. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių, o taip pat ir kitų prie patikslinto skundo pridėtų, įrodymų neįvertino ir dėl jų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarti įrodymai yra reikšmingi, siekiant tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti susiklosčiusią situaciją bei įvertinti Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respublikos ir kitas Šengeno erdvės valstybes, terminas, teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 str.).

III.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:

10.1. Pareiškėjas 2023 m. sausio 12 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą.

10.2. 2023 m. sausio 24 d. Ambasada, vadovaudamasi 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas) 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu ir b punktu priėmė sprendimą (toliau – ir Ambasados sprendimas) atsisakyti išduoti pareiškėjui Šengeno vizą.

10.3. Ambasada 2023 m. sausio 24 d. raštu informavimo Migracijos departamentą apie priimtą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui Šengeno vizą ir, vadovaudamasi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, prašė įtraukti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą bei Šengeno informacinę sistemą (SIS), ), kadangi Ambasada priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui Šengeno vizą.

10.4. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į Ambasados sprendimą ir pateiktą informacinį raštą, skundžiamu Sprendimu nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesiams (3 metams).

10.5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6844-561/2023 pareiškėjo skundą atmetė.

10.6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino bei perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

11. Pirmosios instancijos teismas nurodė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies, Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalių, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 9.2, 37 ir 38.2 punktų nuostatas ir pažymėjo, kad pareiškėjo teigimu, Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų – nėra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis; skundžiamo Sprendimo argumentai deklaratyvūs, Sprendimas nepagrįstas.

12. Teismas nurodė, kad Migracijos departamento Sprendime nebuvo nustatyta pareiškėjo ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (nėra duomenų, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, leidimo laikinai gyventi ar vizų Lietuvos Respublikoje neturėjo, SODRA informacinės sistemos duomenimis, nuo 2021 m. birželio 1 d. įdarbintas UAB „Dislanas“ (įmonės kodas 305612972), kurios direktoriumi yra paskirtas nuo 2021 m. vasario 8 d., nuo 2020 m. gegužės 22 d. yra įregistravęs, kad vykdo individualią veiklą. Pažymėta tai, kad nors nuo 2021 m. birželio 1 d. yra įdarbintas UAB „Dislanas“, tačiau faktiškai jis nedirbo šioje įmonėje (jam nebuvo priskaityta jokio darbo užmokesčio) nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. spalio 31 d., nuo 2022 m. kovo 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d., nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. birželio 30 d., ir nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. sausio 31 d.), tai kad, pareiškėjas yra paskirtas UAB „Dislanas“ direktoriumi ir joje įdarbintas, nesudarė pagrindo daryti prielaidą, kad užsienietis turi ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, ir vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 9.2 punktu, nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, teismo įvertintas, kaip proporcingas, atitinkantis Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo teistas (Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. nuosprendis), tačiau paskirtą bausmę atliko. Taip pat pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus pagal Kauno miesto savivaldybės 2022 m. lapkričio 14 d. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2023 m. sausio 16 d. nutarimus pagal kuriuos pareiškėjui paskirtos administracinės nuobaudos, t. y. po 70 Eurų baudos, kurių jis nėra sumokėjęs. Pateiktame skunde pareiškėjas neneigė dėl paskirtos bausmės ir administracinių nuobaudų, tačiau, anot pareiškėjo, jis nebuvo Lietuvoje, kai jam paskirtos nuobaudos. Teismo vertinimu, vien tai, kad administracinės nuobaudos paskirtos tuo metu, kai pareiškėjo nebuvo Lietuvoje, nereiškė, jog jos paskirtos neteisėtai. Šiuo atveju nesvarbus paskirtų nuobaudų laikas, kadangi jos paskirtos už administracinius nusižengimus, kuriuos pareiškėjas atliko tuomet, kai buvo Lietuvoje. Nagrinėjamoje byloje pateiktas 2023 m. kovo 5 d. administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus Nr. 00-ANR_I-157573-2023 patvirtino Migracijos departamento Sprendime nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjui paskirtų administracinių nuobaudų. Be to, pareiškėjas šių administracinių nuobaudų nėra sumokėjęs. Taip pat pagal į bylą pateiktą 2023 m. kovo 5 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašą apie fizinį asmenį buvo matyti, jog pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalį. Bausmė atlikta 2020 m. balandžio 29 d. Po teismo nuosprendžio pareiškėjas nurodė, jog atlikęs bausmę išvyko į (duomenys neskelbtini), todėl teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog po teismo nuosprendžio jis toliau gyveno Lietuvoje. Teismas pažymėjo, jog Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo nelegaliai Lietuvos Respublikoje, todėl nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad galiojančių teisės aktų reikalavimų jis nepažeidė. Tai, kad praėjo dalis teistumo laikotarpio nereiškė, jog teistumas yra išnykęs. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas nekvestionavo pareiškėjui paskirtų administracinių nuobaudų ir Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, todėl vertino, jog Migracijos departamentas Sprendime tinkamai nustatė pareiškėjo turimas administracines nuobaudas ir neišnykusį teistumą.

