2K-84-1073/2024

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-84-1073/2024 Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00099-2013-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10;2.1.7.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 2 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Gabrielės Juodkaitės‑Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui, nuteistojo V. Ž. gynėjui advokatui Kęstučiui Bieliauskui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Bieliausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 30 d. nuosprendžiu V. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 30 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – V. Ž. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas P. A., dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. Ž. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su P. A., UAB „Litbara“ savininku ir direktoriumi, kartu su juo siekdamas apgaule UAB „Litbara“ naudai išvengti bendrovės turimų iki 2013 m. gruodžio 6 d. susidariusių turtinių prievolių įvykdymo ir jos likvidavimo proceso, taip pat siekdamas, kad valstybės institucijos negalėtų pasinaudoti UAB „Litbara“ buhalterinės apskaitos dokumentais, tirdamos šios bendrovės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą, 2013 m. gruodžio 6 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje paslėpė UAB „Litbara“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl to iš dalies negalima nustatyti jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d.

2.   Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 11 d. nutartimi P. A. ir V. Ž. baudžiamosios bylos dalis dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3.   Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs V. Ž. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog patikimų ir pakankamų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių P. A. ir V. Ž. kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, byloje nėra (neįrodyti konkretūs jų veiksmai, paslepiant UAB „Litbara“ buhalterinės apskaitos dokumentus, tokių veiksmų motyvai ir tikslai), ir šios išvados pagrindu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį.

III. Kasacinio skundo argumentai

4.   Kasaciniu skundu nuteistasis V. Ž. ir jo gynėjas advokatas K. Bieliauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį ir palikti galioti be pakeitimų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 30 d. nuosprendį, taip pat tenkinti prašymą dėl išlaidų advokato paslaugoms kompensavimo. Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, o tai turėjo įtakos neteisėtam sprendimui priimti. Teismas pritempė byloje nustatytas faktines aplinkybes prie inkriminuojamo nusikaltimo, nesilaikė BPK nuostatų, reglamentuojančių apeliacinį procesą, neatliko išsamios bylos duomenų analizės, įrodymus vertino atskirai ir selektyviai, nesusiejo ir neanalizavo įrodymų visumos, neatsižvelgė į jų tarpusavio santykį, suteikė nepagrįstą prioritetą atskiriems duomenims, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

4.2. V. Ž. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį inkriminuota nusikalstama veika tiesiogiai sietina su jam ir P. A. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį pareikštais kaltinimais tuo, kad jie 2013 m. gruodžio 6 d. organizavo UAB „Litbara“ akcijų pirkimo–pardavimo tariamąjį sandorį tarp pardavėjo P. A. ir pirkėjo P. B., kuriuo P. A. 2013 m. gruodžio 6 d. pardavė P. B. visas bendrovės akcijas už 1000 Lt (289,62 Eur), nors iš tiesų P. A. sumokėjo V. Ž. iš anksto sutartą ne mažesnį nei 4000 Lt (1158,48 Eur) užmokestį už tai, kad šis suorganizuotų ankstesnių P. A. sąsajų su UAB „Litbara“ ūkine finansine veikla panaikinimą. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai pripažino nepaneigtais P. A. ir V. Ž. parodymus, kad UAB „Litbara“ akcijos buvo realiai parduotos P. B. ir jam buvo perduoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai.

4.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad minėti dokumentai P. B. nebuvo perduoti, yra nepagrįsta ir padaryta esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą. Tokią išvadą teismas grindė tik ikiteisminio tyrimo metu duotais P. B. parodymais, kad dokumentus jis pasirašė už atlygį, šį jam sumokėjo V. Ž., joks realus buhalterinių dokumentų perdavimas nebuvo atliktas. Tačiau V. Ž. ir P. A. parodymai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje tik pacituojami, jie neanalizuojami ir nevertinami kaltinimo kontekste. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 35 punkte nepagrįstai nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl byloje esančios telekomunikacijų tinklais perduotos informacijos vertinimo, nurodydamas, kad šie duomenys nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių dėl UAB „Litbara“ dokumentų paslėpimo.

4.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nepaneigtais V. Ž. parodymus, kad P. B. buvo visateisis UAB „Litbara“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorio dalyvis ir pats kreipėsi į V. Ž. nurodydamas, kad užsiima įmonių supirkimu. Tokius V. Ž. parodymus patvirtina P. A. ir kitų byloje apklaustų asmenų parodymai, sandorio aplinkybės, užfiksuoti pokalbiai tarp V. Ž. ir P. B., kiti duomenys apie P. B. sąsajas su įmonių supirkimo veikla. P. B. pozicijai šioje byloje didelę įtaką galėjo turėti aktyvus bendradarbiavimas su ikiteisminį tyrimą atliekančiais pareigūnais. Jis šališkai nutylėjo aplinkybes apie savo paties veiksmus ir taip siekė kuo palankesnio sprendimo savo naudai. Jo parodymų patikimumą sumenkina ir tai, kaip parodymai užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų protokoluose – P. B. savo minčių taip nedėsto ir nevartoja specifinių teisinių terminų bei formuluočių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo P. B. parodymų patikimumu ir padarė išvadą, kad tokiais duomenimis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio nėra galimybės.

4.5. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybę, jog UAB „Litbara“ dokumentai nebuvo perduoti P. B., patvirtina V. Ž. parodymai, kad UAB „Litbara“ buhalteriniai dokumentai buvo saugomi jo bendrovės patalpose (duomenys neskelbtini), ir tai, kad nors 2013 m. gruodžio 6 d. perdavimo–priėmimo akte nėra nurodoma, kiek jo egzempliorių buvo surašyta, toks dokumentas rastas 2014 m. birželio 9 d. P. A. namuose atliktos kratos metu (nuosprendžio 32.4 punktas). Tačiau patalpų suteikimas dokumentams saugoti nepaneigia dokumentų perdavimo P. B. fakto, o priešingai – patvirtina, kad jie buvo perduoti. P. B. naudojosi V. Ž. suteiktomis patalpomis ir buvo atsakingas už dokumentų išsaugojimą. Tai, kad 2013 m. gruodžio 6 d. perdavimo–priėmimo akte nėra nurodoma, kiek šio dokumento egzempliorių buvo surašyta, ir tai, kad vienas egzempliorius rastas 2014 m. birželio 9 d. atliktos kratos metu, tėra duomenys, patvirtinantys, kad šalys sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sandorį, o po to buvo pasirašyti dokumentai dėl UAB „Litbara“ dokumentacijos perdavimo–priėmimo, šios aplinkybės nepatvirtina, kad dokumentai nebuvo perduoti.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.   Nuteistojo V. Ž. ir jo gynėjo advokato K. Bieliausko kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi ir BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

6.   Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai priėmė skirtingus nuosprendžius: pirmosios instancijos teismas – išteisinamąjį, grįsdamas jį tuo, kad patikimų ir pakankamų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų P. A. ir V. Ž. kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, byloje nėra; apeliacinės instancijos teismas – apkaltinamąjį, nustatęs, kad byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama tokio pobūdžio sprendimui priimti.

7.   Kasaciniu skundu nuteistasis V. Ž. ir jo gynėjas įvairiais aspektais ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija, remdamasi BPK 376 straipsnio 1 dalimi, šiuo klausimu pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrina, ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

8.   Kasacinio skundo argumentų kontekste visų pirma pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, turi kruopščiai patikrinti pirmosios instancijos teismo apskųstų sprendimų pagrįstumą. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti motyvuotas, visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados turi būti konkrečios, aiškios, teisės taikymo prasme nekeliančios abejonių savo teisingumu. Šios instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21/2014, 2K-29-489/2015, 2K-39-495/2020).

9.   Tinkama pirmosios instancijos teismo sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo patikra galima tik apeliacinės instancijos teismui laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal ją, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir daromų išvadų argumentavimu. Šios taisyklės neatsiejamos nuo BPK 44 straipsnio 6 dalies reikalavimo, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Nagrinėdamas bylą, teismas privalo imtis visų įstatymo nurodytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, nuosprendyje negali būti nutylėjimų ir įrodymų vertinimo spragų, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas. Tai sudaro prielaidas konstatuoti, kad buvo nustatytos neabejotinos, prieštaravimų nekeliančios bylos faktinės aplinkybės ir tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34-303/2015, 2K-7-174-303/2019, 2K-27-788/2024 ir kt.).

10. Nagrinėjamoje byloje P. A. ir V. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės nustatytos pagal paties V. Ž. pirminius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir P. B., šioje byloje turėjusio įtariamojo procesinį statusą, o vėliau nuteisto teismo baudžiamuoju įsakymu dėl aplinkybių, tiesiogiai susijusių su šioje byloje nuteistiesiems inkriminuota veika, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Tačiau teisiamajame posėdyje V. Ž. ir P. A. kategoriškai ir nuosekliai neigė paslėpę UAB „Litbara“ buhalterinės apskaitos dokumentus, jie nurodė, kad pagal bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sandorį perdavė juos pirkėjui P. B. ir tolesnio jų likimo nežino. Tokioje situacijoje nustatant faktines aplinkybes tampa ypač svarbus P. B. parodymų vertinimas, kuris turėjo būti atliekamas vadovaujantis parodymų nuoseklumo, neprieštaringumo, logiškumo ir atitikties kitiems bylos duomenims kriterijais. Žemesnės instancijos teismų sprendimų turinys leidžia daryti išvadą, kad tinkamai P. B. parodymus įvertino pirmosios instancijos teismas.

11. Teisiamajame posėdyje P. B., pasinaudodamas BPK nustatytomis teisėmis, atsisakė duoti parodymus, todėl buvo pagarsinti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vertindamas šiuos parodymus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui P. B. nenurodė konkrečių su UAB „Litbara“ susijusių aplinkybių, šie parodymai yra bendro pobūdžio arba susiję su kitomis bendrovėmis. Nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės užfiksuotos ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotuose P. B. parodymuose. Pagal juos, P. B. už piniginį atlygį sutiko pasirašyti UAB „Litbara“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir kitus su bendrovės įsigijimu susijusius dokumentus, tačiau realiai netapo jos savininku, jam nebuvo perduoti jokie bendrovės dokumentai. Pasisakydamas dėl šių ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų įrodomosios reikšmės, pirmosios instancijos teismas išskyrė šiuos reikšmingus aspektus:

11.1. Minėti P. B. parodymai nelaikytini savarankišku įrodymų šaltiniu. Teismas gali grįsti išvadas tokiais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2008, 2K-287/2013, 2K-107-489/2017 ir kt.).

11.2. Nagrinėjamoje byloje P. B. turi specifinę procesinę padėtį. Ikiteisminio tyrimo metu jam buvo pareikšti įtarimai padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, tačiau, išskyrus dėl jo ikiteisminį tyrimą, į teismą su pareiškimu baigti procesą baudžiamuoju įsakymu kreiptasi tik dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje (kaip vienas iš tęstinės nusikalstamos veikos epizodų nurodytas ir UAB „Litbara“ dokumentų suklastojimas bei panaudojimas, bendrininkaujant su V. Ž.), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. baudžiamuoju įsakymu jis pripažintas kaltu padaręs šią nusikalstamą veiką. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinės instancijos teismo praktiką, tokią procesinę padėtį turinčio asmens parodymai turi būti vertinami daug atsakingiau, skiriant didesnį dėmesį jų savarankiškumui ir objektyvumui, nes yra didelis pavojus, kad jie gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui, be to, tokie asmenys duoda parodymus neprisiekę, todėl jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015).

11.3. Byloje yra duomenų apie konfliktinius P. B. ir V. Ž. santykius jau po kaltinime nurodytų įvykių (nustatyta, kad P. B. nuteistas kitoje byloje už tai, kad pagrobė V. Ž. įmonės degalų kortelę ir padarė įmonei turtinės žalos), ir ši aplinkybė taip pat yra svarbi vertinant P. B. parodymų patikimumą.

11.4. P. B. teisiamajame posėdyje atsisakius duoti parodymus, gynyba neturėjo galimybės jam užduoti klausimų, siekdama patikslinti bylai aktualias aplinkybes, ypač atsižvelgiant į tai, kad kaltinimo apimtys nagrinėjamoje byloje ir P. B. užbaigtoje baudžiamuoju įsakymu byloje esmingai skiriasi.

12. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus P. B. parodymų vertinimo aspektus, pirmosios instancijos teismas įvertino, ar minėtus parodymus patvirtina kiti byloje surinkti duomenys ir ar jų visumos pakanka P. A. ir V. Ž. kaltei konstatuoti, ir pagrįstai bei motyvuotai konstatavo, kad tokios išvados daryti nėra pagrindo.

13. P. A. ir V. Ž. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pareikštas kaltinimas neatsiejamas nuo kaltinimų padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, dėl kurių dalis baudžiamosios bylos jiems nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal pirminę kaltinimo padarius visas tris baudžiamajame įstatyme nustatytas nusikalstamas veikas formuluotę, P. A. 2013 m. gruodžio 6 d. sumokėjo V. Ž. iš anksto sutartą ne mažesnį nei 1158,48 Eur užmokestį už tai, kad šis suorganizuotų P. A. sąsajų su ankstesne UAB „Litbara“ ūkine finansine veikla panaikinimą, siekiant apgaule UAB „Litbara“ naudai išvengti turimų iki 2013 m. gruodžio 6 d. susidariusių 2630,75 Eur dydžio turtinių prievolių įvykdymo, taip pat išvengti bendrovės likvidavimo proceso ir kad valstybinės įstaigos negalėtų pasinaudoti UAB „Litbara“ buhalterinės apskaitos dokumentais, tirdamos jos veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Taigi kaltinime buvo suformuluoti konkretūs tikslai, kurių buvo siekiama nusikalstamomis veikomis. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo, ar nuteistieji iš tiesų siekė būtent tokių tikslų. Visų pirma, bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigta P. A. versija, kad jis nusprendė parduoti UAB „Litbara“ dėl savo prastėjančios sveikatos būklės (blogą jo sveikatos būklę 2013 m. pradžioje pažymėjo teisiamajame posėdyje apklausta UAB „Litbara“ buhalterė I. B., šią aplinkybę patvirtina ir P. A. pirmosios instancijos teismui pateikti medicininiai dokumentai). Be to, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo jam prieinamus duomenis, susijusius su UAB „Litbara“ finansine situacija, ir konstatavo, kad ji nebuvo išskirtinai bloga. Nors UAB „Litbara“ turėjo tam tikro dydžio turtinių įsipareigojimų (skolų), liko nepaneigtas P. A. teiginys, kad ir jo bendrovei kiti subjektai turėjo įsipareigojimų. Teismas pažymėjo, kad artimo byloje nagrinėjamiems įvykiams 2012 metų laikotarpio UAB „Litbara“ finansinės atskaitomybės duomenys patvirtina reikšmingus kitų subjektų įsipareigojimus UAB „Litbara“ (1 t., b. l. 245–246; 2 t., b. l. 1–2). Liudytoja I. B. teisme nurodė, kad, nors ir vėluodama, bendrovė jai apskaičiuotus mokesčius visada sumokėdavo. Nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad kaltinime nurodyta bendra 2630,75 Eur turtinių įsipareigojimų suma, atsižvelgiant, be kita ko, ir į tai, kad pagal tą patį kaltinimą P. A. sumokėjo V. Ž. ne mažesnę nei 1158,48 Eur sumą už sąsajų su UAB „Litbara“ panaikinimą, nėra tokia didelė, kad būtų galima daryti neabejotiną išvadą apie tikslo apgaule išvengti šių įsipareigojimų realumą.

14. Teisėjų kolegija tinkamo BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste atkreipia dėmesį į pirmiau aptarto kaltinimo prieštaringumą – nors nuteistiesiems inkriminuota, kad paslėpus UAB „Litbara“ buhalterinės apskaitos dokumentus, be kita ko, iš dalies negalima nustatyti jos įsipareigojimų dydžio, kartu jiems pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo inkriminuotas siekis apgaule išvengti konkretaus 2630,75 Eur dydžio bendrovės turtinių prievolių įvykdymo. Iš kaltinimo formuluotės galima spręsti, kad ikiteisminio tyrimo institucijai iš turimų duomenų vis dėlto pavyko apskaičiuoti tikslų UAB „Litbara“ įsipareigojimų dydį.

15. Vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad P. B. teiginiai apie pasyvų jo vaidmenį įsigyjant UAB „Litbara“ akcijas prieštarauja ne tik V. Ž. teisme duotiems parodymams apie tai, kad P. B. aktyviai užsiėmė įmonių supirkimu ir su juo bendradarbiavo, bet ir byloje užfiksuotiems telefoniniams pokalbiams tarp V. Ž. ir P. B., iš šių pokalbių matyti, kad P. B. tardavosi ir bendraudavo su potencialiais klientais. Be to, byloje taip pat yra duomenų, nors ir iš vėlesnio laikotarpio, apie P. B. sąsajas su įmonių supirkimo veikla (5 t., b. l. 10–17). Išdėstytos aplinkybės pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui abejoti lemiamą reikšmę nuteistųjų kaltei pagrįsti turinčiais P. B. parodymais apie tai, kad UAB „Litbara“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo fiktyvi ir bendrovės buhalteriniai dokumentai jam nebuvo perduoti.

16. Panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas privalėjo išdėstyti aiškius ir įtikinamus motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat privalėjo atsižvelgti į pirmosios instancijos teismo nurodytus P. B. parodymų patikimumo vertinimo ypatumus. Tačiau šių pareigų teismas nesilaikė, iš esmės visus pirmiau išdėstytus pirmosios instancijos teismo argumentus formaliai paneigdamas vieninteliais duomenimis – tais pačiais pagrįstų abejonių savo objektyvumu keliančiais P. B. parodymais ir V. Ž. pirminiais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių jis nepatvirtino teisiamajame posėdyje.

17. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-43-458/2021 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. Ž., nesilaikė įrodinėjimo tvarkos reikalavimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis), šis pažeidimas laikytinas esminiu, nes jis sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis V. Ž. naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

19. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas ir P. A., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepateikta. Pagal BPK 376 straipsnio 2 dalį, teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas. Tačiau jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai BPK pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų. Nagrinėjamos bylos atveju, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatomis, naikintina ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl P. A. nuteisimo. Byloje nustatyti įstatymo pažeidimai turėjo įtakos ir jo veiksmų teisiniam vertinimui, todėl dėl jo taip pat paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis kasacinėje nutartyje nurodytais motyvais.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo

20. Kasaciniu skundu taip pat prašoma tenkinti nuteistojo V. Ž. gynėjo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pateiktą prašymą priteisti V. Ž. iš valstybės lėšų 4660 Eur jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo, šių paslaugų apmokėjimą įrodantys dokumentai (pinigų priėmimo kvitai) yra bylos medžiagoje.

21. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

22. Įstatymų leidėjas BPK 106 straipsnyje konkrečių aplinkybių, į kurias teismai, spręsdami dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo (nustatydami jų dydį), turi atsižvelgti, nedetalizavo. Rekomendacijų dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo nustatymo nuostatos, tarp jų ir dėl tokių išlaidų apskaičiavimo tvarkos, jų maksimalaus dydžio, yra rekomendacinio pobūdžio ir teismams nėra privalomos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas aplinkybių, reikšmingų nustatant būtinų ir pagrįstų išlaidų gynėjui dydį, nustatymą paliko teismų diskrecijai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92-976/2023, 2K-128-648/2023).

23. Spręsdama dėl priteistino išlaidų atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad prašoma atlyginti patirtas išlaidas advokato pagalbai tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme. Gynėjas dalyvavo penkiuose teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teisme ir viename posėdyje apeliacinės instancijos teisme. Iš gynėjo 2023 m. kovo 28 d. sudarytos klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitos matyti, kad, be dalyvavimo teismo posėdžiuose, gynėjas taip pat 3 val. teikė klientui konsultacijas susitikimų metu, 10 val. užtruko susipažinimas su bylos medžiaga ir aktualios teismų praktikos analizė, 5 val. užėmė rengimasis pirmosios instancijos teismo posėdžiams, o 2 val. – vykimas į teismo posėdžius. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija prašymą dėl 4660 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atlyginimo tenkina visiškai. Šios išlaidos nėra aiškiai per didelės, atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, todėl turi būti atlygintos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 30 d. nuosprendį be pakeitimų. Iš valstybės lėšų V. Ž. priteisti 4660 Eur (keturis tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt Eur) išlaidoms, patirtoms advokato paslaugoms nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka apmokėti, atlyginti.

Teisėjai                                                                                                Sigita Jokimaitė

Artūras Pažarskis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė