2K-6-976/2023

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-6-976/2023                                                                                             Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06234-2020-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1; 1.2.14.5.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 2 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį šį laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos – miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. R. Z. taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti priteistą turtinę žalą nukentėjusiajam (BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 69 straipsnis). Civilinio ieškovo G. K. (G. K.) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš R. Z. priteista 114 000 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojamos nuo probacijos pabaigos iki nuosprendžio įvykdymo. Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 15 d. nuosprendis, kuriuo iš dalies tenkintas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės I. Vaivadienės apeliacinis skundas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nuosprendis pakeistas ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, iš dalies atidėtas R. Z. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, nustatant šešių mėnesių nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atidedant trejiems metams ir įpareigojant nuteistąjį: visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; neišvykti už gyvenamosios vietos – miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; atlyginti nukentėjusiajam G. K. priteistą turtinę žalą. Nuteistojo R. Z. ir jo gynėjo advokato R. Suslavičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   R. Z. nuteistas už tai, kad, siekdamas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, iš anksto žinodamas, kad prisiimtų įsipareigojimų neįvykdys, 2018 m. balandžio 30 d. sudarė ir el. paštu atsiuntė nukentėjusiajam G. K. 99 000 Eur vertės automobilio „Toyota Land Cruiser 200 Excalibur 4500 cc Diesel 218 Pearl White/IVORY“ pirkimo–pardavimo sutartį, kuria įsipareigojo per 8–12 savaičių nuo visų pinigų gavimo pristatyti ir perduoti automobilį G. K., o šis, vykdydamas minėtą sutartį, pagal R. Z. atsiųstą sąskaitą faktūrą 2018 m. gegužės 3 d. pervedė iš savo banko sąskaitos į R. Z. banko sąskaitą 10 000 Eur ir pagal kasos pajamų orderio kvitą perdavė jam 30 000 Eur grynųjų pinigų, o 2018 m. gegužės 8 d. iš savo banko sąskaitos į R. Z. banko sąskaitą pervedė dar 59 000 Eur, tačiau R. Z. iki sutartyje nustatyto termino savo įsipareigojimų neįvykdė, tyčia apgaule klaidindamas nukentėjusįjį 2018 m. rugpjūčio 14 d. el. paštu pateikė jam tikrovės neatitinkantį dokumentą – sertifikatą apie automobilio gabenimą ir, tęsdamas nusikalstamą veiką, piktnaudžiaudamas G. K. pasitikėjimu, tyčia, apgaule, iš anksto žinodamas, kad realiai jokių veiksmų automobiliui įgyti neatliks, pasiūlė G. K. papildomai sumokėjus 15 000 Eur įsigyti kitą naują automobilį „Lexus LX570“ ir 2019 m. kovo 25 d. el. paštu atsiuntė sąskaitą faktūrą, pagal kurią 2019 m. kovo 26 d. G. K. iš savo banko sąskaitos į R. Z. banko sąskaitą papildomai pervedė 15 000 Eur, tačiau prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė ir pinigų G. K. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą G. K. priklausantį turtą – 114 000 Eur.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.   Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. Z. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir iš dalies patenkinęs prokurorės apeliacinį skundą, pakeitė nuosprendžio dalį dėl BK 75 straipsnio taikymo. Teismas konstatavo, kad nei pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą, nei pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojančią jo redakciją nenustatyta galimybė visiškai atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam už sunkaus nusikaltimo padarymą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas visiškai atidėti R. Z. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą neatitinka BK nuostatų ir privalo būti keičiamas, nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant iš dalies.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3.   Kasaciniu skundu nuteistasis R. Z. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 15 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius taip pat pateikia alternatyvų prašymą, jeigu kasacinės instancijos teismas nenustatytų pagrindo priimti pirmiau prašomą sprendimą, – panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalį dėl skirtinos bausmės ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nuosprendį, t. y. neskirti bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Žemesniųjų instancijų teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais dėl ultima ratio (baudžiamoji teisė kaip kraštutinė priemonė) principo, apgaulės esmingumo, galimybės atkurti pažeistas teises civilinio proceso tvarka be baudžiamosios justicijos įsikišimo, nukentėjusiojo atitikties bonus pater familiae (atidaus ir rūpestingo asmens) kriterijams, pateiktais nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-152-895/2019 ir 2K-71-976/2022, tinkamai neatsižvelgė į kasatoriaus veiksmus, nukreiptus į siekį atsiskaityti su nukentėjusiuoju. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė apgaulės esmingumo, nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, tačiau jų nesusiejo su kasatoriaus bylos aplinkybėmis ir problematika, neatribojo kasatoriaus veikos nuo civilinių teisinių santykių, klaidingai preziumavo kasatoriaus apibrėžtą tyčią sukčiauti. Ši klaida lėmė nepagrįstą civilinių teisinių santykių konvertavimą į baudžiamuosius teisinius santykius. Baudžiamosios teisės prasme esmine apgaule turėtų būti pripažintas tik jokių veiksmų neatlikimas, rodantis išankstinę kaltininko tyčią. Kasacinės praktikos plėtrai būtų reikšmingas išaiškinimas, kokie veiksmai laikytini automobilio pirkimo–pardavimo sutarties vykdymu.

3.2. Nukentėjusiojo veiksmų atitikties rūpestingo, atidaus ir apdairaus civilinių teisinių santykių subjekto veikimui kriterijumi vertintina tai, kad kasatorius apie 30 metų vertėsi automobilių pardavimo verslu. Šis kriterijus itin reikšmingas BK 182 straipsnio 2 daliai taikyti ir aptartas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-976/2022. Dirbdamas tokiame versle kasatorius įgijo patikimo verslininko reputaciją, o nukentėjusysis G. K. apie kasatoriaus, kaip verslininko, veiklos specifiką ir gerą reputaciją sužinojo iš A. S. (A. S.). Taigi kasatorius ne pats surado nukentėjusįjį ir dirbtinai neklastojo duomenų, kurdamas neatitinkančio tikrovės geros reputacijos verslininko įvaizdį; jokių tolesnių veiksmų, nukreiptų į domėjimąsi kasatoriaus profesine reputacija, praeityje sudarytus sandorius, nukentėjusysis neatliko. Sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento, ir šiuo požiūriu kasatoriaus ankstesnė reputacija bei jokių aktyvių veiksmų ieškant, prieš ką panaudoti apgaulę, nebuvimas žemesniųjų instancijų teismų negalėjo būti pripažinti išankstine apibrėžta tyčia užvaldyti nukentėjusiojo lėšas. Taip pat turi būti įvertinta ir tai, kad kasatorius nuteistas tik dėl nusikalstamų veiksmų prieš vieną asmenį.

3.3. Vienas iš BK 182 straipsnio 2 dalies objektyviosios pusės požymių – didelė vertė – šios kategorijos bylose negali būti sureikšmintas ir aiškinamas vien tik pagal BK 190 straipsnio 1 dalį, nesusiejant šio požymio su padaryta veika ir konkrečiomis kaltininko bei nukentėjusiojo savybėmis. Ne mažesnę reikšmę turi daikto svarba nukentėjusiajam (jo būtinumas kasdienėje nukentėjusiojo veikloje, didelių ir esminių pasekmių atsiradimas, kai toks daiktas neįgyjamas sutartyje sulygtais terminais ir pan.). Didelė turto vertė negali nulemti veikos pavojingumo (taip pat ir tinkamo ultima ratio principo taikymo), jeigu nėra vertinama kitos sandorio šalies (šiuo atveju – automobilio pirkėjo) turtinė padėtis ir perkamo turto (automobilio) vertės specifika. To negalima padaryti, nevertinant įgyjamo turto reikšmės įgijėjui (nukentėjusiajam), todėl vien tik piniginės tokio turto vertės nebepakanka; priešingas teisės aiškinimas kasatoriaus byloje formalizavo teisę, nors kasacinė praktika (taip pat ir konstitucinė jurisprudencija) pabrėžia baudžiamosios teisės neformalumą.

3.4. Kasatoriaus byloje automobilis, kurį prašė nupirkti nukentėjusysis, yra prabangos (prestižo) prekė, ši aplinkybė taip pat vertintina ultima ratio principo požiūriu ir reikalauja tolesnio kasacinės praktikos plėtojimo dviem kryptimis: 1) civilinio sandorio paprastumo ir dažnumo kontekste – šiuo atveju automobilis priklauso išskirtinių prekių kategorijai, o jo pirkimo–pardavimo sandoris nėra toks įprastas ir dažnas, kokie paprastai būna sandoriai civilinėje apyvartoje; 2) prabangos prekė dėl savo ypatybių nėra tokia reikšminga įgijėjui, nėra naudojama kasdienėje jo veikloje, priešingai – ji sudaro prestižo elementą, todėl negali būti sureikšminta BK 190 straipsnio 1 dalyje nurodyta turto vertė, nekreipiant dėmesio į sandorio reikšmingumą įgijėjui (nukentėjusiajam).

3.5. Esminės apgaulės kriterijaus ir ultima ratio principo požiūriu itin svarbi ir nukentėjusiojo G. K. ankstesnė verslo patirtis, įgyta versle sudarant milijonines sutartis, bei didesnis sudaryto sandorio rizikingumas. Nukentėjusiajam tiko tai, kad, nepavykus pristatyti pradinio civilinio sandorio objekto – automobilio „Toyota Land Cruiser“, kasatorius ėmėsi ieškoti kito automobilio („Lexus LX570“), jokių veiksmų savo interesams ginti civilinės teisės priemonėmis ir tvarka nukentėjusysis nesiėmė. Kasatorius niekaip neapsunkino nukentėjusiojo galimybių ginti savo teises ir interesus civilinio proceso būdais ir priemonėmis. Nevertindami apdairaus ir rūpestingo asmens kriterijaus, teismai nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos.

3.6. Žemesniųjų instancijų teismai, nesilaikydami teismų praktikos išaiškinimų, kasatoriaus veiksmuose preziumavo piktnaudžiavimo pasitikėjimu požymį. Tarp kasatoriaus ir G. K. nebuvo susiklosčiusių jokių ankstesnių tarpusavio ryšių, galinčių sudaryti tarpusavio pasitikėjimo pagrindą, nes šie asmenys anksčiau nebuvo pažįstami ir bendravo ne daugiau, nei tai įprasta tokio pobūdžio civiliniuose teisiniuose santykiuose. Be to, pats G. K. niekieno neverčiamas ne kartą sumokėjo kasatoriui pinigų sumas, pažymėdamas, kad jis, kaip ir kasatorius, yra verslininkas ir jam tokių sumų mokėjimas nėra neįprastas veiksmas. Ultima ratio principo požiūriu žemesniųjų instancijų teismai privalėjo tinkamai kvalifikuoti teisinį santykį ir atriboti jį nuo civilinių teisinių santykių.

3.7. Pažymėtina ir tai, kad apgaulės esmingumo nustatymo kontekste reikšmingas tinkamas kaltininko veiksmų tiek iki civilinio teisinio sandorio sudarymo, tiek ir po neįvykusio sandorio nustatymas. Nagrinėjamu atveju kasatorius niekuomet nesislapstė, pripažino ir pripažįsta gautas iš G. K. sumas, nukentėjusiojo dėl savo turtinės padėties niekuomet neklaidino. Šios aplinkybės turi teisinės reikšmės ir kasacijos pagrindų požiūriu (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-697/2019). Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo kasatoriaus veiksmus ieškant automobilio pripažino nusikalstamais vien dėl to, kad jis veikė kaip „bet kuris kitas klientas“, tarsi automobilių pardavimo vadybininko ar tarpininko veikla esmingai skirtųsi nuo bet kurio kito asmens, ieškančio automobilio savo paties reikmėms. Šiam motyvui pagrįsti kasatorius prideda mokėjimo įstaigos „Wise“ prie Belgijos nacionalinio banko pavedimo nuorašą kartu su vertimu į valstybinę kalbą, rodantį, kad jis pagal išgales vykdo ir vykdys susitarimą su nukentėjusiuoju.

3.8. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostatų, neatsižvelgė į keletą teisiškai reikšmingų kriterijų ir sureikšmino BK 75 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos nuosavybei turėtų būti baudžiamos pirmiausia nukreipiant valstybės reakciją į kaltininko turtą, jeigu nėra galimybės teisinius santykius išspręsti kitų teisės šakų priemonėmis ir tvarka. Skiriant bausmę pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad sukčiavimas priskiriamas turtinių nusikaltimų kategorijai, juo nepasikėsinama į svarbiausias baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes – gyvybę, sveikatą, taip pat turi būti vertinama ir konkretaus objekto reikšmė nukentėjusiajam. Nors kasatorius visos ar bent dalies iš nukentėjusiojo gautos pinigų sumos negrąžino, jis siekia tai padaryti, o realus laisvės atėmimo bausmės vykdymas pinigų grąžinimą apsunkintų. Kasatorius viso baudžiamojo proceso metu teigė, kad sutartinės prievolės neginčija, priešingai – ją vykdo ir įvykdys. Kartu su kasaciniu skundu teikiami duomenys (mokėjimo nukentėjusiajam pavedimai) neabejotinai rodo mažesnį kasatoriaus asmenybės pavojingumą. Tokia bausmė, kokią paskyrė apeliacinės instancijos teismas, eliminuoja galimybę greičiau atlyginti žalą nukentėjusiajam, o tai prieštarauja paties nukentėjusiojo interesui kaip galima greičiau atgauti perduotas lėšas už neįvykusį sandorį ir kartu bausmės teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai, kuriais remiantis bausmės vykdymas kasatoriui atidėtas tik iš dalies, reiškia netinkamą BK 75 straipsnio 8 dalies aiškinimą ir taikymą, pirmosios instancijos teismo pasirinktas teisės taikymas ir aiškinimas dėl šios nuosprendžio dalies yra teisingesnis. Nepagrįstai nepripažintas reikšmingu motyvas, kad po veikos, dėl kurios buvo nuteistas, kasatorius jokių kitų nusikalstamų veikų nėra padaręs.

4.   Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras V. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad teismų atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas, atsiliepime išsamiai išdėstyti teismų sprendimų motyvai nesudaro pagrindo šiuos sprendimus panaikinti, o kasatoriaus keliamos abejonės, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostatų, nepagrįstos.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.   Nuteistojo R. Z. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

6.   Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta, be kita ko, tam, kas apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Kasatorius nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teigdamas, kad žemesniųjų instancijų teismai nepagrįstai nesivadovavo ultima ratio principu, netinkamai vertino tarp jo ir nukentėjusiojo susiklosčiusius teisinius santykius galimybės atkurti pažeistas nukentėjusiojo teises civilinio proceso tvarka ir nukentėjusiojo atitikties bonus pater familiae kriterijui kontekste, taip pat klaidingai konstatavo prieš nukentėjusįjį panaudotos esminės apgaulės faktą.

7.   Sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą neteisėtą baudžiamąja prasme, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Ši apgaulė turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-179/2013, 2K-17-976/2020). Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, 2K-158-303/2021).

8.   Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327/2014, 2K-152-942/2015, 2K-188-719/2018). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną paslaugą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje nustatytomis priemonėmis yra pasunkintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264-895/2016, 2K-188-719/2018, 2K-71-976/2022).

9.   R. Z. pripažintas kaltu padaręs BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, žemesniųjų instancijų teismams konstatavus, kad jis, iš anksto žinodamas, jog prisiimtų įsipareigojimų neįvykdys, pagal pirkimo–pardavimo sutartį už 114 000 Eur sumą įsipareigojo pristatyti ir perduoti automobilius nukentėjusiajam G. K., tačiau jų nukentėjusiajam neperdavė ir visos sumokėtos pinigų sumos negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą G. K. priklausantį turtą.

10. Byloje nustatyta, kad R. Z. su G. K. 2018 m. balandžio 30 d. sudarė automobilio „Toyota Land Cruiser“ pirkimo–pardavimo už 99 000 Eur sutartį. Nurodęs, kad dėl techninių kliūčių šio automobilio perdavimas neįmanomas, R. Z. pasiūlė G. K. minėtos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, sumokėjus papildomus 15 000 Eur, įsigyti kitą automobilį – „Lexus“, pastarasis su tokiu pasiūlymu sutiko, visą sutartimi sutartą pinigų sumą sumokėjo. Vėliau, 2019 m. birželio 17 d., R. Z. informavo nukentėjusįjį, kad sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdyti negalės, nes automobilių techniniai duomenys neatitinka europietiškų standartų ir jie negali būti registruojami Europos Sąjungoje, tiekėjams grąžinus už automobilius sumokėtą pinigų sumą, įsipareigojo grąžinti ją nukentėjusiajam ir sumokėti netesybas.

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesniųjų instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, jog pirmiau nurodytų susitarimų R. Z. iš anksto neketino vykdyti, tik imitavo pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų vykdymą. Tokią išvadą patvirtina byloje nustatytų aplinkybių visuma: 1) pradinis pirkimo–pardavimo sutarties objektas automobilis „Toyota Land Cruiser“ dar 2018 m. sausio 29 d. buvo parduotas bendrovei „Toyota Center Baku“ Azerbaidžane, taigi sutarties vykdymas jau jos sudarymo metu buvo neįmanomas; 2) R. Z. rinko informaciją, tariamai patvirtinančią susitarimų vykdymą, kurią prireikus galėtų pateikti nukentėjusiajam ir (ar) teisėsaugos institucijoms, – dėl abiejų automobilių kreipėsi į tiekėjas „Segrex Auto FZCO“ ir „Gregory‘s Cars GmbH“, gavo iš jų duomenis apie automobilių charakteristikas, jų nuotraukas, preliminarias sąskaitas faktūras, tačiau jo užsakymai nebuvo įvykdyti, nes mokėjimų už automobilius R. Z. neatliko; 3) nors R. Z. nukentėjusiajam tvirtino, kad sumokėjo tiekėjams už automobilius, baudžiamojo proceso metu jis pripažino, kad vis dėlto pinigų jiems neperdavė; 4) informuodamas nukentėjusįjį apie neva technines kliūtis įregistruoti automobilius, R. Z. jam pateikė suklastotus automobilių sertifikavimo bendrovės „TÜV NORD CERT GmbH“ pranešimą ir sertifikatą apie automobilio „Toyota Land Cruiser“ techninių charakteristikų neatitiktį Europos Sąjungos reikalavimams, toks automobilio sertifikavimas šioje bendrovėje iš tiesų nebuvo atliktas.

12. R. Z. veiksmai su nukentėjusiuoju sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, kurios objektas dar iki sutarties sudarymo buvo perleistas kitam asmeniui, sutarties vykdymo imitavimas, renkant informaciją iš tiekėjų ir inicijuojant automobilių užsakymus, kurių vėliau kasatorius sąmoningai neapmokėjo, nukentėjusiojo klaidinimas, teikiant jam tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamas technines kliūtis įvykdyti sutartį, teismų pagrįstai pripažinti sudarančiais apgaulės elementą. Žinodamas kasatoriaus tikruosius ketinimus, nukentėjusysis jam nebūtų perleidęs didelės pinigų sumos, atitinkamai tai suprato ir kasatorius, neatskleisdamas tikrųjų savo ketinimų ir bandydamas juos maskuoti. Taigi kasatorius prieš nukentėjusįjį panaudojo esminę apgaulę, kuri turėjo lemiamą įtaką jo apsisprendimui sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį ir perduoti kasatoriui 114 000 Eur. Tokie kasatoriaus veiksmai negali būti laikomi įprasta verslo praktika, už kurią baudžiamoji atsakomybė netaikytina.

13. Byloje nustatytos aplinkybės taip pat leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad R. Z. panaudota apgaulė pasireiškė piktnaudžiavimu nukentėjusiojo pasitikėjimu. Kasacinio skundo teiginys, kad nuteistasis neatliko jokių išskirtinių veiksmų, kad įgytų nukentėjusiojo pasitikėjimą, tokios išvados nepaneigia. Asmens reputacija, jo įvaizdis, ypač atvejais, kai jis užsiima tam tikru verslu, nepriklausomai nuo to, ar verslas vykdomas laikantis visų teisės aktų reikalavimų, yra neatsiejami nuo konkretaus asmens, tam tikra informacija apie asmenį yra žinoma ir tiesiogiai su juo nebendraujantiems, nesusijusiems aplinkiniams. Susikūręs pozityvų savo įvaizdį asmuo gali turėti iš jo tiesioginės naudos, į jį gali kreiptis nauji klientai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-976/2022). Iš bylos duomenų matyti, kad tarp R. Z. ir G. K. buvo susiklostę pasitikėjimu grįsti santykiai. Nukentėjusysis teisme nurodė, kad R. Z., kaip patyrusį ir kompetentingą prekeivį automobiliais, jam rekomendavo draugas, apie R. Z. jis teiravosi dar kelių bendrų pažįstamų ir šie apie kasatorių taip pat atsiliepė teigiamai. Kaip pažymi pats R. Z., jis vertėsi automobilių pardavimo verslu daugiau kaip 30 metų, taigi, kreipdamasis į jį, kaip į ilgametį verslininką, nukentėjusysis tikėjosi, kad jam, kaip ir ankstesniems R. Z. klientams, bus tinkamai suteiktos paslaugos įsigyjant automobilį, tačiau jis buvo suklaidintas dėl tikrųjų kasatoriaus ketinimų. Tokį nukentėjusiojo suklaidinimą neabejotinai lėmė ir R. Z. ankstesni ryšiai bei santykiai su jų abiejų bendrais pažįstamais, susikurta patikimo verslininko reputacija. Šiame kontekste, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nėra pagrindo pripažinti, kad nukentėjusysis, pats būdamas verslininkas, elgėsi itin nerūpestingai ir aplaidžiai, – jo veiksmai buvo įprasti tokio sandorio šaliai, tačiau jis buvo sąmoningai klaidinamas ne tik automobilių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, bet ir vėliau, kasatoriui vengiant atskleisti tikrąsias sutarties nevykdymo priežastis.

14. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nagrinėjamu atveju nebuvo apribota nukentėjusiojo galimybė atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis, kasatorius aktyviai nesislapstė nuo nukentėjusiojo, pripažįsta prievolę grąžinti už automobilius sumokėtus pinigus. Tačiau nukentėjusiojo galimybės ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka yra tik vienas iš kriterijų atribojant civilinius santykius nuo baudžiamųjų. Vien tai, kad nukentėjusysis turi galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaltininko veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas, taip pat nepaneigia kaltininko veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170-895/2018, 2K-7-25-495/2020, 2K-26-495/2022). Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius ne tik nusikalstamai klaidino nukentėjusįjį dėl savo ketinimų sudarant automobilių pirkimo–pardavimo sutartį, bet ir nurodė jam tikrovės neatitinkančią priežastį, dėl kurios šios sutarties nebegali įvykdyti, žadėdamas, kad nukentėjusiojo sumokėtą pinigų sumą grąžins tada, kai ją atgaus iš automobilių tiekėjų. Tik baudžiamojo proceso metu paaiškėjo, kad automobilių užsakymai iš tiekėjų iš tiesų nebuvo įvykdyti ir kasatorius jokių mokėjimų už juos neatliko, taigi visą nukentėjusiojo sumokėtą pinigų sumą apgaule įgijo savo naudai. Visos šios aplinkybės suponuoja tokį kasatoriaus veikos pavojingumą, kuris atitinka baudžiamosios atsakomybės, kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio), kriterijus. Savo veiksmais kasatorius sudarė tokią situaciją, kai nukentėjusiojo pažeistų teisių gynimo būdas buvo esmingai pasunkintas. Pažymėtina, kad kasatorius nebuvo atlyginęs nukentėjusiajam padarytos žalos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dieną, dalį padarytos žalos atlygino šiam teismui priėmus kasatoriui nepalankų nuosprendį, dar dalį, jau po apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo.

15. Kasaciniame skunde teigiama, kad vienas iš BK 182 straipsnio 2 dalies objektyviosios pusės požymių – didelė apgaule įgyto svetimo turto vertė – šioje byloje turi būti aiškinamas, atsižvelgiant į turto vertės reikšmę nukentėjusiajam.

16. BK 190 straipsnyje pateikiamas svetimo turto vertės išaiškinimas, pagal kurį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Baudžiamosiose bylose, kuriose sprendžiamas BK 182 straipsnio taikymo klausimas, turto dydis nustatomas atsižvelgus į neteisėtai įgyto svetimo turto piniginę išraišką. Pažymėtina, kad šis kriterijus nėra vertinamojo pobūdžio, jis baudžiamajame įstatyme apibrėžtas labai aiškiai, nurodant konkrečią sumą, todėl kitoks jo aiškinimas, nei nustatė įstatymų leidėjas, reikštų netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kasatorius apgaule savo naudai iš viso įgijo 114 000 Eur. Ši pinigų suma keleriopai viršija baudžiamajame įstatyme nustatytą 250 MGL ribą ir pagrįstai teismų pripažinta didelės vertės turtu.

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai kasatoriaus veiksmuose nustatyti tinkamai ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadaryta.

Dėl BK 75 straipsnio 3 dalies taikymo

18. Kasatorius ginčija ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą taikyti jam BK 75 straipsnio 3 dalies (įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2020 m. liepos 1 d.) nuostatas ir iš dalies atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Kasatoriaus manymu, BK 75 straipsnio taikymo klausimą šioje byloje teisingai išsprendė pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atidėti visos jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

19. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nei pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą, nei pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojančią jo redakciją nenustatyta galimybė visiškai atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už sunkaus nusikaltimo padarymą, taigi – ir kasatoriui. Nustatęs šią teisiškai reikšmingą aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas apsvarstė kasatoriui palankios BK 75 straipsnio 3 dalies (įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2020 m. liepos 1 d.) taikymo galimybę. Pagal šią įstatymo normą, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, nustatytus BK XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, nustatydamas po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą.

20. Įvertinęs, be kita ko, ir kasaciniame skunde nurodomas aplinkybes, kad kasatoriaus padarytas nusikaltimas, nors ir yra sunkus, priskiriamas prie nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams kategorijos, taip pat tai, kad nuo nusikaltimo padarymo jau yra praėjęs nemažas laiko tarpas ir duomenų, kad kasatorius būtų pripažintas padaręs naujas nusikalstamas veikas, byloje nėra, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo interesus ir nuteistojo galimybes atlyginti padarytą turtinę žalą, apeliacinės instancijos teismas padarė tinkamai motyvuotą išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti taikant kasatoriui BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas – iš dalies atidedant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nustatant po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos minimalios įstatyme nustatytos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atidedant trejiems metams ir paskiriant įpareigojimus.

21. Taigi, keisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl visiško bausmės vykdymo atidėjimo kasatoriui ir nuspręsdamas bausmės vykdymą jam atidėti tik iš dalies, apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 75 straipsnio 3 dalies (įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2020 m. liepos 1 d.) nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. Z. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                    Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Artūras Pažarskis

Rima Ažubalytė