eAS-494-822/2025

Administracinė byla Nr. eAS-494-822/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00894-2025-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 43.1; 43.5.1.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. gegužės 7 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. S. (M. S.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2025 m. vasario 7 d. raštą Nr. (1.23 Mr) 7R-510 „Dėl M. S. prašymo“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atlikti veiksmus. Pareiškėjas skunde nurodė, kad su prašymu kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintą smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašą patikslinti / papildyti į jį įtraukiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą. Raštu pareiškėjo prašymas buvo atmestas. Pareiškėjas prašė panaikinti skundžiamą Teisingumo ministerijos Raštą, kaip priimtą ne pagal teisės aktų nuostatas, nepagrįstą, priimtą tinkamai neišanalizavus susidariusios situacijos, įpareigojant už tai atsakingus subjektus pagal kompetenciją tinkamai, t. y. pagal galiojančias teisės aktų nuostatas, iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 7 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl Rašto atitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui, įpareigojant atlikti veiksmus, atsakovui Teisingumo ministerijai; atsisakė priimti pareiškėjo likusią skundo dalį. Teismas apžvelgęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio ir 18 straipsnio 1 dalies nuostatas, pažymėjo, kad nors Rašte yra nurodoma, kad jis gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui, bet akivaizdu, kad tokio pobūdžio ginčai nėra priskiriami administracinio teismo kompetencijai, tačiau Rašto atitikimas Viešojo administravimo įstatymui yra teismingas Regionų administraciniam teismui. Teismas konstatavo, kad Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, išskyrus jo atitikimą Viešojo administravimo įstatymui. Teismas, atsižvelgęs į anksčiau aptartas aplinkybes, pareiškėjo skundo dalį – panaikinti Raštą, išskyrus jo atitikimą Viešojo administravimo įstatymui, atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos teisingumo ministras yra neatsiejamai susijęs su Teisingumo ministerija, kuri jį šiame administraciniame procese atstovauja, todėl jis negali būti byloje atsakovu ir yra šalintinas iš administracinio proceso. Teismo vertinimu, likusi pareiškėjo skundo dalis iš esmės atitinka ABTĮ  24, 25 straipsnių reikalavimus, todėl priimtina.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 7 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba klausimą išspręsti iš esmės – skundą priimti nagrinėti pilna apimtimi. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad Teisingumo ministerija tiesiog vengia atlikti tai, kas jai yra numatyta atlikti pagal galiojančių teisės aktų nuostatas. Pareiškėjo nuomone, Teisingumo ministerija tiesiog neteisėtai vengia papildyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2019 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1R-292 patvirtintą Smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašą (toliau – ir Sąrašas) ir į jį, iš esmės neteisėtai ir nepagrįstai skundžiamu Raštu atsisako įtraukti Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 4 dalį, kartu su joje numatyta nusikalstama veika. Pareiškėjas teigia, kad vadovaujantis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalimi, taip pat Rašte nurodyta jo apskundimo tvarka, skundas buvo pateiktas teismui, pareiškėjui tikintis, kad teismo jis bus priimtas nagrinėti. Tačiau, skundžiama nutarties dalimi teismas nutarė skundą dalyje atsisakyti priimti, tai motyvuodamas ta pačia ABTĮ 17 straipsnio 1 dalimi ir pasisakydamas, jog „Nors Rašte yra nurodoma, kad jis gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui, bet akivaizdu, kad tokio pobūdžio ginčai nėra priskiriami administracinio teismo kompetencijai“ ir kt. Pareiškėjui iš nutarties visiškai nėra aišku, kas tuomet apskritai dar galėtų / turėtų spręsti tokio pobūdžio ginčus ir į ką jis dėl to turėtų kreiptis, jeigu, kaip pareiškėjas nurodė skunde, šiuo atveju Teisingumo ministerija, tiesiog vengia atlikti tai, ką yra įgaliota / įpareigota atlikti. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų susijusių aplinkybių, priimdamas skundžiamoje dalyje nutartį, ir skundžiama nutarties dalis yra neteisėta, nepagrįsta bei turėtų būti pakeista / panaikintina, o skundas visgi šiuo atveju turėtų būti pilna apimtimi priimtas nagrinėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 7 d. nutarties dalis, kuria pareiškėjo skundo dalis – panaikinti Raštą, išskyrus jo atitikimą Viešojo administravimo įstatymui, atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors Rašte yra nurodoma, jog jis gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui, bet akivaizdu, kad tokio pobūdžio ginčai nėra priskiriami administracinio teismo kompetencijai, tačiau Rašto atitikimas Viešojo administravimo įstatymui yra teismingas Regionų administraciniam teismui. Teismas konstatavo, kad Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, išskyrus jo atitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012  m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012). Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Taigi sprendžiant, ar skundžiamas aktas gali būti ginčo dalyku administraciniame teisme, būtina nustatyti, ar pareiškėjo ginčijamas Raštas gali būti laikomas teisės aktu pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, ar atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Pagrindinis individualaus administracinio akto požymis yra tas, jog jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkrečiam subjektui, veikiantis šio subjekto teisinį statusą (teises ir pareigas). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Teisingumo ministerijos 2025 m. vasario 7 d. raštą Nr. (1.23 Mr) 7R-510 „Dėl M. S. prašymo“ ir įpareigoti atlikti veiksmus. Teisingumo ministerija pareiškėjo skundžiamame Rašte nurodė, kad Baudžiamojo kodekso 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra priskiriamas neatsargiems nusikaltimams, bei konstatavo, kad šios veikos įtraukimas į Sąrašą neatitiktų 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/80/EB dėl žalos kompensavimo nusikaltimų aukoms nuostatų bei prieštarautų Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatyme reglamentuotai smurtinio nusikaltimo (toliau – ir Įstatymas) sąvokai. Nors pareiškėjo atžvilgiu padarytas nusikaltimas nelaikytinas smurtiniu Įstatymo prasme, tačiau ši aplinkybė niekaip nepaneigia žalos pareiškėjui padarymo fakto bei būtinybės už žalą atsakingam asmeniui atlyginti šiuo nusikaltimu padarytą žalą. Teisingumo ministerija Rašte nurodo apgailestaujanti, tačiau neturinti teisinio pagrindo įvykdyti pareiškėjo prašymo ir papildyti Sąrašą, į jį įtraukiant pareiškėjo siūlomą Baudžiamojo kodekso 281 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, skundą atsisakoma priimti, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad  Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, išskyrus jo atitikimą Viešojo administravimo įstatymui, deklaratyviai teigdamas, kad „akivaizdu, kad tokio pobūdžio ginčai nėra priskiriami administracinio teismo kompetencijai, tačiau Rašto atitikimas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui yra teismingas Regionų administraciniam teismui“, šios išvados iš esmės tinkamai nemotyvavo, todėl tokia teismo 2025 m. vasario 7 d. nutartis negali būti pripažįstama pagrįsta ir teisėta (ABTĮ 108 str. 1 d.). Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundo dalį – panaikinti Raštą, išskyrus jo atitikimą Viešojo administravimo įstatymui, atsisakydamas priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nenurodė jokių pagrįstų motyvų, todėl nepagrįstai priėmė pareiškėjo skundą dalį dėl Rašto atitikimo Viešojo administravimo įstatymui, įpareigojant atlikti veiksmus atsakovui. Įvertinus tai, pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 7 d. nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl ji naikinama, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas – skundo priėmimo klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. (M. S.) atskirąjį skundą tenkinti. Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo M. S. (M. S.) skundo priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                               Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė