eTA-431-662/2022

Administracinė byla Nr. eTA-431-662/2022 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00157-2021-2 Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 16 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad 2020 m. liepos 4 d. būrio virtuvėlėje jis buvo sumuštas (apie 30 smūgių į įvairias kūno vietas) nuteistojo V. J., kuris jį buvo sumušęs ir anksčiau. Pravieniškių PN-AK pareigūnai nepatikrino visų aplinkybių, netinkamai atliko savo pareigas, todėl nepagristai nenustatė, kad pareiškėjas negali būti laikomas viename būryje su minėtu nuteistuoju. Taigi, atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjo saugumo. Be to, po įvykio pareiškėjas buvo izoliuotas, o medikai jį apžiūrėjo tik kitą dieną, todėl jam nebuvo laiku suteikta pirmoji medicinos pagalba. Ikiteisminis tyrimas dėl minėtų kito nuteistojo veiksmų, kuris prisipažino sumušęs pareiškėją, nebuvo pradėtas. Pareiškėjas paaiškino, jog jis atsisakė parašyti pareiškimą, nes bijojo kito nuteistojo susidorojimo, tačiau manė, kad ikiteisminis tyrimas galėjo būti pradėtas pagal prokuroro reikalavimą. Pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų bausmės atlikimo sąlygų neužtikrinimo patyręs sužalojimus (mėlynės, kraujosruvos, patinimai ir kt.), fizinį skausmą ir dvasines kančias, nesaugumo jausmą, savivertės sumažėjimą ir pan.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas paaiškino, kas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo sumušimo buvo priimtas todėl, kad pareiškėjas nepageidavo tokio tyrimo, t. y. nepateikė pareiškimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir 4 d.). Šiame nutarime nebuvo nustatyti pataisos įstaigos pareigūnų neteisėti veiksmai. Atsakovo nuomone, žala pareiškėjui kilo būtent dėl nuteistojo, kuris sutrikdė jo sveikatą, veiksmų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus dėl jam gresiančio pavojaus būti sumuštam kitų nuteistųjų. Įstaiga neturėjo informacijos apie tikėtinus pareiškėją sumušusio nuteistojo neteisėtus veiksmus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus (neveikimą).

II.

5.  Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo R. K. skundą.

6.  Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 5-ojo būrio virtuvėlėje 2020 m. liepos 4 d. apie 20.40 val. buvo sužalotas nuteistojo V. J.. Pareiškėjas 2020 m. liepos 4 d. buvo izoliuotas uždarojoje zonoje, kur 2020 m. liepos 5 d. buvo apžiūrėtas bendrosios praktikos slaugytojos. Pareiškėjas skundėsi kairės rankos riešo, kairės alkūnės, kairio šono ir kairės šlaunies skausmais; ryškaus patinimo, nubrozdinimo, mėlynių nepastebėta, asmeniui duota vaistų ir tepalo nuo skausmo.

7.  Pagal Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus pareigūnų tarnybinius pranešimus reg. Nr. 41-8682 ir Nr. 41-8683 buvo sprendžiamas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Pareiškėjas nerašė skundo; apklaustas nurodė, kad jį užpuolė V. J., tačiau pareiškėjas neturi jam pretenzijų, pareiškimo nerašys, prašė nepradėti ikiteisminio tyrimo. V. J. paaiškinime Nr. LV(1)-473 pripažino sudavęs pareiškėjui dešiniu delnu tris nestiprius smūgius į nugarą ir kairį šoną už tai, kad šis 2015 metais parašė prieš jį pareiškimą, bei nurodė, jog gailisi dėl savo poelgio.

8.  Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Teismas atkreipė dėmesį į atsakovo atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas nesikreipė dėl kitų nuteistųjų keliamos grėsmės, atsakovo atstovas neturėjo informacijos apie tikėtinus pareiškėją sumušusio nuteistojo neteisėtus veiksmus. Nei savo paaiškinime, nei apklausiamas kaip liudytojas pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl to, kad jis 2015 metais buvo sumuštas nuteistojo V. J., t. y. dėl buvusių tarpusavio nesutarimų, įtemptų santykių su minėtu nuteistuoju ar jo keliamos grėsmės. Teismo vertinimu, pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK atlieka nuo 2020 m. kovo 20 d., todėl laiko tarpas iki sumušimo 2020 m. liepos 4 d. buvo pakankamas pareiškėjui pranešti (informuoti) pataisos įstaigos administracijai apie tai, kad jam gali kilti grėsmė, kalint viename sektoriuje ar būryje kartu su V. J., ir ši galėtų spręsti dėl jo ar kito asmens perkėlimo, arba pranešti (informuoti) apie tai, kad, paskyrus jį kalėti su minėtu nuteistuoju, spręsti klausimą dėl jo izoliavimo ar perkėlimo į kitą sektorių, būrį, tačiau jis to nepadarė. Nėra duomenų, patvirtinančių faktą, kad Pravieniškių PN-AK žinojo ar galėjo žinoti apie tai, kad V. J. pareiškėjui gali kelti grėsmę, taip pat kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai ar administracija sudarė sąlygas tokiai grėsmei kilti, ir dėl to nėra pagrindo pripažinti Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus, t. y. kad kalinimo įstaigos pareigūnai pažeidė pareigą vykdyti nuolatinę nuteistųjų elgesio kontrolę jų buvimo vietose arba pareigą izoliuoti pareiškėją ar perkelti jį į kitą sektorių, būrį (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 13 p.). Gavus duomenų apie sumušimą, pareiškėjas nedelsiant buvo izoliuotas nuo kitų asmenų. Tai rodo, kad Pravieniškių PN-AK ėmėsi tinkamų priemonių pareiškėjo saugumui užtikrinti. Nurodytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK administracija negalėjo numatyti apie tokį įvykį (2020 m. liepos 4 d. sumušimą), todėl šis įvykis pripažintinas spontanišku ir ši pareiškėjo skundo dalis atmestina.

9.  Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl pavėluoto medicininės pagalbos suteikimo pagrįstumo, pažymėjo, kad, pagal byloje esančius dokumentus, pareiškėjas 2020 m. liepos 4 d. iškart po įvykio buvo vizualiai apžiūrėtas Kontrolės praleidimo punkte Nr. 2 ir laikinai izoliuotas. 2020 m. liepos 5 d. sužaloto asmens medicininės apžiūros pažyma patvirtina pareiškėjo teiginius, kad jis medicinos darbuotojų buvo apžiūrėtas tik kitą dieną. Teismo vidiniu įsitikinimu, pareiškėjo sumušimai nebuvo tokie, dėl kurių jam turėjo būti nedelsiant suteikta medicinos pagalba, t. y. apžiūrėjus jį iškart po įvykio, buvo matyti hematomos kairio šono ir kairio žasto srityse, vėliau (kitą dieną) pareiškėjas skundėsi kairės rankos riešo, kairės alkūnės, kairio šono ir kairės šlaunies skausmais, tačiau ryškaus patinimo, nubrozdinimo, mėlynių nepastebėta, asmeniui duota vaistų ir tepalo nuo skausmo. Teismas pabrėžė, jog administraciniai teismai nevertina suteiktų gydymo paslaugų kokybės, nes tai priskirtina bendrosios kompetencijos teismams, tačiau faktas, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė patekti pas gydytoją, laikytinas įrodančiu, jog administracija nepažeidė reikalavimo suteikti sveikatos priežiūros paslaugas.

10.  Teismas dėl pareiškėjo nusiskundimų dėl ikiteisminio tyrimo nepradėjimo akcentavo, kad dėl pareiškėjo 2020 m. liepos 4 d. patirtų sužalojimų buvo priimtas  Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos valdybos 3-iojo skyriaus Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2020 m. liepos 11 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (tyrimo medžiagos Nr. M-0-06-00582-20) dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas ikiteisminio tyrimo nepageidavo, pareiškimo nerašė, todėl vadovautinasi Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 4 dalimi, numatančia, kad asmuo už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, nesant skundo ikiteisminis tyrimas pagal minėtą reglamentavimą nepradedamas. Pareiškėjo parašas ant nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą patvirtina, kad pareiškėjas buvo supažindintas su juo ir jam buvo išaiškinta šio nutarimo apskundimo tvarka. Pareiškėjas turėjo teisę Baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnyje nustatyta tvarka skųsti nutarimą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą prokurorui, o prokurorui nepanaikinus nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jo sprendimą skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau minėtas 2020 m. liepos 11 d. nutarimas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pareiškėjo apskųstas arba pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu. Taigi, šie pareiškėjo nusiskundimai atmestini.

11.  Teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, patvirtinančių, jog Pravieniškių PN-AK netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus. Nenustatyti nei Pravieniškių PN-AK neteisėti veiksmai, nei priežastinis ryšys tarp jų ir pareiškėjo patirtos žalos. Atitinkamai, pareiškėjo skundas pripažintas nepagrįstu.

III.

12.  Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus.

13.  Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai įvertino jo nusiskundimus dėl neužtikrinto saugumo. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis negalėjo pranešti pataisos įstaigai apie jam kilusią grėsmę, nes jis nežinojo, kad minėtas asmuo yra šioje įstaigoje.

14.  Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

15.  Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir mano, kad pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ir argumentų, paneigiančių skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumą.

16.  Pareiškėjas rašte „Papildomos informacijos“, teisme gautame 2022 m. balandžio 7 d., pakartoja savo poziciją, kad Pravieniškių PN-AK turėjo pareigą užtikrinti jo saugumą, bet nagrinėjamu atveju jos neįvykdė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

17.  Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui dėl sumušimo 2020 m. liepos 4 d. Pravieniškių PN-AK, atlyginimo priteisimo.

18.  Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19.  Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl Pravieniškių PN-AK pareigūnų netinkamo pareigų atlikimo neužtikrinant jo saugumo, pavėluoto medicininės pagalbos suteikimo bei nepradėto ikiteisminio tyrimo yra nepagrįstos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės deklaratyviai nesutinka tik su teismo išvada, jog atsakovo atstovas nepažeidė savo pareigų, susijusių su pareiškėjo saugumo užtikrinimu. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

20.  Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovui). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

21.  Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

22.  Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas nekonstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų dėl to, kad pareiškėjas buvo sumuštas, rėmėsi tuo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo informavęs įstaigos administraciją apie nesutarimus, įtemptus santykius su nuteistuoju V. J., taip pat duomenų, kad Pravieniškių PN-AK žinojo ar galėjo žinoti apie tai, jog minėtas nuteistasis gali kelti grėsmę pareiškėjui, arba kad pareigūnai ar administracija sudarė sąlygas tokiai grėsmei kilti. Pareiškėjas iš esmės laikosi pozicijos, kad jis negalėjo (nežinojo apie V. J. buvimą šioje pataisos įstaigoje) ir neprivalėjo informuoti pataisos įstaigos administracijos apie minėto nuteistojo jam keliamą tikėtiną grėsmę, kadangi jo byloje jau yra informacija apie 2015 metais įvykusį sumušimą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

23.  Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas pabrėžia įvairių teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, kurioje įtvirtinta atsakovo atstovo pareiga užtikrinti nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą (pvz., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 patvirtintų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos nuostatų (2020 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. 1R-101 redakcija) 8.1 p.), tačiau jis neįvardija, kokios konkrečiai minėtą pareigą detalizuojančios teisės normos buvo pažeistos šiuo atveju. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nepranešė Pravieniškių PN-AK administracijai apie jam galinčią kilti grėsmę dėl nuteistojo V. J. buvimo, pavyzdžiui, tame pačiame būryje kaip ir pareiškėjas. Pareiškėjas, tvirtindamas, jog pataisos įstaiga ir be jo pranešimo turėjo žinoti apie tokią tikėtiną grėsmę, remiasi vienintele aplinkybe – prieš penkerius metus kitoje įstaigoje įvykusiu pareiškėjo sumušimu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju toks seniai įvykęs incidentas savaime neįrodo, jog pataisos įstaiga savaime turėjo imtis papildomų priemonių pareiškėjo saugumui užtikrinti, pavyzdžiui, spręsti pareiškėjo arba minėto nuteistojo perkėlimo arba izoliavimo klausimą. Pats pareiškėjas šiuo atveju buvo pasyvus ir nepakankamai rūpestingas, nes jis neinformavo pataisos įstaigos administracijos apie jam galinčias kilti papildomas grėsmes dėl tam tikrų nuteistųjų buvimo šioje įstaigoje (nepriklausomai nuo to, ar jis žinojo, kad atitinkamas nuteistasis buvo perkeltas į tą pačią pataisos įstaigą). Taigi, pareiškėjo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad pataisos įstaigos pareigūnai tinkamai atliko pareigą vykdyti nuteistųjų elgesio kontrolę jų buvimo vietose arba, esant pagrindui, nuteistąjį izoliuoti, perkelti į kitą sektorių ar būrį.

24.  Kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog neegzistuoja viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų atstovų) neteisėti veiksmai, jis pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, plačiau neanalizuodamas kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

25.  Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                       Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė