2K-94-628/2023

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-94-628/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-46156-2020-9 Procesinio sprendimo kategorija 1.1.6.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 6 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės J. Š., jo gynėjui advokatui Andriui Kazakevičiui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Laimos Mušauskytės-Griciuvienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo J. Š., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymo jam nutraukta. Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 2 d. nutartis, kuria atmestas Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Erikos Girgždienės apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.   J. Š. buvo kaltinamas tuo, kad 2020 m. lapkričio 21 d. apie 11.27 val. Šiauliuose, ties Centriniu turgumi, esančiu Vilniaus g. 212, vairuodamas lengvąjį automobilį „Ford Galaxy“, (duomenys neskelbtini), pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 30 punktų reikalavimus – važiuodamas Vilniaus gatve ir artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos pirmąja eismo juosta, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą žengusį pėsčiąjį ar įvažiavusį dviratininką, dėl to kliudė per pėsčiųjų perėją iš kairės pusės dviračiu važiuojantį G. A.. Eismo įvykio metu G. A. padaryti sužalojimai – dešinės galvos pusės poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai, dešinio smilkinkaulio lūžis, pleištakaulio didžiojo sparno lūžis, galvos smegenų sukrėtimas, potrauminis galvos skausmas, dešinės rankos alkūninio nervo pažeidimas, šie sužalojimai apskritai kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kaukolės pamato kaulų (pleištakaulio) lūžio ir po jo išsivysčiusios komplikacijos padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

II. Kasacinio skundo argumentai

2.   Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė Laima Mušauskytė-Griciuvienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso teisės normas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis), įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bei neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, todėl padarė neteisingas, faktinių aplinkybių vertinimo ir įstatymo neatitinkančias išvadas. Teismas, turėdamas pareigą kruopščiai patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), baudžiamosios bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniu skundu, kadangi neatsakė į visus pateikto apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir šių argumentų nevertino.

2.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. pritaikė BK 37 straipsnio nuostatas, nesant tam pagrindų ir sąlygų, nepagrįstai J. Š. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jam nutraukė, todėl tokie teismų priimti procesiniai sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais.

2.3. Nusikaltimo pavojingumui nustatyti įstatymo saugomų vertybių vertingumas, dalyko ypatumai, padariniai turi ypatingą reikšmę, o kiti nusikaltimo sudėties (objektyvieji ir subjektyvieji) požymiai turi būti vertinami neatsietai, nes jie yra susiję, nepakanka nustatyti vieno iš požymių ar kelių mažesnio pavojingumo ir veiką jau laikyti nepavojinga. Pirmosios instancijos teismas analizavo tik nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, o įstatymo saugomų vertybių vertingumo, dalyko ypatumų, padarinių nevertino. Teismo sprendimą pripažinti veiką mažareikšme lemia ne objektas ir padariniai, kurie priklauso nusikalstamos veikos sudėčiai, bei jiems padaryta reikšminga, labai didelė, nepataisoma žala, o kaltinamojo veika, priežastinis ryšys, kaltinamojo psichinis santykis su veika ir padariniais bei paties nukentėjusiojo veiksmai, turėję įtakos eismo įvykiui kilti, todėl teismas padarė neteisingą išvadą.

2.4. Šiuo konkrečiu atveju buvo padarytas neatsargus nusikaltimas, J. Š. važiuojant nedideliu greičiu, nukentėjusiajam G. A. ir pačiam pažeidus KET, esant abipusiam neatsargumui, esant lengvesnei J. Š. neatsargumo formai – nusikalstamam nerūpestingumui, tačiau atsižvelgiant į tai, kad dėl šios neatsargios nusikalstamos veikos buvo padaryta didelė žala kito asmens sveikatai, kilo itin sunkūs padariniai, akivaizdu, kad J. Š. padaryta veika negali būti laikoma nepavojinga ar mažai pavojinga ir negali būti pripažinta mažareikšme. Taip pat konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį svarbus yra ir veikos pavojingumo suvokimas. J. Š. ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino, vėliau – bylos nagrinėjimo teisme metu – jau neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Šių aplinkybių nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir dėl to nepasisakė. Taigi, J. Š., nepripažindamas savo kaltės, kritiškai nevertindamas savo poelgio, turėtų būti laikomas pavojingu visuomenei asmeniu, kurio veiksmai gali padaryti realią žalą baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams.

2.5. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad objektui ir padariniams, kurie priklauso nusikalstamos veikos sudėčiai, padaryta reikšminga, labai didelė žala. Kartu spręsdamas nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio klausimą, vertindamas ir draudimo bendrovės savanoriškai nukentėjusiajam jau atlygintą žalos dydį, teismas konstatavo, jog nukentėjusiajam išties buvo padarytas sunkus sveikatos sužalojimas, šio sužalojimo pasekmes jis jaus faktiškai visą gyvenimą. Nors civilinė atsakovė atlygino nukentėjusiajam dalį prašomos neturtinės žalos už J. Š. padarytą neatsargų nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas tenkino visą nukentėjusiojo G. A. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padarytos išvados, pripažįstant veiką mažareikšme ir sprendžiant civilinio ieškinio klausimus, rodo prieštaravimus, visų nusikaltimo sudėties požymių nustatymas yra vertinamas atsietai, vienus požymius atsiejant nuo kitų, tarsi pati veika yra nepavojinga, o sunkios pasekmės atsirado nepriklausomai nuo veikos. Pirmosios instancijos teismas vienus objektyviuosius požymius, t. y. objektą ir padarinius, vertino kaip nereikšmingus pripažįstant veiką mažareikšme, o kitus – veiką ir priežastinį ryšį, taip pat ir subjektyvųjį – kaltę, vertino kaip reikšmingus.

2.6. Dėl apeliacinės instancijos teismo nurodytų argumentų pažymėta, kad Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgos išvadų 18 punkte nurodyta, jog tais atvejais, kai nustatoma, kad eismo įvykį nulėmė ne tik kaltininko, bet ir nukentėjusiojo padaryti kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimai ar rizikingas elgesys, ši aplinkybė paprastai pripažįstama lengvinančia kaltininko atsakomybę, todėl teismas į ją atsižvelgia skirdamas bausmę. Taigi, nukentėjusiojo G. A. kaltė – jo padaryti KET pažeidimai ir neatsargus elgesys galėjo būti pripažįstama kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, bet ne vertinama kaip nepavojinga ir mažareikšmė veika. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas tiek į J. Š. padarytą veiką, tiek į jo asmenybę, taip pat į tai, kad J. Š. padarytas nusikaltimas yra atsitiktinio pobūdžio, įvykdytas nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, bei į tai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo pusantrų metų, per šį laikotarpį jis naujų teisės pažeidimų nepadarė, pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad baudžiamosios atsakomybės ir bausmės tikslus J. Š. galima užtikrinti taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą. Tačiau akcentuotina, jog veikos mažareikšmiškumą gali lemti tik požymiai, kurie pasireiškė padarius veiką. Kitos aplinkybės, nepasireiškusios veikoje (prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, nuoširdus gailėjimasis, savanoriškas padarytos žalos atlyginimas, kaltininko gyvenimo būdas, šeiminė padėtis ir kt.), vertinant veiką kaip mažareikšmę, reikšmės neturi. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nurodytos J. Š. kaip asmenį charakterizuojančios aplinkybės nėra ir negali būti reikšmiškos sprendžiant klausimą dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo.

2.7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato priimto 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 7 punkte nurodyta, kad jeigu įstatymų leidėjas baudžiamajai atsakomybei kilti yra nustatęs tam tikrą vertinamąjį nusikaltimo sudėties požymį (žymi žala, didelė žala, ypatingas įžūlumas, nepaprastas cinizmas ir pan.), tai, veikoje ar jos pasekmėse nustačius šį požymį, jo specifikos pagrindu pripažinti veiką mažareikšme negalima. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo nuostata atitinka ir dabartinio BK 37 straipsnio esmę, todėl ja neabejotinai turėtų būti vadovaujamasi vertinant galimybę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

2.8. Analizuojant teismų praktiką BK 37 straipsnio taikymo klausimu, nerasta bylų, kuriose teismai kaltininko veiką dėl kelių transporto eismo saugumo taisyklių ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo, dėl ko įvyksta eismo įvykis ir padaromas kitam asmeniui nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, kitas asmuo žūva ar padaroma didelė žala kito asmens turtui (BK 281 straipsnis), būtų laikę nepavojinga ar dėl kitų požymių pripažinę ją mažareikšme veika ir šie asmenys, padarę BK 281 straipsnyje nurodytą nusikaltimą, nuo baudžiamosios atsakomybės būtų buvę atleisti dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3.   Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Laimos Mušauskytės-Griciuvienės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis)

4.   Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 37 straipsnį, teismų išvados dėl J. Š. padaryto nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu padarytos nesant BK 37 straipsnyje nustatyto pagrindo.

5.   BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu reiškia, kad kaltininko veikoje yra nusikaltimo sudėtis, tačiau realiai jos pavojingumas nėra didelis. Veika mažareikšmė yra tuo atveju, kai ji iš esmės nedaro žalos įstatymų saugomoms asmens, visuomenės arba valstybės vertybėms, taip pat kai ji nesudaro galimybės kilti žalai.

6.   Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl BK 37 straipsnio taikymo galimybės, konstatavo, jog kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai savaime nepanaikina galimybės atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Teismai ypatingai akcentavo kaltinamojo veikos ypatumus, nustatytą priežastinį ryšį, kaltės formą ir rūšį bei paties nukentėjusiojo veiksmus, kurie turėjo įtakos eismo įvykiui kilti, – kaltinamasis neviršijo maksimalaus leistino greičio, šis buvo nedidelis, nukentėjusysis pats pažeidė KET, t. y., kirsdamas važiuojamąją dalį per pėsčiųjų perėją, nenulipo nuo dviračio ir nepersivedė jo, taip pat jo greitis buvo ženkliai didesnis nei vidutinis pėsčiojo greitis. Šios teismų padarytos išvados nepagrįstos.

7.   Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020, 2K-152-689/2021). Pažymėtina, kad BK 37 straipsnio formuluotė „ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų“ suponuoja išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-628/2020).

8.   Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą BK 37 straipsnio pagrindu tiek subjektyvieji, tiek objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai yra lygiaverčiai ir turi būti įvertintas jų visetas. Tik visapusiškas nusikaltimo sudėties požymių ir jų ypatybių įvertinimas leidžia pagrįstai spręsti apie veikos pavojingumą ir atitinkamai daryti išvadą dėl šios mažareikšmiškumo. Jei asmens padarytoje veikoje yra nusikaltimo sudėties požymių, rodančių šios veikos pavojingumą, toks nusikaltimas negali būti pripažintas mažareikšmiu, net jei vienas ar keli nusikaltimo požymiai savarankiškai galėtų būti vertinami kaip mažareikšmiai.

9.   Sutiktina su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jog kaltinamojo J. Š. veikos padarymo ir priežastinio ryšio nustatytos aplinkybės nagrinėjamoje byloje atspindi mažesnį įvykdytos veikos pavojingumo laipsnį, tačiau teismai visiškai netinkamai vertino nusikaltimu pažeistų baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių ir kilusių padarinių reikšmę. Šių svarba teismų sprendimuose liko neaptarta ir detaliai neįvertinta. Sprendžiant dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, prioritetas suteiktas minėtoms kaltinamojo veiką, kaltę ir priežastinį ryšį apibūdinančioms aplinkybėms. Toks vertinimas yra ydingas.

10. BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pagrindinis tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra kelių transporto eismo saugumas. BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatyta nusikalstama veika pripažįstama nusikaltimu tik tada, kai dėl jos sutrikdoma žmogaus sveikata, taigi papildomu objektu laikytina ir žmogaus sveikata.

11. Savo ruožtu žmogaus sveikata yra neabejotinai viena svarbiausių baudžiamojo įstatymo ginamų vertybių, užtikrinanti žmogiškąjį orumą įvairiose socialinio gyvenimo srityse. Atitinkamai sprendžiant nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą itin atidžiai turi būti įvertintas šiam teisiniam gėriui padaryto pažeidimo laipsnis bei apimtis. Juolab kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015, 2K-219-303/2021).

12. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam eismo įvykio metu padaryti sužalojimai (dešinės galvos pusės poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai, dešinio smilkinkaulio lūžis, pleištakaulio didžiojo sparno lūžis, galvos smegenų sukrėtimas, potrauminis galvos skausmas, dešinės rankos alkūninio nervo pažeidimas) apskritai kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Nedarbingumas tęstas daugiau nei 6 mėnesius. Dėl liekamųjų autonominių (vegetacinių) simptomų nukentėjusysis yra netekęs 15 proc. nuolatinio bendrojo darbingumo.

13. Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, matyti, kad yra padaryta žala vienai iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, t. y. žmogaus sveikatai. Šiai sukeltas ir didžiausias pažeidimo laipsnis – sunkus sutrikdymo mastas. Nukentėjusiajam konstatuoti ne tik momentiniai sužalojimai, pasireiškę kūno audinių vientisumo ir jų funkcijų sutrikdymu, bet ir liekamieji reiškiniai, pasekmės, kurios bus juntamos visą gyvenimą. Šios aplinkybės paneigia nusikaltimo vertinimą kaip tik formaliai pažeidžiantį baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėjamu atveju kilę padariniai tiksliai nusako tiek pavojingumo pobūdį (fizinė žala sveikatai), tiek pavojingumo laipsnį (sunkus sveikatos sutrikdymas), o pastarieji atspindi materialųjį nusikaltimo sąvokos momentą, išreiškiantį socialinę nusikaltimo esmę, – nusikaltimu laikoma ne tik teisei priešinga, bet ir pavojinga veika. Tokios nusikalstamos veikos pripažinimas mažareikšme prieštarautų objektyviam veikos mažareikšmiškumo kriterijui, kuris reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba ta padaryta žala yra nežymi. Dėl nurodytų priežasčių J. Š. padarytas nusikaltimas negali būti pripažintas mažareikšmiu.

14. Tai, kad teismai netinkamai įvertino nusikaltimu pažeistą teisinį gėrį bei kilusius padarinius, rodo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo prieštaringumas ir nenuoseklumas. Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. kovo 7 d. nuosprendyje, viena vertus, dėstomos išvados dėl menko nusikalstamos veikos pavojingumo, kita vertus, visiškai patenkinant nukentėjusio asmens civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, nustatoma, jog G. A. patyrė ženklius gyvenimo pakitimus, ateities perspektyvų sumažėjimą, jo gyvenimo kokybė suprastėjo, o tikimybė gyvenimą sugrąžinti į iki eismo įvykio buvusią padėtį yra maža, patirtų sužalojimų pasekmės bus jaučiamos ir ateityje. Toks teisinis nusikaltimo vertinimas BK 37 straipsnio kontekste yra nelogiškas, keliantis prielaidas, kad negrįžtamų neigiamų pasekmių asmens sveikatai sukėlimas tėra formalus prieštaravimas teisės aktų nuostatoms. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas BK 37 straipsnio taikymo klausimą, šių prieštaravimų neištaisė.

15. Kaip minėta anksčiau, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Tuo tarpu baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės turi reikšmės skiriant bausmę, t. y. šios rūšį ir dydį, bet ne sprendžiant dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai, taikydami BK 37 straipsnio nuostatą, didelę reikšmę suteikė nukentėjusiojo veiksmų, kuriais jis pažeidė KET nuostatas, vertinimui, – nukentėjusysis, kirsdamas važiuojamąją dalį per pėsčiųjų perėją, nenulipo nuo dviračio ir jo nepersivedė (KET 64.9 punktas). Konstatuotina, kad tokie nukentėjusiojo rizikingi veiksmai, pasireiškę KET taisyklių pažeidimu, turėtų būti vertinami atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) kontekste.

16. Kasaciniame skunde BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimai grindžiami tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus pateikto apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 37 straipsnio – taikymo. Konstatuotina, kad minėtas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nurodomas formaliai, nes iš esmės yra susijęs su BK 37 straipsnio taikymu, teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, reikšmingas nusikaltimui įvertinti mažareikšmiškumo aspektu. Įvertinusi tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, teisėjų kolegija plačiau dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi nepasisakys.

17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atleisdami J. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, netinkamai aiškino ir taikė BK 37 straipsnio nuostatas, todėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 2 d. nutartis naikintina. Nustačius netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, spręstinas kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės klausimas. Kadangi teisėjų kolegija pati šios teismo klaidos ištaisyti negali, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                Artūras Ridikas

Eligijus Gladutis

Sigita Jokimaitė