2K-216-495/2022

Baudžiamoji byla Nr. 2K-216-495/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23021-2020-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1.;

1.2.25.4.2.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 18 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja), sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei, nuteistajam T. J. ir jo gynėjui advokatui Arvydui Gudui, nukentėjusiųjų atstovui advokatui Ramūnui Mikulskui, viešame teismo posėdyje, mišriu būdu, naudojant ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Laimos Milevičienės ir nukentėjusiųjų D. G., G. G., G. G., K. K. atstovo advokato Ramūno Mikulsko kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 16 d. nutarties. Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžiu T. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 6 dalį šešerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, T. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – penkerius metus uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 94 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, konfiskuotas D. J. vardu registruotas automobilis „BMW 523i“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jį, pripažinus menkaverčiu turtu, nuspręsta sunaikinti. Iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro priteista nukentėjusiajai D. G. 5790 Eur, nukentėjusiajam G. G. 6790 Eur, nukentėjusiajam G. G. 6965 Eur, nukentėjusiajai K. K. 6965 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš T. J. priteista nukentėjusiajai D. G. 3000 Eur, nukentėjusiesiems G. G. ir K. K. po 400 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 16 d. nutartimi nukentėjusiųjų D. G., G. G., G. G., K. K. apeliacinis skundas atmestas. Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, nukentėjusiųjų atstovo advokato, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   T. J. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. birželio 13 d. apie 00 val. 48 min. (duomenys neskelbtini) 36,221 kilometro ruože, vairuodamas automobilį „BMW 523i“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį D. J., važiuodamas (duomenys neskelbtini) kryptimi, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (2018 m. spalio 3 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14, 127, 128, 129 punktų reikalavimus, vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, jo kraujyje buvo nustatyta 2,12 promilės etilo alkoholio, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, tamsiu paros metu, priešpriešiais atvažiuojant kitai transporto priemonei, laiku nesulėtino greičio, gyvenvietėje viršijo leistiną maksimalų 50 km/h greitį, važiavo apie 185 km/h greičiu, dėl to laiku nepamatė priekyje važiuojančio motociklo ir vairuojamo automobilio „BMW 523i“ priekinės dalies dešine puse trenkėsi į ta pačia kryptimi važiuojančio motociklo „Yamaha WR125X“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo L. G., galinį ratą, dėl to motociklo vairuotojui L. G., smogiant judančio automobilio kėbulo dalimis bei jį nubloškiant ir jam krentant bei atsitrenkiant į kelio dangos ar grunto paviršių, padaryti daugybiniai kūno sužalojimai, šie sužalojimai susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su jo mirtimi.

II. Kasacinių skundų argumentai

2.   Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Milevičienė prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismų išvada, kad nusikalstamą veiką T. J. padarė dėl neatsargumo, t. y. nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis), yra nepagrįsta, ji lėmė neteisingą nuteistojo neteisėtų veiksmų kvalifikavimą pagal BK 281 straipsnio 6 dalį.

2.2. Byloje nustatytos aplinkybės – kelias, kuriame T. J. atsitrenkė į motociklą, jam puikiai žinomas (paties nuteistojo parodymai), taigi, turėjo būti žinomas ir maksimalus ten leistinas greitis – 50 km/h; nuteistasis tamsiu paros metu važiavo net 185 km/h greičiu, t. y. daugiau kaip tris su puse karto viršijo leistiną maksimalų greitį (liudytojo I. Z. parodymai, ekspertų išvados); automobilio „BMW 523i“ vairuotojo T. J. veiksmai – važiuodamas apie 185 km/h greičiu viršijo toje kelio atkarpoje didžiausią leistiną 50 km/h greitį ir iš paskos artėdamas prie lėčiau važiuojančio motociklo „Yamaha WR125X“, vairuojamo L. G., laiku nemažino savo vairuojamos transporto priemonės greičio, dėl to susidūrė su minėtu motociklu, – techniniu požiūriu buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga (specialisto išvada Nr. 11-1844(20)); nuteistojo kraujyje nustatytas 2,12 promilės girtumas; automobilio „BMW 523i“ draudimas buvo nutrauktas; prieš eismo įvykį T. J. ruošiantis važiuoti nuo ežero, kur buvo vartojamas alkoholis, jam buvo suduota per veidą, iš jo buvo paimti ir buvo paslėpti automobilio rakteliai, kad šis nevairuotų, nes buvo „pergėręs“, su juo neįmanoma buvo kalbėtis (liudytojų E. M., E. M., L. S. parodymai); veikos padarymo metu buvo teistas, turėjo tris galiojančias administracines nuobaudas, susijusias su alkoholio vartojimu, viena iš jų už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio; po įvykio buvo siekiama išvengti atsakomybės, teigiama, kad automobilį BMW vairavo trečiasis asmuo, ir tai, T. J. būnant suaugusiu žmogumi, nesant byloje duomenų, jog jis dėl sveikatos būklės nesuprastų ir negalėtų adekvačiai vertinti aplinkos bei savo veiksmų, jų valdyti, patvirtina, kad nuteistasis suvokė rizikingą ar net pavojingą savo veikos pobūdį, taip pat suvokė ir tai, kad jo veikos padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami. Paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad jis buvo abejingas savo veikos padariniams, neatsisakė (nekeitė) savo pavojingo elgesio. Byloje nenustatyta jokių objektyvaus pobūdžio aplinkybių, dėl kurių T. J. galėjo tikėtis išvengti eismo įvykio ir jo padarinių. Vien tik nuteistojo subjektyvus, niekuo nepagrįstas manymas, kad jis išvengs eismo įvykio, negali būti laikomas nusikalstamu pasitikėjimu.

2.3. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo pagrindą konstatuoti, kad T. J. nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia, ir jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-100-696/2018; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-291-387/2017).

3.   Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų D. G., G. G., G. G., K. K. atstovas advokatas R. Mikulskas prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 16 d. nutartį pakeisti – T. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 281 straipsnio 6 dalies į BK 129 straipsnio 1 dalį; visiškai patenkinti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų civilinius ieškinius ir priteisti iš T. J. nukentėjusiųjų naudai visų jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi atmesdamas nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliacinius skundus bei palikdamas galioti žemesnės instancijos teismo nuosprendį, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Teismai byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir nesilaikydami teismų praktikoje pateikiamų su įrodinėjimu bei įrodymų vertinimu susijusių išaiškinimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013, 2K-204-689/2019, 2K-4-511/2020, 2K-270-628/2020 ir kt.), t. y. įrodymus vertino fragmentiškai, jų nuosekliai neanalizavo ir nelygino tarpusavyje, apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė ne bylos medžiaga, o samprotavimais, todėl, kvalifikuodami T. J. nusikalstamą veiką pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat netinkamai, pažeisdami BPK 109, 113, 115 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio nuostatas, išsprendė nukentėjusiųjų civilinių ieškinių klausimą. Padaryti pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus.

3.2. Nukentėjusieji neginčija byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su jų teisiniu vertinimu. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, kad T. J. veikė ne netiesiogine tyčia, o esant neatsargumui (nusikalstamam pasitikėjimui), todėl klaidingai jo nusikalstama veika buvo perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 281 straipsnio 6 dalį.

3.3. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės ne paneigia, o, priešingai, objektyviai ir neginčijamai patvirtina, kad T. J. sąmoningai leido pavojingiems padariniams atsirasti. Byloje nustatyta, kad nuteistasis vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,12 promilės etilo alkoholio). Nors kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vien kaltininko transporto priemonės vairavimo apsvaigus nuo alkoholio faktas savaime nepripažįstamas pagrindine sunkių padarinių atsiradimo priežastimi, nagrinėjamu atveju teismų išvados, jog nuteistasis „veikė pasitikėdamas tuo, kad nejautė, kad apsvaigimo nuo alkoholio lygis jam būtų trukdęs tinkamai suvokti aplinką“, prieštarauja bylos duomenims, padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. T. J. girtumo laipsnis buvo arti sunkaus, be to, nuteistasis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, jokių aplinkybių, kaip pats suvokė ar vertino savo apsvaigimo nuo alkoholio lygį, nenurodė. Teismai netinkamai įvertino ir E. M., E. M. parodymus, iki eismo įvykio įvykusio konflikto tarp E. M. ir T. J. reikšmę. Nepaisant objektyviai nustatyto T. J. neblaivumo laipsnio, nurodytų liudytojų parodymai neginčijamai patvirtino konflikto buvimo faktą ir tai, kad nuteistasis aplinkinių akimis atrodė akivaizdžiai girtas, elgėsi neadekvačiai. Aplinkinių raginimai nevairuoti esant girtam nuteistajam leido suprasti apie jo neblaivumo būseną ir pavojingumą vairuoti transporto priemonę. Akivaizdu, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo neblaivumas turėjo įtakos gebėjimui valdyti transporto priemonę, t. y. buvo susijęs priežastiniu ryšiu su padaryta nusikalstama veika.

3.4. Nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nukentėjusiųjų nurodytos bylos, kuriose nustatyta, jog kaltininkai veikė tyčia, nėra analogiškos nagrinėjamai situacijai. Turbūt nėra nė vienos bylos, kurioje būtų analogiška situacija, tačiau negali paneigti tyčios nuteistojo važiavimas mieste ar užmiestyje, kur taip pat yra intensyvus eismas, itin dideliu greičiu. Abiejų instancijų teismai itin sumenkino aplinkybę, turinčią esminę reikšmę nusikalstamos veikos kvalifikavimui, – itin didelį nuteistojo vairuoto automobilio važiavimo greitį, nors, remiantis ekspertizės akto Nr. 11-1844 išvadomis, T. J. veiksmai – laiku nesumažinimas transporto priemonės greičio – techniniu požiūriu buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Nepagrįsta ir bendrajai logikai prieštarauja teismų išvada, kad nuteistasis veikė „manydamas, kad, nors ir važiuodamas dideliu greičiu (viršydamas jo manomą leistiną 70 km/h greitį daugiau nei 2 kartus), sugebės suvaldyti automobilį, jį sustabdyti, jeigu kelyje bus kliūtis“. Nuteistasis, būdamas neblaivus, eismo įvykį sukėlė gyvenvietėje tamsiu paros metu važiuodamas 185 km/h greičiu. Byloje nustatyta, kad eismo įvykio vietoje leistinas greitis – 50 km/h, o ne 70 km/h. T. J. jo gyvenamoji ir netoliese esančios vietovės yra gerai pažįstamos, todėl kelių eismo ženklinimas taip pat turėjo būti gerai žinomas. Taigi, nuteistasis leistiną greitį viršijo ne daugiau kaip du kartus, kaip konstatuota teismų procesiniuose sprendimuose, o pusketvirto karto, tai yra itin teisiškai reikšminga kvalifikuojant nusikalstamą veiką.

3.5. Priešingai nei konstatavo bylą nagrinėję teismai, T. J. veiksmai – transporto priemonės vairavimas 185 km/h greičiu, esant neblaiviam, suponavo neišvengiamą ir sąmoningai paties nuteistojo sukurtą situaciją, kad jis, net ir norėdamas, objektyviai pagal automobilio technines charakteristikas nebūtų galėjęs laiku sustabdyti automobilio, kad išvengtų susidūrimo. Tai, kad nuteistasis veikė ne rizikingai, o abejingai nusikalstamų padarinių atžvilgiu, objektyviai patvirtina keli esminiai momentai, kuriuos teismai įvertino visiškai netinkamai. Pirma, teismų nustatyta aplinkybė, kad nuteistasis, priartėjęs prie gyvenvietės pavadinimo, sulėtino savo važiavimo greitį, o jį padidino tik prieš pat eismo įvykį, ne paneigia, o, priešingai, patvirtina, jog nuteistojo tikėjimasis išvengti eismo įvykio nebuvo paremtas jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. T. J. apklausiamas teisme parodė, kad, pravažiavęs pusę gyvenvietės, greitį padidino. Tuo metu priešpriešiais atvažiavo automobilis su ilgosiomis šviesomis, kurios akino, jis (nuteistasis) įsijungė trumpąsias šviesas, iš priekio važiuojantis automobilis taip pat perjungė šviesas į trumpąsias, jos vis tiek akino ir, tik prasilenkęs su automobiliu, staiga už kokių 10–20 metrų pamatė blankią raudoną šviesą (motociklą). Taigi, remiantis paties nuteistojo parodymais, nors priešinga eismo juosta važiavo transporto priemonės, kurios jį akino, jis (T. J.) nekeitė savo elgesio modelio, nelėtino važiavimo greičio, o priešingai – jį didino. Nuteistasis važiavo nevaldomu greičiu, realiai nematydamas kelio ir ta pačia kryptimi važiuojančių transporto priemonių, dėl to neturėjo jokio objektyvaus pagrindo tikėtis išvengti susidūrimo. Akivaizdu, kad nuteistasis tikėjo tik sėkme, jog ta pačia kryptimi nejudės transporto priemonės. Antra, visiškai nepagrįstos ir prieštaringos teismų išvados, kad vėlus paros metas, taip pat važiavimo sąlygos (tiesus kelias, gyvenamųjų namų šalia kelio nebuvimas, nuteistojo pirmumo teisė kelyje) sudarė pagrindą nuteistajam manyti, jog iškils tokia situacija, kurios metu jis nesugebės suvaldyti automobilio. Teismų akcentuotos aplinkybės šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingos ir neturi esminės reikšmės, vertinant tikėtinumą nuteistajam kelyje sutikti kitus eismo dalyvius (nurodytos aplinkybės yra reikšmingos, kai eismo įvykyje dalyvauja pėstieji arba kitomis kryptimis judantys eismo dalyviai). T. J., pripažinęs, kad prasilenkė su priešinga kryptimi važiuojančiomis transporto priemonėmis, neturėjo pagrindo tikėtis, jog savo važiuojamojoje kelio dalyje dėl teismų nurodytų aplinkybių nesutiks kitų eismo dalyvių. Priešingai, nuteistasis galėjo suvokti ir aiškiai suvokė, kad eismo įvykio momentu kelyje vyko eismas, t. y. transporto priemonių judėjimas. Trečia, visiškai teisiškai nepagrįstos teismų išvados, kad nuteistasis pasikliovė savo vairavimo patirtimi. Byloje nėra jokių duomenų apie nuteistojo vairavimo stažą, vairavimo įgūdžius, todėl teismo išvados nėra paremtos byloje surinktais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Byloje taip pat nėra duomenų, kad T. J. profesija ar kitokia veikla būtų susijusi su automobilių vairavimu ekstremaliomis sąlygomis ar jų bandymu (šių aplinkybių nustatymo reikšmingumas yra akcentuojamas kasacinio teismo praktikoje; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-696/2018). Ketvirta, net ir profesionalus vairuotojas vargu ar galėtų saugiai sustabdyti automobilį, iškilus pavojingai situacijai vairuojant 185 km/h greičiu. Tokių galimybių tiesiog nenumato automobilio techninės charakteristikos (baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-696/2018 konstatuota, kad gyvenvietėje važiuodamas net ir mažesniu, t. y. 125 km/h, greičiu vairuotojas suvokia, jog negebės laiku sustabdyti automobilio). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustų liudytojų I. Z., D. B., kurie važiavo priešinga kryptimi nuteistojo važiavimo krypčiai, parodymai patvirtina, kad T. J. veiksmai, vairuojant automobilį ekstremaliu greičiu, apribojo bet kokias galimybes laiku reaguoti į kliūtį tiek kitiems eismo dalyviams, motociklo vairuotojui L. G., kuris žuvo, tiek ir pačiam nuteistajam; dėl T. J. veiksmų neišvengiamai kilo nusikalstamos pasekmės, kurių būtų pavykę išvengti tik sėkmės atveju, t. y. jeigu kelyje nebūtų kitų eismo dalyvių.

3.6.  Pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad teismų padarytos išvados nėra paremtos objektyviais įrodymais, todėl šiurkščiai buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tai nulėmė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, t. y. netinkamą nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. T. J. suvokė, kad gyvenvietėje važiuodamas ekstremaliu 185 km/h greičiu, būdamas neblaivus, ir tai turėjo įtakos jo gebėjimui vairuoti transporto priemonę, taip pat būdamas galimai apakintas priešpriešiais atvažiuojančios transporto priemonės, dėl to tinkamai nematė važiuojamosios kelio dalies ir ja judančių eismo dalyvių, esant bet kokiai kliūčiai kelyje, negebės sureaguoti ir nespės sustabdyti savo automobilio, t. y. suvokė ne savo veiksmų rizikingumą, o pavojingumą, tai yra akivaizdus tyčinės kaltės požymis. Šiurkščiai pažeidinėjantis Kelių eismo taisykles asmuo paprastai numato pavojingų padarinių kilimo pakankamai didelę tikimybę. Sprendžiant iš byloje nustatytų aplinkybių, nenoras pavojingų padarinių nebuvo pagrįstas nei T. J. asmeninėmis savybėmis, nei automobilio techniniais duomenimis, t. y. jis nebuvo nei pagrįstas, nei lengvabūdiškas, o pasireiškė tiesiog abejingumu, tikėjimu sėkme, kad nematomoje kelio zonoje nebus transporto priemonių ar kitų eismo dalyvių. Suvokdamas savo veiksmų pavojingumą, numatydamas susidūrimo su kitu eismo dalyviu tikimybę ir tai, kad tokia tikimybė, turint omenyje automobilio greitį, transporto priemonių eismą kelyje ir veikos padarymo vietą (gyvenvietę), yra pakankamai didelė, jis nekoregavo savo elgesio, o priešingai, veikė dar pavojingiau (didino važiavimo greitį), t. y. abejingai vertino galimas tokio vairavimo pasekmes. Toks psichinis santykis su veikos suvokimu ir padarinių numatymu būdingas tyčinės kaltės požymiui. Gyvybės atėmimas, padarytas netiesiogine tyčia, yra nužudymas ir kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnį. Nuteistojo abejingumą eismo saugumui, kitų žmonių gyvybei bei sveikatai rodo ir ta aplinkybė, kad, nepaisydamas kitų asmenų raginimo ir bandymų neleisti vairuoti transporto priemonės neblaiviam, jis sėdo prie automobilio vairo. Todėl teismai turėjo objektyvų pagrindą daryti išvadą, kad nuteistasis esamoje situacijoje, esamomis sąlygomis abejingai vertino galimus padarinius kitiems eismo dalyviams, t. y. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).

3.7.  Taigi, nurodytų teisiškai reikšmingų argumentų pagrindu darytina išvada, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė nuteistojo T. J. veiksmuose buvus nusikalstamą pasitikėjimą ir netinkamai pritaikė BK 14 straipsnį, 15 straipsnio 1, 3 dalis, o nuteistojo nusikalstamą veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 6 dalį.

3.8.  Abiejų instancijų teismai, netinkamai taikydami CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, neteisingai nustatė nukentėjusiesiems priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, dėl to iš esmės pažeidė ir BPK 113 straipsnio 2 dalį, 115 straipsnį. Teismai, spręsdami nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius, neturtinės žalos dydžius nustatė pernelyg formalizuotai, t. y. vadovaudamiesi teismų praktikoje nustatytomis neturtinės žalos nustatymo „klišėmis“, o ne išsamiu bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimu kiekvienu konkrečiu atveju.

3.9.  Vienas iš neturtinės žalos nustatymo kriterijų – nusikalstamos veikos pavojingumas. Šiuo atveju teismai nukentėjusiųjų neturtinės žalos dydį nustatė remdamiesi aplinkybe, kad T. J. padarė neatsargią nusikalstamą veiką. Tačiau minėta, kad teismų atliktas nusikalstamos veikos kvalifikavimas yra klaidingas. Nuteistasis turėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ne už neatsargią, o už tyčinę nusikalstamą veiką, tai sudaro objektyvų pagrindą nustatyti didesnį neturtinės žalos atlyginimą. T. J. transporto priemonę vairavo neblaivus, nusikalstamą veiką padarė sąmoningai, ciniškai bei šiurkščiai pažeisdamas iš karto kelis KET reikalavimus, netiesiogine tyčia sukėlė eismo įvykį ir šio įvykio metu žuvo jaunas žmogus.

3.10. Teismai, be civiliniuose ieškiniuose nurodytų aplinkybių, neįvertino to, kad nukentėjusieji dėl žuvusiojo eismo įvykio metu patirtų itin sunkių sužalojimų (kūnas dėl patirtų daugybinių kūno sumušimų, kaukolės lūžimų, kairiųjų galūnių amputacijos neteko vientisumo) net negalėjo jo deramai palaidoti ir atsisveikinti su juo. Nusikalstamos veikos žiaurumas ir pasekmių sunkumas nukentėjusiesiems sukėlė itin didelius išgyvenimus, psichologines traumas. Teismai tinkamai neatsižvelgė į žuvusiojo jauną amžių, negrįžtamas nusikalstamos veikos pasekmes, nukentėjusiųjų ir žuvusiojo itin glaudžius ryšius, nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus dėl pastarojo netekties. Teismų priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra nepakankamas nukentėjusiųjų patirtiems dvasiniams išgyvenimams kompensuoti ar bent jiems sumažinti, neatitinka bendrųjų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, įtvirtintų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, šalių interesų pusiausvyros bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

3.11. Be to, žemesnės instancijos teismai, nustatydami nukentėjusiesiems priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, vadovavosi senesne teismų praktika, kurioje priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiai svyruoja nuo 2896,20 Eur iki 26 065 Eur. Neatsižvelgė, kad, pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2021 dėl neatsargių KET pažeidimų žuvusio asmens tėvams teismas priteisė 60 000 Eur. Taigi, bylą nagrinėję teismai, atsisakydami priteisti nukentėjusiųjų prašomą priteisti patirtos žalos atlyginimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir BPK įtvirtintas nukentėjusiųjų teises, nukrypo nuo teismų praktikos.

3.12. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas visiškai priteisti nukentėjusiesiems patirtų 2178 Eur dydžio išlaidų advokato pagalbai apmokėti (už apeliacinio skundo parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme) atlyginimą, suvaržė jų teisę kreiptis į teismą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.   Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės L. Milevičienės kasacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiųjų D. G., G. G., G. G., K. K. atstovo advokato R. Mikulsko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl procesinių pažeidimų

5.   Esminis kasatorių skundų argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog nuteistasis T. J. veikė esant neatsargumui (nusikalstamam pasitikėjimui), o ne netiesiogine tyčia, ir perkvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 281 straipsnio 6 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą nulėmė teismo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), t. y. selektyviai įvertinti įrodymai, teismo išvados paremtos samprotavimais, o ne objektyviais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nukentėjusiųjų apeliacinį skundą, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).

6.   Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pirmiausia pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-190-648/2018). Iš šių nuostatų išplaukia ir apeliacinės instancijos teismo paskirtis užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019).

7.   Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018). Kita vertus, teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad, nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažįstami esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-627-303/2015, 2K-266-976/2017).

8.   Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismui neatsakant (nepasisakant) dėl konkretaus argumento, kuris reikalauja aiškaus ir konkretaus atsakymo, suinteresuoti asmenys negali žinoti, ar šis teismas tiesiog neišnagrinėjo to argumento, ar jį atmetė, ir jeigu atmetė – tai dėl kokių priežasčių (2010 m. sausio 19 d. sprendimas byloje Laranjeira Marques da Silva prieš Portugaliją, peticijos Nr. 16983/06; 2018 m. balandžio 17 d. sprendimas byloje Uche prieš Šveicariją, peticijos Nr. 12211/09). Pernelyg bendro pobūdžio formuluotės (tokios kaip šie argumentai yra nepagrįsti ir prieštarauja bylos medžiagai), kurios vartojamos atsakant į konkrečius bylai reikšmingus argumentus, galėtų būti įterpiamos į bet kokį sprendimą nepateikiant jokių papildomų detalių ar būtent konkrečiam sprendimui būdingų motyvų, tad tokių formuluočių išdėstymas nėra tinkamas motyvavimas (2013 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mitrofan prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 50054/07; taip pat žr. sprendimą byloje Zhang prieš Ukrainą, § 66; sprendimą byloje Rostomashvili prieš Gruziją, § 59; 2017 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Nikolay Genov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 7202/09). EŽTT praktikoje pažymėta ir tai, kad motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, o žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, asmeniui atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (Mitrofan prieš Moldovos Respubliką; Fomin prieš Moldovą, § 31).

9.   Nagrinėjama baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti teismui, kaltinant T. J. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, T. J. inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 281 straipsnio 6 dalį, nustatęs, kad jis veikė neatsargia kaltės forma, esant nusikalstamam pasitikėjimui. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju objektyviai egzistavo aplinkybės, galėjusios užkirsti kelią baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams kilti ir kurioms esant nuteistasis galėjo lengvabūdiškai tikėtis tokių padarinių išvengti. Tokiomis aplinkybėmis šios instancijos teismas įvardijo tai, kad T. J. veikė pasitikėdamas tuo, kad nejautė, jog jo apsvaigimas nuo alkoholio jam trukdė tinkamai suvokti aplinką; manė, kad atsiradus kliūčiai sugebės suvaldyti automobilį ir jį laiku sustabdyti; jis važiavo pagrindiniu keliu, turėdamas pirmumo teisę, o tai taip pat, kaip pažymėjo teismas, leido objektyviai tikėtis, jog nebus tokios situacijos, kurioje jis nesugebės suvaldyti ir sustabdyti automobilio; meteorologinės sąlygos buvo geros, asfalto danga sausa ir pan.; be to, T. J. pasikliovė savo vairavimo įgūdžiais ir vairuojamo automobilio techninėmis galimybėmis. Kartu teismas, spręsdamas dėl nuteistojo neatsargios kaltės formos, kaip teisiškai svarbią aplinkybę nurodė tai, kad nuteistasis T. J. iš dalies stengėsi laikytis Kelių eismo taisyklių reikalavimų: priartėjęs prie kelio ženklo, žyminčio gyvenvietės pavadinimą, automobilio greitį sulėtino ir vėl jį padidino tik prieš pat eismo įvykį, todėl jis neturėjo pakankamai laiko įvertinti savo veiksmus, šiuos veiksmus tęsti ar jų atsisakyti (nuosprendžio 12–13 psl.).

10. Nukentėjusieji, nesutikdami su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, prašė jį pakeisti ir T. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 281 straipsnio 6 dalies į BK 129 straipsnio 1 dalį, t. y. nuteisti jį pagal kaltinamajame akte pateiktą kaltinimą. Apeliaciniame skunde buvo išsamiai ir argumentuotai išdėstyta, kodėl, pasak apeliantų, nuteistojo T. J. nusikalstami veiksmai turėtų būti vertinami ne kaip rizikingi, bet abejingi nusikalstamų padarinių atžvilgiu, t. y. kaip tyčinis nusikaltimas. Apeliantai, ginčydami nuteistojo įvykdyto nusikaltimo kaltės formą, nesutiko su teismo išvadomis, jog nuteistasis nejautė, kad apsvaigimo nuo alkoholio lygis (2,12 prom.) jam būtų trukdęs suvokti aplinką, kad važiuodamas nakties metu net 185 km/h greičiu gyvenvietėje, iškilus kliūčiai, jis būtų turėjęs objektyvią galimybę sustabdyti automobilį, kad pagrįstai pasikliovė savo vairavimo įgūdžiais, automobilio technine būkle, oro sąlygomis, žinomu jam kelio ruožu ir pan.

11. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, kad byloje, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, pagrindinis klausimas yra nuteistojo nusikalstamų veiksmų subjektyviosios pusės tinkamas nustatymas. Byloje būtina nustatyti, ar egzistavo objektyvios aplinkybės, leidusios nuteistajam lengvabūdiškai tikėtis išvengti baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių (nutarties 14 punktas). Tačiau, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, į šį esminį apeliacinio skundo argumentą taip ir liko neatsakyta. Nutartyje išdėstyti asmenų (nuteistojo, liudytojų) parodymai, išvardyti rašytiniai įrodymai ir konstatuota, kad byloje ištirti įrodymai suteikė pagrindą pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą apie neatsargią nuteistojo kaltę, pasireiškusią nusikalstamo pasitikėjimo forma. Kartu apeliacinės instancijos teismas plačiai išdėstė suformuotą kasacinio teismo praktiką dėl neatsargaus nusikaltimo atribojimo nuo tyčinės nusikalstamos veikos (BK 15, 16 straipsniai) (nutarties 15–18 punktai). Galiausiai teismas konstatavo, kad „teisėjų kolegija neturi pagrindo kategoriškai paneigti nuteistojo pozicijos, kad jis tikėjosi išvengti nenumatytų aplinkybių, susidūrimo su kitais eismo dalyviais, dėl kurio gali netekti gyvybės kitas eismo dalyvis, t. y. kad jis, sukeldamas eismo įvykį, veikė netiesiogine tyčia“ (nutarties 19 punktas). Motyvų, pagrindžiančių tokią teismo išvadą, skundžiamoje nutartyje nėra. Minėta, kad apeliantai skunde ginčijo, išsamiai išdėstydami argumentus dėl visų kartu ir kiekvienos atskirai pirmosios instancijos teismo nustatytų ir įvertintų aplinkybių (2,12 prom. neblaivumas; 185 km/h automobilio greitis gyvenvietėje; paros laikas; situacija iki įvykio, kai nuteistajam buvo bandoma sutrukdyti, esant neblaiviam, vairuoti transporto priemonę; jo veiksmai didinant automobilio greitį prieš pat susidūrimą; priešinga eismo kryptimi važiuojančio automobilio įjungti ilgo matymo žibintai; jo elgesys iš karto po įvykio ir kt.), galinčių patvirtinti ne rizikingą, bet abejingą nuteistojo elgesį galimų padarinių atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, šių apeliaciniame skunde ginčijamų aplinkybių neįvertino ir dėl jų motyvuotų išvadų neišdėstė. Tai reiškia, kad nebuvo įvertintos nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingos aplinkybės, kartu nesivadovauta kasacinio teismo tokio pobūdžio bylose nuosekliai formuojama taisykle, kad aplinkybių, kuriomis remdamasis kaltininkas tikisi išvengti nusikalstamų padarinių, pobūdis turi esminę reikšmę vertinant, ar veika padaryta nusikalstamai pasitikint ar netiesiogine tyčia. Jeigu kaltininkas tikisi išvengti padarinių remdamasis sėkme, likimu, nuojauta, prietarais ir pan., tai netiesioginės tyčios požymis. Jeigu kaltininkas tikisi išvengti padarinių ir pasikliauja savo ar kitų asmenų savybėmis, žmogaus sukurtų objektų ar gamtos jėgų veikimu bei kitomis realiai egzistuojančiomis objektyviomis aplinkybėmis, tai nusikalstamo pasitikėjimo požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-132-942/2021 ir kt.). Taigi, apeliacinės instancijos teismui neatsakius į esminį apeliacinio skundo argumentą, negalima spręsti ir dėl skunde keliamo baudžiamojo įstatymo taikymo bei nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, kaip to prašo kasaciniame skunde nukentėjusiųjų atstovas.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pirmiau nurodytas apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentavimas negali būti pripažįstamas tinkamai motyvuotomis teismo išvadomis dėl apeliacinio skundo prašymų ir esminių argumentų BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju nebuvo tinkamai patikrintas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas ir atsakyta į esminius nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentus dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad teismų praktikoje ne kartą nurodyta, jog tuo atveju, jei apelianto nurodomi prieštaravimai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai nurodyta, kodėl daroma tokia išvada (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418-699/2015, 2K-627-303/2015).

13. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimas bendro pobūdžio teiginiais, tik deklaratyviai pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo, konkrečiais motyvais nepaaiškinant, kodėl atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės vertinimo, neišdėstant išsamių tokio sprendimo motyvų ir aiškiai neatsakius į pirmiau aptartus esminius nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentus, ne tik pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, bet kartu neatitinka ir BPK reikalavimų, keliamų teismo nuosprendžio ar nutarties turiniui (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

14. Pirmiau nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai teisėjų kolegijos pripažįstami esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir ši baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

15. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, todėl šioje nutartyje nurodyti procesiniai pažeidimai turi būti ištaisyti bylą nagrinėjant iš naujo apeliacinės instancijos teisme. Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Todėl, vadovaudamasi šia procesine taisykle, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų nukentėjusiųjų atstovo kasacinio skundo argumentų, kadangi apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą ir išsprendęs T. J. priimto pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, iš naujo turės ne tik įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, bet ir spręsti dėl baudžiamojo įstatymo taikymo bei kitų skunde keliamų klausimų.

Dėl išlaidų advokato darbui apmokėti

16. Nukentėjusiųjų atstovas advokatas R. Mikulskas kasaciniame skunde pateikė prašymą dėl nukentėjusiųjų patirtų proceso išlaidų atlyginimo išieškojimo iš nuteistojo T. J..

17. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-162-648/2021 ir kt.).

18. Ši baudžiamoji byla išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal prokuroro kasacinį skundą ir nukentėjusiųjų atstovo advokato R. Mikulsko kasacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Vadinasi, galutinis sprendimas šioje byloje dar nepriimtas, t. y. pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis lieka neįsiteisėjęs ir T. J. kaltės klausimas galutinai nėra išspręstas, todėl nukentėjusiųjų atstovo prašymas iš nuteistojo priteisti proceso išlaidų atlyginimą paliekamas nenagrinėtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-303/2021, 2K-25-387/2022).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                Algimantas Valantinas

Aurelijus Gutauskas

Daiva Pranytė-Zalieckienė