eA-471-575/2023

Administracinė byla Nr. eA-471-575/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05056-2021-4 Procesinio sprendimo kategorija 36. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 25 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. U. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė: I.

1.       Pareiškėjas I. U. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 21-IL-10-04996-e „Dėl I. U. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus:

2.1.    Pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta „pripažinti kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą numatytą Baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalyje“. Teismas išnagrinėjo bylą iš esmės, įvertinęs visas aplinkybes, nuo atsakomybės pareiškėją atleido, baudžiamąją bylą nutraukė, nepaskyrė pareiškėjui jokios sankcijos ar poveikio priemonės.

2.2.    Pareiškėjas neginčijo, kad nuosprendžio motyvuojamoje dalyje yra nurodyta, kad pareiškėjas pripažino padaręs baudžiamąjį nusižengimą ir dėl to gailisi, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje jis nėra pasmerktas valstybės vardu už baudžiamojo nusižengimo padarymą. Todėl baudžiamosios teisės prasme pareiškėjas nėra laikytinas kaltu ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jis nėra pripažintas padaręs baudžiamąjį nusižengimo, taigi, nėra Sprendime nurodyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindo, leidimas pareiškėjui laikyti ir nešioti šaunamuosius ginklus buvo panaikintas neteisėtai, nesant tam teisinio pagrindo.

2.3.    Vilniaus AVPK, priimdamas Sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. pateiktą išaiškinimą dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje paskirties ir taikymo. Pareiškėjas yra medžiotojas, geros reputacijos, nėra teistas dėl nuskalstamos veikos padarymo, leidimas ginklui anksčiau nebuvo panaikintas, nuobaudų už ginklų naudojimo/saugojimo pažeidimus neturėjo. Be to, skundžiamas Sprendimas priimtas praėjus 8 mėnesiams nuo teismo nuosprendžio, kuriuo jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, įsiteisėjimo.

3.       Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir nurodė šiuos argumentus:

3.1.    Leidimas laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui pagrįstai panaikintas, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo konstatuota, jog pareiškėjas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o būtent baudžiamąjį nusižengimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 3 dalyje, todėl padarė baudžiamąjį nusižengimą, jam taikomi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto apribojimai ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos.

3.2.    Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nėra apribojama teisė medžioti, o tik neišduodamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. Pagal esamą teisinį reglamentavimą, medžiotojas – fizinis asmuo, turintis Lietuvos Respublikoje išduotą medžiotojo bilietą arba užsienio šalyse išduotą analogišką dokumentą, pripažįstamą Lietuvos Respublikoje. Medžiojimas – laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant. Įrankiai ir priemonės, kuriuos galima naudoti medžioklėje, yra išvardinti „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse“. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas yra numatęs alternatyvas ginklo naudojimui medžiojant, kurių ginčijamas Vilniaus AVPK Sprendimas neapima.

3.3.    Buvo tinkamai įvertintos visos aplinkybės, pagrįstai taikytos leidimų įsigyti, laikyti, nešiotis ginklus išdavimo sąlygos bei tvarką reglamentuojančios teisės normos, priimtas teisėtas ir pagrįstas Sprendimas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo.

II.

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.       Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

5.1.    Vilniaus AVPK pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini), jo vardu registruoti ginklai perduoti realizavimui komiso pagrindais.

5.2.    Vilniaus AVPK, atlikęs patikrinimus, nustatė, kad pareiškėjui Vilniaus AVPK Vilniaus m. 2 policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal nusikalstamos veikos numatytos BK 187 straipsnio 3 dalį (Turto sunaikinimas ar sugadinimas) požymius. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės padarius baudžiamąjį nusižengimą numatytą BK 187 straipsnio 3 dalį, kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius. Teismas ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog pareiškėjas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o būtent  baudžiamąjį nusižengimą numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, tačiau atsižvelgęs į bylos aplinkybes atleido pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės. Atsakovas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 7, 9 punktais, 18 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinto Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 75.6 ir 92.1 punktais, skundžiamu Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikyti nešiotis ginklus. Apie skundžiamą Sprendimą pareiškėjas informuotas atsakovo raštu.

6.       Teismas išanalizavo Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnį, 17 straipsnio 1 dalies 3 , 4, 7 ir 9 punktus, 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 40 straipsnio 9 punktą, Aprašo 60, 75.6, 92 punktus. Teismas nurodė, kad sisteminė šių teisės nuostatų analizė nustatytų faktinių aplinkybių kontekste leido daryti išvadą, kad Vilniaus AVPK suteikti įgaliojimai panaikinti jau išduotus šiuo atveju leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Įstatyme ir Taisyklėse nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovas priimdamas Sprendimą netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, neatsižvelgė į Konstitucinio teismo 2013 m. sausio 25 d. pateiktą išaiškinimą dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje paskirties ir taikymo, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turi būti panaikintas, atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra nepatenkintas Sprendimu, kuriuo panaikintas jam  leidimas laikyti nešiotis ginklus. Pareiškėjas neneigia Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su jų teisiniu vertinimu. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pradėta, tačiau nutraukta baudžiamoji byla, nepaskirta sankcija, nesudaro pagrindo panaikinti leidimą laikyti nešiotis ginklus.

7.       Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad teisės nuostatos yra imperatyvios normos, nesuteikiančios šiuo atveju Vilniaus AVPK diskrecijos teisės pasirinkti kokį nors kitą elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamą, jei yra nustatomas kuris nors iš jose išvardytų atvejų.

8.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo kaltę pripažįsta, dėl įvykdyto gailisi. Įvykio dieną jis važiavo iš kaimo, atvažiavo į kolonėlę, nes norėjo nuplauti mašiną. Po plovimo pistoletus įkišo blogai. Po savaitės pareigūnai pranešė, kad jis sulaužė pistoletus, prisipažino kaltu, viską sumokėjo. Susiskambino su atstovu J., du kartus darė mokėjimus. Kaltinamasis atlygino žalą, nes jis pats tai padarė. Be pareiškėjo visiško prisipažinimo, jo kaltę patvirtina ir kiti byloje surinkti bei teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendyje aiškiai konstatavo, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, yra visiškai įrodyta, jog pareiškėjas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o būtent baudžiamąjį nusižengimą numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje. Jo kaltę patvirtina paties pareiškėjo prisipažinimas, liudytojo J. B. nuoseklūs ir nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nekintantys parodymai, pareiškimas dėl nusikalstamos veikos, vaizdo įrašai, atspindintys kaltinamojo tyčinius veiksmus, daiktų apžiūros protokolas, kita bylos medžiaga. Nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, kadangi sugadinto turto vertė yra 181,50 eurų. Pareiškėjas savo kaltę pripažino, gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, atlygino žalą. Šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas susitaikius su nukentėjusiuoju.

9.       Teismo vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės pakankamai įrodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti viešosios tvarkos ir savo elgesiu kelti grėsmę kitiems asmenims, jų sveikatai, viešajai tvarkai ir visuotiniam saugumui. Pareiškėjo pateikti rašytiniai duomenys, patvirtinantys jo skunde išdėstytas aplinkybes apie tai, kad pareiškėjas neginčija nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodytų aplinkybių, pripažino padaręs baudžiamąjį nusižengimą ir dėl to gailisi, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra pasmerktas valstybės vardu už baudžiamojo nusižengimo padarymą, neturi tiesioginės teisinės reikšmės sprendžiant dėl jo atitikimo Įstatymo reikalavimams. Nors šios aplinkybės teigiamai charakterizuoja pareiškėjo asmenybę, tačiau nepaneigia šiuo atveju nustatytų faktinių aplinkybių, kurių, kaip minėta, pats pareiškėjas nekvestionuoja ir kurios sudaro pagrindą taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 7, 9 punktų ir 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Teismas sutiko su Vilniaus AVPK atsiliepimo argumentu, kad šiuo atveju, priimant skundžiamą Sprendimą, vertinami pareiškėjo veiksmai. Šiuo atveju Vilniaus AVPK tinkamai identifikavo pareiškėjo veiksmus ir įvertino juos ir jų pobūdį nepriklausomai nuo pareiškėjo kaltės ir teisinių pasekmių dėl tokių veiksmų buvimo ar nebuvimo. Vilniaus AVPK surinkta medžiaga patvirtina Sprendime išdėstytas aplinkybes, dėl kurių panaikinti pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0002618.

10.     Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, darė išvadą, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

11.     Įvertinęs bylos aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas darė išvadą, kad Vilniaus AVPK išsamiai ištyrė visas aplinkybes, tinkamai įvertino surinktų duomenų visumą, priėmė pagrįstą Sprendimą, kurį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, Sprendime aiškiai atskleistas pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdis bei aplinkybės, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III.

12.     Pareiškėjas I. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13.     Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

13.1.  Pareiškėjas akcentuoja Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarime pateiktus išaiškinimus bei Įstatymo pakeitimus, kurie įsigaliojo nuo 2021 m. Atsižvelgęs į Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies redakcijas galiojusias iki Konstitucinio teismo nutarimo, taip pat į Konstitucinio teismo argumentus dėl veikų pavojingumo diferencijavimo ir vertinant įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir 8 punktą sistemiškai ir lingvistiškai, pareiškėjas daro išvadą, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad asmuo nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos tuo atveju, jei asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą ir jam yra paskirta BK straipsnio dispozicijoje numatyta sankcija. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, tačiau teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės yra laikomas nepraradusiu nepriekaištingos reputacijos. Priešingas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto aiškinimas sukelia neadekvačias ir neproporcingas pasekmes, kadangi asmuo padaręs baudžiamąjį nusižengimą (už kurį nėra numatyta laisvės atėmimo bausmė) ir teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės yra laikomas praradusiu nepriekaištingą reputaciją, tuo tarpu asmuo, padaręs tyčinį, nesunkų, tačiau nesmurtinį nusikaltimą (už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė yra iki 3 metų), yra laikomas nepraradusiu nepriekaištingos reputacijos.

13.2.  Analizuojamos situacijos atveju, nagrinėjamos įstatyminės nuostatos dėl nepriekaištingos reputacijos, dabartine įtvirtinta apimtimi, aiškinimas nėra proporcingas, būtinas ir reikalingas visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti. Toks įstatyminio reglamentavimo aiškinimas nepagrįstai ir neproporcingai apriboja asmens teises, kadangi asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl baudžiamojo nusižengimo, Įstatymo nuostatos sukeltų griežtesnes pasekmes, nei asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės už pavojingesnės nusikalstamos veikos, t. y. nusikaltimo, padarymą.

13.3.  Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant pareiškėjo skundą, kilus abejonių, ar pareiškėjo atžvilgiu pritaikyto įstatymo nuostatos neprieštarauja konstitucinio proporcingumo principui, teismas turėjo galimybę svarstyti klausimą dėl administracinės bylos nagrinėjimo stabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti ir nuspręsti, ar Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

13.4.  Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą neatsižvelgė ir objektyviai nevertino pareiškėjo argumentų dėl Vilniaus AVPK priimto nutarimo nepagrįstumo bei neteisėtumo.

14.     Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

15.     Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo.

16.     Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17.     Apeliantas I. U. teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas objektyviai netyrė bei nevertino pareiškėjo skunde nurodytų argumentų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išanalizavęs skundžiamą atsakovo Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažįsta, kad paminėti apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

18.     Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (2 d.), kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.).

19.     Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o tokį sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu remdamasis vien tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.). Turi būti ištiriami įrodymai bei atitinkamai įvertinami tiek pareiškėjo nurodomi, tiek atsakovo, kaip atsikirtimai, pateikiami argumentai, padarant galutines išvadas dėl šių argumento pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-456-438/2019).

20.     Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

21.     Apeliantas I. U. skundą pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė dviem pagrindiniais argumentais: jo atžvilgiu nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, dėl to negali būti taikomas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punktas, taip pat, kad pagal Įstatymą  asmuo padaręs tyčinį, nesunkų, tačiau nesmurtinį nusikaltimą (už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė yra iki 3 metų), yra laikomas nepraradusiu nepriekaištingos reputacijos, bet jam padariusiam tik baudžiamąjį nusižengimą pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją yra taikomi neproporcingi ribojimai. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nepasisakęs nei dėl vieno pareiškėjo argumento. Taigi, šios nutarties 18-20 p. nurodytos procesinės teisės normos buvo pažeistos.

22.     Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pasisakius dėl pagrindinių pareiškėjo argumentų, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018).

23.     Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 2 d.).

24.     Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turėtų apsvarstyti galimybę, atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nėra pakankamai aiški ir pareiškėjas siekia, kad teismas kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, surinkti papildomus įrodymus – kreiptis į Vilniaus AVPK dėl administracinės praktikos taikant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, t. y. ar leidimai laikyti (nešiotis) ginklus panaikinami asmenims padariusiems tyčinį, nesunkų, tačiau nesmurtinį nusikaltimą (už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė yra iki 3 metų).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. U. apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.  Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                       Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius