A-2572-261/2021

Administracinė byla Nr. A-2572-261/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01547-2016-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 41 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 17 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. ir atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.    Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) 2016 m. kovo 15 d. įsakymą Nr. P-132 „Dėl tarnybinės nuobaudos Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorui A. P.“ (toliau – ir Įsakymas dėl nuobaudos skyrimo); 2) panaikinti Generalinio prokuroro 2016 m. kovo 23 d. įsakymą Nr. P-143 „Dėl prokuroro A. P. perkėlimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl perkėlimo); 3) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra, atsakovas) priimti sprendimą grąžinti pareiškėją į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas; 4) įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir sumokėti pareiškėjui susidariusį darbo užmokesčio skirtumą nuo faktiško perkėlimo į žemesnes pareigas dienos (2016 m. balandžio 18 d.) iki faktiško grąžinimo į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas.

2.    Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Ginčijamu Įsakymu dėl nuobaudos skyrimo pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas, – o ginčijamu Įsakymu dėl perkėlimo pareiškėjas buvo perkeltas į Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro pareigas nuo 2016 m. balandžio 1 d. Šie įsakymai priimti remiantis Generalinio prokuroro 2016 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. P-33 sudarytos komisijos tarnybiniam patikrinimui atlikti (toliau – ir Komisija) 2016 m. vasario 29 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17.9.–1348 (toliau – ir Išvada), Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus 2016 m. kovo 7 d. teikimu Nr. 17.9.-1573 (toliau – ir Teikimas) bei Generalinio prokuroro 2016 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 17.9.-1748 (toliau – ir Sprendimas) iš dalies nepritarti teikimui, kuriuo buvo siūloma skirti švelnesnę tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Ginčijami įsakymai yra priimti pažeidžiant aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus, juos priimant buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą;

2.2. Tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta praleidus Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą terminą. Šis savo teiginys grindžiamas Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalimi, Generalinio prokuroro 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 1-86 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 8–10 punktais, Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 10–15 ir 22 straipsniais. Šešių mėnesių terminas tarnybinei nuobaudai skirti turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai bet kuris iš prokuratūros vadovų nustato prokuroro galbūt padaryto ar daromo tarnybinio pažeidimo požymius. Iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad pirmą kartą oficiali informacija apie pareiškėjo galbūt daromą tarnybinį nusižengimą Generaliniam prokurorui buvo pateikta 2015 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) raštu Nr. 3S-01-241, todėl būtent nuo šios datos turi būti skaičiuojamas šešių mėnesių terminas tarnybinei nuobaudai skirti. Paaiškėjus šiai aplinkybei, tarnybinis patikrinimas turėjo būti nedelsiant nutrauktas kaip praleidus įstatymų nustatytus terminus tarnybinei nuobaudai skirti, tačiau tai nebuvo padaryta. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo išreikalauti duomenys apie tai, kada pareiškėjo galbūt daromas tarnybinis pažeidimas paaiškėjo kriminalinės žvalgybos tyrimą kontroliuojantiems prokuratūros vadovams bei kada jie apie tai informavo generalinį prokurorą. Iš STT 2015 m. kovo 30 d. rašto Nr. 3S-01-241 ir STT 2016 m. vasario 18 d. rašto Nr. 4-10-109 turinio galima teigti, jog atliekamą kriminalinės žvalgybos tyrimą kontroliavusiems prokurorams apie pareiškėjo galbūt daromą tarnybinį nusižengimą tapo žinoma iš kriminalinės žvalgybos institucijos gavus visą kriminalinės žvalgybos medžiagą ir jos pagrindu teikiant teismui teikimus dėl kriminalinės žvalgybos priemonių taikymo terminų tęsimo (tai galėjo būti 2014 m. rugpjūčio 6 d. arba 2014 m. lapkričio 6 d., arba 2015 m. vasario 5 d.), t. y. anksčiau nei STT šią informaciją pateikė Generaliniam prokurorui;

2.3. Tarnybinį patikrinimą atlikusi Komisija, Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyrius ir Generalinis prokuroras nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo ir priimamų sprendimų rašymo taisyklių ir neužtikrino objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo ir sprendimų pagrįstumo. Ginčijami įsakymai yra pagrįsti neteisėtai panaudota kriminalinės žvalgybos informacija, priimti neįvertinus, kad kriminalinės žvalgybos tyrime specialiosiomis techninėmis priemonėmis fiksuotiems abstraktaus pobūdžio pokalbiams buvo priskirtas spėjimais grindžiamas turinys, neįvertinus, kad techninėmis priemonėmis ir kriminalinės žvalgybos tyrime specialiosiomis techninėmis priemonėmis fiksuoti pareiškėjo pasisakymai, pokalbiai išdėstyti iškraipant jų tikrąjį turinį ir esmę, priimti remiantis nepatikimais, nepatikrintais įrodymais ir be jokio pagrindo atsisakius ištirti didelę dalį reikšmingų aplinkybių ir įrodymų, nenurodant jokių argumentų, kodėl tokie įrodymai buvo atmesti;

2.4. Vadovaujantis Žvalgybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatomis (pvz., BPK 162 straipsniu), informacijos, surinktos taikant BPK ir Žvalgybos įstatyme numatytas procesines prievartos priemones apie privatų asmens gyvenimą, negalima naudoti tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Drausminiams ir (ar) tarnybiniams nusižengimams tirti gali būti naudojama tik ta dalis duomenų (informacijos), kuri baudžiamojo proceso ar kriminalinės žvalgybos tyrimo metu buvo surinkta netaikant procesinių prievartos priemonių. Susipažinus su pareiškėjo atžvilgiu atlikto tarnybinio patikrinimo medžiaga matyti, kad skiriant tarnybinę nuobaudą Generalinis prokuroras pažeidė minėtus teisės aktų reikalavimus, nes prokuroras, kontroliavęs P. S. ir kitų asmenų atžvilgiu vykdomą kriminalinės žvalgybos tyrimą, priėmė neteisėtą sprendimą sutikti, o STT vadovas priėmė neteisėtą sprendimą išslaptinti informaciją apie privatų asmens gyvenimą, surinktą taikant Žvalgybos įstatyme numatytas procesines prievartos priemones, šią informaciją neteisėtai pateikė Generaliniam prokurorui, kuris neteisėtai leido ją naudoti bei, gavęs Išvadą ir Teikimą, šios informacijos pagrindu paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą. Tokiu pačiu būdu ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio imperatyvias nuostatas, buvo išslaptinta ir tarnybinio patikrinimo medžiagoje panaudota, neteisėtai surinkta P. S. advokatės D. Z. profesinę paslaptį sudaranti informacija – telefoniniai P. S. ir jo advokatės pokalbiai. Pareiškėjo tvirtinimu, sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos jam paskyrimo negalėjo būti priimtas, kol prokuroras ar baudžiamąją bylą galbūt nagrinėsiantis teismas nepriėmė galutinio proceso sprendimo, kuriame pasisakytų dėl kriminalinės žvalgybos duomenų pripažinimo įrodymais;

2.5. Tarnybinį patikrinimą atlikusi Komisija ir Generalinis prokuroras nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo, kaip Šiaulių apygardos prokuratūros vadovo, padarytas pažeidimas tęsėsi nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d., nes išvada, jog jis laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2014 m. spalio 22 d. su P. S. aptarinėjo ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-224-14 (toliau – ir ikiteisminis tyrimas) eigą yra grindžiama tik telefoninių pokalbių įrašais, kuriuose tokia informacija nėra fiksuota. Tarnybinio patikrinimo medžiagoje taip pat nėra jokių įrodymų apie tai, kad šiuo laikotarpiu realiai įvyko pareiškėjo ir P. S. susitikimai, dėl kurių buvo tartasi telefonu. Jei tokie susitikimai ir įvyko, tarnybinio patikrinimo medžiagoje nėra jokių įrodymų apie tai, kas buvo kalbama per šiuos susitikimus. Tai, kad atskirų galbūt įvykusių susitikimų datos sutapo su planuojamais ikiteisminio tyrimo veiksmais, nesudaro jokio pagrindo tvirtinti, kad galbūt įvykusių susitikimų metu buvo kalbama apie šį ikiteisminį tyrimą, siekiama kaip nors šiam tyrimui pakenkti ar pan. P. S. jo procesinis statusas šiame tyrime galėjo paaiškėti tik apie 2014 m. lapkričio 6 d.;

2.6. Komisija Išvadoje pripažino, jog pareiškėjas, kaip Šiaulių apygardos prokuratūros vadovas, ikiteisminio tyrimo metu prokurorui A. M. nedavė jokių nurodymų, pavedimų, nedarė jokios įtakos. Tokiai išvadai pritarė ir Generalinis prokuroras. STT taip pat nepateikė jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas per aptariamą laikotarpį kaip nors darė įtaką, trukdė ar domėjosi ikiteisminio tyrimo institucijos, prokuroro darbu ikiteisminiame tyrime, planuojamais ir atliekamais ikiteisminio tyrimo veiksmais, trukdė ar darė žalą tyrimui. Dėl nurodytų motyvų yra nepagrįstos, neįrodytos ir visos prielaidos, kad aptariamu laikotarpiu VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir ligoninė) pareiškėjui ar jo tėvui suteiktos gydymo paslaugos gali būti kaip nors siejamos su ikiteisminiu tyrimu. Išvada, kad pareiškėjo daromas pažeidimas tęsėsi iki 2015 m. birželio 9 d., taip pat yra nepagrįsta, nes Komisija jo, kaip Šiaulių apygardos prokuratūros vadovo, pažeidimus siejo su galimybe ikiteisminiame tyrime vykdyti aukštesniojo prokuroro funkcijas, tačiau pareiškėjo, kaip Šiaulių apygardos prokuratūros vadovo, kadencija baigėsi 2015 m. balandžio 23 d. Nuo šios dienos jis buvo perkeltas į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas ir kaip eilinis prokuroras išėjo atostogų iki 2015 m. birželio 1 d. Vėliau, žinodamas apie pareiškėjo tariamai daromą tarnybinį pažeidimą, Generalinis prokuroras nuo 2015 m. birželio 2 d. pavedė pareiškėjui toliau laikinai vadovauti Šiaulių apygardos prokuratūrai. Tarnybinio patikrinimo medžiagoje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog po to, kai pareiškėjui buvo laikinai pavesta vadovauti Šiaulių apygardos prokuratūrai, jis nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. birželio 9 d. buvo atlikęs kokius nors teisei prieštaraujančius veiksmus. Todėl nepagrįstai pripažinta, kad laikotarpis nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. birželio 9 d. turi būti įtrauktas į nustatyto tarnybinio pažeidimo sudėtį. Be to, iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. ikiteisminio tyrimo medžiagą tikrino Generalinės prokuratūros prokuroras, todėl per šį laikotarpį pareiškėjas taip pat nevykdė jokių aukštesniojo prokuroro funkcijų;

2.7. Komisija nesusipažino ir nevertino viso 2014 m. spalio 22 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje vykusio pasitarimo turinio, darė įrodymais nepagrįstas prielaidas, jog pareiškėjas nuolatos bendravo su P. S. apie jo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą, nors P. S. šiame tyrime buvo nuspręsta apklausti tik 2014 m. lapkričio 6 d. Priešingai, nei nustatė Komisija ir Generalinis prokuroras, iš 2014 m. spalio 22 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje vykusio pasitarimo konteksto galima teigti, jog pareiškėjas veikė prokuratūros interesais, nes viso pasitarimo esmė buvo užtikrinti, kad kuo greičiau būtų pabaigti visi atliekami ikiteisminiai tyrimai. Kalbėdamas apie P. S. atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą, pareiškėjas neprašė ateityje pateikti jokių ataskaitų apie tyrimo eigą ir rezultatus. Pasitarimo metu pareiškėjas ragino pareigūnus kuo greičiau atlikti visus būtinus veiksmus ir perduoti bylą į teismą, jei bus nustatyti nusikalstamos veikos požymiai. Pasitarimo metu jokie sprendimai dėl bylos perspektyvos nebuvo priimti, nes konstatuota, kad nėra atlikti visi būtini veiksmai;

2.8. Iš tarnybinio patikrinimo medžiagoje naudojamų fiksuotų jo ir P. S. pokalbių, prokurorų A. M. ir K. Š. paaiškinimų dėl situacijos, susijusios su Vyriausiąja tarnybinės etikos komisija (toliau – ir VTEK), matyti, kad jis niekada nebuvo prieš tai, jog ikiteisminio tyrimo duomenys dėl P. S. galbūt padaryto pažeidimo būtų siunčiami VTEK, tačiau buvo įsitikinęs, kad pagal esamą praktiką ir Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir VTEK įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 3 punktą tai turėjo padaryti STT Šiaulių valdyba. Be to, pranešimą VTEK prokuroras A. M. parengė itin neprofesionaliai, jo visiškai nemotyvavo, o didžioji dalis reikšmingų išvadų prokuroro K. Š. 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu buvo pripažintos nepagrįstomis;

2.9. Pareiškėjui paskirta nuobauda yra neproporcinga ir neadekvati Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio ir Nuostatų kontekste. Generalinis prokuroras priimdamas Sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos rūšies buvo nenuoseklus, priėmė sprendimą, kuris nedera su prokuratūros interesais. Pareiškėjas buvo pažemintas net į aštuoniomis pozicijomis žemesnes pareigas, nors jo tarnybinė veikla įvertinta labai gerai.

3.    Atsakovas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Nagrinėjamu atveju Išvada Generaliniam prokurorui pateikta 2016 m. vasario 29 d., todėl šešių mėnesių tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas nebuvo suėjęs. Nėra pagrindo išvadai, kad tarnybinis pažeidimas nuobaudą turinčiam teisę skirti Generalinės prokuratūros vadovui galėjo paaiškėti anksčiau, negu buvo gauta informacija, kurios pagrindu pradėtas tarnybinis patikrinimas. Išsami informacija, iš kurios laikinai Generalinio prokuroro pareigas ėjęs Generalinio prokuroro pavaduotojas nustatė padaryto tarnybinio pažeidimo požymius, gauta tik 2015 m. lapkričio 10 d., todėl po šios informacijos gavimo nedelsiant, t. y. tą pačią dieną, buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas;

3.2. Pareiškėjas nepagrįstai BPK 162 straipsnio nuostatą vertina kaip įstatymuose nustatytą vienintelį galimą informacijos apie privatų asmens gyvenimą panaudojimo būdą. Šis straipsnis nereguliuoja nei tarnybinių patikrinimų atlikimo, nei kriminalinės žvalgybos duomenų panaudojimo tvarkos, šią tvarką nustato kiti teisės aktai. Žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis išsamiai apibrėžia, kokia taikant įstatymą surinktų duomenų grupė gali būti panaudota tiriant tarnybinius nusižengimus ir kokia tvarka tai daroma. Pareiškėjo nurodyti P. S. pokalbiai su advokatu tarnybinio patikrinimo metu nebuvo vertinami, jais nebuvo remtasi Išvadoje, į juos neatsižvelgta taikant tarnybinę atsakomybę, todėl šiuo atveju jie nenagrinėtini;

3.3. Pareiškėjui jo ginčijama tarnybinė nuobauda paskirta už Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punkto, įpareigojančio nešališkai atlikti prokuroro funkcijas, ir 6 punkto, įpareigojančio laikytis Generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu patvirtinto Nr. I-168 Lietuvos Respublikos prokurorų etikos kodekso (2012 m. sausio 9 d. įsakymo redakcija Nr. I-15) (toliau – ir Prokurorų etikos kodeksas), pažeidimus, Prokurorų etikos kodekse įtvirtintų pagrindinių profesinės veiklos principų ir šio kodekso 11 punkto pažeidimus. Pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas, kurį sudaro net kelios savarankiškos dalys, yra konstatuotas remiantis tarnybinio patikrinimo metu surinktų leistinų duomenų, kurie išanalizuoti ir įvertinti Nuostatų nustatyta tvarka, visuma. Išvadoje ir Įsakyme dėl nuobaudos skyrimo nurodytas laikotarpis (nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d.) yra ne tarnybinio pažeidimo padarymo laikotarpis, o laikotarpis, kuriuo Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo organizuotas ir kontroliuotas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-00224-14. Apie šio ikiteisminio tyrimo pradėjimą pareiškėjui buvo žinoma. Be to, prokuroro D. M. 2014 m. gegužės 19 d. tarnybiniame pranešime pateikta informacija pareiškėjui leido žinoti, dėl ko pradėtas ikiteisminis tyrimas ir kad jo metu bus tiriami P. S. veiksmai, todėl ir pareiškėjo argumentai, kad P. S. jo procesinis statusas šiame ikiteisminiame tyrime galėjo paaiškėti tik 2014 m. lapkričio 6 d. niekaip nekeičia pateiktų vertinimų dėl tarnybinio pažeidimo padarymo, jo laikotarpio ir (ar) tarnybinės atsakomybės;

3.4. Nesutiktina su pareiškėjo argumentais, kad nuo 2015 m. balandžio 23 d., pasibaigus jo, kaip Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, kadencijai, ir jį perkėlus į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro pareigas bei išėjus atostogauti iki 2015 m. birželio 1 d., tai turėtų daryti įtaką pateiktiems vertinimams dėl jo tarnybinės atsakomybės. Pareiškėjo nurodyta data – 2015 m. birželio 9 d. – Įsakyme dėl nuobaudos skyrimo žymi laikotarpio, kuriuo Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo organizuotas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-00224-14, pabaigą. Nurodyto ikiteisminio tyrimo organizavimo Šiaulių apygardos prokuratūroje laikotarpiu pareiškėjas ėjo vyriausiojo prokuroro pareigas, o aplinkybė, kokias pareigas eidamas pareiškėjas buvo išleistas atostogauti, tarnybinio pažeidimo vertinimui įtakos nedaro. Pareiškėjo nurodyti 2014 m. spalio 22 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje aptarimo organizavimo tikslai taip pat nėra svarbūs konstatuoto tarnybinio pažeidimo vertinimui ir jo pagrindu taikytai tarnybinei atsakomybei, nes Prokurorų etikos kodekso normų pažeidimo konstatavimui pakanka vien to, kad pareiškėjas dalyvavo kaip aukštesnysis prokuroras ar teritorinės prokuratūros vadovas pasitarime, aktyviai reiškė savo poziciją ir nenusišalino;

3.5. Generalinis prokuroras Sprendime dėl nuobaudos skyrimo išsamiai neanalizuojama tarnybinio pažeidimo sudėtis, nurodant, kad Generalinis prokuroras pritaria Išvadoje ir Teikime nurodytiems argumentams dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo. Sprendimo esmė ir jo tikslas – pagrįsti, kodėl tą patį tarnybinį pažeidimą Generalinis prokuroras vertina griežčiau tarnybinės nuobaudos parinkimo aspektu, todėl neabejotinai tokiam pagrindimui reikalingi papildomi motyvai, argumentai, kodėl tam tikros aplinkybės įvertintos kitaip. Sprendime nurodyta, kad nors Išvadoje ir Teikime atkreiptas dėmesys, jog dėl pareiškėjo veiksmų nekilo dar didesnių neigiamų padarinių negu prokuroro vardo pažeminimas, tačiau tai, kad prokurorai A. M. ir K. Š. nepasidavė vyriausiojo prokuroro siūlymams priimti atitinkamus sprendimus, nešvelnina pareiškėjo atsakomybės, nes, jam atlikus minėtus veiksmus, tai, kaip pasielgs prokurorai, nuo jo nebepriklausė;

3.6. Nesutiktina ir su pareiškėjo argumentais, kad Generalinis prokuroras neadekvačiai įvertino padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, sunkumą, padarytos žalos dydį, buvo nenuoseklus, priėmė Sprendimą, kuris nedera su prokuratūros interesais. Pareiškėjo argumentai apie tai, kad jo, kaip kvalifikuoto prokuroro, perkėlimas į mažiau kvalifikacijos reikalaujančias pareigas prieštarauja prokuratūros interesams, laikytinas prieštaraujančiu tarnybinės atsakomybės instituto taikymo esmei. Generalinis prokuroras pareiškėjo padarytą tarnybinį pažeidimą įvertino kaip šiurkštų (vieną iš šio pažeidimo sudėtinių dalių – netiesos sakymą Prokurorų etikos komisijai – kaip itin šiurkštų) prokuroro profesinės etikos principų ir normų pažeidimą, padariusį didelės žalos prokuratūros, kaip institucijos, autoritetui. Sprendžiant dėl tarnybinės nuobaudos buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas ne kartą skatintas, jo tarnyba buvo vertinama išimtinai gerai, o jo vadovaujama prokuratūra pasiekė gerų rezultatų, būtent todėl pareiškėjui paskirta ne pati griežčiausia tarnybinė nuobauda.

II.

4.    Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5.    Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas.

6.    Teismas, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 dalimi, nustatęs, kad Išvada surašyta 2016 m. vasario 29 d., o Įsakymas dėl nuobaudos skyrimo priimtas 2016 m. kovo 15 d., vertino, kad terminas tarnybinei nuobaudai skirti nebuvo praleistas.

7.    Teismas Žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies pagrindu pareiškėjo teiginį, jog ikiteisminio tyrimo medžiaga tiriant jo galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą buvo išslaptinta neteisėtai, atmetė kaip nepagrįstą.

8.    Teismas pabrėžė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog STT 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 4-01-7870 Generalinio prokuroro pavaduotojui D. R. pateikė dalinai išslaptintą kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinktą informaciją apie pareiškėjo veiksmus, galbūt turinčius tarnybinio nusižengimo ir (ar) Prokurorų etikos kodekso pažeidimo požymių, prie kurio pridėtos ištraukos iš pareiškėjo pokalbių su P. S.. Nors pareiškėjas teigė, kad šių pokalbių ištraukos įvertintos neatsižvelgiant į jų kontekstą, teismas, perklausęs pateiktus garso įrašus, su tokiu argumentu nesutiko. Iš garso įrašų ir prie minėto rašto pateiktų ištraukų matyti, kad pareiškėjas su P. S. bendravo asmeniniais tikslais (dėl savo ir jo tėvo sveikatos) bei aptarinėjo ikiteisminio tyrimo eigą. Iš pokalbių turinio matyti, kad pareiškėjui ir jo tėvui sveikatos priežiūros paslaugos galbūt buvo teikiamos ne bendra tvarka. Atsižvelgiant į pokalbių turinį, teismo vertinimu, galima daryti prielaidą, jog buvo kalbama kodiniais sakiniais, nes sakiniai yra padriki, pokalbių turinys neaiškus. Iš pokalbiuose naudojamų išsireiškimų galima daryti išvadą, jog pokalbių metu kalbama apie ikiteisminį tyrimą bei jo eigą, o apie tai P. S. informuodavo pareiškėjas. Išvadą, kad buvo kalbama šifrais, galima daryti iš visų užfiksuotų pokalbių, tačiau aiškiausiai tai matyti 2015 m. vasario 11 d. pareiškėjo ir P. S. pokalbyje, kuriame P. S. pareiškėjui pasakė, kad turi ligonį ir rytoj nori aptarti (sekančią dieną vyko P. S. apklausa ikiteisminiame tyrime). STT 2015 m. kovo 30 d. rašte Nr. 3S-01-241 taip pat nurodyta, kad P. S. ir pareiškėjo susitikimų datos sutapo su ikiteisminio tyrimo veiksmų ar priimtų sprendimų momentais. Tai aiškiausiai matyti iš byloje esančios tarnybinio patikrinimo metu sudarytos lentelės. Jokių šį faktą paneigiančių įrodymų byloje nėra, o tokią išvadą patvirtina pokalbių stenograma. STT taip pat nurodė, kad 2015 m. balandžio 10 d. P. S. susitikimų su pareiškėju metu buvo derinama bendra pozicija atsakinėjant į Prokuratūros etikos komisijos klausimus, aptariama P. S. atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo situacija. Netikėti tokiomis STT nurodytomis aplinkybėmis teismas neturėjo jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad susitikimų metu nebuvo aptarinėjamas ikiteisminis tyrimas, o jo skunde pateikti argumentai dėl to, jog tokių veiksmų jis neatliko, yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

9.    Teismas sutiko su pareiškėju, kad jis iki ikiteisminio tyrimo pradžios ne kartą kreipėsi į P. S. dėl sveikatos priežiūros paslaugų jam ir jo tėvui suteikimo. Šis faktas nustatytas ir Išvadoje. Tačiau jau minėti pokalbių įrašai bei jų išklotinės patvirtina, kad toks bendravimas buvo ir prasidėjus aktyviems ikiteisminio tyrimo veiksmams. Kaip nustatyta, pokalbiai buvo konspiruoti, galbūt siekiant nuslėpti, jog pokalbiai vyksta apie ikiteisminį tyrimą. Be kita ko, prokuroras A. M. savo 2015 m. balandžio 3 d. paaiškinime nurodė, kad 2014 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas asmeniškai domėjosi jo priimtu 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu nutraukti ikiteismini tyrimą ir VTEK išsiųsta medžiaga bei prašė pateikti šiuos dokumentus. Po to, 2014 m. lapkričio 28 d., pareiškėjas klausė, ar šio nutarimo kopiją būtų galima pateikti P. S., ir 2014 m. lapkričio 28 d. pakvietė jį pasiaiškinti P. S.. P. S. 2015 m. balandžio 13 d. atsakyme į VTEK raštą nurodė, kad minėtas susitikimas įvyko dėl to, kad jis atnešė pareiškėjui raštą su nesutikimo su 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu motyvais, o kadangi pareiškėjas negalėjo komentuoti minėto nutarimo argumentų, buvo iškviestas A. M., kuris trumpai pateikė nutarimo argumentus, nurodė, jog su pareiškėju yra bendravęs tik darbo klausimais. Tokius P. S. teiginius teismas vertintino kritiškai, nes nustatyta, kad P. S. ir pareiškėjas bendravo ne tik darbiniais klausimais, o ir asmeniniais klausimais bei aptarinėjo ikiteisminį tyrimą. Todėl, teismo vertinimu, P. S. pateikta pozicija buvo šališka, ja buvo bandoma padėti pareiškėjui išvengti atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad prokuroras A. M. teigė, jog minėtame susitikime jis nebuvo prašomas paaiškinti savo priimto nutarimo motyvų, jam buvo išsakyti priekaištai dėl kreipimosi į VTEK.

10.  Teismas taip pat nustatė, kad prokuroras K. Š. 2016 m. vasario 5 d. paaiškinime nurodė, jog jis ikiteisminiame tyrime vykdė aukštesniojo prokuroro funkcijas, o su pareiškėju šio tyrimo eiga buvo aptarinėjama pagal vadinamas „pažadų lenteles“. Šį faktą patvirtina ir 2014 m. spalio 22 d. ilgai trunkančių ikiteisminių tyrimų aptarimo protokolas Nr. T5-626 ir garso įrašo stenograma. Šiame 2014 m. spalio 22 d. vykusiame Šiaulių apygardos prokuratūroje pasitarime buvo aiškinamasi, kokia ikiteisiminio tyrimo perspektyva, kokius veiksmus reikia atlikti, o pareiškėjas pateikė pasiūlymus.

11.  Apibendrindamas, teismas pažymėjo, kad viso ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas domėjosi jo taktika, atliktais ir planuojamais atlikti tyrimo veiksmais bei sprendimais, reiškė savo nuomonę. Kaip teisingai Išvadoje nustatė Komisija, pareiškėjas su P. S. bendravo pakankamai artimai, o tai patvirtina telefoninių pokalbių įrašai, susirašinėjimas žinutėmis ir garso įrašai ligoninėje.

12.  Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad buvo nepagrįstai nustatyta, jog jis melavo Prokurorų etikos komisijai. Šį pareiškėjo teiginį paneigia byloje esanti medžiaga, iš kurios turinio nustatyta, kad jis pažinojo P. S., tačiau tokį faktą nuo Prokurorų etikos komisijos nuslėpė. Nustačius, kad pareiškėjas su P. S. palaikė artimus santykius, dalinosi su juo informacija apie ikiteisminio tyrimo eigą bei melavo Prokurorų etikos komisijai, teismas padarė išvadą, jog jis pažeidė prokurorų veiklai nustatytus padorumo, nešališkumo bei konfidencialumo principus ir, kaip teisingai nustatė Komisija, šiuos veiksmus atliko tyčia.

13.  Nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad Komisija buvo šališka, nes jis buvo pareiškęs nušalinimą dviem komisijos nariams ir šis prašymas buvo tenkintas. Naujai sudarytai Komisijai pareiškėjas jokių nušalinimų nepareiškė, todėl teismui nekilo jokių abejonių dėl jos galimo šališkumo. Teismas pažymėjo, kad, surašydama Išvadą, Komisija pagrįstai nevertino tos pareiškėjo paaiškinimo dalies, kuri nesusijusi su tarnybiniu patikrinimu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Komisija netinkamai išnagrinėjo tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą.

14.  Teismas nustatė, kad Generalinis prokuroras Sprendime nepritarti Teikimui nusprendė skirti pareiškėjui griežtesnę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas. Šį nepritarimą grindė tuo, kad aplinkybė, jog pareiškėjui per visą tarnybos laikotarpį nebuvo skirta tarnybinė nuobauda, negali būti vertinama vienareikšmiškai, nes tyrimas pagal prokuroro A. M. 2015 m. kovo 9 d. tarnybinį pranešimą (kuriuo pranešta apie pareiškėjo poveikį prokurorui A. M. dėl ikiteisminio tyrimo) Prokurorų etikos komisijoje dėl pareiškėjo galbūt padaryto pažeidimo buvo atliktas nežinant tikrosios situacijos apie pareiškėjo ir P. S. bendravimą, todėl Prokurorų etikos komisija, žinodama šią informaciją, galbūt būtų priėmusi kitokį sprendimą, nes minėto tyrimo metu pareiškėjas pateikė melagingus duomenis, jog nebendravo su P. S.. Teismas pažymėjo, kad nors iš byloje esančios medžiagos nenustatyta, jog pareiškėjo atlikti veiksmai kaip nors pakenkė ikiteisminiam tyrimui, taip pat nenustatyta, kad jis darė poveikį ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, tačiau konstatuota, jog pareiškėjas aktyviai domėjosi ikiteisminiu tyrimu, dalinosi informacija su P. S., kurio atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir jį konsultavo bei nenusišalino nuo pareigų atlikimo ikiteisminiame tyrime dėl P. S. veiksmų, melavo Prokurorų etikos komisijai, jog nepažinojo P. S., todėl galbūt išvengė kitos tarnybinės nuobaudos. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas – yra pagrįsta ir proporcinga pareiškėjo padarytam tarnybiniam pažeidimui.

15.  Teismas konstatavo, kad Išvada yra surašyta išsamiai, yra pagrįsta teisės aktų nuostatomis, Išvadoje visapusiškai išanalizuota tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga. Teismas nustatė, kad tiek Teikimas, tiek Sprendimas dėl nuobaudos skyrimo yra pagrįsti objektyviais duomenimis, todėl ginčijamas Įsakymas dėl nuobaudos skyrimo laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

16.  Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Įsakymą dėl nuobaudos skyrimo yra nepagrįstas, teismas atmetė kaip išvestinius ir pareiškėjo reikalavimus panaikinti Generalinio prokuroro Įsakymą dėl perkėlimo, įpareigoti atsakovą priimti sprendimą gražinti pareiškėją į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas, įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir sumokėti pareiškėjui susidariusį darbo užmokesčio skirtumą nuo faktiško perkėlimo į žemesnes pareigas dienos (2016 m. balandžio 18 d.) iki faktiško grąžinimo į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas.

III.

17.  Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigė, kad nebuvo ištirti visi bylai teisingai išspręsti reikšmingi įrodymai, liko neįvertinta aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-224-14 buvo atskirtas iš 2013 metais pradėto kito ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-188-13, kuris buvo baigtas ir byla perduota teismui, ir pareiškėjas, kaip šio ikiteisminio tyrimo vadovas, nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų; nurodė, kad selektyviai iš telefoninių pokalbių padarytos nepagrįstos išvados apie jų turinį, teigė, kad apie pareiškėjo veiksmus apskritai negali būti sprendžiama iš trečiųjų asmenų telefoninių pokalbių, kurie byloje apskritai nebuvo apklausti; nesutiko su 2014 m. spalio 22 d. vykusio ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-224-14 eigos aptarimo bei kitų aplinkybių vertinimu; manė, kad teismas netinkamai taikė byloje Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostatas ir neteisėtai rėmėsi šio įstatymo nustatyta tvarka gauta išslaptinta informacija tarnybiniame ginče; teismas neteisėtai rėmėsi P. S. ir jo gynėjos pokalbiais, kurie pagal Advokatūros įstatymo 46 straipsnį laikytini profesine paslaptimi; nurodė, kad paskirta nuobauda neproporcinga bei kad terminas jai skirti buvo praleistas.

18.  Atsakovas, prašydamas apeliacinį skundą atmesti, pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, akcentavo, kad pareiškėjui atsakomybė buvo pritaikyta už Prokuroro etikos kodekso normų pažeidimus; pareiškėjas klaidino Prokurorų etikos komisiją dėl savo ir P. S. santykių pobūdžio, padaryti pažeidimai susidėjo iš savarankiškų dalių, kurios galėjo būti tiriamos atskirai, etikos normų pažeidimas buvo tyčinis ir šiurkštus, todėl paskirta nuobauda yra atitinkanti padarytą pažeidimą.

IV.

19.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 2 d. nutartimi pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą panaikino bei perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

20.  Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Kriminalinės žvalgybos statymo 19 straipsnio 3 dalies pagrindu gautos informacijos panaudojimo tiriant prokuroro tarnybinį nusižengimą teisėtumas ir pagrįstumas.

21.  Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs faktines tarnybinio patikrinimo aplinkybes, įvertinęs Išvados turinį, Komisijos nustatytus pažeidimus bei siūlytą skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą, Generalinio prokuroro nepritarimą siūlymui bei pareiškėjui skirtą perkėlimą į žemesnes pareigas, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 2 dalimi, 41 straipsnio 1 ir 2 dalimis, darė išvadą, kad Etikos komisijos (nagrinėjamu atveju komisijos tarnybiniam patikrinimui atlikti) išvada apibrėžia tarnybinės atsakomybės taikymo ribas, t. y. negali būti pritaikyta atsakomybė už tokius veiksmus ir / ar neveikimą, kurie nebuvo nustatyti išvadoje, o tarnybinio nusižengimo tyrimo dalyką nustato Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatyto subjekto kreipimesi nurodyti duomenys. Nagrinėjamu atveju tarnybinio nusižengimo tyrimo dalykas buvo nurodytas Generalinio prokuroro pavaduotojo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendime, kuris buvo priimtas gavus STT 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 4-01-7870 Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka išslaptintus kriminalinės žvalgybos duomenis. Bylą dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo nagrinėjantis teismas turi ne tik patikrinti, ar Komisijos išvadoje nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti tarnybinę atsakomybę, bet turi įvertinti, ar tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas esant teisėtam pagrindui, nustatyti, dėl kokių faktų, veikų ar kt. jis buvo pradėtas. Į administracinę bylą nėra pateiktas Generalinio prokuroro pavaduotojo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas, pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė aplinkybių, kurios sudarė pagrindą pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, nevertino, ar apskritai buvo tam teisėtas pagrindas, nors pareiškėjas savo skunde tai ir akcentavo.

22.  Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl to, kad kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija galėjo būti panaudota neteisėtai, atmetė remdamasis Žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostata, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio korupcinės veikos požymių turinčią veiką prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinta ir panaudojama tiriant drausminius ir / ar tarnybinius nusižengimus.

23.  Nagrinėjamos bylos kontekste aktualus yra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimas Nr. KT13-N5/2019 dėl Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Nutarimas), kuriame yra pateikta konstitucinė doktrina apie kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinktų duomenų, panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus, sąlygas ir tvarką, be kita ko, Žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies kontekste (Nutarimo 86.3, 86.3.1 p.).

24.  Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo pareiškėjui, besąlygiškai rėmėsi kriminalinės žvalgybos surinkta išslaptinta informacija, netikrino, ar ji surinkta esant teisėtam pagrindui ir teisėtomis priemonėmis. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-281-453/2018 bei Lietuvos Aukščiausioje Teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartį byloje, teisminio proceso Nr. 1-01-2-00015-2017-0, kuriuos teisėjų kolegija pridėjo prie nagrinėjamos bylos ir kurie patvirtina, kad dalis ir nagrinėjamoje byloje pateiktos aktualios informacijos galėjo būti renkama nesant tam teisėto pagrindo. Tokie duomenys sudaro pakankamą pagrindą pareiškėjui reikalauti, kad būtų išreikalauti ir patikrinti duomenys ir apie kitos kriminalinės žvalgybos surinktos informacijos teisėtumą, juo labiau, kad aktualios Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 9 d., 2014 m. rugpjūčio 6 d., 2014 m. lapkričio 6 d., 2015 m. vasario 5 d. ir 2015 m. gegužės 6 d. nutartys buvo išslaptintos.

25.  Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė buvo taikoma dėl skirtingų neteisėtų veikų skirtingais teisiniais pagrindais, todėl, net ir nustačius, kad negalima remtis kriminalinės žvalgybos surinkta informacija, turi būti įvertinta, ar kitais būdais gautų duomenų pagrindu galėjo būti pareiškėjui taikoma tarnybinė atsakomybė už nešališkumo pareigos ar kitų Etikos kodekso reikalavimų pažeidimą.

26.  Bylos nagrinėjimo dalyku, be kitų aspektų, turėjo būti ir kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu surinktos, vėliau išslaptintos bei perduotos tarnybiniam nusižengimui tirti informacijos, kaip įrodymo, teisėtumas, patikimumas bei panaudojimo proporcingumas.

27.  Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė bei neįvertino aplinkybių, turinčių bylai esminę reikšmę, dėl ko jo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu, o tuo pačiu ir teisingu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str., 146 str. 1 d.).

28.  Grąžindama bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti, teisėjų kolegija išsprendė pareiškėjo prašymus dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktų papildomų įrodymų bei prašymų: prie bylos nepridedami Generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-374 patvirtinti Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 10-15 straipsniuose nustatytų veiksmų koordinavimo ir teisėtumo kontrolės nuostatai, Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos 2014 m. gruodžio 4 d. posėdžio protokolas, Šiaulių apygardos prokuratūros 2012 m. lapkričio 29 d. koordinacinio pasitarimo protokolo Nr. 12-59 priedo garso įrašo dalis, pareiškėjo prašymai, kuriais jis 2019 m. balandžio 24 d. kreipėsi į atsakovą, 2019 m. balandžio 30 d. į STT ir policiją, 2019 m. liepos 6 d. į STT, atsakovo 2019 m. balandžio 30 d. raštas Nr. 17.2-2100, STT 2019 m. gegužės 17 d. raštas, policijos 2019 m. gegužės 30 d. raštas, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. ir 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartys, nes pareiškėjas niekaip nepagrindžia, kad šie duomenys būtų susiję su tarnybinės atsakomybės jam taikymo teisėtumu ar Išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, dėl tų pačių priežasčių netenkinti ir prašymai išreikalauti duomenis, susijusius su informacija apie pareiškėjo atžvilgiu taikytas kriminalinės žvalgybos priemones, taip pat duomenis apie tai, ar buvo informuota Advokatų taryba dėl kokių nors neteisėtų advokatės D. Z. veiksmų atstovaujant P. S. interesams, bei duomenis iš atsakovo apie tai, ar buvo atlikti pareiškėjo 2016 m. sausio 14 d. paaiškinime nurodytų pareigūnų galimai padarytų pažeidimų tyrimai, kokie sprendimai buvo priimti.

V.

29.  Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė:

29.1.  Atsakovas ir STT trukdė pareiškėjui veiksmingai gintis, provokavo jį daryti teisės pažeidimus. Atsakovas ir STT Šiaulių valdyba procese panaudojo žinomai neteisėtu būdu surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją, kadangi STT pažeidė Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas, draudžiančias to paties objekto atžvilgiu tuo pačiu metu ir tuo pačiu pagrindu lygiagrečiai vykdyti du procesus, t. y. kriminalinės žvalgybos tyrimą ir ikiteisminį tyrimą. Po to, kai P. S. veiksmuose buvo nustatyti nusikalstamos veikos požymiai ir prokuroro sprendimu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-224-14, STT dėl P. S. veiksmų iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. tęsiant 2014 m. gegužės 9 d. pradėtą kriminalinės žvalgybos tyrimą neteisėtai buvo renkami kriminalinės žvalgybos informacija ir ši informacija buvo neteisėtai panaudota taikant jam (pareiškėjui) tarnybinę atsakomybę;

29.2.  Atsakovas ir STT pareiškėjo tarnybinės atsakomybės klausimui spręsti panaudojo, o kartu ir teismui pateikė tik dalį kriminalinės žvalgybos prieš P. S. metu surinktos kriminalinės žvalgybos informacijos bei subjektyvų jos vertinimą. Pareiškėjas savo iniciatyva kreipėsi į atsakovą ir STT su prašymu leisti susipažinti su visa kriminalinės žvalgybos informacija, surinkta apie jį vykdant kriminalinės žvalgybos tyrimą P. S. atžvilgiu, tačiau tokie prašymai buvo atmesti;

29.3.  Pareiškėjui yra žinoma, jog bylai reikšmingu laikotarpiu Žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu prieš jį (taip pat ir jo tarnybinėse patalpose) buvo vykdomas atskiras kriminalinės žvalgybos tyrimas (Žvalgybos įstatymo 10–15 straipsniuose nustatyti veiksmai). Tai pripažino ir STT, 2015 m. kovo 30 d. rašte Nr. 3S-01-241 nurodžiusi, kad disponuoja „patikima kriminalinės žvalgybos informacija“ apie tai, jog 2014 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas, K. Š., A. M., P. S. pareiškėjo tarnybinėse patalpose aptarė ikiteisminį tyrimą Nr. 40-9-224-14;

29.4.  Prokuroras K. Š. visame procese, susijusiame su nagrinėjama byla, veikė nesąžiningai ir tai darė ne savo iniciatyva, o vykdydamas neteisėtas STT užduotis. Tai, kad liudytojas K. Š. yra nepatikimas liudytojas, patvirtina 2012 m. lapkričio 29 d. Šiaulių apygardos prokuratūros koordinacinio pasitarimo protokolas Nr. 12-59 ir jo garso įrašas. O tai, kad pareiškėjas nepadarė jokių teisės pažeidimų, susijusių su nurodytais ikiteisminiais tyrimais Nr. 40-9-188-13 ir Nr. 40-9-224-14 ir ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-224-14 P. S. buvo persekiojamas nepagrįstai, patvirtina Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-22-332/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.1A-539-518/2016.

30.  Atsakovas, atsiliepdamas į pareiškėjo paaiškinimus, nurodė:

30.1.  Pareiškėjo samprotavimai, kad atsakovas provokavo jį daryti teisės pažeidimus, nepagrįsti jokiais įrodymais. Tarnybinio patikrinimo duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, būdamas teritorinės prokuratūros vadovu, pats atliko su prokuroro profesine etika nesuderinamus veiksmus, už kuriuos jam buvo paskirta ginčijama tarnybinė nuobauda;

30.2.  Kriminalinės žvalgybos įstatyme (19 straipsnio 2 ir 3 dalyse) ir Rekomendacijose dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese, patvirtintų Generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1-3 83, (toliau – ir Rekomendacijos) (5 ir 7 punktai) nustatytas teisinis reglamentavimas leidžia konstatuoti, kad dėl vieno ir to paties asmens (P. S.) veiksmų, kuriuose nustatyti nusikalstamos veikos požymiai, vienu metu galėjo būti atliekamas ikiteisminis tyrimas (vykdomas baudžiamasis procesas), o dėl kitų jo veiksmų, nesant juose pakankamų nusikalstamų veikų požymių – kriminalinės žvalgybos tyrimas, kurio metu gauta kriminalinės žvalgybos informacija Kriminalinės žvalgybos įstatyme 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka teisėtai panaudota pareiškėjui taikant tarnybinę atsakomybę;

30.3.  Spręsti, kuri kriminalinės žvalgybos prieš P. S. metu surinktos kriminalinės žvalgybos informacijos dalis galėjo būti išslaptinta ir panaudota dėl pareiškėjo tarnybinės atsakomybės, teisę turėjo (turi) STT. Taigi, atsakovas pareiškėjo atžvilgiu galėjo panaudoti ir panaudojo tik tiek ir tokios kriminalinės žvalgybos informacijos, dėl kurios paslapčių subjektas (STT) priėmė sprendimą dėl išslaptinimo. Pareiškėjas nutylėjo, kad ir atsakovas, ir STT jo prašymus leisti susipažinti su visa kriminalinės žvalgybos informacija, surinkta apie jį vykdant kriminalinės žvalgybos tyrimą P. S. atžvilgiu išnagrinėjo ir atsisakė tenkinti vadovaudamosi Žvalgybos įstatymo nuostatomis, o Vilniaus apygardos teismas Žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka 2019 m. birželio 13 d. neskundžiama nutartimi pareiškėjo skundą dėl atsakovo sprendimo atsisakė priimti pareiškėjui praleidus skundo padavimo terminą, o dėl STT sprendimo – atmetė;

30.4.  Nesutiktina su pareiškėjo vertinimu, kad tai, jog prieš jį (taip pat ir jo tarnybinėse patalpose) buvo vykdomas atskiras kriminalinės žvalgybos tyrimas, patvirtina STT 2015 m. kovo 30 d. raštas Nr. 3S-01-241. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose remdamasis nurodyto STT rašto dalimi dėl susitikimo pareiškėjo tarnybinėse patalpose, iškraipė šio rašto turinį. Pareiškėjo įsitikinimas, kad prieš jį buvo atliekamas atskiras kriminalinės žvalgybos tyrimas, vertintinas kaip jo subjektyvi, konkrečiais duomenimis nepagrįsta nuomonė;

30.5.  Šiaulių apygardos prokuratūroje 2012 m. lapkričio 29 d. vykusio koordinacinio pasitarimo Nr. 12-59 garso įrašas neturi nei tiesioginio, nei netiesioginio ryšio su šios administracinės bylos dalyku ir todėl neturi įrodomosios reikšmės. Pareiškėjo argumentai dėl garso įrašo reikšmingumo grindžiami tik subjektyvia pareiškėjo nuomone apie Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą K. Š.;

30.6.  Pareiškėjas klaidina teismą, sąmoningai tapatindamas ikiteisminį tyrimą Nr. 40-9-00188-13 su ikiteisminiu tyrimu Nr. 40-9-00224-14. Tai du atskiri, savarankiški ikiteisminiai tyrimai – tyrimas Nr. 40-9-00188-13 užbaigtas ir teisme 2016 m. priimti galutiniai teismų procesiniai sprendimai, o tyrimas Nr. 40-9-00224-14 prokuroro nutarimu sujungtas su ikiteisminiu tyrimu Nr. 05-7-00005-15 (šis ikiteisminis tyrimas nėra užbaigtas). Ginčijama tarnybinė nuobauda pareiškėjui nebuvo paskirta už jo veiksmus ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-00188-13, o tarnybinio patikrinimo metu nebuvo tiriami ir vertinami jo veiksmai šiame ikiteisminiame tyrime. Todėl ir šioje baudžiamojoje byloje priimti teismų procesiniai sprendimai, kuriais išspręstas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo atsakomybės klausimas, neturi jokios įtakos šios administracinės bylos nagrinėjimui. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nuosprendyje nėra konstatuota jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, turinčių įtakos teisme nagrinėjamam administraciniam ginčui. Be to, pareiškėjo nurodomi teismų dokumentai tik patvirtina tai, kad pareiškėjas domisi su P. S. susijusiais ir šiam asmeniui aktualiais teismų procesais.

VI.

31.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą patenkino: panaikino Įsakymą dėl nuobaudos skyrimo ir Įsakymą dėl perkėlimo, grąžino pareiškėją į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas, priteisė pareiškėjui iš Generalinės prokuratūros 15 754,25 Eur (suma neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl jo neteisėto perkėlimo į žemesnes pareigas, įpareigojo atsakovą apskaičiuoti ir sumokėti pareiškėjui susidariusį dėl jo neteisėto perkėlimo į žemesnes pareigas darbo užmokesčio skirtumą nuo 2020 m. spalio mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

32.  Teismas, nustatęs ginčui aktualias faktines aplinkybes, akcentuodamas ginčui taikytinus teisės aktus, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 2 dalimi, 41 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad Komisijos tarnybiniam patikrinimui atlikti išvada apibrėžia tarnybinės atsakomybės taikymo ribas, t. y. negali būti pritaikyta atsakomybė už tokius veiksmus ir /ar neveikimą, kurie nebuvo nustatyti išvadoje, o tarnybinio nusižengimo dalyką nustato Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatyto subjekto kreipimesi nurodyti duomenys. Tuo tarpu tarnybinio pažeidimo tyrimo dalykas buvo nurodytas Generalinio prokuroro pavaduotojo, laikinai ėjusio Generalinio prokuroro pareigas, 2015 m. lapkričio 10 d. sprendime (Rezoliucijoje), kuri buvo priimta (įforminta) ant gauto iš STT 2015 m. lapkričio 9 d. rašto Nr. 4-01-7870 kartu su kriminalinės žvalgybos metu gautais ir išslaptintais kriminalinės žvalgybos duomenimis). Rezoliucijoje nurodyta pradėti tarnybinį patikrinimą dėl prokuroro A. P. galimai padaryto pažeidimo.

33.  Teismas, įvertinęs STT 2015 m. lapkričio 9 d. rašto Nr. 4-01-7870 „Dėl informacijos išslaptinimo ir pateikimo“ turinį ir prie rašto pridėtą kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinktą informaciją (Kompaktinis diskas „Acme DVD+R“, reg. 2015 m. lapkričio 3 d. Nr. LK-STT10-227RN-15 (CD-5-293-15) ir išslaptinti STT 2015 m. gegužės 26 d. raštas Nr. 3S-01-368 „Dėl informacijos pateikimo“ ir 2015 m. kovo 30 d. raštas Nr. 3S-01-241 „Dėl informacijos pateikimo“ , adresuoti Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui), nurodė, kad vada pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimui buvo STT pateikta Kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija, kuomet buvo renkami kriminalinės žvalgybos duomenys ne apie pareiškėją, o apie kitą asmenį.

34.  Teismas, įvertinęs atsakovo 2020 m. lapkričio 15 d. rašto, Įsakymo dėl komisijos sudarymo 2 punkto turinį, nurodė, kad atsakovo Įsakyme dėl komisijos sudarymo nebuvo apibrėžti faktai ir veikos, kurios sudarė pagrindą pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, šis įsakymas iš esmės nukreipė į kriminalinės žvalgybos metu surinktus duomenis (telefoninius pokalbius, vaizdo ir garso įrašus).

35.  Teismas nustatė, kad STT pateiktų kriminalinės žvalgybos metu, renkant duomenis ne apie pareiškėją, o apie kitą asmenį, gautų duomenų pagrindu atsakovas apibrėžė pareiškėjui inkriminuojamas veikas. Faktai ir veikos, kurios sudarė pagrindą pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo apibrėžtos pareiškėjui siųstame 2016 m. sausio 8 d. pranešime apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą.

36.  Teismas, vadovaudamasis Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Nutarimo 74 ir 74.5 punktais, šiame Nutarime pateiktais išaiškinimais dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies taikymo, pažymėjo, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis leidžia panaudoti informaciją tik specialiu tikslu – korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčių tarnybinių nusižengimų tyrimui.

37.  Teismas, įvertinęs Pranešimo, įteikto pareiškėjui 2016 m. sausio 8 d., turinį, atkreipė dėmesį, kad Išvadoje, Teikime ir Įsakyme neliko pareiškėjui Pranešime inkriminuotų veiksmų teisinio kvalifikavimo pagal BPK 60 straipsnio 1 dalį, numatančią prokuroro pareigą ikiteisminio tyrimo metu nusišalinti ši kodekso 58 straipsnyje nurodytais pagrindais bei kvalifikavimo pagal Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kuris numato pareigą pranešti aukštesniajam prokurorui apie neteisėtus prašymus ar pavedimus, kilusius ar galimus viešųjų ir privačių interesus konfliktus, taip pat neliko veiksmų kvalifikavimo pagal Prokurorų etikos kodekso 5.6.1 punktą, numatantį konfidencialumo principo pažeidimą, pareigos nekomentuoti prokuratūroje turimos konfidencialios informacijos ar neskelbtinų duomenų, susilaikyti nuo nepatikrintos ar kitų prokurorų turimos tarnybinės informacijos skelbimo ir platinimo be jų žinios.

38.  Teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo Nutarime pateiktais išaiškinimais dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčios veikos ginčijamo teisinio reguliavimo kontekste (Nutarimo 20.1.1 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl pranešimui apie tarnybinį pažeidimą keliamų reikalavimų, nurodė, kad iš Pranešime pateiktų pareiškėjui inkriminuojamo tarnybinio pažeidimo (6 epizodų) formuluočių ir jo teisinio kvalifikavimo matyti, jog atsakovas pareiškėjo galimai atliktus veiksmus kvalifikavo kaip pažeidžiančius įstatymą (BPK, Prokuratūros įstatymą) ir Prokurorų etikos kodeksą. Pareiškėjui įteikto Pranešimo turinio analizė leidžia spręsti, jog Komisija pareiškėjui Pranešime inkriminuoto tarnybinio pažeidimo aplinkybių nekvalifikavo šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu, turinčiu korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčia veika taip kaip ji apibrėžta Korupcijos prevencijos (ginčui aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. ir nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. kovo 1 d.) įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje. Bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovo atstovai 2020 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdyje nurodė, jog Pranešime nurodytas pareiškėjui inkriminuotas tarnybinis pažeidimas kvalifikuotinas tarnybiniu nusižengimu – piktnaudžiavimu tarnyba.

39.  Teismas vertino, jog nėra pagrindo sutikti su tokiais atsakovo atstovų argumentais, nes Išvada apibrėžia tarnybinės atsakomybės taikymo ribas, taigi, atsakovas savo žodiniais ar rašytiniais paaiškinimais teisme negali keisti nei Pranešime nurodytų, nei Išvadoje bei Įsakyme konstatuotų pareiškėjui inkriminuoto tarnybinio pažeidimo aplinkybių bei šių aplinkybių teisinės kvalifikacijos, t. y. pareiškėjui inkriminuotų Prokurorų etikos kodekso atitinkamų principų ir Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 3 punkto pažeidimo į šiurkštų tarnybinį nusižengimą, turinį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių - piktnaudžiavimą tarnyba.

40.  Kita vertus, teismas pažymėjo, jog vertinant pareiškėjui Pranešime inkriminuotus veiksmus ir jų teisinę kvalifikaciją – Prokurorų etikos kodekso atitinkamų principų pažeidimą bei Prokuratūros įstatymo pažeidimą, yra aktualūs Konstitucinio Teismo Nutarimo 27.1 ir 27.3.2 punktuose pateikti išaiškinimai. Šiame Nutarime cituojamos VTĮ atitinkamų straipsnių redakcijos iš esmės atitinka VTĮ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d.) atitinkamų straipsnių redakcijas, aktualias šios bylos ginčui. Teismas darė išvadą, kad pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2015 m. liepos 1 d.) 19 straipsnio 3 dalį perduodama kriminalinės žvalgybos informacija taip pat gali būti naudojama šiurkščių prokurorų veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šiurkščių Prokurorų etikos kodekso principų pažeidimų tyrimo atveju, tačiau šiuose pažeidimuose taip pat turi būti įžvelgiami korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, taip kaip ji apibrėžta Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, požymiai.

41.  Teismas pažymėjo, kad, įvertinus pareiškėjui įteikto Pranešimo turinį, iš jame pareiškėjui inkriminuojamo tarnybinio pažeidimo (6 epizodai) nėra aišku, kurie konkretūs tarnybinio pažeidimo epizodai yra įvertinti kaip šiurkštūs Prokuroro etikos kodekso konkrečių punktų pažeidimai, taip pat nėra aišku, kurie tarnybinio pažeidimo epizodai yra įvertinti kaip įstatymo pažeidimas (BPK 60 straipsnio 1 dalies, Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 3 ir 5 punktų). Teismas pabrėžė, kad būtent atsakovui kyla pareiga aiškiai suformuluoti kaltinimą pareiškėjui, įtariamam padarius tarnybinį pažeidimą, nurodant aiškiai apibrėžtą tarnybinį pažeidimą, t. y. veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti konkretūs teisės aktai bei jų atitinkamos nuostatos, ko šiuo atveju atsakovas nebuvo aiškiai Pranešime suformulavęs.

42.  Nepaisant to, jog Pranešime pareiškėjui nėra tiksliai ir aiškiai apibrėžtas tarnybinis pažeidimas bei kiekvieno pažeidimo epizodo teisinis vertinimas, tačiau pranešimo turinys leidžia įžvelgti, jog pareiškėjui inkriminuojami veiksmai ir poelgiai, kuriuos atsakovas vertino kaip šiurkščius Prokurorų etikos kodekso principų (padorumo, nepiktnaudžiavimo, nešališkumo, konfidencialumo, atsakomybės) pažeidimus, galimai turėjo korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių elementų (kaip antai, atsakovas kaltina pareiškėją pasinaudojimu savo, kaip prokuratūros vadovo, tarnybine padėtimi ir turimais aukštesniojo prokuroro įgaliojimais, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimus, kai jie gali sukelti privačių ir viešųjų interesų konfliktą; pareiškėjas kreipėsi į P. S. dėl gydymo paslaugų sau ir tėvui suteikimo, t. y. naudojosi pažintimi su asmeniu, turinčiu suinteresuotumą ikiteisminiu tyrimu, kurį kontroliavo pareiškėjui procesine ir administracine tvarka pavaldūs prokurorai).

43.  Teismas nustatytų bylos aplinkybių ir Konstitucinio Teismo doktrinos kontekste darė išvadą, jog pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį kriminalinės žvalgybos informacija, kuri buvo renkama apie kitą asmenį, nagrinėjamo ginčo atveju galėjo būti įstatymo nustatyta tvarka išslaptinta ir panaudota tiriant pareiškėjui Pranešime inkriminuotą tarnybinį pažeidimą (Etikos kodekso principų nesilaikymą ir Įstatymų pažeidimą), nes iš Pranešime nurodytų aplinkybių galima buvo įžvelgti korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių elementų.

44.  Teismas sprendė, kad nagrinėjamos bylos atveju kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija, kuomet buvo renkami duomenys ne apie pareiškėją, o apie kitą asmenį, įvertinus pareiškėjui pranešime inkriminuojamo tarnybinio pažeidimo turinį, galėjo būti vada pradėti tarnybinio pažeidimo tyrimą pareiškėjo atžvilgiu. Kartu teismas pažymėjo, jog darydamas šią išvada, teismas vertina kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo galimybę pareiškėjo tarnybiniam pažeidimui tirti tik pareiškėjui inkriminuojamos veikos pobūdžio kontekste (galima korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turintis tarnybinis pažeidimas).

45.  Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų išslaptinimo procedūros laikymosi ir jos metu gautų įrodymų leistinumo pagrįstumą, vadovavosi Konstitucinio Teismo Nutarimo 86.7. punktu bei nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2019 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Generalinį prokurorą su prašymu pateikti informaciją apie tai, ar pareiškėjo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos subjektai yra taikę Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10–15 straipsniuose numatytas prievartos priemones ir informaciją apie tai, kokiu laikotarpiu ir kokios konkrečiai prievartos priemonės buvo taikomos. Generalinė prokuratūra 2019 m. balandžio 30 d. raštu nurodė, jog Kriminalinės žvalgybos informaciją 5 straipsnio 6 ir 8 dalyse nurodytą informaciją, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, turi pateikti STT. 2019 m. balandžio 30 d. pareiškėjas skundu kreipėsi į STT su prašymu pateikti informaciją apie tai, kokiais laikotarpiais ir kokiu pagrindu ir kokias konkrečiai Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10–15 straipsniuose numatytas prievartos priemones STT ir policija taikė pareiškėjo atžvilgiu. Gavęs iš STT 2019 m. gegužės 30 d. atsakymą, pareiškėjas 2019 m. birželio 11 d. skundu kreipėsi Vilniaus apygardos teismo pirmininkę, prašydamas: pripažinti, kad išviešinta ir šioje administracinėje byloje prieš pareiškėją panaudota kriminalinės žvalgybos informacija yra neteisėtai gauta ir neteisėtai panaudota šioje byloje; įpareigoti prokuratūrą ir STT leisti susipažinti su P. S. atžvilgiu vykdytame kriminalinės žvalgybos tyrime esančiomis Panevėžio apygardos teismo nutartimis bei visa kita informacija, kuri buvo surinkta prieš pareiškėją šiame kriminalinės žvalgybos tyrime; įpareigoti prokuratūrą ir STT, Policijos departamentą pateikti informaciją pareiškėjui apie tai, kokias laikotarpiais, kokiu pagrindu ir kokiais konkrečiais Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10–15 straipsniuose numatytas prievartos priemones šie subjektai taikė pareiškėjo atžvilgiu bei leisti pareiškėjui susipažinti su visa informacija, kuri buvo surinkta apie jį šiuose kriminaliniuose tyrimuose. Vilniaus apygardos teismas 2019 birželio 13 d. atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Generalinės prokuratūros veiksmų (2019 m. balandžio 30 d. rašto); atmetė pareiškėjo skundą dėl STT ir Policijos departamento (šių kriminalinės žvalgybos vadovų) sprendimų nesuteikti pareiškėjui prašomos informacijos; paliko nenagrinėta pareiškėjo skundo reikalavimo dalį, kuria prašoma pripažinti, kad išviešinta ir šioje administracinėje byloje prieš pareiškėją panaudota kriminalinės žvalgybos informacija, gauta ir panaudota šioje byloje neteisėtai.

46.  Konstitucinio Teismo Nutarimo 86.3.1 punkto kontekste teismas pažymėjo, kad nepaisant to, jog pareiškėjas Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir kėlė klausimus dėl pareiškėjo skunde nurodytų atitinkamų kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmų, tai nepaneigia šio teismo teisės, sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, vertinti kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo procedūros teisėtumą bei kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo ir panaudojimo šioje byloje teisėtumą. Vilniaus apygardos teismas pareiškėjo skundo argumentų dėl kriminalinės žvalgybos informacijos gavimo ir panaudojimo teisėtumo iš esmės nenagrinėjo.

47.  Teismas, akcentuodamas Konstitucinio Teismo Nutarimo 76.2 ir 76.3 punktuose pateiktus išaiškinimus, nustatęs ginčui aktualias faktines aplinkybes, įvertinęs Generalinio prokuroro pavaduotojo, einančio generalinio prokuroro pareigas, D. R., 2015 m. spalio 29 d. rašto (raštas išslaptintas 2020 m. kovo 17 d. aktu Nr. 17.9-3743) turinį, pažymėjo, kad šio rašto turinys neleidžia spręsti, jog Generalinio prokuroro pavaduotojas, einantis generalinio prokuroro pareigas, D. R. veikė kaip įgaliotas prokuroras Kriminalinės žvalgybos įstatymo prasme ir šiuo raštu davė sutikimą kriminalinės žvalgybos subjekto vadovui (šios bylos atveju STT vadovui) išslaptinti kriminalinės žvalgybos metu surinktą informaciją, dėl jos panaudojimo tarnybiniam nusižengimui tirti.

48.  Teismas vertino, kad Generalinio prokuroro pavaduotojas veikė kaip institucijos vadovas, kurio kompetencijoje spręsti pareiškėjo tarnybinės atsakomybės klausimą (Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatų 10, 101 punktai). Tokiu būdu, įvertinęs iš STT gautą informaciją (STT 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. gegužės 26 d. raštus su žyma „RIBOTO NAUDOJIMO“) prašė kriminalinės žvalgybos subjekto vadovą spręsti minėtuose raštuose pateiktos ir ją pagrindžiančios informacijos išslaptinimo klausimą ir jos pateikimą Generalinei prokuratūrai, t. y. institucijai, kuri tyrė pareiškėjo tarnybinį pažeidimą.

49.  Teismas akcentavo, kad iš Generalinio prokuroro pavaduotojo 2015 m. spalio 29 d. rašto akivaizdu, jog iki šio rašto parengimo, Generaliniam prokuroro pavaduotojui, apart 2 STT raštų, nebuvo pateikta jokia kita kriminalinės žvalgybos metu surinkta ir nustatyta tvarka užfiksuota informacija (telefoniniai pokalbiai, vaizdo ir garso įrašai), kurią pastarasis, kaip įgaliotas prokuroras Kriminalinės žvalgybos įstatymo prasme, siekdamas užtikrinti teisėtumo reikalavimą, būtų visapusiškai įvertinęs ir padaręs vienokias ar kitokias išvadas dėl jos rinkimo teisėtumo, pagrįstumo, proporcingumo, pakankamumo tarnybiniam nusižengimui tirti, taip pat įvertinęs, ar tokia informacija gali būti informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, kuri galėtų būti išslaptinta ir panaudota tarnybiniam nusižengimui tirti.

50.  Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad Generalinio prokuroro pavaduotojas D. R., 2015 m. spalio 29 d. rašto surašymo metu pagal užimamas pareigas buvo įgaliotas prokuroras koordinuoti atliekamus kriminalinės žvalgybos veiksmus ir kontroliuoti jų teisėtumą (2012 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. I -365 1.1 punktas „Dėl įgaliojimų kriminalinės žvalgybos veiksmų koordinavimo ir teisėtumo kontrolės srityje suteikimo“ 1.1 punktas. Vien faktas, kad šios bylos ginčo atveju vienas ir tas pats asmuo buvo ir įgaliotas prokuroras, kontroliuojantis kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumą, ir subjektas, kurio sprendimu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, nepaneigia pareigos laikytis kriminalinės žvalgybos duomenų išslaptinimo procedūrų, t. y. prieš duodant sutikimą išslaptinti kriminalinės žvalgybos duomenis, juos nustatyta tvarka įvertinti.

51.  Teismas priėjo prie išvados, kad buvo pažeistos kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo procedūros, nes kriminalinės žvalgybos institucijos vadovas priėmė galutinį sprendimą dėl įslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinį pažeidimą, negavęs įgalioto prokuroro sutikimo.

52.  Teismas, spręsdamas dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų metu gautų įrodymų leistinumo, vertino pareiškėjo pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį 2019 m. balandžio 23 d. Nr. 2K-55-689, priimtą kasacine tvarka išnagrinėjus baudžiamąją bylą (teisminio proceso Nr. 1-01-2-00015-2017-0) pagal nuteistojo P. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 13 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-281-453/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-281-453/2018), patvirtinančius, kad teismas kriminalinės žvalgybos metu gautus atitinkamus duomenis už baudžiamajai bylai aktualų laikotarpį (kuriuos šios bylos atsakovas taip pat naudojo pareikėjo tarnybiniam pažeidimui tirti) pripažino neatitinkančiais įrodymų leistinumui keliamų reikalavimų ir, priimdamas teismo nuosprendį, jais nesivadovavo. Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija įsiteisėjusiame 2018 m. liepos 13 d. nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1A-281-453/2018) konstatavo, kad iš Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2015 m. gegužės 8 d. nutarties rezoliucinės dalies negalima daryti išvados, jog kriminalinės žvalgybos subjektams buvo duotas leidimas P. S. darbo kabinete įrengti slaptą garso ir vaizdo įrašymo aparatūrą.

53.  Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje teismo posėdyje atsakovo atstovai, atsižvelgę į įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotas aplinkybes, prašė nelaikyti įrodymu pareiškėjo tarnybinio pažeidimo tyrimui naudotus išslaptintus kriminalinės žvalgybos duomenis (P. S. darbo kabinete slapta garso ir vaizdo aparatūra darytus vaizdo ir garso įrašus) už Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartyje nurodytą kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. Tačiau atsakovo atstovai laikėsi pozicijos, jog kitų Panevėžio apygardos teismo nutarčių pagrindu kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija nėra įvertinta baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, todėl vadovaujantis šiomis nutartimis sankcionuoti kriminalinės žvalgybos metu surinkti duomenys yra leistini įrodymai šioje administracinėje byloje.

54.  Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo nutartys (2014 m. gegužės 9 d. Nr. S6-373, 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartis Nr. S6-548, 2014 m. lapkričio 6 d. Nr. S6-728, 2015 m. vasario 5 d. Nr. S6-62, 2015 m. gegužės 8 d. Nr. S6-281), kuriomis, siekiant gauti duomenų apie P. S. galimai vykdomas nusikalstamas veikas valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, buvo sankcionuotas kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymas P. S. atžvilgiu, tarnybinio patikrinimo metu nebuvo išslaptintos. Šios nutartys buvo išslaptintos 2017 m. gegužės 10 d., 2017 m. birželio 6 d.

55.  Teismas vertino Panevėžio apygardos teismo nutarčių turinį, atkreipdamas dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo akcentuojamus reikalavimus, keliamus nutarčiai dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo, darė išvadą, jog nėra pagrindo spręsti, jog Panevėžio apygardos teismo teisėjas ir šio teismo pirmininkas leido (sankcionavo) kriminalinės žvalgybos subjektams P. S. darbo kabinete (dėl poilsio patalpų nutartyse iš viso nepasisakyta) įrengti slaptą garso ir vaizdo įrašymo techniką. Iš Panevėžio apygardos teismo pirmininko ir šio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo priimtų nutarčių rezoliucinių dalių matyti, jog leidimas panaudoti technines priemones suformuluotas aptakiai, neapibrėžiant kur, kokiose vietose ir kokiomis aplinkybėmis galimas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka. Nutarčių rezoliucinėje dalyje apsiribojama vien nurodymu, kad galimas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka. Tuo tarpu aiškiai nurodyta kokius slaptus veiksmus galima atlikti P. S. darbo kabinete.

56.  Teismas konstatavo, jog byloje nelaikytini leistinais įrodymais pareiškėjo tarnybinio pažeidimo tyrimui naudoti išslaptinti kriminalinės žvalgybos duomenys (P. S. darbo ir poilsio kabinete slapta garso ir vaizdo aparatūra daryti vaizdo ir garso įrašai už laikotarpius nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 6 d. (2014 m. gegužės 9 d. nutartis Nr. S-376), nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. (2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartis Nr. S6-548), nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. vasario 7 d. (2014 m. lapkričio 6 d. nutartis Nr. S6-728), nuo 2015 m. vasario 8 d. iki 2015 m. gegužės 8 d. (2015 m. vasario 7 d. nutartis Nr. S6-62), nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. (2015 m. gegužės 8 d. nutartis Nr. S6-281), nes šie duomenys buvo renkami nesant tam teisinio pagrindo (teismo nutarties), todėl teismas nesivadovauja duomenimis, gautais iš vaizdo ir garso įrašų, kurie buvo gauti atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus P. S. darbo ir poilsio kabinete.

57.  Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad byloje nustatyta, jog Komisijos pirmininkė 2016 m. vasario 2 d. raštu Nr. 17.2-1291 kreipėsi į STT Šiaulių valdybos viršininką, prašydama pateikti nutarčių, kuriomis buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai, kurių pagrindu gauta 2015 m. lapkričio 9 rašte nurodyta informacija, kopijas. tačiau STT Šiaulių valdyba 2016 m. vasario 18 d. rašte Nr. 4-10-109 nurodė tik Panevėžio apygardos teismo nutarčių, kuriomis buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai, datas ir numerius, pažymėdama, jog minėtos nutartys nėra išslaptintos, todėl negali jų pateikti. Tarnybinio patikrinimo medžiaga patvirtina, jog atsakovas, gavęs informaciją iš STT apie priimtas, bet neišslaptintas Panevėžio apygardos teismo nutartis, dėl šių nutarčių išslaptinimo nustatyta tvarka nesikreipė, nors būtent Komisijos pareiga įvertinti tarnybiniam patikrinimui naudojamų įrodymų gavimo teisėtumą.

58.  Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo argumento, kad Panevėžio apygardos nutarčių dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo teisėtumas ir pagrįstumas dar nėra įvertintas baudžiamąją tvarka, nurodė, kad nagrinėdamas šios administracinės bylos ginčą, teismas turi teisę ir pareigą įvertinti, ar kriminalinės žvalgybos informacija surinkta esant teisėtam pagrindui ir teisėtomis priemonėmis, ar ji gali būti laikoma įrodymu šioje konkrečioje byloje, ar ji atitinka teisėtumui ir patikimumui keliamus reikalavimus (Konstitucinio Teismo Nutarimo 86.3.1 punktas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr.A-1743-492/2019).

59.  Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, jog pažeidžiant Lietuvos advokatūros įstatymo 46 straipsnio imperatyvias nuostatas, buvo išslaptinta ir tarnybinio patikrinimo medžiagoje panaudota, neteisėtai surinkta P. S. ir advokatės D. Z. profesinę paslaptį sudaranti informacija – telefoniniai P. S. ir jo advokatės pokalbiai. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose neneigia šios kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo ir išslaptinimo neteisėtumo, tačiau nurodo, jog atlikdamas tarnybinį patikrinimą nesivadovavo šia dalimi kriminalinės žvalgybos duomenų. Komisijos Išvadoje nėra pasisakyta, jog darant išvadas dėl pareiškėjo tarnybinio pažeidimo buvo nesivadovaujama neleistinais įrodymas. Tokius argumentus atsakovas nurodė tik teikiamuose teismui procesiniuose dokumentuose.

60.  Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad STT pažeidė Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio nuostatas, atsakovo atsikirtimus šiuo aspektu, informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, jog ikiteisminis tyrimas Nr. 05-7-00005-15 yra baigtas ir baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota nagrinėti Šiaulių apygardos teismui. Šiuo metu Šiaulių apygardos teismas nagrinėja baudžiamąją bylą Nr. 1-13-282/2020, kurioje P. S. kaltinamas pagal BK 225 straipsnio 3 dalį ir 25 straipsnio 3 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį. Teismas, įvertinęs tai, kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo atliekamas ne pareiškėjo, o kito asmens (P. S.) atžvilgiu, o pareiškėjas kelia argumentus dėl galimai pažeistų kito asmens teisių, kuris šiuo metu yra kaltinamasis baudžiamoje byloje Nr. 1-13-282/2020, sprendė, kad pareiškėjo nurodyti argumentai išeina už šios administracinės bylos ribų ir dėl jų nepasisakė.

61.  Teismas pabrėžė, kad vada pareiškėjo tarnybinio pažeidimo tyrimui pradėti buvo STT 2015 m. lapkričio 9 d. atsakovui pateikti kriminalinės žvalgybos duomenys. Nustatytos bylos aplinkybės leidžia pripažinti, jog tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas iš dalies neteisėtai gautų kriminalinės žvalgybos duomenų pagrindu, kriminalinės žvalgybos duomenys buvo išslaptinti iš esmės pažeidus kriminalinės žvalgybos duomenų išslaptinimo procedūrą (negavus įgalioto prokuroro sutikimo), todėl konstatuotina, jog tarnybinis patikrinimas pareiškėjui pradėtas nesant tam teisėto pagrindo.

62.  Teismas, vertindamas, ar Komisijos kitais būdais gautų duomenų pagrindu galėjo būti taikoma tarnybinė atsakomybė už nešališkumo pareigos ir kitų Etikos kodekso reikalavimų pažeidimą, nurodė, kad Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjui skyrimo buvo priimtas tarnybinio vadovaujantis tarnybinio patikrinimo išvada kurioje yra aprašytas pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas (konstatuoti 4 tarnybinio pažeidimo epizodai), nurodyti įrodymai, kuriais remiantis buvo konstatuotas šio tarybinio pažeidimo padarymo faktas, bei pateiktas šio pažeidimo kvalifikavimas. Pasisakydamas dėl Išvados reikšmės nagrinėjamai bylai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pažymėjo, kad pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką, tarnybinio patikrinimo išvada yra atitinkamo įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo sudedamoji (motyvuojamoji) dalis ir turi būti teismo vertinama kartu su jos pagrindu priimtu įsakymu dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo kaip vientisas individualus teisės aktas. Tai reiškia, kad Išvadoje nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais remiantis šios aplinkybės buvo laikomos nustatytomis, teismo turi būti patikrintos tiek fakto nustatymo požiūriu (tokį patikrinimą teismas turi atlikti pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje vertinimo taisykles), tiek teisės taikymo požiūriu (teismas turi patikrinti, ar Išvadoje nurodyti teisės pažeidimai yra kvalifikuoti teisingai ir gali būti pagrindu patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi nustatyti, ar atitinkamuose valstybės (statutinio) tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė.

63.  Teismas, apžvelgęs Komisijos Išvadoje ir Generalinio prokuroro Įsakyme konstatuotus pažeidimus, pažymėjo, kad iš Komisijos Išvados matyti, kad iš esmės visos išvados dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo yra pagrįstos kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija (telefoniniai pokalbiai bei pokalbiai P. S. darbo ir poilsio kabinete). Byloje pripažinus neleistinu įrodymu kriminalinės žvalgybos metu gautų duomenų dalį (P. S. ir advokatės D. Z. telefoninius pokalbius, P. S. darbo ir poilsio kabinete vaizdo ir garso įrašais fiksuotus P. S. ir A. P. pokalbius) teismas pašalino iš tarnybinio patikrinimo išvados minėtų kriminalinės žvalgybos duomenų pagrindu nustatytas aplinkybes (1) 2015 m. balandžio 10 d., 7:47 val. susitikimo (duomenys neskelbtini) ligoninėje (poilsio kambaryje) pokalbis; 2) 2015 m. balandžio 10 d. 11:47 val. susitikimo pokalbis; 3) 2015 m. birželio 15 d. 12:08 val. susitikimo pokalbis; 2014 m. lapkričio 11 d. 17:23, 2015 m. vasario 11 d. 12:50 val., 2015 m. kovo 26 d. 11:52 val. susitikimų pokalbiai ir kiti minėtu būdu gauti duomenys).

64.  Teismas pažymėjo, kad Išvadoje nėra aiškiai, nuosekliai ir nedviprasmiškai nurodyta, kokia veika (veiksmais ar neveikimu) pareiškėjas padarė Išvadoje konstatuotus Prokurorų etikos kodekso atitinkamų principų pažeidimus ir kokiais tiksliai veiksmais pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuris nustato prokurorui pareigą būti nešališkam. Iš Išvadoje ir Įsakyme suformuluoto tarnybinio pažeidimo turinio nėra aišku, kaip atskiri jo epizodai yra susiję su korupcinio pobūdžio teisės pažeidimais, taip pat tarnybinio pažeidimo turinio elementuose (4 epizoduose) nėra aiškiai apibrėžti visi tarnybinio pažeidimo sudėties požymiai, kuriuos galima būtų įvertinti pagal atitinkamas Prokurorų etikos kodekso principų sąvokas.

65.  Išvadoje formuluojamas kaltinimas, jog A. P., būdamas teritorinės – Šiaulių apygardos – prokuroras, kurioje nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d. organizuotas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-224-14 ir jame P. S. 2014 m. lapkričio 6 d. apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, vyriausiuoju prokuroru, asmeniškai pažinodamas P. S., su juo bendraudamas darbo ir ne darbo metu neformaliai, galėdamas vykdyti aukštesniojo prokuroro funkcijas šiame ikiteisminiame tyrime, nenusišalino nuo bet kokio klausimo, susijusio su šiuo ikiteisminiu tyrimu svarstymo, dalyvavo šio ikiteisminio tyrimo 2014 m. spalio 22 d. aptarime, domėjosi tyrimo eiga, taktika ir perspektyvomis, išsakė nuomonę dėl galimų proceso veiksmų ir sprendimų, taip pat šio ikiteisminio tyrimo atlikimo laikotarpiu bei laikotarpiu tarp proceso sprendimų priėmimo su P. S. privačių pokalbių metu aptarinėjo šį tyrimą, prognozavo jo baigtį, leido P. S. susidaryti įspūdį, kad gali daryti įtaką galimiems proceso sprendimams, patarė P. S., po tyrimo atnaujinimo ir bylos perdavimo Generalinei prokuratūrai, dėl jo tolimesnės elgsenos, susijusios su šiuo tyrimu; taip pat, kaip prokuratūros vadovas, organizavo P. S. priėmimą 2014 m. gruodžio 5 d.

66.  Šiame epizode nurodytas aplinkybes ir išvadas atsakovas iš esmės grindžia kriminalinės žvalgybos metu surinktais duomenimis (A. P. ir P. S. pokalbiais pastarojo darbo ir poilsio kabinete), kuriuos teismas pripažino neleistinu įrodymu byloje. Todėl teismas šiais įrodymai Išvadoje nustatytų aplinkybių nevertino.

67.  Teismas nurodė, kad Komisijos Išvadoje suformuluotas pareiškėjui kaltinimas tarnybinio nusižengimo padarymu leidžia suprasti, jog visi tarnybinio nusižengimo epizodai yra susiję su atsakovo įrodinėtina aplinkybe, jog pareiškėjas su P. S. buvo asmeniški pažįstami, bendravo neformaliai, palaikė draugiškus santykius. Per tokių santykių pobūdį atsakovas vertino pareiškėjui inkriminuojamus veiksmus. Išvadą apie P. S. ir A. P. neformalų bendravimą Komisija grindė vien kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija (telefoniniais pokalbiais). Teismas vertino, jog telefoninių pokalbių turinys neinformatyvus ir nepagrindžia neformalių (artimų, draugiškų) P. S. ir A. P. santykių, kurių kontekste atsakovas formuluoja pareiškėjui kaltinimus. Telefoniniais pokalbiais nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas kalba su P. S. dėl sau ir savo tėvui gydymo paslaugų suteikimo, teismo vertinimu, nėra pakankamas konstatuoti neformalių (draugiškų) ryšių tarp šių asmenų buvimą. Komisija išvadų dėl pareiškėjo ir P. S. neformalaus bendravimo nepagrindė kitais leistinais įrodymais. Pareiškėjas neigia, jog jį ir P. S. sieja draugiški santykiai, neformalus ir artimas bendravimas. Pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, jog jis P. S. pažįsta tik kaip ligoninės vadovą.

68.  Komisijos išvadoje ir Įsakyme nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d. su P. S. aptarinėjo ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-00224-14 eigą, yra grindžiamas tik telefoninių pokalbių įrašais, kuriuose tokia informacijos nėra fiksuota. Teismas pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo medžiagoje taip pat nėra jokių įrodymų apie tai, kad šiuo laikotarpiu realiai įvyko pareiškėjo ir P. S. susitikimai, dėl kurių buvo tartasi telefonu. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, jog pačios tarnybinio patikrinimo išvados buvo padarytos tik remiantis iš dalies išslaptinta kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija (STT vaizdo ir garso įrašų stenogramomis), nesant tarnybinio patikrinimo medžiagoje pačių galimai įvykusių P. S. ir A. P. susitikimų vaizdo ir garso įrašų. Taigi, Komisija, darydama išvadas netyrė tiesioginių įrodymų, o rėmėsi išvestiniais iš dalies išslaptintais įrodymais (pokalbiais), su kurių autentiškumu pareiškėjas nesutiko.

69.  Teismas įvertinęs tarnybinio patikrinimo metu Komisijos surinktus įrodymus, sprendė, Komisijos išvada, tarnybinio patikrinimo metu surinkti įrodymai – kriminalinės žvalgybos duomenys (telefoniniai pokalbiai) nepatvirtina, jog A. P. privačių pokalbių su P. S. metu aptarinėjo ikiteisminio tyrimo eigą Nr.40-9-224-14 eigą, išsakė išankstinę savo nuomonę dėl šio eigoje esančio ikiteisminio tyrimo, prognozavo jo baigtį, leido P. S. susidaryti įspūdį, kad gali daryti įtaką galimiems proceso sprendimams, tyrimą atnaujinus ir bylą perdavus Generalinei prokuratūrai, patarė P. S. dėl tolesnės elgsenos, susijusios su šiuo tyrimu. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas visos tarnybinio patikrinimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jokių neteisėtų veiksmų jis nepadarė, o kriminalinės žvalgybos duomenys (t. y. ir tie duomenys, kurie yra teismo pripažinti neleistinais įrodytais byloje), nepatvirtina atsakovo jam inkriminuojamų kaltinimų. Komisijos išvadoje nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjo telefoninių pokalbių su S., kurių metu buvo tariamasi susitikti ir galimai įvykusių susitikimų datos sutapo su planuojamais ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-224-14, nesudaro pagrindo vertinti, jog galimai įvykusių susitikimų metu buvo aptarinėjamas ikiteisminis tyrimas.

70.  Teismas pažymėjo, kad vertinant Komisijos pareiškėjui inkriminuojamus veiksmus, svarbi aplinkybė yra ta, jog pareiškėjas, būdamas Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiuoju prokuroru, ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-224-14 nevykdė BPK numatytų aukštesniojo prokuroro funkcijų. Šiame ikiteisminiame tyrime, ikiteisminį tyrimą organizavusiam ir tyrimui vadovavusiam prokurorui A. M., aukštesniojo prokuroro funkcijas vykdė ONKTS vyriausiasis prokuroras K. Š.. Komisija Išvadoje taip pat nustatė, jog vyriausiasis prokuroras jokių proceso sprendimų šiame ikiteisminiame tyrime nepriėmė. Pažymėjo ir tai, jog Komisija Išvadoje sutiko su A. P. paaiškinimo Komisijai argumentais, jog pastarasis per visą laikotarpį šiame ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-224-14 nedarė jokio neteisėto poveikio nei tyrėjams, nei prokurorams, neperėmė tyrimo iš STT ir jo neperdavė kitai institucijai, tyrimus kontroliuojantiems prokurorams D. M. ir A. M. nedavė jokių nurodymų, pavedimų, nedarė jokios įtakos priimant procesinius sprendimus ir konstatavo, jog priešingų duomenų tarnybinio patikrinimo metu negauta.

71.  Teismas vertino, kad vien tik įstatyminė nuostata – Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas – savaime neleidžia vertinti, jog pareiškėjas faktiškai ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-224-14 BPK nustatyta tvarka vykdė aukštesniojo prokuroro funkcijas ir dėl to leido P. S. susidaryti įspūdį, kad kaip aukštesnysis prokuroras gali daryti įtaką ikiteisminio tyrimo rezultatams. Kriminalinės žvalgybos duomenys (telefoniniai pokalbiai) taip pat nepatvirtina, jog pareiškėjas, būdamas teritorinės prokuratūros vadovu, savo veiksmais sudarė įspūdį ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-224-14 baigtimi suinteresuotam asmeniui P. S., kad gali kaip aukštesnysis prokuroras ar prokuratūros vadovas įtakoti šio ikiteisminio tyrimo rezultatus.

72.  Teismas, įvertinęs Šiaulių apygardos prokuratūroje 2014 m. spalio 22 vykusio pasitarymo tikslą ir priimtą protokolinį nutarimą, sprendė, jog pareiškėjas veikė kaip prokuratūros vadovas jam suteiktų įgaliojimų ir kompetencijos ribose, jame buvo aptarinėjami ne konkretaus ikiteisminio tyrimo duomenys bei duodami nurodymai tyrimus organizuojantiems ir jiems vadovaujantiems prokurorams priimti konkrečius procesinius sprendimus (dėl tyrimo taktikos ir strategijos ir pan.) o vertinama 9 ikiteisminių tyrimų trukmė ir priežastys, dėl ko jie užsitęsė. Taigi, net jei ir daryti hipotetinę prielaidą buvus P. S. ir A. P. neformalius santykius, pareiškėjas kaip prokuratūros vadovas, neturėjo pareigos nusišalinti ir nedalyvauti pasitarime, kuriame buvo aptariamos ilgai trunkančių ikiteisminių tyrimų trukmės priežastys.

73.  Teismas nurodė, kad Komisija antro epizodo kaltinimą (pareiškėjas, kaip prokuratūros vadovas, suorganizavo P. S. priėmimą 2014 m. gruodžio 5 d. prokuratūroje iš anksto abiejų jų suderintu laiku, savo kasmetinių atostogų metu; šio priėmimo metu P. S. pateikus prašymą pakeisti 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 40-9-00224-14 formuluotes, A. P. domėjosi jam pavaldaus prokuroro A. Š. būsima pozicija dėl P. S. prašymo, t. y. siūlė panaikinti tam tikras formuluotes, nenaikinant nutarimo) Išvadoje iš esmės grindė vien prokuroro K. Š. Komisijai duotais 2016 m. vasario 05 d. paaiškinimais. Komisija Išvadoje vertino, kad prokuroro K. Š. paaiškinime nurodyti A. P. veiksmai rodo, jog jis kaip aukštesnysis prokuroras siekė paveikti P. S. prašymo dėl A. M. 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo nagrinėjimo eigą.

74.  Teismas pažymėjo, kad Prokurorų etikos komisija 2015 m. balandžio 28 d. išvada Nr. 1.6-14 įvertino prokurorų A. P. ir V. Š. veiksmus dėl A. M. 2015 m. kovo 9 d. tarnybinio pranešimo, kuriuo Generaliniam prokurorui buvo pranešama, kad 2014 m. gruodžio 5 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje jis patyrė neteisėtą ir neetišką aukštesniųjų prokurorų poveikį, konstatuodama, kad minėtų prokurorų veiksmuose nenustatyta tarnybinių nusižengimų sudėties.

75.  Teismas, įvertinęs prokuroro K. Š. 2015 m. balandžio 3 d. duotus paaiškinimus Prokurorų etikos komisijai dėl tų pačių aplinkybių, kurios yra Komisijos vertinamos šioje byloje, pripažino, kad prokuroro K. Š. parodymai yra prieštaringi. O būtent, duodamas 2015 m. balandžio 3 d. paaiškinimus Prokurorų etikos komisijai, dėl prokuroro A. M. tarnybinio pranešimo bei dėl aplinkybių, susijusių prokuroro A. M. 2014 m. lapkričio 19 d. priimtu nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 40-9-224-14, prokuroras K. Š. nenurodė fakto, jog A. P. jam, kaip aukštesniajam prokurorui, nurodė ar siūlė nenaikinti prokuroro A. M. nutarimo, o panaikinti tik tam priimto nutarimo formuluotes. Šiame paaiškinime prokuroras K. Š. nuodugniai išsakė savo poziciją dėl A. M. 2015 m. kovo 9 d. tarnybiniame pranešime K. Š. išreikštų kaltinimų: <...> pastarojo (K. Š.) buvo aiškiai pasakyta, kad mano (A. M.) priimta nutarimas jo sprendimu gali būti panaikintas ir tuomet VTEK neturės pagrindo tęsti tyrimą P. S. atžvilgiu. Iš to aš supratau, kad tokio rezultato ir bus siekiama. Vėlesni įvykiai tai patvirtino <...>, iš ko K. Š. suprato, kad A. M. iš esmės įtaria, kad būtent jis kaip aukštesnysis prokuroras, panaikindamas nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, siekia padėti P. S. išvengti teisinės atsakomybės. K. Š. paaiškinime nurodė aiškią savo poziciją, jog iki 2014 m. gruodžio 5 d. pakvietimo ateiti į Šiaulių apygardos prokuroro vyriausiojo prokuroro patalpas buvo apsisprendęs, kad A. M. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, dėl to P. S. atvykimas į prokuratūrą neturėjo jokios reikšmės ir neturėjo įtakos procesiniam sprendimui. Paaiškinime K. Š. taip pat nurodė, jog P. S. neprašė panaikinti prokuroro nutarimo ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą.

76.  Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, jog aukštesnysis prokuroras K. Š. 2014 m. gruodžio 23 d. panaikino prokuroro A. M. 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Šiame nutarime nurodyta, jog priimant naikinamą nutarimą buvo ignoruotas proceso išsamumo principas ir pažeistos bendrosios įrodinėjimo nuostatos. Be kita ko, šiame nutarime taip pat pažymėta, jog aukštesnysis prokuroras nevertina ir nepasisako dėl prokuroro A. M. sprendimo perduoti surinktą medžiagą VTEK, nes ši medžiaga jau yra išsiųsta komisijai, o 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo panaikinimas nesudaro kliūčių VTEK atlikti tyrimą pagal kompetenciją.

77.  Byloje nėra jokių objektyvių duomenų (tarnybinio pranešimo ar kt.), jog prokuroras K. Š. būtų įstatymų nustatyta tvarka nedelsiant reagavęs į galimai neteisėtus pareiškėjo nurodymus ar siūlymus. Prokurorų etikos komisijai 2015 m. balandžio 3 d. duodant paaiškinimus (t. y. jau po galimai pareiškėjo išsakytų nurodymų ar siūlymų nenaikinti prokuroro A. M. priimto nutarimo), taip pat nenurodė jokių faktų, kad pareiškėjas darė kokią nors įtaką (prašė, nurodė, siūlė) jo apsisprendimui dėl prokuroro A. M. priimto nutarimo įvertinimo. Iš K. Š. paaiškinimų Etikos komisijai matyti, jog pastarasis iki 2015 m. gruodžio 5 d. jau buvo apsisprendęs naikinti prokuroro A. M. nutarimą, ir jo apsisprendimui įtakos niekas nedarė. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas laikėsi pozicijos, kad prokuroro K. Š. Komisijai duoti paaiškinimai, jog pareiškėjas siūlė jam nenaikinti prokuroro A. M. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, panaikinant tam tikras formuluotes, vertintini kritiškai. Vien K. Š. paaiškinimų Komisijai, nepakanka konstatuoti faktą, jog pareiškėjas siūlė K. Š. nenaikinti prokuroro A. M. nutarimo, panaikinant tik tam tikras nutarimo formuluotas, nes jie nepatvirtinti jokiais kitais bylos duomenimis.

78.  Nustatytos aplinkybės leidžia vertinti, kad Komisija neįrodė pareiškėjui inkriminuojamo kaltinimo, todėl Komisijos padarytos išvados, kad šiame epizode nurodytais veiksmais A. P. pasielgė nesąžiningai bei nepadoriai, sukėlė abejones dėl nepriekaištingos prokuroro reputacijos: nenusišalinęs kai buvo sprendžiami klausimai, su jam artimu asmeniu leido susiformuoti nuomonei, kad piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais ir tarnybine padėtimi: pasinaudojo tarnybine valdžia, siekdamas paveikti pavaldžių prokurorų sprendimus asmens, su kuriuo palaikė glaudžius ryšius, naudai ir leido susiformuoti nuomonei, kad piktnaudžiavo savo, kaip apygardos vyriausiojo prokuroro įgaliojimais yra nepagrįstos.

79.  Teismas nurodė, kad atsakovas taip pat kaltina pareiškėją tuo, kad jis naudodamasis pažintimi su ligoninės vadovu, nekartą asmeniškai kreipėsi į P. S. dėl gydymo paslaugų sau ir tėvui suteikimo ne bendra tvarka, t. y. naudodamasis pažintimi su asmeniu, turinčiu suinteresuotumą ikiteisminiu tyrimu, kurį kontroliavo A. P. procesine ir administracine tvarka pavaldūs prokurorai. Teismas, įvertinęs Komisijos Išvadoje pateiktus argumentus ir išvadas šiuo aspektu, taip pat įvertinęs Komisijos išvadoje nurodytų telefoninių pokalbių turinį, darė išvadą, kad iš šių pokalbių nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas leido P. S. suprasti, kad pastarasis gali tikėtis, jog gali būti jo atžvilgiu priimti palankūs sprendimai. Šie pokalbiai taip pat nepatvirtina, jog pareiškėjas prašė P. S. pažeidžiant teisės aktus suteikti jam ar jo tėvui išskirtines gydymo paslaugas. Vien pareiškėjo kreipimasis į P. S. dėl gydymo paslaugų sau ir savo tėvui suteikimo savaime negali būti vertinamas tarnybiniu pažeidimu. Be to, pareiškėjas Komisijai 2016 m. sausio 16 d. paaiškinime buvo nurodęs aplinkybes, kad jo tėvas buvo gydomas VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ ne kartą, pirmą kartą buvo paguldytas 2010 m. liepos 19-29 dienomis, vėliu gydėsi 2012, 2014, 2015 metų atitinkamais laikotarpiais, tačiau Komisijos išvadose šios aplinkybės neįvertintos.

80.  Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad P. S. telefoniniai pokalbiai su kitais asmenimis dėl gydymo paslaugų suteikimo A. P. tėvui vyko tuomet, kai jau buvo priimtas prokuroro A. M. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir aukštesnysis prokuroras buvo panaikinęs minėtą nutarimą, todėl ir šiuo aspektu nėra logiška Komisijos išvada, kad pareiškėjas siekdamas gauti medicininę pagalbą sau ir savo tėvui ne bendra tvarka, leido P. S. tikėtis jam palankių sprendimų, kai prokurorai A. M. ir K. Š. ikiteisminiame tyrime jau buvo sprendimus priėmę.

81.  Svarbu tai, kad byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjas darė įtaką (nurodė, prašė, siūlė) ikiteisminį tyrimą Nr. 40-9-224-14 organizavusiam ir jam vadovavusiam prokurorui A. M. ar aukštesniajam prokurorui K. Š. priimant atitinkamus procesinius sprendimus P. S. atžvilgiu, taip pat byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjas, siekdamas gauti medicininę pagalbą sau ir savo tėvui ne bendra tvarka, savo veiksmais leido P. S. suprasti, kad jis gali tikėtis, jog pareiškėjui pavaldūs prokurorai priims P. S. palankius sprendimus. Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog ikiteisminį tyrimą perdavus Generalinės prokuratūros žinion, pareiškėjas nedarė jokios įtakos ikiteisminį tyrimą organizavusiam ir jam vadovavusiam prokurorui G. I..

82.  Teismas vertino, kad vien ta aplinkybė, kad ikiteisminį tyrimą kontroliavo A. P. administracine ir procesine tvarka pavaldūs prokurorai, nenustačius pareiškėjo neteisėtų veiksmų atlikimo šiame ikiteisminiame tyrime, nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas pažeidė Prokurorų etikos kodekse nustatytą nepiktnaudžiavimo principą, įpareigojantį neleisti savo elgesiu ar veikla susiformuoti nuomonei, kad piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais, tarnybine padėtimi; nesinaudoti tarnybine valdžia, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimus, kai jie gali sukelti viešų ir privačių asmenų konfliktą.

83.  Nustatytos aplinkybės leidžia tvirtinti, kad pareiškėjo skambučiai P. S. dėl gydymo paslaugų sau ir savo tėvui suteikimo nėra susiję su pareiškėjui inkriminuojamais, korupcinio pobūdžio veikos požymių turinčiais veiksmais, atsakovės kvalifikuojamais Prokurorų etikos kodekso principų: padorumo (5.2.1 punktas); nepiktnaudžiavimo (5.4.1 p.); nepiktnaudžiavimo (5.4.1 punktas), atsakomybės (5.9.1, 5.9.2 punktas) pažeidimu.

84.  Teismas nurodė, kad Komisija Išvadoje taip pat kaltina pareiškėją tuo, kad jis tyrimą dėl jo veiksmų atlikusiai Prokurorų etikos komisijai šios komisijos 2015 m. balandžio 7 d. posėdyje sakė netiesą, kad P. S. pažįsta tik kaip ligoninės vadovą, o asmeniškai jo nepažįsta, taip suklaidindamas komisiją dėl aplinkybių, susijusių su P. S. priėmimu Šiaulių apygardos prokuratūroje; taip pat padėjo P. S. parengti jam (A. P.) palankų P. S. atsakymą Prokurorų etikos komisijai (Generalinėje prokuratūroje gautas 2015 m. balandžio 13 d., reg. Nr. 17.1-5299). Komisija šiuos inkriminuojamus pareiškėjui veiksmus įrodinėja Kriminalinės žvalgybos duomenimis (garso įrašais, darytais (duomenys neskelbtini) ligoninės poilsio patalpoje, kuriuos teismas pripažino neleistinu įrodymu; tai pat pastarųjų telefoniniais pokalbiais ir susirašinėjimu žinutėmis). Komisijos vertinimu, pareiškėjas teigdamas, kad asmeniškai nepažįsta P. S., suklaidino Prokurorų etikos komisiją dėl aplinkybių, susijusių su P. S. priėmimu 2014 m. gruodžio 5 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje.

85.  Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys (P. S. ir A. P. telefoniniai pokalbiai bei susirašinėjimo žinutės) yra neinformatyvūs, jų turinys neleidžia spręsti, kad tarp A. P. ir P. S. buvo neformalūs, draugiški santykiai, dėl kurių gali kilti viešų ir privačių interesų konfliktas. Šie pokalbiai taip pat nepatvirtina, kad A. P. padėjo parengti P. S. sau palankų atsakymą Prokurorų etikos komisijai. Pareiškėjas tiek Prokurorų etikos komisijoje, tiek teikdamas paaiškinimus Komisijai laikėsi nuoseklios pozicijos, jog P. S. pažįsta kaip ligoninės vadovą ir jo nesieja draugiški santykiai su pastaruoju. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. P. Prokurorų etikos komisijai sakė netiesą ir tuo suklaidino Etikos komisiją.

86.  Teismas nustatė, kad Prokurorų etikos komisija nagrinėjo aplinkybes dėl 2014 m. gruodžio 5 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje prokuroro A. P. kabinete patirto galimai neteisėto ir neetiško prokurorų A. P. ir K. Š. elgesio. Iš prokuroro A. M. pranešimo turinio matyti, jog prokuroras A. M. prašė įvertinti prokuroro A. P. galimai neetiškus veiksmus, iškviečiant jį pasiaiškinti pareiškėjo P. S. akivaizdoje. Tuo tarpu konkretų kaltinimą dėl kišimosi į jo kaip prokuroro veiklą A. M. išreiškė K. Š., kuris, pasak A. M., sakė, kad priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą gali būti panaikintas ir tuomet VTEK neturės pagrindo tęsti tyrimą P. S. atžvilgiu.

87.  Prokurorų etikos komisija, vertindama gautus duomenis, sprendime nurodė, kad komisijos atlikto tyrimo metu nepasitvirtino prokuroro A. M. teiginiai, jog A. P. demonstravo draugiškus santykius su P. S., rodė jam išskirtinį dėmesį. Visi tyrimo dalyviai patvirtino, kad P. S. pokalbio metu tylėjo ir klausėsi, kad pokalbis vyko normaliu darbiniu tonu, korektiškai. Komisija pažymėjo, jog be to, P. S. 2014 m. gruodžio 5 d. priėmimo prokuratūroje ir jo 2014 m. gruodžio 2 d. prašymo nagrinėjimo rezultatai yra nepalankūs P. S.: prokuroras A. M. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikintas ir tyrimas atnaujintas, sprendimas dėl VTEK perduotos medžiagos P. S. atžvilgiu liko nepakeistas. Prokurorų etikos komisija, sprendime taip pat nurodė, jog nepritaria A. P. elgesiui, kai į teismo posėdį skubantis prokuroras kviečiamas pasiaiškinti atvykusiam pareiškėjui priimto sprendimo motyvus.

88.  Teismas akcentavo, kad bylos duomenų analizė leidžia vertinti, jog atsakovas neįrodė, kad paaiškėjo naujos aplinkybės (pareiškėjo piktybinis netiesos sakymas ar kitoks apgaudinėjimas), kurios nebuvo tirtos Prokurorų etikos komisijoje ir įvertintos 2015 m. balandžio 28 d. išvada Nr. 1. 6-14, todėl Komisijos išvadoje dėl šio epizodo nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 6 punktą laikytis Prokurorų etikos kodekso bei Prokurorų etikos kodekse įtvirtinus padorumo (5.2.1 punktas), atsakomybės (5.9.1 punktas) bei Prokurorų etikos kodekso 11 punktą (piktybiškai sakė netiesą).

89.  Teismo vertinimu, vien pareiškėjo ir P. S. bendravimo faktas, nesant byloje objektyvių duomenų, kad tokio bendravimo metu buvo prašoma ar žadama daryti įtaką galimiems ikiteisminio tyrimo procesiniams sprendimams, įtakoti ikiteisminį tyrimą organizavusi ir jam vadovavusį prokurorą ar aukštesnįjį prokurorą, nesant objektyvių duomenų apie šio ikiteisminio tyrimo aptarinėjimą faktą ir aplinkybes, nesant objektyvių duomenų apie ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimą suinteresuotam asmeniui, nesant duomenų, jog pareiškėjui buvo žadamos iškirtinės paslaugos, nuolaidos, dovanos ar kitoks palankumas, siekiant paveikti prokurorą ar išvengti atsakomybės, nesant objektyvių duomenų, jog pareiškėjas naudojosi tarnybine valdžia, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimus, kai jie gali sukelti viešų ir privačių asmenų konfliktą, neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą.

90.  Dėl nurodyto teismas darė išvadą, kad Komisija neturėjo faktinio pagrindo konstatuoti buvus konkrečius poelgius, o todėl negalėjo padaryti išvados, jog pareiškėjas pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą nešališkumo pareigą ir atsakovo nurodytus Prokurorų etikos kodekso principus, bei tuo sumenkino prokuratūros autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą ja ir taip padarė prokuroro vardą žeminantį poelgį. Dėl nurodyto atsakovų argumentai dėl pareikėjo veikos neteisėtumo, sudarančios teisinį pagrindą pripažinti, kad jis padarė tarnybinį pažeidimą ir skirti jam tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas, atmetami.

91.  Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas, todėl tenkinamas, panaikinant skundžiamus įsakymus ir pareiškėjas gražintinas į Šiaulių apygardos prokuratūros specializuoto prokuroro pareigas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

92.  Teismas, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi, nustatęs, jog pareiškėjo darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs dėl jo neteisėto perkėlimo į žemesnes pareigas už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2020 m. rugsėjo mėn. įskaitytinai yra 15 754,25 Eur (suma nurodyta su mokesčiais), priteisė pareiškėjui 15 754,25 Eur darbo užmokesčio skirtumą, susidariusi dėl jo neteisėto perkėlimo į žemesnes pareigas už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2020 m. rugsėjo mėn. įskaitytinai.

93.  Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nėra aišku, kada įsiteisės šis sprendimas, įpareigojo atsakovą įsiteisėjus teismo sprendimui apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl jo neteisėto perkėlimo į žemesnes pareigas nuo 2020 m. spalio mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

94.  Teismas kitus proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus vertino kaip neesminius, kurie nekeičia padarytos išvados, todėl jų nenagrinėjo.

VII.

95.  Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo: atnaujinti įrodymų tyrimą administracinėje byloje, pridėti prie bylos ir ištirti įrodymus, kuriuos proceso metu teismai atsisakė priimti (2012 m. lapkričio 29 d. Šiaulių apygardos prokuratūros koordinacinio pasitarimo protokolo Nr. 12-59 priedą, garso įrašą, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1-22-332/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-539-518/2016), pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teismo sprendime (aprašomojoje ir motyvuojamoje dalyje) pateikiant teismo nevertintų, pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų teisinį įvertinimą dėl to, kad: visa kriminalinės žvalgybos informacija, kuri yra naudojama nagrinėjamoje administracinėje byloje, yra neteisėtai surinkta, neteisėtai saugoma, neteisėtai išslaptinta bei neteisėtai naudojama; tarnybinio nusižengimo tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ir vykdytas neteisėtai; STT ir Generalinė prokuratūra tyčia neteisėtai veikė (veikia) prieš pareiškėją, neteisėtai rinkdamos ir disponuodamos kriminalinės žvalgybos informaciją apie jį, provokavo jį bei proceso metu tyčia trukdė teismams vykdyti teisingumą administracinėje byloje.

96.  Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

96.1.  Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytais sprendimais, tačiau skundžia teismo sprendimą, nes mano, kad pirmosios instancijos teismas pilnai neįvykdė teisingumo, neužtikrino pareiškėjo teisės į tinkamą teismo procesą, nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių jo skundo argumentų, neapgynė visų pažeistų jo teisių nuo neteisėtų valdžios institucijų veiksmų ir nesudarė prielaidų pareiškėjui toliau ginti savo pažeistų teisių;

96.2.  Konstitucinio Teismo Nutarime pateiktų išaiškinimų dėl Kriminalinės žvalgybos įstatyme įtvirtinto teisėtumo principo taikymo kontekste svarbi yra Generalinio prokuroro pavaduotojo Ž. R. pateikta pozicija Konstituciniam Teismui nagrinėjant konstitucinės justicijos bylą Nr. 11/2017-5/2018, kurioje atsakovas pripažino ir pažymėjo, jog Kriminalinės žvalgybos įstatyme įtvirtinta asmens, kuriam remiantis kriminalinės žvalgybos informacija yra taikoma tarnybinė atsakomybė, teisė ne tik susipažinti su visa apie jį surinkta kriminalinės žvalgybos informacija, bet ir reikalauti patikrinti bei įvertinti jos gavimo ir panaudojimo faktinius ir teisinius pagrindus. Vadovaujantis šia atsakovo pozicija, pareiškėjas nuo pat proceso pradžios Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio ir Rekomendacijų (8–10 p.) pagrindu siekė patikrinti bei įvertinti prieš jį administracinėje byloje naudojamos kriminalinės žvalgybos informacijos gavimo ir panaudojimo faktinius ir teisinius pagrindus;

96.3.  Nuo 2014 m. gegužės 19 d. STT Šiaulių valdyba dėl P. S. veiklos vienu metu neteisėtai vykdė du procesus – kriminalinės žvalgybos tyrimą bei ikiteisminį tyrimą Nr. 40-9-224-14, nors šių tyrimų dalykas buvo tapatus;

96.4.  Aktualu yra tai, kad po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-224-14 dėl P. S. korupcinių nusikalstamų veikų, atsakovas ir STT ne tik nenutraukė specialiųjų kriminalinės žvalgybos prievartos priemonių taikymo P. S., inter alia (be kita ko), pareiškėjo atžvilgiu bei toliau tęsė jų taikymą. Atsakovas ir STT, tęsdami kriminalinės žvalgybos tyrimą, sąmoningai eilę kartų suklaidino Panevėžio apygardos teismo pirmininką bei apgaulės būdu gavo leidimus toliau taikyti specialiąsias kriminalinės žvalgybos prievartos priemones P. S., inter alia, pareiškėjo atžvilgiu, nurodydami, kad dėl P. S. korupcinės veiklos nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Panevėžio apygardos teismas, remdamasis tokia neteisinga informacija, priėmė sprendimus leisti taikyti specialiąsias kriminalinės žvalgybos technines priemones. Nesant duomenų apie visų specialiųjų techninių priemonių taikymo nutraukimą, visa kriminalinės žvalgybos informacija, naudojama prieš pareiškėją, neatitinka įrodymų teisėtumui ir patikimumui keliamų reikalavimų;

96.5.  Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas byloje kelia argumentus ne dėl kito asmens (P. S.) pažeistų teisių. Pareiškėjas gina išskirtinai tik savo pažeistas teises, nes vyksiančiame administraciniame procese prieš jį yra naudojama kriminalinės žvalgybos informacija, gauta tiek betarpiškai neteisėtai vykdant jo pokalbių kontrole specialiosiomis techninėmis priemonėmis, tiek neteisėtai vykdant kitų asmenų pokalbių apie pareiškėją kontrolę specialiosiomis techninėmis priemonėmis. Visa ši kriminalinės žvalgybos informacija apie pareiškėją buvo surinkta Panevėžio apygardos teismo priimtų nutarčių pagrindu, todėl pareiškėjas turi teisę prašyti teismo, o teismas turi pareigą įvertinti šių nutarčių bei jų pagrindu surinktos kriminalinės žvalgybos informacijos teisėtumą bei priimtinumą vykstančiame administraciniame procese, inter alia, patikrinti bei įvertinti kriminalinės žvalgybos informacijos gavimo ir panaudojimo faktinius bei teisinius pagrindus;

96.6.  Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartimi atsisakė ginti aptariamas pažeistas pareiškėjo teises konstatuodamas, jog šis klausimas yra nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. 1-6938-208/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01 547-2016-9). Tačiau pareiškėjui nėra žinoma, ar P. S. gina savo pažeistas teises, jis nedalyvauja jokiuose procesuose, vykstančiuose P. S. ar kitų asmenų atžvilgiu, kuriuose jis galėtų ginti savo pažeistas teises, todėl vykstantis administracinis procesas yra vienintelė galimybė jam apginti savo teises, kurias grubiai pažeidė valdžios institucijos;

96.7.  Skunde nurodytais argumentais ir pateiktais įrodymais nuo pat proceso pradžios pareiškėjas taip pat nuosekliai teigė, kad valdžios institucijas atstovaujančių (ir atstovavusių) asmenų tikslas buvo bet kokiomis priemonėmis pašalinti pareiškėją iš užimamų teritorinės prokuratūros vadovo pareigų, sutrukdyti jam ateityje siekti bet kokios karjeros prokuratūros sistemoje bei valstybės tarnyboje, ir šis tikslas buvo pasiektas šiems asmenims neteisėtai veikiant prieš pareiškėją. Kai kurie asmenys, neteisėtai veikę prieš pareiškėją, buvo asmeniškai suinteresuoti įvardintu rezultatu. Todėl pareiškėjas prašė teismo pripažinti konkrečius valdžios institucijų (jas atstovaujančių asmenų) veiksmus pareiškėjo atžvilgiu neteisėtais;

96.8.  Į bylą pateiktų įrodymų analizė patvirtina, kad atsakovui nuo 2014 m. gegužės 9 d. buvo žinomas visų Panevėžio apygardos teismo priimtų nutarčių bei prokuroro teikimų turinys, atsakovas tikrino ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-224-14 medžiagą nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 20 d., STT papildomai net du kartus informavo atsakovą apie P. S. atžvilgiu vykdomame kriminalinės žvalgybos tyrime surinktą informaciją dėl pareiškėjo neteisėtų veiksmų, susijusių su P. S. atžvilgiu atliekamu ikiteisminiu tyrimu Nr. 40-9-224-14. Todėl akivaizdu, kad atsakovas žinojo, jog STT vienu metu neteisėtai vykdo du procesus P. S. atžvilgiu, kriminalinės žvalgybos tyrimą ir ikiteisminis tyrimą, neteisėtai taiko atliekamame kriminalinės žvalgybos tyrime specialiąsias kriminalinės žvalgybos prievartos priemones (specialiąsias technines priemones) P. S., inter alia, pareiškėjo atžvilgiu, bei pritarė tokiems neteisėtiems STT veiksmams;

96.9.  2015 m. gegužės 6 d. atsakovas pritarė neteisėtiems STT veiksmams, ką patvirtina ir 2015 m. gegužės 6 d. vyriausiojo prokuroro teikimo Nr. S5-07RN turinys, nurodant neteisinga informaciją, kad P. S. atžvilgiu nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Generalinis prokuroras ėmėsi dirbtinai kurti situaciją, kuri leistų provokuoti pareiškėją elgtis neteisėtai bei vėliau nubausti pareiškėją už tokius neteisėtus veiksmus, pvz. asmeniškai skambino pareiškėjui, prašė jo neiti atostogauti ir siūlė toliau laikinai vadovauti tai pačiai teritorinei prokuratūrai, vis tiek pavedė jam toliau laikinai vadovauti Šiaulių apygardos prokuratūrai iki 2015 m. lapkričio 23 d., o dar vėliau leido STT išslaptinti ir panaudoti prieš pareiškėją ne tik iki 2015 m. balandžio 23 d. neteisėtai surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją, bet ir nuo 2015 m. balandžio 23 d. neteisėtai surinktą kriminalinės žvalgybos informaciją. Prie šių veiksmų prisidėjo prokuroras K. Š., kuris buvo asmeniškai suinteresuotas pašalinti iš tuo metu vykdytos atrankos į vyriausiuosius prokurorus proceso vienintelį savo konkurentą – pareiškėją. Nuo 2015 m. pradžios K. Š., vykdydamas STT užduotis, savo iniciatyva pradėjo teikti informaciją pareiškėjui apie ketinimą baigti ir perduoti ikiteisminį tyrimą Nr. 40-9-224-14 teismui su kaltinamuoju aktu bei tokiu būdu siekė jį išprovokuoti neteisėtai veikti. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu K. Š. davė atsakovui melagingus paaiškinimus apie tai, kad pareiškėjas darė jam neteisėtą įtaką ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-224-14. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog reikalinga pridėti prie bylos ir vertinti 2012 m. lapkričio 29 d. Šiaulių apygardos prokuratūros koordinacinio pasitarimo protokolo Nr. 12-59 priedą, garso įrašą, kuriame K. Š. pateikti paaiškinimai pagrindžia pareiškėjo pozicijos pagrįstumą;

96.10.  Skunde pateiktus argumentus dėl STT veiksmų, neturint teismo leidimo įrengiant P. S. darbo kabinete specialiąsias technines priemones ir surenkant kriminalinės žvalgybos informaciją, neteisėtai išslaptinant dalį šios informacijos bei neteisėtai naudojant prieš pareiškėją, patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 23 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-696/2016 pateikti išaiškinimai;

96.11.  Aktualu tai, kad atsakovas be jokių motyvų atsisakė tirti pareiškėjo pateiktą informaciją (2016 m. sausio 14 d. pareiškėjo paaiškinimas Generaliniam prokurorui), kurios tyrimas būtų patvirtinęs pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Taip pat nuslėpė nuo teismo ir tą aplinkybę, kad be ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-224-14, kuriame P. S. buvo kaltinamas priėmęs kyšį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo A. P., atskirai buvo atliekamas kitas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-188-13 dėl tų pačių faktinių aplinkybių. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas A. P. buvo išteisintas dėl visų jam pareikštų kaltinimų, o Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi paliko galioti šį Šiaulių apygardos teismo nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-188-13 privalėjo būti nutrauktas, nes priešingu atveju yra pažeidžiamas draudimo bausti asmenį du kartus už tą pačią veiką principas;

96.12.  Atsakovas administracinę bylą nagrinėjantiems teismams trukdė vykdyti teisingumą: STT ir atsakovas atmetė visus pareiškėjo prašymus leisti susipažinti su STT, atsakovo ir teismo dokumentais, kurių pagrindu pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomos specialiosios kriminalinės žvalgybos prievartos priemonės, dėl ko pareiškėjas net iki 2020 m. (beveik penkerius metus) neturėjo galimybės tinkamai ginti savo pažeistų teisių teisme; iki to laiko, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 2 d. nutartimi neįpareigojo atsakovo pateikti dokumentus, kurių pagrindu pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomos specialiosios kriminalinės žvalgybos prievartos priemonės, atsakovas sąmoningai klaidino teismus, teikdamas žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad visa kriminalinės žvalgybos informacija, naudojama prieš pareiškėją, yra surinkta teisėtai bei siekdamas nuslėpti jam žinomus valdžios institucijų padarytus teisės pažeidimus tuo pačiu prieštaravo šių dokumentų prijungimui prie bylos; atsakovas neįvykdė pilnai pirmosios instancijos teismo reikalavimo pateikti visus dokumentus, patvirtinančius kriminalinės žvalgybos informacijos gavimo ir panaudojimo faktinius ir teisinius pagrindus ir nuslėpė nuo teismo tai, jog kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo pradėtas ir apėmė P. S. veiklą, susijusią su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos vadovu A. P.; atsakovas siekė suklaidinti teismą tvirtindamas, kad P. S. atžvilgiu vykdyto kriminalinės žvalgybos tyrimo ir ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-224-14 dalykai yra skirtingi, todėl galėjo būti vykdomi vienu metu; atsakovas proceso metu elgėsi ciniškai net ir po to, kai 2016 m. teismo posėdžių metu pripažino, jog STT neteisėtai surinko bei atsakovo leidimu neteisėtai išslaptino bei byloje neteisėtai panaudojo kriminalinės žvalgybos metu surinktą advokatės profesinę paslaptį sudarančią informaciją. Atsakovas daugiau nei keturis metus nesiėmė jokių veiksmų, kad ši informacija būtų išimta iš teisinės apyvartos, sunaikinta bei pašalintos tokiais neteisėtais STT ir atsakovo veiksmais sukeltos pasekmės;

96.13.  Pirmosios instancijos teismas nepateikė teisinio išdėstytų pareiškėjo argumentų bei įrodymų įvertinimo, todėl pareiškėjas prarado teisę reikalauti iš valdžios institucijų pilnai atstatyti pažeistas ir iki šiol pažeidžiamas jo teises: reikalauti išimti iš teisinės apyvartos visą neteisėtai apie jį surinktą ir neteisėtai išplatintą kriminalinės žvalgybos informaciją bei tokios informacijos pagrindu kitiems asmenims teiktą informaciją; reikalauti sunaikinti šią informaciją; reikalauti paneigti apie pareiškėją paskleistą neteisingą informaciją; reikalauti, kad valdžios institucijos atlygintų jam savo neteisėtais veiksmais iki šiol, daugiau nei šešerius metus, daromą žalą.

97.  Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą šiais pagrindiniais argumentais:

97.1.  Administracinio ginčo dalykas – atsakovo skundžiamų įsakymų pagrįstumas ir teisėtumas. Teismas išnagrinėjo visus priimtus nagrinėti pareiškėjo reikalavimus. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl prokuroro K. Š. veiksmų ir (ar) atsakovo neveikimo (dėl šio asmens veiksmų vertinimo) nebuvo ir nėra šios administracinės bylos dalykas;

97.2.  Teismas turėjo nustatyti, ar Išvadoje buvo tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas padarė veikas, kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių. Teismas neprivalėjo pasisakyti dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kurios nėra susijusios su tarnybiniu ginču, ar dėl pareiškėjo subjektyvia nuomone grindžiamų kitų asmenų veiksmų vertinimų. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tik tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas;

97.3.  Nesutiktina su apeliaciniame skunde suformuluotu prašymu pakeisti teismo sprendimą (aprašomąją ir motyvuojamąją dalis). Tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo galimai neteisėtų veiksmų buvo pradėtas nepažeidžiant jokių tuo metu galiojusių teisės aktų. Tai, kad kito asmens atžvilgiu surinkta ir išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija gali būti pagrindas pradėti tarnybinį patikrinimą valstybės pareigūnui, patvirtinta Konstitucinio Teismo Nutarime pateikti išaiškinimai bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika;

97.4.  Kriminalinės žvalgybos priemonės buvo taikytos ne pareiškėjo, o P. S. atžvilgiu. Kadangi informacija apie pareiškėjo daromus teisės aktų pažeidimus gauta atsitiktinai, skundo argumentai, kad institucijos siekė surinkti informaciją apie pareiškėją, jį pašalinti iš užimamų pareigų ar provokuoti, yra nepagrįsta subjektyvi pareiškėjo nuomonė;

97.5.  Pareiškėjui nuo 2016 m. kovo mėn. buvo žinoma visa išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija, kuri buvo panaudota tarnybiniame patikrinime. Tačiau būdamas kvalifikuotas teisininkas, kuriam žinomos galiojančių teisės aktų nuostatos, pareiškėjas kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmų teisės aktų nustatyta tvarka iki 2019 m. balandžio mėn. neskundė. Pareiškėjo skundo dalis dėl STT veiksmų buvo atmesta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartimi, o skundo dalį dėl atsakovo veiksmų atsisakyta priimti, nes pareiškėjas praleido apskundimo terminą. Todėl apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas, kad šioje administracinėje byloje būtų sprendžiami klausimai, kurie nėra administracinės bylos dalykas ir priskirtini ne administraciniam, bet bendrosios kompetencijos teismui, laikytinas nepagrįstu;

97.6.  Nesutiktina su pareiškėjo prašymu pripažinti, kad visa byloje esanti kriminalinės žvalgybos informacija yra neteisėtai surinkta, neteisėtai saugoma, neteisėtai išslaptinta ir neteisėtai naudojama. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 3 dalis įpareigoja pradėti ikiteisminį tyrimą tik dėl veikų, „dėl kurių paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai“, o dėl veikų (to paties asmens), apie kurias yra tik „informacijos“, negali būti daroma tokia išvada, kokią padarė pareiškėjas;

97.7.  Pareiškėjas, cituodamas jam palankias Rekomendacijų nuostatas, sąmoningai nutylėjo kitas, t. y. jam nepalankias, Rekomendacijų nuostatas (5 p. ir 7 p.);

97.8.  Atsakovas neneigia, kad dėl to paties asmens (P. S.) vyko du procesai (ikiteisminio tyrimo ir kriminalinės žvalgybos). Ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-224-14 buvo pradėtas ir vyko dėl veikų, dėl kurių buvo nustatyti konkrečių nusikalstamų veikų požymiai, o kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo pradėtas 2014 m. gegužės 6 d. ir tęsiamas, kaip tai nustatyta Rekomendacijų 5 ir 7 punktuose, dėl kitų nusikalstamų veikų (epizodų), dėl kurių STT tuo metu turėjo tik informacijos. 2015 m. gegužės 5 d. pranešimu buvo kreiptasi į Generalinį prokurorą dėl kriminalinės žvalgybos tolesnio tyrimo. Informacija apie tai yra iš dalies išslaptintoje STT 2015 m. gegužės 5 d. pažymoje Nr. 3S-10-83. Generalinio prokuroro įgaliotas prokuroras, susipažinęs su minėtu STT pranešimu, 2015 m. gegužės 15 d. rezoliucija pavedė tęsti kriminalinės žvalgybos tyrimą;

97.9.  Ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas dėl tų P. S. veiksmų, dėl kurių buvo atliekamas kriminalinės žvalgybos tyrimas. Tai, kad STT prašyme ir prokuroro teikime nebuvo nurodyta, jog dėl kitų P. S. veikų (t. y. ne tų, dėl kurių pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas) buvo pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, savaime nevertintina kaip kriminalinės žvalgybos veiksmus sankcionuojančio teismo klaidinimas;

97.10.  Apygardos teismo pirmininko ar jo įgalioto Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo nutarčių, kurių pagrindu atliktų kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinkti duomenys buvo naudojami ne tik Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, bet ir baudžiamajame procese, vertinimas yra bendrosios kompetencijos teismų, nagrinėjančių baudžiamąsias bylas, diskrecija;

97.11.  Panevėžio apygardos teismo nutartys dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo P. S. atžvilgiu teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pripažintos neteisėtomis. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 13 d. nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1A-281-453/2018) pasisakė tik dėl Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2015 m. gegužės 8 d. nutarties Nr. S6-281 rezoliucinės dalies, kuria buvo sankcionuotas Kriminalinės žvalgybos įstatymo 11 straipsnyje numatytas kriminalinės žvalgybos veiksmas, neapibrėžtumo, o ne dėl šios nutarties teisėtumo ar pagrįstumo. Todėl pareiškėjo argumentai apie neteisėtai surinktą, neteisėtai saugomą, neteisėtai išslaptintą ir neteisėtai naudojamą visą kriminalinės žvalgybos informaciją nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais;

97.12.  Nesutiktina su apeliaciniame skunde nurodytu prašymu pridėti prie bylos ir ištirti įrodymus, nes, atsakovo teigimu, jie nesusiję su ginčo dalyku, todėl neturi jokios įrodomosios reikšmės. Analogiškas pareiškėjo prašymas dėl įrodymų pridėjimo prie bylos buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. posėdyje;

97.13.  Atliktame tarnybiniame patikrinime nebuvo vertinami pareiškėjo veiksmai ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-188-13 ir jam paskirta tarnybinė nuobauda nėra susijusi su šiuo ikiteisminiu tyrimu, todėl baudžiamojoje byloje priimti teismų sprendimai neturi jokios įtakos vertinant atsakovo priimtų įsakymų pagrįstumą ir teisėtumą. Pareiškėjo prašomi tirti teismų procesiniai sprendimai baudžiamojoje byloje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų baudžiamosios atsakomybės jokių teisinių pasekmių jo tarnybinės atsakomybės vertinimui neturi. Dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti įrodymų tyrimą, atsižvelgiant į tai, kad dėl vieno iš jų (2012 m. lapkričio 29 d. koordinacinio pasitarimo protokolo garso įrašo) pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartyje, kuri privaloma ir pareiškėjui, įžvelgtini pareiškėjo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymiai;

97.14.  Pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoti prašymai ABTĮ nėra numatyti. Pareiškėjo apeliacinis skundas neatitinka apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų, nes jame nenurodyti nei su ginčo dalyku susiję ginčijami klausimai, nei bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

98.  Atsakovas Generalinė prokuratūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

99.  Atsakovas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

99.1. Teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias bei administraciniam ginčui aktualias teisės normas dėl kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant pareigūno tarnybinės atsakomybės klausimą, nagrinėdamas bylą išėjo už administracinio ginčo ribų, vienpusiškai ir neobjektyviai, tendencingai, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius įrodymus, taip pat nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, surašė iš dalies neaiškų ir prieštaringą sprendimą;

99.2. Teismas formaliai taikė Konstitucinio Teismo Nutarimo nuostatas dėl kriminalinės žvalgybos procedūrų, tačiau neskyrė tinkamo dėmesio šiame Nutarime akcentuotai valstybės pareigai užtikrinti tinkamą valstybės tarnybos funkcionavimą, jos skaidrumą ir viešumą, užkirsti kelią piktnaudžiavimui valdžia, korupcijai valstybės tarnyboje, užkardyti korupcijos apraiškas ir korupcinio pobūdžio veikas, be kita ko, išsiaiškinti valstybės tarnautojo (pareigūno) galimai daromus ar padalytus korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus, kurie nesuderinami su iš Konstitucijos valstybės tarnybai kaip sistemai ir valstybės tarnautojams (pareigūnams) kylančiais reikalavimais;

99.3. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas nepagrįstai teikiant prioritetinę reikšmę pareiškėjo parodymams ir jį teisinantiems duomenims. Tokiu būdu teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies reikalavimus;

99.4. Formaliai taikyti Konstitucinio Teismo Nutarime pateiktus išaiškinimus 2015–2016 m. atsiradusiems teisiniams santykiams, nesivadovaujant teisingumo bei protingumo principais, nėra teisinio pagrindo;

99.5. Vadovaudamasis Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis, D. R., 2015 m. spalio – lapkričio mėn. ėjęs ir Generalinio prokuroro pareigas, buvo įgaliotas prokuroras (aukščiausias pagal užimamas pareigas prokuratūroje) koordinuoti atliekamus kriminalinės žvalgybos veiksmus ir kontroliuoti jų teisėtumą. Apie pareiškėjo veiksmus, galimai turinčius tarnybinio nusižengimo ir / ar Prokurorų etikos kodekso pažeidimo požymių, STT direktorius generaliniam prokurorui teikė įslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją. D. R. pagal jam Kriminalinės žvalgybos įstatymo jam suteiktus įgaliojimus, įvertinęs STT pateiktą informaciją, sutiko išslaptinti ir panaudoti jam pateiktą kriminalinės žvalgybos informaciją apie pareiškėją ir inicijavo procesą STT direktoriui adresuotu raštu;

99.6. Teismas sutapatino informacijos pakankamumą siekiant inicijuoti kriminalinės žvalgybos išslaptinimo ir panaudojimo procedūras ir informacijos pakankamumą, būtiną konstatuoti padarytą tarnybinį pažeidimą. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies aspektu nereikalaujama, kad Generalinis prokuroras ar jo įgaliotas prokuroras susipažintų su visa kriminalinės žvalgybos tyrimo medžiaga. Šiuo atveju vertintina, kad Generalinio prokuroro įsitikinimui, jog pateikta apibendrinta įslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija yra pakankama galimam tarnybiniam nusižengimui tirti ir gali būti laikoma informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, buvo pagrindas sutikti ją išslaptinti. Tokio įsitikinimo susiformavimo pagrįstumas nekvestionuotinas. Skundžiamame sprendime ir teismas yra pažymėjęs, jog iš pareiškėjui įteiktame pranešime apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą nurodytų aplinkybių (nustatytų kriminalinės žvalgybos metu) galima buvo įžvelgti korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių elementų. Be kita ko, šiuo aspektu aktualus generalinio prokuroro 2015 m. spalio 29 d. rašto Nr. SD-226RN turinys;

99.7. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 2 dalies kontekste nei generalinis prokuroras, nei jo įgaliotas prokuroras, sutikdamas išslaptinti kriminalinės žvalgybos informaciją ir ją panaudoti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje numatytu tikslu, neturi teisės nurodyti, kokia apimtimi įslaptinta informacija turėtų (galėtų) būti išslaptinta. Šiuo atveju, STT direktoriaus sprendimu Generaliniam prokurorui teikta įslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija buvo išslaptinta dalinai ir pateikta panaudoti sprendžiant dėl pareiškėjo tarnybinės atsakomybės. Generalinio prokuroro pavaduotojo 2015 m. spalio 29 d. raštą Nr. SD-226RN parengė Generalinės prokuratūros struktūrinio padalinio, kurio vienas iš uždavinių – kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumo kontrolės užtikrinimas, prokuroras. Ši aplinkybė taip pat paneigia teismo argumentą, kad Generalinio prokuroro pavaduotojas pasirašė nurodytą raštą veikdamas tik kaip institucijos vadovas, kurio kompetencijoje spręsti pareiškėjo tarnybinės atsakomybės klausimą;

99.8. Teismo išvados apie pažeistą kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo procedūrą, t. y. STT priimtą sprendimą dėl įslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinį pažeidimą, negavus įgalioto prokuroro sutikimo, yra nepagrįstos;

99.9. Konstitucinio Teismo Nutarime, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014, 2018 m. balandžio 5 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-15-697/2018, 2018 m. kovo 13 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-8-788/2018 pateiktų išaiškinimų kontekste nesutiktina su teismo vertinimu, kad skundžiamame teismo sprendime akcentuoti duomenys buvo renkami nesant tam teisinio pagrindo. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2396-492/2020 pateiktų išaiškinimų dėl techninių priemonių panaudojimo sankcionavimo. Pareiškėjas nuo 2016 m. žinojo, kad tarnybinis patikrinimas dėl jo veiksmų pradėtas kriminalinės žvalgybos, kuri vykdyta P. S. atžvilgiu, gautos informacijos pagrindu, todėl manydamas, kad kriminalinės žvalgybos subjektai galimai pažeidė jo kaip asmens teises, turėjo teisę ir realią galimybę apskųsti kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus. Tačiau su skundais dėl STT ir atsakovo veiksmų į bendrosios kompetencijos teismą kreipėsi tik 2019 m. po Konstitucinio Teismo Nutarimo paskelbimo ir be svarbios priežasties, t. y. dėl savo kaltės, praleido terminą apskųsti atsakovo veiksmus, todėl jo skundo dalį dėl atsakovo veiksmų atsisakyta priimti (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis);

99.10.  Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartimi įrodymų vertinimo ir pakankamumo aspektu, teismas be jokio teisinio pagrindo pripažino neleistinais įrodymais duomenis, kurie nebuvo pripažinti neteisėtais, ir tokiu būdu eliminavo šiuos A. P. akivaizdžiai korupcinio pobūdžio tarnybinį pažeidimą įrodančius duomenis (2015 m. balandžio 2 d., 2015 m. balandžio 10 d., A. P. ir P. S. susitikimus ir pokalbius);

99.11.  Teismas, įvertinęs bendrosios kompetencijos teismų priimtas nutartis dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo trečiojo asmens – P. S. – atžvilgiu, nevykdė pareigos vertinti tarnybinio patikrinimo subjekto – prokuroro A. P. veiksmų korupcinio tarnybinio nusižengimo aspektu ir išėjo už šios administracinės bylos nagrinėjimo ribų, priimdamas sprendimą, kuris gali turėti įtakos administracinėje byloje nedalyvavusio asmens (P. S.) teisėms, nors ABTĮ draudžia priimant sprendimą spręsti klausimą dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Be to, ABTĮ numato, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams;

99.12.  P. S. atžvilgiu vyko ir tebevyksta ikiteisminiai tyrimai, taip pat nagrinėjamos baudžiamosios bylos teismuose ir šiuose procesuose taip pat remiamasi Panevėžio apygardos teismo nutarčių pagrindu kriminalinės žvalgybos priemonėmis gautais duomenimis. Nesutiktina, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 05-7-0005-15, prie kurio buvo prijungtas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-00224-14, yra baigtas ir byla nagrinėjama Šiaulių apygardos teisme. Prokuratūros informacinių sistemų duomenimis ikiteisminis tyrimas Nr. 05-7-0005-15 tebevyksta ir jame vienas iš įtariamųjų yra P. S., šio tyrimo terminas yra pratęstas iki 2021 m. sausio 23 d., o Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama kita byla P. S. atžvilgiu. Tai yra baudžiamoji byla Nr. 01-1-00013-18, kuri 2018 m. balandžio 13 d. buvo atskirta iš ikiteisminio tyrimo Nr. 05-7-0005-15;

99.13.  Administracinės bylos duomenys, t. y. sprendimų išslaptinti teismų nutarčių datos, objektyviai patvirtina, kad 2016 m. vasario mėn. Panevėžio apygardos teismo nutartys dar negalėjo būti išslaptintos. Šių nutarčių pagrindu atsakovo iš STT gauta kriminalinės žvalgybos informacija tarnybiniam patikrinimui atlikti buvo tik iš dalies išslaptinta;

99.14.  Nesutiktina, jog atsakovas yra pažeidęs Advokatūros įstatymo 46 straipsnio imperatyvias nuostatas, panaudodamas neteisėtai surinktą P. S. ir jo advokatės profesinę paslaptį sudarančią informaciją, nes atsakovas pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos neįrodinėjo P. S. telefoniniais pokalbiais su advokate. Todėl nesuprantama teismo pastaba, kad Komisijos išvadoje nepasisakyta, jog darant išvadas dėl pareiškėjo tarnybinio pažeidimo nesivadovaujama šiais įrodymais. Komisijos išvada buvo surašyta laikantis šiam dokumentui nustatytų formos ir turinio reikalavimų;

99.15.  Skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl kriminalinės žvalgybos duomenų pripažinimo neleistinais įrodymais negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta;

99.16.  Nesutiktina su teismo išvada, kad pareiškėjo elgesys, už kurį jam taikyta teismo panaikinta tarnybinė nuobauda, atitiko Prokuratūros įstatymo ir prokuroro profesinės etikos normų reikalavimus. Analizuodamas tarnybinių pažeidimų esmę, teismas duomenis vertino tendencingai – rėmėsi pareiškėjo pozicija, kuri skundžiamame sprendime akcentuojama ne kartą, o atsakovo pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytų motyvų iš esmės nevertino ir dėl jų nepasisakė; tarnybinio patikrinimo išvadą vertino iš dalies paviršutiniškai, nesistemiškai, neatsižvelgė į pažeidimų visumą, pareiškėjo tarnybines pareigas, pažeidimo epizodų nesiejo tarpusavyje. Be to, pripažinęs dalį įrodymų neteisėtais, teismas jais grindžiamų pažeidimo epizodų neįvertino išsamiai, o tai sutrukdė padaryti pagrįstas išvadas. Dalis teismo išvadų grindžiamos tik teismo ir pareiškėjo nuomone, neįvertinus bylai nagrinėti pateiktų duomenų, nenurodant, kuo remiantis tokios teismo išvados padarytos ir kokie yra tokių išvadų motyvai, dėl to dalis išvadų yra neaiškios. Be to, kai kurios teismo sprendime dėstomos pozicijos stokoja nuoseklumo ir neatitinka faktinių aplinkybių, pvz., teismo pozicija, kad Išvadoje ir skundžiamame įsakyme nėra aiškiai apibrėžti visi tarnybinio pažeidimo sudėties požymiai, kuriuos galima būtų įvertinti pagal atitinkamas Prokurorų etikos kodekso principų sąvokas;

99.17.  Įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ir Išvados turinys patvirtina, kad pareiškėjui ir teismui konstatuoto pažeidimo sudėtis buvo visiškai aiški, todėl nesuprantama, kuo remdamasis teismas padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą dėl tarnybinio pažeidimo sudėties neaiškumo;

99.18.  Teismas nevertino pareiškėjo tarnybinio patikrinimo metu duoto paaiškinimo (2016 m. sausio 14 d.) atskirų argumentų, iš kurių matyti, kad pareiškėjas neneigė faktų, jog konsultavo P. S. ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-00224-14 klausimais (dėl advokato teisės gauti procesinį sprendimą bei jį apskųsti), turėjo savo kaip vadovo bei aukštesniojo prokuroro nuomonę dėl šio ikiteisminio tyrimo ir jam pavaldaus prokuroro A. M. sprendimo perduoti medžiagą dėl P. S. veiksmų tirti VTEK. Taip pat nevertino, kad tarnybinio patikrinimo metu pateiktame paaiškinime pats pareiškėjas nurodė, kad Prokurorų etikos komisijai, tyrusiai jo veiksmus, jis negalėjo pateikti išsamios informacijos apie savo santykius su P. S.;

99.19.  Nesutiktina, kad dalis įrodymų gauta neteisėtai ir neleistinai (konkrečiai: garso ir vaizdo įrašai 2015 m. balandžio 2 d., 2015 m. balandžio 10 d., kurių metu užfiksuoti A. P. ir P. S. susitikimai). Šie įrodymai patvirtina buvusius tarp pareiškėjo ir P. S. neformalius santykius;

99.20.  Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas sutiktų su teismo išvada, jog kriminalinės žvalgybos priemonėmis gautų vaizdo ir garso įrašų P. S. darbo kabinete ir poilsio patalpoje visgi negalima laikyti leistinais įrodymais, tarnybinio patikrinimo medžiagoje pakanka ir kitų duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ikiteisminio tyrimo organizavimo Šiaulių apygardos prokuratūroje metu (nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d.) bendravo su P. S. ne mažiau nei 40 įvairaus pobūdžio kontaktais, kas įrodo, kad pareiškėjas su P. S. palaikė neformalius ir pakankamai artimus santykius;

99.21.  Teismas nevertino faktų, kad pareiškėjo ir P. S. bendravimas telefonu (buvo tariamasi susitikti) vykdavo ir ne darbo metu. Teismas netinkamai (ypač formaliai) vertino faktus, kad pareiškėjas su P. S. bendravo ir derino jų susitikimus P. S. atžvilgiu ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-00224-14 atliekamų procesinių veiksmų (jo apklausų STT Šiaulių valdyboje) išvakarėse. Telefoniniuose pokalbiuose tiesiogiai nekalbama apie ikiteisminį tyrimą, o kalbama užslėptai (konspiruotai), naudojant medicinos terminus ir tai tik įrodo, kad pareiškėjas ir P. S. suvokė, kad elgiasi neteisėtai. Užfiksuoti pareiškėjo ir P. S. susitarimai susitikti yra ne mažiau svarbūs už kitus įrodymus. Prioritetinės reikšmės suteikimas subjektyviai pareiškėjo pozicijai byloja apie įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą;

99.22.  Pareiškėjo ir P. S. pokalbių turinys patvirtina buvus tarp pareiškėjo ir P. S. neformalų bendravimą, be to, akivaizdu, kad bendravimas buvo naudingas A. P. ir vyko tuo metu, kai vyko ikiteisminis tyrimas. Kad pareiškėjo santykiai su P. S. nebuvo oficialūs įrodo ir tai, kad P. S. domėjosi, kaip pareiškėjui sekėsi atrankoje;

99.23.  Nesutiktina su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo pareigos būti nešališkam pažeidimo. Šį pažeidimą patvirtina Išvadoje, Teikime ir Įsakyme dėl nuobaudos skyrimo užfiksuoti motyvai ir išvados, kuo pasireiškė tokie neteisėti pareiškėjo veiksmai;

99.24.  Tarnybinio patikrinimo metu buvo išreikalauti, perklausyti ir išanalizuoti visi aktualūs pokalbiai, jų garso ir vaizdo įrašai, prokuratūroje surašyta jų stenograma, kurią parašu patvirtino tarnybinio patikrinimo komisijos pirmininkė. Šie duomenys (tiek stenograma, tiek ir įrašai) buvo pateikti ir teismui kartu su 2016 metais teismui pateiktu atsiliepimu, o tai dar kartą patvirtina, kad teismas tendencingai išsamiai neanalizavo atsakovo pateiktos teismui medžiagos, o rėmėsi tik pareiškėjo pozicija. Be to, pareiškėjas neginčijo įrašų autentiškumo, juos komentavo ir vertino savaip;

99.25.  Nesutiktina su teismo argumentais, kad pareiškėjas ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-00224-14 nevykdė BPK numatytų aukštesniojo prokuroro funkcijų ir dėl to negalėjo leisti P. S. susidaryti įspūdį, kad kaip aukštesnysis prokuroras gali daryti įtaką ikiteisminio tyrimo rezultatams. Pareiškėjas ėjo Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas, jas ėjo nuolatinai Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punkto kontekste ir galėjo revizuoti prokurorų priimamus proceso sprendimus bei vykdyti kitas aukštesniojo prokuroro funkcijas. Šis statusas suteikia apibrėžtus įgaliojimus, o kartu ir Prokuratūros įstatyme nustatytą pareigą nusišalinti nuo tų klausimų, dėl kurių yra bent menkiausia tikimybė, kad gali kilti interesų konfliktas;

99.26.  Teismas nepagrįstai nevertino 2014 m. spalio 21 d. ir 2014 m. spalio 22 d. telefoninių skambučių, 2014 m. spalio 22 d. garso įrašo stenogramos, aplinkybės, kad ikiteisminiame tyrime P. S. turėjo specialiojo liudytojo statusą. Telefoniniai pokalbiai bei pareiškėjo kaip vadovo dalyvavimas pasitarime ir nenusišalinimas nuo nurodyto ikiteisminio tyrimo klausimų svarstymo, jo elgesys šio ikiteisminio tyrimo aptarimo metu rodo, kad pareiškėjas nesilaikė pareigos elgtis nešališkai. Be to, tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas dalyvavo ir 2015 m. gruodžio 5 d. susitikime, kuriame (dalyvaujant ne tik pareiškėjui procesine ir administracine tvarka pavaldiems prokurorams, bet ir P. S.) buvo aptartas priimtas proceso sprendimas ikiteisminiame tyrime. Pareiškėjas neneigė aplinkybės, kad šiame aptarime dalyvavo kaip aukštesnysis prokuroras;

99.27.  Nesutiktina su teismo sprendime pateiktu antrojo tarnybinio pažeidimo epizodo vertinimu. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šis pažeidimas pagrįstas tik prokuroro K. Š. paaiškinimais. Prokurorų etikos komisijos, kurios posėdis minimas skundžiamame sprendime, ir tarnybinis patikrinimas buvo atliekami ne dėl tų pačių aplinkybių. Prokurorų etikos komisijos tyrimo dalyku buvo galimai neteisėtas aukštesniųjų prokurorų, t. y. pareiškėjo ir skyriaus vyriausiojo prokuroro K. Š. poveikis prokurorui A. M., kurį A. M. nurodė patyręs 2014 m. gruodžio 5 d., kai pas pareiškėją jo atostogų metu atvyko P. S.. Tuo tarpu tarnybinio patikrinimo vienu iš epizodų, gavus kriminalinės žvalgybos informaciją (ši informacija atliekant tyrimą Prokurorų etikos komisijoje šiai komisijai net nebuvo žinoma) buvo tai, kad 2014 m. gruodžio 5 d. pareiškėjo ir P. S. susitikimas pareiškėjo tarnybiniame kabinete įvyko ne atsitiktinai (P. S. atvykus į priėmimą), kaip aiškino Prokurorų etikos komisijai pareiškėjas, o šį susitikimą pareiškėjui su P. S. suderinus iš anksto (2014 m. gruodžio 4 d. žinutėmis telefonu) ir kad po šio susitikimo, į kurį pareiškėjas esant P. S. pasikvietė pareiškėjui pavaldžius A. M. bei K. Š., pareiškėjas domėjosi, koks bus K. Š. sprendimas (ar naikins visą nutarimą, ar tik atskiras nenaudingas P. S. nutarimo formuluotes). Šios aplinkybės Prokurorų etikos komisijoje nebuvo nei tiriamos, nei vertinamos. Todėl visiškai nepagrįstas teismo motyvas, kad prokuroras K. Š. Prokurorų etikos komisijai nenurodė jokių faktų, kad pareiškėjas jam darė kokią nors įtaką;

99.28.  Jei teismas įžvelgė K. Š. parodymuose galimų prieštaravimų, turėjo būti aktyvus ir kviesti šį asmenį liudyti teisme (jam prisiekus) ir galimai esamus prieštaravimus pašalinti. Tai, kad K. Š. dar iki 2014 m. gruodžio 5 d. turėjo poziciją (dėl prokuroro A. M. nutarimo pagrįstumo), niekaip neįrodo, kad pareiškėjas nesiūlė K. Š. panaikinti prokuroro A. M. nutarimo atskirų formuluočių, dėl kurių ir buvo 2014 m. gruodžio 5 d. pas pareiškėją atvykęs P. S.. Be to, Įsakymu dėl nuobaudos skyrimo pareiškėjui tarnybinė nuobauda už neteisėtus nurodymus K. Š. net nebuvo paskirta;

99.29.  Prokuroras K. Š. nagrinėjamoje situacijoje buvo objektyvus, nesuinteresuotas subjektas, kuris neturi tikslo slėpti informaciją, klaidinti tarnybinį patikrinimą atlikusią komisiją ar pan. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo jokio pagrindo netikėti šio pareigūno paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis. Pats pareiškėjas savo paaiškinime neneigė fakto, kad bendravo su K. Š. apie galimą pastarojo sprendimą dėl 2014 m. lapkričio 19 d. prokuroro A. M. nutarimo;

99.30.  Reikšmingas jau vien faktas, kad pareiškėjas į 2014 m. gruodžio 5 d. vykusį susitikimą su P. S., pateikusiu skundą dėl 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo, kurį pagal kompetenciją turėjo nagrinėti ir dėl jo priimti proceso sprendimą pareiškėjui pavaldus prokuroras K. Š., pakvietė šį aukštesnįjį prokurorą ir jo akivaizdoje kalbėjo apie skundžiamą proceso sprendimą;

99.31.  2014 m. gruodžio 5 d. pareiškėjo ir P. S. susitikimas Šiaulių apygardos prokuratūroje pareiškėjo atostogų metu buvo organizuotas iš anksto, tą pačią dieną, Šiaulių apygardos prokuratūroje registruoti net du P. S. pareiškimai, viename jų prašyta pakeisti 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą formuluotes, kitame – leisti susipažinti su visa VTEK pateikta medžiaga;

99.32.  Pareiškėjas domėjosi, kokį sprendimą dėl 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ketina priimti jam pavaldus prokuroras K. Š. ir siūlė jam panaikinti tam tikras šio nutarimo formuluotes, nenaikinant paties nutarimo (būtent toks ir buvo P. S. prašymas). Dėl to Įsakyme dėl nuobaudos padaryta išvada, kad tokiais savo veiksmais A. P. leido susiformuoti nuomonei, kad piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais ir tarnybine padėtimi bei pasinaudojo tarnybine valdžia siekdamas paveikti pavaldžių prokurorų sprendimus asmens, su kuriuo palaikė glaudžius ryšius, naudai, yra pagrįsta;

99.33.  Teismas nevertino duomenų visumos ir aplinkybių, kad pareiškėjas dėl gydymo paslaugų į ligoninės direktorių kreipdavosi tiesiogiai ir asmeniškai, kai tuo pačiu pastarasis turėjo interesą pareiškėjo vadovaujamoje prokuratūroje (t. y. ikiteisminiame tyrime buvo apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką), neįvertino nurodytų aplinkybių Prokurorų etikos kodekse numatyto nepiktnaudžiavimo principo ir kitų principų kontekste. Nors teigia įvertinęs pokalbių turinį, teismas iš esmės neanalizavo jokių pažeidimą pagrindžiančių pokalbių, nevertino, kaip pats ligoninės vadovas suprato vyriausiojo prokuroro skambučius, kokius ligoninės vadovas dėl to atliko veiksmus, davė nurodymus ir ką kalbėjo su kitais asmenimis telefonu. Teismas apsiribojo deklaratyvia formuluote, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų nurodytą pažeidimą ir taip pat nurodė du procesinius sprendimus ikiteisminiame tyrime, teigdamas, kad po šių sprendimų priėmimo nebėra logiška manyti, kad P. S. galėjo tikėtis pareiškėjo pagalbos ikiteisminiame tyrime. Nesutiktina su tokiomis interpretacijomis, nes ikiteisminis tyrimas po šių sprendimų priėmimo vyko toliau (iki 2015 m. birželio 9 d. jis buvo organizuojamas pareiškėjo vadovaujamoje Šiaulių apygardos prokuratūroje, o vėliau ir Generalinėje prokuratūroje);

99.34.  Nesuprantami teismo argumentai, kad tarnybinio patikrinimo metu nesiaiškinta, kokiomis ligomis nuo 2010 metų sirgo ir P. S. vadovaujamoje ligoninėje gydėsi pareiškėjo tėvas. Tokių konfidencialių duomenų apie tarnybiniame patikrinimo procese jokiu statusu nedalyvavusio asmens – pareiškėjo tėvo – sveikatą, t. y. ypatingų asmens duomenų rinkimas ir (ar) jų atskleidimas tarnybinio patikrinimo procese apskritai negalimas, nes to neleidžia teisės aktai, reglamentuojantys asmens duomenų apsaugą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, dar priimdamas pareiškėjo patikslintą skundą, kuriuo teismo buvo prašyta išreikalauti iš (duomenys neskelbtini) ligoninės duomenis iš jo tėvo ligos istorijų, šio prašymo 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi netenkino. Atsakovas neneigia, kad pareiškėjo tėvas galėjo turėti sveikatos problemų, tačiau mano, kad apygardos prokuratūros vadovas ikiteisminio tyrimo atlikimo metu privalėjo vengti bet kokio bendravimo asmeniniais klausimais su P. S. ir juolab tiesiogiai derinti su juo tėvo atvykimo / guldymo į ligoninę / jo siuntimo į reabilitaciją klausimus bei priimti P. S. pareiškėjui siūlomas išskirtines sąlygas;

99.35.  Iš telefoninių pokalbių turinio ir kitų duomenų matyti, kad bendravimo faktas su pareiškėju kaip apygardos prokuratūros vyriausiuoju prokuroru sudarė prielaidas asmeniui, kuris apklaustas byloje apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, suvokti, kad šis bendravimas jam yra naudingas, o A. P. elgesys tik stiprino šį suvokimą, kai jis pats ne kartą kreipėsi į P. S. dėl medicininių paslaugų suteikimo;

99.36.  Teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 2 d. nutartyje suformuotos nuostatos, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė buvo taikoma dėl skirtingų neteisėtų veikų skirtingais teisiniais pagrindais, todėl, net ir nustačius, kad negalima remtis kriminalinės žvalgybos surinkta informacija, turi būti įvertinta, ar kitais būdais gautų duomenų pagrindu galėjo būti pareiškėjui taikoma tarnybinė atsakomybė už nešališkumo pareigos ar kitų Prokurorų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą;

99.37.  2020 m. sausio 29 d. posėdyje teismas įpareigojo atsakovą pateikti Prokurorų etikos komisijos 2015 m. balandžio 7 d. posėdžio garso įrašą, kuriame užfiksuotas pareiškėjo pasisakymas, ir atsakovas šį garso įrašą pateikė, tačiau šio įrodymo skundžiamame sprendime teismas nevertino ir dėl jo nepasisakė, nors jis paneigė pareiškėjo poziciją dėl Prokurorų etikos komisijos protokole, neva, neteisingai užfiksuotų jo parodymų;

99.38.  Kriminalinės žvalgybos priemonėmis užfiksuotame pareiškėjo ir P. S. 2015 m. balandžio 10 d. susitikime ligoninėje buvo aptarinėjami P. S. atsakymai į Prokurorų etikos komisijos jam užduotus klausimus apie jo 2014 m. gruodžio 5 d. priėmimą pareiškėjo tarnybiniame kabinete. Šio susitikimo duomenys patvirtina, kad pareiškėjas sakė netiesą jo veiksmus tyrusiai Prokurorų etikos komisijai apie savo santykius su P. S.;

99.39.  Pareiškėjo tarnybinis pažeidimas buvo ištirtas išsamiai, tarnybinė atsakomybė jam pritaikyta nepažeidžiant nustatytų procedūrų, tarnybinė nuobauda paskirta vadovaujantis protingumo, proporcingumo, adekvatumo principais ir yra individualizuota, todėl skundžiami įsakymai yra teisėti ir pagrįsti.

100.   Pareiškėjas A. P. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir atmesti atsakovo apeliacinį skundą šiais argumentais:

100.1.  Bylai aktualūs Konstitucinio Teismo Nutarime konstitucinės justicijos byloje Nr. 11/2017-5/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-696/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-281-453/2018 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-689/2019 pateikti išaiškinimai;

100.2.  Atsakovas klaidino teismus, teikdamas žinomai neteisingą informaciją apie tai, kad visa kriminalinės žvalgybos informacija, naudojama prieš pareiškėją, yra surinkta teisėtai, o taip pat siekdama nuslėpti jam žinomus valdžios institucijų padarytus teisės pažeidimus prieštaravo dokumentų prijungimui prie bylos, STT ir atsakovas nesiėmė jokių priemonių, kad neteisėtai Panevėžio apygardos teismo priimtų nutarčių pagrindu surinkta ir neteisėtai naudojama kriminalinės žvalgybos informacija apie pareiškėją būtų pašalinta iš administracinio proceso, trukdė pareiškėjui ginti savo teises – atmetė visus pareiškėjo prašymus leisti susipažinti su STT, atsakovo ir teismo dokumentais, kurių pagrindu pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomos specialiosios kriminalinės žvalgybos prievartos priemonės. Visi garso ir vaizdo įrašai, padaryti P. S. tarnybinėse patalpose, buvo gauti neteisėtai ir todėl neturi įrodomosios reikšmės;

100.3.  Atsakovas apeliaciniame skunde naudoja tuos pačius argumentus dėl tarnybinėse patalpose neteisėtai įrengtų ir naudotų specialiųjų techninių priemonių, kurie jau buvo įvertinti bendrosios kompetencijos teismo bei atmesti kaip nepagrįsti, nutylint apie atsakovui žinomą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-689/2019. Taip pat nepagrįsta atsakovo pozicija dėl prokuroro K. Š. sąžiningumo, kurią paneigia 2012 m. lapkričio 29 d. Šiaulių apygardos prokuratūros koordinacinio pasitarimo protokolas Nr. 12-59 ir garso įrašas, kuriuos pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo pakartotinai pridėti prie bylos ir vertinti. Be to, K. Š. po tariamai patirto poveikio 2014 m. gruodžio 5 d. ne iš karto pateikė atsakovui paaiškinimus apie pareiškėjo neteisėtą poveikį jam. Tokius paaiškinimus, atkartojančius STT poziciją, jis davė atsakovui tik praėjus daugiau nei metams (2015 m. kovo 30 d., 2015 m. balandžio 14 d., 2016 m. vasario 5 d.). Minimo asmens parodymai ginčui aktualių faktinių aplinkybių kontekste turi būti vertinami kaip melagingi;

100.4.  Generalinis prokuroras, žinodamas, kad 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-224-14 buvo atnaujintas ir yra tęsiamas, 2015 m. kovo 26 d. priėmė sprendimą pavesti Prokurorų etikos komisijai išnagrinėti prokuroro pranešimą dėl prokurorų galimai padarytų pažeidimų nebaigtame ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-224-14. Prokurorų etikos komisija įvykdė šį neteisėtą Generalinio prokuroro reikalavimą ir atliko tyrimą, tačiau dėl nurodytos priežasties yra akivaizdu, kad Prokurorų etikos komisija aptariamomis aplinkybėmis veikė neteisėtai. Taigi, jokie šios komisijos pasirašyti procesiniai dokumentai negali būti vertinami kaip leistini įrodymai nagrinėjamoje administracinėje by1oje;

100.5.  Atsakovas nepateikė jokių argumentų dėl pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų (įrodymai prie Prokurorų etikos komisijos medžiagos), kurie akivaizdžiai patvirtina, kad visą atostogų laikotarpį (visą 2014 m. gruodžio mėnesį) pareiškėjas nuolat buvo darbe ir realiai vykdė teritorinės prokuratūros vadovo pareigas;

100.6.  Generalinio prokuroro 2015 m. spalio 10 d. rašto Nr. SD-226RN turinys patvirtina, kad Generalinis prokuroras grubiai pažeidė Kriminalinės žvalgybos įstatyme įtvirtintą kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo procedūrą, kurios eigą detaliai yra išaiškinęs Konstitucinis teismas Nutarimo 20.5 punkte. Konkrečiu atveju Generalinis prokuroras privalėjo priimti sprendimą leisti išslaptinti pateiktą kriminalinės žvalgybos informaciją, tačiau vietoje to konstatavo, kad raštuose nurodytą informaciją tikslinga išslaptinti dėl to, kad STT atlieka ikiteisminį tyrimą dėl rašte minimų ligoninės vadovų. Tai leidžia neabejotinai teigti, kad tokiu būdu generalinis prokuroras: priėmė ne sprendimą leisti išslaptinti kriminalinės žvalgybos informaciją, o pateikė tik savo nuomonę šiuo klausimu; tokia nuomonė buvo išsakyta dėl kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo ikiteisminiame tyrime, bet ne dėl šios informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tarnybiniam nusižengimui tirti. Jokio sprendimo leisti išslaptinti ir panaudoti kriminalinės žvalgybos informaciją tiriant pareiškėjo tarnybinius nusižengimus Generalinis prokuroras nepriėmė. Generalinio prokuroro surašytame rašte nėra jokių duomenų apie tai, kad Generalinis prokuroras nustatė pareiškėjo veiksmuose korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių;

100.7.  Priimdamas sprendimą pradėti pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu atsakovas privalėjo tinkamai apibrėžti tarnybinio nusižengimo tyrimo dalyką. Atsakovas administracinio proceso metu nepateikė (nors teismas įpareigojo) įrodymų, patvirtinančių, kad šis reikalavimas buvo tinkamai įvykdytas;

100.8.  Atsakovas viso administracinio proceso metu neįvardino kokios korupcinio pobūdžio veikos požymiai buvo nustatyti pareiškėjo veiksmuose ir nuo kokių korupcinio pobūdžio kaltinimų jis turėjo bei turi gintis administracinio proceso metu. Nesant tokių požymių, nebuvo pagrindo leisti panaudoti pateiktą kriminalinės žvalgybos informaciją, jos pagrindu pradėti bei atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą pareiškėjo atžvilgiu. Pažeidęs šį reikalavimą atsakovas neteisėtai panaudojo kriminalinės žvalgybos informacija, suvaržė pareiškėjo teisę į gynybą bei neužtikrino sąžiningo proceso nuo pat administracinio proceso pradžios. Iš suformuluoto tarnybinio nusižengimo turinio yra neaišku, kaip atskiri jo elementai yra susiję su korupcinio pobūdžio teisės pažeidimais. Taip pat nėra aišku, kaip galima atriboti atskirus nekorupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo turinio elementus ir jų negrįsti kriminalinės žvalgybos informacija, kaip to reikalauja Kriminalinės žvalgybos įstatymas, jei visi šie elementai yra įforminti kaip vienas tęstinis pažeidimas bei atsakovo yra įrodinėjamas kaip padarytas vienas tęstinis pažeidimas. Nėra aišku kaip pareiškėjas gali realiai ir veiksmingai gintis nuo atsakovo kaltinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VIII.

101.   Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo

102.   Pareiškėjo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad jis skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį ir prašo sprendimą pakeisti jį papildant naujais įrodymais, nekeičiant teismo sprendimo rezoliucinės dalies.

103.   ABTĮ 87 straipsnio 1 dalimi nustatyti reikalavimai pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniui, kuris susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių. Ši norma įtvirtina teismo sprendimo vientisumą, kuris reiškia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime turi būti visos nurodytos dalys ir kuriomis turi būti pagrįstos teismo išvados, išdėstytos rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje.

104.   Įprastai apeliaciniu skundu yra skundžiamas teismo sprendimas pilna apimtimi, prašant pakeisti ar panaikinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį. Šioje byloje pareiškėjas tokio reikalavimo nereiškia. Tačiau įvertinus, kad teismo sprendimo turiniui yra taikomas vientisumo principas, todėl gali būti teikiamas ir priimtinas apeliacinis skundas ir dėl kitų teismo sprendimo turinio dalių.

105.   Teismų praktikoje pripažįstama, kad gali būti skundžiamas tiek visas procesinis sprendimas, tiek jo motyvuojamoji dalis, nes teisinę reikšmę turi ne tik teismo sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir konkrečių faktų ir teisinių santykių, kurie vertintini kaip prejudiciniai, turintys res judicata (teismo galutinai išspręsto klausimo) galią, nustatymas. Tačiau abiem atvejais, t. y. tiek skundžiant visą teismo procesinį sprendimą, tiek ir jo motyvuojamąją dalį, skundą paduodantis asmuo turi turėti teisinį suinteresuotumą, kad skundžiamas teismo procesinis sprendimas ar jo motyvuojamoji dalis būtų pakeisti ar panaikinti dėl to, jog skundžiamas teismo procesinis sprendimas ar jo motyvuojamoji dalis jam yra nepalankūs (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).

106.   Teisė kreiptis į aukštesnės instancijos teismą, teikiant apeliacinį skundą, nėra savitikslė priemonė, o yra pateisintina patikros tvarka užtikrinti apskųsto teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Todėl apeliacinis skundas turi atitikti jo turiniui keliamus reikalavimus, nustatytus ABTĮ 134 straipsnyje, vienas iš kurių yra reikalavimas nurodyti apeliaciniame skunde įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas) (2 dalies 6 punktas).

107.   Tai reiškia, kad kiekvienu atveju, asmuo, teikiantis apeliacinį skundą ir tame tarpe tik dėl teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, privalo pagrįsti savo teisių ar pareigų pažeidimą bei nurodyti apeliaciniame skunde kaip pažeista teisė turi būti apginta.

108.   Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra nurodomi argumentai, pagrindžiantys pareiškėjo teisių ir pareigų pažeidimą šiame ginče ar kitokį poveikį jo interesams. Reikalavimas tirti papildomus įrodymus nėra siejamas su teismo sprendimo rezoliucinės dalies keitimu ar nustatytų faktų motyvuojamoje sprendimo dalyje keitimu ar šalinimu iš teismo sprendimo, o siekiu nustatyti faktus, kurie, pareiškėjo nuomone, galėtų palengvinti ateityje ginti kitas galimai pažeistas teises, todėl prašymas dėl įrodymų tyrimo iš naujo bei anksčiau prie bylos neprijungtų įrodymų prijungimo netenkintinas.

109.   Pažymėtina, kad teismas nagrinėdamas ginčą dėl tarnybinio nusižengimo nagrinėja tik tas aplinkybes ir tyria tuos įrodymus, kurie jo vidiniu įsitikinimu lemia ar buvo padarytas tarnybinis nusižengimas ir ar tarnybinė nuobauda buvo paskirta teisėtai bei pagrįstai. Teismas privalo paisyti ginčo nagrinėjimo ribų ir neturi pagrindo vertinti kitų įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių pareiškėjo teisių pažeidimą, kaip neteisėtos informacijos paskleidimo ar galimos žalos atlyginimo.

110.   Pareiškėjo nesutikimo argumentai su pirmosios instancijos teismo motyvuojamąja dalimi vertinami kaip nepagrįsti, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

111.   Atsakovas apeliacinį skundą grindžia nesutikimo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo bei vertinimo ir ginčo santykiams taikytinos teisės aiškinimo bei taikymo.

112.   Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

113.   Dėl pranešimo apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pranešimu apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą siekiama užtikrinti, kad asmuo, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, aiškiai suvoktų, kuo jis kaltinamas, ir galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą, be kita ko, pateikdamas paaiškinimus dėl nusižengimo, kurio padarymu jis yra įtariamas. Taigi pranešimas apie tarnybinį nusižengimą turi būti pakankamai aiškus ir išsamus, kad asmuo, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, galėtų tinkamai įgyvendinti pirmiau minėtas teises. Kartu šiomis nuostatomis siekiama užtikrinti įtariamo pažeidimo tyrimo išsamumą ir objektyvumą. Pranešime apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą turi būti tiksliai nurodoma, kokio nusižengimo padarymu įtariamas valstybės tarnautojas (nurodomi konkretūs jo veiksmai (neveikimas)), padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1386/2008, 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012).

114.   Kartu pažymėtina, kad gali būti tokia situacija, kad pateiktame pranešime (tokioje procedūrų stadijoje), atsižvelgiant į konkrečias įvykių aplinkybes, kur veikimo / neveikimo situacijos analizei reikia atlikti konkrečius procedūrinius tyrimo veiksmus, išsamios faktinės aplinkybės, kurios sudaro (gali sudaryti) tarnybinio pažeidimo sudėties objektyviosios pusės elementus, objektyviai ir negalėjo būti išdėstytos. Tiriant nusižengimą, būtina visapusiškai išsiaiškinti visas nusižengimo padarymo aplinkybes. Tam skirtas ir valstybės tarnautojo paaiškinimas, kuriame nurodytas nusižengimo padarymo priežastis nusižengimą tiriantis pareigūnas privalo patikrinti ir įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008, 2009 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-651/2009).

115.   Apibendrinus paminėtą teismų praktika, daroma išvada, jog tarnybinio patikrinimo procedūros nors yra atskiros, tačiau turi būti vertinamos neatsietai viena nuo kitos, kadangi jos vieną kitą gali papildyti, tačiau tik užtikrinus valstybės tarnautojui jo teisę žinoti tarnybinio patikrinimo apimtį ir teisę duoti paaiškinimus dėl kiekvieno tarnybinio nusižengimo aplinkybių.

116.   Tarnybinio patikrinimo pagrindas yra galimai padarytas tarnybinis nusižengimas. Todėl tarnybinio patikrinimo pradėjimui pakanka bet kokios informacijos, kurioje yra aplinkybių, atitinkančių tarnybinio nusižengimo požymius. Šio ginčo atveju STT 2015 m. lapkričio 9 d. raštas Nr. 4-01-7870 „Dėl informacijos išslaptinimo ir pateikimo“ buvo pakankamas pagrindas pradėti tarnybinį patikrinimą, nepriklausomai nuo, kad buvo pateikta informacija, kurios išslaptinimas vėliau buvo pripažintas neteisėtu.

117.   Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2019 m. spalio 2 d. nutartimi grąžindamas šią bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nurodė, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė buvo taikoma dėl skirtingų neteisėtų veikų skirtingais teisiniais pagrindais, todėl, net ir nustačius, kad negalima remtis kriminalinės žvalgybos surinkta informacija, turi būti įvertinta, ar kitais būdais gautų duomenų pagrindu galėjo būti pareiškėjui taikoma tarnybinė atsakomybė už nešališkumą ar kitų Etikos kodekso reikalavimų pažeidimą.

118.   Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šioje apimtyje ir nustatė, kad buvo pažeistos kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo procedūros, nes kriminalinės žvalgybos institucijos vadovas priėmė galutinį sprendimą dėl įslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir panaudojimo tiriant tarnybinį pažeidimą, negavęs įgalioto prokuroro sutikimo.

119.   Pirmosios instancijos teismas savo išvadą pagrindė Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimo 76.3 punktu, kuriuo konstatuota, kad prokurorui iš Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies kyla pareiga turimos kriminalinės žvalgybos informacijos pagrindu įvertinti ir tai, ar ši informacija yra pakankama tarnybiniams nusižengimams tirti ir gali būti laikoma informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, kuri galėtų būti išslaptinama ir panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus; įgaliotas prokuroras kiekvienu konkrečiu atveju, siekdamas užtikrinti teisėtumo reikalavimą, privalo taip pat įvertinti, kiek yra būtina, pagrįsta ir proporcinga kiekvienu konkrečiu atveju panaudoti minėtą informaciją tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, ir turi teisę nuspręsti, ar duoti minėtą sutikimą.

120.   Tai suponuoja išvadą, jog prokuroras privalo pirmiausia susipažinti su informacija, ją įvertinti ir tada duoti sutikimą surinktos informacijos išslaptinimui. Pirmosios instancijos teismas pagrindė įrodymais, kad Generalinio prokuroro pavaduotojas D. R. neįvertino surinktų žvalgybos metu duomenų ir 2015 m. spalio 29 d. raštu STT vadovui pavedė spręsti informacijos išslaptinimą ir pateikimą Generalinei prokuratūrai. Tuo pažeidė žvalgybos surinktos informacijos išslaptinimo tvarką.

121.   Įrodymai, gauti pažeidus jų rinkimo tvarką, yra neteisėti ir negali būti panaudoti apkaltinamajame procese. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 3 dalį faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymais administracinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.

122.   Nustatyta įrodymų išslaptinimo tvarka buvo pažeista, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl žvalgybos metu surinktos informacijos kaip įrodymo leistinumo principo pažeidimo šiame ginče yra pagrįsta.

123.   Konstatavus įrodymų leistinumo principo pažeidimą dėl įrodymų išslaptinimo tvarkos nesilaikymo ir jų negalimumo naudoti šiame procese, žvalgybos rinktos informacijos rinkimo teisėtumo vertinimas šiam ginčui nėra aktualus, todėl nevertinamas.

124.   Tarnybinio patikrinimo metu tarnybinis nusižengimas buvo konstatuotas ir kitais, ne žvalgybos veiksmais surinktais įrodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas juos vertino nepakankamais pripažinti tarnybinį nusižengimą.

125.   Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija remiasi pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kadangi jos nėra paneigtos, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, paneigiančiomis pareiškėjui inkriminuotus tarnybinius nusižengimus.

126.   Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodoma, kad tyrimas atliktas dėl pareiškėjo kaip Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro veiksmų pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 40-9-224-14 ir suformuotas kaltinimas, kad A. P., būdamas teritorinės – Šiaulių apygardos – kurioje nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. birželio 9 d. organizuotas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-224-14 ir jame P. S. 2014 m. lapkričio 6 d. apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, vyriausiuoju prokuroru, asmeniškai pažinodamas P. S., su juo bendraudamas darbo ir ne darbo metu neformaliai, galėdamas vykdyti aukštesniojo prokuroro funkcijas šiame ikiteisminiame tyrime, nenusišalino nuo bet kokio klausimo, susijusio su šiuo ikiteisminiu tyrimu, svarstymo, dalyvavo šio ikiteisminio tyrimo 2014 m. spalio 22 d. aptarime, domėjosi tyrimo eiga, taktika ir perspektyvomis, išsakė nuomonę dėl galimų proceso veiksmų ir sprendimų, taip pat šio ikiteisminio tyrimo atlikimo laikotarpiu bei laikotarpiu tarp proceso sprendimų priėmimo su P. S. privačių pokalbių metu aptarinėjo šį tyrimą, prognozavo jo baigtį, leido P. S. susidaryti įspūdį, kad gali daryti įtaką galimiems proceso sprendimams, patarė P. S. po tyrimo atnaujinimo ir bylos perdavimo Generalinei prokuratūrai dėl jo tolimesnės elgsenos, susijusios su šiuo tyrimu; taip pat, kaip prokuratūros vadovas, organizavo P. S. priėmimą 2014 m. gruodžio 5 d.

127.   Ten pat nurodoma, kad pareiškėjas, kaip prokuratūros vadovas, suorganizavo P. S. priėmimą 2014 m. gruodžio 5 d. prokuratūroje iš anksto abiejų jų suderintu laiku, savo kasmetinių atostogų metu; šio priėmimo metu P. S. pateikus prašymą pakeisti 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 40-9-00224-14 formuluotes, A. P. domėjosi jam pavaldaus prokuroro A. Š. būsima pozicija dėl P. S. prašymo, t. y. siūlė panaikinti tam tikras formuluotes, nenaikinant nutarimo.

128.   Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi šiuos faktus bei išvadoje nurodytus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas, turėdamas Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punktu nustatytas aukštesniojo prokuroro galias vykdant proceso įstatymus, veikė priešingai tarnybos interesams ir dėl savo suinteresuotumo ikiteisminio tyrimo Nr. 40-9-00224-14 baigtimi nenusišalino nuo ikiteisminio tyrimo kuravimo.

129.   Pareiškėjo suinteresuotumą tyrimo baigtimi, naudinga P. S., patvirtina tai, kad jis 2014 m. gruodžio 5 d. prokuratūroje savo kasmetinių atostogų metu suorganizavo susitikimą su P. S., į kurį pakvietė nutarimą nutraukti priėmusi prokurorą A. M. ir aukštesnįjį prokurorą K. Š., kuriam pasiūlė pakeisti nutarimo nuostatas ir nenaikinti paties nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

130.   Pareiškėjas neneigia, kad atliekamo ikiteisminio tyrimo laikotarpiu bendravo su P. S., kuris tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) ligoninės vadovu, dėl gydymo paslaugų teikimo.

131.   Prokuroras A. M. 2015 m. kovo 9 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad jis pareiškėjo nurodymu dalyvavo 2014 m. gruodžio 5 d. susitikime su P. S., kurio metu buvo aptarinėjamos ikiteisminio tyrimo nutraukimo aplinkybės. Prokuroras A. M. tai vertino kaip kišimąsi į prokuroro veiklą ir pažeminimą, nes P. S., dalyvavęs pokalbyje, net nebuvo baudžiamojo proceso dalyvis. Prokuroras A. M. vėliau Prokurorų etikos komisijai paaiškino, kad jis padarė išvadą, jog pareiškėjo santykiai nėra išskirtinai oficialūs. Taip pat prokuroras A. M. 2016 m. sausio 15 d. paaiškino, kad 2014 m. gruodžio 5 d. susitikime jam buvo išsakyti priekaištai dėl kreipimosi į VTEK.

132.   Prokuroras K. Š. 2016 m. vasario 12 d. papildė anksčiau duotus paaiškinimus, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 40-9-00224-14 buvo aptarinėjamas su pareiškėju 2014 m. spalio 22 d. Po 2014 m. gruodžio 5 d. pasitarimo pareiškėjas užėjęs į jo kabinetą domėjosi, koks bus priimtas sprendimas dėl nutarimo, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjas siūlė nenaikinti nutarimo, o tik panaikinti atskiras nutarimo formuluotes.

133.   Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo ir P. S. santykiai nebuvo oficialūs. P. S. organizavo pareiškėjui ir jo artimiesiems medicinines paslaugas ir veikė ne kaip gydantis gydytojas. Pareiškėjas siekė medicininių paslaugų ne bendra tvarka ir tuo išskyrė save iš visuomenes. Pareiškėjo suinteresuotumas ikiteisminiu tyrimu Nr. 40-9-00224-14, kurio procesine baigtimi nutraukiant tyrimą buvo suinteresuotas ir P. S., yra įrodytas minėtų prokurorų paaiškinimais.

134.   Generalinis prokuroras 2016 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. P-132 „Dėl tarnybinės nuobaudos Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorui A. P.“ teisingai kvalifikavo pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą, kadangi pareiškėjas, vykdydamas aukštesniojo prokuroro funkcijas, pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punktą, įpareigojantį nešališkai atlikti savo funkcijas ir 6 punktą, įpareigojantį laikytis Prokurorų etikos kodekso nuostatų, tai yra elgtis sąžiningai, savo pavyzdžiu formuoti nepriekaištingą prokuroro reputaciją (5.2.1 p.), būti nešališkam, įpareigojantį su visais asmenimis elgtis vienodai nešališkai (5.3.1), nepiktnaudžiauti suteiktais įgaliojimais (5.4.1 p.), paisyti konfidencialumo principo (5.6.2 p.), vengti tarnybos ir ne tarnybos metu žodžiais arba savo elgesiu paniekinti ar žeminti prokuroro ir prokuratūros kaip valstybės institucijos vardo (5.9.1 p.). Taip pat pareiškėjas, pažeisdamas Prokuroru etikos kodekse įtvirtintus principus, sumenkino prokuratūros autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą ir tuo padarę prokuroroko vardą žeminantį poelgį (Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 3 dalis).

135.   Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi surinktais įrodymais, sukonkretino bei iš dalies sumažino pareiškėjui suformuluoto kaltinimo apimtį, tačiau dėl to švelninti paskirtos tarnybinės nuobaudos nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė pasinaudodamas jam suteiktais aukštesniojo prokuroro įgalinimais, nusižengimą padarė tyčia, todėl nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas – atitinka padaryto pažeidimo pobūdį bei nuobaudos tikslus.

136.   Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą ir panaikindamas skundžiamus aktus, neteisingai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 147 straipsnis).

137.   Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                                                           Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė