eA-1546-552/2026

Administracinė byla Nr. eA-1546-552/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03744-2025-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3 (N) (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 4 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Z. (T. Z.) ir atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. Z. ir A. V. (A. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.  Pareiškėjai T. Z. ir A. V. (toliau abu kartu – ir pareiškėjai arba atskirai – ir pareiškėjas, ir pareiškėja), kurie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2025 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 25M30074 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

1.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir LVAT Sprendimas) atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų (duomenys neskelbtini) pateiktą prieglobsčio prašymą (toliau – ir Prieglobsčio prašymas) ir pareiškėjų motyvus.

1.2. Atsakovas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą. Pareiškėjų profilis turėjo būti vertinamas kaip aplinkybių visuma, kuri pagrindžia pareiškėjams kylančią persekiojimo grėsmę. Nebuvo atsižvelgta į prieglobsčio teisės standartus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Sąjungos Teisingumo teismo (toliau – ir ESTT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus.

1.3. EŽTT 2022 m. kovo 22 d. sprendime byloje T. K. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 55978/20) (toliau – ir EŽTT Sprendimas) buvo nustatyti keli esminiai prieglobsčio teisės standartai, kurių nagrinėjamu atveju nebuvo laikytasi. Prieglobsčio prašytojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad jei pasirinkta priemonė (nagrinėjamu atveju – grąžinimas į kilmės valstybę) būtų įvykdyta, jam kiltų reali grėsmė patirti elgesį, prieštaraujantį Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsniui. Migracijos departamentas turi pareigą išsklaidyti abejones, tačiau pakartotinai nagrinėdamas Prieglobsčio prašymą atsakovas jokių įrodymų nesurinko, rėmėsi tik subjektyviais pamąstymais. Atsakovas išskyrė iš esmės vienintelį socialinių tinklų „populiarumo“ kriterijų, pagal kurį tariamai vertino pareiškėjų pasisakymus, nors toks kriterijus nėra nei paaiškinamas, nei pagrindžiamas kilmės valstybės kontekste, t. y. atsakovas nenurodė, kokia apimtis, matomumas būtinas, kad būtų konstatuojama visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam (duomenys neskelbtini), tokiu būdu pareiškėjams sukurta įrodinėjimo našta, kurios neįmanoma įvykdyti, nes jie nežino, kokius įrodymus, atitinkančius atsakovo taikomus standartus, jie turėtų pateikti. (duomenys neskelbtini) žmogaus teisių organizacija „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. rugpjūčio mėn. nurodė, kad net už „patiktukus“ socialiniame tinkle „(duomenys neskelbtini)“ žmonės gali susidurti su baudžiamąja atsakomybe, o minėtos organizacijos nurodyti asmenys turėjo mažiau sekėjų nei pareiškėjai ir publikacijos socialiniuose tinkluose neturėjo nė vieno „patiktuko“, bet (duomenys neskelbtini) susilaukė baudžiamojo persekiojimo. Pareiškėjai po karo (duomenys neskelbtini) pradžios (duomenys neskelbtini) kėlė vaizdus iš mitingų (duomenys neskelbtini), turi bendrą socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ paskyrą, kurioje kėlė nuotraukas ir reiškė savo antikarinę poziciją, kritišką nuomonę apie (duomenys neskelbtini) valdžią. Pareiškėjams nurodžius, kad jie priklauso grupei, su kuria sistemingai elgiamasi netinkamai, pradeda galioti EŽTK 3 straipsnio apsauga, kai pareiškėjai, prireikus remiantis naujausiomis nepriklausomų tarptautinių žmogaus teisių apsaugos asociacijų ataskaitomis ar vyriausybės šaltiniais, įrodo, jog yra rimtų priežasčių, leidžiančių manyti, kad toks elgesys egzistuoja ir jog jis tokiai grupei priklauso. Pareiškėjai pažymėjo, kad esant tokioms aplinkybėms teismas nereikalauja, jog pareiškėjai įrodytų, jog yra kitų ypatingų skiriamųjų požymių, jei dėl to EŽTK 3 straipsnyje numatyta apsauga taptų iliuzinė. Atsakovas jokios realios kilmės valstybės informacijos apie tai, ar tokio profilio asmenys kaip pareiškėjai yra persekiojami ir ar jie sudaro sistemiškai persekiojamų asmenų grupę kilmės valstybėje, nesurinko, o selektyvus kilmės valstybės informacijos rinkimas neatitinka Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 89 punkte numatytos Migracijos departamento pareigos. Tai, kad asmenys, kritikuojantys (duomenys neskelbtini) valdžią, yra sistemiškai persekiojami (pasisakant socialiniuose tinkluose, dalyvaujant protestuose, kritikuojant karą (duomenys neskelbtini) ir pan.), patvirtina nepriklausomi, kompetentingi bei objektyvūs šaltiniai, nuorodos, pateiktos nagrinėjant Prieglobsčio prašymą pirmą kartą ir žinomos Migracijos departamentui, o remiantis EŽTT jurisprudencija, tokiomis aplinkybėmis teismas nereikalauja, kad pareiškėjai įrodytų, jog yra kitų ypatingų skiriamųjų požymių, jei dėl to EŽTK 3 straipsnyje numatyta apsauga taptų iliuzinė, tačiau atsakovas to nesilaikė. Migracijos departamentas atliko išimtinai retrospektyvinį vertinimą, bet neatliko perspektyvinio vertinimo, t. y. kas pareiškėjams nutiks grįžus į kilmės valstybę, kaip to reikalauja EŽTT, ESTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Atsakovas visiškai neatliko vertinimo dėl to, su kuo susidurs pareiškėjai kritikuodami (duomenys neskelbtini) režimą ir smerkdami karą (duomenys neskelbtini), ir, atsižvelgiant į individualią pareiškėjų situaciją, kokios dėl to jiems kyla rizikos patirti kankinimus ar kitokį nežmonišką elgesį bei kitus persekiojimo veiksmus, apsiribodamas vien deklaratyviu spėjimu, jog tariamai pareiškėjai dar nepatraukė (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų dėmesio. Vertindamas pareiškėjams kylančią grėsmę, atsakovas iš esmės reikalavo, kad prieš pareiškėjus jau būtų imtasi persekiojimo veiksmų, t. y. pareiškėjams sukuriama pareiga įrodyti, jog nėra jokios abejonės, kad persekiojimas jau vyksta. Pareiškėjų situacija nebuvo vertinama kaip individualių aplinkybių visuma, nes atsakovas nevertino pareiškėjų individualių aplinkybių visumos, vertino kiekvieną individualią aplinkybę izoliuotai, nesivadovaudamas nei teisės aktais, nei kilmės valstybės informacija (kai kuriais atvejais kilmės valstybės informacija net nebuvo renkama) bei atliko formalų ir nepagrįstą vertinimą, kuris lėmė klaidingą išvadą, jog pareiškėjų baimė patirti persekiojimą dėl jų skleidžiamų žinučių, kuriomis jie kritikuoja (duomenys neskelbtini) valdžios vykdomą karą (duomenys neskelbtini) socialiniuose tinkluose, nėra visiškai pagrįsta. Be to, pareiškėjai akcentavo, kad persekiojimo už „politinių įsitikinimų“ turėjimą pagrindo buvimo konstatavimui pakanka, jog prieglobsčio prašytojas tvirtintų turintis ar reiškiantis tokias pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą (reikalaujama nustatyti jų turėjimą, buvimą, tačiau nereikalaujama jų išorinio išreiškimo bei tapimo žinomomis valdžiai ar institucijoms), bet nėra reikalaujama nustatyti, kad tos pažiūros yra tiek įsišaknijusios, jog asmuo negalėtų susilaikyti nuo jų reiškimo, grįžęs į savo kilmės valstybę.

1.4. Vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 44.2 papunkčiu, išsiuntimo į kilmės valstybę atveju, ginčijamu Sprendimu pareiškėjams nustatytas 1 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos ar išvykimo iš kitos Šengeno acquis narės teritorijos, duomenis įrašant į Nacionalinį sąrašą. Pareiškėjai teigė, kad nėra jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų Migracijos departamentui uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvą, ypač į Šengeno erdvę, o toks draudimas, net ir įsiteisėjus teismo sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo, nebūtų pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei neatitiktų nei Lietuvos, nei Europos teismų praktikos.

2.  Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

2.1. Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) buvo priimtas vadovaujantis Tvarkos aprašas 105.4 papunkčiu dėl to, jog pašalinus LVAT Sprendime nurodytus trūkumus ir antrą kartą įvertinus pareiškėjų motyvus, kuriais jie grindė savo Prieglobsčio prašymą, tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jiems gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jų turimomis arba jiems priskirtomis asmeninėmis savybėmis, o nustatytų faktinių aplinkybių ir pagrįstų prielaidų visuma, vertinant jas surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, suponuoja išvadą, jog rizika pareiškėjams nukentėti ateityje yra išskirtinai hipotetinė, grindžiama ypatingai neapibrėžta tikimybe. Sprendime nurodyta, jog kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pareiškėjai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Sprendime taip pat nurodyta, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, o remiantis surinkta informacija, jų kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

2.2. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad jis visiškai netyrė pareiškėjo mobilizacijos (ar kitokio privertimo kariauti) (duomenys neskelbtini), neatsižvelgė į atsakovui pateiktą informaciją. Pats pareiškėjas nurodė, jog jis nėra atlikęs karinės tarnybos dėl sveikatos, jo kategorija – netinkamas karinei tarnybai, mobilizacija jam negresia. Atsakovas nurodė, kad valstybės tarnautojai neturi pagrindo tirti tokių aplinkybių, kurių nenurodo prieglobsčio prašytojas, net jeigu ir yra pateiktas konkretus dokumentas, pareiškėjai nėra nurodę baimės patirti persekiojimą dėl mobilizacijos, o šiuo metu (duomenys neskelbtini) nevyksta mobilizacija.

2.3. Pareiškėjų skunde akcentuojamas EŽTT Sprendimas neaktualus nagrinėjamai bylai, nes minėtoje byloje pareiškėjas (Tadžikistano pilietis) grindė savo baimę būti persekiojamu dėl to, kad jis priklausė opozicinei Tadžikistano islamo atgimimo partijai (toliau – ir TIAP), kuri Tadžikistane buvo uždrausta ir paskelbta teroristine organizacija, t. y. priklausė asmenų grupei (TAIP), kurios visi nariai sistemiškai yra persekiojami. Atsakovas teigė, kad nagrinėjamu atveju aktualus EŽTT Sprendime nustatytas principas pagal kurį tam, jog pakankama persekiojimo tikimybė būtų konstatuota neatsižvelgiant į pareiškėjų individualias riziką didinančias aplinkybes, būtina nustatyti dviejų sąlygų buvimą: 1) kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog kilmės valstybėje egzistuoja apibrėžta asmenų grupė, kuri sistemingai susiduria su persekiojimui prilygintinais veiksmai; 2) kad prieglobsčio pasiprašęs asmuo priklauso tokiai grupei. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė objektyvių įrodymų, kad visi asmenys, kurie bent kartą yra sukritikavę (duomenys neskelbtini) valdžią, yra sistemiškai persekiojami.

2.4. Migracijos departamentas įvertino visas su pareiškėjais susijusias individualias aplinkybes (dalyvavimą protestuose, nuomonės išsakymą socialiniuose tinkluose, pagalbą kitam asmeniui) kompleksiškai ir nustatė, kad tokios aplinkybės nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės tikimybės.

2.5. Atsakovas pažymėjo, kad remiantis 2024 m. lapkričio 21 d. Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA) informacine pažyma „(duomenys neskelbtini), svarbiausi pokyčiai žmogaus teisių ir karinės tarnybos srityse“, represijoms už viešą reiškimąsi prieš karą vykdyti (duomenys neskelbtini) taikomas Baudžiamojo kodekso (toliau – ir (duomenys neskelbtini) BK) 207.3 straipsnis, baudžiantis už „melagingos“ informacijos apie (duomenys neskelbtini) karines pajėgas ir valstybės institucijas skleidimą, bei (duomenys neskelbtini) BK 280.3 straipsnis ir identiškos sudėties Administracinių nusižengimų kodekso 20.3.3 straipsnis dėl (duomenys neskelbtini) karinių ir valstybės institucijų diskreditavimo. Atsakovas pažymėjo, kad pagal OVD-Info duomenimis nuo karo (duomenys neskelbtini) pradžios ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) pradėtos 11 307 administracinės bylos bei 1 171 baudžiamoji byla, o iškeliamų baudžiamųjų ir administracinių bylų mastai skiriasi skirtingose (duomenys neskelbtini) regionuose: pareiškėjų paskutinėje gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) mieste) nuo (duomenys neskelbtini) pradėtos 557 administracinės bylos ir 84 baudžiamosios bylos (0,2 baudžiamosios bylos / 100 000 gyventojų), o pareiškėjo gimtojoje (duomenys neskelbtini) atitinkamai 64 administracinės bylos ir 5 baudžiamosios bylos (0,9 baudžiamosios bylos / 100 000 gyventojų). Pareiškėjai pateikė tik kelis selektyvius asmenų atvejus, kurie neatspindi visos situacijos ir padėties (duomenys neskelbtini) bei savaime nesuponuoja pareiškėjams prieglobsčio suteikimo Lietuvoje, vadovaujantis vien jų pateikta selektyvia informacija ir izoliuotu jų situacijos vertinimu.

2.6. Nagrinėjamu atveju buvo atliktas perspektyvinis vertinimas siekiant nustatyti, ar pareiškėjams kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų bei pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

2.7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai turi pareigą pateikti visus su jų individualiomis aplinkybėmis susijusius įrodymus, reikalingus jų tarptautinės apsaugos prašymui pagrįsti (Įstatymo 71 str. 4 d. 4 p.), o toks reikalavimas taip pat išreikštas Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (UNHCR) dokumentuose. Migracijos departamentas nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo, tačiau, priešingai, įvykdė savo pareigą, surinko visą jam prieinamą ir bylai aktualią kilmės valstybės informaciją, įvertino visus pareiškėjų pateiktus paaiškinimus ir įrodymus.

2.8. Pareiškėjų įžvelgta grėsmė vertinta kaip išskirtinai hipotetinė ir neprilygstanti „pagrįstai tikimybei“, kuri laikytina įrodinėjimo standartu vertinant rizikos realumą. Pareiškėjai Migracijos departamentui pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, o iki išvykimo iš kilmės valstybės prieš juos asmeniškai nebuvo panaudoti jokie persekiojimo veiksmai – teisinės ar administracinės priemonės.

2.9. Pareiškėjams suteikta galimybė savanoriškai išvykti iš Lietuvos. Sprendimą įvykdžius, jiems nebus uždrausta atvykti į Lietuvą, taip pat nebus įtrauktas perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS). Pareiškėjams neįvykdžius įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir juos išsiuntus iš Lietuvos, atsiranda ir / ar atskiras pareiškėjams taikytinas savarankiškas pagrindas, remiantis Kriterijų vertinimo tvarkos 44.2 papunkčiu, išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus <...> įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus <...> (Sprendimo 3.1–3.3 papunkčiai).

II.

3.  Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Migracijos departamento Sprendimo 1.–3.3. punktus, kuriais pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, jis išsiunčiamas į kilmės valstybę, jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvestas perspėjimas į SIS apie draudimą atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Regionų administracinis teismas minėtu sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino Migracijos departamento Sprendimo 2–3.3. punktus, kuriais pareiškėja išsiunčiama į kilmės valstybę, jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvestas perspėjimas į SIS apie draudimą atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti klausimą dėl pareiškėjos išsiuntimo. Regionų administracinis teismas kitą atsakovo Sprendimo dalį paliko nepakeistą.

4.  Teismas, nustatęs faktines bylos aplinkybes, pasisakydamas dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, jog pareiškėjai persekiojimo grėsmę grindžia tuo, kad (duomenys neskelbtini) jie gali būti įkalinti, nes dalyvavo mitinguose kilmės valstybėje; savo namuose slapstė teisėsaugos paieškomą asmenį bei padėjo jam išvykti iš (duomenys neskelbtini); pareiškėjai socialiniuose tinkluose reiškia savo antikarinę poziciją, kritišką nuomonę apie (duomenys neskelbtini) valdžią; būdami Lietuvoje dalyvauja antikariniuose mitinguose; pareiškėjas Lietuvoje tapo A. N. štabo savanoriu, dalyvauja renginiuose, vykstančiuose prie (duomenys neskelbtini) ambasados; pareiškėjai ilgą laiką nebuvo (duomenys neskelbtini), todėl gali būti apklausti ir sulaikyti.

5.  Teismas akcentavo, jog pareiškėjai, ginčydami Migracijos departamento Sprendimą, nurodo, kad jų profilis turėjo būti vertinamas kaip aplinkybių visuma, kuri ir pagrindžia pareiškėjams kylančią persekiojimo grėsmę: atsakovas pripažino, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) dalyvavo antikariniame mitinge, o pareiškėjas aktyviai savo socialiame tinkle reiškia (duomenys neskelbtini) režimui ir jo karui prieš (duomenys neskelbtini) priešišką poziciją bei savanoriauja A. N. politinio judėjimo padaliniuose Lietuvoje bei dalyvauja mitinguose prieš (duomenys neskelbtini) režimą Lietuvoje; dėl labai tikėtinos karinės pareiškėjo prievolės agresyviame (duomenys neskelbtini) kare atsakovas beveik visiškai nepasisakė, atitinkamo tyrimo neatliko, nors pateiktame pareiškėjo kariniame biliete nurodyta pareiškėjo specialybė – (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) labai paklausi (duomenys neskelbtini) armijos kare (duomenys neskelbtini), kariniame biliete nurodyta, kad pareiškėjas ribotai tinkamas karinei tarnybai, tačiau tokie ribojimai karinių veiksmų metu (duomenys neskelbtini) negalioja; atsakovas pripažino, kad tikėtina, jog pareiškėjai pažįsta opozicijos veikėją P. V. (P. V.), taip pat tikėtina, jog P. V. (duomenys neskelbtini) maždaug mėnesį laiko gyveno prieglobsčio prašytojų nuomojame bute (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjai slėpė jį nuo (duomenys neskelbtini) teisėsaugos; atsakovas pripažino, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) atsiųstas registruotas laiškas, kurio pobūdis – teisminis, nors laiško turinys yra nežinomas, bet toks faktas tik papildo pareiškėjų pasakojimą ir įrodo, kad pareiškėju domisi (duomenys neskelbtini) teisėsauga.

6.  Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, pasisakydamas dėl pareiškėjų dalyvavimo protestuose, Sprendime konstatavo, jog byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjas dalyvavo protestuose, jis nepateikė jokių patikimų tai patvirtinančių įrodymų, jo pasakojimai nebuvo pakankamai detalūs ir nuoseklūs, o tai, kad pareiškėja dalyvavo dvejuose mitinguose nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės tikimybės. Teismas vertino, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog įvertinęs prieglobsčio prašytojų pasakojimus dėl P. V., Migracijos departamentas Sprendime pripažino, jog tikėtina, kad pareiškėjai pažįsta P. V., taip pat tikėtina, jog P. V. (duomenys neskelbtini) maždaug mėnesį laiko gyveno prieglobsčio prašytojų nuomojame bute (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas taip pat įvertino, jog P. V. pabėgėlio statusas suteiktas įvertinus išskirtinai jo individualias aplinkybes, aktualias priimant sprendimą dėl prieglobsčio P. V. suteikimo, kurios nėra susijusios nei su prieglobsčio prašytojais, nei su jų pažintimi bei savaime nepagrindžia prieglobsčio prašytojų persekiojimo grėsmės tikimybės. Teismas akcentavo, kad Migracijos departamentas, vertindamas minėtą pareiškėjų nurodytą grėsmės pagrindą, atkreipė dėmesį į tai, jog prieglobsčio prašytojai nepateikė patikimos informacijos, kad (duomenys neskelbtini) teisėsauga identifikavo juos kaip asmenis savo namuose „slėpusius“ nuo teisingumo besislapstantį asmenį, nors tyrimo metu tokios informacijos rasta nebuvo, o nuo to laiko, kai prieglobsčio prašytojai trumpam apgyvendino P. V. pas save nuomojamame bute, teikė jam pagalbą išvykstant iš kilmės valstybės praėjo daugiau kaip dveji metai, tačiau kad dėl to pareiškėjai sulaukė kokio nors (duomenys neskelbtini) teisėsaugos dėmesio, tokios informacijos nenustatyta. Teismas nurodė, kad Sprendime, be kita ko, konstatuota, jog tyrimo metu nenustatyta, kad prieglobsčio prašytojų veikla socialinėje erdvėje būtų pritraukusi tikėtino persekiotojo ((duomenys neskelbtini) teisėsaugos) dėmesį, o Sprendime buvo įvertinta, jog pareiškėjų baimė būti nubaustiems dėl režimo netoleruotinos veiklos yra grindžiama subjektyviu ir hipotetiniu vertinimu, nes pareiškėjai nebuvo sulaikyti, jų atžvilgiu nebuvo pradėtos administracinės arba baudžiamosios bylos, jiems nebuvo uždrausta išvykti iš kilmės valstybės, jie nėra ieškomi, nuo nurodytų įvykių dėl dalyvavimo protestuose yra praėję daugiau nei 3 metai, o prašymai grindžiami iš esmės tik bendra situacija kilmės valstybėje, tačiau ne pareiškėjų individualia situacija kilmės valstybės aplinkybių kontekste.

7.  Teismas sprendė, kad nors Migracijos departamentas Sprendime dėl pareiškėjui gresiančio persekiojimo nurodė, jog tyrimo metu nebuvo gauta duomenų, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtos administracinės arba baudžiamosios bylos, jog jis yra paieškomas dėl gresiančio (duomenys neskelbtini) teisėsaugos, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas liudytoju O. V. (O. V.) (pareiškėjo tėvas) paliudijo, kad (duomenys neskelbtini) jam į pareiškėjo telefono abonementą skambino asmuo prisistatęs (duomenys neskelbtini) rajono vidaus reikalų skyriaus, (duomenys neskelbtini) miesto policijos pareigūnu pavarde (duomenys neskelbtini), kuris norėjo bendrauti su pareiškėju ir paaiškino, jog jam reikia apklausti pareiškėją byloje dėl masinio ekstremistinės medžiagos platinimo, taip pat nurodė, kad tuo tikslu, jam bus išsiųstas šaukimas. Teismas pažymėjo, jog į bylą yra pateiktas pareiškėjo adresu gautas šaukimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas, vadovaujantis (duomenys neskelbtini) baudžiamojo proceso kodekso 144 straipsniu ir (duomenys neskelbtini) įstatymo „Dėl policijos“ 13 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2025 m. rugsėjo 5 d. 9 val. 30 min. turi atvykti pas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) rajono valdybos Kriminalinės paieškos skyriaus (duomenys neskelbtini) S. I. T. ir nurodytu adresu pateikti paaiškinimus, be to, pažymėta, jog neatvykimo atveju gali būti taikomas atvesdinimas ir atsakomybė sutinkamai su galiojančiais (duomenys neskelbtini) įstatymais.

8.  Teismas akcentavo, kad remiantis ESTT išaiškinimais (bylose C-585/16 ir C-652/16), teismui sprendžiant dėl kompetentingos institucijos priimto sprendimo dėl prieglobsčio, yra būtina įvertinti ne tik to sprendimo priėmimo metu, bet ir teisminio nagrinėjimo metu išaiškėjusias aplinkybes ir jų įtaką pareiškėjo situacijos vertinimui. Teismas nurodė, kad neneigia asmenų, besikreipiančių dėl prieglobsčio, pareigos visus įrodymus pateikti atsakovui prieš priimant sprendimą, tačiau bylos nagrinėjimo metu pateikta informacija, kuri gali būti reikšminga sprendžiant dėl asmeniui kilmės valstybėje gresiančio persekiojimo, negali būti ignoruojama, ypatingai įvertinus tai, jog minėta informacija buvo gauta jau po Migracijos departamento Sprendimo priėmimo, tačiau yra susijusi su nagrinėjamu klausimu. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju teisminio bylos nagrinėjimo metu aplinkybę, jog pareiškėjo jo kilmės valstybėje ieško teisėsaugos institucijos dėl galimai jo vykdytos veiklos kilmės valstybėje ir Lietuvoje, patvirtina tiek liudytoju apklaustas pareiškėjo tėvas, tiek į bylą pateiktas šaukimas, o tokia aplinkybė, turi būti detaliai ištirta siekiant nustatyti, ar tai nėra susijęs su galimu asmens persekiojimu jo kilmė valstybėje.

9.  Teismas pažymėjo, kad analizuojant prieglobsčio prašymus, juose nurodytos aplinkybės ir pagrindai turi būti vertinami kompleksiškai, o vien tai, jog kelios atskiros aplinkybės nėra pakankamos grėsmės tikimybei konstatuoti, savaime nereiškia, kad tokių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo išvadai dėl tokios grėsmės egzistavimo.

10.  Teismas darė išvadą, kad Sprendime buvo nevisapusiškai įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, neištirta jo versija dėl teisėsaugos institucijų persekiojimo dėl jo politinių pažiūrų reiškimo jo kilmės valstybėje ir Lietuvoje, todėl Sprendimas laikytinas neatitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies ir 3 straipsnio reikalavimų. Todėl teismas Sprendimo dalį, kuria nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, jis įpareigotas išvykti, jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtrauktas į SIS perspėjimas dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi panaikino, o atsakovą įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

11.  Teismas, įvertinęs tai, kad prieglobsčio prašytoja (pareiškėja) nepateikė papildomos informacijos, leidžiančios konstatuoti, jog (duomenys neskelbtini) teisėsauga ją identifikavo kaip (duomenys neskelbtini) vykusių mitingų ar Lietuvoje vykusių mitingų dalyvį ar asmenį, prisidėjusį prie uždraustų organizacijų, ar asmenį, aktyviai reiškiantį savo politines pažiūras socialiniuose tinkluose, bei kad minėtos institucijos turi tikslą ir motyvą nustatyti jos buvimo vietą, sulaikyti ją ir nubausti, t. y. nesant informacijos apie prieglobsčio prašytojos politiškai motyvuotą persekiojimą, sutiko su Migracijos departamento Sprendimo išvada, jog įvertinus pareiškėjos kaip prieglobsčio prašytojos profilį kilmės valstybės informacijos kontekste, ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Todėl teismas Sprendimo dalį, kuria nuspręsta nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio paliko nepakeistą.

12.  Teismas akcentavo, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėja pateikė medicininius dokumentus patvirtinančius, kad jai (duomenys neskelbtini) nustatytas (duomenys neskelbtini) nėštumas, taip pat ji nurodė, jog jos būsimo vaiko tėvas yra (duomenys neskelbtini) I. O. (gimęs (duomenys neskelbtini)), turintis laikiną apsaugą Lietuvoje, pateikė minėto asmens skaitmeninio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kopiją, paaiškino, kad norėjo įregistruoti tėvystės pripažinimą pas notarą, tačiau Migracijos departamentas atsisakė išduoti pareiškėjai jos pasą, todėl to padaryti nepavyko. Todėl teismas, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą ir bylos nagrinėjimo metu išaiškėjusias naujas aplinkybes dėl galimų pareiškėjos šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, Sprendimo dalį dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos, uždraudimo jai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukimo į SIS perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi panaikino, o atsakovą įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos situaciją šiame kontekste.

III.

13.  Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalis, kuriomis buvo tenkintas pareiškėjo skundas pilnai, o pareiškėjos tenkintas iš dalies ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti, o kitą skundžiamo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.  Nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai – skambučių transkripcijos ir šaukimas – laikytini naujai atsiradusiais įrodymais, kurie Sprendimo priėmimo metu nebuvo nei žinomi, nei objektyviai galėjo būti žinomi, nes neegzistavo ir taip pat nebuvo pateikti Migracijos departamentui. Todėl tokie įrodymai negali būti reikšmingi vertinant Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ex tunc (retroaktyviai) aspektu, t. y. pagal tas faktines aplinkybes ir įrodymų visumą, kuri egzistavo Sprendimo priėmimo metu. Taigi, nepagrįsta teigti, jog Sprendimas turi trūkumų vien dėl to, kad jame nebuvo įvertinti įrodymai, kurie tuo metu neegzistavo.

13.2.  Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra prieštaringas ir nenuoseklus, todėl neatitinka aiškumo bei motyvavimo reikalavimų. Viena vertus, jame konstatuojama, jog Migracijos departamentas atliko detalią ir išsamią analizę: buvo įvertinti pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymų motyvai, pateikti įrodymai, surinkta ir įvertinta aktuali kilmės valstybės informacija, taip pat nustatytos ir Sprendime aiškiai įvardintos reikšmingos faktinės aplinkybės, kurių nei pareiškėjas, nei teismas neginčija, o tokios išvados savaime suponuoja, kad administracinis tyrimas buvo atliktas laikantis visapusiškumo ir objektyvumo principų. Kita vertus, sprendime nepagrįstai daroma priešinga išvada – teigiama, jog Sprendime neva nebuvo visapusiškai įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, neištirta jo versija dėl tariamo teisėsaugos institucijų persekiojimo už politinių pažiūrų reiškimą kilmės valstybėje bei Lietuvoje. Tačiau tokia išvada nepagrįsta jokiais konkrečiais argumentais, nenurodant, kurios konkrečios Sprendimo priėmimo metu egzistavusios aplinkybės nebuvo įvertintos, kokie faktai liko neištirti ir kaip tai galėjo turėti esminės reikšmės Sprendimo turiniui. Be to, skundžiamame sprendime neatsižvelgta į tai, kad naujai atsiradusios aplinkybės nebuvo nurodytos ar išplėtotos administracinės procedūros metu, todėl objektyviai negalėjo tapti Migracijos departamento atliekamo vertinimo dalimi. Tokiu būdu skundžiamas teismo sprendimas vienu metu pripažįsta administracinio tyrimo išsamumą ir kartu jį paneigia, neatskleisdamas jokio loginio ar teisinio ryšio tarp tokių priešingų išvadų. Taigi, toks prieštaringumas neatitinka administraciniams sprendimams taikomų nuoseklumo, aiškumo bei teisinio tikrumo principų.

13.3.  Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo galima daryti prielaidą, kad išvadą, jog neištirta pareiškėjo versija dėl teisėsaugos institucijų persekiojimo dėl jo politinių pažiūrų reiškimo jo kilmės valstybėje ir Lietuvoje, teismas grindžia naujais įrodymais. Tačiau atsakovas su tokiais teismo motyvais nesutinka, kadangi vėliau tokie teismo sprendimo teiginiai gali būti naudojami kaip neįrodinėtinos aplinkybės (nepaisant to, kad teismas naujų įrodymų iš esmės netyrė ir nevertino įrodymų visumoje). Atsiradus naujoms aplinkybėms, nežinomoms pirmojo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, asmuo turi teisę pateikti paskesnį prieglobsčio prašymą, tačiau teismas skundžiamame sprendime tokią galimybę faktiškai eliminuoja, tarsi sudarydamas įspūdį, kad Sprendimas turi būti laikomas neteisėtu ar naikintinu. Skundžiamame sprendime nurodyti teiginiai apie tariamai nevisapusiškai įvertintas pareiškėjo individualias aplinkybes yra deklaratyvūs, neargumentuoti ir prieštarauja Sprendime konstatuotoms faktinėms aplinkybėms. Todėl tokie motyvai negali sudaryti savarankiško ir pakankamo pagrindo panaikinti Sprendimą.

13.4.  Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime neatsižvelgta į esminę aplinkybę, kad pareiškėjo nurodyti prieglobsčio motyvai, faktinės aplinkybės bei pasakojimų turinys iš esmės yra identiški pareiškėjos pateiktiems motyvams, paaiškinimams ir faktinėms aplinkybėms. Abu pareiškėjai rėmėsi tomis pačiomis tariamo persekiojimo aplinkybėmis (pagalba draugui pabėgant iš (duomenys neskelbtini)), analogišku politinių pažiūrų reiškimu bei iš esmės tapačiais teiginiais apie teisėsaugos institucijų veiksmus jų kilmės valstybėje. Tačiau skundžiamame sprendime iš esmės daromos skirtingos išvados: pareiškėjos atžvilgiu konstatuojama, jog Migracijos departamentas atliko išsamų ir tinkamą vertinimą bei pagrįstai nustatė, kad jos situacija neatitinka pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, o pareiškėjo atžvilgiu teigiama, jog jo individualios aplinkybės neva nebuvo ištirtos visapusiškai. Toks diferencijuotas vertinimas nėra grindžiamas jokiais objektyviais ar teisiškai reikšmingais skirtumais tarp pareiškėjų pateiktų motyvų ar faktinių aplinkybių, kurios būtų buvusios žinomos Migracijos departamentui ginčijamo Sprendimo priėmimo metu. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo atveju „nepakankamo ištyrimo“ argumentas iš esmės grindžiamas tik naujai atsiradusiais įrodymais, pateiktais jau teisminio nagrinėjimo metu, t. y. aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti Sprendimo vertinimo ir tyrimo objektu. Toks požiūris ne tik prieštarauja ex tunc sprendimų teisėtumo vertinimo principui, bet ir paneigia loginę sprendimo struktūrą: identiškų faktinių pasakojimų atveju daromos skirtingos išvados vien dėl to, kad vieno pareiškėjo atžvilgiu vėliau buvo pateikti nauji duomenys. Tokiu būdu skundžiamas teismo sprendimas sudaro nepagrįstą situaciją, kai tapatūs prieglobsčio motyvai vertinami nevienodai, o „neišsamus ištyrimas“ konstatuojamas ne dėl Migracijos departamento veiksmų ar pareiškėjo administracinės procedūros metu pateiktų duomenų trūkumų, bet vien dėl vėlesnių, naujai atsiradusių įrodymų egzistavimo. Toks vertinimas akivaizdžiai prieštarauja teisinio nuoseklumo, lygiateisiškumo ir racionalumo principams. Taigi, skundžiamame teismo sprendime pareiškėjo atžvilgiu padaryta išvada dėl tariamai nepakankamai ištirtų individualių aplinkybių yra nepagrįsta, prieštaringa ir grindžiama netinkamu kriterijumi – naujai atsiradusių įrodymų buvimu. Todėl tokia argumentacija negali pateisinti Sprendimo panaikinimo ar pripažinimo neteisėtu.

13.5.  Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pateikta aiškių, konkrečių ir teisiškai argumentuotų motyvų, kodėl pareiškėjos nurodytos aplinkybės – nėštumas ir vaiko tėvas – savaime sudaro pakankamą pagrindą naikinti Sprendimo dalį, kuria yra nustatomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir SIS perspėjimo įtraukimas, pareiškėjai neįvykdžius savanoriško išvykimo sprendimo. Skundžiamame teismo sprendime apsiribota bendro pobūdžio nuorodomis į tokias aplinkybes, tačiau neatskleidžiamas priežastinis ryšys tarp jų ir konkrečių Sprendimo teisinių pasekmių panaikinimo, tokiu būdu pažeidžiant sprendimų motyvavimo ir aiškumo reikalavimus. Pasak atsakovo, šiuo aspektu itin svarbu pabrėžti, kad sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti SIS perspėjimą nėra savarankiškai vykdomi, o jų teisinės pasekmės atsiranda tik tuo atveju, jeigu pareiškėja faktiškai būtų išsiųsta iš Lietuvos Respublikos, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja buvo ar artimiausiu metu gali būti išsiųsta.

13.6.  Sprendimas yra sąlyginis sprendimas. Galimybė priimti tokius sprendimus yra paminėta ir VAĮ, o Sprendime aiškiai nurodyta, kad Sprendimo dalys dėl išsiuntimo ir draudimo atvykti įsigalios tik tuo atveju, jeigu pareiškėja neįvykdys ginčijamo Sprendimo dalies dėl savanoriško išvykimo. Tik tuo atveju, jeigu pareiškėja apsispręstų savanoriškai neišvykti per nustatytą terminą, jai būtų taikomis kitos ginčijamo Sprendimo dalys – išsiuntimas ir draudimas atvykti. Be to, kaip numato Įstatymo 127 straipsnio 32 dalis, terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių (tokiu atveju pareiškėja turėtų pateikti prašymą) vadovaujantis Tvarkos aprašo 46 punktu. Tokia procedūrinė galimybė užtikrina, kad pareiškėjos individualios aplinkybės gali būti įvertintos administracine tvarka dar iki sprendimo dėl išsiuntimo įgyvendinimo, todėl panaikinti Sprendimo dalis teismo tvarka, nesant realaus išsiuntimo fakto, yra perteklinė ir nepagrįsta priemonė. Pareiškėja turi galimybę administracine tvarka kreiptis ir pateikti motyvuotą prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą (pvz., dėl sveikatos priežasčių ir pan.). Tokio pobūdžio klausimai (išvykimo terminas, galimybė išvykti, pasikeitusių aplinkybių vertinimas ir pan.) ir turi būti sprendžiami administracine tvarka, o ne skundžiant sprendimą teismui ir skundą grindžiant dar neįvykusiomis aplinkybėmis. Todėl skundžiamas teismo sprendimas šioje dalyje yra nepakankamai motyvuotas, grindžiamas hipotetinėmis prielaidomis ir neatsižvelgia į galiojančias administracines procedūrines garantijas. Vien pareiškėjos nėštumas ir vaiko tėvo buvimas, nesant realaus sprendimo dėl išsiuntimo vykdymo ir nepanaudojus įstatyme numatytų alternatyvių priemonių, negali būti laikomi pakankamu ir savarankišku pagrindu naikinti Sprendimo dalį dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, SIS perspėjimo įtraukimo ir išsiuntimo.

13.7.  Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių kitų argumentų, dėl kurių ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra naikintinas, atsakovo nuomone, teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl to byla išspręsta neteisingai.

14.  Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo Migracijos departamento apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą: Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimą pareiškėjo atžvilgiu palikti nepakeistą ir panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimą dalyje dėl prieglobsčio nesuteikimo pareiškėjai ir priimti naują sprendimą šioje dalyje – pilnai tenkinti pareiškėjos skundą, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jos prieglobsčio prašymą iš naujo. Pareiškėjai atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.  Migracijos departamentas iš esmės atkartojo tas pačias prieglobsčio teisės taikymo klaidas, be to, netinkamai vertino pareiškėjo pateiktus įrodymus, todėl darė neteisingą išvadą dėl jo visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam. Priešingai nei teigia Migracijos departamentas, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti (o tai ir padarė) pareiškėjo pateiktus įrodymus, kurie tik patvirtino nuoseklius pareiškėjo teiginius dėl jam gresiančio persekiojimo (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Migracijos departamento siūlomu aiškinimu būtų sukurtas precedentas, leidžiantis ignoruoti esminę reikšmę turinčius įrodymus, o tai pažeistų Lietuvos prisiimtus įsipareigojimus pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES „Dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos“ (toliau – ir Direktyva) 46 straipsnio 3 dalį, be to, tokiu būdu būtų neužtikrinta Lietuvos, kaip valstybės narės, pareiga sprendimus dėl tarptautinės apsaugos prašymų priimti „kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui“, o tai būtų neteisėta.

14.2.  Migracijos departamentas, siekdamas išvengti pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo, netiesiogiai skatina pareiškėją pateikti paskesnį prieglobsčio prašymą. Toks prašymas skatinamas pateikti dėl bylos metu atsiradusių naujų įrodymų, t. y. pareiškėjo tėvo liudijimo ir gauto šaukimo, bet ne dėl naujų esminių aplinkybių atsiradimo. Pateikti įrodymai tik papildo pradinį pareiškėjo prieglobsčio prašymą, o toks pasinaudojimas savo procesinėmis teisėmis, kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), nėra iš esmės pasikeitusios pareiškėjo individualios aplinkybės. Tai, kad pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių negalėjo pateikti įrodymų (nes jų neturėjo) prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu iki priimant Migracijos departamento Sprendimą, neužkerta jam kelio naudotis savo procesinėmis teisėmis ir teikti įrodymus, o pagal ABTĮ 10 straipsnį teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus. Pareiškėjas viso proceso metu nuosekliai teigė, kad grįžus į (duomenys neskelbtini), jis bus persekiojamas (duomenys neskelbtini) teisėsaugos, teikė jam prieinamus įrodymus, pavyzdžiui, žodinius paaiškinimus, P. V. liudijimą, ekrano nuotraukas, kuriose buvo matyti, kaip jis reiškia savo politinius įsitikinimus ir pan. Tačiau atsakovas, pareiškėjui pritaikęs pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą, netinkamai įvertino pareiškėjo teiktus įrodymus ir jam kylančias grėsmes (duomenys neskelbtini). Atsakovo jau teismo proceso metu gauti ir teismui pateikti dokumentiniai įrodymai tik parodo, kad Migracijos departamento atliktas vertinimas jų turėtų įrodymų kontekste buvo nepagrįstas ir atliktas nesilaikant prieglobsčio teisės standartų. Pareiškėjas apklausų Migracijos departamento metu pasakojo, jog pas jo tėvus lankėsi pareigūnai, taigi atsakovas, reaguodamas į tokią informaciją, galėjo organizuoti pareiškėjo tėvo apklausą ir išsiaiškinti aktualias aplinkybes, kaip tai padarė teismas, tačiau Migracijos departamentas nedėjo pastangų siekdamas surinkti visą prieinamą informaciją, o šiuo metu reikalauja, kad teismas ignoruotų Migracijos departamento Sprendimo nepagrįstumą patvirtinančius įrodymus. Dėl atsakovo prieglobsčio teisės taikymo klaidų pareiškėjas negali būti „baudžiamas“ atsisakant vertinti jo pateiktus įrodymus, nes tokiu būdu nebūtų užtikrintas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo pateikto prieglobsčio prašymo vertinimas, būtų pažeista pareiškėjo teisė į teisminę gynybą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo pateiktus įrodymus, patvirtinančius jo Migracijos departamentui nurodytas aplinkybes, laikėsi tiek ESTT, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklios pozicijos. Migracijos departamento pozicija pagal kurią teismas neturėjo vertinti pareiškėjo pateiktų papildomų įrodymų, prieštarauja Direktyvos 46 straipsnio 3 daliai, ESTT praktikai bei ABTĮ nuostatoms.

14.3.  Migracijos departamentas klaidingai įvertino pareiškėjui kylančią persekiojimo grėsmę jo kilmės šalyje. Migracijos departamentas visiškai neatsižvelgia į tai, kad pareiškėjas viso prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi savo pozicijos, jog (duomenys neskelbtini) jam gresia persekiojimas dėl jo politinių pažiūrų iš (duomenys neskelbtini) režimo, taigi ir teisėsaugos pusės, be to, pareiškėjas tokią poziciją grindė tuo metu jam prieinamas įrodymais, kurie remiantis prieglobsčio teisės standartais turėjo būti pakankami konstatuoti jo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam.

14.4.  Migracijos departamento argumentas, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teiginį, jog neištirta pareiškėjo versija dėl teisėsaugos institucijų persekiojimo dėl jo politinių pažiūrų reiškimo jo kilmės valstybėje ir Lietuvoje, grindžia tik naujai pateiktais argumentais, yra klaidingas. Pareiškėjo pateikti įrodymai bylos nagrinėjimo metu tik sustiprino jo poziciją, kurią pareiškėjas palaikė nuo pradžių. Iš Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytų faktų visumos akivaizdu, kad įvykdžius pareiškėjo deportaciją kyla reali rizika, jog pareiškėją persekios ir asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja EŽTK 3 straipsniui. Vertinant pareiškėjo teiginius, jam turėjo būti taikomi Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio 5 dalyje numatyti kriterijai. Remiantis tokias kriterijais pareiškėjas pateikė visus turėtus ir prieinamus dokumentus, detaliai ir nuosekliai papasakojo apie dalyvavimą mitinguose, P. V. slapstymą ir pagalbą jam, o jo pasakojimas atitinka kilmės valstybės informaciją, nes pareiškėjo profilio asmenys dažnai sulaikomi ir nėra nustatyta priežasčių dėl kurių pareiškėjo bendras patikimumas būtų vertintinas kritiškai. Migracijos departamentas, kaip ir priimdamas 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, minėtus faktus vertino izoliuotai ir taikė pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą, iš esmės reikalaudamas pareiškėjo pateikti dokumentinius, rašytinius jau vykstantį persekiojimą patvirtinančius įrodymus. Akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas taikytas atsakovui vertinant pareiškėjui kylančias grėsmes dėl jo veikos socialiniuose tinkluose. Pareiškėjas aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose ir dalinasi nuotraukomis bei įrašais socialiniame tinkle „(duomenys neskelbtini)“, kuriais išreiškia palaikymą (duomenys neskelbtini) ir kritiką (duomenys neskelbtini) režimui. Migracijos departamento Sprendime buvo konstatuota, jog pareiškėjų surinktas publikacijų socialiniuose tinkluose „patiktukų“ skaičius yra nepakankamas, kad pareiškėjas sulauktų (duomenys neskelbtini) teisėsaugos persekiojimo dėl socialinio tinklo „(duomenys neskelbtini)“ paskyrose viešai reiškiamų opozicinių (duomenys neskelbtini) režimui pažiūrų, nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, didelis „patiktukų“ skaičius, matomumas ar žinomumas, taip pat pastovumas, nėra lemiami veiksniai, įrodantys visiškai pagrįstos baimės egzistavimą. Lemiamas veiksnys šiuo atveju buvo pats įrašų publikavimas socialiniuose tinkluose, kuriuose kritikuojamas (duomenys neskelbtini) režimas ir jo veiksmai (duomenys neskelbtini), tačiau nei „patiktukų“, nei sekėjų skaičius tam įtakos neturėjo, todėl darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnų dėmesį gali patraukti bet kuris asmuo publikuojantis minėto pobūdžio įrašus socialiuose tinkluose.

14.5.  Visi įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo baimė būti persekiojamam (duomenys neskelbtini) dėl jo politinių įsitikinimų yra visiškai pagrįsta, o Migracijos departamento Sprendimas yra nepagrįstas, nes pareiškėjo prieglobsčio prašymo vertinimas buvo nevisapusiškas. Atsakovas sistemiškai netinkamai taikė prieglobsčio teisės standartus, izoliuotai vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, be to, Migracijos departamentas taiko pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą, todėl buvo priimtas nepagrįstas Sprendimas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į naujai pareiškėjo pateiktus įrodymus ir identifikavęs atsakovo prieglobsčio teisės taikymo klaidas, pagrįstai panaikino Migracijos departamento Sprendimą pareiškėjo atžvilgiu.

14.6.  Nors Migracijos departamentas teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nėra pateikta aiškių, konkrečių ir teisiškai argumentuotų motyvų, kodėl pareiškėjos nurodytos aplinkybės – nėštumas ir vaiko tėvas – savaime sudaro pakankamą pagrindą naikinti Sprendimo dalį, kuria yra nustatomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir SIS perspėjimo įtraukimas, pareiškėjai neįvykdžius savanoriško išvykimo sprendimo, tačiau tokia Migracijos departamento pozicija tik parodo, kad pareiškėjos atveju atsakovas tinkamai neatliko pareiškėjos individualios situacijos vertinimo. Įvykdžius Migracijos departamento Sprendimą, išsiuntus pareiškėją ir uždraudus jai atvykti į Lietuvos Respubliką nustatytą laikotarpį, o jos vaikui turint teisėtą pagrindą pasilikti Lietuvos Respublikoje su tėvu, bus pažeista geriausių vaiko interesų pusiausvyra. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos sūnui (duomenys neskelbtini) ir šiuo gyvenimo laikotarpiu mamos buvimas šalia jam yra ypatingai svarbus, Migracijos departamentas privalo atsižvelgti į susiklosčiusią situaciją ir pareiškėjos situaciją įvertinti vadovaujantis geriausiais pareiškėjos vaiko interesais. Migracijos departamento Sprendimo įgyvendinimas turėtų tiesioginį ir realų poveikį pareiškėjos šeimos gyvenimui – jis faktiškai užkirstų kelią šeimai gyventi kartu ir lemtų jos išskyrimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos vaiko tėvui Lietuvoje suteikta laikinoji apsauga, jog šeimos ryšiai yra realūs (pareiškėja susilaukė vaiko ir planuoja vestuves su vaiko tėvu), o realių alternatyvų šeimai gyventi kartu kitoje valstybėje nėra, Migracijos departamento Sprendimas prieštarauja EŽTK 8 straipsniui ir šeimos vienybės principo užtikrinimui. Todėl Migracijos departamento argumentai, ignoruojant faktines šeimos gyvenimo aplinkybes, negali būti laikomi teisiškai pagrįstais ir pažeidžia pareigą užtikrinti pagarbą šeimos gyvenimui.

15.  Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimą dalyje dėl prieglobsčio jai nesuteikimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti pilnai ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jos prieglobsčio prašymą iš naujo. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.  Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėja buvo nėščia, o (duomenys neskelbtini) jai gimė sūnus, kurio tėvas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, o tai patvirtina 2025 m. lapkričio 27 d. (duomenys neskelbtini) miesto civilinės metrikacijos skyriaus išduotas gimimo įrašas Nr. 7297, be to, vaiko tėvai (duomenys neskelbtini) planuoja sudaryti santuoką. Pareiškėjos vaiko tėvui Lietuvoje suteikta laikinoji apsauga kaip pabėgėliui dėl karo (duomenys neskelbtini). Jei pareiškėjai nebus suteiktas prieglobstis, ji bus priversta išvykti į (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) vaiku, o vaiko pavardė ir jo tėvo pilietybė atkreips papildomą (duomenys neskelbtini) institucijų dėmesį į pareiškėją, jos praeitį (duomenys neskelbtini) bei jos politines pažiūras. Pareiškėja mano, jog tai, kad ji susilaukė vaiko (duomenys neskelbtini) priešiškoje valstybėje (Lietuvoje) su pabėgėliu iš šalies, su kuria (duomenys neskelbtini) kariauja, atkreips dėmesį (duomenys neskelbtini) tvarkant įvairius administracinius klausimus – gyvenamosios vietos registracijos, asmens dokumentų išėmimo, motinos ir vaiko medicinos priežiūros ir kt. Todėl pareiškėja prašo prijungti prie administracinės bylos 2025 m. lapkričio 27 d. (duomenys neskelbtini) miesto civilinės metrikacijos skyriaus išduotą gimimo įrašą Nr. 7297 ir prašymą dėl santuokos sudarymo, nes jie sudaryti ir gauti jau bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme.

15.2.  Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė pareiškėjo skundą bei grąžino atsakovui jo prieglobsčio prašymą nagrinėti naujai. Tačiau pareiškėjos atžvilgiu teismas padarė nepagrįstą išvadą (žr. šios nutarties 11 p.). Pareiškėjos nuomone, vienintelis teismo argumentas, kodėl vieno iš pareiškėjų skundas buvo patenkintas, o kito ne, yra tai, kad vienas iš pareiškėjų (A. V.) pateikė įrodymus teismui, jog jo ieško (duomenys neskelbtini) jėgos struktūros apklausti byloje dėl masinio ekstremistinės medžiagos platinimo, o pareiškėja tokių įrodymų neturi. Pareiškėjos ir pareiškėjo santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini), tačiau iki tol jie veikė bendrai, gyveno kaip šeima. Tai, kad dėl jų faktiškai bendros veiklos (duomenys neskelbtini) teisėsauga atkreipė dėmesį tik į pareiškėją nereiškia, jog panašūs persekiojimo veiksmai nepradėti ar nebus pradėti ir prieš pareiškėją (T. Z.). Migracijos departamentas, sujungdamas buvusių sutuoktinių prieglobsčio prašymų nagrinėjimą į vieną bylą, pripažino, kad jų veikla prieš (duomenys neskelbtini) režimą iš esmės buvo bendra, o tai pripažino ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai. Byloje nustatyti faktai įrodo, kad abu sutuoktiniai (duomenys neskelbtini) veikė kartu, todėl jų galimo identifikavimo bei persekiojimo grėsmės klausimas turi būti sprendžiamas vienodai jų abiejų atžvilgiu.

15.3.  Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas nesilaikė EŽTT Sprendime įtvirtintų vertinimo standartų. Nagrinėjamu atveju turi būti atliekamas griežtas realios grėsmės egzistavimo vertinimas, atkreipiant dėmesį į tikėtinus prieglobsčio prašytojo išsiuntimo į valstybę padarinius, taip pat į tai, kad grįžus į kilmės valstybę pareiškėjai susidurs su šalies valdžios institucijomis, todėl valdžios institucijos gali atkreipti dėmesį į pareiškėją.

15.4.  Pareiškėjos situacija nebuvo vertinama kaip individualių aplinkybių visuma – atsakovas, išskyręs atskirus epizodus, juos vertino atsietai vieną nuo kito. Pareiškėja savo politinius įsitikinimus reiškia ne tik įrašais socialiniuose tinkluose, tačiau ir dalyvaudama viešuose renginiuose, padėdama besislapstančiam P. V. Tokios aplinkybės kartu atspindi pareiškėjos profilį ir jos turi būti vertinamos kaip aplinkybių visuma, kuri pagrindžia pareiškėjams kylančią persekiojimo grėsmę. Tik įvertinus pareiškėjos atvejį individualiai, t. y. įvertinus visų individualių aplinkybių visumą, o ne atlikus kiekvienos individualios aplinkybės izoliuotą vertinimą, bei aktualios kilmės valstybės informacijos kontekste galima daryti išvadą, ar tarptautinės apsaugos poreikis neegzistuoja. Šiuo atveju atsakovas atliko formalų ir nepagrįstą vertinimą, kuris lėmė klaidingą išvadą, kad pareiškėjos baimė patirti persekiojimą dėl skleidžiamų žinučių, kuriomis kritikuojamas (duomenys neskelbtini) valdžios vykdomas karas (duomenys neskelbtini) socialiniuose tinkluose, nėra visiškai pagrįsta. Įvertinus visas aplinkybes, pagrįstai galima manyti, jog pareiškėjos veiksmai – kritiška pozicija (duomenys neskelbtini) režimo atžvilgiu, dalyvavimas protestuose, pagalba politiškai persekiojamam asmeniui, lemia visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamai dėl turimų politinių įsitikinimų, o tai įrodo būtinybę jai suteikti prieglobstį. Todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas dalyje dėl prieglobsčio nesuteikimo pareiškėjai yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas, o šioje dalyje turi būti priimtas naujas sprendimas – pareiškėjos skundas patenkintas pilnai.

16.  Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti Migracijos departamento apeliacinį skundą. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

16.1.  Migracijos departamentas laikosi apeliaciniame skunde išdėstytos pozicijos dėl pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų ir jų vertinimo, mano, jog tokie įrodymai negali būti reikšmingi vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ex tunc aspektu, t. y. pagal tas faktines aplinkybes ir įrodymų visumą, kuri egzistavo sprendimo priėmimo metu. Todėl nepagrįsta teigti, jog Sprendimas turi trūkumų vien dėl to, kad jame nebuvo įvertinti įrodymai, kurie tuo metu neegzistavo.

16.2.  Tiek pareiškėjos, tiek pareiškėjo situacijos turėjo būti vertinamos vienodai pagal Sprendimo metu egzistavusias aplinkybes, įrodymus bei vertinimą. Todėl išvada, jog pareiškėjai, įvertinus jos profilį kilmės valstybės informacijos kontekste, neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, yra pagrįsta. Iki Sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė papildomos informacijos, leidžiančios konstatuoti, kad (duomenys neskelbtini) teisėsauga ją identifikavo kaip (duomenys neskelbtini) vykusių mitingų ar Lietuvoje vykusių mitingų dalyvį, ar asmenį, prisidėjusį prie uždraustų organizacijų, ar asmenį, aktyviai reiškiantį savo politines pažiūras socialiniuose tinkluose bei kad minėtos institucijos turi tikslą bei motyvą nustatyti jos buvimo vietą, sulaikyti ją ir nubausti.

16.3.  Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjos akcentuojamo EŽTT Sprendimo, pažymi, kad minėtas sprendimas nėra aktualus nagrinėjamai bylai. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikia objektyvių įrodymų, kad visi asmenys, kurie bent kartą yra sukritikavę (duomenys neskelbtini) valdžią, yra sistemiškai persekiojami. Nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios, todėl nėra pagrindo vadovautis nurodytu EŽTT sprendimu. Be kita ko, nagrinėjamu atveju pareiškėja nėra Tadžikistano Respublikos pilietė ir TIAP narė, todėl savaime nėra priskirtina tam pačiam profiliui, kuris buvo nagrinėjamas byloje ir kuris, remiantis bylos sprendimu sukurtu precedentu, susiduria su sistemingu persekiojimu. Pareiškėjos atveju nurodyta byla aktuali tik jeigu jos individualioje situacijoje gali būti taikytinas bendras byloje nustatytas principas, remiantis kuriuo, tam, kad pakankama persekiojimo tikimybė būtų konstatuota neatsižvelgiant į pareiškėjos individualias riziką didinančias aplinkybes, būtina nustatyti dviejų sąlygų buvimą, t. y. kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog kilmės valstybėje egzistuoja apibrėžta asmenų grupė, kuri sistemingai susiduria su persekiojimui prilygintinais veiksmais ir jog prieglobsčio pasiprašęs asmuo priklauso tokiai grupei. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos atveju kilmės valstybės informacija neleidžia konstatuoti, kad ji priskirtina tokiai apibrėžtai grupei, kuriai (duomenys neskelbtini) persekiojimas yra taikomas sistemingai.

16.4.  Ginčijamame Sprendime pareiškėjos individuali situacija nebuvo įvertinta atsietai. Iš Sprendimo turinio ir išvadų matyti, kad buvo įvertinta pareiškėjos individualios situacijos ir aplinkybių sankaupa, surinkta aktuali kilmės valstybės informacija ir atliktas visapusiškas duomenų vertinimas. Pareiškėja iš esmės nepagrindė apeliacinio skundo teiginio, kad jos prieglobsčio prašymo motyvai buvo įvertinti netinkamai ar izoliuotai. Byloje buvo tinkamai ir detaliai įvertinta pareiškėjos veikla socialinėje erdvėje ir jos sklaida, jos veikla kilmės valstybėje ir Lietuvoje bei padaryta pagrįsta išvada, kad įvertinus tiek pareiškėjos, tiek pareiškėjo profilį kilmės valstybės informacijos kontekste (iki išvykimo iš kilmės valstybės į teisėsaugos akiratį nebuvo patekę, mitingų neorganizavo), nenustatyta tariamo persekiotojo ((duomenys neskelbtini) teisėsaugos) tikėtinų motyvų ir tikslų siekti nustatyti pareiškėjo ir pareiškėjos buvimo vietą, juos sulaikyti ir nubausti dėl jų veiklos.

16.5.  Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėja, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus ir byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17.  Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikinta Migracijos departamento 2025 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 25M30074 dėl prieglobsčio suteikimo ir kitų susijusių klausimų dalis, teisėtumas ir pagrįstumas.

18.  Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovo Sprendimo trūkumai sudaro pagrindą išvadai, jog Sprendime buvo nevisapusiškai įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, neištirta jo versija dėl teisėsaugos institucijų persekiojimo dėl jo politinių pažiūrų reiškimo jo kilmės valstybėje ir Lietuvoje, todėl Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies ir 3 straipsnio reikalavimų, pareiškėjo skundą tenkino, o nustatęs, kad Migracijos departamento Sprendimo išvada, jog įvertinus pareiškėjos kaip prieglobsčio prašytojos profilį kilmės valstybės informacijos kontekste, ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, yra pagrįsta, tačiau bylos nagrinėjimo metu išaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl galimų pareiškėjos šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies.

19.  Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus padavė atsakovas ir pareiškėja.

20.  Atsakovas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, o sprendime motyvai išdėstyti apsiribojant ir nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundas tenkintas, o pareiškėjos tenkintas iš dalies, turi būti panaikinta ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjų skundą atmesti, o kita skundžiamo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

21.  Pareiškėja apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad įvertinus visas aplinkybes, pareiškėjos veiksmai – kritiška pozicija (duomenys neskelbtini) režimo atžvilgiu, dalyvavimas protestuose, pagalba politiškai persekiojamam asmeniui, lemia visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamai dėl turimų politinių įsitikinimų ir įrodo būtinybę jai suteikti prieglobstį, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis dėl prieglobsčio jai nesuteikimo yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl turi būti panaikinta ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjos skundą tenkinti visa apimtimi.

22.  Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo prijungti prie administracinės bylos 2025 m. lapkričio 27 d. (duomenys neskelbtini) miesto civilinės metrikacijos skyriaus išduotą gimimo įrašą Nr. 7297 ir prašymą dėl santuokos sudarymo, nes jie sudaryti ir gauti jau bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prašomi prijungti prie bylos papildomi įrodymai negalėjo būti pateikti anksčiau, o jie turi įtakos nagrinėjant pareiškėjos apeliacinį skundą, tenkina pareiškėjos prašymą ir prijungia prie bylos pateiktus papildomus įrodymus.

23.  Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

24.  Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pateiktame prašyme suteikti prieglobstį nurodė, kad (duomenys neskelbtini) išvyko iš kilmės valstybės, yra prieš (duomenys neskelbtini) vyriausybės veiksmus ir karą; (duomenys neskelbtini) vyko mitingai prieš korupciją, valdžią, kuriuos organizavo A. N., o pareiškėjas juose dalyvaudavo; kadangi (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo buvo paimtas jo telefonas, po (duomenys neskelbtini) jis mitinguose nedalyvavo, nes bijojo dėl savo sveikatos ir asmeninio turto; kai prasidėjo karas, pareiškėjo sutuoktinė dalyvavo mitinge prieš (duomenys neskelbtini) valdžią kartu su N. V. ir P. V., kurio metu milicija juos bandė pagauti, jo sutuoktinei pavyko pabėgti, o N. V. nepavyko, todėl jis buvo sulaikytas ir pateko į kalėjimą, o jo brolis P. V. pabėgo iš (duomenys neskelbtini); pareiškėjas kartu su savo sutuoktine padėjo P. V. pabėgti, t. y. jį dengė, apgyvendino, girdėjo, kad N. V. kalėjime kankinamas; pareiškėjas bijojo, kad jį ir sutuoktinę bet kada gali dėl to sulaikyti; (duomenys neskelbtini) jis buvo komandiruotas į (duomenys neskelbtini), tų pačių metų (duomenys neskelbtini), jis ten atsivežė sutuoktinę, tačiau tuo metu, kai jis su sutuoktine buvo (duomenys neskelbtini), pas jų tėvus buvo atvykę teisėsaugos pareigūnai ir klausinėjo kur jie randasi; (duomenys neskelbtini) anksčiau nebuvo ekstradicijos, todėl jis buvo ramus, kad jo neišduos (duomenys neskelbtini), bet nuo (duomenys neskelbtini) ten pradėjo išdavinėti žmones, todėl pareiškėjas bijojo ten pasilikti, kad ir jo su sutuoktine neišduotų (duomenys neskelbtini), taigi pareiškėjas nusprendė iš ten vykti į Lietuvą ir prašyti prieglobsčio. Minėtame prašyme, kaip asmuo atvykstantis su prieglobsčio prašytoju, buvo nurodyta pareiškėjo sutuoktinė (pareiškėja), kuri nurodė, kad (duomenys neskelbtini) išvyko iš kilmės valstybės, po (duomenys neskelbtini) dalyvavo mitinge prieš karą, o tų pačių metų vasaros viduryje vėl dalyvavo mitinge, kuris neįvyko, nes buvo daug pareigūnų, jų technikos ir mitingo organizatoriai liepė neprotestuoti, skirstytis, nes visi bus sulaikyti; pareiškėja mitinguose dalyvavo kartu su N. V. ir jo broliu P. V., kurie aktyviai reiškėsi „(duomenys neskelbtini)“ įkeldami nuotraukas prieš karą, be to, jie buvo pastebėti (duomenys neskelbtini) pareigūnų, kurie liepė (duomenys neskelbtini) tėvams perduoti savo vaikams, kad jie patys pasiduotų, todėl N. pasidavė ir buvo sulaikytas pareigūnų, pateko į kalėjimą, o jo brolis P. nepasidavė, slapstėsi; pareiškėja su sutuoktiniu padėjo jam slaptytis, t. y. kažkurį laiką jis pas juos gyveno, jie padėjo jam pabėgti iš (duomenys neskelbtini), o kai N. pasidavė pareigūnams, pareigūnai jo telefone galėjo matyti susirašinėjimus, todėl pareiškėjai taip pat gali grėsti sulaikymas; kai prasidėjo karas, vėliau mobilizacija, pareiškėja nusprendė išvykti į (duomenys neskelbtini), kurioje jos sutuoktinis anksčiau buvo komandiruotas dirbti, be to, jos sutuoktinis nenorėjo grįžti į (duomenys neskelbtini), kadangi jį darbovietė norėjo išsiusti dirbti (duomenys neskelbtini) kariuomenei, kad jis ieškotų minų, tačiau jis nenori žudyti žmonių; (duomenys neskelbtini) pareiškėja išvyko į (duomenys neskelbtini), kurioje ji su sutuoktiniu dirbo, buvo viskas gerai; (duomenys neskelbtini), kai jie sudarė santuoką, buvo atvykę jų tėvai, kurie pranešė, kad pas juos buvo atvykę pareigūnai ir jų ieškojo; (duomenys neskelbtini) anksčiau nevykdydavo ekstradicijos, bet vėliau pradėjo išdavinėti asmenis, kurie yra politiniai bėgliai; pareiškėjai (duomenys neskelbtini) nebesijautė saugūs, todėl nusprendė bėgti į Lietuvą ir prašyti prieglobsčio. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Migracijos departamente vyko pareiškėjų apklausos, kurių metu buvo išsamiau išdėstyti jų prašymo suteikti prieglobstį motyvai. Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 24M80556 nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), įpareigojo juos savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 14 dienų nuo sprendimo dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos; įspėjo pareiškėjus, kad per nustatytą laiką jiems neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir neuždraudė pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjai, nesutikdami su minėtu sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydami jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Regionų administracinis teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu pareiškėjų skundą atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu pareiškėjų apeliacinį skundą tenkino: panaikino Regionų administracinio teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkino, t. y. panaikino Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 24S80556 ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

25.  Iš ginčijamo Sprendimo matyti, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 105.4 papunkčiu dėl to, jog pašalinus LVAT Sprendime nurodytus trūkumus ir antrą kartą įvertinus pareiškėjų motyvus, kuriais jie grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jų turimomis arba jiems priskirtomis asmeninėmis savybėmis. Sprendime nurodyta, kad nustatytų faktinių aplinkybių ir pagrįstų prielaidų visuma, vertinant jas surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, suponuoja išvadą, jog rizika prieglobsčio prašytojams nukentėti ateityje yra išskirtinai hipotetinė, grindžiama ypatingai neapibrėžta tikimybe, o kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, prieglobsčio prašytojai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Sprendime taip pat nurodyta, jog prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, be to, kadangi remiantis surinkta informacija, prieglobsčio prašytojų kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl prieglobsčio prašytojai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

26.  Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

27.  Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo tokių veiksmų.

28.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

29.  Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja EŽTK 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta, remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir EŽTK 3 straipsnio pažeidimas.

30.  Tvarkos aprašo 97 punkte nurodyta, kad, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas, nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

31.  Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

32.  Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 papunkčiuose.

33.  Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas, išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą; c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala; d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala; e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

34.  Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pareiškėjo pateikti įrodymai (skambučių transkripcijos ir šaukimas) negali būti reikšmingi vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ex tunc aspektu, t. y. pagal tas faktines aplinkybes ir įrodymų visumą, kuri egzistavo Sprendimo priėmimo metu, todėl nepagrįsta teigti, jog ginčijamas Sprendimas turi trūkumų vien dėl to, kad jame nebuvo įvertinti įrodymai, kurie tuo metu neegzistavo.

35.  Pažymėtina, kad pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu pateikė skambučių transkripcijas, iš kurių matyti, jog pareiškėjo tėvui, gyvenančiam (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) paskambino asmuo, prisistatęs policijos pareigūnu, pavarde (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini), kuris norėjo bendrauti su pareiškėju ir pokalbio metu paaiškino, kad jam reikia apklausti pareiškėją byloje dėl masinio ekstremistinės medžiagos platinimo. Tuo tarpu iš byloje pateikto šaukimo pareiškėjui, matyti, kad sutinkamai su (duomenys neskelbtini) baudžiamojo proceso kodekso 144 straipsniu ir (duomenys neskelbtini) įstatymo „Dėl policijos“ 13 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjui nurodyta 2025 m. rugsėjo 5 d. 9.30 val. atvykti pateikti paaiškinimus pas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) rajono valdybos Kriminalinės paieškos skyriaus (duomenys neskelbtini) S. I. T., taip pat pažymėta atvykus pateikti nurodytą šaukimą ir pasą, o neatvykimo atveju akcentuota, kad pareiškėjui gali būti taikomas atvesdinimas ir atsakomybė sutinkamai su galiojančiais (duomenys neskelbtini) įstatymais.

36.  Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ESTT praktiką, Direktyvos 46 straipsnio 3 dalyje žodžių junginys „užtikrina, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc (nuo dabar; ateityje) faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių [faktinių ir teisinių aplinkybių] nagrinėjimas“ aiškintinas taip, kad pagal šią nuostatą valstybės narės savo nacionalinę teisę turi pritaikyti taip, kad nagrinėdamas nurodytus skundus teismas išnagrinėtų visas faktines ir teisines aplinkybes, kurios suteiktų jam galimybę konkretų atvejį įvertinti pagal tuo metu esamą situaciją (2024 m. spalio 4 d. sprendimo Ministerstvo vnitra České republiky, Odbor azylové a migrační politiky, C-406/22, EU:C:2024:841, 87 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šiuo klausimu terminas „ex nunc“ reiškia, kad teismas turi pareigą atlikti vertinimą, kuriame prireikus būtų atsižvelgta į naujas aplinkybes, susiklosčiusias po to, kai buvo priimtas sprendimas, dėl kurio vėliau pateiktas skundas. Iš esmės toks vertinimas suteikia galimybę išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą išsamiai, nesant poreikio grąžinti bylą sprendžiančiajai institucijai. Taigi teismo turima teisė atsižvelgti į naujas aplinkybes, dėl kurių ši institucija nepareiškė nuomonės, atitinka Direktyvos tikslą, kaip, be kita ko, matyti iš jos 18 konstatuojamosios dalies, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami „kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui“ (2024 m. spalio 4 d. sprendimo Ministerstvo vnitra České republiky, Odbor azylové a migrační politiky, C-406/22, EU:C:2024:841, 78 ir 88 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Šios Direktyvos 46 straipsnio 3 dalyje vartojamas būdvardis „išsamus“ patvirtina, kad teismas turi išnagrinėti tiek aplinkybes, į kurias sprendžiančioji institucija atsižvelgė ar būtų galėjusi atsižvelgti, tiek į aplinkybes, kurios susiklostė šiai institucijai priėmus sprendimą (2024 m. spalio 4 d. sprendimo Ministerstvo vnitra České republiky, Odbor azylové a migrační politiky, C-406/22, EU:C:2024:841, 89 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37.  Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus įrodymus ir atsižvelgdama į ESTT praktiką dėl ex nunc vertinimo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ir vertino pareiškėjo naujai pateiktus įrodymus, kuriais pareiškėjas įrodinėjo esminę reikšmę turinčius faktus (pareiškėjo galimą persekiojimą) ir pagrįstai konstatavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjo kilmės valstybėje ieško teisėsaugos institucijos dėl galimai jo vykdytos veiklos kilmės valstybėje ir Lietuvoje, kurią patvirtino tiek liudytoju apklaustas pareiškėjo tėvas, tiek į bylą pateiktas pareiškėjo adresu gautas šaukimas, turi būti detaliai ištirta siekiant nustatyti, ar tai nėra susiję su galimu asmens persekiojimu jo kilmės valstybėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateikti įrodymai yra susiję su pareiškėjo pateikto prieglobsčio prašymo motyvais bei apklausų Migracijos departamente nurodytomis aplinkybėmis, jas organiškai papildo, todėl gali turėti reikšmės vertinant pareiškėjo persekiojimo riziką jo kilmės valstybėje. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nustatyta aplinkybė negali būti pripažįstama kaip formali ir nereikšminga bei ignoruojama vien dėl to, kad ją patvirtinantys įrodymai buvo pateikti jau po ginčijamo Sprendimo priėmimo, kadangi tokiu atveju iš esmės nebūtų užtikrinta veiksminga prieglobsčio prašytojo teisių gynimo priemonė, t. y. nebūtų galima konstatuoti, kad buvo atliktas išsamus ex nunc faktinių ir teisinių aplinkybių išnagrinėjimas pagal Įstatymo 86, 87 straipsnius. Atsižvelgiant į tai, nurodyti atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

38.  Kritiškai vertintinas ir atsakovo argumentas, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo galima daryti prielaidą, jog išvadą, kad neištirta pareiškėjo versija dėl teisėsaugos institucijų persekiojimo dėl jo politinių pažiūrų reiškimo kilmės valstybėje ir Lietuvoje, pirmosios instancijos teismas grindė būtent naujais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas teisminio nagrinėjimo metu pateiktą informaciją (t. y. liudytojo (pareiškėjo tėvo) parodymus dėl policijos pareigūno skambučio ir byloje pateiktą pareiškėjo adresu gautą šaukimą) kilusio ginčo kontekste vertino tik kaip reikšmingą, siekiant nustatyti, ar tai nėra susijęs su galimu pareiškėjo persekiojimu jo kilmės valstybėje, tačiau nevertino jos turinio iš esmės, nelygino jos su kitais bylos duomenimis ir nepadarė galutinės išvados dėl pareiškėjo persekiojimo jo kilmės valstybėje, ja remdamasis. Taigi, nurodyta informacija pirmosios instancijos teismo buvo vertinama kaip papildoma, tik akcentuojant jos reikšmę sprendžiant dėl pareiškėjo persekiojimo realumo kilmės valstybėje, tačiau ja remdamasis teismas nedarė galutinės išvados dėl pareiškėjo persekiojimo kilmės valstybėje, todėl skundžiamame sprendime teismas neeliminavo pareiškėjui galimybės pateikti paskesnį prieglobsčio prašymą atsiradus naujoms aplinkybėms, nežinomoms pirmojo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu.

39.  Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas ir nenuoseklus, todėl neatitinka aiškumo bei motyvavimo reikalavimų, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, jog nagrinėjamu atveju teismas tik apžvelgė Migracijos departamento Sprendime nustatytas faktines aplinkybes, buvusias Sprendimo priėmimo metu, ir išskyrė aplinkybes, kurios paaiškėjo teisminio bylos nagrinėjimo metu (t. y. jau po ginčijamo Sprendimo priėmimo), nustatydamas vėliau paaiškėjusios informacijos reikšmę, siekiant nustatyti, ar ji nėra susijusi su galimu asmens (šiuo atveju pareiškėjo) persekiojimu jo kilmės valstybėje, tačiau jokių prieštaringų išvadų šiuo aspektu nepadarė. Kitaip tariant, teismas nuosekliai atskyrė Sprendimo priėmimo metu nustatytas aplinkybes nuo teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusios informacijos, pakankamai aiškiai nurodydamas pastarųjų aplinkybių reikšmę nagrinėjant galimą pareiškėjo persekiojimą jo kilmės valstybėje. Taigi, teismas vertino, ar paaiškėjus su byla susijusioms reikšmingoms aplinkybėms, pareiškėjo individuali situacija nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinta, o nurodęs, kad analizuojant prieglobsčio prašymus, juose nurodytos aplinkybės ir pagrindai turi būti vertinami kompleksiškai, pagrįstai darė išvadą, jog Sprendime buvo nevisapusiškai įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, neištirta jo versija dėl teisėsaugos institucijų persekiojimo dėl jo politinių pažiūrų reiškimo jo kilmės valstybėje ir Lietuvoje, todėl Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

40.  Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pareiškėjų atžvilgiu buvo vertinamas jų dalyvavimas mitinguose ir protestuose, pažintis su P. V. ir jo slėpimas pareiškėjų nuomojame bute (duomenys neskelbtini), taip pat įvertinta pareiškėjų veikla socialinėje erdvėje ir konstatuota, jog Sprendime įvertinta, kad pareiškėjų baimė būti nubaustiems dėl režimo netoleruotinos veiklos yra grindžiama subjektyviu ir hipotetiniu vertinimu, nes pareiškėjai nebuvo sulaikyti, jų atžvilgiu nebuvo pradėtos administracinės arba baudžiamosios bylos, jiems nebuvo uždrausta išvykti iš kilmės valstybės, jie nėra ieškomi, nuo nurodytų įvykių dėl dalyvavimo protestuose yra praėję daugiau nei 3 metai, o prašymai grindžiami iš esmės tik bendra situacija kilmės valstybėje, tačiau ne pareiškėjų individualia situacija kilmės valstybės aplinkybių kontekste. Tačiau pareiškėjo atžvilgiu, kaip jau minėta, teismas sprendė, jog aplinkybė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje ieško teisėsaugos institucijos dėl galimai jo vykdytos veiklos kilmės valstybėje ir Lietuvoje, kurią patvirtino tiek liudytoju apklaustas pareiškėjo tėvas, tiek į bylą pateiktas šaukimas, turi būti detaliai ištirta siekiant nustatyti, ar tai nėra susijęs su galimu pareiškėjo persekiojimu jo kilmė valstybėje. Pareiškėjos atžvilgiu naujų ir reikšmingų aplinkybių nenustatyta, todėl jos situacija įvertinta remiantis Migracijos departamento Sprendime nurodytais duomenimis. Taigi, vien tai, jog pareiškėjo ir pareiškėjos prieglobsčio prašymas buvo grindžiamas panašiais motyvais, paaiškinimais ir faktinėmis aplinkybėmis, savaime nereiškia, kad pareiškėjų individualios situacijos turėjo būti vertinamos vienodai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kiekvienas atvejis vertinamas individualiai ir priimamas atitinkamas individualiai motyvuotas sprendimas, atsižvelgus į konkrečiai nustatytas faktines aplinkybes, taip pat individualiai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir jų visumą.

41.  Iš ginčijamo Sprendimo dalies dėl pareiškėjos grąžinimo ir išsiuntimo matyti, kad atsakovas nustatė, jog pareiškėja nėra turėjusi leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje bei neturi Lietuvos Respublikoje kitų šeimos narių, kaip jie apibrėžiami Įstatymo 2 straipsnio 26 straipsnyje; pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo išimtinai prieglobsčio prašytojos teisinėje padėtyje ir gyveno Lietuvos Respublikoje išimtinai jos prieglobsčio prašymų nagrinėjimų laikotarpiu; pareiškėja nuo (duomenys neskelbtini) įdarbinta uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, o teisę dirbti Lietuvos Respublikoje turi Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytu pagrindu; pareiškėja turi trumpą darbo patirtį ((duomenys neskelbtini)) ir kt. Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėja pateikė medicininius dokumentus patvirtinančius, jog jai nustatytas (duomenys neskelbtini) nėštumas, nurodė, kad būsimo vaiko tėvas yra (duomenys neskelbtini), turintis laikiną apsaugą Lietuvoje, taip pat pateikė minėto asmens skaitmeninio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kopiją ir paaiškino, jog norėjo įregistruoti tėvystės pripažinimą pas notarą, tačiau Migracijos departamentas atsisakė išduoti pareiškėjai jos pasą, todėl to padaryti nepavyko. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad priimant sprendimus dėl užsieniečio išsiuntimo, turi būti įvertintos Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje (kuri iš esmės atitinka 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 5 straipsnį) nurodytos aplinkybės, t. y. šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1395-1188/2025). Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytas naujas aplinkybes dėl galimų pareiškėjos šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, pagrįstai Sprendimo dalį dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos, uždraudimo jai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukimo į SIS perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi panaikino, o atsakovą įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos situaciją šiame kontekste. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja taip pat yra pateikusi (duomenys neskelbtini) prašymą įregistruoti santuoką, duomenis apie tai, kad jos santuoka bus registruojama (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) miesto civilinės metrikacijos skyriaus 2025 m. lapkričio 27 d. gimimo įrašą Nr. 7297 iš kurio matyti, kad pareiškėjai ir I. O. (gimęs (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) gimė sūnus.

42.  Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog ginčijamas Sprendimas yra sąlyginis, t. y. Sprendimo dalys dėl išsiuntimo ir draudimo atvykti įsigalios tik tuo atveju, jeigu pareiškėja neįvykdys Sprendimo dalies dėl savanoriško išvykimo, taigi tik tuo atveju, jeigu pareiškėja apsispręstų savanoriškai neišvykti per nustatytą terminą, jai būtų taikomos kitos Sprendimo dalys – išsiuntimas ir draudimas atvykti. Tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog Sprendimas yra sąlyginio pobūdžio, savaime nepaneigia Migracijos departamento pareigos pagal Įstatymo 128 straipsnį individualiai įvertinti pareiškėjos situaciją bei nustatyti visas reikšmingas aplinkybes, kurias būtina įvertinti, priimant tokio pobūdžio sprendimą. Be to, nors, kaip teigia atsakovas, pareiškėja turi galimybę administracine tvarka kreiptis ir pateikti motyvuotą prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą, todėl panaikinti ginčijamo Sprendimo dalis teismo tvarka, nesant realaus išsiuntimo fakto, yra perteklinė ir nepagrįsta priemonė, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, kiekvienu atveju teismas turi užtikrinti, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės būtų tinkamai patikrintos ir įvertintos, o taikomos poveikio priemonės tinkamai motyvuotos. Todėl šiuo aspektu atsakovo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

43.  Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, kad pareiškėjo ir pareiškėjos galimo identifikavimo bei persekiojimo grėsmės klausimas turi būti sprendžiamas vienodai jų abiejų atžvilgiu, nes jie veikė bendrai, gyveno kaip šeima, o tai, jog dėl jų faktiškai bendros veiklos (duomenys neskelbtini) teisėsauga atkreipė dėmesį tik į pareiškėją (A. V.) nereiškia, jog panašūs persekiojimo veiksmai nepradėti ar nebus pradėti ir prieš pareiškėją (T. Z.), pažymi, kad kiekvieno asmens situacija vertinama individualiai, išnagrinėjus su tuo asmeniu susijusias faktines aplinkybes ir įrodymus. Šiuo atveju aplinkybės, jog pareiškėjas ir pareiškėja veikė bendrai ir tuo metu gyveno kaip šeima, gali būti reikšmingos svarstant dėl galimo pareiškėjos persekiojimo jos kilmės valstybėje, tačiau jos turi būti vertinamos atsižvelgiant į kiekvienos situacijos individualias aplinkybes. Kaip minėta, pareiškėjo atveju, pirmosios instancijos teismas teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatė aplinkybę (t. y. kad pareiškėjo jo kilmės valstybėje ieško teisėsaugos institucijos dėl galimai jo vykdytos veiklos kilmės valstybėje ir Lietuvoje, kuri buvo patvirtinta liudytojo (pareiškėjo tėvo) parodymais ir į bylą pateiktu pareiškėjo adresu gautu šaukimu), kuri, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, turi būti detaliai ištirta siekiant nustatyti, ar tai nėra susijęs su galimu asmens (pareiškėjo) persekiojimu jo kilmės valstybėje. Tuo tarpu pareiškėjos atveju, individualių aplinkybių nenustatyta, taip pat nepateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų galimo jos persekiojimo riziką kilmės valstybėje. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja nepateikė papildomos informacijos, leidžiančios konstatuoti, kad (duomenys neskelbtini) teisėsauga ją identifikavo kaip (duomenys neskelbtini) vykusių mitingų ar Lietuvoje vykusių mitingų dalyvę, ar asmenį prisidėjusį prie uždraustų organizacijų, ar asmenį aktyviai reiškiantį savo politines pažiūras socialiniuose tinkluose, bei kad minėtos institucijos turi tikslą bei motyvą nustatyti jos buvimo vietą, sulaikyti ją ir nubausti. Atsižvelgiant į tai, nurodyti pareiškėjos argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

44.  Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodyta baimė grįžti į kilmės valstybę iš esmės yra susijusi su bendra saugumo padėtimi jos kilmės šalyje, kuri savaime nelemia pabėgėlio statuso jai suteikimo. Taip pat bendra saugumo padėtis per se (pati savaime) nelemia individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje eA-3322-789/2022; 2023 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1570-502/2023; kt.). Prieglobsčio prašytojo profilis ir individualios aplinkybės nesuponuoja išvados dėl realios persekiojimo rizikos grįžimo į kilmės valstybę atveju. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, kad savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas dar neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009; ir kt.). Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjos argumentai dėl bendros situacijos, vykstančios jos šalyje, t. y. kilmės valstybėje vykstančių žmogaus teisių galimų pažeidimų (iškeltų bylų, sulaikymų), niekaip nepagrindžia individualaus pobūdžio persekiojimo galimybės jos atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pateikta informacija (dėl galbūt kilsiančios persekiojimo dėl politinių įsitikinimų grėsmės), perspektyvinio individualaus vertinimo aspektu, yra hipotetiška, paremta pareiškėjos subjektyviu vertinimu.

45.  Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, neturi pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentu, kad jos situacija nebuvo vertinama kaip individualių aplinkybių visuma, nes atsakovas, išskyręs atskirus epizodus, juos vertino atsietai vieną nuo kito. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste (t. y. Sprendime, be kita ko, buvo įvertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos dalyvavimu mitinguose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) teisėsaugos domėjimusi pareiškėja, teikta pagalba P. V., jos veikla socialinėje erdvėje, taip pat jos veikla Lietuvoje), o atsakovo atliktas pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovas įvertino pareiškėjos individualių aplinkybių visumą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo išvada, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, kad nesant informacijos apie prieglobsčio prašytojos politiškai motyvuotą persekiojimą, įvertinus pareiškėjos kaip prieglobsčio prašytojos profilį kilmės valstybės informacijos kontekste, ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Tarptautinės apsaugos nesuteikimas neužkerta pareiškėjai kelio įteisinti savo buvimo Lietuvos Respublikoje kitais teisiniais pagrindais, ypač pateikus duomenis apie pasikeitusią šeiminę padėtį bei vaiko gimimą.

46.  Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo ir pareiškėjos apeliacinių skundų argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

47.  Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau atsakovui ir pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

48.  Dėl kitų atsakovo ir pareiškėjos argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti atsakovo ir pareiškėjos apeliacinių skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

49.  Netenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos T. Z. (T. Z.) ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius