eA-439-822/2023

Administracinė byla Nr. eA-439-822/2023 Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00343-2021-2 Procesinio sprendimo kategorija 36 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. liepos 19 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovas) 2021 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 21-IL-50-00585-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Panevėžio AVPK iš naujo nagrinėti prašymą išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad turėjo 2016 m. lapkričio 7 d. išduotą Leidimą laikyti (nešioti) ginklus Nr. 0001429 N1 (toliau – ir Leidimas), kuris galiojo iki 2019 m. sausio 2 d. Pasibaigus Leidimo galiojimui, kreipėsi į Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos licencijavimo skyrių dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, tačiau atsakovas Sprendimu atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, remdamasis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir GŠKĮ) 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktu bei 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

3.       Pareiškėjas teigė, kad nesutinka su Sprendime padaryta išvada, jog jis nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo ir, kad jis gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Nurodė, kad GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas jo atžvilgiu negali būti taikomas, nes teismo nuosprendžiu nebuvo pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo. Buvo nuteistas 2003 metais, tai yra prieš aštuoniolika metų, kai dar buvo nepilnametis. Teigė, kad atsakovas vadovavosi duomenimis, kurie yra visiškai praradę aktualumą laiko aspektu, nenurodė nei vienos esamos faktinės aplinkybės ar kitų motyvų, patvirtinančių, jog galėtų kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Ikiteisminis tyrimas, kuriame jam buvo pareikštas įtarimas, buvo pradėtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį, tačiau buvo nutrauktas 2017 m. rugpjūčio 22 d. kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, t. y. praėjus daugiau nei 3 metams, todėl, remiantis GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 7 punktu, jis yra nepriekaištingos reputacijos. Įvykdyti administraciniai nusižengimai yra nežymus, nesusiję su ginklo laikymu ar nešiojimu ir neturi įtakos nagrinėjamoje byloje. Toks didelis pažeidimų skaičius susidarė dėl to, kad dirba vairuotoju.

4.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5.       Atsakovas nurodė, kad Sprendimas priimtas remiantis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktais. Pareiškėjas negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes 2003 m. sausio 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo. Be to, pareiškėjas laikytinas galinčiu kelti arba keliančiu grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas), nes pareiškėjui ne kartą pareikšti įtarimai baudžiamosiose bylose – 2016 metais pareiškėjas pripažintas kaltu dėl prekybos vogtomis prekėmis, 2017 metais pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto artimoje aplinkoje, Kupiškio rajono apylinkės teismo 2003 m. sausio 28 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu, padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą (plėšimas), ne kartą taikyta administracinė atsakomybė.

II.

6.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK 2020 m. lapkričio 17 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei, prie prašymo pridėjo šio prašymo nagrinėjimui reikalingus dokumentus. Atsakovas Sprendimu, remdamasis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktais, atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

8.       Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis GŠKĮ nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija.

9.       Teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog G. M. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2003 m. sausio 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau– ir 1961 m. BK) 225 straipsnio 2 dalyje, 272 straipsnio 2 dalyje. Lenkijos Respublikos Białymstoku apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu G. M. pripažintas kaltu dėl prekybos vogtomis prekėmis ir nuteistas 1 metų laisvės atėmimu, atidedant bausmės vykdymą 3 metams. Bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuojamas nuo 2016 m. spalio 5 d. ir suėjo 2019 m. spalio 6 d. Panevėžio AVPK Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariate 2017 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-42775 pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kuris 2017 m. rugpjūčio 22 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros (Panevėžys) prokurorės S. B. nutarimu nutrauktas, G. M. susitaikius su nukentėjusiąja. G. M. nuo 2013 metų iki 2021 m. birželio 24 d. baustas 8 kartus už administracinius nusižengimus.

10.     Pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos ir administraciniai nusižengimai sietini su pavojumi viešajai tvarkai ir saugumui, o jo įvykdyti administraciniai nusižengimai nėra praradę aktualumo GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme, nes nuo paskutinio administracinio nusižengimo padarymo iki Sprendimo yra praėję tik keli mėnesiai. Teismas, įvertinęs pareiškėjo įvykdytų teisės pažeidimų skaičių, pobūdį bei sistemingumą, vertinant juos kaip visumą, sprendė, kad byloje esantys duomenys akivaizdžiai patvirtina, jog pareiškėjas yra linkęs nuolat pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles ir tai liudija jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams, nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms, rodo pareiškėjo netinkamas vertybines nuostatas valstybėje nustatytos tvarkos atžvilgiu. Pareiškėjo elgesys akivaizdžiai nesuderinamas su GŠKĮ tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiką ir administracinius nusižengimus (pažeidimus), neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, jog pareiškėjas, turėdamas ginklą, tikrai nekeltų grėsmės ateityje. Faktai apie pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiką ir administracinius nusižengimus (pažeidimus), jų pobūdį, kiekį, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų ir linkusį daryti teisės pažeidimus.

11.     Teismas dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis dirba vairuotoju, daug keliauja, todėl padarė administracinių nusižengimų, dėl kurių paskirtų nuobaudų galiojimas jau pasibaigęs, nurodė, jog tai neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktų, taip pat ir Kelių eismo taisyklių reikalavimų, nepašalina už jų nesilaikymą kylančių teisinių pasekmių. Teismas pareiškėją teigiamai charakterizuojančias charakteristikas laikė nepakankamu įrodymu paneigti nurodytą pareiškėjo veiksmų vertinimą.

12.     Teismas dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jo teistumas yra išnykęs, pažymėjo, jog GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme ji reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Tai reiškia, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo požiūriu asmens nuteisimo faktas (esant teistumui ar jam išnykus) vertinamas visumoje kartu su kitais kriterijais, pagal kuriuos sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į šioje teisės normoje nurodytus teisinius gėrius tikimybė.

13.     Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu.

14.     Pasisakydamas dėl ginčijamame Sprendime nurodyto GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindo, teismas nurodė, kad pareiškėjas Kupiškio rajono apylinkės teismo 2003 m. sausio 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal 1961 m. BK, kuris galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d. Todėl sprendžiant klausimą dėl GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies taikymo, teismas vertino, kaip šios veikos kvalifikuojamos pagal nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusį BK.

15.     Teismas nurodė, kad pareiškėjas Kupiškio rajono apylinkės teismo 2003 m. sausio 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 225 straipsnio 2 dalyje. Nuosprendžiu konstatuota, kad Ž. G., S. S., G. M., A. S. 2002 m. sausio 26 d. apie 21.30 val. (duomenys neskelbtini) šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką, rodydami aiškų negerbimą visuomenės ir ypatingai įžūliai: S. S. iš viso 5 kartus įspyrė koja ir smūgiavo keliu gulinčiam nukentėjusiajam D. Ž. į galvą bei jam stovinčiam ranka į galvą sudavė dar 2 kartus, G. M. nukentėjusiajam D. Ž. sudavė ranka į galvą 1 kartą, A. S. sudavė 3 kartus kumščiu nukentėjusiajam T. L. į galvą, sukeldami nukentėjusiesiems fizinį skausmą, be to A. S. ir Ž. G. sužalojo nukentėjusiojo V. Ž. automobilį – A. S. smūgiuodamas lenta į nukentėjusiojo Ž. automobilio VW priekinį stiklą jį sudaužė, Ž. G. kojomis smūgiuodamas į tą patį automobilį jį aplamdė.

16.     1961 m. BK 225 straipsnio 2 dalis numatė, kad piktybinis chuliganizmas, tai yra tie patys veiksmai (tai yra tyčiniai veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys viešąją tvarką ir rodantys aiškų negerbimą visuomenės (1961 m. BK 225 straipsnio 1 dalis)), pasižymintys nepaprastu cinizmu ar ypatingu įžūlumu arba susiję su pasipriešinimu valdžios atstovui ar visuomenės atstovui, einančiam viešosios tvarkos apsaugos pareigas, ar kitiems piliečiams, kurie užkerta kelią chuliganiškiems veiksmams, taip pat padaryti asmens, turinčio teistumą už chuliganizmą, kuris yra baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. Tuo tarpu BK 284 straipsnis numato, kad tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Todėl pareiškėjo nuosprendyje įvardinti veiksmai atitinka BK 284 straipsnį.

17.     Be to, pareiškėjas Kupiškio rajono apylinkės teismo 2003 m. sausio 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą, numatytą 1961 m. BK 272 straipsnio 2 dalyje. Nuosprendyje konstatuota, kad G. M., M. J. ir V. T., veikdami grupėje iš anksto susitarusių asmenų, maždaug tuo pat metu (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį smurtą – M. J. 3 kartus įspyrė, G. M. 2 kartus sudavė ranka į veidą nukentėjusiajam T. L., stovėjusiam prie V. Ž. priklausančio automobilio VW Golf, bei V. T. du kartus ranka sudavė tame pačiame automobilyje sėdėjusiam nukentėjusiajam A. P., bei taip užvaldė svetimą turtą – Ž. priklausantį automobilį VW Golf 3 600 litų vertės.

18.     Teismas nurodė, kad 1961 m. BK 272 straipsnio 2 dalis numatė, jog plėšimas, padarytas pakartotinai, arba grupės iš anksto susitarusių asmenų, arba įsibraunant į negyvenamąją patalpą, arba panaudojant šaunamąjį ginklą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų su bauda ar be baudos. Tuo tarpu BK 180 straipsnio 1 dalis numato, kad tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Todėl pareiškėjo nuosprendyje įvardinti veiksmai atitinka BK 180 straipsnio 1 dalį. Tam, kad kvalifikuoti  pareiškėjo nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, pareiškėjo veiksmai turėjo atitikti vieną iš papildomų požymių: panaudotas šaunamasis ginklas ar sprogmuo, arba apiplėšus buvo pagrobtas didelės vertės turtas ar didelės mokslinės, istorinės arba kultūrinės reikšmės turinčios vertybės, arba apiplėšė dalyvaudamas organizuotoje grupėje, bet šie požymiai Kupiškio rajono apylinkės teismo 2003 m. sausio 28 d. nuosprendyje nėra nustatyti ir nebuvo pareiškėjui inkriminuoti. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2003 m. sausio 28 d. nuosprendyje konstatuota aplinkybė, jog pareiškėjas įvykdė nusikalstamą veiką veikdamas grupėje iš anksto susitarusių asmenų, nėra tapati dalyvavimui įvykdant nusikalstamą veiką organizuotoje grupėje, nes neatitinka BK 25 straipsnio 3 dalyje įvardintų organizuotos grupės požymių. Teismas rėmėsi ir teismų suformuluota praktika, būtent nutartimi, kuria analogiškoje situacijoje nusikalstama veika buvo perkvalifikuota iš 1961 m. BK 272 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2A-8/2006).

19.     Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjo nusikalstamos veikos, konstatuotos Kupiškio rajono apylinkės teismo 2003 m. sausio 28 d. nuosprendžiu, kvalifikuotinos pagal BK 284 straipsnį ir BK 180 straipsnio 1 dalį, kurių didžiausia bausmė neviršija 6 metų laisvės atėmimo. Atsakovo Sprendime buvo nepagrįstai nuspręsta, jog pareiškėjas yra nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, ir nepagrįstai vadovautasi GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, todėl šiuos motyvus iš Sprendimo pašalino.

20.     Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas sprendė, kad vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, Panevėžio AVPK ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino GŠKĮ nuostatas, atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, kuris buvo pakankamas Sprendimui priimti. Priimtas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus administraciniam teisės aktui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą netenkino. Netenkinęs skundo pagrindinio reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

III.

21.     Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22.     Pareiškėjas nurodo, kad Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai administracinėje byloje Nr. eI2-3382-320/2021 pagal analogišką pareiškėjo skundą atsakovui Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos licencijavimo skyriui, panaikino Panevėžio AVPK 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 20-IL-50-00884-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“, kuris buvo grindžiamas analogiškais motyvais, tačiau atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą vadovaudamasis iš esmės tais pačiais motyvais.

23.     Pareiškėjas teigia, kad atsakovui priimant Sprendimą, visos aplinkybės, susijusios su jo teistumu bei administraciniais nusižengimais Panevėžio AVPK buvo žinomos ir 2016 m. lapkričio 7 d., tačiau tai nebuvo kliūtis išduoti jam Leidimą.

24.     Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės tik atkartojo atsakovo argumentus. Tačiau teismas visgi pritarė vienam pareiškėjo argumentui, jog Sprendime buvo nepagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas yra nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, ir nepagrįstai vadovautasi GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, todėl šie motyvai iš Sprendimo pašalinti, kadangi pareiškėjo nusikalstamos veikos, konstatuotos Kupiškio rajono apylinkės teismo 2003 m. sausio 28 d. nuosprendžiu, kvalifikuotinos pagal BK 284 straipsnį ir BK 180 straipsnio 1 dalį, kurių didžiausia bausmė neviršija 6 metų laisvės atėmimo.

25.     Pareiškėjas akcentuoja, kad minėtame 2021 m. gegužės 28 d. teismo sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-3382-320/2021 konstatuota, jog atsakovo sprendimas neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaujantis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl jį panaikino ir įpareigojo Panevėžio AVPK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. lapkričio 17 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarime Nr. KT103-N7/2020 pateiktus išaiškinimus bei GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies naujos redakcijos, įsigaliojusios nuo 2021 m. gegužės 5 d., nuostatas.

26.     Pareiškėjas teigia, kad institucija, pakartotinai svarstydama jo prašymą, ignoravo teismo išaiškinimus, pakartotinai priėmė neteisėtą Sprendimą ir pažeidė jo interesus.

27.     Pirmosios instancijos teismas formaliai išnagrinėjo šią administracinę bylą, nekreipė dėmesio į pareiškėjo padarytų pažeidimų esmę ir pobūdį, ignoravo jo nurodytus ir byloje esančius duomenis apie tai, kokiomis aplinkybėmis jo atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai bei kodėl jie buvo nutraukti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vien baustumų įrašų skaičiumi ir šį skaičių laikė pakankamu pagrindu konstatuoti, kad jis nuolat nesilaiko teisinio reguliavimo, negerbia valstybėje galiojančios tvarkos, todėl laikytinas keliančiu pavojų asmenų sveikatai ir gyvybei, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.

28.     Atsakovas vadovavosi duomenimis (teistumu), kurie yra visiškai praradę aktualumą laiko aspektu, įvykę prieš aštuoniolika metų, nenurodant nei vienos esamos faktinės aplinkybės ar kitų motyvų, patvirtinančių, jog pareiškėjas galėtų kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Ginčijamas Sprendimas neišduoti leidimo ginklui (kai esant analogiškai situacijai leidimas jau buvo išduotas) yra nepagrįstas ir neproporcingas, pažeidžiantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus.

29.     Pareiškėjas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto normos aiškinimo, teigia, kad kiekvienas atvejis yra vertinamas individualiai, o pripažinimą, jog asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ir savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, iš esmės lemia jo veiksmų iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vertinimas. Atitinkamai, vertinant pareiškėjo charakteristikas ir biografiją, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo veiksmų pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė (baudžiamoji ar administracinė) už tuos veiksmus buvo taikoma, taip pat į sunkumą, pakartotinumą bei tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtų veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo.

30.     Pareiškėjas dėl nepriekaištingos reputacijos nurodo, kad praeities faktai šiuo metu negali būti pagrindas konstatuoti, jog jis nėra nepriekaištingos reputacijos, ar keliantis pavojų kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Pažymi, kad priklauso Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Kupiškio skyriui, nuo 2009 m. gegužės 28 d. turi medžiotojo bilietą, nuo 2016 m. lapkričio 7 d. turėjo Leidimą laikyti (nešioti) ginklus Nr. 0001429 N1 (galiojo iki 2019 m. sausio 2 d.). Pareiškėjas nuo 1998 metų yra Lietuvos Šaulių Sąjungos narys, teigiamai charakterizuojamas, taip pat labai gerai charakterizuojamas ir medžiotojų klubo „Ąžuolas“, kuriam priklauso nuo 2009 metų. Turi daugybę padėkų ir diplomų iš įvairių įstaigų už aktyvų dalyvavimą ir įvairius pasiekimus, niekada nėra turėjęs problemų su teisėsauga dėl ginklų apyvartos ar medžioklės taisyklių pažeidimų, todėl akivaizdu, jog nėra jokio pagrindo išvadai dėl jo neigiamos reputacijos.

31.     Pareiškėjas dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo nurodo, kad per dešimt metų yra daug investavęs į medžioklę, t. y. pastatė ir įrengė tris tykojimo bokštelius, juos prižiūri, įsigijo nemažai medžioklės amunicijos – speciali apranga, medžiokliniai ginklai, medžioklinių ginklų optiniai taikikliai, žiūronai. Visi šie daiktai yra skirti laisvalaikiui ir hobiui – medžioklei. Be to, pareiškėjas yra dvejų vaikų tėvas, laisvalaikiu užsiima su vaikais edukacija apie gamtą, laukinius gyvūnus ir ekologiją. Nesuteikus jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, bus pažeistas teisėtų lūkesčių principas, kad teisėtai gautas 2016 m. lapkričio 7 d. leidimas laikyti (nešiotis) ginklus dėl nesuprantamų priežasčių, iš esmės tik dėl institucijos pareigūnų skirtingo vertinimo, nebus pratęstas.

32.     Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

33.     Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra neargumentuotas ir nepagrįstas, jame pateikiami abstraktūs, deklaratyvūs teiginiai, t. y. nenurodoma jokių bylos aplinkybių, kuriomis grindžiamas skundžiamo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas, nepateikti pagrindžiantys įrodymai ir teisiniai argumentai.

34.     Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai išnagrinėjo bylą, visapusiškai ir išsamiai ištyrė ir įvertino visus pareiškėjo argumentus. Skundžiamame sprendime teisingai konstatuota, kad pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos ir administraciniai nusižengimai, jų skaičius, pobūdis bei sistemingumas charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų ir linkusį daryti teisės pažeidimus, sietini su pavojumi viešajai tvarkai ir saugumui, o įvykdyti administraciniai nusižengimai nėra praradę aktualumo GĮKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme. Naikinti teismo sprendimą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

35.     Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio 2021 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 21-IL-50-00585-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

36.     Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovas, įvertinęs turimus duomenis, pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą (nešiotis) ginklus, Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo administraciniam aktui keliamus reikalavimus, pareiškėjo skundą atmetė.

37.     Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nekreipė dėmesio į pareiškėjo padarytų pažeidimų esmę ir pobūdį, ignoravo jo nurodytus ir byloje esančius duomenis apie tai, kokiomis aplinkybėmis jo atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai bei kodėl jie buvo nutraukti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vien baustumų įrašų skaičiumi ir šį skaičių laikė pakankamu pagrindu konstatuoti, kad laikytinas keliančiu pavojų asmenų sveikatai ir gyvybei, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Taip pat teismas nevertino padarytų administracinių nusižengimų padarymo aplinkybių ir jų esmės, neatsižvelgė į teigiamą pareiškėjo charakteristiką, teisėtų lūkesčių principą.

38.     Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

39.     Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40.     Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

41.     Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytus argumentus, iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo nepagrįstumą patvirtinančius motyvus. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių ir išsamių argumentų nebekartoja, o tik juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

42.     Pažymėtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje nuspręsta iš atsakovo Sprendimo pašalinti motyvus, susijusius su pareiškėjo nepriekaištinga reputacija bei GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, neginčija, apeliaciniame skunde jokių argumentų šiuo aspektu nenurodo, todėl teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nepasisako.

43.     Pagal GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.

44.     Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenys turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti visuomenės narius nuo galimos grėsmės, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, be kita ko, nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d., 2016 m. vasario 2 d., 2020 m. birželio 5 d. nutarimus).

45.     Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2023 m. vasario 9 d. nutarime konstatavo, kad, pagal Konstituciją, be kita ko, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą nustatyti leidimų įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, įstatyme turi nustatyti tokias įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, kuriomis būtų sudarytos prielaidos riboti šios teisės turėjimą visais tais atvejais, kad esama prielaidų manyti, kad asmuo, turėdamas šią teisę, galėtų kelti pavojų sau, kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai (nepaisant to, kada atsirado konkrečios priežastys, sudarančios prielaidas abejoti dėl galimo pavojaus, kurį asmuo, turėdamas teisę laikyti, nešiotis ginklus, keltų arba galėtų kelti sau, kitiems visuomenės nariams ar viešajai tvarkai).

46.     Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017). Taip pat akcentavo, kad GŠKĮ nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020).

47.     Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto normą, yra pažymėjęs, kad joje yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-143-974-14).

48.     Nagrinėjamo ginčo kontekste akcentuotina, kad, taikant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, t. y. konstatuojant, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, nebūtina nustatyti, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019; 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019; 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-668-815/2022).

49.     Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje surinkti duomenys apie pareiškėją ir jų visumos įvertinimas sudaro prielaidas asmens nuostatų, taikomų savo elgesio standartams, vertinimui, be kita ko, jo požiūrio į nustatytos teisinės tvarkos reikalavimus vertinimui. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, vertino byloje nustatytų aplinkybių visumą – pareiškėjo teistumą, administracinius nusižengimus, pareiškėją charakterizuojančias bei kitas byloje nurodytas aplinkybes ir priėjo prie išvados, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl pagrįstai atsisakė pareiškėjui  išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu.

50.     Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad praeityje jo padaryti nusikaltimai ir administraciniai nusižengimai yra praradę aktualumą laiko aspektu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo surinkti duomenys nepaneigia pareiškėjo elgesio praeityje, be kita ko, ir aktualumo vertinant jo elgesį šių dienų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo padarytų administracinių nusižengimų sistemiškumas (atsižvelgiant, be kita ko, į jų padarymo laiką – paskutiniai atsakovo vertinti pažeidimai buvo padaryti 2020 m. balandžio 28 d., 2020 m. birželio 1 d., 2020 m. rugpjūčio 28 d., 2020 m. spalio 15 d., 2021 m. birželio 24 d.) nepaneigia pareiškėjo polinkio nusižengti, nesilaikyti teisinio reglamentavimo, demonstruoti netinkamą požiūrį į valstybėje nustatytą tvarką.

51.     Teisėjų kolegija pažymi, kad GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardyti gėriai (žmogaus gyvybė, sveikata, nuosavybė, visuomenės saugumas, viešoji tvarka) yra didesnė vertybė, nei tam tikro asmens subjektyvi teisė disponuoti ginklu. GŠKĮ nustatyta, kad asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Kompetentingų institucijų neigiamos informacijos disponavimas apie šį asmenį yra svarios aplinkybės, leidžiančios jam neleisti laikyti šaunamuosius ginklus. Be to, priimant sprendimą dėl galimybės asmeniui gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pakanka nustatyti grėsmę, kurią asmuo kelia ar dėl tam tikrų objektyvių apie jį esančių duomenų buvimą, gali kelti, ir šiuo atveju įstatymo leidėjas nereikalauja padarinių (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Surinkti duomenys apie pareiškėją patvirtina, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su GŠKĮ tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas priimti sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

52.     Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl jį teigiamai charakterizuojančių aplinkybių nesuponuoja priešingų, nei nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime ir atsakovo Sprendime, padarytų išvadų. Pareiškėjo interesas naudotis ginklu negali būti svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka GŠKĮ keliamų reikalavimų.

53.     Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl padarytų nusikaltimų bei administracinių nusižengimų aktualumo laiko aspektu taip pat pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą nustatyti leidimų įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, įstatyme turi nustatyti tokias įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, kuriomis būtų sudarytos prielaidos riboti šios teisės turėjimą visais tais atvejais, kai esama prielaidų manyti, kad asmuo, turėdamas šią teisę, galėtų kelti pavojų inter alia sau, kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai (inter alia nepaisant to, kada atsirado konkrečios priežastys, sudarančios prielaidas abejoti dėl galimo pavojaus, kurį asmuo, turėdamas teisę laikyti, nešiotis ginklus, keltų arba galėtų kelti sau, kitiems visuomenės nariams ar viešajai tvarkai); nustatydamas šias priemones, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo elementu esančio proporcingumo principo (2023 m. vasario 3 d. nutarimas).

54.     Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įgyvendino Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojamą pareigą nustatyti tokias įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, kuriomis būtų sudarytos prielaidos riboti šios teisės turėjimą visais tais atvejais, kai esama prielaidų manyti, kad asmuo, turėdamas šią teisę, galėtų kelti pavojų inter alia sau, kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai. Tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos riboti minėtą teisę nepaisant to, kada atsirado konkrečios priežastys abejoti dėl pavojaus, kurį asmuo gali kelti arba kelia sau, kitiems visuomenės nariams ar viešajai tvarkai, inter alia turėdamas teisę laikyti ar nešiotis ginklus.

55.     Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundžiamo atsakovo Sprendimo, jame įvertinta  pareiškėjo individuali situacija ir pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Aplinkybė, kad pareiškėjas yra medžiotojas ir nuo 2009 m. gegužės 28 d. turi medžiotojo bilietą, yra Lietuvos Šaulių Sąjungos narys, teigiamai charakterizuojamas ir kt., nekeičia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei jų vertinimo.

56.     Kiti apeliacinio skundo argumentai, taip pat ir susiję su teisėto lūkesčio principo pažeidimu, neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

57.     Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos aiškinant GŠKĮ nuostatas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą atmesti. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                              Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Skirgailė Žalimienė