A-3697-662/2022

Administracinė byla Nr. A-3697-662/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01473-2022-4 Procesinio sprendimo kategorija 22.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 19 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėja V. R. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. kovo 7 d. sprendimą Nr.(5.34)3B-1530 „Dėl prašymo išmokėti atlygį ir kitas pinigines išmokas už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį“ (toliau – ir Sprendimas) neišmokėti pareiškėjai darbo užmokestį ir kitas priklausančias išmokas bei delspinigius už nušalinimo laikotarpį iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisti žalos, atsiradusios dėl neteisėto nušalinimo neišmokėto darbo užmokesčio, atlyginimą.

2. Pareiškėja manė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti jai priklausančias išmokas už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2022 m. sausio 14 d. Per šį laikotarpį pareiškėja negavo jokio atlygio, socialinio draudimo ar kitokių pašalpų. Pareiškėja nuo 2022 m. sausio 14 d. buvo atleista iš pareigų, nes įsiteisėjo dėl jos priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pareiškėja dar 2018 m. liepos 11 d. raštu kreipėsi į Departamentą, prašydama perkelti ją į kitas pareigas muitinės sistemoje, tačiau šis jos prašymas buvo netenkintas, nurodant, jog teismo nustatytą laiką nušalintam pareigūnui sustabdomas pareigūno teisinis statusas, o dirbti pagal darbo sutartį toje pačioje įstaigoje būtų galima tik praėjus atranką. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja 2018 m. rugsėjo 26 d. įsidarbino pagal darbo sutartį, kuri nutraukta 2021 m. rugpjūčio 27 d. Departamentas buvo pradėjęs pareiškėjos tarnybinį patikrinimą dėl to, kad ji, būdama vidaus tarnybos sistemos pareigūne, be Departamento leidimo įsidarbino vaikų darželyje, tačiau šis patikrinimas nutrauktas. Taigi, atsakovas ne tik kad nesudarė galimybės pareiškėjai dirbti kitą darbą Departamente, bet ir persekiojo ją už tai, kad ieškojo darbo ir dirbo kitus pagal darbo sutartį.

3. Pareiškėja teigė, kad ji, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimą, 2022 m. vasario 7 d. raštu kreipėsi į Departamentą, prašydama išmokėti jai darbo užmokestį ir kitas priklausančias išmokas, taip pat delspinigius, tačiau Departamentas Sprendimu netenkino šio prašymo. Pareiškėjos įsitikinimu, tokiais veiksmais buvo pažeistos jos konstitucinės teisės. Be to, apie Sprendime išvardytus įsakymus dėl nušalinimo ji sužinojo tik gavusi šį Sprendimą, ji nebuvo su jais supažindinta per nušalinimo laikotarpį, todėl neteko galimybės šiuos įsakymus apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas 2019 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 1P-20 nušalino ją nuo pareigų vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 45 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Kadangi minėta nuostata yra analogiška Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatai, kuri buvo pripažinta antikonstitucine Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu, todėl šiuo atveju yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtos Vidaus tarnybos statuto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ištyrimo.

4. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

5. Atsakovas apžvelgė ginčo aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą ir tvirtino, kad jo veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų pareiškėjai skyrė teismas. Departamentas, gavęs iš teismų (įstatymų nustatytų subjektų) sprendimus, privalo nušalinti pareigūną nuo pareigų, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 3 punktu, ir neturi diskrecijos teisės spręsti klausimą iš esmės. Atsakovas ir šiuo atveju tik įgyvendino teismų sprendimus dėl laikino nušalinimo nuo pareigų ir pats sprendimų nepriiminėjo. Pareiškėja neapskundė nė vienos nutarties dėl jos nušalinimo nuo pareigų, taigi, ji sutiko, kad jos nušalinimas yra pagrįstas. Atsakovas, priimdamas sprendimus dėl pareiškėjos, vadovavosi Vidaus tarnybos statuto nuostatomis, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsakovas akcentavo ir tai, kad pareiškėja buvo atleista iš tarnybos nuo 2022 m. sausio 17 d., atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-13-307/2022, kuria ji buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio („Kyšininkavimas“) 1 dalyje. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjos nuomone dėl nušalinto pareigūno perkėlimo į kitas pareigas (teisės aktai nušalintam pareigūnui tokios teisės nenumato), kitų pareigų siūlymo pareiškėjai (teisės aktai nenumato tokios pareigos atsakovui) ir tarnybinio patikrinimo pradėjimo (pareiškėja nebuvo nubausta, būtent dėl pareigūno statuso apribojimo nušalinimo laikotarpiu) bei teigė, kad šie klausimai neturi reikšmės sprendžiant bylą iš esmės dėl pareiškėjos nušalinimo laikotarpių.

II.

6.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. liepos 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjos V. R. skundą.

7.  Teismas nustatė, kad pareiškėja 1996 m. kovo 11 d. buvo paskirta į Departamento Kovos su kontrabanda skyriaus vyresniosios inspektorės pareigas. Nuo 1997 m. balandžio 30 d., panaikinus skyrių, ji buvo perkelta į Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininko pavaduotojos pareigas, nustatant pareigų atlikimo vietą. Šiose pareigose, nustačius pareigų atlikimo vietą Vaidotų geležinkelio poste, dirbo iki 2016 m. vasario 9 d., kai buvo nušalinta nuo užimamų pareigų

8.  Departamento generalinio direktoriaus 2016 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 1P-244, vadovaujantis Tarnybos Lietuvos Respublikoje muitinėje statuto 40 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Vilniaus m. apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartimi, pareiškėja buvo laikinai nušalinta nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto viršininko pavaduotojos pareigų. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nušalinimo laikotarpiai buvo tęsiami iki 2019 m. sausio 18 d.

9.  Tiek Vilniaus m. apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas nutartimis skyrė pareiškėjai kardomąją priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų. Atsakovas, gavęs iš teismų nutartis, nušalino pareiškėją nuo pareigų, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Atsakovas, vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-25-1020/2019, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 45 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 45 straipsnio 4 dalimi, Departamento generalinio direktoriaus 2019 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 1P-20, nušalino pareiškėją nuo pareigų iki 2019 m. vasario 16 d. Nušalinimo laikotarpiai buvo tęsiami iki Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-25-1020/2019 įsiteisėjimo.

10.  Pareiškėja buvo atleista iš tarnybos atsakovo 2022 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 1P-41, kadangi įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-13-307/2022, kuria pareiškėja buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 1 dalyje.

11.  Pareiškėja 2022 m. vasario 7 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama išmokėti jai priklausantį darbo užmokestį bei kitas priklausančias išmokas bei delspinigius už nušalinimo laikotarpį nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2022 m. vasario 14 d. Atsakovas ginčijamu 2022 m. kovo 7 d. raštu Nr. (5.34)3B-1530 netenkino pareiškėjos prašymo. Atsakovas Sprendime akcentavo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 3 punktas yra visiškai kitas nušalinimo pagrindas nei nurodytasis Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarime. Atsakovo nuomone, pareiškėja nuo pareigų buvo nušalinta teisėtai, nušalinimo laikotarpiai nebuvo ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo tenkinti jos prašymą.

12.  Teismas apžvelgė Vidaus tarnybos statuto 45 straipsnio 1 dalies 3 punkto normą ir pažymėjo, kad ši teisės norma yra imperatyvi, o darbdavys privalo įgyvendinti teisės aktų nuostatas. Teismui nekilo abejonių dėl šios teisės normos atitikties Konstitucijai, todėl jis nenustatė teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

13.  Teismas akcentavo, kad atsakovas, vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį bei vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 45 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 4 dalimi, nušalino pareiškėją iki 2019 m. vasario 16 d., o vėliau, Vidaus tarnybos statuto 45 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pratęsė nušalinimo laikotarpius iki Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-25-1020/2019l įsiteisėjimo. Nušalintus pareiškėją nuo pareigų nuo 2016 m. vasario 9 d., vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniu bei Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nušalinimo laikotarpiai buvo tęsiami iki 2019 m. sausio 18 d. Vilniaus m. apylinkės teismas bei vėliau Vilniaus apygardos teismas nutartimis skyrė pareiškėjai kardomąją priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų, o atsakovas, atsižvelgdamas į šias nutartis, įsakymais pratęsdavo nušalinimo laikotarpius. Byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėja skundė teismo nutartis dėl jos nušalinimo nuo pareigų. Teismas konstatavo, kad atsakovas, gavęs iš teismų (šiuo atveju – įstatymų nustatytų subjektų) sprendimus (nutartis), pagrįstai nušalino pareiškėją nuo pareigų, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Minėtu atveju sprendimą nušalinti pareiškėją priėmė teismas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir sąlygomis, o atsakovas šį faktą tik konstatavo ir vykdė teismo nutartį dėl nušalinimo.

14.  Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį panaikinti pareiškėjos nurodytais ar kitais argumentais ir pagrindais nėra teisinio pagrindo. Atmetus skundą dalyje dėl Sprendimo panaikinimo, netenkinamas išvestinis reikalavimas dėl darbo užmokesčio ir kitų priklausančių išmokų ir delspinigių priteisimo.

III.

15.  Pareiškėja V. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei, teismui suabejojus dėl Vidaus tarnybos statuto 45 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitikties Konstitucijai, kreiptis į Konstitucinį Teismą.

16.  Pareiškėja apžvelgia skunde išdėstytus savo argumentus. Tvirtina, kad teismas netinkamai išnagrinėjo jos nurodytas aplinkybes, neįvykdė pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. Teismas, nagrinėdamas bylą, nesiekė nustatyti objektyvią tiesą, o tik apsiribojo byloje esančiais duomenimis. Teismas, manydamas, jog aplinkybė, ar pareiškėja skundė teismų nutartis dėl jos nušalinimo nuo pareigų, yra svarbi, privalėjo išsireikalauti tokius duomenis. Teismas visiškai nevertino pareiškėjos paaiškinimų, jog jai nebuvo sudaryta galimybė apskųsti Departamento įsakymus dėl jos nušalinimo, ir nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas pagrįstai nušalino pareiškėją nuo pareigų, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Pareiškėja pabrėžia, kad byloje nekeliamas klausimas dėl to, ar teismų nutartys taikyti jai procesinę prievartos priemonę yra teisėtos, bet keliamas klausimas dėl to, ar Departamento įsakymai dėl pareiškėjos nušalinimo iš pareigų yra teisėti. Pareiškėjos įsitikinimu, ji buvo nušalinta nuo pareigų netinkamu įstatyminiu pagrindu, t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau kitoje Valstybės tarnybos įstatymo redakcijoje tokia nuostata reglamentuota 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu. Teismas taip pat nepasisakė dėl to, kad pareiškėja Departamento generalinio direktoriaus 2019 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 1P-20 buvo nušalinta nuo pareigų jau pagrįstai vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 45 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tačiau ši nuostata yra analogiška antikonstituciniu pripažintam Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Pareiškėja nepritaria teismo pozicijai, kad nekyla abejonių dėl Vidaus tarnybos statuto 45 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitikties Konstitucijai. Toliau pareiškėja apžvelgia kreipimosi į Konstitucinį Teismą prielaidas.

17.  Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

18.  Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Teigia, kad pareiškėja netinkamai aiškina įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, ir pažymi, kad pati pareiškėja nepateikė teismui nė vienos teismo nutarties dėl jos nušalinimo nuo pareigų ar kito dokumento, pagrindžiančio, jog jos nušalinimas nuo pareigų buvo neteisėtas. Atsakovas pabrėžia, kad jis, priimdamas įsakymus dėl pareiškėjos nušalinimo nuo pareigų, neturėjo diskrecijos teisės spręsti klausimą iš esmės ir tik įgyvendino teismų sprendimus, todėl nebuvo pagrindo taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

19.  Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo priteisti pareiškėjai jos prašomas sumas.

20.  Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (2022 m. birželio 28 d. teismo posėdyje dalyvavo pareiškėja ir jos atstovė), o apeliaciniame skunde nenurodytos jokios priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (paminėta tik tai, kad pareiškėja turi tokį pageidavimą), ar kliūtys, dėl kurių pareiškėja negali savo paaiškinimų, argumentų išdėstyti raštu, konstatuoja, jog minėtas prašymas yra atmestinas.

21.  Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, tarp jų – sprendimas yra be motyvų (5 p.).

22.  Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundo reikalavimai yra suformuluoti neaiškiai. Pareiškėja teismo prašė: „panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2022-03-07 sprendimą Nr. (5.34)3B-1530 „Dėl prašymo išmokėti atlygį ir kitas pinigines išmokas už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį“ neišmokėti pareiškėjai V. R. darbo užmokestį ir kitas priklausančias išmokas bei delspinigius už nušalinimo laikotarpį iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), t. y. dėl neteisėto nušalinimo neišmokėto darbo užmokesčio dydžio už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2022 m. sausio 14 d.“

23.  Iš pacituotos formuluotės galima suprasti, kad pareiškėja pirmuoju reikalavimu prašė panaikinti Sprendimą, kuriuo atsakyta į jos 2022 m. vasario 7 d. prašymą dėl atlygio ir kitų piniginių išmokų išmokėjimo už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį. Toks skundo reikalavimas yra tinkamas. Pareiškėja taip pat galbūt prašė teismo arba priteisti, arba įpareigoti atsakovą išmokėti jai darbo užmokestį ir kitas priklausančias išmokas, tačiau šis skundo reikalavimas nėra aiškus, be kita ko, nedetalizuota, kas sudaro „kitas priklausančias išmokas“.

24.  Pareiškėja prašė priteisti ir delspinigius už nušalinimo laikotarpį iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nors šis reikalavimas nėra visiškai tikslus, iš skundo turinio bei Civilinio kodekso nuostatų, reglamentuojančių procesines palūkanas (pvz., 6.37 str. 2 d.: Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6.210 str. 1 d.: Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio), galima suprasti, kad pareiškėja prašė priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už jai neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas priklausančias išmokas.

25.  Pareiškėja skunde nurodė prašanti atlyginti žalą, atsiradusią dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. dėl neteisėto nušalinimo neišmokėto darbo užmokesčio. Šis skundo reikalavimas suformuluotas netinkamai, kadangi neaišku, kokios rūšies žalos atlyginimo siekia pareiškėja (t. y. turtinės žalos ar neturtinės žalos), taip pat koks prašomo priteisti žalos atlyginimo dydis. Pareiškėja neatskleidė ir to, kuo pasireiškė jos galbūt patirta žala, neįrodinėjo būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo (Civilinio kodekso 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos). Aptartos aplinkybės nebuvo išsiaiškintos ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Civilinio kodekso 6.273 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti dėl tinkamo atsakovo (atsakovų) nustatymo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 5 d.).

26.  Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjos skundą neatsižvelgdamas į tai, kad šis skundas turėjo esminių trūkumų, kurių nepašalinus byla negalėjo būti išnagrinėta teisingai. Tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas turėjo pasinaudoti teise nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d.), tačiau nepagrįstai to nepadarė.

27.  Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjos skundo reikalavimų ir neatsakė į pagrindinius byloje keliamus klausimus. Kaip minėta, pareiškėja pirmiausiai prašė panaikinti Sprendimą, kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti jos prašymą išmokėti darbo užmokestį ir kitas priklausančias išmokas. Pastebėtina, kad byloje nėra atskleista, kokių „kitų priklausančių išmokų“ išmokėjimo siekė pareiškėja. Pirmosios instancijos teismas vertino tik tai, ar atsakovas teisėtai priėmė sprendimus dėl pareiškėjos nušalinimo nuo pareigų ir tokio nušalinimo termino pratęsimo, tačiau visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos teisės gauti darbo užmokestį bei „kitas priklausančias išmokas“ nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu ar po jo. Pirmosios instancijos teismas neatliko jokios detalesnės Sprendimo atitikties teisės aktų reikalavimams analizės ir iš esmės tik abstrakčiai konstatavo, jog nėra pagrindo panaikinti Sprendimą bei tenkinti išvestinį skundo reikalavimą – priteisti darbo užmokestį ir kitas priklausančias išmokas bei delspinigius už nušalinimo laiką nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2022 m. sausio 14 d. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenagrinėjo ir nepadarė jokių išvadų dėl kito savarankiško skundo reikalavimo – priteisti žalos atlyginimą.

28.  Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjos skundą, nepaisydamas to, kad šis skundas turėjo esminių trūkumų, bei nepasisakė dėl pagrindinių pareiškėjos reikalavimų. Siekiant nepažeisti proceso šalių teisės į apeliaciją, tokie pirmosios instancijos teismo proceso trūkumai negali būti pašalinti bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Pripažintina, kad teismo sprendimas yra be motyvų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 str. 2 d. 5 p.), todėl egzistuoja teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė