eA-3761-821/2022

Administracinė byla Nr. eA-3761-821/2022 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01229-2020-2 Procesinio sprendimo kategorija 21.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 19 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės – Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariatui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.  Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Kauno AVPK) viršininko 2020 m. balandžio 7 d. įsakymą Nr. 20-TE-296 „Dėl G. S. veiksmų įvertinimo“ (toliau – ir Įsakymas), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.  Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. balandžio 17 d. pasirašytinai buvo įteiktas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2020 m. balandžio 10 d. lydraštis „Dėl dokumentų siuntimo“ kartu su Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, Departamentas) Imuniteto valdybos 2020 m. balandžio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-IS-4 „Dėl Kauno apskr. VPK pareigūnų G. S. ir D. Ž. veiksmų“ (toliau – ir Išvada), ir Kauno AVPK viršininko 2020 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 20-TE-296 „Dėl G. S. veiksmų įvertinimo“. Pareiškėjo vertinimu, Išvada ir Įsakymas yra neteisėti ir nepagrįsti, pareiškėjas nepažemino pareigūno vardo, nepadarė jokio pažeidimo.

3.  Pareiškėjas skunde nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

3.1.      Išvadoje nustatyta, kad negauta jokių duomenų apie pareiškėjo ar D. Ž. patekimą į vilą jėga, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar policijos pareigūnų statusu. Išvadoje taip pat nenustatyti kartu buvusių G. D. ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įmonė) direktorės K. G. neteisėti veiksmai. Neaišku, kokiomis priemonėmis buvo gauti asmenų paaiškinimai, kurie panaudoti Išvadoje. Negalima teigti, kad Išvadoje nurodytų asmenų paaiškinimai yra tinkami, teisėti ir leistinai surinkti įrodymai, kurie galėtų turėti teisinę reikšmę tarnybinio patikrinimo metu.

3.2.      Pareiškėjo veiksmų motyvas, kuris galėtų būti vertinamas kaip netinkamas ar žeminantis pareigūno vardą, Išvadoje nėra įvardijamas ar nustatytas. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas, ar D. Ž. 2019 m. liepos 22 d., būdami (duomenys neskelbtini), name, siekė gerų ryšių su advokatu ar kokių nors kitų neteisėtų tikslų.

3.3.      Išvadoje pasisakyta apie Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnį (savivaldžiavimas) ir nurodyta, kad: „pareigūnų veiksmai, prieštaraujantys vienam iš teisės principų, net ir atliekami ne Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje, laikytini tokiais, kurie nesuderinami su pareigūno tinkamo elgesio standartu ir pakertančiu pasitikėjimą policijos pareigūnu“, tačiau šioje Išvados dalyje aiškiai nenurodyta, kieno konkrečiai veiksmai prieštaravo viešosios teisės principui, koks konkrečiai yra viešosios teisės principas, ar kaip konkrečiai pasireiškė tariamas pažeidimas. Nei pareiškėjas, nei D. Ž. nėra patraukti (ar traukiami) administracinėn atsakomybėn už Administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnyje numatytą nusižengimo padarymą, taip pat nėra Lietuvos Respublikoje ar (duomenys neskelbtini) inicijuotų procesų dėl tokio galimo nusižengimo. Atsižvelgiant į tai, tariamu savivaldžiavimu Išvada negalėjo būti grindžiama.

3.4.      Iš Išvados matyti, kad iš esmės netinkamu pareiškėjo elgesiu pripažintas pats vykimo į (duomenys neskelbtini) faktas, tačiau pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) vyko oficialių atostogų metu, o ne tarnybos metu. Išvadoje, be kita ko, pripažinta, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas, ar D. Ž. brovėsi į namą, panaudojo jėgą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ar policijos pareigūnų statusu.

3.5.      Išvados teiginys, kad pareiškėjui ir D. Ž., vykstant į (duomenys neskelbtini), buvo siekiama užtikrinti advokato, kaip nurodyta Išvadoje, neturinčio leidimo legaliai veikti (duomenys neskelbtini), apsaugą, yra neteisingas ir neatitinka tikrovės. Tiek kitų Europos Sąjungos šalių advokatai turi teisę laikinai teikti teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje, tiek ir Lietuvos Respublikos advokatai turi teisę laikinai teikti teisines paslaugas kitose Europos Sąjungos šalyse, vadovaudamiesi Europos Bendrijos steigimo sutarties 50 straipsniu (žr. ir Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 63 straipsnį).

3.6.      Tarnybinių patikrinimų atlikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1V-142 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. 1V-55 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2019 m. vasario 12 d., Nr. 2019-02174) patvirtintas Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Vadovaujantis minėto Aprašo 24 punktu, pareiškėjas nurodė, kad Išvadoje nurodyti tik apibendrinti ir deklaratyvūs teiginiai apie pažeistus tarnybos ir etikos principus, tačiau nenurodyta, kokia konkrečiai veika, žeminanti pareigūno vardą, buvo padaryta ir kokio teisės akto straipsnis, jo dalis, punktas ar papunktis pažeisti.

3.7.      Išvadoje pacituotos Lietuvos Respublikos policijos įstatymo bei Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) nuostatos ir deklaratyviai nurodyta, jog pareiškėjas veikė priešingai Policijos įstatyme ir Etikos kodekse įtvirtintiems pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo ir pavyzdingumo principams bei Etikos kodekse nustatytai pareigai saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto. Tačiau Išvadoje taip ir nepaaiškinta, kokius konkrečiai veiksmus, prieštaraujančius žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo, pavyzdingumo principams pareiškėjas atliko viešėdamas (duomenys neskelbtini), pasyviai stebėdamas situaciją name, kurios teisėto savininko (bendrovės (duomenys neskelbtini)) direktorė neprieštaravo dėl pareiškėjo buvimo name. Išvadoje taip pat nepaaiškinta, kaip pareiškėjas veikė priešingai pareigai saugoti profesinę garbę (kai (duomenys neskelbtini) buvo net ne tarnybos metu, teisėtų atostogų metu) ar kaip savo elgesiu ar veiksmais galėjo diskredituoti savo vardą, policijos pareigūno statusą ir policijos autoritetą (kai Išvadoje nustatyta, kad pareiškėjas nenaudojo savo pareigūno vardo ar statuso ir apskritai name neatliko jokių veiksmų). Pagrįstai teigtina, kad tokie Išvados argumentai yra deklaratyvūs ir neatitinkantys tikrovės.

3.8.      Negali būti remiamasi žiniasklaidos priemonės straipsnyje nurodyta informacija. Žiniasklaidos priemonėse pasirodžiusi informacija negali būti laikoma akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti. Tokia informacija taip pat negali būti pagrindu laikyti pareiškėją kaip nors netinkamai veikus ar pažeidus kokius nors vidaus tarnyboje keliamus reikalavimus.

3.9.      Nors Išvadoje teigiama, kad pareiškėjas sugriovė pasitikėjimą statutine įstaiga ir ją sukompromitavo, tačiau pareiškėjui tokie argumentai neaiškūs, nes yra nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.

3.10.    Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas Išvadoje aptariamus veiksmus padarė tyčia, nes suprato savo veiklos žalingumą ir numatė galimus padarinius. Tačiau Išvadoje nenustatyti jokie duomenys, kurie leistų teigti, kad pareiškėjas į namą (duomenys neskelbtini) atvyko siekdamas žeminti policijos ar vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą policija arba ją kompromituoti, t. y. šiuo atveju nėra pareiškėjo kaltės, kaip būtinos sąlygos konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą.

3.11.    Pareigūno vardą žeminančių veiksmų pareiškėjas neatliko ir jokių neigiamų pasekmių dėl to nekilo, todėl Išvada neatitinka administracinių teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų dėl pareigūnų vardo pažeminimo.

3.12.    Pagal Aprašo 27 punkto nuostatą dėl atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno, kuris pažemino pareigūno vardą, gali būti priimamas tik įsakymas pripažinti pareigūną pažeminus pareigūno vardą, tačiau įsakyme jokios tarnybinės nuobaudos neturi ir negali būti nurodomos ar skiriamos. Iš to išplaukia, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuria siūloma pripažinti iš tarnybos atleistą pareigūną pažeminus pareigūno vardą, jokios tarnybinės nuobaudos negali būti siūlomos.

3.13.    Atsižvelgiant į tai, kad Išvadoje ir Įsakyme nepateikti pakankami motyvai, nenurodyti objektyvūs duomenys (faktai) ar teisės aktų normos, kuriais remiantis pareiškėjas pripažintas pažeminęs pareigūno vardą, Išvada ir Įsakymas neatitinka viešojo administravimo subjekto priimamam individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

4.  Atsakovas Kauno AVPK teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

4.1.      Tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas dėl (duomenys neskelbtini) dienraščio „Lietuvos rytas“ interneto svetainėje, straipsnyje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos apie galbūt neteisėtus policijos pareigūnų (pareiškėjo) ir D. Ž. veiksmus. Išvadoje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) D. Ž. jam suteiktų tikslinių atostogų vaikui prižiūrėti metu, kartu su tuo metu atostogavusiu (duomenys neskelbtini) G. S. ir advokatu G. D. nuvyko į (duomenys neskelbtini) esančią vilą. Vėliau į vilą buvo iškviesti (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai. Lietuvos policijos pareigūnams ir jų lydimiems asmenims nepaklusus vietos pareigūnų reikalavimui palikti vilos teritoriją, į vilą atvyko dar kelių (duomenys neskelbtini) policijos padalinių atstovai, D. Ž., G. S., jų lydimo advokato ir K. G. išprašymo iš vilos procedūra užtruko apie 2-3 valandas.

4.2.      Policijos pareigūnai, juo labiau užimantys itin atsakingas pareigas, privalo laikytis aukščiausių etikos bei skaidrumo standartų, įskaitant ir būtinybę vengti bet kokio netoleruotino, su policijos pareigūno statusu nederamo elgesio, ar net jo regimybės. Vertinant D. Ž. ir G. S. parodymus, kyla abejonių, ar vykdami į (duomenys neskelbtini), jie tinkamai įvertino galimas savo veiksmų neigiamas pasekmes jų, kaip policijos pareigūnų, reputacijai, atstovaujamos institucijos interesams bei visos policijos autoritetui. Pareiškėjo ir D. Ž., tuo metu ėjusių aukštas pareigas policijoje, neteisėtų veiksmų, dėl kurių į vilą buvo iškviesti (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai, paviešinimas visuomenės informavimo priemonėse – dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir TV3 televizijos laidoje „Prieš srovę“ – menkina policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų prestižą, formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į policijos veiklą, policijos pareigūno statusą, jo įgaliojimų ribas, o policijos pareigūnus sudaro prielaidas vertinti kaip neprincipingus, nepaisančius įstatymų reikalavimų, galinčius tenkinti kiekvieno asmens, nors nepagrįstus ir neteisėtus, pageidavimus. Išvados pagrindu priimtame Įsakyme pripažinta, jog pareiškėjas savo poelgiu pažemino pareigūno vardą.

4.3.      Tarnybinio patikrinimo išvada įstaigos vadovui yra tik rekomendacinio pobūdžio ir iš esmės pati savaime nesukelianti teisinių pasekmių tikrinamam pareigūnui. Todėl Išvadoje pateiktas siūlymas – pripažinti, kad D. Ž. ir G. S. savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, už ką turėtų būti atleisti vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nebuvo įgyvendintas kaip numato Statuto 39 straipsnio 8 dalies 2 punktas ir Aprašo 27 punktas. Įsakymu tik buvo pripažinta, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino policijos pareigūno vardą. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas ir D. Ž., neturėdami teisėto pagrindo, buvo name (duomenys neskelbtini) ir iš jo nepasišalino net ir pakartotinai pareikalavus name buvusiems asmenims bei atvykusiems policijos pareigūnams. Pareiškėjas, būdamas aukšto rango policijos pareigūnas, turėjo pakankamai žinių ir kompetencijos, kad savo veiksmus suvoktų kaip aiškiai priešingus teisėtam elgesiui. Todėl jo kaltė vertintina kaip tyčinė, t. y. paminėti veiksmai atlikti esant tiesioginės tyčios kaltęs formai (suvokė pavojingą veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti). Visa paminėta situacija buvo plačiai nušviesta įvairiose žiniasklaidos priemonėse, straipsnių komentaruose. Vertinant policijos pareigūnų veiksmus buvo išsakyta daug neigiamos nuomonės viešoje erdvėje. Tokiu būdu buvo stipriai pakenkta policijos įvaizdžiui visuomenės akyse, krito, jau kurį laiką didėjęs, pasitikėjimas policijos pareigūnais ir visa policija. Iš patikrinimo metu surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjas neturėjo teisės būti Išvadoje minimame name (duomenys neskelbtini).

4.4.      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai laikosi nuostatos, jog vidaus tarnybos pareigūno veiksmų įvertinimas pareigūno vardo pažeminimu nepriklauso nuo to, ar jis buvo patrauktas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Sprendžiant dėl pareigūno atleidimo pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (šiuo metu 62 str. 1 d. 7 p.), turi būti tik įvertinama, ar pakanka faktinių duomenų atleisti pareigūną už pareigūno vardo pažeminimą. Pareigūno veika, žeminanti pareigūno vardą, nebūtinai turi būti padaryta pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Pareigūno vardo pažeminimui konstatuoti pakanka, kad pareigūno veiksmai nesuderinami su geru pareigūno vardu. Išvadoje įvardyti pareiškėjo veiksmai neginčytinai buvo nesuderinami su Etikos kodekso nuostatomis. Teisės aktai nustato pareigūnams aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Minėti reikalavimai keliami norint užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, garantuoti, kad valstybės tarnautojų pareigas eitų tik aukštus įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys, lojalūs Lietuvos valstybei, nepriekaištingos reputacijos asmenys.

5.  Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, bei pateikė šiuos atsiliepimo argumentus:

5.1.      Gavus informacijos apie visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą straipsnį dėl pareiškėjo ir D. Ž. Elgesį (duomenys neskelbtini), Policijos departamento Imuniteto valdybai 2020 m. vasario 4 d. pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą. Atlikus tarnybinį patikrinimą buvo konstatuota, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. Aprašo 27 punkte nustatyta, kad vadovas, turintis teisę skirti į pareigas, atsižvelgdamas į išvadoje konstatuotus pareigūno padarytus teisės aktų pažeidimus, priima įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo arba dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, o dėl atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno – įsakymą dėl pripažinimo padariusiu tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, ar dėl pripažinimo pažeminusiu pareigūno vardą. Kauno AVPK viršininkas Įsakymu, vadovaudamasis Aprašo 27 punktu ir atsižvelgdamas į Policijos departamento Imuniteto valdybos Išvadą bei tuo, kad pareiškėjas Kauno AVPK viršininko 2020 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 20-TE-105 „Dėl G. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“ nuo 2020 m. vasario 10 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos, pripažino, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.

5.2.      Byloje nėra ginčo dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, skiriasi tik šalių pozicija dėl jų vertinimo Statuto 2 straipsnio 4 dalies, 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto aspektu. Nors pareiškėjas ir kvestionuoja tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodomų asmenų paaiškinimų teisėtumą ir leistinumą, kadangi, pasak pareiškėjo, iš Išvados turinio absoliučiai nėra aišku, kokio tikrinimo metu, kada ir kokiomis aplinkybėmis gauti šių asmenų paaiškinimai, tai yra neaišku, ar paaiškinimai duoti betarpiškai žodžiu ar raštu tarnybinį patikrinimą atlikusiam pareigūnui ir pan., pareiškėjas iš esmės nepaneigė juose nurodytų faktinių aplinkybių, tik teikia savo aplinkybių vertinimą. Paaiškinimai gauti tarnybinio patikrinimo metu, o tai, kad Išvadoje nėra įsakmiai nurodyta, kada ir kokiu būdu jie buvo pateikti, neturi juridinės reikšmės nagrinėjamam ginčui, kadangi ši aplinkybė pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Be to, pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo metu paaiškinimai buvo gauti iš visų įvykyje dalyvavusių asmenų (išskyrus advokato) ir tai akivaizdžiai atsispindi Išvadoje – visi jie įvardinti ir aprašyti šiame dokumente. Policijos įstaiga, atsižvelgdama į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, savo ruožtu jų vertinimą atliko ir visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu.

5.3.      Pareiškėjas klaidingai vertino, jog jis buvo atleistas už tarnybinį nusižengimą, todėl, jo manymu, turėjo būti nurodyta, kokius tarnybą reglamentuojančius teisės aktus, jų nuostatas jis pažeidė bei kokią įstatyme numatytą veiką, sudarančią pareigūno vardo pažeminimo požymius, pareiškėjas padarė. Svarbu tai, kad pareigūno vardo pažeminimo konstatavimas nereikalauja formalaus veikos kvalifikavimo. Pareigūno vardo pažeminimo konstatavimui būdingas vertinamasis kriterijus – nustatyto pareigūno kalto veikimo ar neveikimo įvertinimas visuomenėje galiojančių moralės nuostatų bei visuomenės teisėtų lūkesčių kontekste. Išvadoje pasisakyta, kad pareigūnas, be kita ko, nusižengė Etikos kodekse nustatytiems principams. Laikydamasis Etikos kodekse aptartų nuostatų, taip pat nuostatų, kurios nėra įsakmiai įvardytos, tačiau konkrečioje situacijoje pagal visuotinai priimtinas elgesio normas turėtų būti pasirenkamos kaip teisingo ir etiško elgesio modelis, policijos darbuotojas turi vadovautis šiais moraliniais orientyrais: saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto; visada atminti, kad savo elgesiu ir veiksmais jis rodo pavyzdį ir kad pagal jo elgesį bei įvaizdį sprendžiama apie visą policijos sistemą, jos pareigūnus ir kitus darbuotojus. Laikytis Etikos kodekso reikalavimų yra kiekvieno policijos darbuotojo pareiga ir garbės reikalas. Tokiu būdu aiškiai atskleista, kad nustatytas pareigūno kaltas veikimas ar neveikimas įvertintas būtent šių moralinių orientyrų, kaip atitinkančių visuomenėje galiojančias moralės nuostatas bei visuomenės teisėtus lūkesčius, laikymosi kontekste. Aptarta tarnybinio patikrinimo išvados motyvuojamoji dalis atitinka išsamumo ir pakankamumo reikalavimus.

5.4.      Teisės aktai nustato policijos pareigūnams aukštesnius drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams. Jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Taigi, pareigūnų elgesys turi nekelti abejonių dėl jo atitikimo tiek bendrosioms etikos normoms, tiek tarnybinės etikos taisyklėms, tiek ir kitiems reikalavimams. Policijos pareigūnų patekimas į objektą, nesant aiškių pagrindų, buvimas jame, nors ir pasyvus, taip pat atsisakymas jį palikti kėlė ten esantiems asmenims abejonių dėl nepageidaujamų asmenų ketinimų ir nusiteikimo, taip pat baimę, nesaugumo jausmą. Toks pareigūnų pasyviai agresyvus elgesys įvertintas kaip prasilenkiantis su pareigūnams keliamais moraliniais orientyrais, priešingas Policijos įstatyme ir Etikos kodekse įtvirtintiems pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo ir pavyzdingumo principams bei Etikos kodekse nustatytai pareigai saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto. Pareiškėjas, vertinant jo ilgametę patirtį policijoje ir užimamas pareigas, privalėjo suvokti, kad jis aptariamoje situacijoje apskritai neturi ir negali turėti jokių įgaliojimų veikti kažkieno interesais, kad jų ir advokato, taip pat įmonės atstovės nesieja ir negali sieti jokie formalūs pavedimo santykiai. Patys neturėdami aiškaus ir oficialaus buvimo patalpose pagrindo, jie rizikuoja nusižengti teisės aktų reikalavimams. Pareigūnai privalėjo suvokti, kad jų atsisakymas vykdyti vietos pareigūnų nurodymus nėra suderinamas su teisėtu ar bent jau etišku ir moraliu elgesiu, kuris yra privalomas kiekvienam policijos pareigūnui.

5.5.      Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, pareiškėjas aiškiai žinojo ir suprato jo vykimo į vilą ir buvimo joje tikslą, antraip būtų visiškai nesuvokiamas jo pakankamai ilgai trukęs pasyvus elgesys, atsisakymas vykdyti tiek viloje apsistojusių asmenų prašymus, tiek vietinių policijos pareigūnų reikalavimus palikti teritoriją. Todėl spręstina, kad pareigūnas gera valia buvo pasirengęs ir sutiko dalyvauti konfliktinėje situacijoje prisiimti bauginančio asmens vaidmenį. Be to, Policijos departamentas nurodė, kad ir pats pareiškėjas suvokė, jog jo elgesys nėra absoliučiai skaidrus ir teisėtas, nes stengėsi slėpti savo veidą, vengė pateikti dokumentus ir pan. Taigi, pripažintina, kad pareiškėjo kaltės egzistavimas – sąmoningas etikos principų, moralės orientyrų nepaisymas, yra aiškiai pagrįstas. Toks pareiškėjo elgesys – veiksmai ir neveikimas laikytini sąmoningu valiniu pasirinkimu, atitinkamai jo kaltė konkrečioje situacijoje kvalifikuotina kaip tyčia. Pareiškėjo veiksmuose yra visi Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 4 dalies, 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir atitinkamai Aprašo 27 punkto taikymo elementai. Įvertinęs Išvadoje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veiksmais ir elgesiu, Policijos departamentas padarė išvadą, kad įvardinti pareiškėjo veiksmai neginčytinai nebuvo suderinami su aptartais teisės aktuose nustatytais principais, su pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais ir griežtesniais reikalavimais, todėl pareiškėjas tokiu elgesiu pažemino pareigūno vardą. Nurodytais veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad statutiniai valstybės pareigūnai gali elgtis neatsakingai, o visa tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje, akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos autoritetą, ją kompromituoja ir tai laikytina pareigūno vardo pažeminimu.

II.

6.  Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7.         Teismas konstatavo, kad Išvadoje nurodytos visos reikšmingos aplinkybės, jos išdėstytos suprantamai, padarytos išvados paremtos konkrečių teisės aktų normomis, todėl šis sprendimas tiek pagal formą, tiek pagal turinį visiškai atitinka Viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimus, ir nenustatyta jokių esminių Statuto, Tvarkos aprašo pažeidimų. Teismas nurodė, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas dėl savo kaltų veiksmų ne tarnybos metu atliko veiką, kuri yra akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituojanti, t. y. pažemino pareigūno vardą, kaip tai apibrėžta Statuto 2 straipsnio 4 dalyje, todėl ginčijamu Įsakymu buvo pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino policijos pareigūno vardą.

III.

8.         Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2022 m. vasario 2 d. nutartimi pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą patenkino iš dalies, panaikino Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9.         LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl visų bylos proceso šalių pagrindinių argumentų ir nepateikęs motyvuotų išvadų, be pakankamo pagrindo ir nemotyvuotai atmetęs pareiškėjo prašymą apklausti liudytoją G. D..

10.       LVAT pažymėjo, kad pareiškėjas skunde kėlė Išvados, kuria yra grindžiamas Įsakymas tiek pagrįstumo, tiek teisėtumo klausimus. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas galutines išvadas, nenurodė, kokiais įrodymais remiasi ir kodėl atmeta pareiškėjo pateiktus įrodymus, nėra aišku, iš kokių įrodymų seka teismo išvados, nes byloje šalys pateikė prieštaringus įrodymus.

11.       LVAT nurodė, kad pareiškėjas ginčijo ne tik faktus, kuriais grindžiama Išvada, bet ir Išvados teisėtumo klausimus. Byloje nebuvo atsakyti svarbūs klausimai, kuriuos kėlė pareiškėjas, dėl tarnybinio patikrinimo neteisėtumo, įtariamų pažeidimų nekonkretumo, teisės principų pažeidimo, dėl pažeidimo neakivaizdumo.

VI.

12.  Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13.  Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė tokias aplinkybes:

13.1.    2020 m. vasario 4 d. Policijos departamento Imuniteto valdybai buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą dėl (duomenys neskelbtini) dienraščio „Lietuvos rytas“ interneto svetainės straipsnyje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos apie galimai neteisėtus dviejų policijos pareigūnų (tame tarpe ir pareiškėjo) veiksmus privačioje viloje, esančioje (duomenys neskelbtini) saloje. Visuomenės informavimo priemonėje (duomenys neskelbtini) buvo viešai paskelbtas straipsnis (duomenys neskelbtini). Publikacijoje teigiama, kad mūšis dėl verslininko R. K. šimtamilijoninio palikimo užvirė jam dar esant gyvam. Taip pat nurodyta, kad šiam tikslui buvo pasitelkti ir du aukšti policijos pareigūnai, kurie vyko į (duomenys neskelbtini) ir bandė perimti prabangią vilą. Kartu su vilniečiu advokatu į (duomenys neskelbtini) nuvyko tuometis (duomenys neskelbtini) G. S. (pareiškėjas) ir (duomenys neskelbtini) D. Ž. (liudytojas šioje administracinėje byloje). Pareiškėjui pasirašytinai buvo įteiktas 2020 m. vasario 7 d. Pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo. Jame buvo nurodyta, kad 2019 m. liepos 21 d. pareiškėjas kartu su advokatu G. D., atstovaujančiu kliento interesus, ir D. Ž. nuvyko į(duomenys neskelbtini), kur bandė perimti verslininkui R. K. priklausančią vilą: jėga (išlaužus spyną) įsibrovė į vidų ir reikalavo, kad ten buvę poilsiautojai išsikraustytų. Pranešime taip pat buvo nurodyta, kad tokie pareiškėjo veiksmai (dėl kurių į vilą buvo iškviesti (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai, o dėl įsilaužimo pradėtas tyrimas) akivaizdžiai prieštaravo bendriesiems policijos veiklos principams, įtvirtintiems Policijos įstatyme, taip pat Etikos kodekse numatytiems policijos pareigūnų elgesiui keliamiems reikalavimams. Taip pat nurodyta, kad dėl neteisėtų veiksmų ir nesuderinamo su etikos reikalavimais elgesio paviešinimas visuomenės informavimo priemonėse sumenkino policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų prestižą visuomenėje ir pakenkė policijos autoritetui.

13.2.    Atlikęs tarnybinį patikrinimą Departamentas Išvadoje nustatė, kad pareiškėjas ir D. Ž., būdami policijos pareigūnais, kurie prieš pradėdami eiti pareigas prisiekė šventai atlikti savo pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir valstybei, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui, savo veiksmais, padarytais tyčia (dėl savo vadovo statuso, teisinio reglamentavimo išmanymo ir tarnybinės patirties suprato savo veikos žalingumą ir numatė galimus padarinius), ne tik nusižengė Policijos įstatyme bei Etikos kodekse nustatytiems principams, bet ir akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, sugriovė pasitikėjimą statutine įstaiga ir ją sukompromitavo – savo veiksmai pažemino policijos pareigūno vardą. Pareiškėjo veiksmai, įvertinus tarnybos policijoje specifiką bei jam, kaip policijos pareigūnui, keliamus aukštesnius elgesio ir skaidrumo reikalavimus, akivaizdžiai nesiderina su jo eitomis pareigomis ir kertasi su visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių ji tikisi iš policijos pareigūnų. Dėl pareiškėjo ir kartu buvusio bendradarbio (liudytojo), tuo metu ėjusių aukštas vadovaujančias pareigas policijoje, neteisėtų veiksmų į vilą buvo iškviesti (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai, jų veiksmų paviešinimas visuomenės informavimo priemonėse (dienraštyje „Lietuvos rytas“, TV3 televizijos laidoje „Prieš srovę“) menkina policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų prestižą, formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į policijos veiklą, policijos pareigūno statusą, jų įgaliojimų ribas, sudaro galimybę policijos pareigūnus vertinti kaip neprincipingus, nepaisančius įstatymų reikalavimų, galinčią tenkinti kiekvieno asmens nepagrįstus ir neteisėtus pageidavimus.

13.3.    Kauno AVPK viršininkas, vadovaujantis Aprašo 27 punktu, Statuto 2 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgęs į Išvadoje nustatytas aplinkybes, taip pat į tai, kad pareiškėjas Kauno AVPK viršininko 2020 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 20-TE-105 buvo atleistas iš vidaus tarnybos, šioje administracinėje byloje ginčijamu Įsakymu pripažino, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.

13.4.    Teismas apžvelgė pareiškėjo skundo argumentus, bylai aktualias faktines aplinkybes ir aktualų teisinį reguliavimą, aktualią teismų praktiką.

14.  Teismas akcentavo, kad pagal Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, policijos veikla grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, politinio neutralumo, veiklos viešumo ir konfidencialumo derinimo, tarnybinio pavaldumo, subsidiarumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvus reikalavimas valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, kad toks konfliktas yra.

15.  Teismas byloje įvertino Išvadoje nurodytas įvykio aplinkybes, taip pat pareiškėjo Departamentui teiktą paaiškinimą, Europol 2020 m. sausio 14 d. atsakymą Nr. 1521421-1-3 „Dėl prašymo pateikti su įvykiu susijusią informaciją“, pareiškėjo paaiškinimus bylos metu, liudytojo D. Ž. 2020 m. kovo 12 d. paaiškinimą dėl galimai padaryto nusižengimo, jo parodymus bylos nagrinėjimo metu, liudytojo G. D. parodymus, ir nustatė, kad esminis pareiškėjo ir D. Ž. kelionės tikslas buvo atostogos, kurių metu advokatas G. D. turėjo vykdyti (duomenys neskelbtini) bendrovės (duomenys neskelbtini) administratorės K. G. 2019 m. liepos 19 d. pavedimą (apžiūrėti pastatą, fiksuoti turto vagystės faktus, esant būtinai namo apžiūrai ir patalpų fiksavimui pasitelkti fizinę apsaugą, policijos pareigūnus, notarą, duoti privalomuosius nurodymus tretiesiems asmenims dėl pastato tvarkymo, apžiūros, daromų pažeidimų šalinimo ir kt. veiksmų). Kadangi tuo metu pastatas buvo galimai užgrobta asmenų, advokatas G. D. pasiūlė pareiškėjui ir D. Ž. kartu užeiti į namą, kuriame turėjo atlikti profesines pareigas. K. G. (pasitelkusios advokatą G. D.) paaiškinime taip pat nurodyta, kad G. D. pareiškėjo ir jo kolegos paprašė pabūti baimindamasis dėl saugumo. Teismas padarė išvadą, jog tai patvirtina, kad į pastatą pareiškėjas ėjo advokato G. D., kuriam pavedimu suteikta teisė pasitelkti fizinę apsaugą, policijos pareigūnus, prašymu užtikrinti jo apsaugą. Pati įvykių eiga taip pat rodo pareiškėjo tikslą veikti advokato G. D., vykdančio pavedimą dėl Vilos valdymo interesais, nes į kelionę D. Ž., kuris pakvietė ir pareiškėją (būtent policijos pareigūnus, o ne kitus asmenis), pakvietė advokatas G. D., kurį pareiškėjas, kaip ir D. Ž., pažinojo dėl ankstesnių pareigų prokuratūros institucijose.

16.  Teismas padarė išvadą, kad toks pareiškėjo veikimas bei tikslai (ne atostogų, o padėti advokatui, atstovaujančiam privataus verslo subjekto interesus, vykdyti pavedimą) aiškiai lėmė jo tyčinius su tarnybos interesais nesuderinamus atstovavimo verslui veiksmus. Teismui nekilo abejonių, kad tiek D. Ž., tiek G. S., būdami policijos pareigūnais ir vadovais, buvo susipažinę su teisės aktų nuostatomis ir suvokė, kad įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų laikymasis (teisingumas, atsakomybė, padorumas, pavyzdingumas; policijos pareigūno statuso nenaudojimas jo asmeniniams interesams; kolegų daromų teisės pažeidimų ir elgesio, nesuderinamo su Etikos kodekso ar kitų teisės aktų reikalavimais, netoleravimas; profesinės garbės saugojimas; savo elgesiu ar veiksmais nediskredituoti savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto), o esant kitoje šalyje ir tos šalies įstatymų laikymasis yra kiekvieno asmens pareiga. Nors šiuo atveju teisėta įmonės atstovė įgaliojo advokatą atlikti tam tikrus veiksmus (apžiūrą ar pan.), toks įgaliojimas buvo suteiktas konkrečiai advokatui, o ne D. Ž. ir G. S., ir tuo labiau, jis nesuteikė teisės atlikti galbūt neteisėtus veiksmus. Pareigūnai, vertinant jų ilgametę patirtį policijoje ir užimamas pareigas, privalėjo suvokti, kad jie aptariamoje situacijoje apskritai neturi jokių įgaliojimų veikti kažkieno interesais ir kad atstovaudami (padėdami) advokato G. D. interesams, nusižengia teisės aktų reikalavimams, ypač tuo atveju, jei pastarasis galbūt atliko neteisėtus įsibrovimo į būstą ar (duomenys neskelbtini) policijos darbuotojų teisėtų reikalavimų nevykdymo veiksmus.

17.  Teismas nurodė, kad pareiškėjo tyčiniai veiksmai, kuriuos atsakovas vertino kaip pareigūno vardo pažeminimą, aprašyti Išvadoje, o būtent: pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, vykdamas į kitą šalį ne atostogų (bylos nagrinėjimo metu paviršutiniškai nurodė aplankytas vietas saloje, veiklas), o turint aiškų tikslą užtikrinti privačia praktika besiverčiančio advokato, vykdančio pavedimą pagal bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovės K. G. pavedimą verslininkui R. K. priklausiusioje viloje (kaip nurodyta D. Ž. paaiškinime civiliniai ir baudžiamieji teisminiai procesai dėl šio bei kito turto nėra pasibaigę) (duomenys neskelbtini) apsaugą, būdamas neteisėtai (jokio teisinio pagrindo būti Viloje nenurodė), nors ir pasyviai apie 2-3 val. (stebėjo situaciją) pastate, G. D. ir K. G. reikalaujant, kad poilsiautojai išsikraustytų, atvykus (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnams (nėra ginčo, kad dėl pareiškėjo ir su juo esančių asmenų buvo iškviesta policija, nes iš pateiktų nuotraukų, vaizdo įrašo ir (duomenys neskelbtini)policijos atsakymo matyti, kad vyko ginčas dėl pastato ir tokia situacija tęsėsi pakankamai ilgą laiką (pasak liudytojo D. Ž., bent du kartus buvo atvažiavusi policija, jie buvo viduje, po to išėjo į terasą), vertintas kaip veikimas kitų asmenų, šiuo atveju advokato ir jį įgaliojusios atstovauti bendrovės (duomenys neskelbtini) interesais, galimas atstovavimas verslo interesams (duomenys neskelbtini).

18.  Teismas, įvertinęs pareiškėjo profesinę patirtį ir karjerą, t. y. kad jis įvykio metu ėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vadovo pareigas; iki atleidimo iš pareigų ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas, pripažino, kad pareiškėjas galėjo suprasti, jog vyksta verslo turtinis ginčas, kad į pastatą pateko be teisinio pagrindo, galiausiai atvykus policijos pareigūnams galutinai įvertinti, ar šie jo veiksmai atitinka Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, Etikos kodekso 5 punkto, 6.8 papunkčio, 6.9 papunkčio, 7.1 papunkčio, 7.2 papunkčio, 8 punkto reikalavimus ir ar nežemina pareigūno vardo.

19.  Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl tarnybinio patikrinimo metu surinktų įrodymų (neaišku, kokiomis priemonėmis gautų K. G., R. A., K. Č. paaiškinimų) patikimumo, ir pažymėjo, kad šioje byloje yra reikšmingi ir objektyvūs įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, atostogų metu, tyčia (paaiškinime patvirtino, jog žinojo apie advokato profesinį tikslą; be to, G. S. Regionų apygardos administracinio teismo byloje Nr. eI3-4937-554/2020, kurie 2020 m. spalio 19 d. teismo posėdžio metu prijungti prie šios bylos medžiagos, paaiškino, kad už lėktuvo bilietus mokėjo G. D.) veikė kitų asmenų, šiuo atveju advokato ir jį įgaliojusios atstovauti bendrovės (duomenys neskelbtini) interesais, galimai atstovavo verslo interesams (duomenys neskelbtini), ir tai patvirtina Europol 2020 m. sausio 14 d. atsakymas Nr. 1521421-1-3 „Dėl prašymo pateikti su įvykiu susijusią informaciją“, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimas dėl žalos atlyginimo civilinėje byloje Nr.e2-402-538/2021. Teismas nurodė, kad taip pat nėra teisiškai reikšmingi motyvai ir aplinkybės, kad pareiškėjas pastate lankėsi leidžiant minėtos įmonės direktorei K. G. ir įmonės teisėtam atstovui advokatui G. D., todėl nepadarė jokio pažeidimo ir nepažemino pareigūno vardo, nes tai labiau patvirtina ir vertintina kaip galimas atstovavimas verslo interesams (duomenys neskelbtini).

20.  Teismas nurodė, kad pareigūno vardą žeminanti veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs.  Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu.

21.  Teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, kurio pagrindinė užduotis – užtikrinti viešąją tvarką, visuomenės saugumą ir kitų policijos uždavinių bei funkcijų įgyvendinimą, vykdyti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją bei tyrimą, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą bei kitas policijos pareigūnų kompetencijai priskirtas funkcijas, tačiau pareiškėjas, kaip valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, nesilaikydamas Išvadoje nurodytų teisės aktų nuostatų, atstovavo per advokatą, vykdantį profesinę veiklą pagal pavedimą, verslo interesams (duomenys neskelbtini), ir savo tyčiniais veiksmais sukėlė interesų konfliktą, nes nesielgė taip, kad nekiltų abejonių, kad toks konfliktas yra (pareiškėjas neįvertino įvykių visumos, toleravo D. Ž. veiksmus (neveikimą) ir nepasišalino iš pastato). Teismo vertinimu, tai akivaizdžiai kertasi su galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, diskredituoja visą policiją – asmens, visuomenės saugumą ir viešąją tvarką užtikrinančios policijos įstaigų ir policijos pareigūnų sistemą (Policijos įstatymo 2 str. 4 d.), nesaugo vidaus reikalų sistemos autoriteto visuomenėje, kad būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (labiau tikėtina, kad visuomenėje kilo abejonių dėl vidaus reikalų sistemos skaidrumo). Tokie įvykiai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje.

22.  Teismas, atsižvelgdamas Į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, pažymėjo, kad vidaus tarnybos sistemos įstaigų funkcijos yra susijusios su valstybės ir visuomenės saugumui svarbiomis sritimis (viešosios tvarkos užtikrinimu, nusikaltimų tyrimu, valstybės paslapčių apsauga ir pan.), jų pareigūnams suteikti specifiniai ir platūs įgaliojimai net ir jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Todėl yra konstituciškai pagrįstas įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo keliami itin aukšti reikalavimai asmenims, einantiems pareigas vidaus tarnybos sistemoje ar į jas pretenduojantiems, o viešasis interesas šiuo atveju laikytinas prioritetiniu.

23.  Teismas vertino, kad pareiškėjo veiksmai buvo susiję su akivaizdžiu policijos sistemos autoriteto žeminimu, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimu ir jos kompromitavimu, nes jais buvo siekiama tokių tikslų, kurie buvo priešingi / nesuderinami uždaviniams, nustatytiems policijos veiklai bei kurių visuomenė tikisi iš vidaus tarnybos pareigūnų veiklos, o būtent, pareiškėjo veiksmais nebuvo siekiama vykdyti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimo ir tyrimo; viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimo ir pan.

24.  Teismas konstatavo kad atsakovas tarnybinio patikrinimo metu surinktų įrodymų pagrindu pagrįstai ir teisingai nustatė, jog pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. Buvo nustatyta visuma aplinkybių, reikalingų pareigūno atsakomybei atsirasti.

25.  Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kad pagal Aprašo 27 punkto nuostatą dėl atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno, kuris pažemino pareigūno vardą, gali būti priimamas tik įsakymas pripažinti pareigūną pažeminus pareigūno vardą, tačiau įsakyme jokios tarnybinės nuobaudos neturi ir negali būti nurodomos ar skiriamos, todėl Išvadoje jokios tarnybinės nuobaudos negali būti siūlomos, pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo išvada įstaigos vadovui yra tik rekomendacinio pobūdžio ir iš esmės pati savaime tiesiogiai nesukelianti teisinių pasekmių pareiškėjui, yra tik ginčijamo įsakymo motyvuojamoji dalis, o Išvadoje pateiktas siūlymas – pripažinti, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, už ką turėtų būti atleistas iš tarnybos vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nebuvo įgyvendintas ir tai negali būti esminiu procedūriniu pažeidimu.

VII.

26.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilnai, bei priteisti iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareiškėjo naudai visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

27.  Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant:

27.1.    Pirmosios instancijos teismo sprendime iš esmės pakartojama Išvados argumentai, jie dėstyti ir atsakovo bei Departamento atsiliepimuose, tačiau nėra nurodoma, kaip konkrečiai pareiškėjo veiksmuose galėjo pasireikšti teisės aktų reikalavimų pažeidimai. Išvadoje nenustatyti ir jokie kartu su pareiškėju buvusių advokato G. D. ir (duomenys neskelbtini) direktorės K. G. neteisėti veiksmai, be to, nekelia abejonių, kad įvykio metu nuosavybės teisės į vilą priklausė įmonei (duomenys neskelbtini).

27.2.    Pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta faktinių aplinkybių neatitinkanti išvada dėl pareiškėjo ir D. Ž. vykimo į (duomenys neskelbtini) tikslo (užtikrinti privačia praktika besiverčiančio advokato, neturinčio teisės legaliai veikti (duomenys neskelbtini), apsaugą), kadangi ir pareiškėjas ir D. Ž. į Vilą pateko atsitiktinai. Pirmosios instancijos teismo konstatavimas, kad pareiškėjas žinojo apie advokato profesinį tikslą nepatvirtina, kad apie advokato G. D. profesinį tikslą pareiškėjas žinojo iki kelionės į (duomenys neskelbtini) ar, kad vyko būtent tuo tikslu.

27.3.    Pareiškėjas teigia, jog teismo išvada, kad už lėktuvo bilietus mokėjo G. D., nepatvirtina, kad pareiškėjas gavo kokią nors turtinę naudą iš G. D. ar vyko atstovauti jo, kaip advokato, interesams, ir pažymi, jog už bilietus kiekvienas keleivis mokėjo savarankiškai, bet jie buvo perkami bendrai dėl patogumo. Pareiškėjas pabrėžia atostogauti kartu su advokatu vykęs kaip senas pažįstamas, o ne dėl advokato siektų interesų užtikrinimo, ir toks elgesys niekaip neprasilenkia su policijos pareigūnui keliamais reikalavimais, tarnybos principais, bendraisiais etikos ar kitais reikalavimais ir jų nepažeidžia, nežemina policijos įstaigos autoriteto.

27.4.    Nors pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad tikrinimo metu negauta neginčijamų duomenų, patvirtinančių dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnyje nurodytas aplinkybes apie vilos šturmą bei D. Ž., G. S. ir jų lydimų asmenų patekimą į vilą jėga (išlaužus spyną), ar kad G. S. ir D. Ž., ten būdami, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ar policijos pareigūno statusu, tačiau sprendime taip pat konstatavo, kad pareigūnų neteisėtų veiksmų, dėl kurių buvo iškviesta policija, paviešinimas menkina policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų prestižą, formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į policijos veiklą, policijos pareigūno statusą, jo įgaliojimų ribas, o į policijos pareigūnus – kaip į neprincipingus, nepaisančius įstatymų reikalavimų, galinčią tenkinti kiekvieno asmens, nors nepagrįstus ir neteisėtus, pageidavimus. Nei Išvadoje, nei bylos nagrinėjimo teismuose metu atsakovas negalėjo nurodyti, kokius minimus neteisėtus veiksmus pareiškėjas atliko būdamas Viloje su asmenimis, kurie turėjo teisę ten būti ( įmonės (duomenys neskelbtini) direktores K. G.).

27.5.    Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės neanalizavo visų reikšmingų pareiškėjo ir liudytojo D. Ž. parodymų bei paaiškinimų, sprendime rėmėsi tik atsakovui ir trečiajam asmeniui palankiomis aplinkybėmis, nors pareiškėjo ir D. Ž. parodymų nuoseklumas aiškiai matomas tiek iš šioje byloje esančių duomenų, tiek iš Vilniaus apygardos administracinio teismo bylos pagal D. Ž. skundą.

27.6.    Trečiasis asmuo bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog žiniasklaidoje pateikta informacija apie neva neteisėtus pareigūnų veiksmus neatitiko tikrovės, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas ar D. Ž. galėjo sukelti pareigūno vardo ar statuso menkinimą ir neigiamą visuomenės nuomonę, o Išvadoje pateiktas priešingas vertinimas yra visiškai neobjektyvus, deklaratyvus ir nepagrįstas.

27.7.    Pareiškėjas Viloje buvo jos savininko – bendrovės (duomenys neskelbtini) direktorės K. G. leidimu ir ji dėl to neprieštaravo, o patalpose neteisėtai buvo būtent kiti asmenys (K. Č., R. A.), todėl pareiškėjo buvimas Viloje negali būti vertinamas kaip teisės aktų neatitinkantis elgesys, kaip kad konstatuota skundžiamame teismo sprendime. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ar D. Ž. nevykdė ar ignoravo vietos policijos pareigūnų tariamus reikalavimus palikti Vilos teritoriją.

27.8.    Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neleistinai rėmėsi išimtinai deklaratyviais teiginiais, prielaidomis ir spėjimais, kad pareiškėjas, būdamas Viloje, elgėsi neteisėtai, ir suprato tokį savo elgesio pobūdį. Byloje nėra jokių duomenų, kad K. G. ar G. D. būtų davęs pareiškėjui ar D. Ž. kokius nors nurodymus ir / ar jie būtų tuos nurodymus vykdę, nei Išvadoje, nei teismo sprendime nenustatyta, kad pareiškėjas Viloje būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų atskleisti savo pareigūno statusą ar, kad jo pareigūno statusas būtų buvęs atskleistas kitiems, tuo metu Viloje buvusiems asmenims, ar kad kiti Viloje buvę asmenys būtų atpažinę pareiškėją kaip policijos pareigūną ar aukšto rango policijos pareigūną. Pareiškėjas Viloje buvo kartu su teisėta savininke, jokiuose pokalbiuose su Viloje buvusiais asmenimis nedalyvavo, todėl nėra suprantama, kodėl teismo sprendime toks pareiškėjo elgesys įvertintas kaip netinkamas.

27.9.    Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, neobjektyviai, rėmėsi išankstiniu neigiamu nusistatymu prieš pareiškėją, atsakovo ir trečiojo asmens deklaratyviomis interpretacijomis, o ne objektyviais bylos duomenimis (ar jų nebuvimu), aplinkybes nustatinėjo iš prielaidų, spėjimų ir logikos klaidų.

27.10.  Pareiškėjo pažeidimas, padarytas (duomenys neskelbtini) grindžiamas tik Vilos patalpose buvusių K. Č. ir R. A. paaiškinimais, nors nenurodyta, kaip gauti šie paaiškinimai, nenustatyta juos elektroniniu paštu teikusių asmenų tapatybė, ir kt., todėl šių asmenų paaiškinimai, ir rašytinių duomenų, kuriuose minėti paaiškinimai fiksuoti, pateikimas turėjo būti vertinami kritiškai.

27.11.  Iš liudytojos E. B. parodymų akivaizdu, kad joks išsamus ir nešališkas tyrimas dėl pareiškėjo nebuvo atliktas, tyrimą atlikusi pareigūnė rėmėsi nepatikrintais šaltiniais, žiniasklaidoje pasirodžiusia informacija, kurios ji taip pat nepatikrino. Byloje liko nepašalinti prieštaravimai dėl Viloje įvykio metu buvusių asmenų (nepilnamečio vaiko), apsaugos iškvietimo ir kt., šios aplinkybės nebuvo tiriamos, ir kelia abejonių dėl patikimumo. Negalima teigti, kad Išvadoje nurodomi asmenų paaiškinimai yra tinkamai, teisėtai ir leistinai surinkti įrodymai, kurie galėtų turėti teisinę reikšmę tarnybinio patikrinimo metu, todėl jais grindžiama Išvada negali būti laikoma teisėta.

27.12.  Pirmosios instancijos teismas netyrė pareiškėjo argumentų dėl įrodymų netinkamumo ir neleistinumo, t. y. tinkamai neįvertino bylos įrodymų, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles.

27.13.  Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nenustatė jokių priežasčių nesivadovauti pareiškėjo paaiškinimais, tačiau pareiškėjo parodymų ir paaiškinimų iš esmės neanalizavo ir nevertino (selektyviai vertino tik tam tikras iš konteksto paimtas pareiškėjo parodymų ištrauktas, palankias atsakovui). Pareiškėjo paaiškinimai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas iš Vilos išvyko ne dėl to, kad pareikalavo (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai, bet dėl to, kad G. D. ir K. G. nusprendė važiuoti į policiją rašyti pareiškimo, o pareiškėjas, D. Ž. ir G. D. buvo atvykę vienu automobiliu. Aplinkybes, jog pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) vyko poilsiniais tikslais, jokių advokato pavedimų ar apsaugos funkcijų nevykdė, su atvykusiais (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnais pareiškėjas nebendravo ir neturėjo jokio kontakto, Viloje neteisėtai buvo apsistoję kiti asmenys (kas nustatyta teismo sprendimu) byloje nuosekliai paliudijo ir pats G. D., liudydamas teismo posėdyje. Pirmą kartą bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad pradiniai kaltinimai pareiškėjui ir D. Ž. (įsilaužus i vila jėga, derinus iš anksto kartu veiksmus ir pan.) nepasitvirtino. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino K. G. paaiškinimų, dėl jų nepasisakė.

27.14.  Byloje neįrodyta, kad pareiškėjas siekė gerų ryšių su advokatu, nenurodyti tokio tikslo motyvai, Išvadoje nėra pateiktų argumentų dėl pareiškėjo galimo savavaldžiavimo (pagal Administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnio nuostatas), pareiškėjo atžvilgiu dėl tokių ar kitokių veiksmų ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas.

27.15.  Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, jog pareiškėjui ir D. Ž. vykstant į (duomenys neskelbtini) buvo siekiama užtikrinti advokato, neva neturinčio teisės legaliai veikti (duomenys neskelbtini), apsaugą, yra neteisingas ir neatitinka tikrovės.

27.16.  Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytas aplinkybes dėl Išvados nepagrįstumo, kurių nepaneigė atsakovo ir trečiojo asmens teismui teikti atsiliepimai ir paaiškinimai, taip pat aplinkybes dėl žiniasklaidos priemonėse pateiktos informacijos neteisingumo, jos nepagrįsto vertinimo Išvadoje, taip pat aplinkybes dėl nusižengimo sudėties (pasekmių, kaltės formos), aktualios teismų praktikos, kitų Išvados trūkumų. Pareiškėjo teigimu, Išvadoje ir Įsakyme nepateikti pakankami motyvai, nenurodyti jokie objektyvūs duomenys (faktai) ar teisės aktų normos, kuriais remiantis pareiškėjas pripažintas pažeminęs pareigūno vardą, skundžiamas atsakovo Įsakymas laikytinas neatitinkančiu viešojo administravimo subjekto priimamam individualiam administraciniam aktui keliamų VAĮ reikalavimų, taip pat neatitinkantis susijusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

27.17.  Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ  reikalavimus dėl įrodymų tyrimo, teismo sprendimo motyvavimo, nes visapusiškai ir objektyviai neištyrė bylos aplinkybių, teismo pateiktas įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, įstatymu, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas tinkamai nemotyvavo savo sprendimo išvadų.

28.       Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka. Atsakovas iš esmės pakartojo pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo argumentus, papildomai nurodydamas:

28.1.    Atsakovas nesutinka, kad Išvadoje nenustatyti pareiškėjo bei su juo buvusių D. Ž., advokato G. D. ir „Ralkarpis SL“ direktorės K. G. neteisėti veiksmai, ir pažymi, jog vidaus tarnybos pareigūno veiksmų įvertinimas pareigūno vardo pažeminimu nepriklauso nuo to, ar jis buvo patrauktas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Pareigūno vardo pažeminimas, kai pareigūno kaltas veikimas ar neveikimas yra nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, visais atvejais nesudaro tarnybinio nusižengimo, pareigūno vardo pažeminimas nėra laikomas tarnybiniu nusižengimu, o atleidimas šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda.

28.2.    Nors pareigūno vardo pažeminimas gali būti konstatuotas nenustačius neteisėtų pareigūno veiksmų, tačiau minimu atveju Išvadoje buvo nustatyti pareiškėjo padaryti Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, Etikos kodekso7.1, 7.2. ir 8 papunkčių pažeidimai.

28.3.    Atsakovas pakartoja atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl Išvadoje nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas privalėjo savo elgesiu būti nepriekaištingas ir pavyzdžiu kitiems asmenims, tačiau Išvadoje nurodytais savo veiksmais pareiškėjas visiškai neatitiko visuomenėje galiojančių moralės nuostatų, o tuo labiau visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš pareigūnų.

28.4.    Atsakovas nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas neištaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartimis šioje byloje nagrinėjamų trūkumų, bylą išnagrinėjo šališkai, neobjektyviai, rėmėsi išankstiniu neigiamu nusistatymu prieš pareiškėją, o ne objektyviais bylos duomenimis (ar jų nebuvimu), bylos aplinkybes nustatinėjo iš prielaidų, spėjimų ir logikos klaidų, sprendimo motyvus iš esmės perrašė iš Išvados, ir pažymi, jog pareigūno vardo pažeminimas buvo nustatytas vertinant įrodymus pagal ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, pirmosios instancijos teismas jų laikėsi.

28.5.    Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas pripažįsta beveik visas faktines bylos aplinkybes, tik jas subjektyviai vertina išskirtinai savo naudai (dėl bilietų pirkimo, dėl kelionės tikslo, ir kt.).

28.6.    Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, jog teismo sprendimas yra be motyvų, ar kad nurodytieji motyvai yra nepakankami. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus.

28.7.    Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo išreikštų abejonių dėl rašytinių duomenų, kuriuose fiksuoti liudytojų K. Č. ir R. A. paaiškinimai, legalumo ir surinkimo teisėtumo, jų įrodomosios galios, pažymi, jog pagal Lietuvos A. T. praktiką elektroniniai laiškai, juolab jeigu juose pateiktą informaciją patvirtina ir kiti byloje pateikti įrodymai, yra tinkama įrodinėjimo priemonė, o nagrinėjamu atveju liudytojų paaiškinimuose nurodytas aplinkybes patvirtino ir pats pareiškėjas.

29.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas pateiktame atsiliepime nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Trečiojo asmens atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime, papildomai nurodant:

29.1.    Byloje nėra ginčo dėl bylai reikšmingų esminių faktinių aplinkybių (dėl pareiškėjo vykimo į (duomenys neskelbtini) salą, kartu su kitu pareigūnu D. Ž. ir advokatu G. D., turėjusiu vykdyti profesinį pavedimą šioje saloje esančioje Viloje, pareiškėjo buvimo toje Viloje, buvimo trukmę, policijos atvykimo jam ten būnant ir pan.), bet skiriasi tik šalių teikiama pozicija dėl faktinių aplinkybių vertinimo Statuto 2 straipsnio 4 dalies ir 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto aspektu bei dėl pareigūno veiksmų (veikimo ar neveikimo) subjektyviosios pusės.

29.2.    Pareiškėjo argumentai, kad tarnybinio patikrinimo išvada grindžiama tik Vilos patalpose buvusių K. Č. ir R. A. paaiškinimais yra nepagrįsti ir atmestini, be to, iš Išvados aišku, kaip buvo gauti minimų asmenų liudijimai, jų patikimumas nekelia abejonių.

29.3.    Atmestini ir pareiškėjo argumentai, jog, tarnybinio patikrinimo metu nenustačius pareiškėjo patekimo į Vilą jėga ar kitais neteisėtais būdais ir priemonėmis (nesant teisinio ar kito teisėto pagrindo) arba piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar policijos pareigūno statusu, išvada dėl pareigūno vardo pažeminimo negalima, kadangi teisės aktai nustato pareigūnams aukštesnius drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė.

29.4.    Nesutiktina su pareiškėjo argumentais dėl sprendimo neteisėtumo tuo pagrindu, kad atsakovui apie aptariamą išvyką jau buvo žinoma anksčiau nei informacija pasirodė žiniasklaidoje. Policijos departamentas bylos nagrinėjimo metu yra teikęs paaiškinimą, kad Policijos departamente iš tikrųjų buvo gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie galimą įsilaužimą, kuriame dalyvavo policijos pareigūnai, tačiau, šią informaciją patikrinus, duomenų apie (duomenys neskelbtini) pradėtus tyrimus negauta. Atitinkamai dėl to pradėti tyrimą (tarnybinį patikrinimą) nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Tačiau toks pagrindas atsirado ir tyrimas (tarnybinis patikrinimas) turėjo būti pradėtas informacijai pasirodžius visuomenės informavimo priemonėse.

29.5.    Nepagrįstas ir atmestinas pareiškėjo argumentas, jog tarnybinio patikrinimo išvada neatitinka reikalavimų ir dėl to laikytina neteisėta, kadangi Išvadoje nurodyti tik apibendrinti ir deklaratyvūs teiginiai apie pažeistus tarnybos ir etikos principus, tačiau taip ir nenurodyta, kokia konkrečiai veika, žeminanti pareigūno vardą, buvo padaryta ir kokio teisės akto straipsnis, jo dalis, punktas ar papunktis pažeisti. Tarnybinio patikrinimo išvadoje aiškiai pasisakyta, kad pareigūnas, be kita ko, nusižengė Etikos kodekse nustatytiems principams. Tokiu būdu aiškiai atskleista, kad nustatytas pareigūno kaltas veikimas ir (ar) neveikimas įvertintas būtent šių moralinių orientyrų, kaip atitinkančių visuomenėje galiojančias moralės nuostatas bei visuomenės teisėtus lūkesčius, laikymosi kontekste. Remiantis aktualia teismų praktika, pripažintina, kad aptarta tarnybinio patikrinimo išvados motyvuojamoji dalis atitinka išsamumo ir pakankamumo reikalavimus.

29.6.    Policijos departamento vertinimu, policijos pareigūnų patekimas į objektą, nesant aiškių pagrindų, buvimas jame, nors ir pasyvus, ir atsisakymas jį palikti, tuo tarpu G. D. ir K. G. aktyviai reikalaujant, kad Viloje buvę asmenys išsikraustytų, dėl pagrįstų ir suprantamų priežasčių kėlė ten esantiems asmenims abejonių dėl nepageidaujamų asmenų ketinimų bei nusiteikimo ir atitinkamai baimę, nesaugumo jausmą. Policijos departamento nuomone, pareiškėjo argumentai, jog patalpose buvusių K. Č. ir R. A. paaiškinimai negali būti vertinami, kadangi jie Viloje buvo galimai neteisėtai, yra atmestini, kadangi minėta aplinkybė nepaneigtų išdėstyto pareiškėjo veiksmų vertinimo, priešingai, tai tik galėtų sustiprinti išvadą, kad pareiškėjo vykdyta advokato palyda ne be pagrindo kėlė jiems grėsmės jausmą. Policijos departamentas laikosi pozicijos, kad toks pareigūno pasyviai agresyvus elgesys tinkamai įvertintas kaip prasilenkiantis su pareigūnams keliamais moraliniais orientyrais, priešingas Policijos įstatyme ir Etikos kodekse įtvirtintiems pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo ir pavyzdingumo principams bei Etikos kodekse nustatytai pareigai saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto.

29.7.    Nors preziumuotina teisėta įmonės atstovė K. G. įmonės vardu įgaliojo advokatą G. D. profesinio atstovavimo pagrindu atlikti tam tikrus veiksmus (turto apžiūrą ar pan.), toks įgaliojimas buvo suteiktas konkrečiai advokatui, o ne kartu vykusiems pareigūnams, tarp jų G. S.. Pareigūnai, tarp jų G. S., vertinant jų ilgametę patirtį policijoje ir užimamas pareigas, privalėjo suvokti, kad jie aptariamoje situacijoje apskritai neturi ir negali turėti jokių įgaliojimų veikti kažkieno interesais, kad jų ir advokato G. D. ir (ar) įmonės atstovės K. G. nesieja ir negali sieti jokie formalūs pavedimo santykiai, todėl, padėdami advokatui G. D. ir (ar) įmonės atstovei K. G. vykdyti jų pavedimus, patys neturėdami aiškaus ir oficialaus buvimo patalpose pagrindo, jie rizikuoja nusižengti teisės aktų reikalavimams. Be to, atsižvelgiant į tai, kad dėl objekto, į kurį buvo patekta, nuosavybės ir kitų valdymo teisių vyksta teisminiai ginčai, bei į tai, kad apie šiuos ginčus, sprendžiant iš gautų paaiškinimų, pareigūnui buvo (turėjo būti) žinoma, jis galėjo ir turėjo suabejoti taip pat ir jų lydimų asmenų veiksmų oficialumu ir teisėtumu, suprasti, kad jų veiksmai gali būti pripažinti savivaldžiavimu ar sudaryti savivaldžiavimo įspūdį. Juo labiau, pareigūnas privalėjo suvokti, kad jo atsisakymas vykdyti vietos pareigūnų nurodymus nėra suderinamas su teisėtu ar bent jau etišku ir moraliu elgesiu, kuris yra privalomas kiekvienam policijos pareigūnui.

29.8.    Po tarnybinio patikrinimo Policijos departamente gauta (duomenys neskelbtini) Provincijos teismo antrojo skyriaus nutartis liudija, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje pateiktas pareigūnų veiksmų vertinimas tuo aspektu, kad jų veiksmai bet kuriuo atveju visuomenėje galėjo sukelti mažiausiai savivaldžiavimo, tai yra neteisėtos veikos, įspūdį, yra pagrįstas.

29.9.    Byloje yra akivaizdžiai įrodyta, kad Viloje, kurioje buvo pareiškėjas, įvyko konfliktas, buvo kviesta ir atvykusi policija, kad visa tai truko pakankamai ilgai. Tai nustatyta remiantis visuomenės informavimo priemonėje paskelbtu straipsniu (jame paskelbta informacija nėra paneigta, todėl preziumuotina, kad ji yra teisinga), taip pat įvykyje dalyvavusių asmenų, t. y. K. G., K. Č., R. A., G. D., D. Ž., paties pareiškėjo G. S. paaiškinimais ir (ar) parodymais.

29.10.  Nustatyti pareiškėjo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip akivaizdžiai žeminantys pareigūno vardą, todėl atleidimas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, o nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Tvarkos aprašo 27 punkto pagrindu, pripažinimas, kad pareiškėjas G. S. pažemino pareigūno vardą, yra imperatyvi šiuose teisės aktuose numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis. Kadangi pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, o ne tarnybinė nuobauda, todėl nei ankstesnė pareigūno tarnyba, nei jos trukmė, nei kitiems pareigūnams taikytos skirtingos tarnybinės nuobaudos šios pasekmės taikymui negali turėti įtakos. Atsakovui nustačius, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, jo pripažinimas pažeminusiu pareigūno vardą buvo vienintelė teisės aktuose numatyta teisinė priemonė, kurią nagrinėjamu atveju atsakovas privalėjo taikyti.

29.11.  Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neanalizavo visų reikšmingų pareiškėjo G. S. bei jo kolegos D. Ž. parodymų bei paaiškinimų, sprendime rėmėsi tik atsakovui palankiomis aplinkybėmis, nors tariamas pareiškėjo ir D. Ž. parodymų nuoseklumas aiškiai matomas tiek iš šioje byloje esančių duomenų, tiek iš Vilniaus apygardos administracinio teismo bylos pagal D. Ž. skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VIII.

30.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2020 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. 20-TE-296 „Dėl G. S. veiksmų įvertinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

31.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog Išvadoje yra nustatyti pareiškėjo atlikti neteisėti veiksmai, kaltė, kilusios pasekmės, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir pasekmių, todėl skundžiamu Įsakymu pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.

32.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, neobjektyviai, rėmėsi išankstiniu neigiamu nusistatymu prieš pareiškėją, atsakovo ir trečiojo asmens deklaratyviomis interpretacijomis, o ne objektyviais bylos duomenimis (ar jų nebuvimu), aplinkybes nustatinėjo iš prielaidų, spėjimų ir logikos klaidų, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl jų nepasisakė, teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

33.  Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai ar aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

34.  Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos policijos įstatymas, Statutas, Tvarkos aprašas bei Etikos kodeksas.

35.  Policijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Statutu, šiuo ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad policijos veikla grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, politinio neutralumo, veiklos viešumo ir konfidencialumo derinimo, tarnybinio pavaldumo, subsidiarumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais.

36.  Statuto 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti.

37.  Statuto 2 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad pareigūno vardo pažeminimas – pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituojanti. Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą.

38.  Pagal Etikos kodekso 5 punktą, policijos darbuotojų veiklos ir profesinė etika grindžiama šiais veiklos ir elgesio principais: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, atsakomybės, lojalumo, nesavanaudiškumo, sąžiningumo, nešališkumo, padorumo, politinio neutralumo, pavyzdingumo, viešumo ir skaidrumo. Valstybės tarnautojų (išskyrus statutinių) veiklos ir tarnybinės etikos principai taip pat yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal šio kodekso 6.8–6.9 punktus, policijos darbuotojas, vadovaudamasis minėtais veiklos ir elgesio principais, privalo nepiktnaudžiauti policijos pareigūno ar kito policijos darbuotojo statusu, nenaudoti jo asmeniniams interesams, tarnybinį ar darbo pažymėjimą naudoti tik vykdant tarnybines (darbo) pareigas teisės aktų nustatyta tvarka, bei netoleruoti kolegų daromų teisės pažeidimų ir elgesio, nesuderinamo su šio Kodekso ar kitų teisės aktų reikalavimais, apie sprendimus, kurie prieštarauja teisės aktams, pranešti tiesioginiam vadovui arba kitiems kompetentingiems subjektams. Šio kodekso 7.1–7.2 punktuose nustatyta, kad policijos darbuotojas, laikydamasis aptartų nuostatų, taip pat nuostatų, kurios nėra įsakmiai įvardytos, tačiau konkrečioje situacijoje pagal visuotinai priimtinas elgesio normas turėtų būti pasirenkamos kaip teisingo ir etiško elgesio modelis, turi vadovautis šiais moraliniais orientyrais: saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno, valstybės tarnautojo ar kito policijos darbuotojo statuso ir policijos autoriteto; visada atminti, kad savo elgesiu ir veiksmais jis rodo pavyzdį ir kad pagal jo elgesį bei įvaizdį sprendžiama apie visą policijos sistemą, jos pareigūnus ir kitus darbuotojus. Pagal šio kodekso 8 punktą, laikytis šio kodekso nuostatų yra kiekvieno policijos darbuotojo pareiga ir garbės reikalas.

39.  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, (pagal šiuo metu galiojančią Statuto redakciją – 72 straipsnio 1 dalies 7 punktas) yra konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl, šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016). Teisės aktai, be kita ko, nustato pareigūnams aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5358-1062/2018; 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3361-968/2021).

40.  Lietuvos Respublikos Konstitucijos 141 straipsnis, kuriame, be kita ko, nustatyti ir statutinių pareigūnų veiklos ribojimai, suponuoja tai, kad statutinių valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla šie jai būdingi bruožai: specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia (be kita ko) ypatingas tarnybos atlikimo režimas (inter alia tarnybos pareigų vykdymo, tarnybos laiko, tarnybinės subordinacijos ypatumai, pareigūnų karjerą ir vietą statutinių santykių hierarchijoje žyminčių specialių tarnybinių laipsnių (rangų) sistema, tarnybinės (drausminės) atsakomybės specifika), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą). Taigi, akivaizdu, kad vidaus tarnybos sistemos įstaigų funkcijos yra susijusios su valstybės ir visuomenės saugumui svarbiomis sritimis (valstybės sienos apsauga ir kontrole, viešosios tvarkos užtikrinimu, nusikaltimų tyrimu, valstybės paslapčių apsauga ir pan.), jų pareigūnams suteikti specifiniai ir platūs įgaliojimai net ir jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Todėl yra konstituciškai pagrįstas įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo keliami itin aukšti reikalavimai asmenims, einantiems pareigas vidaus tarnybos sistemoje ar į jas pretenduojantiems, o viešasis interesas šiuo atveju laikytinas prioritetiniu.

41.  Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2020 m. vasario 4 d. Policijos departamento Imuniteto valdybai buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą dėl (duomenys neskelbtini) dienraščio „Lietuvos rytas“ interneto svetainės straipsnyje „(duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos apie galimai neteisėtus dviejų policijos pareigūnų (tarp jų – ir pareiškėjo) veiksmus privačioje viloje, esančioje (duomenys neskelbtini), t. y dėl to, kad 2019 m. liepos 21 d. pareiškėjas kartu su advokatu G. D., atstovaujančiu kliento interesus, ir D. Ž. nuvyko į(duomenys neskelbtini), kur bandė perimti verslininkui R. K. priklausančią vilą: jėga (išlaužus spyną) įsibrovė į vidų ir reikalavo, kad ten buvę poilsiautojai išsikraustytų. Pareiškėjui įteiktame 2020 m. vasario 7 d. pranešime dėl tarnybinio nusižengimo, be minėtų įvykio aplinkybių, taip pat buvo nurodyta, kad tokie pareiškėjo veiksmai (dėl kurių į vilą buvo iškviesti (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai, o dėl įsilaužimo pradėtas tyrimas) akivaizdžiai prieštaravo bendriesiems policijos veiklos principams, įtvirtintiems Policijos įstatyme, taip pat Policijos darbuotojų etikos kodekse numatytiems policijos pareigūnų elgesiui keliamiems reikalavimams, o tokį elgesį paviešinus visuomenės informavimo priemonėms buvo sumenkintas policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų prestižas visuomenėje ir pakenkta policijos autoritetui.

42.  Atlikus tarnybinį patikrinimą, 2020 m. balandžio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-IS-4 buvo konstatuoti neteisėti pareiškėjo veiksmai: pareiškėjo vykimas į kitą šalį ne atostogų, o turint aiškų tikslą užtikrinti privačia praktika besiverčiančio advokato apsaugą, ir buvimas, nors ir pasyvus, Viloje, G. D. ir K. G. reikalaujant, kad poilsiautojai išsikraustytų, vienareikšmiškai vertintinas kaip veikimas kitų asmenų, šiuo atveju advokato ir jį įgaliojusios atstovauti bendrovės (duomenys neskelbtini) interesais. Tokiais savo veiksmais, taip pat savo buvimu Viloje keliant baimės ir nesaugumo jausmą ten tuo metu gyvenusiems (buvusiems) asmenims, taip pat į Vilą iškviestų vietos policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų palikti vilos teritoriją ignoravimu, trukusiu apie 2-3 val., G. S., veikė priešingai Policijos įstatyme (3 str. 1 d., 4 str. 2 d.) ir Etikos kodekse (5 p.) įtvirtintiems pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo ir pavyzdingumo principams bei Etikos kodekse (6.8, 6.9, 7.1, 7.2, 8 p.) nustatytai pareigai saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto. Išvadoje taip pat buvo nustatyta pareiškėjo kaltė – tyčia, nes G. S., būdamas policijos pareigūnas, kuris, prieš pradėdami eiti pareigas, prisiekė šventai atlikti savo pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir valstybei, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui, anksčiau įvardintus neteisėtus veiksmus atliko tyčia, nes dėl savo vadovo statuso, teisinio reglamentavimo išmanymo ir tarnybinės patirties suprato savo veikos žalingumą (neturėdami pavedimo atlikti Viloje kokius nors veiksmus, ir veikti kažkieno kito (advokato) interesais jam padėdamas), nusižengė teisės aktų reikalavimams, ir numatė galimus padarinius. Išvadoje konstatuotos pareiškėjo neteisėtų veiksmų sukeltos pasekmės: pareiškėjas akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, sugriovė pasitikėjimą statutine įstaiga ir ją sukompromitavo, t. y. pažemino pareigūno vardą, kadangi pareiškėjo, tuo metu ėjusio aukštas pareigas policijoje, neteisėtų veiksmų, dėl kurių į Vilą buvo iškviesti (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai, paviešinimas visuomenės informavimo priemonėse (dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir TV3 televizijos laidoje „Prieš srovę“) menkina policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų prestižą, formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į policijos veiklą, policijos pareigūno statusą, jo įgaliojimų ribas, o policijos pareigūnus kaip neprincipingus, nepaisančius įstatymų reikalavimų, galinčią tenkinti kiekvieno asmens, nors nepagrįstus ir neteisėtus, pageidavimus.

43.       Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybę, kad D. Ž. ir pareiškėjas G. S. vyko į (duomenys neskelbtini), bei kartu su advokatu G. D. 2019 m. liepos 22 d. buvo Viloje advokatui vykdant pavedimą, ir jam padėjo (užtikrino jo saugumą), atsakovas padarė įvertinęs tarnybinio patikrinimo metu gautus K. Č., R. A. paaiškinimus, kuriuose buvo nurodyta, kad kartu su advokatu G. D. ir Įmonės atstove K. G. Viloje kartu buvę D. Ž. ir G. S. atrodė grėsmingai, ir šalia jų minėti asmenys nesijautė saugiai; taip pat K. G. paaiškinimą, jog į Vilą atvykęs advokatas G. D., baimindamasis dėl savo saugumo, paprašė kartu su juo pabūti du fizinius asmenis (D. Ž. ir G. S.), bei D. Ž. tarnybinio patikrinimo metu duotus paaiškinimus, jog ginčo įvykio metu Vila buvo užimta (užgrobta) asmenų, kurie nėra susiję su Įmone, todėl advokatas, bijodamas dėl savo saugumo, paprašė pabūti kartu su juo patekus į Vilą. Išvadoje taip pat buvo įvertintas Policijos veiksmų protokolas (ataskaitos Nr. 2019-004897-00001161), kuriame nurodyta, kad: „(duomenys neskelbtini), 2019 metų liepos 22 dieną, 13:55 valandą, Civilinės Gvardijos pareigūnai <...> šiandien, 13:15 valandą, <...> gavo iškvietimą iš (duomenys neskelbtini) Civilinės Gvardijos posto nuvykti į (duomenys neskelbtini), dėl suveikusios signalizacijos“, bei užfiksuota, kad Viloje buvo keturi asmenys, tarp jų – ir D. Ž. bei G. S..

Dėl patekimo į Vilą teisėtumo

44.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyti Įmonės atstovės K. G. ir advokato G. D. neteisėti veiksmai, ir tai leidžia daryti išvadą, jog kartu su jais Viloje buvę pareiškėjas ir D. Ž. taip pat neatliko jokių neteisėtų veiksmų, pastate buvo teisėtai.

45.       Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, jog G. D. ir K. G. buvimo Viloje 2019 m. liepos 22 d. ir jų atliktų veiksmų teisėtumas / neteisėtumas nebuvo pareiškėjo tarnybinio patikrinimo objektas, kadangi Išvadoje buvo vertinami pareiškėjo ir D. Ž. veiksmai. Be to, byloje esanti medžiaga neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados dėl Įmonės atstovės K. G. ir advokato G. D. buvimo Viloje ir jų vykdytų veiksmų teisėtumo.

46.       Byloje esantis Europol 2020 m. sausio 14 d. atsakymas Nr. 1521421-1-3 „Dėl prašymo pateikti su įvykiu susijusią informaciją“ patvirtina, jog dėl neteisėto buvimo Viloje 2019 m. liepos 22 d. į (duomenys neskelbtini) policiją kreipėsi ir K. G. (Įmokės atstovė), ir K. Č., o dėl šių aplinkybių vyksta civilinis ginčas, t. y. minėta pažyma nepatvirtino kurios nors iš suinteresuotų šalių neginčijamos teisės būti Viloje. Be to, į bylą atsakovo pateikta (duomenys neskelbtini) provincijos teismo antrojo skyriaus 2020 m. kovo 26 d. nutartis, priimta išnagrinėjus K. Č. apeliaciją dėl atitinkamos ikiteisminio tyrimo teismo nutarties nutraukti bylą, kurioje paminėtos ginčo aplinkybės („2019 metų liepos 22 d. , kai apeliacijos teikėja buvo minėtame būste, ten atvyko keli asmenys, kuriems ji atsisakė atidaryti duris, ir tuo metu „Mundollave“ spynų meistrų įmonės šaltkalvis pakeitė įėjimo į nekilnojamąjį turtą spyną ir minėti asmenys įėjo ten per prievartą, su jais buvęs lietuvis advokatas pareiškė, kad apeliacijos teikėja ir jos draugas turi palikti būstą per mažiau nei dvi valandas. Atvykus policijos pareigūnams, pavyko pasiekti, kad šie asmenys paliktų gyvenamąją vietą“), bei konstatuota, kad „nors ir įmonės RAPKARIS S.L.U. teisė į nekilnojamąjį turtą, kuris yra ginčo objektas, yra įrodyta, įsilaužimas per prievartą į nekilnojamąjį turtą ar grasinimai ieškovei, siekiant, kad ji paliktų šį turtą, be teismo sprendimo, kuriuo būtų užbaigiamos šiuo metu nagrinėjamos bylos, yra priskirtini prie minėtų nusikalstamų veikų požymių“.

47.       Atsižvelgiant į paminėtus dokumentus ir kitus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad ginčo metu Viloje buvusių asmenų (A. K. advokatės, K. Č.) bei (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnų siūlymas palikti Vilos teritoriją (nors adresuotas ne konkrečiai pareiškėjui ar D. Ž., bet advokatui G. D. ir Įmonės atstovei K. G.) negali būti vertinamas kaip neteisėtas reikalavimas, o pareiškėjo ir D. Ž. buvimas Viloje, kai advokato G. D. ir kartu su juo buvusių asmenų (taigi – ir pareiškėjo) buvo prašoma ją palikti – kaip teisėtas buvimas Viloje. Pažymėtina, jog advokatas G. D. 2022 m. birželio 15 d. vykusio teismo posėdžio metu patvirtino, kad ginčas dėl asmenų neteisėto buvimo Viloje buvo išspręstas vėliau, t. y. jau po 2019 m. liepos 22 d. vykusių ginčo įvykių, todėl nei Įmonės atstovė, nei advokatas ir jį lydėję asmenys (pareiškėjas ir D. Ž.) negalėjo kategoriškai tvirtinti, jog ginčo įvykio metu Viloje gyvenę asmenys buvo ją neteisėtai užėmę, o veiksmai siūlant jiems pasišalinti – teisėti.

48.       Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ir pareiškėjas ir D. Ž. paaiškino, kad į Vilą ėjo G. D., o ne K. G. pasiūlius, t. y. jų buvimas Viloje siejamas su advokato, kuris turėjo Viloje vykdyti pavedimą, o ne su K. G. buvimu, be to, atsižvelgiant į K. G. tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pateiktą 2019 m. liepos 19 d. pavedimą advokatui G. D. dėl Vilos apžiūros, kuriame advokatui buvo leidžiama pasitelkti fizinius asmenis, bei į K. G. paaiškinimą, jog advokatas G. D., baimindamasis dėl savo saugumo apžiūrint Vilą, paprašė kartu su juo pabūti du fizinius asmenis (pareiškėją ir D. Ž.), galima teigti, jog K. G. neprieštaravo pareiškėjo ir D. Ž. buvimui Viloje kartu su advokatu, žinodama jų tikrą buvimo Viloje tikslą (teikti apsaugą advokatui).

Dėl buvimo Viloje tikslo

49.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog Viloje jis atliko teisės aktams prieštaraujančius veiksmus (veikė advokato G. D. interesais, jam padėjo). Pažymėtina, jog byloje liudytoju apklaustas G. D. patvirtino, jog jis į (duomenys neskelbtini) vyko darbiniais reikalais, ne atostogauti, ir pasiūlė prie jo prisidėti D. Ž., kuris tą patį pasiūlė pareiškėjui. Teisėjų kolegija pažymi, jog D. Ž. tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pateiktame 2020 m. kovo 12 d. paaiškinime nurodė, jog jis žinojo advokato vykimo į (duomenys neskelbtini) tikslą (vykdyti Įmonės pavedimus, tarp jų – ir susijusius su galbūt neteisėtu Vilos užėmimu), bei paaiškino, kad Viloje buvo ir stebėjo, kad nebūtų užpultas advokatas G. D., nes advokatas D. Ž. paprašė būti kartu, kol jis bus Viloje, baimindamasis dėl savo saugumo. Nors D. Ž. 2020 m. lapkričio 9 d. vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad minimame paaiškinime dėl tarnybinio nusižengimo paminėtas detales dėl Vilos nuosavybės, dėl jos galimo užgrobimo sužinojo vėliau, tačiau jis patvirtino, jog paaiškinime nurodė tikrą buvusią situaciją, taigi, taip pat patvirtino ir aplinkybes dėl savo buvimo Viloje tikslo – stebėti, kad advokatas G. D. nebūtų užpultas. Teismo posėdžio metu D. Ž. taip pat patvirtino, jog pareiškėjas G. S. visą laiką buvo kartu su juo, ir darė tą patį, ką ir D. Ž. (kuris saugojo advokatą), taigi, patvirtino, kad pareiškėjas Viloje buvo tuo pačiu tikslu, kaip ir D. Ž.. Pažymėtina, jog minėtas aplinkybės patvirtino Departamentui K. G. pateiktas 2020 m. kovo 19 d. paaiškinimas, jog G. D., vykdamas į Vilą, paprašė kartu su juo būti su fizinius asmenis, bijodamas dėl savo saugumo; bei K. Č. 2020 m. vasario 12 d. paaiškinimas, kad su kartu su advokatu G. D. ir K. G. atvykę vyrai stovėjo prie durų, arba buvo prie advokato ir K. G., lyg jų apsauginiai, į bylą pateiktos įvykio nuotraukos, vaizdo įrašai ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje surinkti objektyvūs įrodymai pagrindžia pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytą išvadą, jog pareiškėjas ir D. Ž. į Vilą ėjo advokato G. D., kuriam pavedimu buvo suteikta teisė pasitelkti fizinę apsaugą, prašymu, kad užtikrinti jo apsaugą, t. y., kad jie Viloje buvo padėdami advokatui vykdyti pavedimą, nors neturėjo tam jokių teisėtų įgaliojimų.

50.  Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra reikšminga aplinkybė, kada pareiškėjas sužinojo apie tai, jog advokatas G. D. turi vykti į Vilą vykdyti pavedimo (ar prieš išvykdamas į (duomenys neskelbtini), ar jau pavedimo vykdymo dieną), nes tai nekeičia fakto, kad jis atvyko į Vilą pasiūlius (pakvietus) advokatui, ir buvo joje visą laiką, kol advokatas vykdė pavedimą, nepasitraukė nei atvykus K. Č. ir A. K. advokatei, nei policijos pareigūnams, kurie į Vilą atvykusiems asmenims siūlė palikti Vilą. Teisėjų kolegijos nuomone, Viloje esant įtemptai situacijai (dėl kurios abi ginčo šalys kvietė policiją, o ir G. D. teismo posėdžio metu patvirtino, jog situacija nebuvo maloni), pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, turėjo suprasti, jog ši situacija susiklostė būtent dėl jų (advokato G. D., K. G., paties pareiškėjo ir D. Ž.) atvykimo į Vilą, kurioje jau gyveno kiti žmonės (kaip minėta, jų buvimo Viloje teisėtumas tuo metu dar nebuvo nuginčytas), todėl, nenorėdamas būti siejamas su kuria nors iš ginčo šalių ir jų veiksmais (reikalavimais palikti Vilą), galėjo išsiaiškinti situaciją su advokatu G. D. ir pasišalinti iš Vilos, kol vyksta konfliktas, tačiau to nepadarė, t. y. neveikė taip, kaip tikimasi iš policijos pareigūnų net ir ne tarnybos metu.

Dėl neteisėtų veiksmų buvimo / nebuvimo

51.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atlikus pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą, nepasitvirtino pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjo ir D. Ž. patekimo į Vilą jėga (išlaužus spyną), taip pat dėl jų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar policijos pareigūno statusu, t. y. nebuvo nustatyti jų neteisėtas veikimas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais ir pažymi, jog net ir nenustačius minėtų pareiškėjo veiksmų, Išvados ir bylos medžiaga patvirtino, jog pareiškėjas, be teisėto tikslo ir pagrindo patekęs į Vilą ir ten būdamas, kilus konfliktui tarp dviejų suinteresuotų pusių dėl buvimo Viloje teisėtumo, į ginčą įsitraukus (duomenys neskelbtini) policijai, galėjo suprasti, kad jis į Vilą pateko be teisinio pagrindo (minėta, advokatas Viloje vykdė Įmonės pavedimą, pareiškėjas tokio pavedimo nebuvo gavęs), o matydamas, jog vyksta civilinis ginčas, įvertinti, kad jo buvimas vienoje iš konfliktuojančių pusių ginčo metu, tokiu būdu sudarant prielaidą dėl vienos iš ginčo šalių palaikymo ir dėl galimo interesų konflikto, neatitinka pareigūnams keliamų elgesio ir moralės reikalavimų, bei žemina pareigūno vardą.

52.  Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde neigia, jog jis į Vilą pateko ir joje buvo neteisėtai, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas ir D. Ž. nepagrindė savo teisėto buvimo Viloje priežasčių ir nenurodė jokio kito pagrįsto tikslo būti Viloje, kol advokatas vykdė pavedimą (iš Viloje buvusiems asmenims advokato įteikto rašto matyti, jog advokatas siekė iškraustyti Viloje tuo metu buvusius asmenis), todėl sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovas padarė pagrįstą išvadą dėl pareiškėjo ir D. Ž. buvimo Viloje tikslo – užtikrinti advokato G. D. saugumą, ir šių aplinkybių nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjas Viloje buvo leidus Įmonės atstovei K. G., kad būdamas Viloje neatliko jokių neteisėtų veiksmų, neviešino, jog yra policijos pareigūnas, nes pareiškėjo paaiškinimus paneigia kiti jau minėti tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinkti įrodymai.

Dėl kilusių pasekmių ir kaltės

53.  Apeliaciniame skunde teigiama, kad daugelis žiniasklaidoje nurodytos informacijos dėl netinkamo pareiškėjo ir D. Ž. elgesio tarnybinio patikrinimo metu nepasitvirtino, t. y. straipsnyje buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti, melaginga ir pareiškėją šmeižianti informacija, todėl tokia informacija negali būti laikoma akivaizdžiai žeminančia vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunančia pasitikėjimą vidaus reikalu įstaiga arba ją kompromituojančia. Pažymėtina, kad žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija yra iki šiol nepaneigta, be to, pareiškėjo teiginiai dėl informacijos nepatikimumo nepaneigia fakto, kad ir pareiškėjas ir D. Ž. vyko į (duomenys neskelbtini) su advokatu, kuris atstovavo verslo interesams, buvo kartu su advokatu G. D. jam duoto pavedimo vykdymo metu, ir šios aplinkybės, pasirodžiusios viešumoje, sukėlė rimtų abejonių dėl tokia išvyka siektų tikslų bei jų atitikimo uždaviniams, nustatytiems policijos veiklai, bei neabejotinai sumenkino policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų prestižą, formavo neigiamą visuomenės požiūrį į policijos veiklą, policijos pareigūno statusą, jo įgaliojimų ribas.

54.  Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo veiksmai sukėlė neigiamą visuomenės nuomonę apie vidaus tarnybą ir jos pareigūnus. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog pareigūno padarytos veikos pasekmių įvertinimui nėra reikšminga tai, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje (žr., pvz., 2008 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-231/2008; 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5358-1062/2018). Akivaizdumo įrodymui šia prasme pakanka nustatyti tokius priešingus teisei ir pareigūnų etikos normoms pareigūno poelgius, kuriuos visuomenė pagal statutiniams pareigūnams keliamus elgesio standartus vertintų vienareikšmiai neigiamai (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2593/2012). Taigi akivaizdumo nustatymui, kaip ir padarytos veikos pasekmių įvertinimui, nėra reikšminga, kiek asmenų sužinojo apie tokias pareigūno veikas, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje, dėl ko atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad jo veiksmai jokių neigiamų pasekmių nesukėlė. Pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju nustatyti neteisėti pareiškėjo veiksmai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje.

55.  Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjo veiksmai pagrįstai įvertintini kaip sąmoningi ir tyčiniai, kurie akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos autoritetą, ją kompromituoja ir laikomi pareigūno vardo pažeminimu. Pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštarauja imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms atitinkamai veikti, o tai akivaizdžiai kertasi su galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Dėl įrodymų vertinimo

56.       Pastebėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės kelia įrodymų vertinimo klausimus. Šiame kontekste akcentuotina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016). Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

57.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo parodymų ir paaiškinimų, juos vertino selektyviai, neanalizavo K. G. paaiškinimų, juos ignoravo, netinkamai įvertino G. D. paaiškinimus, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas ir D. Ž. į (duomenys neskelbtini) vyko ne atostogų tikslais, o padėti advokatui, kad iš Vilos išvyko ne dėl to, kad pareikalavo (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai, bet dėl to, kad G. D. ir K. G. nusprendė važiuoti į policiją rašyti pareiškimo, ir kt.

58.       Minėta, kad Išvadoje konstatuotos aplinkybės dėl pareiškėjo veiksmų buvo nustatytos iš įrodymų visumos (pareiškėjo ir D. Ž. paaiškinimai, K. Č. paaiškinimai, A. A. paaiškinimas, K. G. paaiškinimas, dokumentai, adresuoti (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijoms, taip pat šių institucijų pateikti dokumentai (Policijos veiksmų protokolas ir kt.), nuotraukos, vaizdo įrašai ir kiti duomenys bei dokumentai), šie įrodymai buvo vertinami ir pirmosios instancijos teisme, o pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti pareiškėjo, D. Ž., G. D. ar K. G. paaiškinimai jų nepaneigė. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Dėl įrodymų tinkamumo

59.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad dalis įrodymų, kuriais buvo grindžiama Išvada, yra netinkami ir neleistini (K. Č., R. A. rašytiniai paaiškinimai), kadangi jie tinkamai nepasirašyti, nenustatytas jų gavimo šaltinis, paaiškinimuose yra prieštaravimų, kurie nepašalinti, o šios aplinkybės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertintos. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Išvadoje tirtų įrodymų tinkamumo, pažymi, jog K. Č. ir R. A. Departamentui pateiktus paaiškinimus, jų nurodytas įvykio aplinkybes patvirtina kiti tarnybinio patikrinimo metu surinkti įrodymai (K. Č. teikti pareiškimai policijai, kuriuose nurodytos tokios pačios įvykio aplinkybės, bei patvirtinta apie R. A. buvimą Viloje ginčo įvykio metu), Policijos veiksmų protokolas patvirtina, jog policija (apsauga) atvyko dėl Viloje suveikusios signalizacijos (t. y. patvirtina R. A. paaiškinimus), G. D. ir D. Ž. paaiškinimai patvirtina, jog jie paliko Vilą trečią kartą atvykus policijos pareigūnams, ir išvyko kartu su jais į nuovadą rašyti pareiškimo, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo nurodyti kai kurių įrodymų trūkumai nepaneigia Išvadoje nustatytų aplinkybių, kurios patvirtintos ir kitais, objektyviais byloje esančiais įrodymais (Europol pažyma, kitais dokumentais), o pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti prieštaravimai iš esmės yra pašalinti kitais byloje esančiais minėtais įrodymais, arba yra neesminiai ir nekeičiantys padarytų išvadų.

Dėl Išvados atitikimo teisės aktų reikalavimams ir LVAT praktikai

60.       Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog Išvada neatitinka Aprašo 24 punkto reikalavimų, ir pažymi, jog Išvadoje nurodyti visi Aprašo 24 punkte minimi tarnybinio patikrinimo išvadą sudarantys elementai (žr. šios Nutarties 43 p.). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog Išvadoje buvo tinkamai atskleistos visos aplinkybės, kurioms esant galima konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą, t. y. nustatyta pareiškėjo kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; nustatyta, jog pareiškėjo veiksmai sukėlė pasekmes – akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, sugriovė pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga, ir šios Išvadoje konstatuotos aplinkybės atitinka LVAT formuojamą teismų praktiką bylose dėl pareigūno vardo pažeminimo nustatymo kriterijų (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-146/2015, 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5358-1062/2018; 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3361-968/2021). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad trečiojo asmens ir atsakovo nurodomi motyvai dėl pareiškėjo tariamai padaryto pažeidimo (pareigūno vardo pažeminimo), jo sudėties (neteisėtų veiksmų / neveikimo, kaltės, akivaizdžių pasekmių) neatitinka LVAT praktikoje nurodytų kriterijų, yra nepagrįstas.

61.  Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog Išvada ir Įsakymas yra nemotyvuoti, neatitinka VAĮ reikalavimų, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, nes, kaip jau minėta, Išvadoje konstatuotos aplinkybės yra pagrįstos objektyvia tyrimo metu surinktų įrodymų visuma, o Įstatyme ir Išvadoje nurodytas teisinis pagrindas yra pakankamas priimtam sprendimui pagrįsti, taigi, minimi individualūs administraciniai aktai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus.

62.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog Išvada yra neteisėta, nes joje nepagrįstai buvo siūloma atleisti pareiškėją iš pareigų.

63.  Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu yra konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas, Statutas nesuteikia vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimą, išskyrus tą, kuris nustatytas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad tokiu būdu būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą. Taigi asmens atleidimas iš tarnybos remiantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu yra imperatyvi šiame Statute nustatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-189/2007; 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2220/2011).

64.  Atsižvelgiant į tai, atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog atsakovas Išvadoje negalėjo nurodyti, jog pareiškėjas turėtų būti atleistas iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo. Pažymėtina, jog Išvadoje nėra siūloma atleisti pareiškėją iš pareigų, bet tik konstatuojama, jog už tokį pažeidimą (pareigūno vardo pažeminimą), yra taikomas atleidimas iš pareigų, kaip tai imperatyviai nustatyta Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog Išvada neatitinka Aprašo 27 punkto nuostatų.

Dėl teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą

65.  Dėl teismo sprendimo motyvuotumo teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). ABTĮ 86 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.).

66.  Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 H v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).

67.  Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, teismo sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų. Tai, kad teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentų svorį ir reikšmę, nepritarė ir atmetė pareiškėjo poziciją, nedaro teismo sprendimo nemotyvuotu.

68.  Atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, jog pirmosios instancijos teismas neištaisė aukštesnės instancijos teismo – LVAT 2022 m. vasario 2 d. nutartyje šioje byloje nurodytų bylos nagrinėjimo trūkumų, nes pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, ištyrė visus byloje pateiktus įrodymus ir jais vadovavosi priimdamas sprendimą, apklausė šalių kviestus liudytojus, įvertino pareiškėjo ir liudytojų paaiškinimus, teismo sprendime yra aiškiai išdėstyti argumentai, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas.

Dėl teismo nešališkumo

69.  Pažymėtina, kad pareiškėjas savo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą negrindžia ABTĮ 44 straipsnyje numatytais teisėjo nušalinimo pagrindais. Teismas, nagrinėjantis bylą, turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje H. prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje I. prieš Slovakiją ir kt.). Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas.

70.  Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

71.  Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl likusių pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, pažymi, jog jie, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytų bylos aplinkybių, bei niekaip nekeičia padarytų išvadų, todėl detaliau dėl jų nepasisakoma.

72.  Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

73.  Pareiškėjo apeliacinį skundą atmetus, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip pat negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                     Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė –Markovienė

Ernestas Spruogis