eA-3450-821/2022

Administracinė byla Nr. eA-3450-821/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01619-2022-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.2.1; 8.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 31 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Ivetos Pelienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas V. B. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 22523817 „Dėl įpareigojimo išvykti į užsienio valstybę“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, nuo 2014 metų gyvenantis Lietuvoje. Pirmasis leidimas laikinai gyventi Lietuvoje jam buvo išduotas teisėtos veiklos pagrindu, vėliau – šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjas 2016–2020 m. buvo santuokoje su Lietuvos Respublikos piliete, jiems gimė duktė. 2021 m. sausio mėn. pareiškėjo buvusi sutuoktinė su jų dukterimi be jo žinios išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini), šiuo metu pastarojoje valstybėje vyksta teisminis procesas dėl teismo nustatytos tėvo bendravimo su vaiku tvarkos pažeidimų. Be to, pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 13 d. teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio („Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas“) 2 dalį ir 253 straipsnio („Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis“) 1 dalį; jis įvykdė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir šiuo metu nėra teistas. 2022 m. sausio mėn. pareiškėjas sudarė santuoką su kita Lietuvos Respublikos piliete, jie veda bendrą šeimyninį gyvenimą, laukiasi kūdikio, planuoja 2022 m. gegužės mėn. sudaryti būsto pirkimo-pardavimo sutartį. Pareiškėjo buvimas Lietuvoje šiuo laikotarpiu itin svarbus ne tik jam, bet ir jo žmonai. Be to, pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 7 d. išdavė jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nuo 2018 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d., tačiau šis leidimas buvo panaikintas Departamento 2020 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (15/5-8) 50U-315. Pareiškėjas 2022 m. kovo mėn. nuvyko į Departamentą, siekdamas pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, tačiau jo prašymą atsisakyta priimti, kadangi pareiškėjas neturėjo teisėto pagrindo būti Lietuvoje. Pareiškėjas 2022 m. balandžio 5 d. pakartotinai pateikė šį prašymą Departamentui, naudodamasis MIGRIS sistema; šis prašymas buvo užregistruotas, paskirtas vizitas Departamente 2022 m. balandžio 29 d. Tačiau Tarnyba 2022 m. balandžio 6 d. įteikė pareiškėjui Sprendimą, kuriuo jis įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) iki 2022 m. gegužės 6 d.

3. Pareiškėjas manė, kad Sprendimas yra neteisėtas, priimtas padarant procedūrinius pažeidimus. Tarnyba neįvykdė savo funkcijų, nurodytų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 1V-589 patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 22 ir 23 punktuos, ir neaišku, kodėl pareiškėjo byla buvo perduota iš Departamento Tarnybai. Sprendimą dėl įpareigojimo išvykti turėjo priimti ne Tarnyba, o Departamentas, kai nustatė, jog pareiškėjas neturi teisėto pagrindo būti Lietuvoje, t. y. pareiškėjui pirmąkart teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas neįvertino jo ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, kuri šiuo metu laukiasi, jie planuoja įsigyti būstą. Pareiškėjas taip pat turi dukterį – Lietuvos Respublikos pilietę iš ankstesnės santuokos, o nustatyta matymosi su vaiku tvarka yra pažeidžiama ne dėl pareiškėjo kaltės. Byloje dėl skyrybų vaiko interesus atstovaujanti institucija konstatavo, jog dukra turi stiprius ryšiu su tėvu, jį myli. Šiuo metu vyksta teisminiai procesai dėl pareiškėjo dukters išvežimo iš Lietuvos Respublikos be jo sutikimo, todėl jo išvykimas iš Lietuvos būtų nesuderinamas su jo teises į gynyba, ypač sprendžiat klausimą dėl jo vaiko gyvenamosios vietos. Pareiškėjo tėvai gyveno (duomenys neskelbtini), bet jie yra mirę ir jis neturi artimų giminių (duomenys neskelbtini), su kuriais palaiko ryšį. Pareiškėjas yra kelių juridinių asmenų, registruotų Lietuvos Respublikoje, akcininkas bei vadovas. Taigi, pareiškėjo socialiniai ryšiai yra stipresni su Lietuvos Respublika nei su (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad ankstesnis teisėtas pagrindas jam gyventi Lietuvoje buvo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendis, kadangi pareiškėjas turėjo atlikti bausmę Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, įgyvendinęs bausmės atidėjimo sąlygas, kreipėsi į Departamentą, prašydamas išduoti jam laikiną leidimą gyventi, tačiau, kaip minėta, Departamentas atsisakė priimti dokumentus iš pareiškėjo, nes jis formaliai neturi teisėto pagrindo būti Lietuvoje, bet nepriėmė sprendimo dėl įpareigojimo pareiškėjui išvykti, kaip tai numatyta Aprašo 23 punkte. Po nepaprastosios padėties paskelbimo Lietuvos Respublikos Prezidento 2022 m. vasario 24 d. dekretu Nr. 1K-872, tokie Departamento veiksmai vertintini kaip pagrindas pareiškėjui likti Lietuvoje, iki kol jis turės galimybę gauti vizą per Lietuvos Respublikos konsulinę įstaigą (duomenys neskelbtini). Šiuo metu pareiškėjas, net ir išvykęs į (duomenys neskelbtini), neturėtų galimybės gauti vizą bei teisėtai atvykti į Lietuvą, bei neaišku, kada tokia galimybė atsiras, o tokia situacija neabejotinai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad jis (duomenys neskelbtini) galėtų būti sulaikytas dėl savo politinių pažiūrų, t. y. nepritarimo (duomenys neskelbtini).

6. Pareiškėjo įsitikinimu, įpareigojimas jam išvykti yra nesuderinamas su teismų praktika, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, 2011 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Secretary of State for the Home Department prieš Hacene Akrich,C-109/01, EU:C:2003:491, kadangi, priimant Sprendimą, nebuvo atsižvelgta nei į pareiškėjo sudarytą santuoką, nei į teisminius procesus dėl pareiškėjo vaiko neteisėto išvežimo, nei į pareiškėjo ryšius su Lietuva (atitinkamai, ir į iš esmės nebeegzistuojančius ryšius su (duomenys neskelbtini)), nei į esamą politinę situaciją. Taip pat jokiu aspektu nebuvo įvertinto pareiškėjo galimybės grįžti į Lietuvą po Sprendimo įvykdymo.

7.  Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

8.  Atsakovas teigė, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Departamento 2020 m. vasario 12 d. sprendimu, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kėlė grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, t. y. dėl pareiškėjo veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jam paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas. Pareiškėjas buvo nuteistas 2021 m. rugpjūčio 13 d. teismo nuosprendžiu, jis nuo 2021 m. rugpjūčio 27 d. iki 2022 m. vasario 14 d. buvo įtrauktas į Probuojamų asmenų registrą (areštas). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 124 straipsnio 3 dalimi, nuo 2020 m. vasario 12 d. nebuvo galima priimti sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę, kadangi jam buvo paskirtos kardomosios priemonės. Išregistravus pareiškėją iš Probuojamų asmenų registro, Departamentas 2022 m. kovo mėn. informavo atsakovą, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai. Pareiškėjas, 2022 m. balandžio 6 d. atvykęs į Departamentą, pateikė galiojantį (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, kuriame nebuvo Šengeno vizos ar kitos valstybės išduotos vizos ar leidimo gyventi. Pareiškėjas nepateikė kitų duomenų ir dokumentų, patvirtinančių jo teisėtą buvimą šalyje. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, dokumentus ir kitą surinktą informaciją, nustatė, kad pareiškėjo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, pagal Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 2 ir (ar) 3 punktą, nuo 2020 m. vasario 14 d. – neteisėtas. Atsakovo vertinimu, šiuo metu pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai, todėl negali oficialiai dirbti, gauti teisėtas pajamas ir tinkamai materialiai pasirūpinti sutuoktine, tai taip pat riboja jo galimybes tinkamai atstovauti teisminiame procese (duomenys neskelbtini). Nepateikti įrodymai, kad trumpalaikis pareiškėjo išvykimas į kilmės valstybę, siekiant gauti dokumentą, leidžiantį atvykti ir įteisinti savo buvimą Lietuvoje, sukeltų dideles neigiamas pasekmes jo šeimai. Pareiškėjas nėra verčiamas gyventi kilmės valstybėje ir jam nedraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. (duomenys neskelbtini), neatima iš pareiškėjo teisės kreiptis dėl vizos gavimo į kitos trečiosios šalies konsulinę įstaigą, su kuria Lietuvos Respublika palaiko diplomatinius santykius. Pareiškėjo teiginys, kad, išvykęs į (duomenys neskelbtini), jis gali būti sulaikytas dėl politinių pažiūrų, nesutampančių su valstybės pažiūromis, yra tik prielaidos. Be to, atsakovas akcentavo, jog sprendime grąžinti užsienietį į kilmės valstybę nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 127 str. 1 d.). Pareiškėjui buvo nustatytas 30 dienų terminas, su galimybe šį terminą pratęsti iki 60 dienų (Įstatymo 127 str. 32 p.), atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių su Lietuva, t. y. yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete.

II.

9.    Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. B. skundą.

10.  Teismas nustatė, kad Departamentas 2020 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (15/5-8)50U-315 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7444825, galiojusį iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl šio sprendimo panaikinimo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4945-415/2020 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje, be kita ko, nurodė, jog pareiškėjas 2015–2019 metais iš viso padarė 22 įvairius administracinius teisės pažeidimus ir nusižengimus, iš kurių 5 – šiurkštūs administraciniai nusižengimai, susiję su nustatyto greičio viršijimu vairuojant transporto priemonę, padaryti pastaraisiais 2018–2019 metais. Pareiškėjas nėra sumokėjęs administracinių baudų. Vertinant 2019 m. liepos 17 d. pradėto ikiteisminio tyrimo pagrindus, t. y. veikas, kurių padarymu įtariamas pareiškėjas, bei sistemingai daromų administracinių teisės pažeidimų faktą, kaip teisinę reikšmę turinčių aplinkybių visumą, yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas akivaizdžiai nepaiso ir ignoruoja Lietuvoje veikiančius teisinės tvarkos standartus, nesilaiko Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, o toks pareiškėjo elgesys kelia tikrą ir pakankamai rimtą pavojų viešajai tvarkai ir visuomenei, todėl atsakovas (Departamentas) pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą.

11.  Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-345-574/2021 nusprendė pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 24 d. nuosprendį, t. y. panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistasis (pareiškėjas) pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – nuteistąjį pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių. Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, nuteistajam pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (5 veikos) ir Baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant, keičiant laisvės apribojimo bausmes arešto bausmėmis pagal Baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčio taisykles ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę – 70 parų areštą. Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti 6 mėnesiams, paskiriant intensyvią priežiūrą, įpareigojant nuteistąjį dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, jo nenusiimti, negadinti, nesunaikinti bei įpareigoti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi. Kitoje dalyje nuosprendis paliktas nepakeistas.

12.  Tarnyba ginčijamu 2022 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 22523817 nusprendė grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), t. y. įpareigoti jį savanoriškai išvykti į užsienio valstybę iki 2022 m. gegužės 6 d. Sprendimas priimtas, kadangi pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nuo 2020 m. vasario 12 d. (785 dienas) Lietuvoje buvo neteisėtai, nes Departamentas 2020 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, o nuo 2020 m. vasario 12 d. leidimas gyventi tapo negaliojančiu. Pareiškėjui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. liepos 19 d. nutarimu paskirta kardomoji priemonė, t. y. rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Minėtas asmuo 2022 m. vasario 14 d. išregistruotas iš Probuojamų asmenų registro. Pareiškėjas pažeidė Įstatymo 39 straipsnio 3 punktą ir 124 straipsnio 1 dalį. Sprendimas taip pat priimtas vadovaujantis įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 127 straipsnio 1, 31 ir 6 dalimis. Sprendimas priimtas atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę.

13.  Iš 2022 m. balandžio 6 d. užsieniečio apklausos lapo Nr. (nenurodytas) matyti, kad pareiškėjas paaiškino, jog jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Paskutinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2016 m. vasario 2 d. sudarė santuoką su N. B., išsiskyrė 2020 m. rugsėjo 24 d. Pareiškėjas 2022 m. sausio 12 d. sudarė santuoką su A. B.. Pareiškėjas turi du vaikus, t. y. D. B. ir A. B.. Pareiškėjas turi aukštąjį išsilavinimą – programuotojo. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalies ir 253 straipsnio 1 dalies pažeidimą, jam buvo paskirtas areštas (70 parų). Pareiškėjas 2022 m. vasario 14 d. buvo išregistruotas iš Probuojamų asmenų registro. Pareiškėjas turėjo leidimus laikinai gyventi, t. y. leidimą laikinai gyventi Nr. LT7359789, išduotą 2014 m. gruodžio 29 d., kuris negalioja nuo 2015 m. gruodžio 30 d., leidimą laikinai gyventi Nr. LT7417848, išduotą 2017 m. rugsėjo 8 d., negaliojantį nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d., ir leidimą laikinai gyventi Nr. LT7444825, išduotą 2018 m. rugpjūčio 27 d., negaliojantį nuo 2020 m. vasario 12 d. Pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko 2014 metais, kadangi susipažino su lietuve. Pareiškėjo politiniai įsitikinimai skyrėsi nuo kilmės valstybės. Išvykęs iš kilmės valstybės, pareiškėjas aplankė (duomenys neskelbtini). Į Lietuvą atvyko dėl santykių su lietuve bei gyveno Lietuvoje. Nuo 2014 metų nuolat vykdavo į Lietuvą ir iš jos automobiliu. Pagrindinis atvykimo tikslas – darbas ir gyvenimas. Gyvenamoji vieta Lietuvoje – (duomenys neskelbtini). Pragyvenimo šaltinis – statybos įmonė „Feronika“. Pareiškėjas nenorėjo grįžti į kilmės valstybę, nes yra įsikūręs Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) nieko neturi.

14.  Tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2022 m. balandžio 6 d. pažymoje „Apie patikrinimo rezultatus duomenų bazėse“ Nr. (nenurodytas) (toliau – ir Pažyma) nurodyta, kad pareiškėjo paskutinė deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje – (duomenys neskelbtini). Pažymos skiltyje „Užsieniečių registre (ar užsienietis(ė) nėra įtraukta į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, ar ji nėra pateikusi prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, ar jam(ei) nebuvo (nėra) išduota Šengeno arba nacionalinė viza ir Lietuvos nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje (N.VIS) (ar jai nebuvo (nėra) išduota Šengeno viza)“ pažymėta, kad apie pareiškėją tokių duomenų nėra. Pažymos skiltyje „Lietuvos nacionalinėje antrosios kaitos Šengeno informacinėje sistemoje – ar kita Šengeno valstybė pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 ar 25 straipsnį nėra pateikusi perspėjimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi“ pažymėta, kad apie pareiškėją tokių duomenų nėra. Skiltyje „Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre ir Prevencinių poveikio priemonių taikymo registre (ar užsienietis nėra kurio nors iš šių registrų objektas)“ pažymėta, kad yra duomenys apie pareiškėjo teistumą. Skiltyje „Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybiniame registre“ nėra duomenų apie pareiškėją.

15.  Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyrius 2022 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 9S-2520, atsakydamas į pareiškėjo 2022 m. balandžio 12 d. prašymą, informavo pareiškėją, jog jis 2021 m. rugpjūčio 27 d. buvo įtrauktas į Probuojamų asmenų registrą pagal Baudžiamojo kodekso 75 straipsnį, t. y. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. kovo 24 d. nuosprendžiu ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį už 5 veikas, 253 straipsnio 1 dalį, 63 straipsnio 1, 4 dalis paskirtos (70 parų) arešto bausmės vykdymą atidedant 6 mėnesiams, taikant intensyvią priežiūrą, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį būti namuose laikotarpiu nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi. Priežiūros laikotarpiu pareiškėjo probacijos sąlygų nevykdymo atvejų nebuvo užfiksuota, naujų ikiteisminių tyrimų nepradėta, administracine tvarka nebaustas. Dirbo uždarojoje akcinėje bendrovė (toliau – ir UAB) „Feronika“ direktoriumi. 2021 m. rugpjūčio 25 d. atlikus pareiškėjo pakartotinio nusikalstamumo rizikos vertinimą pagal OASys metodiką nustatyta: žema, rezultatas 19 balų iš 168 galimų. Nustatytos probleminės sritys: gyvenimo stilius ir draugai, mąstymas ir elgesys. Taip pat nustatyta žema didelės žalos rizika pažįstamiems suaugusiems. Iš Probuojamų asmenų registro išregistruotas 2022 m. vasario 14 d., pasibaigus probacijos vykdymo terminui.

16.  Pareiškėjas pateikė teismui ir 2022 m. gegužės 24 d. preliminariąją patalpų pirkimo-pardavimo sutartį tarp UAB „Investicija pro“ ir pareiškėjo dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo; Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus 2022 m. vasario 21 d. santuokos sudarymo įrašą Nr. 431; Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. balandžio 14 d. pažymą Nr. 14R-15427, kurioje pažymima, jog Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2022 m. balandžio 14 d. duomenimis pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neteistas; Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus 2017 m. birželio 9 d. gimimo įrašą Nr. 4857, patvirtinantį, kad pareiškėjo dukra A. B. gimė 2017 m. gegužės 31 d.; santuokos liudijimą Nr. 481780, patvirtinantį pareiškėjo santuokos 2016 m. vasario 2 d. sudarymo faktą; Juridinių asmenų registro 2022 m. balandžio 4 d. išplėstinis išrašą, iš kurio matyti, kad pareiškėjas nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. yra UAB „Kventa“ direktorius, ir t. t.

17.  Pagal pateiktus dokumentus, pareiškėjas yra kreipęsis į policiją, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galbūt padarytų nusikalstamų veikų, kurios numatytos Baudžiamojo kodekso 156 straipsnio 2 dalyje, 163 straipsnyje, 254 straipsnyje, bei spręsti klausimą dėl N. B. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, nustatyti N. B. ir pareiškėjo dukros buvimo vietą ir spręsti apie tikslingumą paskelbti pilietės paiešką, kadangi, pareiškėjo žiniomis, N. B. išvyko į (duomenys neskelbtini), neturėdama jo sutikimo išsivežti jų dukterį.

18.  Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog Sprendimą turėjo priimti ne Tarnyba, o Departamentas, atmestinas. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 4 dalį, Sprendimą gali priimti tiek Tarnyba, tiek Departamentas.

19.  Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad jo buvusi sutuoktinė inicijavo teisminį procesą (civilinė byla Nr. e2-4170-424/2022) Lietuvos Respublikos teisme, todėl pareiškėjo išvykimas nesuderinamas su jo teise į gynybą (išvykęs jis negalės dalyvauti teisminiame procese), akcentavo, jog pareiškėjo interesus teisme gali atstovauti jo pasirinktas atstovas. Esant poreikiui, pareiškėjas gali prašyti teismo suteikti jam galimybę dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1752 str. 1 d.).

20.  Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjo glaudžius socialinius ir šeimyninius ryšius su Lietuva, pagrįstumo pripažino, kad Sprendime lakoniškai nurodyta, jog, be kita ko, buvo atsižvelgta į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes, bet Sprendime nepateiktas tokių aplinkybių vertinimas. Šiuo požiūriu Sprendimas yra ydingas, todėl būtina įvertinti, ar paminėti Sprendimo trūkumai yra pakankamas pagrindas šį administracinį aktą neteisėtu.

21.  Teismas pabrėžė, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę priimančiai institucijai diskrecijos spręsti, priimti ar nepriimti tokį sprendimą. Įstatymo 125 straipsnio nuostatų analizė to paties įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2, 3 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių grąžinimo nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindi Aprašo 24 punkte. Sisteminė ir lingvistinė apžvelgtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai, kadangi panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies, nustatytų Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje, 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, nustatymu. Tokią išvadą suponuoja ir Aprašo II skyriuje nustatyta sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmimo ir vykdymo tvarka.

22.  Teismo vidiniu įsitikinimu, pastarosios išvados nepaneigia pareiškėjo argumentai, jog, priimdamas Sprendimą, atsakovas privalėjo atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje išvardytas aplinkybes. Kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta Įstatymo 127 straipsnio 32 punkte, Aprašo 46 ir 47 punktuose. Teismas konstatavo, kad atsakovas privalėjo atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes bei jas įvertinti spręsdamas klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino (nuo 7 iki 30 dienų) nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodė, kad išvykimo terminas pareiškėjui buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių su Lietuva, t. y. 2022 m. sausio 12 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, todėl jam nustatytinas 30 dienų išvykimo terminas.

23.  Teismas priėjo prie išvados, kad nustačius faktą, jog yra bent viena Įstatymo 125 straipsnyje numatyta aplinkybė, to paties įstatymo 127 straipsnio 4 dalyje numatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Toks teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjo nurodomų teisės aktų garantuojamų teisių į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. Sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.).

24.  Teismas, atsižvelgdamas į Sprendime nurodytus jo priėmimo pagrindus, konstatavo, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą administracinį aktą, laikėsi visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atliko jo kompetencijai priskiriamus ir privalomus veiksmus. Nėra pagrindo išvadai, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras ir nepagrįstai neatsižvelgiant bei neįvertinant Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Sprendimas atitinka teisės aktuose įtvirtintus turinio ir formos reikalavimus bei yra teisėtas ir pagrįstas.

25.  Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl (duomenys neskelbtini) kaip pagrindo konstatuoti Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas aplinkybes, nes šie pareiškėjo teiginiai yra tik prielaidos, nepagrįstos faktiniais įrodymais. Iš viešai prieinamos informacijos matyti, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjui nekyla Įstatymo 130 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintos grėsmės, tokių grėsmių skunde nenurodė ir pareiškėjas.

III.

26.  Pareiškėjas V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27.  Pareiškėjas apžvelgia ginčo aplinkybes, teismo sprendimo turinį. Teigia, kad teismas išnagrinėjo ne visas jo nurodytas ir bylai aktualias aplinkybes, pavyzdžiui, to, kad, įvedus nepaprastąją padėtį Lietuvoje ir sugriežtinus vizų išdavimo režimą, pareiškėjas neteko galimybės įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, išvykdamas į (duomenys neskelbtini) ir gaudamas kelionės vizą ar kitą kelionės dokumentą, kurio pagrindu galėtų sugrįžti į Lietuvos Respubliką bei kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Esant šiuo metu susiklosčiusiai situacijai, išvykęs į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas neturėtų galimybės grįžti į Lietuvą pas savo besilaukiančią sutuoktinę. Pareiškėjas apžvelgia teismų išaiškinimus apie šeimos apsaugą, šeimos gyvenimo gerbimą ir tvirtina, kad, nepanaikinus Sprendimo, neabejotinai būtų pažeista pareiškėjo teisė į šeimos vientisumą, tačiau teismas nepasisakė šiuo aspektu, todėl teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A882-1226/2009, 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5047-756/2020).

28.  Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog jis atitinka reikalavimus leidimui laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu gauti (Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p.), kadangi jis yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, kuri laukiasi, ir sudaręs preliminarią būsto pirkimo-pardavimo sutartį. Pareiškėjas pateikė teismui duomenis, paneigiančius išvadas apie jo pavojingumą visuomenei, t. y. pažymą iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro, patvirtinančią, jog pareiškėjas skundo padavimo momentu nebuvo teistas, bei Probacijos tarnybos 2022 m. birželio 9 d. raštą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo nusikalstamumo rizika žema. Teismas neįvertino Sprendimo proporcingumo pareiškėjo nurodytų aplinkybių kontekste. Pareiškėjas taip pat pakartoja, jog dėl savo politinių pažiūrų ir įsitikinimų (neigiamos nuomones apie (duomenys neskelbtini)) jis galėtų patirti didelę grėsmę, jei grįžtų į kilmės valstybę. Pareiškėjas iš esmės yra nutraukęs ryšius su kilmės valstybe, savo asmeninių ir ekonominių interesų centru laiko Lietuvą.

29.  Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 23 d. pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-4617-631/2022, taip pat iki Departamentas išnagrinės pareiškėjo 2022 m. balandžio 5 d. prašymą ir priims sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi (ne)išdavimo, arba atidėti administracinės bylos nagrinėjimą ir kitą teismo posėdį paskirti ne anksčiau nei 2022 m. gruodžio 25 d.

30.  Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

31.  Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog trumpalaikis jo išvykimas į savo kilmės valstybę, siekiant gauti dokumentą, leidžiantį atvykti ir įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, sukeltų dideles neigiamas pasekmes jo šeimai. Pareiškėjas nėra verčiamas gyventi kilmės valstybėje, jam nėra draudžiama atvykti į Lietuvą. Be to, pareiškėjas gali kreiptis dėl vizos gavimo į kitos trečiosios valstybės (ne kilmės valstybės) konsulinę įstaigą, su kuria Lietuvos Respublika palaiko diplomatinius santykius. Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. balandžio 21 d. nutarime Nr. XIV-1044 taip pat yra numatytos išimtys dėl galimybės (duomenys neskelbtini) piliečiams gauti vizas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

32.  Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos sprendimo, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini), kadangi pareiškėjui buvo panaikintas leidimais laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

33.  Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teigia, kad teisingam bylos išnagrinėjimui svarbus faktinių aplinkybių, susijusių su apelianto ryšiais su Lietuvos Respublika, įvertinimas.

34.  Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo advokatė), o apeliaciniame skunde nurodytos priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (apelianto ryšių su Lietuvos Respublika įvertinimas), nesudaro kliūčių paaiškinimų, argumentų išdėstyti raštu, apelianto prašymo netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

35.  Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, priėjęs išvados, kad nustatyta tvarka ir terminais Tarnybos priimtas sprendimas dėl grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, nepažeidžia pareiškėjo nurodomų teisės aktų garantuojamų teisių į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. Sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.). Teismas konstatavo, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, laikėsi visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atliko jo kompetencijai priskiriamus ir privalomus veiksmus. Nėra pagrindo išvadai, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras ir nepagrįstai neatsižvelgiant bei neįvertinant Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Sprendimas atitinka teisės aktuose įtvirtintus turinio ir formos reikalavimus bei yra teisėtas ir pagrįstas.

36.  Pareiškėjas pateiktu prašymu prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-4617-631/2022, taip pat iki Departamentas išnagrinės pareiškėjo 2022 m. balandžio 5 d. prašymą ir priims sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi (ne)išdavimo, arba atidėti administracinės bylos nagrinėjimą iki 2022 m. gruodžio 25 d. Teigia, jog byla stabdytina ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 13 punkto pagrindu.

37.  ABTĮ 100 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, o 13 punktas nustato, kad byla taip pat stabdoma kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad bylos nagrinėjimą stabdyti yra būtina.

38.  Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 100 straipsnis skiria privalomąjį ir fakultatyvinį bylos sustabdymą. Nagrinėjamu atveju apeliantas prašo taikyti juos abu. Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo skirtumas yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą. ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytais atvejais teismui suteikiama teisė, bet ne pareiga sustabdyti bylą. Tokiais atvejais byla gali būti sustabdoma tiek paties teismo, tiek ir dalyvaujančių bylos asmenų iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-476-520/2018). Administracinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos. Administracinio proceso tikslai reikalauja, jog teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu. Teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas sustabdyti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-471-662/2018; 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-305-575/2019).

39.  Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-4617-631/2022 panaikino Departamento sprendimą, kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjo V. B. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Liteko duomenimis teismo sprendimas įsiteisėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nagrinėjama byla ir apelianto nurodoma byla yra tarpusavyje susijusios, tačiau vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybių pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą. Nėra pagrindo teigti, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu galėjo būti nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius šios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas. Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami. Teismas tokių aplinkybių nenustatė, jų prašydamas stabdyti bylą nenurodė ir apeliantas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo sustabdyti administracinę bylą pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 ar 13 punktą.

40.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus, taip pat nurodo, kad nebuvo išnagrinėto visos jo nurodytos ir bylai aktualios aplinkybės. Esant šiuo metu susiklosčiusiai situacijai, išvykęs į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas neturėtų galimybės grįžti į Lietuvą pas savo besilaukiančią sutuoktinę, būtų pažeista pareiškėjo teisė į šeimos vientisumą. Taip pat teigia, jog teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose.

41.  Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42.  Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. įvertinus tai, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, o 2022 m. vasario 14 d. jis buvo išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro. Dėl Sprendimo šia apimtimi teisėtumo ir pagrįstumo byloje ginčo nėra. Nėra ginčo ir dėl to, kad Sprendime buvo vertinta ir nenustatyta priežasčių, numatytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Pareiškėjas mano, kad jo atžvilgiu buvo netinkamai įvertintos aplinkybės, numatytos Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje, o būtent jo šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

43.  Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

44.  Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl ginčo esmės.

45.  Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

46.  Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad priimant Sprendimą nebuvo tinkami įvertintos individualios pareiškėjo aplinkybės, kad jis sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, turi vaiką iš pirmos santuokos, įpareigojimas išvykti yra nesuderinamas su šeimos vientisumo išsaugojimu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Tarnyba vertino apelianto šeiminius ryšius su Lietuva ir atsižvelgus į juos nustatė maksimalų (30 dienų) išvykimo terminą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, nes nustatyta, jog pareiškėjas Lietuvoje buvo neteisėtai, kad Sprendimu pareiškėjas nėra verčiamas gyventi kilmės valstybėje ir jam nėra uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai (arba nuolat) gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Taip pat paminėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su (duomenys neskelbtini) ir sprendė, jog tai nėra pagrindas konstatuoti esant Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tikrindamas šių skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko vertinimą esminiais aspektais, t.y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodomą grėsmę. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir motyvais, jog šie pareiškėjo teiginiai yra tik prielaidos, nepagrįstos jokiais faktiniais įrodymais.

47.  Apeliaciniame skunde teigiama, jog jog dėl šiuo metu įvestos nepaprastosios padėties Lietuvoje ir sugriežtinto vizų išdavimo režimo išvykęs į (duomenys neskelbtini), apeliantas neturėtų galimybės grįžti į Lietuvą pas savo besilaukiančią sutuoktinę. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Pirmiausias Teisėjų pažymėtina, jog bylos duomenys nepatvirtina apeliacinio skundo teiginio, jog pareiškėjo sutuoktinė laukiasi (byloje su skundu yra pateiktas tik apelianto ir Lietuvos Respublikos pilietės A. B. santuokos įrašas). Esantys byloje duomenys patvirtina, kad pareiškėjo dukra iš pirmos santuokos A. B. gyvena ne Lietuvoje (žr. šios nutarties 16 ir 17 punktus). Pareiškėjo teiginiai, jog sugriežtinus vizų išdavimo tvarką vizos (duomenys neskelbtini) piliečiams neišduodamos, nepagrįsti. Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. balandžio 21 d. nutarimo Nr. XIV-1044 3 straipsnio 5 punkte numatyta, kad, sustabdomas (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje, išskyrus atvejus, kai dėl vizų išdavimo tarpininkauja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Pažymėtina, kad vizų išdavimas minėtų šalių piliečiams yra ne sustabdytas, o sugriežtintas, nustatant tam tikras išimtis. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos tinklapyje viešai skelbiamos informacijos (duomenys neskelbtini) piliečiai gali kreiptis į Lietuvos Respublikos vizų tarnybas užsienyje dėl vizų išdavimo, jeigu jie yra Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos piliečio šeimos nariai (Vizos | Aktualiausia konsulinė informacija | Konsulinė informacija | Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (mfa.lt)).

48.  Kiti apelianto argumentai dėl jo iš esmės nutrauktų ryšių su kilmės valstybe, asmeninių ir ekonominių interesų Lietuvoje bylos procesinei baigčiai reikšmės neturi, nes kaip jau buvo minėta šioje byloje ginčijamu sprendimu pareiškėjas nėra išsiunčiamas ir jam nėra uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl niekaip neįtakoja priimto Sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo ir atskirai nevertinami.

49.  Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio apeliacinio skundo argumento, pažymi, jog apeliantas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5047-756/2020, kadangi minimoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl galimybės užsienietei pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ginčijamas sprendimas dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini), taigi nesutampa minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (pagrindas, motyvacija).

50.  Teisėjų kolegija pažymi, jog Sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau nebūtinai sąlygoja sprendimo dėl išsiuntimo priėmimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, konstatavus, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas.  <...>  Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu panaikintas Departamento sprendimas, kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjas prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo klausimas bus nagrinėjamas iš  naujo.

51.  Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. B. (V. B.) apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                   Jolanta Malijauskienė

Beata Martišienė

Iveta Pelienė