Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas nutartis

eA-2026-525/2022

Šaltinis: Teisės aktų registras (e-tar.lt); tekstas iš TAR atvirųjų duomenų (data.gov.lt, CC BY 4.0). Nuorodos į straipsnius nustatytos automatiškai ir patikrintos pagal taisykles; žmogus jų neperžiūrėjo. Rodomos tik vienareikšmės nuorodos.

Cituojamos nuostatos

Nuoroda į dabartinę straipsnio redakciją — teismas galėjo taikyti kitą redakciją.

Sprendimo tekstas

Administracinė byla Nr. eA-2026-525/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03313-2021-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 1 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. D., V. S., M. K., V. V., I. I., D. S., K. I., O. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. D., V. S., M. K., V. V., I. I., D. S., R. K., K. I., O. B., O. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Vymoksta“ dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

1.  Pareiškėjai R. D., V. S., M. K., V. V., I. I., D. S., R. K., K. I., O. B., O. C. (toliau – ir pareiškėjai) skunde prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Departamentas) 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimus dėl pareiškėjams išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo (toliau – ir Sprendimai). Pareiškėjai prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, jei jas patvirtinantys dokumentai būtų pateikti teismui iki skundo išnagrinėjimo iš esmės.

2.  Pareiškėjai skunde nurodė, kad atsakovas priėmė Sprendimus panaikinti jiems išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu. Kauno apygardos teismas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vymoksta“ (toliau – ir Bendrovė) direktoriui G. S. 2021 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AN2-494-594/2021 pritaikė simbolinę 100 Eur baudą už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje numatytą nelegalaus darbo nusižengimą. Minimali bauda pagal šį straipsnį – 1 000 Eur, todėl faktiškai paskirta 100 Eur bauda yra simbolinė, o padarytas nusižengimas – mažareikšmis. Priimdamas minėtą nutarimą, Kauno apygardos teismas pažymėjo, kad užsieniečių įdarbinimo teisinis reglamentavimas yra itin sudėtingas, atsakomybėn patrauktas asmuo neturėjo jokių piktavališkų ar savanaudiškų ketinimų, buvo mokami mokesčiai, apie įdarbintą asmenį informuotos visos reikalingos institucijos. Pareiškėjų teigimu, darbdavys suklydo tik dėl itin sudėtingo teisinio reglamentavimo, nes buvo visiškai įsitikinęs, kad teisėtai įdarbino užsienietį su galiojančiu biometriniu pasu ir neturėjo jokių neteisėtų motyvų, nesiekė nei išvengti išlaidų, nei mokesčių mokėjimo, nei administracinių procedūrų, nei pažeisti darbuotojo teises.

3.  Pareiškėjai pažymėjo, kad Įstatymo nuostatos neturėtų būti aiškinamos taip, kad darbdaviui pritaikius administracinę atsakomybę už nelegalų darbą, niekaip nesusijusį su kitais įmonėje dirbančiais darbuotojais, leidimai laikinai gyventi turi būti panaikinami visiems tuo metu įmonėje dirbantiems užsieniečiams. Tokiu atveju darbuotojai diskriminuojami dėl jų kilmės ir pilietybės, kadangi tuo pat metu ir esant toms pačioms aplinkybėms, įmonėje dirbantys Lietuvos piliečių ir kitų užsieniečių interesai nėra pažeidžiami ir nei darbdaviui, nei darbuotojams nesudaromos kliūtys toliau vykdyti sudarytas darbo sutartis bei pažeidžiamas vienas iš pamatinių darbo teisės principų – darbo teisės subjektų lygybės principas (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 2 str.) ir įvairiuose teisės aktuose numatytas nediskriminavimo principas.

4.  Pareiškėjų teigimu, UAB „Vymoksta“ vadovui G. S. teismas pritaikė simbolinę 100 Eur baudą, t. y. vos 10 proc. minimalios ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytos baudos. Tuo tarpu kaip šios administracinės atsakomybės taikymo pasekmė taikomas leidimų laikinai gyventi panaikinimas visiems UAB „Vymoksta“ darbuotojams gali būti prilyginamas papildomai sankcijai, kurios ANK nenumato. Be kita ko, leidimų laikinai gyventi panaikinimas lemia didelius nuostolius ne tik pareiškėjams, bet ir UAB „Vymoksta“, kuriai vienu metu tektų atleisti iš darbo didelę dalį įmonės darbuotojų, kas gali turėti ir esminės reikšmės įmonės veiklai ir įsipareigojimų vykdymui. Tokios pasekmės atsakomybėn traukiamam asmeniui ANK 95 straipsnis nenumato, todėl aiškinant ir taikant kituose teisės aktuose numatytas darbdavių ar jų atstovų patraukimo administracinėn atsakomybėn pasekmes, kyla klausimas, ar tokių pasekmių numatymas neprieštarauja teisinės valstybės principui.

5.  Pareiškėjai pažymėjo, kad jų atveju nenustatytas nelegalaus darbo faktas, jie įdarbinti ir dirba teisėtai, laikosi kitų įstatymų reikalavimų, pareiškėjams nėra pradėtos jokios administracinės bylos dėl nelegalaus darbo, užsieniečių pareigų pažeidimo, buvimo Lietuvoje teisėtumo, tačiau, nors pareiškėjai ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nebegalės toliau teisėtai būti Lietuvoje. Taigi toks leidimų laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tai, kad pareiškėjai galėtų kreiptis dėl kito leidimo laikinai gyventi išdavimo ir įdarbinimo pas kitą darbdavį, nereiškia, kad jų teisėti interesai nepažeidžiami, kadangi pareiškėjams reiktų skirti laiko kito darbdavio paieškai, dokumentų įforminimui, tame tarpe kito leidimo laikinai gyventi ar dokumento, suteikiančio teisę būti Lietuvoje, gavimui ir t. t., dėl to nukentėtų darbuotojo, neatlikusio jokių neteisėtų veiksmų, interesai.

6.  Pareiškėjai akcentavo, kad Sprendimai pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 130 punktą turėjo būti priimti per 14 kalendorinių dienų, t. y. vėliausiai iki 2021 m. rugpjūčio 25 d., tačiau buvo priimti 2021 m. rugsėjo 16 d., praleidus Tvarkos apraše nustatytą terminą, o tai yra vienas iš pagrindų panaikinti skundžiamus Sprendimus.

7.  Pareiškėjai O. B. ir R. K. pateikė teismui atsisakymą nuo skundo, nes jų darbo santykiai su UAB „Vymoksta“ yra pasibaigę, todėl šioje byloje skundas jiems tapo nebeaktualus.

8.  Pareiškėjai R. D., V. S., M. K., V. V., I. I., D. S., K. I., O. C. pateikė rašytinius paaiškinimus, taip pat prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio teisinio reglamentavimo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) preambulės 7 punktui, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 4–5 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, siekiant nustatyti, ar Įstatymo nuostata neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės principui, proporcingumo principui, teisingumo principui, asmenų lygiateisiškumo principui, teisės į darbą principui, taip pat ir nuostatai, kad teisinė priemonė (sankcija) gali būti taikoma tik kaltam dėl teisės pažeidimo asmeniui. Pareiškėjai nurodė, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio teisinis reglamentavimas iš esmės reiškia, kad darbdaviui pritaikius atsakomybę dėl nelegalaus darbo pagal ANK 95 straipsnį, dalis darbuotojų, kurie teisėtai buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje jiems išduotų leidimų laikinai gyventi pagrindu, netenka teisės būti Lietuvoje, o, netekę teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, negali vykdyti darbo funkcijų ir tęsti darbo santykių. Be kita ko, darbuotojui netekus teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, darbo sutartis turėtų pasibaigti DK 60 straipsnio pagrindu, t. y. nesant darbo sutarties šalių valios, bet darbuotojui netekus specialiosios teisės. Tokiu atveju darbuotojui nemokama išeitinė išmoka, netaikomas įspėjimo laikotarpis ir kitos darbuotojo apsaugos priemonės. Tuo tarpu tomis pačiomis aplinkybėmis analogiškos pasekmės neatsiranda kitiems įmonės darbuotojams, tiek kitiems trečiųjų šalių piliečiams, kurių teisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas jiems išduota nacionaline viza, tiek darbuotojams – Lietuvos piliečiams. Tačiau dėl ydingo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio teisinio reglamentavimo yra akivaizdžiai pažeidžiamas darbuotojų lygiateisiškumas – nors nei viena darbuotojų grupė nesiejama su darbdavio padarytu pažeidimu, tačiau, pritaikius atsakomybę darbdaviui, vieni darbuotojai ir toliau turi teisę dirbti, o kitai darbuotojų grupei tokia teisė nebeužtikrinama dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio reglamentavimo. Teisinė priemonė (sankcija) gali būti taikoma tik kaltam dėl teisės pažeidimo asmeniui (Konstitucijos 31 str.). Leidimo laikinai gyventi panaikinimas šiuo atveju gali ir turi būti prilyginamas teisinei priemonei arba sankcijai. Tuo tarpu, kai nėra netgi ginčo dėl to, kad šios situacijos nelėmė jokie neteisėti darbuotojų (pareiškėjų) veiksmai, tačiau jiems suteikta teisė laikinai gyventi Lietuvoje buvo panaikinta kito asmens padaryto pažeidimo pagrindu. Teisinio reglamentavimo ydingumą ir poreikį kreiptis į Konstitucinį Teismą patvirtina ir tai, kad formaliai taikant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatas, susidaro situacija, kai atsiranda neproporcingai didelės pasekmės tiek darbuotojams, tiek darbdaviui.

9.  Pareiškėjai papildomai nurodė, kad jie kreipėsi į atsakovą dėl leidimo pakeisti darbdavį, Atsakovas pareiškėjams leido pakeisti darbdavį ir nuo 2021 m. spalio mėn. iki šiol pareiškėjai dirba ne UAB „Vymoksta“, bet UAB „Novobalte“. Pasak pareiškėjų, nėra ginčo dėl to, kad esamas pareiškėjų darbdavys UAB „Novobalte“ nėra baustas nurodyta tvarka, būtent šis darbdavys yra įsipareigojęs įdarbinti pareiškėjus, todėl pagrindas panaikinti jiems išduotus leidimus laikinai gyventi, net ir atmetus kitus pareiškėjų argumentus, šiuo metu yra išnykęs.

10.  Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11.  Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad, pareiškėjų darbdavio vadovą patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad UAB „Vymoksta“ direktoriui G. S. už ANK 95 straipsnio 1 dalies numatytą administracinį nusižengimą Kauno apygardos teismas skyrė simbolinę 100 Eur baudą ir kad jo padarytas nusižengimas yra mažareikšmis. ANK simbolinės baudos ir mažareikšmio nusižengimo sąvokų nenumato, tačiau ANK 12 straipsnis numato mažai pavojingos veikos sąvoką. Minėtas straipsnis numato baigtinį sąrašą administracinių nusižengimų, kurie gali būti pripažinti mažai pavojinga veika. Pripažinus administracinį nusižengimą mažai pavojinga veika, administracinės nuobaudos (baudos) yra neskiriamos, o Kauno apygardos teismas UAB „Vymoksta“ direktoriui G. S. paskyrė 100 Eur baudą. Kadangi pareiškėjų darbdavio vadovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, pagrindas panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi nėra išnykęs.

12.  Dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatos prieštaravimo Konstitucijos 48 straipsniui, nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principams atsakovas nurodė, kad tai, jog administracinį nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas UAB „Vymoksta“ direktorius, o ne pareiškėjai, kurie neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, jog pareiškėjams negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas ar ne. Pareiškėjams neatitinkant Įstatymo reikalavimams, buvo pakankamas pagrindas panaikinti išduotus leidimus laikinai gyventi. Šiuo atveju leidimų laikinai gyventi panaikinimas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį nepažeidžia užsieniečių teisių ir teisėtų interesų.

13.  Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai ginčijamais Sprendimais nėra baudžiami už UAB „Vymoksta“ direktoriaus padarytą administracinį nusižengimą, nes administraciniai nusižengimai ir migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų, todėl pareiškėjai nepagrįstai juos sutapatino. Ginčijami Sprendimai nėra administracinės atsakomybės taikymo aktai.

14.  Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų darbdavio keitimas po Sprendimų priėmimo neturi jokios įtakos Sprendimų teisėtumui, nes ši aplinkybė nepaneigia Sprendimų priėmimo metu buvusių faktinių aplinkybių. Sprendimų priėmimo metu pareiškėjų darbdavys buvo UAB „Vymoksta“ ir jos direktoriui G. S. buvo skirta administracinė nuobauda už nelegalų darbą. Kadangi nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta praėjo mažiau kaip vieneri metai, todėl pagrindas panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi nėra išnykęs. Pareiškėjai pateikė prašymus pakeisti darbdavį, žinodami, kad yra priimti sprendimai dėl jų leidimų laikinai gyventi panaikinimo, todėl darbdavį keitė prisiimdami riziką, kad sprendimams dėl jų leidimų laikinai gyventi panaikinimo įsiteisėjus, jų leidimai laikinai gyventi bus panaikinti, nepaisant to, kad jie pakeitė darbdavį.

II.

15.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjų R. D., V. S., M. K., V. V., I. I., D. S., K. I. ir O. C. skundą atmetė, o bylos dalį dėl pareiškėjų R. K. ir O. B. nutraukė.

16.  Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad pareiškėjai tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „Vymoksta“, Departamentui pateikė prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ir kartu pateiktus dokumentus, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimus išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi 2 metams. Departamentas nustatė, kad G. S., būdamas UAB „Vymoksta“ direktoriumi, pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė ANK 95 straipsnio 1 dalies numatytą administracinį nusižengimą. Kauno apygardos teismas jam paskyrė 100 Eur baudą, kuri buvo sumokėta 2021 m. rugpjūčio 11 d. Atsižvelgiant į tai, Departamentas priėmė skundžiamus Sprendimus, kuriais nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimai grindžiami Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu.

17.  Teismas aptarė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1, 4, 5, 10 dalių, ANK 2 straipsnio 1 dalies, 95 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

18.  Teismas nurodė, kad Departamentas turėjo vertinti ir įvertino duomenis, kurie buvo aktualūs priimant skundžiamus Sprendimus, jog Bendrovės direktoriaus atžvilgiu yra priimtas Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. nutarimas, kuriuo minėtam asmeniui paskirta 100 Eur bauda už ANK 95 straipsnio 1 dalyje padarytą pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra svarbu, ar būtent pareiškėjų atžvilgiu buvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nes tokios aplinkybės nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo.

19.  Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjų argumentą dėl Bendrovės direktoriaus G. S. padaryto nusižengimo mažareikšmiškumo. Teismas akcentavo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje yra numatytas imperatyvus leidimo gyventi panaikinimo pagrindas. Neatitiktis Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu.

20.  Įvertinęs tai, jog Departamentas 2021 m. rugsėjo 9 d. gavo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) raštą Nr. SD-126-17606, kuriuo buvo informuotas, jog UAB „Vymoksta“ direktoriui yra surašytas administracinio nusižengimo protokolas už nelegalų darbą ir atsižvelgęs į tai, jog Sprendimai priimti 2021 m. rugsėjo 16 d., teismas sprendė, kad Departamentas nepažeidė Tvarkos aprašo 130 punkto nuostatų, t. y. 14 dienų termino Sprendimams priimti.

21.  Teismas pažymėjo, kad Departamento Sprendimai savaime neužkerta kelio pareiškėjams kreiptis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, jei pareiškėjai atitinka Įstatymo nustatytas sąlygas ir pagrindą. Pačių pareiškėjų apsisprendimas pereiti dirbti pas kitą darbdavį negali būti pagrindas pripažinti Sprendimus kaip neteisėtus ir nepagrįstus.

22.  Pasisakydamas dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas nurodė, kad pareiškėjai nepateikia įtikinančių argumentų, kodėl nustatytas reguliavimas tam tikrai grupei (užsieniečiams) nebūtų pagrįstas pakankamo pobūdžio ir apimties skirtumais, kurie ir nulemia tokį reguliavimą. Šioje byloje nėra sprendžiamas pareiškėjų su darbo santykiais susijusių teisių ir pareigų apimtis, pareiškėjų galimybės kitu pagrindu teisėtai dirbti Lietuvoje nebuvo absoliučiai paneigtos. Susiformavusi gausi teisminė praktika, taikant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, rodo, kad, taikant nagrinėjamas Įstatymo nuostatas, nekyla klausimų dėl jų konstitucingumo. Teismas nenustatė pagrindo manyti, kad šioje byloje taikomas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai.

23.  Įvertinęs tai, kad dalies skundo reikalavimų yra atsisakyta, t. y. pareiškėjai O. B. ir R. K. pateikė teismui atsisakymą nuo savo skundo reikalavimo, teismas šią bylos dalį nutraukė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 4 punktu. Teismas pareiškėjams išaiškino, kad pagal ABTĮ 102 straipsnio 3 dalį, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

24.  Teismas konstatavo, jog skundžiamai Sprendimai, priimti dėl pareiškėjų R. D., V. S., M. K., V. V., I. I., D. S., K. I. ir O. C., atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo individualiam teisės aktui nustatytus reikalavimus, juose išsamiai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertinos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, o motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti minėtus Sprendimus.

III.

25.  Pareiškėjai R. D., V. S., M. K., V. V., I. I., D. S., K. I., O. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjų skundas atmestas ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamus atsakovo 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimus dėl pareiškėjams išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo. Pareiškėjai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, jei jas patvirtinantys dokumentai būtų pateikti teismui iki skundo išnagrinėjimo iš esmės.

26.  Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

26.1.  Atsakovo pritaikytos priemonės, nors ir pagrįstos ydingu teisiniu reglamentavimu, tačiau yra neproporcingos, neteisėtos ir taikomos asmenims, nepadariusiems neteisėtų veiksmų ir neturintiems prisiimti teisinės atsakomybės už asmenis, kurie tokius veiksmus atliko, todėl Įstatymo nuostata, kurios pagrindu formaliai taikomos ir neindividualizuojamos tokios teisinės priemonės, prieštarauja Konstitucijai ir negali būti taikoma. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl Įstatymo nuostatų imperatyvumo nesudaro pagrindo atmesti pareiškėjų skundą, situaciją būtina vertinti platesniu aspektu, o ne formaliai remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatomis.

26.2.  Bylos nagrinėjimo dieną pareiškėjų darbo santykiai su buvusiu darbdaviu UAB „Vymoksta“ jau buvo pasibaigę, pareiškėjai nutraukė darbo sutartis su šia įmone ir įsidarbino UAB „Novobalte“, naudodami tuos pačius leidimus laikinai gyventi, kurių panaikinimo teisėtumas ginčijamas šioje byloje. Atsakovas pareiškėjams leido pakeisti darbdavį ir darbdavys faktiškai buvo pakeistas į UAB „Novobalte“. Šių aplinkybių atsakovas neginčijo. Tokiu būdu išnyko pagrindas panaikinti leidimus laikinai gyventi ir pareiškėjų teisė laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbti UAB „Novobalte“ gali būti realizuojama iki leidimų laikinai gyventi termino pabaigos. Kadangi šiuo metu UAB „Novobalte“ nėra padariusi jokių veikų ar nusižengimų, dėl kurių leidimai laikinai gyventi galėtų būti panaikinami, į tai būtina atsižvelgti priimant sprendimą šioje byloje.

26.3.  Pareiškėjų darbdavio vadovas G. S. paskirtą 100 Eur baudą sumokėjo 2021 m. rugpjūčio 11 d. Baudos sumokėjimo diena ir yra data, nuo kurios valstybės institucijoms, tame tarpe atsakovui, turi būti žinoma apie įstatyme numatytą pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi, o ne nuo susirašinėjimo tarp institucijų datos. Todėl atsakovas praleido Tvarkos aprašo 130 punkte numatytą 14 kalendorinių dienų terminą, kuris baigėsi 2021 m. rugpjūčio 25 d., ir tai yra vienas iš pagrindų, kuriuo pareiškėjai prašė panaikinti skundžiamus Sprendimus.

26.4.  Dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi iš Konstitucinį Teismą pareiškėjai pažymi, kad tai, jog yra gausi ir susiformavusi teismų praktika, savaime nereiškia, jog teisinio reglamentavimo konstitucingumo klausimas yra išspręstas. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, nevertino, ar ginčijamas teisinis reglamentavimas neprieštarauja Konstitucijos ginamoms teisėms ir principams, o tik paminėjo teismų praktikos gausą, kas iš esmės nėra nei pakankama, nei pagrįsta. Todėl pareiškėjai dar kartą prašo apeliacinės instancijos teismo svarstyti bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą klausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

27.  Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimų, kuriais pareiškėjams panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

28.  Pirmosios instancijos teismas administracinės bylos dalį dėl pareiškėjų R. K. ir O. B. nutraukė, jiems pateikus atsisakymą nuo skundo reikalavimo, o kitų pareiškėjų skundą atmetė. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas, nustatęs Bendrovės, kurioje dirba pareiškėjai, nelegalaus darbo faktą, kuris pasireiškė juridinio asmens vadovo nubaudimu pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikino pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

29.  Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jų skundas buvo atmestas. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad atsakovo pritaikytos priemonės yra neproporcingos, neteisėtos ir taikomos asmenims, nepadariusiems neteisėtų veiksmų ir neturintiems prisiimti teisinės atsakomybės už asmenis, kurie tokius veiksmus atliko; atsakovas praleido Tvarkos aprašo 130 punkte nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą sprendimams priimti; priimant sprendimą šioje byloje būtina atsižvelgti į tai, kad bylos nagrinėjimo dieną pareiškėjų darbo santykiai su buvusiu darbdaviu UAB „Vymoksta“ jau buvo pasibaigę, pareiškėjai nutraukė darbo sutartis su šia įmone ir įsidarbino UAB „Novobalte“, naudodami tuos pačius leidimus laikinai gyventi, kurių panaikinimo teisėtumas ginčijamas šioje byloje.

30.  Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

31.  Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad pareiškėjams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes pareiškėjai ketino dirbti UAB „Vymoksta“, kur pareiškėjai ir dirbo iki Sprendimų priėmimo. Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjų darbdavio UAB „Vymoksta“ vadovas buvo patraukus administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2021 m. rugsėjo 16 d. priėmė ginčijamus Sprendimus, kuriais panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

32.  Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo (redakcija, galiojusi Sprendimų priėmimo metu) 50 straipsnio 1 dalies 19 a punktas, kuriame nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Taip pat, kai darbdavio, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, priimančiosios įmonės, įsteigtos Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimančiojo subjekto vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo buvo bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir (arba) buvo skirta administracinė nuobauda pagal Administracinių nusižengimų kodeksą už nelegalų darbą, ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai.

33.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas yra susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Minėtos teisės normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021; kt.). Taigi šiuo aspektu nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad tai, jog jų darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjams išduotų leidimų laikinai gyventi teisėtumui.

34.  Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

35.  Taigi, Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjų darbdavio UAB „Vymoksta“ direktoriui yra paskirta administracinė nuobauda už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamus Sprendimus, kuriais panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

36.  Vertinant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, susijusius su Tvarkos aprašo 130 punkte nustatyto 14 dienų termino nesilaikymu Sprendimams priimti, primintina, kad pagal Tvarkos aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

37.  Byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad UAB „Vymoksta“ direktoriui yra surašytas administracinio nusižengimo protokolas už nelegalų darbą ir apie tai Departamentas buvo informuotas VDI 2021 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. SD-126-17606. Ginčijami Sprendimai priimti 2021 m. rugsėjo 16 d. Vadinasi, Tvarkos aprašo 130 punkte įtvirtintas 14 kalendorinių dienų terminas nebuvo praleistas. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad sužinojimo momentas turėtų būti siejamas su momentu, kada darbdavys sumokėjo paskirtą baudą. Pažymėtina, kad (i) nelegalaus darbo nusižengimus tiria ne Departamentas, o VDI, šios institucijos vykdo savarankiškas viešojo administravimo funkcijas, nėra viena kitai pavaldžios, (ii) galimybė patikrinti duomenis Administracinių nusižengimų registre per se (savaime) nesuponuoja kitokio termino skaičiavimo pradžios momento nustatymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2192-968/2022).

38.  Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog bylos nagrinėjimo dieną pareiškėjų darbo santykiai su buvusiu darbdaviu UAB „Vymoksta“ jau buvo pasibaigę, pareiškėjai nutraukė darbo sutartis su šia įmone ir įsidarbino UAB „Novobalte“, naudodami tuos pačius leidimus laikinai gyventi, kurių panaikinimo teisėtumas ginčijamas šioje byloje, sprendžiant Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimą neturi teisinės reikšmės. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Departamento Sprendimai savaime neužkerta kelio pareiškėjams kreiptis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, jei pareiškėjai atitinka Įstatymo nustatytas sąlygas ir pagrindą.

39.  Dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

40.  Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl byloje taikomų teisės normų galimo neatitikimo Konstitucijai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją užsieniečių darbą Lietuvos Respublikoje reguliuoja įstatymas (Konstitucijos 48 str. 2 d.). Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai, tiesiogiai susiję su baustumu už asmens darbo teisių pažeidimus, įskaitant užsieniečio, kuriam toks leidimas išduotas, darbdavio (priimančiosios įmonės ar priimančiojo subjekto) ar jo atstovo padarytą administracinį nusižengimą – leidimą dirbti nelegalų darbą. Šiuo aspektu reikšminga yra tai, kad paminėtu pagrindu naikinami tik tokie leidimai laikinai gyventi, kurių išdavimo tikslas – užsieniečio darbas Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 ir 41 p.), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas gali prieštarauti Konstitucijai, inter alia (be kita ko) pažeisti Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą. Nenustačius būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, pareiškėjų apeliacinio skundo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

41.  Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų R. D., V. S., M. K., V. V., I. I., D. S., K. I., O. C. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                          Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas