eA-1287-463/2025

Administracinė byla Nr. eA-1287-463/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05628-2024-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4; 8.6.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 26 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos), dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.  Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 23 d. (nurodyta sprendimo priėmimo data 2024 m. rugsėjo 25 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą Nr. 24S215278, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas I), bei 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 24S218350, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas II; toliau kartu – ir Sprendimai).

2.  Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

1.         Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 2022 m. birželio 28 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Baigiantis šio leidimo galiojimui, pareiškėjas pateikė prašymą jį pratęsti, tačiau atsakovas 2024 m. rugsėjo 23 d. Sprendimu I atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, konstatavęs, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai – pareiškėjas, būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę, taip keldamas grėsmę sau ir aplinkiniams, be to, ignoruodamas teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta bauda bei atimta teisė vairuoti transporto priemonę, šią veiką jis įvykdė pakartotinai; pareiškėjo įvykdytos veikos buvo tyčinės ir neatliktos spontaniškai ar dėl nežinojimo, užsienietis galėjo valdyti savo veiksmus ir privalėjo suvokti jų pasekmes; pareiškėjui inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo įvykdytos Lietuvos Respublikoje per pastaruosius dvejus metus. Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 26 d. Sprendimu II pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. birželio 26 d. iki 2026 m. kovo 25 d.

2.         Sprendimai yra nepagrįsti ir naikintini. Minėti pareiškėjo veiksmai yra nepateisinami, tačiau būtina įvertinti tam tikras svarbias aplinkybes. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko iš šalies, kurioje vyksta karas, dėl to jis patirdavo didelį stresą, kurį netinkamai malšindavo. Pareiškėjas kaltę pripažindavo ir gailėjosi, todėl buvo priimti baudžiamieji įsakymai. Be to, pareiškėjas nežinojo apie jam paskirtas bausmes ir baudas, kadangi baudžiamųjų įsakymų negaudavo, jie buvo priimti pareiškėjui nežinant procedūrų ir negavus jokių dokumentų, po jų priėmimo.

3.         Pareiškėjas dirba ir yra vedęs, nors jis ir nurodė, kad su sutuoktine negyvena, tačiau santuoka nebuvo nutraukta. Pareiškėją su Lietuva pakankamai ilgą laiką sieja artimi ryšiai, todėl nėra tikslinga jam uždrausti atvykti. Po paskutinio įvykio pareiškėjas nėra padaręs naujų nusikaltimų ar nusižengimų. Jam po atsakovo atsiųsto sprendimo tapo žinoma apie paskirtą baudą, kurią pareiškėjas įsipareigojo mokėti dalimis.

3.  Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4.  Aptaręs aktualų teisinį reguliavimą, atsakovas savo poziciją grindė šiais argumentais:

1.         Migracijos departamentas, remdamasis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2024 m. kovo 27 d. išvada Nr. 5-S-10879 (toliau – ir Išvada), nustatė, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalį, kadangi 2022 m. rugpjūčio 22 d. vairavo transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. baudžiamuoju pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalį, kadangi 2023 m. birželio 22 d., vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti ir būdamas neblaivus, o, policijos pareigūnams tikrinimo metu pareiškėjui nustačius neblaivumo požymius, vengė neblaivumo patikrinimo ir atsisakė tikrintis iškvėptame ore esančio etilo alkoholio koncentraciją. Atsisakius tikrintis blaivumą įvykio vietoje, pareiškėjui buvo nustatytas vidutinis girtumas.

2.         Pareiškėjas vienos iš paskirtų bausmių dar neatliko. Pareiškėjui inkriminuojamos veikos kvalifikuojamos kaip nesunkūs nusikaltimai, tačiau jos yra ypač pavojingos ir kelia didelę grėsmę. Pareiškėjas nepaisė teismo nustatyto draudimo vairuoti ir 2023 m. birželio 22 d. vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus bei atsisakė pasitikrinti blaivumą, automobilį pareiškėjas vairavo dienos metu, mieste, kur tokiu metu būna daug eismo dalyvių. Ignoruodamas jam paskirtą poveikio priemonę, pareiškėjas pademonstravo netinkamą požiūrį į įstatymų laikymąsi ir siekį išvengti pasekmių bei atsakomybės už savo veiksmus, taip pat nenorą pripažinti ir suprasti savo elgesio pavojingumo, todėl pareiškėjo elgesys kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.

3.         Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas baudžiamaisiais įsakymais buvo nuteistas už nesunkius nusikaltimus, jis yra laikomas turinčiu teistumą, todėl negalima konstatuoti, jog pareiškėjas savo gyvenimo būdu įrodė, kad suprato savo netinkamą elgesį, ir jam paskirta bausmė pasiekė tikslą bei yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Nesutiko su skundo teiginiais, kad patirtas stresas yra esminė aplinkybė, turinti reikšmės Sprendimų teisėtumui. Stresu negali būti pateisintas dviejų tos pačios rūšies nusikaltimų padarymas ir teismo draudimo vairuoti transporto priemonę nepaisymas.

4.         Atsakovo vertinimu, pareiškėjas neturi galiojančios vizos ar leidimo gyventi, todėl jis negali dirbti Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti paaiškinimai patvirtina, kad jis su sutuoktine negyvena ir bendro ūkio neveda. Pareiškėjo buvimas / gyvenimas Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip ilgalaikis. Atsakovas taip pat įvertino pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika bei Sprendimų proporcingumą. Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

II.

5.  Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6.  Teismas nustatė šias aplinkybes:

1.  Migracijos departamentas, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 2022 m. birželio 28 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2023 m. birželio 28 d.

2.  Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 3 d. priėmė teismo baudžiamąjį įsakymą, kuriuo, be kita ko: 1) pripažino pareiškėją kaltu, padarius nusikalstamą veiką, nustatytą Baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir, paskirtą baudą sumažinus trečdaliu, paskyrė galutinę bausmę – 2 000 Eur dydžio baudą; 2) paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudė vairuoti kelių transporto priemones dvejus metams, terminą skaičiuojant nuo 2022 m. rugpjūčio 23 d. Baudžiamajame įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 22 d. apie 21.56 val. vairavo automobilį būdamas neblaivus nuo alkoholio – buvo nustatytas 2,21 promilės neblaivumas.

3.  Baigiantis leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimui, pareiškėjas atsakovui pateikė 2024 m. vasario 12 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

4.  Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 11 d. priėmė teismo baudžiamąjį įsakymą, kuriuo, be kita ko, nusprendė: 1) pareiškėją pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, nustatytą Baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalyje, ir, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, pareiškėjui paskirti 28 parų arešto bausmę, šios bausmės vykdymą atidedant 6 mėnesiams, neskiriant jam intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nėra susiję su darbu, mokslu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose, ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; 2) paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir ketveriems metams uždrausti pareiškėjui naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo. Baudžiamajame įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas 2023 m. birželio 22 d. vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti ir būdamas neblaivus, o policijos pareigūnams tikrinimo metu jam nustačius neblaivumo požymius, vengė neblaivumo patikrinimo ir atsisakė tikrintis iškvėptame ore esančio etilo alkoholio koncentraciją.

5.  Policijos departamentas 2024 m. kovo 27 d. Migracijos departamentui pateikė Išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

7.  Išsamiai aptaręs Išvados ir Sprendimų turinį, teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2024 m. rugsėjo 23 d. priėmė Sprendimą I, kuriuo nusprendė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, o vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės) 15 punktu bei Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 38.1 ir 39 punktais, 2024 m. rugsėjo 26 d. priėmė Sprendimą II, kuriuo nusprendė: uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 18 mėnesių (1 m. ir 6 mėn.); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 18 mėnesių (1 m. ir 6 mėn.), kadangi asmuo gali kelti grėsmę viešajai tvarkai.

8.  Išsamiai aptaręs Sprendimų turinį, pacitavęs Įstatymo 4 straipsnio 3–5 dalių, 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 133 straipsnio 5 dalies, Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkto, Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 15 punkto bei SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies nuostatas, įvertinęs bylos duomenis, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą išvadai, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai.

9.    Teismas pabrėžė, kad kompetentinga institucija – Policijos departamentas, atlikusi pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai vertinimą, pateikė išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas (buvimas) Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Migracijos departamentas, vadovaudamasis šiuo vertinimu, priėmė Sprendimus. Teismas konstatavo, kad Sprendimai buvo priimti dėl pareiškėjo galimos grėsmės viešajai tvarkai.

10.  Teismas pažymėjo, kad byloje yra neginčijamų duomenų apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas, t. y. teismo baudžiamieji įsakymai. Taigi, pareiškėjas buvo nuteistas už dvi nusikalstamas veikas, jo teistumas nėra išnykęs. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos buvo tyčinės ir neatliktos spontaniškai ar dėl nežinojimo, jis galėjo valdyti savo veiksmus ir privalėjo suvokti jų pasekmes.

11.  Teismas kritiškai vertino argumentus, kad atsakovas neįvertino visų ginčui reikšmingų aplinkybių, t. y. kad dėl pareiškėjo kilmės valstybėje vykstančio karo pareiškėjas patiria stresą bei dėl to svaiginasi, jis pripažino savo kaltę ir apie priimtus baudžiamuosius įsakymus nežinojo. Teismo nuomone, byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie padarytas dvi tyčines nusikalstamas veikas, taip pat Policijos departamento pateiktas vertinimas yra pakankamas pagrindas išvadai, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai. Teismas sutiko su vertinimu, kad pareiškėjas savo elgesiu, nusikalstamų veikų darymu bei paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (draudimo vairuoti transporto priemones) nepaisymu akivaizdžiai demonstravo nenorą laikytis teisės aktų reikalavimų. Padarytų nusikaltimų pobūdis patvirtina jo antisocialinių nuostatų stiprumą. Pareiškėjas, būdamas pripažintas kaltu už atitinkamos nusikalstamos veikos padarymą, vienerių metų laikotarpiu padarė dar vieną analogišką nusikalstamą veiką, t. y. po teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo ir paskirto draudimo vairuoti transporto priemones, pareiškėjas vėl neblaivus vairavo transporto priemonę. Padarytų teisei priešingų veikų pakartotinumas patvirtina, kad jos nėra atsitiktinės. Teismo nuomone, paskirtos bausmės ir nuobaudos pareiškėjo elgsenos nepakeitė, jis išvadų nepadarė, nesistengė keisti gyvenimo būdo, nedaryti naujų nusikalstamų veikų ir gyventi pagal visuomenėje priimtas taisykles. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos priežastys (aplinkybės) – stresas, kaltės pripažinimas ir baudžiamųjų įsakymų priėmimas, padarytų nusikalstamų veikų nepateisina. Minėtos aplinkybės nesuteikia teisės daryti nusikalstamas veikas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas po 2022 m. lapkričio 3 d. teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo 2023 m. birželio 22 d. vėl neblaivus vairavo transporto priemonę, tai darė dienos metu, mieste, kai aplink buvo daug eismo dalyvių, taip sukeldamas ypač pavojingą situaciją savo ir kitų asmenų sveikatai bei gyvybei. Pareiškėjo šiurkštūs kelių eismo tvarkos pažeidimai sudaro pagrindą neigiamai vertinti jo asmenybę, tai atskleidžia jo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų ir ignoruoti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

12.  Teismas nurodė, kad grėsmės sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas per vienerius metus du kartus padarė dvi vienodas nusikalstamas veikas ir du kartus buvo nubaustas pagal Baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalį, todėl, teismo nuomone, neatmetama tikimybė, jog pareiškėjas tokią pačią nusikalstamą veiką gali padaryti pakartotinai.

13.  Teismas pabrėžė, kad Lietuvos visuomenės teisėtas interesas yra tai, jog į Lietuvą atvykstantys užsieniečiai būtų nepriekaištingos reputacijos ir jų praeityje atlikti veiksmai nesudarytų prielaidų galimo pavojaus Lietuvos visuomenės narių sveikatai bei gyvybei sukėlimui. Pareiškėjo atveju, ypač atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės vairavimas neblaiviam (viršijus 1.51 prom.) dienos metu yra ypač sukeliantis pavojų kitų eismo dalyvių sveikatos ir gyvybės saugumui nusikaltimas, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turėtų būti laikomas proporcinga priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą.

14.  Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, gavęs Išvadą ir įvertinęs ją kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, negalėjo nesivadovauti imperatyviai Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta pareiga atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi – Migracijos departamentas yra viešojo administravimo institucija, kuri savo veikloje privalo vadovautis įstatymų nuostatomis. Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jos teritoriją ir jų gyvenimą valstybėje yra pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą bei gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatyme nustatytų sąlygų.

15.  Teismo nuomone, pareiškėjo grėsmės neatsveria ir jo susikurti ekonominiai bei šeiminiai ryšiai. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nėra tikslinga jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja artimi ryšiai, tačiau, nors pareiškėjas yra vedęs, jis pats Migracijos departamentui nurodė, jog su žmona negyvena, t. y. neveda bendro ūkio. Pareiškėjas teismui taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl šeiminės padėties, o asmens vykdoma individuali veikla nėra laikoma reikšmingu ir ilgalaikiu ekonominiu ryšiu su Lietuvos Respublika. Taigi, pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja jokie ilgalaikiai ryšiai, kurie sudarytų pagrindą Sprendimus panaikinti.

16.  Teismas konstatavo, kad Sprendimuose buvo pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, todėl Migracijos departamentas turėjo pagrindą Sprendimu I atsisakyti jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

17.  Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 38.1 papunkčiu, pareiškėjui galėjo būti nustatytas maksimalus trejų metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, tačiau atsakovas, atsižvelgęs į pareiškėjo šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, nors su ja ir negyva), Sprendimu II jam nustatė 18 mėnesių laikotarpį, kuris, teismo nuomone, yra proporcinga ir tinkama priemonė, taikoma pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. Migracijos departamentas Sprendimu II pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 18 mėnesių nuo Sprendimo II priėmimo dienos, kadangi jis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai.

18.  Teismo nuomone, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui pagrįstai taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jo duomenys, vadovaujantis Nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai buvo teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Teismas sprendė, kad Sprendimo II dalis, kuria buvo nuspręsta į Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 18 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos, taip pat yra proporcinga ir teisėta.

19.  Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo juos naikinti. Atmetęs pareiškėjo skundą teismas nurodė, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitoms proceso šalims nepateikus įrodymų apie jų patirtas teismo išlaidas, jų atlyginimo klausimas nebuvo sprendžiamas.

III.

20.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir Sprendimus panaikinti.

21.  Aptaręs skundo reikalavimus ir jo turinį bei skundžiamo teismo sprendimo turinį, savo poziciją pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

1.  Nors teismas pakankamai išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytų nusikalstamų veikų bei į tai, kad pareiškėjo teisės pažeidimų nebedaro, savo elgesį kontroliuoja ir pavyzdingai elgiasi.

2.  Skunde pareiškėjas buvo nurodęs, kad jo vairavimas, esant neblaiviam ir neturint teisės vairuoti, bei atsisakymas tikrintis neblaivumą yra nepateisinami ir jis tokį savo elgesį smerkia, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko iš šalies, kurioje vyksta karas, kurioje jis yra praradęs viską – ne tik artimus žmones, bet ir turėtą turtą. Pareiškėjas nebeturi pas ką grįžti, ir gyvenimą jis sieja su Lietuva bei kitomis Europos Sąjungos šalimis.

3.  Pareiškėjas nesusitvarkė su patiriamu dideliu stresu, kurį malšindavo alkoholiu, dėl to jis labai gailisi ir tai buvo pripažinęs. Dėl pareiškėjo nuoširdaus gailėjimosi ir kaltės pripažinimo pradėtos baudžiamosios bylos buvo nutrauktos supaprastinta tvarka. Nuo paskutinio pažeidimo pareiškėjas iš esmės yra pakeitęs savo gyvenimo būdą ir elgesį, jis sugeba save kontroliuoti bei valdyti ir laikosi Lietuvos įstatymų.

22.  Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

23.  Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ar ginčijamus Sprendimus. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamaisiais įsakymais buvo nuteistas už nesunkius nusikaltimus, jis yra laikomas turinčiu teistumą, todėl negalima konstatuoti, kad pareiškėjas (per mažiau nei metus laiko, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, padaręs tos pačios rūšies nusikaltimą) savo teigiamu gyvenimo būdu įrodė, jog savo netinkamą elgesį suprato, ir jam paskirta bausmė (kurios pareiškėjas dar neįvykdė) pasiekė tikslą bei yra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad jo patirtas stresas yra esminė aplinkybė, turinti reikšmės skundžiamo teismo sprendimo ir Migracijos departamento Sprendimų teisėtumui. Stresu negali būti pateisintas dviejų tos pačios rūšies nusikaltimų padarymas ir teismo draudimo vairuoti transporto priemonę nepaisymas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24.  Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 24S215278, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 24S218350, kuriuo buvo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 18 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos bei į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių, ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 18 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

25.  Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o atsakovas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, be kita ko, kad pareiškėjas neblaivus vairavo transporto priemonę, vėliau, esant teismo atimtai teisei vairuoti, pakartotinai vairavo automobilį būdamas neblaivus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.

26.  Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas neįvertino, jog pareiškėjas dėl pažeidimų gailėjosi, alkoholiu malšino didelį stresą, naujų pažeidimų nėra padaręs.

27.  Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28.     Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, aktualų teisinį reguliavimą, ginčo šalių argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei su teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

29.     Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad pareiškėjas 2024 m. vasario 12 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovas, išnagrinėjęs šį prašymą, priėmė byloje skundžiamą Sprendimą I, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti minėtą leidimą, konstatavęs, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Sprendimas priimtas remiantis Policijos departamento Išvada, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas vairavo transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Už šį pažeidimą teismas, be kita ko, skyrė jam baudą bei baudžiamojo poveikio priemonę – 2 m. uždraudė naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Nepaisant to, pareiškėjas pakartotinai vairavo transporto priemonę neblaivus bei esant atimtai teisei vairuoti. Taigi, Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Sprendimu II atsakovas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 18 mėn. (1 m. 6 mėn.) bei į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 18 mėnesių (1 m. ir 6 mėn.).

30.  Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

31.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Aiškindamas galimos grėsmės viešajai tvarkai sąvoką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad formuluotė „<...> „gali kelti grėsmę viešajai tvarkai“, turi būti aiškinamos plačiau, nes, visų pirma, gali apimti ir potencialią grėsmę viešajai tvarkai. Nuoroda į galimą (potencialią) grėsmę viešajai tvarkai <...>, nereikalauja baudžiamojoje teisėje taikomų įrodinėjimo standartų, tačiau bet kuriuo atveju reiškia, kad kompetentingos institucijos turi neprieštaringų, objektyvių ir tikslių duomenų, patvirtinančiųjų jų įtarimus dėl galimos grėsmės viešajai tvarkai“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1516-552/2024).

32.  Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą).

33.  Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovui nėra suteikta kompetencija spręsti dėl administracinės atsakomybės už administracinius nusižengimus taikymo, todėl, gavęs atitinkamus duomenis iš Policijos departamento, atsakovas neturėjo pareigos ir kompetencijos atlikti savarankišką pareiškėjui inkriminuojamų administracinių nusižengimų tyrimą, taip pat priežasčių abejoti Policijos departamento pateikta informacija, kurią paneigiančių konkrečių, objektyvių duomenų pareiškėjas nepateikė ir teismui (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3134-502/2021).

34.  Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, ginčo šalių argumentus bei teismų praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia realią grėsmę viešajai tvarkai (Įstatymo 133 str. 5 d.).

35.  Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neginčijo, jog padarė nusikalstamas veikas, nurodytas tiek Išvadoje, tiek skundžiamuose Sprendimuose, t. y. vairavo transporto priemonę neblaivus, vėliau – esant sustabdytai / atimtai teisei vairuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo elgesys ir padaryti teisės pažeidimai rodo jo sąmoningą teisės aktų reikalavimų nesilaikymą ir negebėjimą kritiškai vertinti savo veiksmus. Tai patvirtina atsakovo Sprendimuose padarytą ir pirmosios instancijos teismo patikrintą išvadą, kad pareiškėjas kelia realią grėsmę viešajai tvarkai Lietuvos Respublikoje. Ši išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka aktualų teisinį reguliavimą bei yra pagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis. Pareiškėjo nurodyti argumentai (be kita ko, kad jis patiria stresą, gailėjosi, naujų pažeidimų nėra padaręs), šios išvados nekeičia ir nepaneigia. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas pažeidimus (vairavo neblaivus, esant atimtai teisei vairuoti, atsisakė pasitikrinti blaivumą, automobilį vairavo dienos metu, mieste, kur tokiu metu būna daug eismo dalyvių) darė pakartotinai, sąmoningai, o tai patvirtina, kad jis savo elgesio kritiškai nevertino. Todėl nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino / neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir argumentų, pripažįstant, kad teismo išvada, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, yra pagrįsta ir teisėta.

36.     Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių teismo išvadas dėl nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesto perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą. Byloje nėra pateikta įrodymų, paneigiančių šių sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentais bei pirmosios instancijos teismo motyvais, kad pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus ir proporcingas, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtų įvestas į SIS. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui dėl pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, kartu pažymint, kad šie ryšiai nepaneigia ir nenusveria nustatytos ir nepaneigtos pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Apeliaciniame skunde subjektyviai nesutinkama su vertinimu, tačiau nepateikta įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad pareiškėjas negyvena ir neveda bendro ūkio su sutuoktine).

37.  Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020 ir kt.). Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, o vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

38.  Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, savo poziciją motyvavo teisės normomis ir faktinėmis bylos aplinkybėmis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių byloje esančių įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas.

39.  Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai. Sprendimuose yra nurodytos ginčui aktualios faktinės aplinkybės, Sprendimai yra motyvuoti bei pagrįsti teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti laikotarpis laikytinas proporcingu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos užtikrinimas. Pabrėžtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

40.  Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys