2K-256-648/2022

Baudžiamoji byla Nr. 2K-256-648/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37629-2019-2 Procesinio sprendimo kategorija 2.2.1.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 14 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Malinino kasacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 27 d. nuosprendžio. Telšių apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu T. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, 40 valandų išdirbti sveikatos priežiūros socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Iš T. S. priteista nukentėjusiajai G. N. 600 Eur neturtinei žalai ir 500 Eur patirtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti, civilinei ieškovei Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 79,21 Eur turtinei žalai atlyginti. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 27 d. nuosprendžiu Telšių apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 10 d. nuosprendis pakeistas – T. S., pripažintam kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 48 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 6 dalies 5 punktu (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2018 m. spalio 1 d.), paskirtas laisvės apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant T. S. per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   T. S. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą, būtent: 2019 m. rugpjūčio 31 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, kelyje Palanga–Mažeikiai, tikslesnė vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, važiuojant automobilyje BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pats vairavo, trenkė vieną kartą kairiu delnu nukentėjusiajai G. N. į veidą, taip padarė jai poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.   Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo T. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino Telšių apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio dalį, kuria T. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės apribojimas šešiems mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, 40 valandų išdirbti sveikatos priežiūros socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir, vadovaudamasis BK 48 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 6 dalies 5 punktu (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2018 m. spalio 1 d.), paskyrė T. S. laisvės apribojimą šešiems mėnesiams, įpareigodamas T. S. per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

3.   Skundžiamame Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje konstatuota, kad nors T. S. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką ir skiriant bausmę nuteistajam vadovautasi baudžiamajame įstatyme įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgta į visas byloje esančias bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, dėl to parinkta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumą bei nuteistojo asmenybę, tačiau pirmosios instancijos teismas pritaikė netinkamą BK 48 straipsnio redakciją (2019 m. birželio 27 d. įstatymo redakciją, įsigaliojusią nuo 2020 m. liepos 1 d.). Kadangi T. S. nusikalstamą veiką padarė 2019 m. rugpjūčio 31 d. galiojant 2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo redakcijai (įsigaliojusiai nuo 2018 m. spalio 1 d.), kuri buvo švelnesnė už taikytą pirmosios instancijos teismo, todėl, vadovaujantis BK 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuteistajam T. S. buvo paskirta bausmė taikant nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 48 straipsnio redakciją.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

4.   Kasaciniu skundu nuteistasis T. S. ir jo gynėjas advokatas J. Malininas prašo: 1) panaikinti Telšių apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 27 d. nuosprendį, T. S. išteisinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti; 2) atmesti nukentėjusiosios G. N. ir civilinės ieškovės Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius bei netenkinti nukentėjusiosios G. N. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; 3) priteisti T. S. iš valstybės atlyginti išlaidas, patirtas advokato paslaugoms apmokėti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme ir kasacinės instancijos teisme. Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, t. y. pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nekaltumo prezumpcijos principą ir esant aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas yra negalimas, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl padarytų esminių BPK pažeidimų buvo suvaržytos kaltinamojo (nuteistojo) T. S. teisės ir tai sukliudė žemesniųjų instancijų teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

4.2. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla nuostata, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas), apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, nesurinkus neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, nesant galimybės pašalinti esamų abejonių apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-532/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-7-128-699/2017 ir kt.).

4.3. Byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis iš esmės pagrįstas tik pačios nukentėjusiosios G. N. nenuosekliais parodymais. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusioji G. N. nuo pat pradžių turėjo tikslą pasinaudoti situacija ir užsidirbti pinigų. Pagal nukentėjusiosios pateiktą pradinę melagingą informaciją ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, bet paskui nutrauktas, taip pat bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus naujoms aplinkybėms T. S. inkriminuota nusikalstama veika iš BK 138 straipsnio 1 dalies buvo perkvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusiajai G. N. nustatyta vos 3 milimetrų dydžio poodinė kraujosruva, todėl toks sužalojimas negalėjo sukelti jokių sunkių pasekmių, tuo labiau kad nukentėjusioji tik po dviejų dienų nuo įvykio kreipėsi į medicinos įstaigą, o tai tik patvirtina, jog nukentėjusiajai nebuvo sukeltas didelis skausmas. Priešingai nei konstatavo žemesniųjų instancijų teismai, liudytojų M. G. ir R. N. parodymai yra prieštaringi, patys liudytojai tiesiogiai įvykio nematė, tik atkartojo tai, ką jiems pasakojo pati nukentėjusioji ir kaip G. N. atrodė po įvykio. Be to, liudytoja R. N., kaip nukentėjusiosios motina, yra tiesiogiai suinteresuota duoti nukentėjusiajai palankius parodymus.

4.4. Taip pat nepagrįstai buvo atmesti nuteistojo T. S. parodymai, kad įvykio metu būtent jis buvo G. N. užpultas, apdraskytas nagais ir sužalotas. Kai vairuojant automobilį G. N. puolė T. S. draskyti nagais (taip jam padarė 10 įvairių kūno sužalojimų), T. S. privalėjo gintis, todėl G. N. nuo savęs bandė nustumti ranka; atsitrenkus į ištiestą T. S. ranką, G. N. ir buvo padarytas nustatytas sužalojimas nosies nugarėlėje, taip pat G. N. atsitrenkė veidu į automobilio prietaisų skydelį staiga stabdant automobilį.

4.5. Be to, byloje nustatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas yra negalimas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte imperatyviai nurodyta, kad pradėtas baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu byloje nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo, tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos padarymą asmuo atsako tiktai tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas (BK 140 straipsnio 4 dalis, BPK 167 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios (jos atstovo) skundo ar pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nėra. Vadovaujantis teismų praktika, dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip ir kitus BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytus straipsnius, pradžios turi būti aiškiai išreikšta nukentėjusiojo valia, įtvirtinta atskirame procesiniame dokumente – skunde ar nukentėjusio asmens teisėto atstovo pareiškime (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2014, 2K-235-942/2018). Taigi, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, vien nukentėjusiosios G. N. parodymų negalima prilyginti nukentėjusiojo skundui BK 140 straipsnio 4 dalies ir BPK 167 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgiant į tai, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai nagrinėjamoje byloje naikintini ir baudžiamoji byla nuteistajam T. S. nutrauktina. Tokios pozicijos laikytasi ir skunde nurodytoje kitoje Šiaulių apygardos teismo apeliacine tvarka išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-41-354/2017.

4.6. Kadangi, paaiškėjus BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytai aplinkybei, nėra teisinio pagrindo tęsti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, todėl, pirmosios instancijos teisme prokurorui atsisakius kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (perkvalifikuojant veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį), pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turėjo priimti sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą remdamasis nurodytu pagrindu, nepaisydamas, ar to prašė kaltinamasis ir jo gynėjas.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino tai, kad G. N. nėra teisininkė ir gali nežinoti formalių BPK reikalavimų. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad nukentėjusioji G. N. proceso metu turėjo atstovą advokatą R. Mikliušą, kuris turėjo padėti surašyti G. N. skundą arba pats pateikti atitinkamą pareiškimą, bet tai nebuvo padaryta. Toks nukentėjusiosios ir jos atstovo procesinis elgesys patvirtina, kad nukentėjusioji G. N. nenorėjo baudžiamąja tvarka persekioti T. S., o tik siekė gauti pinigų nosies operacijai.

4.8. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasaciniame skunde nurodytos teismų praktikos ir vadovavosi nagrinėjamai bylai neaktualia teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-697/2020 išreikšta pozicija, jog neva nėra būtinas nukentėjusiojo skundas atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant bylą teisme pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, yra neteisėta ir prieštarauja BPK 44 straipsnio 6 dalies, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 2 dalies, 109 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Taip pat nepagrįstai remtasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-346-303/2017 ir Nr. 2K-134-222/2019, nes, kaip matyti iš šių nutarčių, ikiteisminiai tyrimai bylose buvo pradėti pagal nukentėjusiųjų pareiškimus ar skundus, o nagrinėjamoje byloje jokio nukentėjusiosios G. N. skundo, pareiškimo ar kito dokumento nėra paduota.

4.9. Išteisinus T. S. ir nutraukus jam baudžiamąją bylą, byloje pareikšti civiliniai ieškiniai turi būti atmesti ir T. S., remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu byloje Nr. KT45-A-N3/2021, atlygintinos turėtos išlaidos gynybai ir advokato teisinei pagalbai apmokėti pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.

5.   Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo T. S. ir jo gynėjo advokato J. Malinino kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Nagrinėjamoje byloje nebuvo padaryti kasatorių nurodyti BPK nuostatų pažeidimai. Nors byloje nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo nebuvo, bet ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ne dėl tų veikų, dėl kurių pagal baudžiamojo proceso įstatymą yra būtinas nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, papildomai buvo tęsiamas ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, vėliau ikiteisminis tyrimas dėl BK 146 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos buvo nutrauktas, o byla pagal BK 138 straipsnio 1 dalį su kaltinamuoju aktu perduota teismui, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, vadovaudamasi BPK 256 straipsnio 1 dalimi, prokurorė pateikė prašymą dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo į BK 140 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusioji G. N. nuosekliai pasisakė dėl nuteistojo T. S. smurtinių veiksmų prieš ją ir siekė T. S. baudžiamojo persekiojimo bei padarytos žalos atlyginimo. Analogiškos kaltinimo keitimo procedūros teisėtumo klausimas išnagrinėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-697/2020. Šioje byloje priimta nutartimi kaip teismo precedentu pagrįstai rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, o kasatorių nurodytos nutartys priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2014 ir Nr. 2K-235-942/2018, kurių aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, todėl šiomis nutartimis nesivadovautina.

5.2. Taip pat baudžiamojo proceso reikalavimai nebuvo pažeisti vertinant byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visus, t. y. tiek T. S. kaltinančius, tiek ir teisinančius, įrodymus, juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui nesuteikdamas išskirtinės reikšmės, ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas.

5.3. Kadangi byloje nėra pagrindo tenkinti kasacinį skundą ir baudžiamąją bylą nutraukti, todėl prašymas dėl T. S. turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo priteisimo atmestinas.

6.   Nukentėjusioji G. N. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo T. S. ir jo gynėjo advokato J. Malinino kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti žemesniųjų instancijų teismų sprendimus. Nukentėjusioji G. N. atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

6.1. Priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, nukentėjusioji G. N. melagingos informacijos apie įvykį nepateikė. Nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs ir proceso metu nekito, juos patvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai. Nukentėjusiajai G. N. padarytas sužalojimas (nosies lūžis) buvo nustatytas nukentėjusiąją po įvykio apžiūrėjusių medikų, šiems buvo atskleista informacija apie anksčiau patirtą nosies lūžį, bet medikai vis vien konstatavo pakartotinį nosies lūžį.

6.2. Taip pat nukentėjusioji G. N. nežinojo baudžiamojo proceso formalumų dėl skundo arba pareiškimo surašymo. Nukentėjusioji į advokatą R. Mikliušą dėl teisinės pagalbos kreipėsi jau vykstant ikiteisminiam tyrimui, pateikė civilinį ieškinį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7.   Nuteistojo T. S. ir jo gynėjo advokato J. Malinino kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

8.   Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis žemesniųjų instancijų teismų sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimai teisės taikymo aspektu vertinami patikrinant, ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-788/2019, 2K-7-25-495/2020, 2K-173-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.). Kasacinėse nutartyse ne kartą pažymėta, kad nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, taip pat kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-517-303/2015, 2K-329-976/2017, 2K-358-942/2017, 2K-141-697/2021 ir kt.).

9.   Kasaciniame skunde prašoma nutraukti T. S. baudžiamąją bylą dviem pagrindais – dėl to, kad T. S. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir kad byloje nėra nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo dėl baudžiamojo proceso T. S. pradėjimo (tęsimo) pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nors jame ir teigiama apie žemesniųjų instancijų teismų padarytus nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto BPK 44 straipsnio 6 dalyje, ir įrodymų vertinimo reikalavimų, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pažeidimus, bet jokie teisiniai argumentai, pagrindžiantys nurodytus pažeidimus, skunde nėra suformuluoti. Iš esmės kasatoriai skunde nurodo tuos pačius argumentus kaip ir apeliaciniame skunde, kuriais ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei įrodymų vertinimas, t. y. aptariamas nukentėjusiosios G. N., liudytojų R. N. ir M. G. parodymų turinys, akcentuojant parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, išdėstytas savas įrodymų vertinimas ir nurodyta, kokias aplinkybes, kasatorių teigimu, patvirtina byloje surinkti įrodymai, bei pateikiama įvykių, susijusių su nukentėjusiosios G. N. sužalojimu, interpretacija, kokiu būdu (nesant T. S. tyčinių veiksmų) galėjo susižaloti nukentėjusioji.

10. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, kasacinės instancijos teismas žemesniųjų instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019). Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis ir kasacinės instancijos teismo praktika, kasacinių skundų teiginiai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, paliekami nenagrinėti kaip nepagrįsti teisiniais argumentais. Dėl to nagrinėjamoje byloje teisės taikymo aspektu yra tikrinama, ar teismai nepažeidė BPK 167 straipsnio nuostatų.

Dėl BPK 167 straipsnio reikalavimų laikymosi

11. Kasaciniame skunde nurodoma, kad T. S. neteisėtai – nesant nukentėjusiosios G. N. skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo, buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir dėl to buvo padarytas esminis BPK pažeidimas. Teisėjų kolegija su tokiais kasatorių argumentais nesutinka.

12. BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl šioje dalyje išvardytų nusikalstamų veikų, taip pat ir dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiais atvejais procesas vyksta bendra tvarka. BK 140 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių. BPK 167 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, tai ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos daromas tik gavus atitinkamą skundą, pareiškimą ar reikalavimą.

13. Iš baudžiamosios bylos medžiagos išplaukia, kad pirminė informacija apie G. N. sužalojimą ikiteisminio tyrimo įstaigoje buvo gauta iš Regioninės Vilniaus universitetinės ligoninės (1 t., b. l. 21). Tą pačią dieną buvo surašytas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjo tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, G. N. apklausta kaip liudytoja ir tyrėjo nutarimu pripažinta nukentėjusiąja, jai išaiškintos procesinės nukentėjusiojo teisės ir pareigos (1 t., b. l. 1–2, 46–47, 49–50). Ikiteisminio tyrimo metu T. S. veikoje nustačius BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius, 2019 m. gruodžio 19 d. surašytas tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (1 t., b. l. 3–4). 2019 m. gruodžio 19 d. ir 2019 m. gruodžio 23 d. T. S. įteikti pranešimai apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, nurodytas BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje (3 t., b. l. 42, 46). Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės 2020 m. gegužės 12 d. nutarimu ikiteisminio tyrimo dalis dėl veikos, nustatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, T. S. nutraukta (1 t., b. l. 29–34). 2020 m. birželio 17 d. T. S. įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 138 straipsnio 1 dalyje (3 t., b. l. 53). Kaltinamasis aktas surašytas ir baudžiamoji byla perduota teismui kaltinant T. S. padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Taigi, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas dėl BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų, kurios nėra nurodytos BPK 167 straipsnio 1 dalyje ir dėl kurių ikiteisminiam tyrimui pradėti nėra reikalingas nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, todėl nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas nepažeidžiant BPK 167 straipsnio reikalavimų.

14. Jau nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, atlikus papildomą teismo medicininę ekspertizę ir paaiškėjus, jog G. N. įvykio metu buvo padarytas vienintelis sužalojimas – poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje, kuris vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, prokurorė pateikė prašymą pakeisti T. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimą ir padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Prokurorės prašymas buvo perskaitytas 2021 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje, proceso dalyviai (T. S. ir jo gynėjas, nukentėjusioji G. N.) nurodė, kad su prokurorės prašymu yra susipažinę, išsakė savo nuomonę dėl pakeisto kaltinimo, nei T. S., nei jo gynėjas neprašė pertraukos pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo, priešingai, iš T. S. ir jo gynėjo paaiškinimų matyti, kad jų gynybinė pozicija, nepaisant pakeisto kaltinimo, iš esmės liko ta pati, t. y. kad T. S. nesudavė smūgio G. N. į veidą, nukentėjusioji susižaloti nosį galėjo arba, staiga stabdant automobilį, atsitrenkusi į automobilio priekinio prietaisų skydelio apdailą, arba į ištiestą T. S. ranką vykusių grumtynių automobilyje metu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teisme nuteistojo T. S. padaryta nusikalstama veika buvo perkvalifikuota nepažeidžiant BPK 256 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nesuvaržius nuteistojo teisės į teisingą teismo procesą ir gynybą.

15. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog teismas, priimdamas nuosprendį dėl kaltinimo, kurio kvalifikavimas buvo pakeistas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka, nėra varžomas BPK 167 straipsnio reikalavimų. Priešingu atveju tai reikštų, kad bylą nagrinėjantis teismas, net ir savo iniciatyva pakeitęs nusikalstamos veikos kvalifikavimą, negalėtų nuteisti kaltininko dėl bet kurios iš BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų padarymo. Toks teisinis reguliavimas neatitiktų baudžiamojo proceso įstatymo paskirties ir tikslų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-697/2020).

16. Taip pat atkreiptinas dėmesys į formuojamą bendrą teismų praktiką, kad nukentėjusiojo iniciatyva dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, reiškiama skundu, nėra apribota tam tikra skundo forma, todėl neprieštarauja įstatymo prasmei tokie atvejai, kai ikiteisminis tyrimas pradedamas nukentėjusiajam pareiškus valią dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo įvairiomis formomis (pvz., protokolu-pareiškimu), tarp jų ir procese duodamais parodymais, nes BPK nėra nustatyta nei nukentėjusiojo skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo forma ir turinys. Esminė reikšminga aplinkybė tokiu atveju yra tai, ar nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas išreiškė norą, ėmėsi iniciatyvos pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-346-303/2017, 2K-134-222/2019, 2K-102-697/2020, 2K-148-697/2021).

17. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu nustačius, jog pakeitus kaltinimą kaltininkas gali būti pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK straipsnį (jo dalį), pagal kurį asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, reikalinga išsiaiškinti nukentėjusiojo (jo teisėto atstovo) poziciją dėl kaltininko baudžiamojo persekiojimo proceso tęstinumo.

18. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios G. N. pozicija dėl T. S. baudžiamojo persekiojimo buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta. Ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. rugsėjo 2 d., 2020 m. sausio 15 d., 2020 m. vasario 4 d. apklausta G. N. nurodė, kad dėl T. S. neteisėtų veiksmų (smūgio sudavimo) jai buvo sužalota nosis, sužalojimo pasekmės (pasunkėjęs kvėpavimas) yra išlikusios iki šiol, dėl to nukentėjusiajai reikalinga operacija, o padarytą žalą turi atlyginti ją sužalojęs T. S.. Tokios pačios pozicijos nukentėjusioji laikėsi ir apklausiama pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d., 2020 m. rugsėjo 17 d. ir 2021 m. rugpjūčio 30 d. posėdžiuose. Analogiškos aplinkybės nurodytos ir nukentėjusiosios pirmosios instancijos teisme pateiktame civiliniame ieškinyje. Pirmosios instancijos teismo 2021 m. gegužės 7 d. posėdyje perskaičius prokurorės prašymą pakeisti T. S. veikos kvalifikavimą, nukentėjusiosios G. N. tiesiogiai nebuvo paklausta, ar ji norinti, kad T. S. būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nepaisant to, tame pačiame teisiamajame posėdyje nukentėjusioji G. N. nurodė, kad pareikštą civilinį ieškinį palaiko ir reikalauja, kad T. S. atlygintų savo neteisėtais veiksmais jai padarytą žalą, o 2021 m. rugpjūčio 30 d. vykusiame teisiamajame posėdyje baigiamųjų kalbų metu ji išsakė tuos pačius reikalavimus.

19. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusioji G. N. nuosekliai viso proceso metu siekė T. S. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (tiek ikiteisminio tyrimo metu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o vėliau pakeitus kaltinimą – ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį). Baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme ir prokurorei pateikus prašymą dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo, o nukentėjusiajai aiškiai išsakius savo poziciją dėl T. S. baudžiamojo persekiojimo, nebuvo pagrindo iš nukentėjusiosios reikalauti dar ir rašytinio skundo ar pareiškimo. Toks perdėtai formalus BPK 167 straipsnio nuostatų aiškinimas lemtų nukentėjusiojo teisės į jo pažeistų interesų gynimą apsunkinimą formaliais procesiniais reikalavimais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. S. apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas nepažeidžiant BK 140 straipsnio 4 dalies ir BPK 167 straipsnio reikalavimų.

20. Kasaciniame skunde kasatoriai savo argumentams pagrįsti nurodo kasacinės instancijos teismo praktiką baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2014 ir 2K-235-942/2018. Tačiau nurodytose bylose nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms: byloje Nr. 2K-26/2014 nukentėjusiojo pareiškimai dėl turto sugadinimo nebuvo prilyginti skundui BPK 167 straipsnio prasme, nes juose buvo tik užsimenama apie nukentėjusiojo terorizavimą, o ne turto sugadinimą, o baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235-942/2018 pažymėta, kad nukentėjusysis nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme neišdėstė savo pozicijos dėl jam priklausiusių daiktų vagystės ir kaltininko nubaudimo už šią veiką. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios G. N. pozicija dėl jos sužalojimo, jai padarytos žalos atlyginimo buvo aiški viso proceso metu. Priešingai nei nurodo kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi nagrinėjamai bylai aktualia teismų praktika, kurioje išaiškintos pagrindinės nuostatos dėl BPK 167 straipsnio reikalavimų taikymo analogiškose situacijose kaip ir nagrinėjamoje byloje. Vien deklaratyvus ir jokiais teisiniais argumentais nepagrįstas kasatorių nesutikimas su bendrai formuojama teismų praktika nesudaro pagrindo pripažinti, jog pateiktais kasacinės instancijos teismo išaiškinimais nesivadovautina nagrinėjamoje byloje.

21. Vadovaudamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas T. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas atmesdamas šią nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo dalį, esminių BPK pažeidimų nepadarė, tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą ir baudžiamojo proceso nuostatas, todėl tenkinti nuteistojo T. S. ir jo gynėjo kasacinį skundą nėra teisinio pagrindo.

Dėl kitų procesinių klausimų

22. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinio skundo tenkinti ir baudžiamosios bylos T. S. nutraukti nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo tenkinti ir kasatorių prašymų atmesti nukentėjusiosios G. N. ir civilinės ieškovės Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius, netenkinti nukentėjusiosios G. N. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisti T. S. iš valstybės jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo T. S. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Malinino kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                Aurelijus Gutauskas

Alvydas Pikelis

Artūras Pažarskis