2K-120-788/2023

Baudžiamoji byla Nr. 2K-120-788/2023 Teisminio proceso Nr. 1-06-6-00031-2018-8 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.6.2.1; 2.1.7.4.3; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 11 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Algimanto Valantino ir Olego Fedosiuko (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir D. V. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, 5 dalies 8 punktu, iš dalies atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, nustatyta po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atlikti laisvės atėmimo bausmės dalį – šešis mėnesius, likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. Viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu D. V. įpareigotas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, D. V. išteisintas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos). Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš D. V. konfiskuota 46 694 Eur vertės turto. Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. liepos 7 d. nuosprendis, kuriuo D. V., pripažintam kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti 150 valandų per vienerius metus šešis mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda, paskirta už nusikalstamą veiką, nurodytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir D. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti 150 valandų per vienerius metus šešis mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Nagrinėjamoje byloje:

1.1. D. V. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas UAB „O“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) direktorius, turėdamas bendrą tyčią savintis bendrovei priklausančius pinigus, laikotarpiu nuo 2016 m. kovo mėn. iki 2018 m. lapkričio mėn. pasisavino savo žinioje esantį didelės vertės svetimą, UAB „O“ priklausantį, turtą. Byloje nustatyta 17 epizodų, kai UAB „O“ iš bendrovės „R“ įgytas stogo dangas ir komplektuojamąsias detales nugabenus pirkėjams (fiziniams asmenims) ir D. V. iš jų gavus apmokėjimą, neišrašius PVM sąskaitų faktūrų ir nesurašius kasos pajamų orderių ar pinigų priėmimo kvitų, patvirtinančių grynųjų pinigų gavimą, gauti pinigai nebuvo įnešti į bendrovės kasą. Taip D. V. pasisavino UAB „O“ priklausantį turtą, iš viso 46 694 Eur. Datos, PVM sąskaitų faktūrų duomenys, pirkėjų – fizinių asmenų – vardai, pavardės, prekių pristatymo adresai, gautos pinigų sumos ir kt. nurodyta skundžiamuose nuosprendžiuose.

1.2. D. V. taip pat nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „O“ direktorius, laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2018 m. lapkričio mėn., iš fizinių asmenų gavęs 46 694 Eur pajamų (konkretūs laikotarpiai, asmenys ir pinigų sumos nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose), neišrašė PVM sąskaitų faktūrų, nesurašė kasos pajamų orderių ar pinigų priėmimo kvitų, patvirtinančių grynųjų pinigų gavimą, ir jų gavimo neapskaitė UAB „O“ buhalterinėje apskaitoje, taip tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „O“ buhalterinę apskaitą. D. V. taip pat už 2018 m. rudenį parduotą stogo dangą, UAB „O“ įgytą iš bendrovės „R“, iš L. B. gavęs nenustatyto dydžio avansą, neišrašė pinigų priėmimą patvirtinančio dokumento, jo neužregistravo buhalterinėje apskaitoje. Dėl minėtų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „O“ 2016–2018 m. veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo D. V. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus, nustatė faktines bylos aplinkybes, kvalifikavo padarytas nusikalstamas veikas ir iš D. V. išieškojo konfiskuotino turto vertę – 46 694 Eur. Apeliacinės instancijos teismas kitaip įvertino bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir padarė išvadą, kad yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir D. V. skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas paskyrus D. V. subendrintą laisvės apribojimo dvejiems metams bausmę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir iš jo konfiskuota 46 694 Eur suma, ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. liepos 7 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo atmestas apeliacinis skundas dėl D. V. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 46 694 Eur sumos konfiskavimo, ir dėl šios veikos priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Byloje nebuvo įrodyta, jog D. V. pasisavino UAB „O“ lėšas, taip padarydamas žalą šiai bendrovei. Pagal kasacinio teismo praktiką vien neteisėtas disponavimas vadovui patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime dar nereiškia, kad yra padaryta BK 183 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika, nes būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas ir ši žala turi būti reali. Byloje nebuvo paneigtos ir nuginčytos faktinės aplinkybės, kad įmonė iš tiesų visas lėšas (pajamas) už gyventojams parduotas prekes (stogo dangą) gavo iš trečiųjų juridinių asmenų banko pavedimais ir šios lėšos buvo apskaitytos apskaitoje bei nuo jų buvo sumokėti visi mokesčiai, t. y. reali žala UAB „O“ nebuvo padaryta. Šią aplinkybę (dėl visų mokesčių sumokėjimo nuo visų pajamų) patvirtino ir skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria D. V. išteisintas dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo dėl neteisingų duomenų įrašymo į PVM deklaracijas ir pelno mokesčio deklaracijas. Išteisindamas D. V., teismas pripažino, kad jo pateikti duomenys apie gautas pajamas ir sumokėtus nuo jų mokesčius yra teisingi.

3.2. Skundžiamuose nuosprendžiuose teismai nurodė, kad D. V. pasisavino įmonei priklausančius pinigus už fiziniams asmenims N. M., V. J., R. Č., P. P., G. R., A. P. ir kitiems pateiktas prekes, neįnešdamas iš jų gautų pinigų į kasą. Tačiau nustatydami žalą teismai visiškai nesivadovavo nenuginčytais įrodymais, kad už šiems ir kitiems byloje minimiems asmenims pateiktas prekes UAB „O“ sumokėjo kiti juridiniai asmenys (UAB „A“, UAB „M“, UAB „V“ ir UAB „Al“), t. y. reali žala įmonei nebuvo padaryta.

3.3. Nors teismai pripažino, kad UAB „O“ ir UAB „A“ operacijos buvo fiktyvios (nes UAB „A“ fiziniams asmenims pristatytų prekių negavo), tačiau banko mokėjimo pavedimų fiktyviais nelaikė. Taigi, abiejų instancijų teismai, esant akivaizdžiam faktui (pinigai gauti mokėjimo pavedimais), pripažino, kad UAB „O“ pinigus iš UAB „A“ vis dėlto gavo, ir žala įmonei nebuvo padaryta. Jeigu kasatorius būtų pasisavinęs iš fizinių asmenų gautus pinigus, įmonė būtų patyrusi realų nuostolį – nebūtų turėjusi nei lėšų, kurios buvo skirtos prekėms įsigyti, nei pačių prekių. Kadangi už fiziniams asmenims parduotas prekes buvo atsiskaityta mokėjimo pavedimu (net ir darant prielaidą, kad D. V. galėjo paimti pinigus iš fizinių asmenų), joks nuostolis dėl to įmonei nesusidarė. Be to, teismai nepripažino fiktyviais UAB „M“, UAB „V“ ir UAB „Al“ išrašytų sąskaitų ir atitinkamai banko pavedimų – mokėjimų už prekes UAB „O“, todėl vien šiuose epizoduose negalėjo D. V. pripažinti kaltu ir nuteisti nesant realios žalos, t. y. vieno iš būtinųjų nusikaltimo, nurodyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių.

3.4. Byloje buvo būtina skirti finansinę-ekonominę ekspertizę siekiant nustatyti, ar UAB „O“ buhalterinėje apskaitoje buvo prekių, gautų iš bendrovės „R“ pagal 2016 m. kovo 9 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3601053, 2016 m. kovo 15 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3601150, 2016 m. balandžio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3601747, 2016 m. balandžio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3601981, 2016 m. balandžio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3602338, 2016 m. gegužės 23 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 363505, 2016 m. liepos 13 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3605755, 2016 m. liepos 14 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3605844, 2016 m. liepos 21 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3606203, 2016 m. rugpjūčio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3608214, 2016 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3607794, 2016 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3608107, 2016 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3607799, 2016 m. rugpjūčio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3607088, 2016 m. spalio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3610095, 2017 m. sausio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3700045, 2017 m. birželio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3705138, 2017 m. spalio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3711744, 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3711987, 2018 m. vasario 19 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3801067, 2018 m. spalio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą ARVE Nr. 3811376, trūkumas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., ar yra šių prekių pardavimą pateisinantys dokumentai, ar pardavimo pajamos už šias prekes buvo įtrauktos į UAB „O“ buhalterinę apskaitą. Abiejų instancijų teismai atsisakė skirti finansinę ekspertizę, taip pat ignoravo D. V. pateiktus dokumentus (banko pavedimus) ir dėl to nepaneigė nuteistojo įrodinėtų aplinkybių, jog UAB „O“ už fiziniams asmenims parduotas prekes tikrais byloje esančiais banko pavedimais gavo pajamų ir jokios žalos nepatyrė (įmonėje nebuvo nustatytas koks nors pinigų trūkumas). Tai pripažintina esminiu įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) pažeidimu, šis pažeidimas lėmė teismų priimtų nuosprendžių neteisėtumą.

3.5. Atsižvelgiant į tai, kad už pagal kaltinamajame akte nurodytas iš bendrovės „R“ įgytas prekes banko mokėjimo pavedimais su UAB „O“ visiškai atsiskaitė UAB „A“, UAB „M“, UAB „V“ ir UAB „Al“ ir kad pagal kaltinamajame akte nurodytas sąskaitas faktūras trūkumo nebuvo nustatyta, vadovaujantis BPK 44 straipsnyje įtvirtintu in dubio pro reo (visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai) principu, D. V. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį turi būti visiškai išteisintas.

3.6. Teismai nepagrįstai, nesant UAB „O“ civilinio ieškinio, nusprendė iš D. V. konfiskuoti neva pasisavintą 46 694 Eur sumą. Kaip matyti iš šios bylos aplinkybių, patys teismai, išteisindami D. V. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, pripažino, kad duomenis apie gautas pajamas ir sumokėtus mokesčius jis įrašė į deklaracijas teisingai, taigi ir faktiškai jokių UAB „O“ priklausančių lėšų nepasisavino bei šiai įmonei ir valstybei turtinės žalos nepadarė, todėl, nesant nustatytos realios žalos, teismai negalėjo konfiskuoti ir D. V. turto.

3.7. Pažymėtina, kad, nesant priimto sprendimo dėl žalos padarymo, UAB „O“, iki neįsiteisėjo pirmosios instancijos teismo nuosprendis, negalėjo kreiptis į teismą dėl 46 694 Eur sumos (tariamos žalos atlyginimo) priteisimo, kadangi tam nebuvo jokio faktinio pagrindo – įmonės apskaitoje buvo atvaizduotos visos pajamos, gautos pagal nuosprendyje nurodytus epizodus. Todėl, tik įsiteisėjus 2022 m. kovo 24 d. nuosprendžiui, UAB „O“ įgijo materialinę teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, tai ir buvo padaryta civilinėje byloje Nr. e2SP-8684-902/2022, joje Panevėžio apylinkės teismas patvirtino D. V. ir UAB „O“ sudarytą taikos sutartį. Taigi teismų sprendimas konfiskuoti turtą nesant nukentėjusiojo civilinio ieškinio, kurio pats nukentėjusysis negalėjo paduoti baudžiamojoje byloje, nes dar nebuvo tam materialinio pagrindo, yra neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytą pajamų konfiskavimo sąlygą.

3.8. Be to, taikos sutartimi įsipareigojus atlyginti žalą UAB „O“, kasatoriui lieka galioti skundžiamu nuosprendžiu valstybei priteista 46 694 Eur suma (konfiskavimas), o vykdymo procese nėra nustatyta jokių procesinių normų, kad žala ir turto konfiskavimas būtų tarpusavyje išsprendžiami išvengiant dvigubos žalos išieškojimo. Iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimo paskirtis – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, o ne jį nubausti. Dėl to atvejai, kai sudaromos prielaidos išieškoti iš kaltininko daugiau turto, nei jis gavo iš nusikalstamos veikos, laikytini neatitinkančiais šios baudžiamojo poveikio priemonės esmės ir paskirties, nes paverčia ją bausme.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė S. Malinauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo D. V. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, jame iš esmės atkartojami esminiai apeliacinio skundo argumentai, ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas, nesutinkama dėl kasatoriaus kaltę pagrindžiančių įrodymų pakankamumo (BK 183 straipsnio 2 dalis) ir faktinių aplinkybių nustatymo bei pateikiamas savas jų vertinimas. Tačiau įrodymų vertinimo rezultatas, teismų sprendimų atitiktis ar neatitiktis faktinėms bylos aplinkybėms yra fakto, o ne teisės klausimas. Dėl to kasatoriaus teiginiai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, taip pat pateikiamu įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

4.2. Byloje nustatyta, kad D. V., eidamas UAB „O“ direktoriaus pareigas ir pagal einamas pareigas valdydamas bendrovei priklausančius grynuosius pinigus, parduodamas stogo dangą ir komplektuojamąsias detales, įgytas UAB „O“ vardu iš bendrovės „R“ pagal PVM sąskaitas faktūras ir krovinių važtaraščius, bendrovės „R“ transportu nugabenus fiziniams asmenims bei iš 17 kaltinime nurodytų fizinių asmenų gavęs apmokėjimą grynaisiais pinigais, neišrašė PVM sąskaitų faktūrų, nesurašė kasos pajamų orderių ar pinigų priėmimo kvitų, patvirtinančių grynųjų pinigų gavimą, ir pinigų neįnešė į bendrovės kasą. Taip UAB „O“ neteko jai nuosavybės teise priklausančio turto (lėšų), o D. V. įgijo realią galimybę jomis naudotis bei disponuoti savo nuožiūra, t. y. lėšas neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė, taip padarydamas bendrovei 46 694 Eur turtinės žalos.

4.3. Proceso metu nuteistojo iškeltas gynybos versijas – kad UAB „O“ iš fizinių asmenų už jiems parduotą stogo dangą visas lėšas (pajamas) gavo iš trečiųjų juridinių asmenų – UAB „A“, UAB „M“, UAB „Al“ ir UAB „V“ – banko pavedimais ir šios lėšos buvo apskaitytos bendrovės apskaitoje bei nuo jų buvo sumokėti visi mokesčiai, kad teismai nepripažino fiktyviais nurodytų bendrovių išrašytų sąskaitų ir atitinkamai banko pavedimų (mokėjimų už prekes UAB „O“ ir sumokėjimo už perduotas fiziniams asmenims prekes fakto); kad nepaneigta, jog banko pavedimais gautos pajamos būtų buvusios pasisavintos, – tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai paneigė byloje surinktų ir ištirtų įrodymų analize. Nustatyta, kad UAB „O“ pardavė kaltinime nurodytiems asmenims stogo dangas ir kitas komplektuojamąsias medžiagas. Tai bendrai nurodo kaip liudytojai apklausti asmenys, kurie keitė ar dengė stogus, bei jų pateikti dokumentai – sąskaitos faktūros, krovinio važtaraščiai. Šio fakto neneigė ir pats kaltinamasis D. V.. Dalis apklaustų liudytojų (N. M., V. J., R. Č., P. P., G. R., A. Pakanta) nurodė, kad už stogo dangas jie atsiskaitė tiesiogiai su D. V. (arba kitu asmeniu UAB „O“ biure (duomenys neskelbtini), kiti kaip liudytojai apklausti užsakovai nurodė, kad pinigus už stogo dangas ir kitas komplektuojamąsias medžiagas perdavė darbus atlikusiems meistrams, o šie pinigus už įsigytą stogo dangą perdavė D. V.. Kaip pagrįstai nurodė abiejų instancijų teismai savo sprendimuose, visuma aptartų įrodymų leidžia daryti kategorišką išvadą, kad visais kaltinime nurodytais atvejais pinigai už stogo dangas ir kitas komplektuojamąsias medžiagas buvo sumokėti UAB „O“ perduodant tuos pinigus D. V., tačiau šie pinigai UAB „O“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaityti ir nebuvo įnešti į bendrovės kasą.

4.4. Tai, kad pinigai, gauti iš fizinių asmenų už stogo dangas, nebuvo apskaityti, įrodo ir byloje atliktas UAB „O“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas. 2019 m. lapkričio 27 d. specialisto išvada Nr. 04/14-2-16-12495 nustatyta, kad, pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, UAB „O“ 2016–2018 m. laikotarpiu už parduotą stogo dangą ir medžiagas neišrašė PVM sąskaitų faktūrų, jų neužregistravo buhalterinėje apskaitoje, o kai iš fizinių asmenų buvo gautos lėšos, nesurašė kasos pajamų orderių ar pinigų priėmimo kvitų, kurie patvirtintų grynųjų pinigų gavimą, bei pinigų gavimo neapskaitė UAB „O“ buhalterinėje apskaitoje. Šią išvadą teisiamajame posėdyje patvirtino tyrimą atlikusi specialistė D. S..

4.5. Kasatorius skunde ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą teigdamas, kad teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, nes netenkino prašymo paskirti finansinę ekspertizę, siekiant pagrįsti, kad UAB „O“ už fiziniams asmenims parduotas prekes tikrais banko pavedimais gavo pajamų, kad jokios žalos nepatyrė ir įmonėje nebuvo nustatytas koks nors pinigų trūkumas. Pagal teismų praktiką, ekspertizės aktą arba specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020 ir kt.). Atitinkamai teismų praktikoje nurodoma, kad specialisto išvados (ekspertizės akto) neaiškumas, neišsamumas ar prieštaravimas bylos duomenims nagrinėjimo teisme metu yra šalinamas BPK nustatytais veiksmais, be kita ko, apklausiant išvadas pateikusį specialistą (ekspertą) ir prireikus skiriant naujus ekspertinius tyrimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 26/2010, 2K-83/2013, 2K-57/2014, 2K-180/2014, 2K-7-358-303/2015, 2K-191-507/2016, 2K-188- 648/2017). Teismai šių teismų praktikos reikalavimų laikėsi, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas BK 183 straipsnio 2 dalies padarinius – didelę turtinę žalą, vadovavosi ne tik 2019 m. lapkričio 27 d. specialisto išvada Nr. 04/14-2-16-12495, bet ir liudytojų (stogo dangą pirkusių fizinių asmenų, stogo dangos darbus atlikusių meistrų) bei paties D. V. parodymais, specialisčių D. S. ir I. V., atlikusių UAB „A“ veiklos tyrimą, paaiškinimais, liudytojų pateiktais juridinio asmens „R“ komerciniais pasiūlymais, PVM sąskaitomis faktūromis, krovinio važtaraščiais, kuriuose kaip pardavėja nurodyta bendrovė „R“, o pirkėja – UAB „O“, bei kitais rašytiniais įrodymais. Be to, teismas įvertino ir kaltinamojo D. V. keltą versiją, kad už fiziniams asmenims pateiktas prekes UAB „O“ sumokėjo kiti juridiniai asmenys, ir ją išsamiai ir motyvuotai paneigė. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, nuosprendyje taip pat detaliai nurodė, kokiomis nustatytomis aplinkybėmis grindžia nusikalstamos veikos, nurodytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, įskaitant padarinius – UAB „O“ padarytą turtinę žalą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisme gynyba prašė skirti finansinę-ekonominę ekspertizę, o bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prašė skirti teismo buhalterinę ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas gynybos prašymą, nurodė, kad nei specialisto, nei ekspertizės išvados nėra absoliutus įrodymas, o prašyme išdėstytoms aplinkybėms nustatyti pakanka byloje esančios specialisto išvados bei kitų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų. Be to, šioje byloje D. V. buvo kaltinamas pasisavinęs ne iš UAB „R“ ar iš kasaciniame skunde nurodytų bendrovių gautas prekes, o kaltinamas pasisavinęs UAB „O“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas lėšas, gautas iš fizinių asmenų už UAB „O“ jiems parduotas prekes.

4.6. Pažymėtina ir tai, kad jokiais dokumentais ar faktiniais duomenimis nepagrįstas kaltinime nurodytų pinigų sumų panaudojimas UAB „O“ reikmėms ar interesais. Pagal byloje nustatytas aplinkybes D. V. esantį savo žinioje jam svetimą UAB „O“ turtą neteisėtai, neatlygintinai pavertė savo turtu pažeisdamas turto patikėjimo, perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. ėmė elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padarė žalą minėtai bendrovei, ir tai padarė tiesiogine tyčia. Tokie kasatoriaus veiksmai atitinka tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius turto pasisavinimo (BK 183 straipsnio 2 dalies) požymius. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagal byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes teisingai konstatavo, jog kasatoriaus padarytos veikos atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius.

4.7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą (UAB „O“ civilinio ieškinio šioje byloje nepareiškė; byloje nebuvo duomenų, kad nuteistojo žinioje esantys ir jo pasisavinti svetimi pinigai buvo grąžinti bendrovei arba buvo pareikštas civilinis ieškinys civilinio proceso tvarka, arba buvo kitokiu būdu susitarta bendrovei atlyginti padarytą žalą; turto pasisavinimo dalyko nerasta), pripažino, kad D. V. nusikalstamu būdu įgytos lėšos (ne mažiau nei 46 694 Eur) yra kaltininko nusikalstamos veikos rezultatas, ir nuspręsta jas konfiskuoti, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatomis.

4.8. Nors byloje civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, priešingai nei nurodo kasatorius, tai nepašalina BK 72 straipsnio taikymo pagrindo. Civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamajame procese yra civilinio ieškovo teisė, o ne pareiga (BPK 109 straipsnis), todėl civilinio ieškinio nepareiškimas (net ir esant teisiniam pagrindui jį pareikšti) nedaro įtakos sprendžiant dėl turto konfiskavimo pagrįstumo per se (paties savaime). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog D. V. nusikalstamu būdu įgijo ne mažiau nei 46 694 Eur, t. y. pasisavino neapskaitytus pinigus ir praturtėjo, šią sumą laikė nusikalstamos veikos rezultatu ir pagrįstai konfiskavo tokios pat vertės jo turtą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apelianto D. V. argumentą dėl galimo civilinio ieškinio pareiškimo civilinio proceso tvarka, pagrįstai nurodė, kad sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimas po nuosprendžio išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą priėmimo nelemia dvigubo nubaudimo, nes konfiskuotino turto vertės išieškojimo ir teismo sprendimu priteisto žalos atlyginimo tarpusavio santykis (jei toks klausimas iškyla) išsprendžiamas vykdymo procese pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-223-976/2020). Atkreiptinas dėmesys, jog kasatoriaus minima Panevėžio apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2SP-8684-902/2022, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, buvo priimta 2022 m. rugsėjo 9 d. Įvertinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus sprendimus konstatuotina, kad nuteistajam D. V. turto konfiskavimas pritaikytas pagrįstai. Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent konfiskuoto turto suma nuteistasis buvo praturtėjęs darydamas nusikalstamas veikas, todėl turto konfiskavimo pagrįstumas nekelia abejonių. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino BK 72 straipsnio nuostatas ir nuteistojo teisės nebuvo suvaržytos labiau, nei tai nustatyta įstatymu. Kasaciniame skunde pateikiami argumentai dėl baudžiamojo poveikio priemonės neteisingumo yra deklaratyvūs ir nepaneigia nei nusikalstamos nuteistojo pajamų kilmės, nei jų konfiskavimo būtinumo.

4.9. Kasatoriaus teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas jį pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, pripažino, jog duomenis apie gautas pajamas ir sumokėtus mokesčius jis (kaltinamasis) įrašė į deklaracijas teisingai, todėl jokių UAB „O“ priklausančių lėšų nepasisavino ir šiai įmonei bei valstybei turtinės žalos nepadarė, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas išteisino D. V. dėl kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) nustatęs, kad mokesčius turėjo mokėti UAB „O“, o ne pats D. V., todėl, esant pakankamai duomenų dėl tikslo išvengti mokesčių, turėjo būti sprendžiamas klausimas ir dėl UAB „O“ baudžiamosios atsakomybės, tačiau tai nebuvo padaryta. Be to, nurodė, kad neteisingų duomenų į deklaracijas įrašymo pagrindinis tikslas buvo nuslėpti grynųjų pinigų, gautų iš užsakovų (fizinių asmenų), pasisavinimą, o ne tikslas išvengti mokesčių ir to norėjimas. Nesant šio tikslo (išvengti mokesčių), negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, tačiau už neteisingų duomenų įrašymą į deklaracijas ir tokių deklaracijų pateikimą kitais tikslais asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Šiai išvadai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo D. V. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo, įrodymų vertinimo ir bylos apeliacinio nagrinėjimo

6. Turto pasisavinimas kaip nusikalstama veika – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Pasisavinimo neatlygintinumas reiškia, kad pasisavinto turto vertė savininkui nėra visiškai atlyginta ar atlyginta aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas, taip padarant turtinę žalą tikrajam turto savininkui. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (ar turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

7. Kalbant apie juridinio asmens vadovo veiksmų atliekant neteisėtus sandorius juridinio asmens vardu kvalifikavimą, labai svarbu nustatyti, ar tokie veiksmai iš tiesų padarė turtinę žalą juridiniam asmeniui. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik finansų apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar juridinis asmuo (įmonė) patyrė realią žalą dėl savo vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi juridinio asmens (įmonės) turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-378-895/2016, 2K-144-788/2017, 2K-211-895/2017, 2K-163-788/2019 ir kt.).‏‏‎ Juridinio asmens vadovo pasisavinimo veiksmus su tokia žala turi sieti ir aiškus priežastinis ryšys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2014).

8. Nagrinėjamoje byloje D. V. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį iš esmės nuteistas už tai, kad už UAB „O“ fiziniams asmenims parduotas prekes (stogo dangas) gautų pinigų neįnešė į bendrovės kasą, taip juos pasisavino. Nustatyta, kad per 17 tokių epizodų į bendrovės kasą nebuvo įnešta bendra 46 694 Eur suma. Kita vertus, gynybos tvirtinimu, dėl minėtų prekių pardavimo bendrovė nepatyrė žalos, nes už šias prekes banko pavedimais sumokėjo kitos bendrovės: UAB „A“, UAB „M“, UAB „V“ ir UAB „Al“, taigi UAB „O“ gavo prekių apmokėjimą ir turtinės žalos dėl D. V. veiksmų nepatyrė. Gynyba tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams pateikė duomenis (PVM sąskaitų faktūrų datas ir numerius, apmokėjimo datas, banko sąskaitos išrašus, informaciją apie prekes) dėl į UAB „O“ banko sąskaitą iš UAB „A“, UAB „M“, UAB „V“ ir UAB „Al“ pervestų lėšų (18 t., b. l. 111–114; 19 t., p. 155–169; prie bylos pridėtas mėlynos spalvos aplankas su finansinių dokumentų nuorašais), tačiau šie duomenys proceso metu liko neįvertinti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai minėtus gynybos argumentus atmetė kaip negalinčius pakeisti D. V. padarytos veikos teisinio vertinimo, nes bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad prekių įsigijimo iš UAB „O“ sandoriai buvo fiktyvūs, šių prekių minėti juridiniai asmenys realiai neįsigijo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, vien prekių pardavimo sandorių fiktyvumo aplinkybė šiuo atveju nepagrindžia vienareikšmiškos išvados, kad D. V. veikoje yra visi būtini BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

9. Pirmiau minėta, kad neatlygintinumas yra būtinas patikėto ar kaltininko žinioje esančio svetimo turto pasisavinimo požymis ir kad, kvalifikuojant juridinių asmenų vadovų atliktus sandorius kaip turto pasisavinimą, būtina įsitikinti juridiniam asmeniui padarytos žalos tikrumu ir nustatyti kaltininko tyčią gauti neteisėtos naudos juridinio asmens sąskaita bei padaryti atitinkamo dydžio turtinę žalą. Todėl, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, gynybos nurodytos aplinkybės dėl bendrovės realiai gauto prekių apmokėjimo yra juridiškai reikšmingos kvalifikuojant D. V. padarytus veiksmus ir šių aplinkybių tinkamas ištyrimas atitinka teisingo proceso ir teisės į gynybą principų užtikrinimo tikslus.

10. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nutartimi UAB „A“ direktorius G. P. dėl kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (19 t., b. l. 5–34). Dalis jam pareikštų kaltinimų buvo susijusi su fiktyvių sandorių su UAB „O“ apskaitymu bendrovės finansų apskaitoje. Tiek iš šios teismo nutarties, tiek iš byloje esančios specialisto 2020 m. rugpjūčio 7 d. išvados Nr. 04/14-2-8-7740 dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos (19 t., b. l. 39–59) matyti, kad UAB „A“ iš tikrųjų 2017–2018 m. apskaitė prekių (stogo dangos) iš UAB „O“ įsigijimą, nors šios ūkinės operacijos realiai neįvyko. Kita vertus, iš minėtų teismo nutarties ir specialisto išvados turinio nėra aišku, ar UAB „A“ realiai sumokėjo UAB „O“ už minėtas prekes ir kokiais tikslais buvo sudaromi fiktyvūs prekių įsigijimo sandoriai. Iš 2019 m. lapkričio 27 d. specialisto išvados Nr. 04/14-2-16-12495 matyti, kad 2016–2018 m. UAB „O“ už parduotą stogo dangą ir medžiagas iš fizinių asmenų gavo pajamų, tačiau jų gavimo neapskaitė UAB „O“ finansų apskaitoje. Tačiau nei iš šios išvados, nei iš specialistės D. S. paaiškinimų taip pat nėra aišku, ar UAB „O“ už minėtų prekių pardavimą gavo apmokėjimą, kaip šioje byloje teigia gynyba. Pažymėtina, kad šių duomenų ištyrimas ir įvertinimas leidžia atsakyti į esminį šios bylos klausimą, ar D. V., gavęs pinigus iš fizinių asmenų už jiems parduotas prekes ir neapskaitęs šių sandorių buhalterinėje apskaitoje, iš tiesų padarė turtinę žalą savo vadovaujamai bendrovei, o jei taip, kokio dydžio yra ši realiai padaryta žala. Nuo to priklauso ir padarytų veiksmų kvalifikavimas ir taikyto turto vertės konfiskavimo pagrįstumas bei apimtis.

11. Tuo atveju, jei pasitvirtintų gynybos argumentai, kad už UAB „O“ realiai fiziniams asmenims parduotas prekes (stogo dangą) kitų juridinių asmenų banko pavedimais iš tikrųjų buvo sumokėta, kiltų klausimas, kokia tokio sumokėjimo ekonominė prasmė. Pvz., viena iš versijų galėtų būti tokia, kad sumokėti pinigai buvo grąžinami šiems juridiniams asmenims grynaisiais, gautais iš fizinių asmenų. Tačiau šioje byloje fiktyvių sandorių sudarymo tikslas neatskleistas, UAB „A“ direktorius G. P. ir kitų juridinių asmenų, tikėtina, fiktyviai pirkusių iš UAB „O“ prekes, vadovai apklausti nebuvo, duomenys dėl banko pavedimais atlikto prekių apmokėjimo neištirti, taigi UAB „O“ direktoriaus D. V. veiksmai nagrinėti izoliuotai nuo jų ekonominio konteksto, o pirmiau minėti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigti.

12. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nepatikrino bylos tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Priėmus tokį sprendimą, kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai pritaikyto turto konfiskavimo paliktini nenagrinėti.

13. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, privalo ištirti pirmiau minėtas aplinkybes ir nustatyti, ar pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos UAB „O“ parduotos prekės iš tikrųjų buvo apmokėtos UAB „A“, UAB „M“, UAB „V“ ir UAB „Al“ lėšomis, ir pagal šio tyrimo rezultatus spręsti, ar D. V. veiksmais buvo padaryta (ir kokio dydžio) turtinės žalos UAB „O“, ar nustatyti veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ar pagrįstai nuteistajam pritaikytas nusikalstamo rezultato vertės konfiskavimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. liepos 7 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                       Daiva Pranytė-Zalieckienė

Algimantas Valantinas

Olegas Fedosiukas