A-2014-438/2021

Administracinė byla Nr. A-2014-438/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01596-2020-8 Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 29 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

1.  Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) Vidaus tyrimų skyriaus prokuroro (toliau – ir prokuroras) 2020 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. BV-59 „Nepripažinti pranešėju“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Nesutiktina, kad pareiškėjo pateikta informacija pareigūnams nebuvo pagrindas ikiteisminio tyrimo pradėjimui. Pareiškėjas pateikė detalią informaciją apie nusikalstamų veikų aplinkybes ir tai yra užfiksuota 2018 m. spalio mėn. žvalgybinių apklausų metu, kurių dalis tuo metu buvo įslaptinta. Apklausose pareiškėjas pateikė Lietuvos valstybei iš tiesų labai svarbią informaciją, susijusią su nacionaliniu saugumu ir tai darė savo iniciatyva. Kadangi pareiškėjo praneštos nusikalstamos veikos priskiriamos prie sunkių nusikalstamų veikų, pareiškėjas pagrįstai 2020 m. kovo 26 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, kad jį pripažintų pranešėju pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą (toliau – ir PAĮ) ir tokiu būdu jis būtų atitinkamai apsaugotas.

1.2. Prokuroras, priėmęs Sprendimą, su jo pirminėmis apklausomis (su 2018 m. spalio 10 d. jo pateikta detalia informacija apie nusikalstamas veikas) net nėra (nebuvo) susipažinęs. Šią informaciją pareiškėjas suteikė tuomet, kai jam dar nebuvo pareikšti jokie įtarimai (Sprendime nurodytas tik 2018 m. spalio 17 d. pranešimas, bet nėra pateikta jokių duomenų apie dvi pirmąsias jo apklausas ar kad prokuroras būtų susipažinęs su jų turiniu). Tai reiškia, kad prokuroras, nematęs ir nesusipažinęs su jo minėtomis apklausomis, negalėjo tinkamai įvertinti pareiškėjo pateiktos informacijos turinio, ikiteisminio tyrimo medžiagos.

1.3. PAĮ įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d., o dėl pareiškėjo praneštų nusikalstamų veikų ikiteisminis tyrimas pradėtas 2018 m. spalio mėnesį. Tai nurodoma ir Sprendime. Taigi, šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas laiko atžvilgiu visiškai prieš pat įsigaliojant minėtam įstatymui. Nesutiktina su Sprendime nurodytu teiginiu, kad PAĮ negali būti taikomas atgal. Pareiškėjo atveju PAĮ yra švelninantis jo padėtį įstatymas. Šio įstatymo pagrindu jis galėtų būti apsaugotas ir jo tapatybė nebūtų atskleista ikiteisminiame tyrime bei vėliau bylą nagrinėjant teisme. Tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas anksčiau, nei Lietuvoje įsigaliojo PAĮ, negali būti vertinama tik abstrakčiai, remiantis formalumais.

2.  Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu.

3.  Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Sprendimu pareiškėjo nepripažino pranešėju. Sprendžiant, ar pareiškėjui gali būti suteiktas pranešėjo statusas ir taikomos PAĮ nuostatos, 2020 m. kovo 26 d. pareiškimas apie pažeidimą buvo vertinamas tuo aspektu, kad dėl nusikalstamų veikų, apie kurias pranešė pareiškėjas, tyrimas buvo pradėtas dar 2018 m. spalio mėnesį, t. y. iki PAĮ įsigaliojimo 2019 m. sausio 1 d. Be to, tyrimas buvo pradėtas ne pagal jo pateiktą informaciją, kaip teigia pareiškėjas. Ginčijamame Sprendime išdėstyti motyvai, dėl kurių pareiškėjas nepripažintas pranešėju. Šiuo atveju teisiniams santykiams, susijusiems su pranešėjo statuso suteikimu pagal PAĮ, lex benignior retro agit (liet. panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę įstatymai turi grįžtamąją galią) taisyklė negali būti taikoma.

II.

4.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.  Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl prokuroro Sprendimo, kuriuo pareiškėjas nepripažintas pranešėju, teisėtumo ir pagrįstumo.

6.  Teismas pažymėjo, kad pagal PAĮ pranešėju pripažįstamas asmuo, pateikęs informaciją apie pažeidimą įstaigoje, o pažeidimu laikoma galbūt rengiama, daroma ar padaryta nusikalstama veika, administracinis nusižengimas, tarnybinis nusižengimas ar darbo pareigų pažeidimas, taip pat šiurkštus privalomų profesinės etikos normų pažeidimas ar kitas grėsmę viešajam interesui keliantis arba jį pažeidžiantis teisės pažeidimas, apie kuriuos pranešėjas sužino iš savo turimų ar turėtų tarnybos, darbo santykių arba sutartinių santykių su šia įstaiga (PAĮ 2 str. 5, 6 d.). Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 166 straipsnį ikiteisminio tyrimo pradėjimo vada – tai skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką gavimas arba kai prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai patys nustato nusikalstamos veikos požymius.

7.  Teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą, darė išvadą, jog asmeniui pranešėjo statusas suteikiamas tuomet, kai jis pranešė apie pažeidimą ir toks pranešimas buvo vada ikiteisminiam tyrimui pradėti arba suteikiama reikšminga informacija esamam ikiteisminiam tyrimui pasistūmėti. Kaip matyti iš 2018 m. spalio 17 d. tarnybinio pranešimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m rugpjūčio 10 d. leido daryti kratas pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, darbo vietoje bei naudojamame automobilyje, ir, įvertinus būtent kratų metu gautus dokumentus ir duomenis, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tarnybiniame pranešime nėra nuorodos į tai, kad pareiškėjo pateiktų parodymų (paaiškinimų) duomenys buvo vada tyrimui pradėti arba reikšmingai padėjo nuo 2017 m. vykdomame ikiteisminiame tyrime. Byloje nėra jokių duomenų, kad dar iki atliktų kratų jo automobilyje, gyvenamojoje ir darbo vietose pareiškėjas būtų teikęs informaciją apie nusikalstamą veiką. Pats pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis 2018 m. spalio mėn. teikė informaciją apie nusikalstamų veikų aplinkybes, t. y. pareiškėjas jau po atliktų kratų bendradarbiavo su pareigūnais teikdamas jiems informaciją, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas pranešė apie pažeidimą ir toks pranešimas buvo vada ikiteisminiam tyrimui pradėti, kas ir sudarytų pagrindą pripažinti pareiškėją pranešėju. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie paneigtų faktą, kad būtent kratų metu surinktos informacijos pagrindu 2018 m. spalio 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Be to, nustatytos formos pranešimą apie pažeidimą pareiškėjas pateikė 2020 m. kovo mėnesį ir šiame pranešime jis nenurodė apskritai jokių naujų duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, o pateikė anksčiau įvykusių tyrime veiksmų arba savo teiktų parodymų apibendrinimą.

8.  Teismas taip pat vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad Sprendimas priimtas neįvertinus jo įnašo į užbaigtą ikiteisminį tyrimą ir apklausų metu pateiktos informacijos reikšmingumo, nes Sprendimą priėmęs prokuroras nebuvo susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Kaip matyti iš Sprendimo paskutinio lapo, jis priimtas „įvertinus tyrimo metu surinktą informaciją“. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui kartu su 45 surinktos medžiagos tomais.

9.  Teismas pabrėžė, kad PAĮ įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d., o pareiškėjas prašo suteikti pranešėjo statusą už jo 2018 m. spalio mėn. pateiktą informaciją apie nusikalstamų veikų aplinkybes, t. y. dar negaliojant PAĮ. Teismas darė išvadą, kad Generalinė prokuratūra pagrįstai pareiškėjui nesuteikė pranešėjo statuso, motyvuodama tuo, kad PAĮ negali būti taikomas faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusiems iki šio teisės akto įsigaliojimo. 2018 m. pranešėjų ir jų teisinės apsaugos instituto įstatymai nenumatė ir pareiškėjas prašymo suteikti jam tokią apsaugą nebuvo pateikęs. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad principu lex benignior retro agit gali būti vadovaujamasi tik išimtiniais atvejais ir taikomas tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams. Šioje byloje nesprendžiami pareiškėjo administracinės ar baudžiamosios atsakomybės klausimai. Todėl šiuo atveju teisiniams santykiams, susijusiems su pranešėjo statuso suteikimu pagal PAĮ, lex benignior retro agit taisyklė netaikytina.

10.  Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, minėtą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, darė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas priimtas tinkamai išanalizavus teisės aktus, faktinės aplinkybes, įvertinus pareiškėjo argumentus ir surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

III.

11.  Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1.  Teismas klaidingai nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutartis dėl leidimo daryti kratą pareiškėjo atžvilgiu buvo ikiteisminio tyrimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 119 straipsnio 2 dalį pradėjimo pagrindas. Minėta nutartis dėl kratos buvo priimta visai dėl kito ikiteisminio tyrimo, nesusijusio su ikiteisminiu tyrimu dėl BK 119 straipsnio 2 dalies.

11.2.  Nesutiktina, kad pareiškėjo pateikta informacija pareigūnams nebuvo pagrindas ikiteisminio tyrimo pradėjimui. Pareiškėjas būtent 2018 m. spalio mėnesį (nuo 2018 m. spalio 10 d.) sutiko bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentu (toliau – ir VSD) ir pateikė detalią informaciją apie jam tuo metu neinkriminuojamų, bet turinčių labai didelę svarbą Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui nusikalstamų veikų aplinkybes. Visa tai yra užfiksuota 2018 m. spalio mėn. pareiškėjo žvalgybinių apklausų metu, kurių dalis tuo metu buvo įslaptinta. Apklausose pareiškėjas pateikė Lietuvos valstybei iš tiesų labai svarbią informaciją, susijusią su nacionaliniu saugumu, ir tai darė savo iniciatyva, sutikdamas bendradarbiauti su VSD ir įsipareigodamas neatskleisti jų turinio. VSD žvalgybinėse apklausose pareiškėjas dalyvavo nieko neverčiamas, rodė iniciatyvą kaip sąmoningas pilietis, jam jokie įtarimai tuo metu dėl nusikalstamų veikų nebuvo pareikšti. Pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas pagal BK 119 straipsnio 2 dalį buvo pradėtas tik 2018 m. spalio 17 d., t. y. būtent po įvykusių jo apklausų, kurių (įslaptintų) turinio iki šiol neatskleidė ir negali atskleisti.

11.3.  Tiek Generalinė prokuratūra, atmetusi pareiškėjo prašymą dėl pranešėjo statuso jam suteikimo, tiek teismas su jo minėtomis pirminėmis apklausomis net nebuvo susipažinę. Kyla klausimas, kodėl šių pirminių apklausų turinio negali gauti tiek Generalinė prokuratūra, tiek teismas, jeigu jos neturi jokios įtakos jo padėčiai ir yra nereikšmingos ikiteisminiam tyrimui. Teismas tik formaliai perrašė Generalinės prokuratūros atsiliepime nurodytas faktines aplinkybes, bet net nesistengė įsigilinti, ar visi Generalinės prokuratūros nurodomi faktai iš tiesų yra teisingi. Prokuroras, nematęs ir nesusipažinęs su jo minėtomis apklausomis, negalėjo tinkamai įvertinti pateiktos informacijos turinio, ikiteisminio tyrimo medžiagos. Taip pat šiuo atveju pasielgė ir teismas.

11.4.  Nepagrįsta teismo pozicija, kad PAĮ normos negali būti taikomos laiko atžvilgiu atgal. Šiuo atveju būtent ir yra sprendžiamas pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimas, kuris tiesiogiai susijęs su pranešėjo statuso suteikimu. Pareiškėjui pagrįstai suteikus pranešėjo statusą, jis būtų apsaugotas ikiteisminiame tyrime. Todėl teismas nepagrįstai netaikė lex benignior retro agit taisyklės.

12.  Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

12.1.  Skundžiamas teismo sprendimas yra motyvuotas, iš jo yra aišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados atmesti pareiškėjo skundą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šis teismo sprendimas yra nepagrįstas ar priimtas pažeidus teisės normas.

12.2.  Pranešime Generalinei prokuratūrai, kurio pagrindu buvo priimtas Sprendimas, pareiškėjas nenurodė apskritai jokių naujų duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, o pateikė anksčiau įvykusių tyrime veiksmų arba savo teiktų parodymų apibendrinimą. Prokuratūra analizavo tik tą su atliktu ikiteisminiu tyrimu susijusią medžiagą, kuri buvo būtina Sprendimui priimti pagal PAĮ nuostatas. Kadangi dėl pačio pranešime nurodytos informacijos turinio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dar 2018 m. spalio 17 d., kuris buvo baigtas 2020 m. kovo mėnesį, o pareiškėjas jokios naujos informacijos nepateikė, ikiteisminio tyrimo duomenys ir neturėjo būti vertinami priimant Sprendimą. Jie buvo įvertinti atliekant ikiteisminį tyrimą bei šiuo metu yra vertinami nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme.

12.3.  Pareiškėjo nuomonė, kad šioje byloje sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, susijęs su pranešėjo statuso suteikimu, yra niekuo nepagrįsta. Pranešėjo statuso suteikimo procesas yra reguliuojamas PAĮ nuostatų, kai pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimas šiuo metu yra sprendžiamas nagrinėjant baudžiamąją bylą. Nagrinėjamu atveju šie procesai yra tarpusavyje nesusiję ir nepriklauso vienas nuo kito, jų eigą reglamentuoja skirtingi teisės aktai, jie priklauso skirtingoms teisės šakoms. Todėl sprendžiant dėl Sprendimo nepripažinti pareiškėjo pranešėju teisėtumo lex benignior retro agit principas negali būti taikomas. Be to, PAĮ 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmens konfidencialumo užtikrinimas taikomas nuo asmens pateiktos informacijos apie pažeidimą gavimo įstaigoje arba kompetentingoje institucijoje momento, nesvarbu, ar informaciją apie pažeidimą pateikęs asmuo buvo pripažintas pranešėju, ar ne. Todėl ir pareiškėjo teiginys, kad suteikus pranešėjo statusą šio įstatymo pagrindu jis galėtų būti apsaugotas ir jo tapatybė nebūtų atskleista ikiteisminiame tyrime bei vėliau bylą nagrinėjant teisme, taip pat nepagrįstas. Pareiškėjas yra kreipęsis į teismą dėl konfidencialumo užtikrinimo ir dalis posėdžių yra nevieši. Tai reiškia, kad pranešėjo statuso nesuteikimas nesukėlė pareiškėjo nurodytų neigiamų pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13.  Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2020 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. BV-59 „Nepripažinti pranešėju“, kuriuo pareiškėjas nebuvo pripažintas pranešėju, teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Generalinę prokuratūrą pripažinti pareiškėją pranešėju pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą pagrįstumo.

14.  Pareiškėjas nesutikimą su šiuo sprendimu ir pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad netinkamai yra įvertintas ikiteisminio tyrimo metu jo suteiktos informacijos pobūdis; taip pat pažymi, kad nepagrįstai ir neteisingai nuspręsta, jog PAĮ atžvilgiu negali būti taikomas lex benignior retro agit principas (liet. panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę įstatymai turi grįžtamąją galią).

15.  PAĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teises ir pareigas, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat šių asmenų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemones, siekiant sudaryti tinkamas galimybes pranešti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, užtikrinti tokių pažeidimų prevenciją ir atskleidimą. Taigi įstatymo paskirtis ir tikslas yra užtikrinti apsaugą asmenų, pranešusių apie pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui, įstaigose.

16.  Pagal PAĮ 2 straipsnio 6 dalį pranešėjas – asmuo, kuris pateikia informaciją apie pažeidimą įstaigoje, su kuria jį sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai arba sutartiniai santykiai (konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan.), ir kurį kompetentinga institucija pripažįsta pranešėju. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pranešimas – šiame įstatyme nustatytus formos reikalavimus atitinkantis kreipimasis į kompetentingą instituciją, kuriame pateikiama konkreti informacija apie pažeidimą, atitinkantį šiame įstatyme nustatytus požymius.

17.  To paties įstatymo 3 ir 4 straipsniuose yra konkretizuoti reikalavimai teikiamos informacijos pobūdžiui ir jos teikimo būdams. „Informacija apie pažeidimus teikiama siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu.“ (PAĮ 3 str. 1 d.) Asmuo informaciją apie pažeidimą gali pateikti: įstaigoje per vidinį informacijos apie pažeidimus teikimo kanalą; kompetentingai institucijai tiesiogiai; viešai (PAĮ 4 str. 1 d. 1–3 p.). „Asmuo informaciją apie pažeidimą kompetentingai institucijai pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos formos pranešimu. Informaciją apie pažeidimą kompetentingai institucijai asmuo gali teikti ir laisvos formos pranešimu, jame nurodydamas, kad pranešimas teikiamas vadovaujantis šiuo įstatymu.“ (PAĮ 4 str. 5 d.). PAĮ 1 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad „Jeigu yra šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso prieštaravimų, taikomos Baudžiamojo proceso kodekso normos.“

18.  Iš šių teisės normų matyti, kad asmuo gali būti pripažintas pranešėju, kai jis informaciją teikia savanoriškai PAĮ nustatyta tvarka ir būdais, ir kai teikiama informacija nėra siekiama apginti išskirtinai asmeninius interesus. Šias sąlygas, nustatytas pranešėjo statusui, vertinant visumoje su šio įstatymo taikymo sritimi, kuri yra reglamentuota 1 straipsnio 3 dalyje („Jeigu yra šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso prieštaravimų, taikomos Baudžiamojo proceso kodekso normos.“), darytina išvada, kad asmuo, kuris teikia atitinkamą informaciją apie nusikalstamas veikas, atliekant jo atžvilgiu veiksmus, numatytus Baudžiamojo proceso kodekso normose, neatitinka pranešėjo statuso pagal PAĮ nuostatas, nes jo teikiama informacija nėra savanoriška PAĮ taikymo prasme. Jis šią informaciją teikia kitais būdais, kurie neatitinka PAĮ reikalavimų, be to, teikdamas šią informaciją jis siekia apginti ir asmeninius interesus, pavyzdžiui, sušvelninti savo atsakomybę dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų.

19.  Tai, kad ikiteisminio tyrimo proceso dalyviai nepatenka į PAĮ reguliavimo sritį, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1961-662/2021).

20.  Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas 2018 m. spalio 17 d., o 2020 m. kovo 2 d. užbaigtas surašius kaltinamąjį aktą ir bylą perdavus teismui. Byloje nustatyta ir tai, kad nusikalstamų veikų tyrimo priemonės (krata ir kt.), numatytos Baudžiamojo proceso kodekse, pareiškėjo atžvilgiu pradėtos taikyti nuo 2018 m rugpjūčio 10 d., kai Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nutartis leisti daryti kratą pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, darbo vietoje bei naudojamame automobilyje. Todėl pareiškėjo veiksmai tiek 2018 m spalio mėnesį teikiant operatyvinės veiklos institucijoms informaciją apie nusikalstamos veikos aplinkybes, tiek PAĮ nustatyta tvarka 2019 m. kovo 24 d. ir 2020 m. kovo 26 d. teikiant kompetentingai institucijai analogišką informaciją, nepatenka į PAĮ reguliavimo sritį. Dėl ko priešingi šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.

21.  Teisėjų kolegija sutinka bei nebekartoja ir kitų pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis konstatuota, kad nėra teisinių prielaidų pareiškėjo atžvilgiu taikyti PAĮ nuostatas už informaciją, teiktą 2018 m. spalio mėnesį ikiteisminio tyrimo institucijoms, remiantis lex benignior retro agit principu (liet. panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę įstatymai turi grįžtamąją galią).

22.  Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                   Romanas Klišauskas

                                     Dainius Raižys

                                     Virginija Volskienė