14. Teismas įvertino tai, kad iš pareiškėjo pateiktų dokumentų kartu su patikslintu skundu buvo matyti, jog A. K. N. ir I. L. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Dėl šių asmenų santuokos sudarymo prašymas pateiktas 2022 m. lapkričio 25 d. I. L. pateiktame tarpininkavimo rašte dėl Šengeno vizos Nr. 20230109-004823 nurodė, jog kviečia pareiškėją į Lietuvą laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. vasario 28 d. dėl dalyvavimo jos vestuvėse 2023 m. vasario 4 d. Pareiškėjas pateiktame prašyme išduoti Šengeno vizą kelionės tikslą nurodė kaip dalyvavimą draugų vestuvėse. Pateiktame prašyme prie papildomos informacijos apie kelionės tikslą pareiškėjas nurodė, jog ketina atvykti dėl verslo reikalų. Teismas akcentavo, jog aplinkybė, kad pareiškėjas buvo pakviestas dalyvauti draugų vestuvėse nereiškė, kad jam turėtų būti išduota Šengeno viza ar, kad jis turi socialinių ryšių su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas Sprendime nustatė, jog kilo pagrįstų abejonių tiek dėl kvietėjos, tiek dėl pareiškėjo patikimumo, jo tikrojo vykimo tikslo ir sąlygų; galima nelegalios migracijos grėsmė. Įvertinus byloje esančius įrodymus teismas nustatė, jog I. L. teikė rekomendacinį laišką apie pareiškėją, Valstybės sienos apsaugos tarnybai su minėtu asmeniu nepavyko susisiekti ir patikslinti pareiškėjo atvykimo tikslo, Migracijos departamentas 2022 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 22S136632 grąžino pareiškėją į Indiją, kadangi Lietuvoje jis gyveno pasibaigus leidimo laikinai gyventi laikotarpiui. Teismas sutiko su Sprendime nustatyta aplinkybe, jog kyla pagrįstų abejonių dėl kvietėjos patikimumo, kadangi nepavyko su ja susitikti, kad patikslinti aplinkybes dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo, taip pat pareiškėjas buvo įdarbintas Lietuvos įmonėje, todėl nėra aiškus tikrasis pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslas. Šių abejonių pareiškėjas nepašalino, o į bylą pateikti įrodymai dėl kvietimo dalyvauti draugų vestuvėse nesudarė pagrindo pripažinti, jog tai buvo tikrasis vykimo į Lietuvą tikslas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat ir pateiktame skunde nepašalino abejonių dėl jo tikrojo vykimo į Lietuvą tikslo.

15. Teismas, iš į bylą pateikto santuokos liudijimo ir jo vertimo į lietuvių kalbą nustatė, jog pareiškėjas ir Indijos Respublikos pilietė K. M. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, o pareiškėjo sutuoktinė K. M. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2022 m. vasario 8 d. iki 2024 m. vasario 7 d. Teismo vertinimu, nėra aišku, ar į bylą pateiktas santuokos liudijimas yra tikras, kadangi jis nėra patvirtintas Apostille, jo originalas nebuvo pateiktas Migracijos departamentui, K. M. nepranešė Migracijos departamentui apie pasikeitusią šeiminę padėtį, o pateiktame laiške ji pati teigė, jog Lietuvoje negyvena. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo pateikti duomenys apie sūnaus gimimą dar kartą patvirtino aplinkybę, jog pareiškėjo sutuoktinė, nors ir turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau joje negyvena, sūnaus Lietuvos Respublikoje neaugina, todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad tokiu būdu jis bus atskirtas nuo šeimos. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas gyvena kartu su savo sutuoktine ir sūnumi tuo pačiu adresu, todėl teismui nebuvo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas turi ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Nurodytų aplinkybių kontekste teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo pateiktas prašymas dėl Šengeno vizos išdavimo nebuvo teiktas dėl šeimos lankymo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo vertinimu, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime tinkamai nenustatė pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

16. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog jis dirbo UAB „Dislanas“, kurios yra ir vadovas, ir savininkas, pažymėjo, jog jis nuo 2021 m. birželio 1 d. dirbo bendrovėje. Šios bendrovės direktoriumi paskirtas nuo 2021 m. vasario 8 d., Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas bendrovėje nedirbo nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. spalio 31 d., nuo 2022 m. kovo 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d., nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. birželio 30 d., nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. sausio 31 d. Pareiškėjas nuo 2020 m. gegužės 22 d. vykdo individualią veiklą. Teismas pastebėjo, jog bendrovės įsteigimas nereiškia, kad pareiškėją sieja ilgalaikiai socialiniai ar ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Aukščiau nurodytais laikotarpiais pareiškėjas nedirbo, darbo užmokesčio negavo. Byloje nebuvo duomenų patvirtinančių, jog pareiškėjo vadovaujama bendrovė vykdo veiklą, ar, kad pareiškėjas vykdo kokią nors veiklą ir už tai gauna jis ar kiti asmenys darbo užmokestį. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjo darbas bendrovėje galėtų būti pagrindas išduoti Šengeno vizą.

17. Teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, darė išvadą, kad Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Sprendimo argumentai nėra deklaratyvūs, išsamiai išanalizuoti, susieti su taikomomis teisės aktų nuostatomis. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas nenustatė Sprendimo neatitikimo VAĮ 10 straipsnio nuostatų reikalavimams.

18. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

IV.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo jo naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigdamas, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja teisės aktams, reglamentuojantiems sprendimo atvykti į Lietuvos Respubliką tvarką, pažeidžia pareiškėjo, jo sutuoktinės ir sūnaus teisę į šeimą, pažeidžia moterų apsaugą nėštumo bei gimdymo ir vaiko žindymo metu užtikrinančias teisės normas, remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėja pareiškėjo 2023 m. kovo 13 d. skundą dėl sprendimo atsisakyti išduoti vizą teisėtumo administracinėje byloje Nr. eA-2346-442/2023, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01323-2023-9. Nepatikrinus priimto administracinio sprendimo neišduoti vizos teisėtumo nėra tikslinga nagrinėti klausimą dėl šio sprendimo pagrindu priimto sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką teisėtumo ir pagrįstumo.

20.2. Migracijos departamento Sprendimas nesiremia byloje nustatytomis aplinkybėmis. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo sutuoktinė turi teisę laikinai gyventi Lietuvoje darbo sutarties pagrindu. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė turi sūnų. Laikiną leidimą gyventi Lietuvoje turinti pareiškėjo sutuoktinė turi teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Atsisakius pareiškėjui išduoti vizą atvykti į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas tinkamą paramą savo nėščiai sutuoktinei nėštumo, gimdymo metu galėjo suteikti tik Indijoje, todėl gimdyti pareiškėjo sutuoktinė išvyko būtent ten. Šis laikinas išvykimas neatima jos teisės gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje. Tai, kad Indijoje registruojant gimimą nurodytas vaiko tėvo adresas Indijoje taip pat nereiškia, kad jo motinos leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje negalioja ar yra panaikintas. Kriterijų vertinimo tvarka nurodo, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, atsižvelgiama į esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (8.2 p), taigi, akivaizdu, kad į šiuos įrodymais patvirtintus ryšius priimant Sprendimą nebuvo atsižvelgta. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nenagrinėjo. Minėta tvarka taip pat nustato, kad „šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta dėl Kriterijų vertinimo tvarkos 81 punkte ir 9.1–9.4 papunkčiuose nurodytų priežasčių, nustatomas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis.“

20.3. Draudimas atvykti negali būti taikomas saugant prioritetinį vaiko interesą. Pareiškėjo sutuoktinė negali būti verčiama viena prižiūrėti kūdikį Lietuvoje. Persikėlimas gyventi atgal į Indiją nėra suderinamas su geriausiais vaiko interesais ir teise į šeimą. Nors prieš mėnesį gimusiam pareiškėjo sūnui dar nėra išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, akivaizdu, kad toks leidimas jam bus išduotas artimiausiu metu, kadangi Lietuvoje gyvena jo motina. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis įtvirtina geriausių vaiko interesų prioriteto principą. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą. Tinkama vaiko intereso apsauga pareiškėjo šeimos atveju negali būti suteikta apribojus pareiškėjo galimybę atvykti į Lietuvos Respubliką. Nustatant vaiko interesų turinį, reikia atsižvelgti į objektyvius kriterijus, visų pirma įvertinti vaiko poreikius. 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (toliau – ir Konvencija), įtvirtindama prioritetinį vaiko interesų principą (Konvencijos 3 str.), nustato jį užtikrinti turinčias vaiko teises, taip pat vaiko teisę gyventi ir sveikai vystytis, žinoti savo tėvus ir būti jų globojamam (Konvencijos 6 str. 2 d., 7 str. 1 d.), vaiko teisę nebūti išskirtam su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus, kai toks atskyrimas būtinas siekiant apsaugoti vaiko interesus (Konvencijos 9 str. 1 d.), vaiko teisę nuolat bendrauti su tėvais ar vienu iš jų, su kuriuo buvo išskirtas, išskyrus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais (Konvencijos 9 str. 3 d.). Kaip vaiko interesų garantas Konvencijoje įtvirtintas ir tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir raidą principas (Konvencijos 18 str. 1 d.), kurį valstybė turi ginti. Taigi, pareiškėjo teisę gyventi kartu su šeima užtikrina Lietuvos Respublikos prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai ir vidaus teisės aktai.

20.4. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pasisakoma dėl pareiškėjo sutuoktinės leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau skunde pateikti ir kiti įrodymai, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nėra pasisakęs. Pareiškėjas dirbo pagal paslaugų sutartis, yra investuotojas, turi stiprius ir nepaneigiamus ekonominius ryšius su Lietuva. Pareiškėjas yra Lietuvoje 2020 m. įsteigtos įmonės UAB „Dislanas“ esančios (duomenys neskelbtini), įm. k. (duomenys neskelbtini) vadovas ir savininkas (byloje pridedamas išrašas), į įmonės veiklą investavęs svarias sumas. Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas nustato, kad Lietuvos ir užsienio investuotojams pagal šį ir kitus įstatymus užtikrinamos vienodos veiklos sąlygos. Tarptautiniu lygmeniu pareiškėjo teisę disponuoti investicijomis įtvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Indijos Respublikos Vyriausybės susitarimas dėl investicijų skatinimo ir apsaugos. Pareiškėjo investicija Lietuvos Respublikoje nekelia abejonių. Pareiškėjui nebūnant Lietuvoje ir neturint galimybių betarpiškai vadovauti įmonei, ji patiria nuostolių (byloje pridėta patalpų nuomos sutartis), todėl jis siekia kuo skubiau ją likviduoti. Nepagrįstas sprendimas uždrausti į Lietuvą pažeidžia pareiškėjo teisę valdyti investiciją ir ja disponuoti. Dėl šių pareiškėjo nurodytų argumentų, patvirtintų pridėtais įrodymais teismas nepasisakė, o nagrinėdamas byla rašytinio proceso tvarka nesuteikė galimybių pareiškėjui pateikti paaiškinimus dėl šių aplinkybių.

20.5. Atsakovas Sprendime uždrausti atvykti netinkamai vertino ekonominius ryšius, nevertino, kad pareiškėjas yra Lietuvoje veikiančios įmonės savininkas, vykdė individualią veiklą, turi individualios veiklos verslo liudijimą, nuolat teisėtai Lietuvoje gyveno nuo 2019 metų iki 2022 m. spalio mėn., tuo pažeisdamas Kriterijų vertinimo tvarką.

20.6. Skundžiamo Sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai deklaratyvūs. Pareiškėjas skunde nurodė, kad priimant spendimą neišduoti leidimo laikinai gyventi nebuvo priimtas sprendimas uždrausti atvykti. Jokių naujų aplinkybių, kuriomis atsakovas galėtų remtis priimdamas sprendimą uždrausti atvykti nėra. Kreipimasis su prašymu išduoti vizą negali būti laikomas pakankamu pagrindu trejiems metams uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, kurioje gyvena pareiškėjo žmona ir kur pareiškėjas turi verslą.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

22.1. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl bylos sustabdymo yra nepagrįstas, nes dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti administracinę bylą buvo pasisakyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 29 d. sprendime.

22.2. Nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl pareiškėjo sutuoktinės. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad buvo ištirti ne tik pareiškėjo pateikti papildomi įrodymai, bet ir Migracijos departamento pateikti 2023 m. rugsėjo 11 d. paaiškinimai. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde tik deklaratyviai teigia, kad nepanaikinus Migracijos departamento Sprendimo būtų pažeistos jo vaiko teisės, teisėti interesai ir tik formaliai cituoja su tuo susijusius teisės aktus, t. y. pareiškėjas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad užsieniečio šeima gyvena ne Lietuvos Respublikoje, užsieniečio vaikas gimė ir gyvena su tėvais ne Lietuvoje (gimimo liudijimas).

22.3. Nesutinka ir su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu dėl jo ekonominių ryšių su Lietuva. Tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir Migracijos departamento sprendimuose yra aiškiai ir argumentuotai nurodyta, kad užsienietis leidimo laikinai gyventi ar vizų Lietuvos Respublikoje neturėjo, o tai kad, pareiškėjas yra paskirtas UAB „Dislanas“ direktoriumi ir joje įdarbintas, nesudaro pagrindo daryti prielaidą, kad užsienietis turi ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Nepateikti duomenys ir apie tai, jog pareiškėjo vadovaujama bendrovė vykdo veiklą, ar, kad pareiškėjas vykdo kokią nors veiklą ir už tai gauna jis ar kiti asmenys darbo užmokestį. Taigi, nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjo darbas bendrovėje galėtų būti pagrindas išduoti Šengeno vizą.

22.4. Nesutinka ir su pareiškėjo argumentu, kad nenurodyti pagrindai dėl kurių pareiškėjui uždrausta atvykti ir į kitas valstybes. Būtent Sprendime yra motyvuotai nurodoma, kad uždraudžiama šiam asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką vadovaujantis tuo, kad jam buvo atsisakyta išduoti vizą bei priežastis dėl kurių jam atisakyta išduoti vizą, kad nors jis šiuo metu neturi galiojančios vizos, tačiau, įvertinus nustatytas aplinkybes, manytina, kad šis užsienietis ir ateityje gali siekti gauti Lietuvos Respublikos ar kitos Šengeno erdvės valstybės išduodamą vizą ir gali siekti vykti į Šengeno erdvę, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą, jo duomenys iš Nacionalinio sąrašo teiktini Šengeno informacinei sistemai. Su tokiais Migracijos departamento argumentais sutiko ir pirmosios instancijos teismas.

22.5. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

23. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) ir į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, padaręs išvadą, kad Sprendimas atitinka ne tik VAĮ reikalavimus, bet ir ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

25. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja teisės aktams, reglamentuojantiems sprendimo atvykti į Lietuvos Respubliką tvarką, pažeidžia pareiškėjo, jo sutuoktinės ir sūnaus teisę į šeimą, pažeidžia moterų apsaugą nėštumo bei gimdymo ir vaiko žindymo metu užtikrinančias teisės normas; pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymus. Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą.

26. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinės bylos nagrinėjimą sustabdė iki bus priimtas ir įsiteisės procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2346-442/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01323-2023-9). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-770-442/2024 (iki 2024 m. bylos Nr. eA-2346-442/2023; teisminio proceso Nr. 3-61-3-01323-2023-9) pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir perdavė bylą Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Iš naujo išnagrinėjęs administracinę bylą Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2137-575/2024 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 17 d. sprendimo pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis įsiteisėjo jos priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiama (ABTĮ 148 str. 1 d.). Atsižvelgęs į tai, jog nurodytoje administracinėje byloje, dėl kurios buvo sustabdytas administracinės bylos Nr. eA-826-575/2024 (iki 2024 m. bylos Nr. eA-2487-575/2023) nagrinėjimas, buvo priimtas ir įsiteisėjo procesinis sprendimas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. spalio 16 d. nutartyje konstatavo, jog šiuo atveju išnyko aplinkybės, dėl kurių buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas, todėl bylos nagrinėjimą atnaujino.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu.

29. Byloje nustatyta, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas dėl to, kad pareiškėjui Ambasada 2023 m. sausio 24 d. sprendimu atsisakė išduoti Šengeno vizą. Sprendime pažymėta, jog Ambasada nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi dėl Šengeno vizos išdavimo vykimui į darbo partnerės ir kvietėjos I. L. vestuves bei su savo įmone UAB „Dislanas“ susijusių reikalų sutvarkymui. Ambasadai kilo pagrįstų abejonių tiek dėl kvietėjos, tiek dėl pareiškėjo patikimumo, jo tikrojo vykimo tikslo ir sąlygų, bei dėl galimos nelegalios migracijos grėsmės. Taip pat nustatyta, jog pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalį. Teismo paskirtą bausmę atliko 2020 m. balandžio 29 d. Valstybės saugumo departamentas konsultacijos atsakyme nurodė, jog kyla pagrįstų abejonių dėl vizos išdavimo, o Valstybės sienos apsaugos tarnyba nurodė, jog kilo pagrįstų abejonių dėl vykimo tikslo bei kvietėjos patikimumo, rekomendavo vizos neišduoti. Migracijos departamento konsultacijoje, atkreipiamas dėmesys, kad 2022 m. spalio 7 d. pareiškėjas buvo grąžintas į užsienio valstybę, nes nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo nelegaliai Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės 2022 m. lapkričio 14 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, kuris numatytas ANK 417 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta administracinė nuobauda – 70 eurų bauda, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2023 m. sausio 16 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, kuris numatytas ANK 417 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta administracinė nuobauda – 70 eurų bauda. Nurodytų baudų pareiškėjas, nėra sumokėjęs.

30. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo ilgalaikius socialinius, ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika bei šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 9.2. punktu, nustatė, kad 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Teismas nekvestionavo pareiškėjui paskirtų administracinių nuobaudų ir Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, todėl sprendė, jog Migracijos departamentas Sprendime tinkamai nustatė pareiškėjo turimas administracines nuobaudas ir neišnykusį teistumą. Teismas taip pat sutiko su Sprendime nustatyta aplinkybe, jog kyla pagrįstų abejonių dėl kvietėjos patikimumo, kadangi nepavyko su ja susitikti, kad patikslinti aplinkybes dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo, taip pat pareiškėjas buvo įdarbintas Lietuvos įmonėje, todėl nėra aiškus tikrasis pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat ir pateiktame skunde nepašalino abejonių dėl jo tikrojo vykimo į Lietuvą tikslo. Dėl pareiškėjo darbo UAB „Dislanas“, kurios jis yra ir vadovas, ir savininkas, teismas nustatė, kad byloje nebuvo duomenų patvirtinančių, jog pareiškėjo vadovaujama bendrovė vykdo veiklą, ar, kad pareiškėjas vykdo kokią nors veiklą ir už tai gauna jis ar kiti asmenys darbo užmokestį. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjo darbas bendrovėje galėtų būti pagrindas išduoti Šengeno vizą.

31. Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo 2023 m. balandžio 11 d. pridėtų papildomų dokumentų (Indijos Respublikos pilietės K. M. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, santuokos liudijimo ir jo vertimo į lietuvių kalbą), grąžino bylą teismui nagrinėti iš naujo, dėl šių dokumentų pirmosios instancijos teismas pasisakė papildomai. Iš į bylą pateikto santuokos liudijimo ir jo vertimo į lietuvių kalbą, teismas nustatė, jog pareiškėjas ir Indijos Respublikos pilietė K. M. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Pareiškėjo sutuoktinė K. M. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2022 m. vasario 8 d. iki 2024 m. vasario 7 d. Pareiškėjo sutuoktinė skundo padavimo teismui dieną buvo nėščia. Kaip buvo matyti, pareiškėjo sutuoktinei leidimas laikinai gyventi išduotas darbo UAB „Smiltynių oazė“ pagrindu, o prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ji buvo pateikusi Migracijos departamentui 2021 m. spalio 22 d. Prašymo teikimo metu, pareiškėjo sutuoktinė nurodė, jog yra netekėjusi. Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 11 d. pateiktuose paaiškinimuose nurodyta, jog pareiškėjo sutuoktinė nepateikė duomenų apie pasikeitusią šeiminę padėtį, pagal Sodros išrašą ji negauna darbo užmokesčio, o pats santuokos liudijimas nėra patvirtintas pažyma Apostille, jis nebuvo pateiktas Migracijos departamentui. Iš Sodros išrašo buvo matyti, jog valstybinio socialinio draudimo įmokos už K. M. nėra mokamos. Nors K. M. į bylą pateiktame laiške nurodė, jog jai reikia grįžti į Lietuvą dirbti, ji yra nėščia, o be vyro pagalbos bus labai sunku, tačiau pagal Sodros išrašą K. M. darbo užmokesčio negauna, pagal medicininius išrašus skundo padavimo teismui dieną buvo nėščia, pati nurodė, jog šiuo metu Lietuvoje negyvena, todėl tai kėlė abejonių dėl pareiškėjo turimų ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nėra aišku, ar į bylą pateiktas santuokos liudijimas yra tikras, kadangi jis nėra patvirtintas Apostille, jo originalas nebuvo pateiktas Migracijos departamentui, K. M. nepranešė Migracijos departamentui apie pasikeitusią šeiminę padėtį, o pateiktame laiške ji pati teigė, jog Lietuvoje negyvena. Nors pareiškėjas 2023 m. spalio 16 d. paaiškinimuose nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jam ir Lietuvoje gyvenančiai jo sutuoktinei gimė sūnus, todėl jis būtų atskirtas nuo šeimos, tačiau į bylą pateiktas gimimo liudijimas patvirtina, jog pareiškėjo sūnus gimė (duomenys neskelbtini) ligoninėje, t. y. ne Lietuvoje. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo sūnaus gimimo liudijime nurodyta, kad tiek pareiškėjo, tiek jo sutuoktinės K. M. nuolatinės gyvenamosios vietos adresas yra: (duomenys neskelbtini). Taigi, paties pareiškėjo pateikti duomenys apie sūnaus gimimą dar kartą patvirtino aplinkybę, jog pareiškėjo sutuoktinė, nors ir turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau joje negyvena, sūnaus Lietuvos Respublikoje neaugina, todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad tokiu būdu jis bus atskirtas nuo šeimos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas gyvena kartu su savo sutuoktine ir sūnumi tuo pačiu adresu, todėl teismui nebuvo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas turi ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Nurodytų aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo pateiktas prašymas dėl Šengeno vizos išdavimo nebuvo teiktas dėl šeimos lankymo.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad pareiškėjas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog pareiškėjo šeima (sutuoktinė ir naujagimis) gyvena ne Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo vaikas gimė ir gyvena su abiem tėvais Indijoje, o ne Lietuvoje (gimimo liudijimas), pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nepanaikinus Sprendimo būtų pažeistos jo vaiko teisės ir teisėti interesai, atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstė nesutikimo su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu argumentus. Teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

34. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2219-520/2020).

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, taip pat atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, vadovaudamasi teismų praktikoje suformuluotais išaiškinimais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių netenkino pareiškėjo skundo, o Migracijos departamento priimtą Sprendimą laikė pagrįstu ir teisėtu. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, subjektyviai vertina byloje susiklosčiusią situaciją, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartimi paliko nepakeistą Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 17 d. sprendimą, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl panaikinimo Ambasados 2023 m. sausio 24 d. sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje pažymėjo, kad Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nurodė, jog apeliantas yra laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Teismas susipažinęs su bylos medžiaga ir įvertinęs tą aplinkybę, kad apeliantas Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalį (neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną), pareiškėjo padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkiems nusikaltimams, teistumas neišnykęs, su tokia Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuomone sutiko. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, yra pakankamas pagrindas neišduoti vizos pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto vi) papunktį. Taip pat šioje byloje nustatyta, kad apeliantas buvo grąžintas į užsienio valstybę, nes nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo nelegaliai Lietuvos Respublikoje. Teismas manė, kad ši aplinkybė, kartu su ankstesnio nusikaltimo faktu yra pakankama konstatuoti, jog yra pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo, ir tai sudaro atskirą pagrindą pareiškėjui neišduoti vizos pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktą.

37. Kaip jau minėta anksčiau, ginčijamas Sprendimas buvo priimtas, nes pareiškėjui Ambasada 2023 m. sausio 24 d. sprendimu atsisakė išduoti Šengeno vizą, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir  SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir NAS taisyklės) 15 punktu ir Kriterijų vertinimo tvarkos 9.2. punktu.

38. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

39. Kriterijų vertinimo tvarkos 9.2. punkte nustatyta, kad 3 metų draudimo atvykti laikotarpis nustatomas šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti ar panaikinti vizą, dėl to, kad kilo pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų teisės aktų turinį, bei Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo įvertintus byloje pateiktus įrodymus ir priežastis, dėl kurių pareiškėjui atsisakyta išduoti vizą, daro išvadą, kad vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 9.2. punktu, Sprendime nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

41. Pagal NAS taisyklių 15 punktą, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

42. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. SIS reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą.

43. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS, t. y. atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą bei priežastis, dėl kurių atsisakyta išduoti vizą, į tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti, daro išvadą, kad Sprendimu buvo pagrįstai nuspręsta į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, vadovaujantis NAS taisyklių 15 punktu.

44. Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinių skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

45. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistais, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

46. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                     Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius