eA-53-1188/2023

Administracinė byla Nr. eA-53-1188/2023 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01171-2021-9 Procesinio sprendimo kategorija 36 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 25 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

1.  Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pranešėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Kauno AVPK) Viešosios tvarkos valdybos (toliau – ir VTV) 2021 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 21-IL-20-01048-e (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti pareiškėjo prašymą.

2.  Pareiškėjas skunde nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog jis yra medžiotojas. 2020 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į Kauno AVPK VTV su prašymu išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei. 2020 m. lapkričio 19 d. minėta institucija sprendimu Nr. 20-IL-20-02949-e nusprendė jam neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, kuris 2021 m. vasario 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-2506-780/2021 panaikino 2020 m. lapkričio 19 d. Kauno AVPK VTV sprendimą Nr. 20-IL-20-02949-e. Teismui panaikinus neteisėtą sprendimą, Kauno AVPK VTV iš naujo sprendė leidimo nešiotis ginklus išdavimo klausimą. 2021 m. balandžio 26 d. Kauno AVPK VTV priėmė sprendimą Nr. 21-IL-20-01048-e pareiškėjui neišduoti leidimo nešiotis ginklus neva jis kelia ir / ar gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo sveikatai, gyvybei, viešajai tvarkai ar nuosavybei.

3.  Pareiškėjas vertino, kad atsakovas priimdamas Sprendimą nevisapusiškai ir neobjektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovas, spręsdamas iš naujo pareiškėjo prašymą dėl leidimo nešiotis ginklus išdavimo, privalėjo vertinti pareiškėjo reputaciją ir remtis ne vien tik buvusiu teistumo faktu, atsakovas netyrė jokių kitų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo reputacija, išskyrus nuteisimo, kuris yra išnykęs, faktą. Negana to, atsakovas surašė visus pareiškėjo nuo 2002 m. iki 2020 m. lapkričio 5 d. padarytus administracinius pažeidimus bei nepagrįstai darė išvadą apie jo keliamą grėsmę ir / ar pavojų tiek sau, tiek aplinkiniams. Atsakovo konstatuoti administraciniai nusižengimai nuo 2002 m. iki 2020 m. lapkričio 5 d., kurių institucija suskaičiavo 10, neleidžia prieiti prie išvados, jog pareiškėjas kelia ir / ar gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo sveikatai, gyvybei, viešajai tvarkai ar nuosavybei. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 36 straipsnis administracinio nuobaudos išnykimo terminą sieja su vienerių metų laiko tarpo praėjimu nuo administracinės nuobaudos įvykdymo momento. Todėl, vadovaujantis ATPK 36 straipsniu, asmuo, sumokėjęs administraciniame nurodyme nustatytą baudos dydį, vienerius metus nuo baudos sumokėjimo yra laikomas turinčiu galiojančią administracinę nuobaudą (Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartis byloje Nr. ATP-1242-658/2014). Todėl akivaizdu, jog pareiškėjas iš visų paminėtų 10 nuobaudų per gyvenimą turi vieną galiojančią administracinę nuobaudą už kelių eismo taisyklių pažeidimą, todėl ši nuobauda nesuteikia pagrindo atsakovo išvadai, jog jis kelia grėsmę sau ir / ar kitiems. Nors Sprendime akcentuojama, jog pareiškėjas 2002 m. teistas, tačiau kaip teisingai nurodė Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I2-2506-780/2021, teistumas jau yra išnykęs, todėl nuteisimo 2002 m. faktas nėra niekaip susijęs su Sprendime padaryta išvada apie keliamą grėsmę sau pačiam ir / ar aplinkiniams. Be to, pareiškėjas neginčija, jog buvo pripažintas padaręs nusikaltimą, tačiau mano, jog institucija priimdama skundžiamą sprendimą turėjo vertinti kitas aplinkybes, o ne 2002 m. nuteisimo faktą. Sprendime neišduoti leidimo nešiotis ginklus padarytos išvados, jog pareiškėjas kelia ir / ar gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo sveikatai, gyvybei, viešajai tvarkai ar nuosavybei, yra nepagrįstos jokiais duomenimis, todėl toks Sprendimas privalo būti panaikintas, kadangi jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas, 91 straipsnio 1 dalies 1, 3 p.)).

4.  Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išdėstyto reglamentavimo kontekste policijos įstaiga Sprendime nenurodė nei vieno motyvo, kokių duomenų policijos įstaiga turi apie pareiškėjo asmenį, kurie leistų daryti išvadą, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Priešingai, iš Sprendimo akivaizdu, jog išvadą įstaiga padarė vadovaujantis vien faktu, jog pareiškėjas šiuo metu turi vieną galiojančią administracinę nuobaudą už KET pažeidimą, kas tik dar kartą patvirtina, jog sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei pažeidžiantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, kadangi išvados yra nemotyvuotos ir daromos nesivadovaujant įstatyme numatytais duomenimis. Tokiu būdu priimtas sprendimas prieštarauja ir Regionų apygardos administracinio teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. I2-2506-780/2021. Nors Regionų apygardos administracinis teismas naikindamas pirmiau priimtą atsakovo sprendimą įpareigojo atsakovą priimant sprendimą dėl leidimo nešioti ginklus tirti aplinkybes, susijusias su pareiškėjo reputacija, tačiau institucija visiškai nesiaiškino jo reputacijos. Atsakovui priimant Sprendimą dėl leidimo ginklui nebuvo svarbios aplinkybės, jog jis yra sugrįžęs į Lietuvos Respubliką emigrantas, sukūręs šeimą, auginantis sūnų, įkūręs (duomenys neskelbtini) verslą ir yra gerbiamas tiek darbe, tiek visuomenėje. Atsakovas nevertino jokių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo reputacija, dėl ko toks sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir / ar pagrįstu, kadangi jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjui nepagrįstai, pažeidžiant įstatymines nuostatas, yra varžomos jo asmens teisės turėti, laikyti ginklą. Negana to, nesant jokių duomenų Sprendime, jis yra laikomas pavojų sau ir aplinkiniams keliančiu asmeniu, ko pasėkoje nepagrįstai ir nesant jokių duomenų yra sudaromi sunkumai ir kliūtys naudojantis asmens teisėmis.

5.  Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

6.  Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Sprendimu, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu bei Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) III skyriaus 16-19 punktų nuostatomis, nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

7.  Atsakovas paaiškino, kad Kauno AVPK VTV Licencijavimo skyriuje 2021 m. balandžio 2 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Vadovaujantis Aprašo III skyriaus nuostatomis, atlikus patikrinimus nustatyta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 272 straipsnio 2 dalį, BK 281 straipsnio 1 dalį ir jam skirtas laisvės atėmimas 2 metams, pritaikius BK 471 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir 6 mėnesiams. Šilutės rajono apylinkės prokuratūros 2007 m. kovo 23 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 94-1-01084-06 dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, pareiškėjo atžvilgiu nutrauktas, vadovaujantis BK 38 straipsniu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 5 punktą, 214 straipsnio 2 dalies 3 dalį, 216 straipsnį, 139 straipsnio 1 dalį. 2008 m. ir 2009 m. pareiškėjas buvo įkalintas už vagystes (duomenys neskelbtini).

8.  Atsakovas pažymėjo, kad Administracinių nusižengimų registro duomenimis nuo 2002 m. iki 2020 m. pareiškėjas 13 kartų baustas už administracinius nusižengimus, iš jų, 2020 m. už nustatyto greičio viršijimą (leistiną greitį viršijo 29 km/h), 2017 m. už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą (būdamas neblaivus, kai asmeniui nustatytas 1,55 promilės vidutinis girtumo laipsnis, viešoje vietoje kitų žmonių akivaizdoje garsiai šaukė, rėkė necenzūrinius žodžius), 2008 m. už nedidelį chuliganizmą, 2007 m. už transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 promilės iki 2,5 promilės) neblaivumo (girtumo) laipsnis, 2006 m. už automobilio vairavimą be šviesų, 2006 m., 2005 m. už nustatyto greičio viršijimą, 2005 m. už vairavimą transporto priemonės neapsidraudus privalomuoju draudimu, 2004 m. už vairavimą transporto priemonės esant neblaiviam (nustatytas vidutinis girtumo laipsnis), 2003 m., 2002 m. už alkoholinių gėrimų gėrimą viešosiose vietose arba girto pasirodymą viešosiose vietose, 2002 m. baustas už viešosios rimties trikdymą.

9.  Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas teisės aktų pažeidimus vykdo sistemingai, pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai, jo padarytų pažeidimų pobūdis leidžia spręsti, kad pareiškėjui teisės aktai nėra vertybė, kuria siekiama užtikrinti visuomenės bei jos narių saugumą. Pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos nuosavybei, viešajai tvarkai, administraciniai nusižengimai, kurių dauguma padaryti esant neblaiviam, yra visiškai pakankamas pagrindas pareiškėją charakterizuoti kaip keliantį grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui, t. y. nustatyta pagrįstų įtarimų, jog neprognozuojamas ir teisės aktus pažeidžiantis pareiškėjo elgesys gali kartotis. Analizuojant pareiškėjo pažeidimus atsiradimo laike aspektu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste negalima teigti, kad visi padaryti teisės pažeidimai yra praradę aktualumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme.

10.  Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tai, kad pareiškėjo teistumas išnykęs, nėra reikšminga Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi, charakterizuojančia jo asmenybę.

11.  Atsakovas dėl pareiškėjo skundo argumento, jog administraciniai nusižengimai negaliojantys, nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus turi būti vertinamos visos aplinkybės, charakterizuojančios asmenį, norintį gauti leidimą laikyti, nešiotis ginklą. Administracinių nusižengimų registro duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 13 kartų baustas už administracinius nusižengimus, iš jų 3 kartus už greičio viršijimą (2019 m. gruodžio 20 d. leistiną greitį viršijo 29 km/h), 2017 m. rugpjūčio 1 d. už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą (pareiškėjui nustatytas 1,55 promilės vidutinis girtumo laipsnis), 2 kartus už transporto priemonių vairavimą esant neblaiviam, 2 kartus už alkoholinių gėrimų gėrimą viešosiose vietose arba girto pasirodymą viešosiose vietose. Tokie pažeidimai pagal savo pobūdį akivaizdžiai kelia pavojų ir nesaugumą visuomenei ir charakterizuoja pareiškėją kaip nepaisantį teisės aktais nustatytų normų ir visuomenėje nusistovėjusių taisyklių. Pareiškėjas skunde teigia, jog jis turi šeimą, aplinkinių charakterizuojamas teigiamai. Dėl šių aplinkybių buvimo įstatymai nenumato teisės į šaunamąjį ginklą bei nepaneigia išvados, jog pareiškėjo elgesys kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

II.

12.  Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

13.  Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2021 m. balandžio 2 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai). Kauno AVPK VTV skundžiamu 2021 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 21-IL-20-01048-e leidimą laikyti (nešiotis) ginklus išduoti atsisakė.

14.  Teismas vertino skundžiamo atsakovo Sprendimo turinį bei nustatė, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu bei Aprašo III skyriaus 17 punktu, įvertinus pareiškėjo atžvilgiu atliktą ikiteisminį tyrimą, priimtą nuosprendį, padarytus pareiškėjo teisėtvarkos pažeidimus bei priimtus sprendimus dėl pareiškėjo įvykdytų nusikaltimų (duomenys neskelbtini) bei padarius išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

15.  Teismas, apžvelgęs ginčui aktualias Įstatymo nuostatas, be kita ko, 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl visuomenės ir valstybės saugumo kaip konstitucinės vertybės, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto normos taikymą, pabrėžė, kad kiekvienas atvejis yra vertinamas individualiai, o pripažinimą, jog asmuo gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų ir savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, iš esmės lemia jo veiksmų iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo vertinimas. Atitinkamai, vertinant pareiškėjo charakteristikas ir biografiją, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo veiksmų pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė (baudžiamoji ar administracinė) už tuos veiksmus buvo taikoma, taip pat į sunkumą, pakartotinumą bei tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtų veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo.

16.  Teismas nustatė, kad pareiškėjas iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo buvo nubaustas 13 kartų už administracinius teisės pažeidimus. Pareiškėjo padaryti administraciniai nusižengimai: nustatyto greičio viršijimas vairuojant transporto priemonę, neapdraustos civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės vairavimas, vairavimas be šviesų, vairavimas kelis kartus esant vairuotojui neblaiviam, kai nustatomas vidutinis neblaivumo (girtumo) laipsnis (tuo pačiu ir kliudant kitą automobilį), kurie neabejotinai susiję su grėsme kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, be to, kiti pareiškėjo padaryti pažeidimai – už nedidelius viešosios tvarkos pažeidimus, nedidelį chuliganizmą, už alkoholinių gėrimų gėrimą viešosiose vietose arba girto pasirodymą viešosiose vietose, viešosios rimties trikdymą, – tik patvirtina pareiškėjo neatsakingumą ir nepagarbą teisės aktų reikalavimams bei tai, kad pareiškėjo elgesys kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

17.  Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 272 straipsnio 2 dalį (redakcija galiojusi iki 2003 m. gegužės 5 d., plėšimas, padarytas pakartotinai, arba grupės iš anksto susitarusių asmenų, arba įsibraunant į negyvenamąją patalpą, arba panaudojant šaunamąjį ginklą), 281 straipsnio 1 dalį, jam paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 2 metams. Šilutės rajono apylinkės prokuratūros 2007 m. kovo 23 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 94-1-01084-06 dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje (viešosios tvarkos pažeidimas), pareiškėjo atžvilgiu nutrauktas, vadovaujantis BK 38 straipsniu, BPK 212 straipsnio 5 punktu, 214 straipsnio 2, 3 dalimis, 216 straipsniu, 139 straipsnio 1 dalimi. 2007 m. kovo 30 d. minėtas nutarimas patvirtintas Šilutės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo. Minėtas tyrimas nutrauktas, kai įtariamasis ir nukentėjusysis susitaiko BK 38 straipsnyje numatytais atvejais. Taip pat pareiškėjas 2008 m. sausio 11 d. ir 2009 m. kovo 12 d. (duomenys neskelbtini) buvo baustas už vagystes.

18.  Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo motyvas, jog jis sukūręs šeimą, augina sūnų, yra įkūręs verslą (duomenys neskelbtini) ir yra gerbiamas tiek darbe, tiek visuomenėje, nėra pagrindas patenkinti skundo reikalavimą. Teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, norintiems gauti leidimus nustatytų kategorijų ginklams įsigyti, laikyti, nešioti ir naudoti. Neišdavimas pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklą nėra laikytinas jo baudimu, kadangi leidimas laikyti (nešiotis) ginklą yra išduodamas tik tiems subjektams, kuriems netaikomi Įstatymo 17 straipsnyje nustatyti apribojimai.

19.  Teismas, įvertinęs pareiškėjo padarytus administracinius nusižengimus, priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, nutrauktą ikiteisminį tyrimą bei tai, jog (duomenys neskelbtini) jis buvo baustas už vagystes, sprendė, kad pareiškėjas nesilaiko teisės aktais nustatytų elgesio taisyklių, į bylą pateikti pareiškėjo asmenybę charakterizuojantys duomenys nepaneigia pareiškėjo asmenybės pavojingumo, jo nerūpestingo požiūrio į visuotinai pripažintas vertybes, nustatytas elgesio normas. Tačiau teismas akcentavo, jog priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nutrauktas ikiteisminis tyrimas, veikos padarytos (duomenys neskelbtini) ir daugelis administracinių nusižengimų laiko atžvilgiu yra įvykę seniai ir jau prarandantys aktualumą, charakterizuojant pareiškėjo asmenybę, siekiant jam įgyti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Tačiau 2017 m. rugpjūčio 1 d. priimtas nutarimas, kuriuo pareiškėjas nubaustas pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą (būdamas neblaivus, kai asmeniui nustatytas 1,55 promilių girtumas, parduotuvėje, taip pat išėjęs iš parduotuvės, kitų žmonių akivaizdoje garsiai šaukė, rėkė necenzūrinius žodžius) bei 2020 m. lapkričio 5 d. priimtas administracinis nurodymas (pareiškėjas nubaustas pagal ANK 416 str. 3 d. už leistino greičio viršijimą) laiko atžvilgiu yra aktualūs charakterizuojant pareiškėjo asmenybę, siekiantį įgyti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Minėti administraciniai pažeidimai patvirtina pareiškėjo neatsakingumą ir nerūpestingumą, nepagarbą įstatymams ir kad pareiškėjo elgesys kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Nuo paskutinio pažeidimo padarymo, pareiškėjui esant neblaiviam, yra praėję ketveri metai, o nuo paskutinio Kelių eismo taisyklių pažeidimo (vairavimas transporto priemonės viršijant leistiną greitį), nepraėjo nei metai, todėl negalima teigti, kad visi padaryti pažeidimai yra praradę aktualumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme.

20.  Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo interesas naudotis ginklu medžioklei nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų. Nurodyti duomenys yra akivaizdūs ir aktualūs bei patvirtina, kad pareiškėjas linkęs pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles, be to, vienas iš pažeidimų buvo padarytas jam būnant neblaiviam. Pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai, jo padarytų veikų pobūdis leidžia spręsti, kad pareiškėjui teisės aktai nėra vertybė, kuria siekiama užtikrinti visuomenės ir jų narių saugumą. Tokio pobūdžio situacijos, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje, ne tik kelia pavojų asmenų gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, bet ir pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo ir šaudmenų turėtojui, o jau vien paminėtas faktas (nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardytiems teisiniams gėriams.

21.  Teismas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų kontekste nurodė, kad pareiškėjo teistumo išnykimas už padarytus nusikaltimus nėra reikšmingas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme. Teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pavyzdžiui, vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Tokia pati praktika taikytina ir dėl paskirtų administracinių nuobaudų galiojimo.

22.  Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas priimdamas Sprendimą vertino ne tik 2002 m. priimtą nuosprendį, tačiau ir kitas aplinkybes (nutrauktas ikiteisminis tyrimas, administraciniai nusižengimai, veikos padarytos (duomenys neskelbtini)). Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 25 d. sprendime pažymėjo, jog atsakovas negalėjo spręsti pareiškėjo prašymo remiantis nuostata, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo buvo pripažinta neteisėta bei pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kaip turėtų būti vertinami asmenų prašymai, siekiant gauti leidimą laikyti ginklą. Atsakovas, atsižvelgęs į teismo sprendimą, vertino pareiškėjo prašymą bei atsisakė išduoti leidimą, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kaip vienu iš savarankiškų (t. y. su kitais šioje straipsnio dalyje nurodytais pagrindais nesietinų) pagrindų taikyti asmeniui paminėtą apribojimą. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kai asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Tačiau nagrinėjamu atveju Sprendimas buvo priimtas ir pareiškėjui leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikintas ne dėl to, kad jis nėra nepriekaištingos reputacijos (Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau būtent dėl to, kad apie pareiškėją yra duomenų, jog jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, t. y. pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, todėl teismas skundo argumentus, susijusius su tuo, kad atsakovas nevertino pareiškėjo nepriekaištingos reputacijos, atmetė kaip nepagrįstus.

23.  Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, bei tinkamai įgyvendino Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas, nepažeisdamas asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros. Skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo. Nepanaikinus Sprendimo, išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei taip pat netenkintinas.

III.

24.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

25.  Pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia iš esmės analogiškais skunde nurodytais argumentais ir laikosi pozicijos, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog jo dabartiniai veiksmai kelia grėsmę teisiniams gėriams.

26.  Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas, nurodydamas iš esmės vien tai, jog 2017 m. rugpjūčio 1 d. padarytas administracinis nusižengimas laiko atžvilgiu yra aktualus 2021 m. charakterizuojant pareiškėjo asmenybę, netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas 2017 m. jam paskirtą baudą yra sumokėjęs ir nuo pažeidimo padarymo praėjo daugiau negu 4 metai. Teismas pažeidė esminius teisės principus, tokius kaip draudimas bausti už tą pačią veiką antrą kartą bei proporcingo teisių ribojimo, nors byloje nėra jokių duomenų ir / ar kitų svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjo grėsmės visuomenei kėlimo. Atsakovas ir teismas netinkamai įgyvendino ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo nuostatas.

27.  Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas, nepagrįstai apribodamas pareiškėjo teisę gauti leidimą medžiokliniam ginklui, nevertino duomenų apie pareiškėjo baustumą sprendimo priėmimo metu, pareiškėjo reputacijos, dabartinės jo gyvenimo situacijos (turi šeimą, verslą, yra gerbiamas visuomenėje). Teismas nevertino surinktų duomenų visumos, įrodymus vertino selektyviai, t. y. vertino tik pareiškėją neigiamai apibūdinančias aplinkybes, atsisakė vertinti jį teigiamai apibūdinančias aplinkybes. 2020 m. nustatytas administracinis nusižengimas – greičio viršijimas, neturi esminės reikšmės pareiškėjo asmenybės vertinimui. Pareiškėjo veiksmai viršijant greitį buvo atsitiktinio pobūdžio. Nėra jokių duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų baustas už nusižengimus, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką, ginklų bei šaudmenų kontrolės reguliavimą.

28.  Pareiškėjas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų tokio pobūdžio bylose kontekste pabrėžia, kad nei atsakovas, nei teismas individualiai nevertino, ar konkrečiu atveju egzistuoja pasikėsinimo į Įstatyme nurodytus teisinius gėrius tikimybė. Pareiškėjo teigimu, atsakovo ir teismo sprendimai privalo būti panaikinti, kadangi juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas, 91 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai).

29.  Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus valstybei kyla pareiga teisiniuose santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

30.  Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su apeliaciniu skundu, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

31.  Atsakovas, akcentuodamas pareiškėjo prašymo dėl leidimo išdavimo nustatytas faktines aplinkybes, Įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pabrėžia, kad pareiškėjas nuo 2002 m. sistemingai daro teisės pažeidimus. Jų visuma suponuoja neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, ypač neigiamai jį charakterizuoja teisės pažeidimai, padaryti esant neblaiviam. Pareiškėjas toleruoja įstatymo nesilaikymą įvairiose gyvenimo srityse kaip jam priimtiną elgesį, todėl pagrįstai kyla įtarimų, kad neprognozuojamas teisės aktus pažeidinėjančio pareiškėjo elgesys gali kartotis.

32.  Atsakovo teigimu, nustatyti pareiškėjo padaryti teisės pažeidimai pagal savo pobūdį yra akivaizdžiai patvirtinantys jo keliamą pavojų ir nesaugumą visuomenei ir charakterizuoja pareiškėją kaip nepaisantį teisės aktais nustatytų normų ir visuomenėje nusistovėjusių taisyklių. Kritiškai vertintinas apeliacinio skundo argumentas, jog laiko tarpas, praėjęs nuo 2017 m. padaryto nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo, yra ganėtinai ne trumpas. Pažeidimo padarymo laikas (padarytas vos keleri metai iki prašymo policijai pateikimo dienos), jo pobūdis (kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui) suponuoja pagrindą taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą.

33.  Atsakovas akcentuoja, kad teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, norintiems gauti leidimus ginklams įsigyti, laikyti, nešioti ir naudoti. Leidimai laikyti (nešiotis) ginklus yra išduodami tik tiems subjektams, kuriems netaikomi Įstatyme nustatyti apribojimai. Šiuo atveju pareiškėjo teisė medžioti, kuriai reikalingi ribotos civilinės apyvartos daiktai (šaunamieji ginklai), negali būti iškelta aukščiau visuomenės saugumo tikslo.

34.  Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai, jog liko neįvertinta tai, jog pareiškėjas turi šeimą, verslą, yra gerbiamas visuomenėje, nesudaro pagrindo nukrypti nuo Įstatyme įtvirtintų reikalavimų ir netaikyti Įstatyme įtvirtintų apribojimų. Atsižvelgiant į surinktus duomenis apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, greičio viršijimus, chuliganišką elgesį, esant neblaiviam, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog jis tikrai nekeltų grėsmės ateityje, turėdamas ginklą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

35.  Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2021 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 21-IL-20-01048-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ teisėtumo bei pagrįstumo.

36.  Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą tinkamai įgyvendino Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas, nepažeisdamas asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros bei pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo.

37.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismo akcentuotas jo 2017 m. rugpjūčio 1 d. padarytas administracinis nusižengimas laiko atžvilgiu nėra aktualus charakterizuojant pareiškėjo asmenybę. Nagrinėjamu atveju buvo pažeistas draudimo bausti už tą pačią veiką antrą kartą bei proporcingo teisių ribojimo principai. Teismas nevertino surinktų duomenų visumos, atsisakydamas vertinti pareiškėją teigiamai apibūdinančias aplinkybes. 2020 m. nustatytas administracinis nusižengimas – greičio viršijimas, neturi esminės reikšmės pareiškėjo asmenybės vertinimui. Nėra jokių duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų baustas už nusižengimus, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką, ginklų bei šaudmenų kontrolės reguliavimą. Atsakovo ir teismo sprendimai turi būti panaikinti, kadangi juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų.

38.  ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

39.  Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnyje įtvirtinti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai. Ginčijamo atsakovo Sprendimo teisinis pagrindas yra Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas, kuriame nustatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.

40.  Aiškindamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad šiame įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020).

41.  Aiškinant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto normą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad joje yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-974-14).

42.  Nagrinėjamo ginčo kontekste akcentuotina, kad taikant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, t. y. konstatuojant, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, nebūtina nustatyti, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019, 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019, 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-668-815/2022).

43.  Teisėjų kolegija pažymi, kad surinktų tiek teigiamų, tiek neigiamų duomenų, charakterizuojančių pareiškėją, visumos teisinis įvertinimas suponuoja bendrą teisinį įsitikinimą dėl asmens nuostatų, taikomų savo elgesio standartams, inter alia atsižvelgiant ir į teisinės tvarkos bei teisėtumo reikalavimus. Surinkti duomenys apie pareiškėją rodo, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui.

44.  Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo akcentuoti administraciniai pažeidimai yra praradę aktualumą ir neturi reikšmės, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo surinkti duomenys nepaneigia pareiškėjo elgesio praeityje, be kita ko, ir aktualumo šių dienų kontekste, nes svarbu yra tai, jog pakanka įžvelgti grėsmę ir nebūtinai tokia grėsmė turi būti jau iškilusi ir reali. Ypač atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2002 m. daro teisės pažeidimus, kai kurie iš jų yra padaryti pareiškėjui esant neblaiviam. Atsakovo surinktais duomenimis paskutinis iš jų padarytas 2017 m. rugpjūčio 1 d., pareiškėjui pažeidus viešąją tvarką (nustatytas 1,55 promilių girtumo laipsnis), o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas su ginklais ir šaudmenimis gali elgtis neatsakingai, tuo potencialiai sukeldamas grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

45.  Pareiškėjo daromi pažeidimai, jų sistemiškumas leidžia konstatuoti, jog pareiškėjas nepaklūsta pagrindinėms teisinės tvarkos taisyklėms, jo veiksmai liudija demokratinės valstybės pilietinei visuomenei būdingos ir tokiose visuomenėse dominuojančios veiksmų / elgesio atitikties teisei principų nepaisymą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokio pobūdžio situacijos charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardytiems teisiniams gėriams.

46.  Dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeistas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinis principas non bis in idem savaime nepaneigia galimybės už tą patį pažeidimą taikyti asmeniui ne vieną sankciją; sprendžiant, ar už tą patį teisės pažeidimą įstatymu nustačius ne vieną sankciją nėra pažeidžiamas konstitucinis dvigubo baudimo draudimo principas, reikia įvertinti teisės pažeidimų, už kuriuos yra nustatytos atitinkamos sankcijos, pobūdį, tai pat visuomeniškai reikšmingus tikslus, kurių siekia įstatymų leidėjas.

47.  Įvertinus pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį, pažeistas saugotinas vertybes, konstatuotina, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai suponavo papildomą poveikio priemonę pareiškėjui, t. y. išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tai ne dvigubas baudimas už tą patį teisės pažeidimą, o papildomos poveikio priemonės taikymas, įgyvendinant Įstatymo nuostatas, todėl nėra pagrindo konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą.

48.  Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardyti gėriai (žmogaus gyvybė, sveikata, nuosavybė, visuomenės saugumas, viešoji tvarka) yra didesnė vertybė, nei tam tikro asmens subjektyvi teisė disponuoti ginklu. Įstatymas nustato, kad asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Kompetentingų institucijų neigiamos informacijos disponavimas apie šį asmenį yra svarios aplinkybės, leidžiančios jam neleisti laikyti šaunamuosius ginklus.

49.  Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas priimti sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. Atsakovo ginčijame Sprendime nurodyti duomenys yra pakankami prieiti išvadą, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, visuomenės saugumui.

50.  Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną teismas turi teisę nuspręsti netaikyti įstatyme nustatytos sankcijos, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, kai individualioje byloje nustato itin svarbių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog asmeniui taikytina sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Teismas tokią išvadą gali padaryti tik įvertinęs teisinių santykių bei padaryto teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą). Byloje aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui paskirta sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga, nenustatyta. Atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo nuostatas.

51.  Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl jį teigiamai charakterizuojančių aplinkybių nesuponuoja priešingų, nei nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime ir atsakovo Sprendime, padarytų išvadų. Pareiškėjo interesas naudotis ginklu negali būti svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka Įstatymo keliamų reikalavimų.

52.  Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą atmesti. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                            Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis