A-2708-602/2021

Administracinė byla Nr. A-2708-602/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01309-2020-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.15.2; 12.15.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 1 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal G. A. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

1.  Pareiškėjas G. A. individuali įmonė (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2020 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. S-42(7-2/2020); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 69-110 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI) 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-215.

2.  Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių apskrities VMI, atlikusi mokestinį patikrinimą, 2019 m. liepos 30 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (31.49)FR0680-288 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiavo mokėtiną 17 845,84 Eur pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) ir 1 459 Eur pelno mokestį (toliau – ir PM). Su tokiu Patikrinimo aktu pareiškėjas nesutiko ir pateikė Inspekcijai savo pastabas dėl Patikrinimo akto. Tačiau gavo Šiaulių apskrities VMI 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-215, kuriuo buvo patvirtintas Patikrinimo aktas ir nurodyta pareiškėjui sumokėti 17 845,84 Eur PVM, 10 426,83 Eur PVM delspinigius, 1 459,40 Eur PM ir 828,41 Eur PM delspinigius. VMI 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 69-110 buvo pakeistas Šiaulių apskrities VMI 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimas, kuriuo nurodyta sumokėti 14 748,32 Eur PVM ir 8 617,02 Eur PVM delspinigių. MGK 2020 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. S-42(7-2/2020) papildomai atleido pareiškėją nuo 10 proc. delspinigių (861,70 Eur PVM delspinigių).

3.  Pareiškėjo teigimu, papildomi mokesčiai įmonei buvo apskaičiuoti formaliai, neteisingai pritaikytos materialinės mokesčių teisės normos, dėl ko buvo priimti nepagrįsti sprendimai.

4.  Pareiškėjas paaiškino, jog įmonė vykdo mažmeninę prekybą nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai, tabakas (kodas pagal EVRK – 471100). Faktiškai įmonė vykdo didmeninę ir mažmeninę prekybą mėsos gaminiais, žuvimi, sūriu ir kitais maisto produktais. G. A. buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 1A-1-300/2019, kurioje įmonės savininkas (vadovas) G. A. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 14 d. tyčia apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, todėl iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. G. A. kaltintas tuo, kad siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, turtą ir pelną ir pateikė jas mokesčių administratoriui. Pareiškėjo teigimu, jeigu buvo remiamasi teismo nuosprendžiu, tai specialistų išvadas vertinti papildomai nebuvo galima. Nors buvo remiamasi nuosprendžiu, tačiau jame taip pat daug neapibrėžtumo. Kartu remiamasi buhalterinės apskaitos dokumentais – kurie tvarkingi, tačiau kratos metu paimti dokumentai ne už visus 2014 m., o tik iki to laikotarpio, kurio metu padaryta krata, 2014 m. lapkričio mėnesį. Tuo tarpu patikrinimo laikotarpis nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

5.  Pareiškėjas teigė, jog mokesčių administratorius turėjo atsižvelgti į tai, kad joks įstatymas (nei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), nei Kriminalinės žvalgybos (buvęs Operatyvinės veiklos) įstatymas) mokesčių mokėjimo bei buhalterinės apskaitos neteisingumo neleidžia tirti pasitelkiant slaptą telefoninių pokalbių pasiklausymą.

6.  Pareiškėjas pažymėjo, jog nors mokesčių administratorius rėmėsi apeliacinės instancijos nuosprendžiu, iš kurio kildina mokestines prievoles, tačiau nuosprendis turi trūkumų mokesčių apskaičiavimo prasme. Nuosprendyje nurodyta, jog „G. A. kaltintas tuo, kad be apskaitos dokumentų pirkęs prekių iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat pardavęs prekių UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims“. Kokie tie kiti nenustatyti asmenys, kokia apyvarta su šiais asmenimis vyko, kokie prekiautų prekių kiekiai, datos ir pirkimo-pardavimo operacijos – nėra aišku ir šis neaiškumas išliko. Taip pat vyrauja neapibrėžtumas ir dėl kiekvieno nuteisto bendrovės vadovo: šie vadovai tiksliai neatsimena operacijų. Teigė, jog įmonė negalėjo prekiauti tokiais kiekiais, kaip nurodyta. Akivaizdus prekiavimo kiekių neadekvatumas nurodytas teismo nuosprendyje nėra pakankamas mokestinei naštai nustatyti. Be to, teismas nurodė, jog „byloje nėra rašytinių duomenų, tiesiogiai patvirtinančių įmonės veiklą tikrinamuoju laikotarpiu, todėl jo kaltė įrodinėjama netiesioginiais įrodymais“.

7.  Pareiškėjo teigimu, tariamai siekiamas išvengti pridėtinės vertės mokestis apskaičiuotas iš hipotetinių prielaidų, jo nepatvirtino objektyvūs apskaitos duomenys. Be to, Inspekcija, apskaičiuodama papildomai mokėtinus mokesčius, vienareikšmiškai ir be pagrindo atmetė pateiktus skundo motyvus, dėl ko, pareiškėjo nuomone, mokesčių bazė buvo apskaičiuota netinkamai. Mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas turi būti vykdoma ypatingai atidžiai pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimo atvejais.

8.  Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, yra pagrindas jį atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių, kadangi kontrolės procedūros vyko pernelyg ilgai.

9.  Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

10.  Atsakovas nurodė, kad Inspekcija, vykdydama 2016 m. kovo 17 d. pavedimą tikrinti Nr. (41.2) FR0773-904, patikrino pareiškėjo 2013–2014 m. PVM, pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumą ir 2019 m. liepos 30 d. surašė Patikrinimo aktą. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) bei Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) nuostatas, t. y. 2013 metais apskaitė ir deklaravo ne visas gautas pajamas ir nuo nedeklaruotų pajamų nesumokėjo PVM bei PM. Taikant MAĮ 70 straipsnio ir 72 straipsnio 1 dalies nuostatas nustatyta, kad pareiškėjas neapskaitė 84 980 Eur gautų pajamų ir 75 251 Eur patirtų išlaidų, todėl Patikrinimo akte papildomai apskaičiuota 17 845,87 Eur PVM ir 1 459,40 Eur PM (Patikrinimo akte dėl apvalinimų netikslumų neteisingai nurodyta 17 845,84 Eur PVM ir 1 459 Eur PM).

11.  Inspekcija 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1) FR0682-215 patvirtino Patikrinimo aktą ir papildomai apskaičiavo 10 426,83 Eur PVM delspinigius, 828,41 Eur PM delspinigius. Pareiškėjui PVM ir PM baudos neskirtos atsižvelgus į aplinkybę, kad pareiškėjo savininkas G. A. nubaustas už nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1-300/2019 (toliau – ir Teismo nuosprendis). VMI sprendimu nusprendė pakeisti 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (44.1) FR0682-215: vietoje 17 845,87 Eur PVM, 10 426,83 Eur PVM delspinigių, 1 459,40 Eur PM, 828,41 Eur PM delspinigių nurodyti sumokėti 14 748,32 Eur PVM bei 8 617,02 Eur PVM delspinigių. Teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatuota, kad G. A., būdamas pareiškėjo savininku, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. tyčia apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, nes į pareiškėjo buhalterinę apskaitą neįtraukė ūkinių operacijų dėl ne mažiau kaip 37 319,423 kg maisto produktų įsigijimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 7 1963,80 EUR sumą, o būtent apskaitos dokumentais nepagrindė 3 313, 093 kg mėsos gaminių iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 7 042,38 EUR (24 315,93 Lt), 23 345,95 kg maisto gaminių bei maisto prekių pirkimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 33 280,45 EUR (114 910,73 Lt), 522,90 kg žuvies (silkės) gaminių pirkimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 1 059,09 EUR (3 656,84 Lt), maisto produktų pirkimo iš ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ už 10 388,83 EUR (3 5870, 52 Lt), 8 291,89 kg mėsos gaminių pirkimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 12 841,00 EUR (44 337,05 Lt), 1 845,59 kg mėsos gaminių pirkimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 7 352,05 EUR (25 385,16 Lt), taip pat apskaitos dokumentais nepagrindė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigytos produkcijos (nemažiau kaip 37 319,423 kg) pardavimo už 81 199,88 Eur (280 367,06 Lt) ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, 289,38 kg maisto produktų pardavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 768,18 Eur (2652,36 Lt), 13 57,24 kg maisto produktų pardavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 3 012,18 EUR (10 400,46 Lt).

12.  Atsakovas nurodė, kad G. A., būdamas pareiškėjo savininku, siekdamas išvengti 17 845,84 Eur (61 618,12 Lt) PVM, veikdamas per faktiškai pareiškėjo buhalterinę apskaitą už šios įmonės buhalterį S. L. tvarkiusią neįdarbintą I. L., nesuvokusią G. A. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai duomenų apie laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ , UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautas 84 980,24 Eur (293 419,88 Lt) pajamas už parduotus gaminius, įsigytus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurių neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais ir dėl to neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą, pažeisdamas PVMĮ 14 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, kad jeigu už tiekiamą prekę ar teikiamą paslaugą PVM sąskaita faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai prekė perduodama arba paslauga suteikiama, 2013 m. balandžio-gruodžio mėnesio PVM deklaracijose, veikdamas per I. L., nesuvokusią pareiškėjo savininko nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nuo 2013 m. vasario 24 d. iki 2014 m. sausio 24 d. įrašė žinomus neteisingus duomenis apie pareiškėjo apmokestinamus tiekimus, pardavimo PVM ir nedeklaravo apmokestinamųjų tiekimų iš viso už 84 980,24 Eur (293 419,88 Lt) bei pardavimo PVM iš viso už 17 845,84 Eur (60 689,17 Lt), bei nuo 2013 m. vasario 24 d. iki 2014 m. sausio 24 d. elektroniniu būdu jas pateikė Inspekcijos Joniškio poskyriu. Tęsdamas nusikalstamą veiką, G. A., būdamas pareiškėjo savininku, siekdamas išvengti 1 459,00 Eur (5 039,00 Lt) pelno mokesčio, veikdamas per faktiškai pareiškėjo buhalterinę apskaitą už šios įmonės buhalterį tvarkiusią neįdarbintą I. L., nesuvokusią G. A. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai duomenų apie laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautas 84 980,24 Eur (293 419,88 Lt) pajamas už parduotus gaminius, įsigytus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurių neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais ir dėl to neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą, pažeisdamas PMĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje, siekdamas išvengti 1 459,00 Eur (5 039,00 Lt) PM, 2014 m. gegužės 31 d. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje (forma PLN204A) už 2013 metus įrašė žinomus neteisingus duomenis apie pareiškėjo pajamas ir pelną.

13.  Atsakovas pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu konstatuota, jog neskundžiamame Teismo nuosprendyje patvirtinti faktai pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – ir FNTT) darbuotojų surinktus kriminalinės žvalgybos duomenis, FNTT specialisto išvados ir paaiškinimų duomenis, jog 2013 m. sausio–gruodžio mėn. pareiškėjas pardavimo / pirkimo ūkinių operacijų neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais ir dėl to neįtraukė į pareiškėjo buhalterinę apskaitą parduotų gaminių. Pareiškėjas parduotas prekes pirko be apskaitos dokumentų ar pirko su dokumentais, kurie nebuvo įtraukti (sunaikinti) į pareiškėjo apskaitą už 75 250,96 Eur (259 826,51 Lt). Taip pareiškėjas išvengė 17 845,84 Eur (61 618,17 Lt) PVM. Taip pat konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė PMĮ 4 straipsnio 1 d. nuostatas, jog Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje, siekdamas išvengti 1 459 Eur (5 039 Lt) pelno mokesčio, metinėje pelno mokesčio deklaracijoje (forma PLN204A) už 2013 metus įrašė ir mokesčių administratoriui pateikė žinomus neteisingus duomenis apie pareiškėjo pajamas ir pelną 2013 metų pelno mokesčio deklaracijoje (forma PLN204A).

14.  VMI nuomone, pareiškėjo savininko neteisėti veiksmai yra konstatuoti Teismo nuosprendyje, kuriuo pareiškėjo savininkas yra nubaustas už mokesčių įstatymų pažeidimus, kurių padarymas yra kvalifikuojamas kaip nusikaltimas. Nuosprendyje yra konstatuoti pareiškėjo savininko neteisėti veiksmai, šių veiksmų atlikimo laikotarpiai, neapskaitytų prekių kiekis bei neapskaitytų pajamų dydis, nuo kurių papildomai skaičiuotini PM ir PVM. Taigi, šio mokestinio patikrinimo metu nekvestionuojami Teismo nuosprendžiu konstatuoti faktai, jog pareiškėjas įsigijo ir prekiavo buhalteriniais dokumentais neapskaitytais produktais.

15.  Atsakovo teigimu, Inspekcija, įvertinusi Teismo nuosprendį ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, privalėjo vadovautis nuosprendyje išspręstais klausimais bei paskaičiuoti PM, PVM pareiškėjui už mokesčių įstatymų pažeidimus, už kuriuos pareiškėjo savininkas yra nuteistas. Pareiškėjo skunde pateiktas argumentas, kad atlikus kratą, buhalterinės apskaitos dokumentai buvo paimti ne už visus 2014 metus, o tik iki to laikotarpio, kurio metu padaryta krata, t. y. iki 2014 m. lapkričio mėnesio ir tai turėjo įtakos teisingų išvadų padarymui, nagrinėjamu atveju jokios įrodomosios reikšmės neturi, nes PVM ir PM pareiškėjui apskaičiuoti už 2013 m. sausio 7 d.–2013 m. gruodžio 4 d. laikotarpį. Pareiškėjas teikė tik žodinius prieštaravimus VMI sprendimo ir Patikrinimo akto išvadoms, tačiau konkrečių juridinę galią turinčių dokumentų / įrodymų neteikė. Vien paaiškinimų teikimas nenuneigė Teismo nuosprendyje konstatuotų faktų teisėtumo ir teisingumo.

16.  VMI pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu vertinta, jog pareiškėjas parduodamai produkcijai taikė 15 proc. antkainį nuo pirkimo kainos, o šis dydis yra pareiškėjui palankiausias variantas, nes kaip pats pareiškėjas pastabose dėl Patikrinimo akto nurodė, įprastai taikantis virš 16 proc. antkainį.

17.  Atsakovas nurodo, kad VMI atsižvelgusi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sujungtose bylose Tulica ir Plavosin (C-249/12 ir C-250/12) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1219/2014, 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1643/2013, atliko pareiškėjo mokestinių prievolių perskaičiavimus: 1) vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 32 dalimi, 19 straipsnio 1 dalimi, 58 straipsnio 1 dalimi, 64 straipsnio 1 dalimi, 89 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui papildomai apskaičiuojama 14 748,32 Eur PVM (vietoje Patikrinimo akte apskaičiuotų 17 845,87 Eur). 2) įvertinus perskaičiuotą PVM, perskaičiuojamos 2013 m. papildomai nustatytos pajamos – 70 232 Eur (vietoje Patikrinimo akte nurodytų 84 980 Eur).

18.  Pareiškėjas 2013 m. deklaravo 56 7271 Eur (1 958 672 Lt) pajamų ir 562 549 Eur (1 942 370 Lt) leidžiamų atskaitymų, 4 721 Eur (16 302 Lt) apmokestinamojo pelno, sumokėjo 708 Eur (2445 Lt) PM. Perskaičiavus papildomai nustatytas pajamas bei leidžiamus atskaitymus, pareiškėjo 2013 m. pajamos sudaro – 637 503 Eur (567 271 Eur + 70 232 Eur), leidžiami atskaitymai – 637 800 Eur (562 549 Eur + 75 251 Eur), Pareiškėjo 2013 m. veiklos rezultatas – nuostolis 297 Eur (1 025 Lt). Komisija 2020 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. S-42(7-2/2020) pritarė mokesčių administratoriaus išvadoms ir atliktiems perskaičiavimams.

19.  VMI pirmiausia akcentavo, kad pareiškėjo savininkas yra nuteistas ir pripažintas kaltu už jau minėtas nusikalstamas veikas 2019 m. vasario 15 d. Teismo nuosprendžiu, t. y. Pareiškėjo savininko kaltė visiškai įrodyta ir apie šį faktą pareiškėjas yra informuotas (juridinį vienetą valdo minėtas fizinis asmuo). Antra, pareiškėjui 2019 m. vasario 22 d. buvo įteiktas raštas Nr.(41.2)S-622, kuriuo siūlyta jam, vadovaujantis MAĮ 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139 ir 140 straipsnių pakeitimo bei papildymo 401 straipsnių įstatymo 11 straipsniu, pasinaudoti vienkartine galimybe deklaruoti gautas ir nedeklaruotas pajamas, susimokėti mokesčius ir būti atleistam nuo delspinigių bei baudų. Pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo, todėl VMI sprendimu apskaičiuoti delspinigiai yra pasirinkto pareiškėjo veikimo pasekmė. Pareiškėjui netaikytinas MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nes mokesčiai apskaičiuoti kontrolės veiksmų metu, o ne pareiškėjui savarankiškai susideklaravus nuslėptas pajamas ir sumokėjus ar išsidėsčius mokestines prievoles.

20.  Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo skunde išdėstytą argumentą, kad mokestinis patikrinimas truko ilgą laiką ir dėl šios priežasties susidarė tokie dydžio mokėtini delspinigiai, teigė, jog pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek mokesčių mokėtojas, tiek mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokesčius už einamuosius ir penkerius praėjusius metus. Atsakovas nurodo, kad mokestinį patikrinimą Inspekcija atliko pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalies reikalavimus, patikrinimas pradėtas vykdant 2016 m. kovo 17 d. pavedimą tikrinti, o baigtas 2019 m. liepos 30 d., tai yra truko protingą laiką, atsižvelgus į tą aplinkybę, kad viso mokestinio patikrinimo metu vyko ikiteisminis tyrimas ir teisminis ginčas baudžiamojoje byloje, kurioje konstatuoti faktai reikšmingi pareiškėjo apmokestinimui. Atsižvelgiant į tai, nebuvo nustatyta netinkamų mokesčių administratoriaus veiksmų. Be to, kaip nurodo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vien santykinai didelė delspinigių suma nesudaro pagrindo spręsti klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių.

II.

21.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

22.  Iš MGK byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad Šiaulių apskrities VMI, vykdydama 2016 m. kovo 17 d. pavedimą tikrinti Nr. (41.2) FR0773-904, patikrino pareiškėjo 2013–2014 m. PVM, pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumą ir surašė 2019 m. liepos 30 d. patikrinimo aktą. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė PVMĮ bei PMĮ nuostatas, t. y. 2013 metais apskaitė ir deklaravo ne visas gautas pajamas ir nuo nedeklaruotų pajamų nesumokėjo PVM bei PM. Taikant MAĮ 70 straipsnio ir 72 straipsnio 1 dalies nuostatas nustatyta, kad pareiškėjas neapskaitė 84 980 Eur gautų pajamų ir 75 251 Eur patirtų išlaidų, todėl Patikrinimo akte papildomai apskaičiuota 17 845,87 Eur PVM ir 1 459,40 Eur PM (Patikrinimo akte dėl apvalinimų netikslumų neteisingai nurodyta 17 845,84 Eur PVM ir 1 459 Eur PM). Inspekcija 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1) FR0682-215 patvirtino Patikrinimo aktą ir papildomai apskaičiavo 10 426,83 Eur PVM delspinigius, 828,41 Eur PM delspinigius. Pareiškėjui PVM ir PM baudos neskirtos atsižvelgus į aplinkybę, kad pareiškėjo savininkas G. A. nubaustas už nusikalstamą veiką pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1-300/2019. VMI 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 69-110 nusprendė pakeisti 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (44.1) FR0682-215: vietoje 17 845,87 Eur PVM, 10 426,83 Eur PVM delspinigių, 1 459,40 Eur PM, 828,41 Eur PM delspinigių nurodyti sumokėti 14 748,32 Eur PVM bei 8 617,02 Eur PVM delspinigių.

23.  Teismas tai pat nustatė, kad Komisija 2020 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. S-42(7-2/2020) pritarė mokesčių administratoriaus išvadoms ir atliktiems perskaičiavimams; sumažino pareiškėjui apskaičiuotus PVM delspinigius 861,70 Eur (8 617,02 x 10 proc.) suma.

24.  Teismas nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo argumentu dėl Teismo nuosprendžiu konstatuotų faktų taikymo negalimumo mokestinio patikrinimo metu, bei pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog FNTT pagal savo kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, todėl pagal MAĮ 72 straipsnį mokesčių administratorius turi teisę remtis FNTT dokumentais ir vadovaudamasis jais apskaičiuoti mokesčio mokėtojo nesumokėtus mokesčius bei delspinigius ir skirti jam baudas.

25.  Nagrinėjamu atveju pareiškėjo savininko G. A. neteisėti veiksmai yra konstatuoti Teismo nuosprendyje, kuriuo pareiškėjo savininkas nubaustas už mokesčių įstatymų pažeidimus, taip pat nustatyta neteisėtų veiksmų atlikimo laikotarpiai, neapskaitytų prekių kiekis bei neapskaitytų pajamų dydis, nuo kurių papildomai skaičiuotinas PVM. Todėl, teismas pritarė mokesčių administratoriaus išvadai, jog mokestinio patikrinimo metu nekvestionuojami Teismo nuosprendžiu konstatuoti faktai, jog pareiškėjas įsigijo ir prekiavo buhalteriniais dokumentais neapskaitytais produktais, t. y. per laikotarpį nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. į buhalterinę apskaitą neįtraukė ne mažiau kaip 37 319,423 kg produkcijos pirkimo bei apmokėjimo tiekėjams (duomenys neskelbtini) už 75 250,96 Eur, neapskaitė minėtos produkcijos pardavimo nenustatytiems asmenims už 81 199,88 Eur maisto produktų pardavimo pirkėjams UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 3 780,36 Eur (iš viso 84 980,24 Eur). Teismo vertinimu, VMI sprendime pagrįstai nurodė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką šie faktiniai duomenys sudaro pagrindą Inspekcijai papildomai apskaičiuoti PVM, nenustatinėjant ir netiriant minėtų faktinių duomenų iš naujo. Taigi, mokesčių administratorius, įvertinęs teismo nuosprendį ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, privalėjo vadovautis nuosprendyje išspręstais klausimais bei paskaičiuoti pareiškėjui PVM už mokesčių įstatymų pažeidimus, už kuriuos pareiškėjo savininkas buvo nubaustas, o ne inicijuoti naują įrodinėjimo procesą mokestiniame ginče.

26.  Iš Patikrinimo akto turinio, teismas nustatė, kad pareiškėjui mokesčiai buvo apskaičiuoti už 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. laikotarpį, ir įvertino, jog pareiškėjo skundo argumentas, jog atlikus kratą, buhalterinės apskaitos dokumentai buvo paimti ne už visus 2014 metus, o tik iki to laikotarpio, kurio metu buvo padaryta krata, t. y. iki 2014 m. lapkričio mėn., nagrinėjamu atveju jokios įrodomosios reikšmės neturi.

27.  Teismas taip pat nustatė, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą, buvo priimtas civilinės ieškovės Šiaulių apskrities VMI atsisakymas nuo civilinio ieškinio dėl 19 214 Eur žalos atlyginimo ir byla šioje dalyje nutraukta. Todėl Inspekcija, vadovaudamasi įrodomąją medžiaga bei MAĮ įtvirtintais institutais turėjo ne tik panaudoti baudžiamojoje byloje nurodytus apskaičiavimus, tačiau nustatant prievoles įvertinti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką dėl PVM sukčiavimo.

28.  Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas teigė, jog Teismo nuosprendyje yra daug neapibrėžtumų, nesutiko su nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, tačiau neginčijo mokesčių administratoriaus ir Inspekcijos atliktų aritmetinių skaičiavimų, neteikė konkrečių nesutikimo motyvų, susijusių su PVM apmokestinamosios vertės skaičiavimu.

29.  Pareiškėjo skundo motyvas, kad mokesčių administratorius nenustatė asmenų, kuriems pareiškėjas be apskaitos dokumentų pardavė prekes, o pasak pareiškėjo, turėjo nustatyti, teismo atmestas, kaip nepagrįstas, nes prekių PVM apmokestinamoji vertė nagrinėjamu atveju buvo nustatyta pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

30.  Pareiškėjas teigė, kad Inspekcija nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnį ir pareiškėjui nesuprantama, kokiu būdu buvo taikytas ekonominių modelių metodas, apskaičiuojant mokėtinus mokesčius. Iš Patikrinimo akto, Šiaulių apskrities VMI ir VMI sprendimų turinio teismas nustatė, jog mokesčių administratorius pareiškėjo 2013 m. neapskaitytų prekių įsigijimo (75 250,96 Eur) ir pardavimo (84 980,24 Eur) vertę nustatė taikydamas ekonominių modelių metodą, įtvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 25–27 punktuose.

31.  Nagrinėjamu atveju iš MGK bylos duomenų buvo matyti, jog pardavimo pajamos, pritaikius prekių pardavimo antkainį, iš esmės buvo apskaičiuotos pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją. Taip pat nustatant taikytiną antkainį (15 proc.) mokesčių administratorius rėmėsi pareiškėjo 2014 m. didžiosios knygos duomenimis (parduotoms prekėms taikytas 16,6 proc. antkainis ) ir sutiko su kriminalinės žvalgybos telekomunikacijų tinklais užfiksuotu parduodamai produkcijai 2013 m. taikytu 15 proc. antkainiu.

32.  Teismas pabrėžė, iš Patikrinimo akto ir VMI sprendimo buvo matyti, kad Inspekcija pareiškėjo 2013 m. neapskaitytų prekių įsigijimo (75 250,96 Eur) ir pardavimo (84 980,24 Eur) vertę nustatė taikydama ekonominių modelių metodą, įtvirtintą Taisyklių 25–27 punktuose. Pardavimo pajamos, pritaikius prekių pardavimo antkainį, iš esmės buvo apskaičiuotos pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją – pagal tyrimui pateiktuose telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuotus duomenis, todėl panaudotas vienas iš galimų informacijos šaltinių. Mokestinio patikrinimo metu vertinta, kad pareiškėjas parduodamai produkcijai taikė 15 proc. antkainį nuo pirkimo kainos, o šis dydis yra pareiškėjui palankiausias variantas, nes kaip pats pareiškėjas pastabose dėl Patikrinimo akto nurodė įprastai taikantis virš 16 proc. antkainį. Pagal teismų praktiką, atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-635/2010).

33.  Teismas įvertino kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių skaičiavimų ar motyvų, jog mokesčių administratoriaus taikytas antkainis buhalterinėje apskaitoje neapskaitytiems pardavimams neatitinka teisingumo ir / arba protingumo kriterijų, kuriais turi vadovautis mokesčių administratorius pagal savo įvertinimą apskaičiuodamas mokesčius. Teismas pritarė MGK išvadai, jog VMI sprendimas dalyje, kuria patvirtinta pareiškėjui mokėtina 14 748,32 Eur PVM suma yra pagrįsta ir teisinga.

34.  Dėl pareiškėjo nurodyto pagrindo, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, jį atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo savininkas yra nuteistas ir pripažintas kaltu už jau minėtas nusikalstamas veikas 2019 m. vasario 15 d. Teismo nuosprendžiu, t. y. pareiškėjo savininko kaltė visiškai įrodyta ir apie šį faktą pareiškėjas yra informuotas (juridinį vienetą valdo minėtas fizinis asmuo). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 4 d.). Iš byloje pateikto teismo nuosprendžio motyvų teismas sprendė, kad pareiškėjo savininkas (mokesčių mokėtojas) piktnaudžiavo mokesčių įstatymais, dėl to nevykdė savo pareigų apskaičiuoti, deklaruoti ir mokėti mokesčius, todėl PVM delspinigiai jam paskaičiuoti pagrįstai. Be to, nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis buvo matyti, jog pareiškėjui 2019 m. vasario 22 d. buvo įteiktas raštas Nr. (41.2)S-622, kuriuo buvo pasiūlyta pasinaudoti vienkartine galimybe deklaruoti gautas ir nedeklaruotas pajamas, susimokėti mokesčius ir būti atleistai nuo delspinigių bei baudų. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo.

35.  Iš MGK bylos duomenų, buvo matyti, kad mokestinis patikrinimas pradėtas vykdant 2016 m. kovo 17 d. pavedimą tikrinti, o baigtas 2019 m. liepos 30 d., tai yra truko apie 40 mėn. (daugiau kaip trejus metus). Teismo nuosprendis, kurio pagrindu mokesčių administratorius apskaičiavo mokesčius, buvo priimtas 2019 m. vasario 15 d., tačiau mokesčių administratorius pavedimo tikrinti 2018 m. spalio 16 d. priedu Nr. (41.2)FR0773-1860 buvo sustabdęs mokestinį patikrinimą nuo 2018 m. spalio 16 d. iki bus gauta informacija iš trečiųjų asmenų, ir jį atnaujino tik 2019 m. liepos 3 d., t. y. praėjus beveik 4 mėnesiams nuo teismo nuosprendžio priėmimo. Teismo nuomone, MGK pagrįstai šią aplinkybę vertino kaip mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų nepakankamą operatyvumą ir pagrindą sumažinti pareiškėjui apskaičiuotus PVM delspinigius 861,70 Eur (8617,02 x 10 proc.) suma.

36.  Pareiškėjas teigė, kad yra pagrindas jį atleisti nuo delspinigių mokėjimo vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Šiuo aspektu teismas priminė, kad asmens pareiga mokėti mokesčius – konstitucinė pareiga, todėl turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintas mokesčių tinkamas mokėjimas, kad mokesčiai būtų mokami laiku. Delspinigiai pirmiausia yra skirti kompensuoti valstybės finansinius nuostolius, kurie atsiranda (laiku) nesumokėjus mokesčių. Kaip nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku, valstybės iždas negauna pajamų, auga biudžeto deficitas, ribojamos ar net atimamos galimybės valstybei įgyvendinti savo uždavinius ir vykdyti funkcijas, gyvybiškai svarbias jos piliečiams, tautai, valstybei (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas).

37.  Dėl pareiškėjo skundo argumento dėl paskaičiuotų PVM delspinigių proporcingumo, teismas pažymėjo, kad vien santykinai didelė pareiškėjui apskaičiuota PVM delspinigių suma savaime nesudarė pagrindo jos mažinti ar atleisti pareiškėją nuo jos mokėjimo vadovaujantis bendraisiais teisės principais.

38.  Pareiškėjas savo poziciją dėl atleidimo nuo jam paskaičiuotų delspinigių arba jų sumažinimo, be kita ko, grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-3447/2011, 2011 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2544/2011 pateiktais išaiškinimais. Šiuo aspektu teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl pagrindo remtis minėtose bylose suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra.

39.  Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas piktnaudžiavo mokesčių įstatymais, dėl to nevykdė savo pareigų apskaičiuoti, deklaruoti ir mokėti mokesčius, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėją reikėtų atleisti nuo pagal įstatymą apskaičiuotų PVM delspinigių sumokėjimo ar juos sumažinti.

40.  Teismas darė išvadą, kad tiek Šiaulių apskrities VMI, tiek VMI, tiek ir MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą ir juos naikinti nėra pagrindo (ABTĮ 91 str.).

III.

41.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą bei apeliacinį skundą tenkinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi, pareiškėjo teigimu, tokiu būdu galimas efektyvesnis ir išsamesnis bylos nagrinėjimas.

42.  Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

42.1.  Teismo sprendimas nepagrįstas, neteisėtas, priimtas vien tik formaliais pagrindais, neatsižvelgus į nevienodą pareiškėjo, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teisinę padėtį, pažeidžiantis viešojo administravimo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Pareiškėjas mokesčių mokėtojas, kaip silpnesnė šalis nukenčia nuo mokesčių administratoriaus, kuris pasinaudodamas jam įstatymų suteiktomis teisėmis stengiasi pritaikyti sankcijas išimtinai nenaudinga mokesčių mokėtojui prasme, teisės aktus ir teismų praktiką traktuoti išimtinai mokesčių administratoriui palankia linkme, neatsižvelgti į įvykių kontekstą, gero administravimo principus. Atsakovas veikia kaip viešojo administravimo subjektas, todėl jo veikla privalo atitikti iš atsakingo valdymo (gero administravimo) principo kylančius imperatyvus.

42.2.  Teismas visiškai, besąlygiškai pritarė atsakovo pozicijai, neįvertino svarbių aplinkybių. Teismo pozicija parodo pareiškėjo situacijos beviltiškumą. Kadangi, pirma, teismas vadovaujasi formaliai priimtu nuosprendžiu ir jo aprašomąja dalimi, ir nesigilinama į tai, kad tokių veiklos apimčių ir sumų nebuvo nustatyta. Antra, paskaičiavimai, kurie padaryti baudžiamojoje byloje neteisingi, grįsti kriminalinės žvalgybos duomenims, prielaidomis, pritempti, neatitiko pareiškėjo verslo apimčių iki tiriamojo laikotarpio ir po jo.

42.3.  Mokesčių administratorius pasirinktinai naudojo jam palankias procedūras, vilkino laiką, nesprendė jo kompetencijai paskirto klausimo iš esmės, formavo mokesčių mokėtojui nepalankią situaciją. Pirmajai instancijai baudžiamojoje byloje priėmus išteisinamąjį nuosprendį nesiėmė jokių veiksmų dėl mokestinio patikrinimo pabaigimo.

42.4.  Nagrinėjamu atveju, asmenį patraukus baudžiamojon atsakomybėn pritaikyta mokestinė atsakomybė, įstatymų nuostatas traktuojant administratoriui palankia linkme. Todėl iš esmės, mokesčių mokėtojas baudžiamas du kartus už tą patį, nes patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nubaudžiamas pinigine bauda, o po to ir išieškant pinigines sumas mokestine (administracine) tvarka. Šiuo požiūriu akivaizdu, kad mokesčių administratoriui pareiškėjo atveju negalioja jokie senaties terminų reikalavimai, mokestinio patikrinimo trukmės reikalavimai, be to, jau iš anksto galioja mokesčių administratoriaus veiksmų teisėtumo, absoliutumo prezumpcija.

42.5.  Pareiškėjas savo skunduose iškėlė pagrįstas abejones dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo ir mokesčių paskaičiavimo (nustatymo) remiantis ekonominių modelių metodu. Kriminalinės žvalgybos duomenys patys savaime, kaip šaltinis negali būti naudojami mokesčių paskaičiavimui, nes tokių duomenų specifika baigiasi žvalgybos tikslu ir baudžiamuoju procesu. Apeliacinės instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį visų pirma rėmėsi kitų verslo bendrovių atstovų parodymais, kai jie buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Atkreiptinas dėmesys, kad šie asmenys davė parodymus ne dėl prekybos apimčių be dokumentų. Todėl mokesčių administratorius remtis kriminalinės žvalgybos duomenimis be reikalingų išlygų negalėjo, toks motyvavimas iš principo ydingas, suteikiantis mokesčių administratoriui įstatymuose nenumatytų galių (taip pat ir MAĮ 72 str. prasme), todėl taip pat išplečiamas MAĮ 70 reguliavimo turinys. Skunduose ne kartą minėta, kad įmonei taikant ekonominių modelių metodą apskaičiuotas 17 845,84 Eur PVM, tačiau kaip gautas toks skaičius, kaip jis siejasi su tokiu modeliu, neaišku.

42.6.  Teismas nurodo, kad „LVAT praktikoje nurodyta, jog MAĮ 70 str. 1 dalies norma skirta ne tam, kad butų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanomą teisingumo kriterijus“. Tačiau ginčas ir kyla dėl to, kad būtent mokestinės prievolės dydis, toks, kaip nustatytas, neatitinka nei protingumo, nei teisingumo kriterijų, o mokesčių mokėtojas neturi galimybės pateikti jokių kitų duomenų, kad įrodytų savo teisumą kaip tik savo paties pateiktas mokesčių deklaracijas už visą veiklos periodą, visus finansinius metus, kurias vykdė savo veiklą. Nors tokius duomenis mokesčių administratorius turi ir analizavo, jis teikia pirmenybę kriminalinės žvalgybos metu surinktiems duomenims, pagal kuriuos nustatytos visiškai neįtikimos prekybos apimtys individualiai įmonei. Pirmosios instancijos teismo sprendimas įtvirtina administratoriaus savivalę, pagrįstą įstatymo formuluote.

42.7.  Pareiškėjo padėtį itin komplikuoja nustatyti dideli delspinigiai, kurie iš esmės iškreipia mokestinę prievolę ir mokesčių mokėtojo įsipareigojimus valstybei. Nors skirtingų instancijų mokestinės institucijos delspinigių sumą sumažino, tačiau šis klausimas pirmosios instancijos teismo išspręstas neteisingai. Mokestinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu truko neprotingai ilgą laiką, mokesčių administratorius manipuliavo jam suteiktomis teisėmis. Teismas, užuot sprendęs dėl delspinigių, nurodo deklaratyvius teiginius. Teismo nurodytas pareiškėjui 2019 m. vasario 22 d. įteiktas raštas Nr. (41.2)S-622, kuriuo buvo pasiūlyta pasinaudoti vienkartine galimybe deklaruoti gautas ir nedeklaruotas pajamas, susimokėti mokesčius ir būti atleistam nuo delspinigių bei baudų: pirma, įteiktas dar nebaigus mokestinio tyrimo ir buvo neaišku, ko galima tikėtis iš mokesčių administratoriaus; antra, teismas net nesvarsto, kad toks pasiūlymas buvo neteisingas, nes nurodomos „baudos“, kurių pagal įstatymą skirti jau nebuvo galima, nes pareiškėjui jau buvo paskirta bauda baudžiamojoje byloje; trečia, teismo motyvas, esą negalima atleisti nuo delspinigių, nes buvo įteiktas raštas su tokiu siūlymu neteisingas iš principo, nes konfliktas tarp asmens ir viešo administravimo subjekto turėtų būti sprendžiamas turiningai ir racionaliai; ketvirta, teismas nurodo ir tai, esą dėl labai ilgo mokestinio tyrimo, užsitęsusio beveik tris su puse metų delspinigiai jau sumažinti (sumažinti pareiškėjui apskaičiuotus PVM delspinigius 861,70 Eur (8 617,02 x 10 proc.) suma) – toks sumažinimas padarytas neaišku remiantis iš kur paimta formule, aiškiai neadekvatus ir nepagrįstas, o administratorius naudojosi savo kaip stipresniosios šalies teisėmis, skaičiavo jam palankia linkme.

42.8.  Teismas, spręsdamas apie delspinigių skaičiavimą, mažinimą rašo, kad tai jokios įtakos neturi, tačiau toks teismo vertinimas neteisingas ir šališkas. Teismas nevertina to, kad ta pati suma galėjo būti patenkinta ir jau išieškota civiliniu ieškiniu (jei administratorius nebūtų jo atsiėmęs, būtų gerbęs procesų racionalumą, ekonomiškumą), arba mokestinį patikrinimą baigus laiku, protingais terminais, delspinigių suma būtų žymiai mažesnė. Taigi, teismo sprendimu nesistengiama turiningai išspręsti ginčą turimomis teisinėmis priemonėms, tačiau stengiamasi formaliai patvirtinti mokesčių administratoriaus veiksmus, kad ir kokie jie būtų.

43.  Atsakovas VMI atsiliepime, iš esmės pakartodamas argumentus, atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, nėra būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, todėl prašo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

44.  Atsakovas papildomai nurodo, kad:

44.1.  VMI nuomone, atmestini pareiškėjo argumentai dėl Teismo nuosprendžiu konstatuotų faktų taikymo negalimumo mokestinio patikrinimo meti. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimų, priimamų baudžiamosiose bylose, įrodomoji reikšmė nagrinėjant kitas civilines ar administracines bylas, yra reglamentuota ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką Teismo nuosprendžiu konstatuoti faktiniai duomenys sudaro pagrindą Inspekcijai papildomai apskaičiuoti PVM ir PM, nenustatinėjant ir netiriant minėtų faktinių duomenų iš naujo.

44.2.  Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcija nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnį ir pareiškėjui nesuprantama, kokiu būdu buvo taikytas ekonominių modelių metodas, apskaičiuojant PVM ir PM. VMI pažymi, kad buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo ar sunaikina, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius). Tai lemia, kad pareiškėjas, neapskaitydamas ir nedeklaruodamas dalies pajamų, gautų pardavus mėsos gaminius, t. y. savo buhalterinėje apskaitoje neatspindėdamas visų įvykusių ūkinių operacijų ir įvykių, sudarė prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Pagal MAĮ 72 straipsnį, mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą nustatyta tvarka.

44.3.  Dėl pareiškėjo argumento, kad mokestinis patikrinimas truko ilgą laiką ir dėl šios priežasties susidarė tokie dydžio mokėtini delspinigiai, VMI pažymi, kad pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek mokesčių mokėtojas, tiek mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokesčius už einamuosius ir penkerius praėjusius metus. Esant tokiam MAĮ įtvirtintam reglamentavimui, mokesčių mokėtojui yra žinoma, kad nustatytą terminą mokesčių administratorius galės tikrinti jo mokestinių prievolių teisingumą ir už netinkamą jų vykdymą taikyti sankcijas, o po patikrinimo akto tvirtinimo nesumokėjus mokesčių, vykstant mokestiniam ginčui, delspinigiai bus skaičiuojami ir šį laiką. Mokestinį patikrinimą Inspekcija atliko pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalies reikalavimus, patikrinimas truko protingą laiką, atsižvelgus į tą aplinkybę, kad viso mokestinio patikrinimo metu vyko ikiteisminis tyrimas ir teisminis ginčas baudžiamojoje byloje, kurioje konstatuoti faktai reikšmingi pareiškėjo apmokestinimui. Atsižvelgiant į tai, nėra nustatyta netinkamų mokesčių administratoriaus veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

45.  Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas kilo dėl MGK 2020 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. S-42(7-2/2020), VMI 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 69-110 ir Šiaulių apskrities VMI 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (44.1)FR0682-215 teisėtumo ir pagrįstumo.

46.  Nustatyta, kad Šiaulių apskrities VMI, vykdydama 2016 m. kovo 17 d. pavedimą tikrinti Nr. (41.2) FR0773-904, patikrino pareiškėjo 2013–2014 m. PVM, pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumą ir surašė 2019 m. liepos 30 d. patikrinimo aktą. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė PVMĮ bei PMĮ nuostatas, t. y. 2013 metais apskaitė ir deklaravo ne visas gautas pajamas ir nuo nedeklaruotų pajamų nesumokėjo PVM bei PM. Taikant MAĮ 70 straipsnio ir 72 straipsnio 1 dalies nuostatas nustatyta, kad pareiškėjas neapskaitė 84 980 Eur gautų pajamų ir 75 251 Eur patirtų išlaidų, todėl Patikrinimo akte papildomai apskaičiuota 17 845,87 Eur PVM ir 1 459,40 Eur PM (Patikrinimo akte dėl apvalinimų netikslumų neteisingai nurodyta 17 845,84 Eur PVM ir 1 459 Eur PM). Inspekcija 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1) FR0682-215 patvirtino Patikrinimo aktą ir papildomai apskaičiavo 10 426,83 Eur PVM delspinigius, 828,41 Eur PM delspinigius. Pareiškėjui PVM ir PM baudos neskirtos atsižvelgus į aplinkybę, kad pareiškėjo savininkas G. A. nubaustas už nusikalstamą veiką pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1-300/2019. VMI 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 69-110 nusprendė pakeisti 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (44.1) FR0682-215: vietoje 17 845,87 Eur PVM, 10 426,83 Eur PVM delspinigių, 1 459,40 Eur PM, 828,41 Eur PM delspinigių nurodyti sumokėti 14 748,32 Eur PVM bei 8 617,02 Eur PVM delspinigių. MGK 2020 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. S-42(7-2/2020) pritarė mokesčių administratoriaus išvadoms ir atliktiems perskaičiavimams; sumažino pareiškėjui apskaičiuotus PVM delspinigius 861,70 Eur (8 617,02 x 10 proc.) suma.

47.  Pareiškėjas šioje byloje nesutinka su tuo, kad mokesčių administratorius taikydamas MAĮ 72 straipsnio 1 dalies nuostatas, apskaičiuodamas pareiškėjo mokestines prievoles rėmėsi įsiteisėjusiame Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 15 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1-300/2019 ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje (FNTT specialistų išvadose) nustatytomis aplinkybėmis, kuriose konstatuota, jog pareiškėjo savininkas – G. A., siekdamas nuslėpti mokesčius, nepateikė pareiškėjui buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl ko pareiškėjas 2013 m. buhalterinės apskaitos registruose apskaitė ne visas gautas pajamas ir nuo jų neapskaičiavo PVM. Patikrinimo metu konstatuota, kad įsiteisėjusiame Teismo nuosprendyje patvirtinti faktai pagal FNTT darbuotojų surinktus kriminalinės žvalgybos duomenis, FNTT specialistų išvadas ir paaiškinimų duomenis, jog 2013 m. sausio – gruodžio mėn. pareiškėjas pardavimo / pirkimo ūkinių operacijų neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais ir dėl to neįtraukė į pareiškėjo buhalterinę apskaitą parduotų gaminių, įsigytų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ , UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei nenustatytiems asmenims parduotų gaminių, įsigytų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 84 980,24 Eur (293 419,88 Lt). Pareiškėjas parduotas prekes pirko be apskaitos dokumentų ar pirko su dokumentais, kurie nebuvo įtraukti į pareiškėjo apskaitą. Pareiškėjas šioje byloje taip pat prašė sumažinti nepagrįstai didelius delspinigius.

48.  Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius, įvertinęs Teismo nuosprendį ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, privalėjo vadovautis nuosprendyje išspręstais klausimais bei paskaičiuoti pareiškėjui PVM už mokesčių įstatymų pažeidimus, už kuriuos pareiškėjo savininkas buvo nubaustas, o ne inicijuoti naują įrodinėjimo procesą mokestiniame ginče. Teismo vertinimu, prekių PVM apmokestinamoji vertė nagrinėjamu atveju buvo nustatyta pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas piktnaudžiavo mokesčių įstatymais, dėl to nevykdė savo pareigų apskaičiuoti, deklaruoti ir mokėti mokesčius, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėją reikėtų atleisti nuo pagal įstatymą apskaičiuotų PVM delspinigių sumokėjimo ar juos sumažinti.

49.  Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriais grindė skundus VMI, Komisijai ir pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas, be kita ko teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai, besąlygiškai pritarė atsakovo pozicijai, neįvertino svarbių aplinkybių. Teismo pozicija parodo pareiškėjo situacijos beviltiškumą, kadangi teismas vadovaujasi formaliai priimtu Teismo nuosprendžiu ir neteisingais baudžiamojoje byloje atliktais paskaičiavimais, grįstais kriminalinės žvalgybos duomenims, prielaidomis, neatitinkančiais pareiškėjo verslo apimčių iki tiriamojo laikotarpio ir po jo. Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcija nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnį ir pareiškėjui nesuprantama, kokiu būdu buvo taikytas ekonominių modelių metodas, apskaičiuojant PVM ir PM. Be to, pareiškėjo padėtį itin komplikuoja nustatyti dideli delspinigiai, kurie iš esmės iškreipia mokestinę prievolę ir mokesčių mokėtojo įsipareigojimus valstybei.

50.  Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

51.  Prieš pereinant prie ginčo esmės, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą apeliaciniame teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir pareiškėjo apeliaciniame skunde. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

V.

52.  MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. MAĮ 70 straipsnio nuostatos, susijusios su mokesčio apskaičiavimu pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, įgyvendinamos vadovaujantis Taisyklėmis.

53.  Pagal Taisyklių 25 punktą, taikant šį vertinimo metodą, gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių. Šaltinis turi būti parenkamas taip, kad atspindėtų kuo tikslesnius, skaičiavimams atlikti reikalingus, rodiklius. Tai gali būti duomenys apie išlaidas, patalpas, įrenginius, klientų skaičių, vidutinį pirkimo mąstą ir panašiai. Taisyklių 26 punktas, numato, jog surinktiems duomenims įvertinti turi būti parinktas realus ekonominis modelis, kurį naudodamas mokesčių administratorius turi atlikti skaičiavimus (pvz., realizavimo pajamų, bendrojo pelno, grynojo pelno, antkainio, savikainos, pardavimo kainos, išeigos). Pasirenkamas skaičiavimo modelis priklausys nuo mokesčių administratoriaus turimos informacijos. Taisyklių 27 punktas numato, jog mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta.

54.  MAĮ 72 straipsnio 1 dalis numato, jog mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio Įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog mokestis šio straipsnio 1 dalyje numatytu būdu gali būti apskaičiuojamas tais atvejais, kai minėtoje dalyje nurodytos institucijos pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos šio Įstatymo nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų.

55.  ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, šioje byloje netaikytina, nes Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendis yra priimtas baudžiamojoje byloje. Bet ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Taigi, Teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas administraciniam teismui sprendžiant dėl asmens veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

56.  MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: 1) tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme; 2) yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tačiau šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

57.  MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

58.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, yra pažymėjęs, kad iš šio teisinio reguliavimo matyti, jog šioje teisės normoje yra įtvirtintos tik bendro pobūdžio taisyklės, visų pirma, nustatančios įrodinėjimo naštos tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčių administratoriaus paskirstymą, pagal kurią pareiga įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes tenka mokesčio mokėtojui. Vertinant šioje teisės normoje nustatytą sąlygą – mokesčio mokėtojas turi būti nekaltas dėl padaryto pažeidimo – jos apibrėžtumo aspektu, matyti, kad ši sąlyga yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretizuojant, kokios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju patvirtina šios sąlygos buvimą ar nebuvimą. Aplinkybės, kurios konkretizuoja mokesčio mokėtojo kaltės buvimą ar nebuvimą dėl skirtingų mokesčių įstatymų pažeidimų, gali būti skirtingos, nes šių aplinkybių pobūdis, apimtis ir pan., gali būti sąlygoti tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus mokesčius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2122/2011; 2019 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-364-968/2019). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje taip pat pažymima, kad vertinant, ar taikyti šį atleidimo pagrindą, yra reikšminga mokesčio mokėtojo subjektyvinė pusė, t. y. kaltė, kurios išraiška yra nepakankamas atidumas, rūpestingumas ar apdairumas, kurio reikalaujama iš veikiančio asmens konkrečiomis sąlygomis. Asmuo, kuris nevykdė pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai arba nesugebėjo toks būti konkrečioje situacijoje, negali būti atleistas nuo atsakomybės (delspinigių) nesant kaltės dėl padaryto pažeidimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-81-261/2015).

59.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, ne kartą yra pažymėjęs, jog šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, ir šių aplinkybių poveikio pasekoje atsiradę padariniai negalėjo būti įtakojami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas, kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-141/2005; 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-941/2013).

60.  MAĮ 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139 ir 140 straipsnių pakeitimo bei papildymo 401 straipsnių įstatymo (2018 m. birželio 28 d. Nr. XIII-1329) 11 straipsnio (Atleidimas nuo delspinigių už nesumokėtus mokesčius) 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojams, laiku nedeklaravusiems ir nesumokėjusiems Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnyje nurodytų mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d., nuo nesumokėtų mokesčių sumų delspinigiai neskaičiuojami, jei jie Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis pateikia Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nurodyto mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo laikotarpio (termino) atitinkamo mokesčio deklaraciją ir per 20 dienų nuo jos pateikimo sumoka mokestį.

V.

61.  Minėta, kad mokestinio patikrinimo metu konstatuota, jog įsiteisėjusiame Teismo nuosprendyje nustatyti faktai, kad 2013 m. sausio – gruodžio mėn. pareiškėjas pardavimo/pirkimo ūkinių operacijų neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais ir dėl to neįtraukė į pareiškėjo buhalterinę apskaitą parduotų gaminių UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)” bei nenustatytiems asmenims parduotų gaminių, įsigytų iš UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)”, ŽŪB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)” už 84 980,24 Eur (293 419,88 Lt). Pareiškėjas parduotas prekes pirko be apskaitos dokumentų ar pirko su dokumentais, kurie nebuvo įtraukti (sunaikinti) į pareiškėjo apskaitą už 75 250,96 Eur (259 826,51 Lt). Taip pareiškėjas išvengė 17 845,84 Eur (616 18,17 Lt) PVM.

62.  Pareiškėjo procesinių dokumentų teiginiai, kad Teismo nuosprendyje nustatyti minėti faktai yra netikslūs (dalis gaminių parduota nenustatytiems asmenims, nuosprendyje vartojamos sąvokos netikslios), nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytų išvadų teisingumo. Tai, kad dalis prekių buvo parduota nenustatytiems asmenims nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų, kad įvyko prekių tiekimas, kaip jis yra suprantamas pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 4 straipsnį ir šis tiekimas yra Lietuvos Respublikos PVM objektas, kaip tai yra įtvirtinta Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnyje. Todėl pareiškėjui atsirado pareiga mokėti PVM.

63.  VMI paskaičiuotas PVM atitinka taisyklę, kad PVM yra proporcingas prekių bei paslaugų kainai, t. y. paskaičiuotas remiantis taisyklėmis dėl apmokestinamosios vertės, kuri yra atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas už parduotą prekę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-417-602/2021, 58 p.). VMI nagrinėjamoje byloje pagrįstai rėmėsi minėtais Teisingumo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime byloje Nr. C-249/12 ir C-250/12, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1219/2014, 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1643/2013.

64.  Tiek mokesčių administratorius, kurio išvadas teisingai patvirtino MGK, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio prejudicine reikšme, ir mokestinėje byloje iš naujo neįrodinėjo Teismo nuosprendyje nustatytų faktų ir nevertino iš naujo pareiškėjo įmonės savininko veiksmų, už kurių padarymą asmuo yra nuteistas.

65.  Neturi reikšmės mokestinės bylos išnagrinėjimui pareiškėjo motyvai dėl įrodymų rinkimo baudžiamojoje byloje, būtent ar įrodymo rinkimas atitiko Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normas. Baudžiamojo proceso kodeksas reglamentuoja proceso taisykles baudžiamojoje byloje, ir šias taisykles taiko baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas ir kiti šiame procese dalyvaujantys subjektai. Mokesčių administratorius neturi kompetencijos vertinti, ar teismo nuosprendis, kuriuo remiamasi kaip prejudicinę reikšmę turinčiu dokumentu apmokestinimo tikslais, priimtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų. Minėtos kompetencijos neturi taip pat ir MGK, bei administracinis teismas, vertinantis mokesčių administratoriaus sprendimų teisėtumą.

66.  Taigi nagrinėjamoje mokestinėje byloje mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusiu apkaltinamuoju Teismo nuosprendžiu, kas yra privaloma tiek pagal ABTĮ, tiek pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 ir 109 straipsnius. Įrodinėjimo procesas mokestinėje byloje buvo paremtas baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, o mokesčio skaičiavimas atliktas remiantis MAĮ 70 straipsniu. Todėl nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo mokesčių administratoriui priimant sprendimą mokestinėje byloje, nes mokesčių administratorius veikė pagal minėtus teisės aktus.

67.  Mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas, nes pareiškėjas, neapskaitė ir nedeklaravo dalies pajamų, gautų pardavus mėsos gaminius, taigi nevykdė tinkamai mokesčio mokėtojo pareigų, todėl mokesčiai paskaičiuoti mokesčių administratoriaus sprendimu. Inspekcija pareiškėjo 2013 m. neapskaitytų prekių įsigijimo (75 250,96 Eur) ir pardavimo (84 980,24 Eur) vertę nustatė taikydama ekonominių modelių metodą, įtvirtintą Taisyklių 25–27 punktuose. Pardavimo pajamos paskaičiuotos, pritaikius prekių pardavimo antkainį. Tai nurodyta skundžiamuose sprendimuose, todėl pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad jam yra nesuprantama, kaip yra paskaičiuoti mokesčiai administraciniame sprendime.

68.  Priimant sprendimą MAĮ 70 straipsnio pagrindu – atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais, kaip yra nurodoma teismų praktikoje, kuria pagrįstai rėmėsi tiek mokesčių administratorius, tiek MGK, tiek pirmosios instancijos teismas (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-635/2010).

69.  Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodoma teismų praktika, nėra teisės šaltinis, kuriuo reikėtų remtis nagrinėjamoje mokestinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-27/2013). Pareiškėjas remiasi viena iš mokestinių bylų kategorijų, kurioje taikomas MAĮ 70 str., t. y. bylomis, kuriose mokesčių administratorius priima sprendimą dėl iš nenustatytų šaltinių gautų pajamų apmokestinimo. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl iš nenustatytų šaltinių gautų pajamų apmokestinimo.

70.  Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas nuo 10 procentų delspinigių mokėjimo yra atleistas MGK sprendimu motyvuojant tuo, kad mokesčių administratorius nepakankamai operatyviai atnaujino mokestinę bylą po Teismo nuosprendžio priėmimo.

71.  Mokesčių administratorius pagrįstai akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos aplinkybės, leidžiančios taikyti atleidimo nuo delspinigių minėtus pagrindus, kurie yra įtvirtinti MAĮ. Nėra pagrindo nagrinėjamu atveju atleisti pareiškėją nuo delspinigių remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat spręsti, kad delspinigiai yra neproporcingai dideli. Delspinigiai paskaičiuoti pareiškėjui pagal MAĮ reikalavimus.

72.  Pareiškėjo nurodomi veiksmai dėl pernelyg ilgo mokestinio patikrinimo, dėl mokesčių administratoriaus veiksmų atsiimant ieškinį baudžiamojoje byloje, dėl neatlikimo veiksmų iki nuosprendžio įsiteisėjimo nesudaro pagrindo tvirtinti, kad mokesčių administratorius veikė neteisėtai, taip pat nesudaro pagrindo ir atleisti nuo delspinigių. Mokestinis patikrinimas atliktas ir sprendimas priimtas nepažeidžiant MAĮ įtvirtinto senaties termino. Kiti pareiškėjo nurodomi mokesčių administratoriaus veiksmai atlikti arba įgyvendinant savo kompetenciją teisės aktuose nustatytais būdais, kuriuos gali pasirinkti mokesčių administratorius, arba veikiant pagal teisės normas.

73.  Nesudaro pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir aplinkybė, kad pareiškėjas pagal įstatymą turėjo galimybę pasinaudoti atleidimu nuo delspinigių, apie ką pareiškėją informavo mokesčių administratorius. Pareiškėjas galėjo būti atleistas nuo delspinigių remiantis MAĮ 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139 ir 140 straipsnių pakeitimo bei papildymo 401 straipsnių įstatymo 11 straipsniu, tačiau turėjo atlikti ir kitus veiksmus, kurie yra įtvirtinti šioje teisės normoje, kurie priklausė nuo pareiškėjo valios, tačiau nepasinaudojo šia galimybe. Todėl mokesčių administratorius, kaip ir pirmosios instancijos teismas, teisingai sprendimus dėl neatleidimo nuo delspinigių papildomai motyvavo ir šia aplinkybe dėl pareiškėjo nepasinaudojimo įstatyme įtvirtinta procedūra.

74.  Nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai dėl dvigubo baudimo baudžiamojoje ir mokestinėje byloje. Nagrinėjamu atveju principas non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus)  nebuvo pažeistas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011). Mokestinėje byloje pareiškėjui nebuvo paskirta bauda, dėl sankcijos pritaikymo baudžiamojoje byloje. Baudžiamosios atsakomybės taikymas, nepaneigia pareigos sumokėti mokesčius bei delspinigius už laikotarpį, kai mokesčiai nebuvo sumokėti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. A. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                              Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Veslava Ruskan